Kauno apygardos teismo nutartis

2020-03-02 · Civilinė byla Nr. e2A-239-413/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-02
Bylos Nr.
e2A-239-413/2020
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-20165-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas
Atsakovas
T. V.
Civilinė byla Nr. e2A-239-413/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20165-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.6; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.18.1
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dentuva LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-983-775/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dentuva LT“ ieškinį atsakovei T. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Dentuva LT“ teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės T. V. 40 393,48 Eur žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Dentuva LT“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė R. B., 2015 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtino ieškovės kreditorių ir jų 40 393,48 Eur dydžio finansinių reikalavimų sąrašą. Laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2014 m. spalio 6 d. įmonės vadove buvo atsakovė T. V..

Žemesnės instancijos teismas

3. Įmonės finansinė būklė pradėjo blogėti nuo 2011 metų. Nors atsakovė po 2012 m. pavogto krovinio turėjo žinoti, jog įmonė toliau negalės tęsti ūkinės komercinės veiklos nepažeisdama savo kreditorių interesų, tačiau ūkinę veiklą tęsė, tuo prisiimdama ir naujus įsipareigojimus. Laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. įmonė jokios veiklos nevykdė, tačiau darbuotojams buvo išmokėta 24 614,94 Eur darbo užmokesčio, o iš įmonės banko sąskaitos nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. spalio 11 d. įmonės vienintelis akcininkas ir direktorės pavaduotojas V. V. išgrynino virš 80 275 Eur. Ieškovės nuomone, atsakovė, žinodama apie sunkią įmonės finansinę padėti, veikė priešingai bendrovės ir jos kreditorių interesams, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl jos kreditoriams buvo padaryta 40 393,48 Eur žala. Be to, Kauno apygardos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, atsakovė iki šiol nėra perdavusi bankroto administratoriui jokių įmonės dokumentų.

Atsiliepimas

4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad per įmonės darbo laikotarpį buvo sudaryta daugybė ilgalaikių pervežimo sutarčių, todėl atsakovė, negavusi jokių draudimo kompanijos informacinių pranešimų, negalėjo iškart po krovinio vagystės sustabdyti bendrovės veiklą ar kelti jai bankroto bylą. Nurodė, jog ji nepriėmė rizikingų sprendimų, dirbo rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, dėjo visas pastangas išsaugoti bendrovę ir atsiskaityti su kreditoriais. Areštavus bendrovės sąskaitas, naujos pervežimo sutartys nebuvo sudaromos, tačiau įmonė vykdė naujų klientų paiešką, tvarkė buhalteriją, teikė visas įstatymu numatytas atskaitas ir deklaracijas. Anot atsakovės, ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, lėmusių nuostolių atsiradimą, todėl jos kaltė negali būti preziumuojama.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 19 324,12 Eur žalą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė valstybei iš ieškovės 6,70 Eur, iš atsakovės – 6,19 Eur teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, nustatančio įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pažeidimu.

7. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovė T. V. laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2014 m. spalio 6 d. buvo UAB „Dentuva LT“ vadove. Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje dėl UAB „Dentuva LT“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyta, kad bendrovės finansinė padėtis ženkliai pablogėjo 2013 m. antroje pusėje, ką patvirtina tiek pateikti banko sąskaitos išrašai, tiek aplinkybės dėl kreditorių inicijuotų teisminių procesų dėl skolų išieškojimo bei prarastų krovinių, įmonės 2012-2013 m. balansai. Todėl teismas sprendė, kad įmonės valdymo organų pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Dentuva LT“ iškėlimo atsirado ne vėliau kaip 2013 m. spalio mėnesį (įmonės nemokumo momentas).

8. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-807-302/2017). Todėl bendrovei esant nemokiai, vėliausiai po 2013 m. spalio mėn. atsakovė, būdama bendrovės vadove ir geriausiai žinodama įmonės finansinę būklę, turėjo įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o tokios pareigos nevykdydama, atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą). Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje ieškovė nuostolius ir jų dydį kildino iš visų įmonės bankroto byloje pareikštų kreditorinių reikalavimų sumos – 40 393,48 Eur, ir nustačius, kad atsakovė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė nuo 2013 m. spalio 31 d., teismas sprendė, kad šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Teismas nurodė, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovės valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala turėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovės įmonės valdymo laikotarpiu (LAT nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-344/2014 ir Nr. 3K-3-416-469/2015).

9. Nustatęs, kad 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovės skola visiems kreditoriams siekė 83 460,09 Eur (288 171,00 Lt) ir visi įsipareigojimai trumpalaikiai, teismas sprendė, kad būtent ši suma turėtų būti vertinama sprendžiant dėl žalos padidėjimo. Pažymėjo, kad įmonės vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu. Ieškovė faktiškai ūkinę komercinę veiklą vykdė iki 2014 metų pabaigos. Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nurodė, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 102 784,21 Eur, todėl būtent šių dydžių, t. y. 102 784,21 Eur ir 83 460, 09 Eur skirtumas (19 324,12 Eur) vertinamas kaip įmonės nuostoliai, patirti dėl jos vadovės (atsakovės) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Kitą patikslinto ieškinio dalį teismas atmetė kaip neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Dentuva LT“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. B. (toliau – apeliantė), prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmesti patikslinto ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ieškovė savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė ne tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu, bet ir papildomai nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad atsakovei einant UAB „Dentuva LT“ vadovės pareigas, įmonė buvo dekapitalizuota. Kitaip tariant, UAB „Dentuva LT“, kuriai vadovavo atsakovė, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ginčijo UAB „Dentuva LT“ pareikštus ieškinius teismuose, siekdama įmonę dekapitalizuoti ir tokiu būdu sumažinti UAB „Dentuva LT“ kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš UAB „Dentuva LT“ turimo turto. Per laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. spalio 11 d. iš UAB „Dentuva LT“ banko sąskaitos vienintelis jos akcininkas ir atsakovės pavaduotojas V. V. išgrynino 80 275 Eur. Taip pat laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d., kai UAB „Dentuva LT“ nevykdė jokios veiklos, jos darbuotojams buvo išmokėta 24 614,94 Eur darbo užmokestis, neskaitant socialinio draudimo įmokų ir gyventojų pajamų mokesčių. Šių atsakovės veiksmų neteisėtumą konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2B-195-555/2018, kuria pripažino UAB „Dentuva LT“ bankrotą tyčiniu.

Žemesnės instancijos teismas

10.2. Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodyta, kad UAB „Dentuva LT“ finansinė padėtis ženkliai pablogėjo 2013 m. antroje pusėje, ką patvirtina tiek banko sąskaitos išrašai, tiek aplinkybės dėl kreditorių inicijuotų teisminių procesų dėl skolų išieškojimo bei prarastų krovinių, todėl UAB „Dentuva LT“ valdymo organų pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Dentuva LT“ iškėlimo atsirado ne vėliau kaip 2013 m. spalio mėnesį. Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo to momento, kai UAB „Dentuva LT“ pradėjo vadovauti atsakovė, jos būklė buvo bloga, kadangi bendrovės įsipareigojimai visada ženkliai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, UAB „Dentuva LT“ kiekvienais metais dirbo nuostolingai, jos finansiniai sunkumai prasidėjo 2012 m. rugpjūčio mėnesį, kuomet įmonė, vykdydama ekspedijavimo veiklą, prarado du brangius krovinius. Šių aplinkybių nagrinėjant bankroto administratoriaus prašymą pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu nei atsakovė, nei V. V. neginčijo.

