Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovei A. P. dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir atsakovės A. P. priešieškinį ieškovei D. K. dėl skolos sutarties nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė D. K. ieškinį palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovė A. P. su ieškiniu nesutiko, palaikė patikslintame priešieškinyje nurodytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojo E. K. parodymus, nustatė, kad 2014 m. birželio 14 d. ieškovė D. K. ir atsakovė A. P. pasirašė Paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė D. K. perdavė atsakovei A. P. 7 000 Eur, o atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei paskolos sumą iki 2017 m. birželio 15 