10.3. Jeigu atsakovė po įmonės „Amlin Corporate Insurance N.V.“ 2013 m. birželio 19 d. pretenzijos būtų kreipusis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Dentuva LT“ iškėlimo, jos veikla būtų sustabdyta, o su kreditoriais, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti BUAB „Dentuva LT“ bankroto byloje, nebūtų sudarytos krovinių pervežimo sutartys ir jie nebūtų patyrę žalos. Tačiau atsakovė elgėsi priešingai, t. y. ėmėsi veiksmų dekapitalizuoti įmonę ir nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. spalio mėn., iki buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, iš UAB „Dentuva LT“ banko sąskaitos be teisinio pagrindo išgrynino 80 275 Eur, o esant įmonės turto areštui – 2013 m. spalio 31 d. V. V. (atsakovės sutuoktinis ir UAB „Dentuva LT“ direktorės pavaduotojas) iš UAB „Eivora“ priėmė grynaisiais dar 4 060 Eur kaip apmokėjimą už suteiktas paslaugas. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-399-798/2019, konstatavo, kad tai nulėmė bendrovės buvusių valdymo organų veiksmai. Apeliantės manymu, jau vien šių teismų nustatytų aplinkybių pakanka tam, kad UAB „Dentuva LT“ ieškinys būtų patenkintas visiškai.

10.4. Teismas bankrotą pripažino tyčiniu dar ir dėl to, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai/netinkamai ir atsakovė neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Dokumentų neperdavimas taip pat užkirto kelią objektyviai nustatyti datą, kada atsakovė turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Dentuva LT“ iškėlimo.

10.5. Teismas, nustatydamas kreditoriams padarytos žalos dydį, neturėjo vadovautis Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo pateikta informacija, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 102 784,21 Eur. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje nustatė, kad byloje esantis UAB „Dentuva LT“ balansas už 2014 metus, įvertinus aplinkybę, kad balansas pasirašytas D. G. (fiktyvaus UAB „Dentuva LT“ vadovo), taip pat į tai, kad jame nurodyti duomenys už 2013 m. neatitinka VĮ Registrų centrui pateiktame 2013 m. balanse nurodytų duomenų, vertintinas kritiškai. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo tikėti ir kitais UAB „Dentuva LT“ pateiktais dokumentais, kurie buvo teikiami su D. G. (fiktyvaus UAB „Dentuva LT“ vadovo) parašu.

Atsiliepimas

11. Atsakovė T. V. ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

11.1. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-195-555/2018 pripažindamas UAB „Dentuva LT“ bankrotą tyčiniu, nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendime civilinėje byloje e2-214-877/2017 ir Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Nr. e2A-427-601/2018, nustatytos aplinkybės dėl bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslų, fiktyvaus akcijų perleidimo būdo, kas leistų perkelti atsakomybę tiek dėl turimų įmonės įsiskolinimų, tiek dėl įmonės dokumentų bei turto dingimo (praradimo), nagrinėjant klausimą dėl UAB „Dentuva LT“ bankroto pripažinimo tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Esant tokioms teismų išvadoms civilinėje byloje, atsakovė kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą ir 2019 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00234-19 pagal BK 300 straipsnį. Atsakovė prašė teismo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus priimti sprendimai baudžiamojoje byloje, tačiau jos prašymas nebuvo tenkintas.

Atsiliepimas

11.2. Atsakovės nuomone, bendrovės ūkinės veiklos rezultatas negali būti vertinamas tik ieškovo nurodomais pagrindais, nevertinant atsakovės civilinėje byloje pateiktų įrodymų ir argumentų. UAB „Dentuva LT“ buhalterinė apskaita buvo tvarkinga, bendrovė neturėjo skolų valstybei ar SODRAI. Bendrovės akcijų pardavimas nebuvo siejamas su siekiu sunaikinti bendrovės dokumentus. Tai, kad teismas pripažino dokumentų perdavimo – priėmimo aktą negaliojančiu dėl suklastotų parašų, nereiškia, kad atsakovė šiuos dokumentus klastojo ar siekė suklastoti ir taip nuslėpti bendrovės dokumentus, tame tarpe bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. UAB „Dentuva LT“ buvo normaliai veikianti įmonė, teikianti nustatyta tvarka deklaracijas ir ataskaitas, turinti banko sąskaitą. Būtent iš šių dokumentų tiek teismas, tiek bankroto administratorius darė išvadas apie įmonės ūkinę veiklą. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, į ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, baudžiamosios bylos nagrinėjimo išvados turėtų lemiamą reikšmę ir civilinėse bylose tiek dėl tyčinio bankroto (buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo/nebuvimo ir jų perdavimo), tiek dėl žalos atlyginimo.

11.3. Buhalterinė apskaita vykdoma pagal norminiuose aktuose nustatytus reikalavimus ir vienos įmonės ar vieno kreditoriaus reikalavimas ar suinteresuotas aiškinimas nėra teisinis pagrindas nukrypti nuo tokių reikalavimų. Tiek bankroto administratoriui, tiek teismui buvo pateikti dokumentai dėl darbuotojų skaičiaus, jų atlyginimų kitimo ir jų atleidimo, dėl pinigų išgryninimo ir jų išmokėjimo. 2013 m. spalio 3 d. areštavus įmonės banko sąskaitas, išgryninti pinigus iš banko sąskaitos nėra galimybės, todėl įmonė nedarė jokių išmokėjimų užsienio piliečiams ir įmonėms kaip vežėjams. Pažymi, kad teismas areštavo konkrečią pinigų sumą ir leido bendrovei mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei.

11.4. „AMLIN Corporate Insurance N.V“ pretenzija yra be datos. Joje nurodoma, kad prie pretenzijos pridedama žalos bylos medžiaga, kuri elektroniniu paštu nesiunčiama. Apie tai, kad tokia pretenzija buvo išsiųsta paštu ar per kurjerius, įrodymų byloje nėra, o atsakovė tokių dokumentų nėra gavusi. Kita vertus, V. V. įsigijo nevykdančią ūkinės veiklos įmonę su skolomis, iš įmonės pelno sugebėjo padengti didžiąją dalį skolų. Taigi galima buvo susitarti ir su draudimo bendrove dėl piniginių sumų išmokėjimo dalimis. Tačiau šiuo atveju teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir realiai neleisti bendrovei toliau dirbti sąlygojo bendrovės ūkinės veiklos sustabdymą.

11.5. Bendrovės veikloje, atsižvelgiant į bendrovės krovinių pervežimų kryptis, atsiskaitoma su vežėjais pagrinde grynaisiais pinigais, nes vežėjai dažniausiai neturi savo sąskaitų Lietuvos bankuose, o būtina pervežimo apmokėjimo į Kazachstaną sąlyga – nuo 30 iki 80 proc. pervežimo sumos avansas. Užsakovai sumokėdavo avansą, o krovinio pasikrovimo dieną grynuosius pinigus perduodavo vežėjui, likusi suma buvo mokama atlikus darbą – krovinio išsikrovimo dieną ar pateikus pervežimo dokumentus (CMR ir TIR Carnet kopijas).

11.6. Atsakovė nėra kalta dėl to, kad dingus kroviniui bendrovei buvo perkelta finansinė našta ir atsakomybė dėl šių krovinių pervežimo,. Ikiteisminis tyrimas dėl krovinių vagystės nebaigtas, Latvijos Respublikoje baudžiamojoje byloje Nr. Nr. l 1518007512 UAB „Miraklas“ (dabartinė UAB „Dentuva LT“) pripažintas nukentėjusiuoju dėl krovinių dingimo (ŠIA Megaserviss), žalos suma – 108 104,69 Eur, kuri nėra įtraukta į 2013 ir 2014 metų balansus kaip gautinos pajamos. Jokių sąmoningai kaltų veiksmų, sandorių, kurie sąlygotų bendrovės ūkinės veiklos pabloginimą po susitarimo dėl pervežimų su kreditoriumi UAB „Šturvalas“ ar po pareigos atsiskaityti pagal sąskaitą, atsakovė neatliko.

11.7. Bylose nebuvo vertinami atsakovės, kaip bendrovės vadovės, paaiškinimai ir pateikiami dokumentai, nes oficialiai buhalterinės apskaitos dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti, o atstatyti dokumentai formaliai neatitinka buhalterinės apskaitos vedimą reglamentuojančių teisės aktų. Tačiau pažymi, kad buhalterinė apskaita buvo vedama per oficialią buhalterinės apskaitos programą Rivilė, o buhalterinės apskaitos duomenys kompiuterinėse laikmenose saugomi eilę metų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

13. Nagrinėjamos bylos ginčo objektas – atsakovės neteisėtų veiksmų atsiradimo momento, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo ir tuo pagrindu atsiradusios žalos dydžio, nustatymas.

14. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo, jog įmonei esant nemokiai, atsakovės pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Dentuva LT“ iškėlimo kilo nuo 2013 m. spalio 31 d. Apeliantės bankroto administratorius nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė gerokai anksčiau, todėl pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado anksčiau. Be to, ieškinys buvo grindžiamas ne tik pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu, bet ir atsakovės siekiu dekapitalizuoti įmonę, pasireiškusiu darbo užmokesčio išmokėjimu darbuotojams, atsakovės sutuoktinio ir įmonės vadovo pavaduotojo veiksmais išgryninant dideles pinigų sumas. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių ieškinio argumentų nepasisakė.

15. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi patenkino ieškovės UAB „Verslo energija“ pareiškimą ir UAB „Dentuva LT“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskirdamas R. B.. Teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių sąrašą ir 40 393,48 Eur dydžio jų finansinius reikalavimus. Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2A-427-601/2018 pripažinus akcijų perleidimo sutartį negaliojančia, nustatyta, kad ieškovės faktine vadove buvo atsakovė T. V..

17. Juridinių asmenų registro duomenimis ieškovės įmonės pavadinimas keitėsi keletą kartų – 1997m. rugsėjo 18 d. įmonė įsteigta UAB „Reklamos laikraštis“ pavadinimu, 2012 m. vasario 10d. įmonės pavadinimas pakeistas į UAB „Miraklas“, o 2014 m. lapkričio 4 d. – į UAB „Dentuva LT“.

18. Teismui 2018 m. liepos 10 d. pateiktame patikslintame ieškinyje (Nr. DOK-77583) ieškovė nurodė, jog įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriais, atsakovė T. V. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, dėl ko jos kreditoriai patyrė 40 393,48 Eur dydžio žalą. Taigi, ieškovė atsakovės civilinę atsakomybę kildina iš Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos vadovo pareigos esant įmonei nemokiai pateikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo (pažeidimo).

19. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1 – 5 punktuose nustatytas išimtis.

20. Nagrinėjamu atveju BUAB „Dentuva LT“ buvusios vadovės civilinė atsakomybė kildinama iš ĮBĮ nuostatų pažeidimo, skundžiamas teismo sprendimas priimtas taip pat vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, todėl šio įstatymo nuostatos taikomos ir apeliaciniam procesui.

21. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnis) įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas).

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi BUAB „Dentuva LT“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Ši nutartis įsiteisėjo 2019 m birželio 4 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus prieš tai minėtą teismo nutartį nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-399-798/2019). Paminėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pagal finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktus duomenis (iš kurių matyti, kad tiek 2012 m., tiek 2013 m. bendrovė veikė nuostolingai, balanse nurodytų įsiskolinimų dydis viršijo į balansą įrašyto turto vertę), teismuose iškeltas bylas bendrovės atžvilgiu dėl skolų išieškojimo, 2013 m sausio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 20 d. bendrovės banko sąskaitos išrašų duomenis, jau 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, o 2013 m. pabaigoje ženkliai pablogėjo. Teismas darė išvadą, kad apeliantai ne tik nevykdė ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau fiktyviai perleido bendrovės akcijas ir valdymą kitam asmeniui.

23. Apeliantė nurodė, kad atsakovės sutuoktinis V. V., kuris taip pat buvo vienintelis ieškovės akcininkas, esant įmonei nemokiai, per laikotarpį nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. spalio 11 d., be jokio teisinio pagrindo nuėmė iš įmonės sąskaitos 80 275 Eur. Teigė, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. įmonė naujų sutarčių nesudarinėjo ir faktiškai ūkinės veiklos nevykdė, tačiau 2013 m. spalio 1 d. – 2014 m. spalio 1 d. laikotarpiu išmokėjo 24 614,94 Eur darbo užmokesčio. Be to, atsakovė neneigė teismų, pripažinusių įmonės bankrotą tyčiniu, išvadų, jog iki bendrovės akcijų fiktyvaus pardavimo nebuvo imtasi realių veiksmų pagerinti bendrovės finansinę padėtį ir tuo pačiu patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, ir priešingai – buvo siekiama sumažinti jų galimybes atgauti skolas. Tai reiškia, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais BUAB „Dentuva LT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra nustatyti atsakovės T. V. neteisėti veiksmai sąmoningai delsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko įmonės kreditoriai ir patyrė ieškinyje nurodyto dydžio žalą.

24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtomis nutartimis, nes įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuoti prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti šioje byloje, t. y. atsakovės neteisėti veiksmai delsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (CPK 182 straipsnio 2 dalis).

26. Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime neįrodo asmenų, susijusių su bendrovės privedimu prie bankroto tyčia, civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).

27. Esant vadovo atsakomybei dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą, kreditoriams padaryta žala laikytina bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų (kreditorių) galimybė didesne dalimi patenkinti savo reikalavimą. Tokia žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.). Taigi, kaip teisingai sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, svarstant atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes atsakovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-372-180/2016).

28. Vadovaujantis aptarta teismų praktika, nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, kada atsakovei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Dentuva LT“ iškėlimo. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje, kuria BUAB „Dentuva LT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, sprendė, jog valdymo organų pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsirado ne vėliau kaip 2013 m. spalio mėn., tačiau nei T. V., nei V. V. ne tik neinicijavo įmonės bankroto, bet ėmėsi veiksmų, sudarančių galimybę įmonės vadovui ir dalyviui išvengti įstatyminės prievolės vykdymo – fiktyviai 2014 m. rugsėjo 29 d. įmonės akcijas pardavė UAB „Sauvika“ (sandoris įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu). Kaip minėta, šią nutartį apeliacinės instancijos teismas 2019 m. birželio 4 d. (civilinė byla Nr. 2-399-798/2019) paliko nepakeistą, nurodydamas, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pagal finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktus duomenis (iš kurių matyti, kad tiek 2012 m., tiek 2013 m. bendrovė veikė nuostolingai, balanse nurodytų įsiskolinimų dydis viršijo į balansą įrašyto turto vertę), teismuose iškeltas bylas bendrovės atžvilgiu dėl skolų išieškojimo, 2013 m sausio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 20 d. bendrovės banko sąskaitos išrašų duomenis, jau 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, o 2013 m. pabaigoje ženkliai pablogėjo.

29. Be to, minėtą aplinkybę, kad UAB „Dentuva LT“ finansinė padėtis pradėjo blogėti 2012 metais, o įmonė tapo nemokia 2013 metų pabaigoje, patvirtina įmonės finansinės apskaitos dokumentai. Iš dokumentų, pateiktų VĮ „Registrų centras“, matyti, kad įmonės turtas 2012 m. pabaigoje sudarė 47 036,32 Eur (162 407,00 Lt), tuo tarpu įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu siekė 58 183,21 Eur (200 895,00 Lt). Tačiau pažymėtina, kad įmonės veikla 2012 m. buvo pelninga, įmonė finansinius metus baigė turėdama 66 717,00 Lt (19 322,58 Eur) pelną, o jos turto balansinė vertė padidėjo iki 162 407 Lt (47 036,31 Eur). Tuo tarpu 2013 m. balanso duomenimis, įmonės turtas sudarė 61 900,49 Eur (213 730,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai išaugo iki 83 460,09 Eur (288 171,00 Lt), įmonė patyrė 30 285 Lt (8 771,14 Eur) nuostolį. Be to, taikiu bendrovės turtui areštą kitoje civilinėje byloje, nuo 2013 m. spalio mėn. įmonė negalėjo vykdyti piniginių operacijų ir jos veikla faktiškai nutrūko.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Dentuva LT“ tapo nemokia nuo 2013 m. spalio 31 d., todėl būtent nuo šios datos atsakovei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

31. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė žalos dydį, nepagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje, kuria UAB „Dentuva LT“ iškelta bankroto byla, pateikta informacija, nes 2014 metų balansai neatitiko tikrosios įmonės finansinės padėties, jie buvo sudaryti ir pasirašyti fiktyvaus vadovo G. G..

32. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais BUAB „Dentuva LT“ bankrotas pripažintas tyčiniu, jau buvo konstatuota, jog bendrovės apskaitos dokumentai sąmoningai nebuvo perduoti bankroto administratoriui, dėl ko buvo apsunkintos galimybės tinkamai įvertinti ir nustatyti bendrovės realią finansinę padėtį, nemokumą sukėlusias priežastis ir tik iškėlus klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovė ėmėsi veiksmų dėl dokumentų atkūrimo, todėl tokiais dokumentais negalima remtis kaip objektyviais, nes jie sudaryti vėliau (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

33. Kita vertus, Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi iškeldamas UAB „Dentuva LT“ bankroto bylą vadovavosi tuo metu į bylą pateiktu kreditorių sąrašu, iš kurio nustatė, jog bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudaro 102 784,21 Eur (354 893,31 Lt). Todėl abejoti šioje įsiteisėjusioje teismo nutartyje konstatuotais faktais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

34. Vadovaujantis šios nutarties 27 punkte pateiktu išaiškinimu, žalos dydis dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą kreditoriams laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad laikotarpiu, kada atsakovei kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įsipareigojimai kreditoriams siekė 83 460,09 Eur, o iškėlus įmonei bankroto bylą pradelsti įsipareigojimai kreditoriams išaugo iki 102 784,21 Eur, todėl išaugęs skolų dydis sudaro 19 324,12 Eur (102 784,21 Eur – 83 460,09 Eur).

35. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų ieškovės nurodytų aplinkybių, liečiančių atsakovės sutuoktinio ir įmonės savininko (akcininko) V. V. veiksmus, išgryninant iš įmonės sąskaitos daugiau kaip 80275 Eur, taip pat nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. įmonėms darbuotojams išmokant 24614,94 Eur darbo užmokestį. Visų pirma, ieškovės ieškinys buvo grindžiamas atsakovės neteisėtais veiksmais, kuriais ji pažeidė įstatyminę įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o laiku to nepadarius – iš to kilsiančią prievolę atlyginti žalą. Antra, ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas yra ieškovo procesinė teisė ir pareiga. Nagrinėjamu atveju V. V. dalyvaujančiu byloje asmeniu nebuvo patrauktas ir jokie materialiniai reikalavimai jam nebuvo pareikšti, ieškovė aptartų piniginių sumų dydžiu atsakovės kaltės neįrodinėjo ir dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (jeigu ieškinys būtų grindžiamas alternatyviu teisiniu pagrindu) savo procesiniame dokumente nepasisakė ir jų neįrodinėjo.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apibendrinant nurodytas aplinkybes ir argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamam ginčui spręsti pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. Teisėjų kolegijai netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovei turėtų būti atlygintos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau tokie įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikti, dėl to bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlyginamos (CPK 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė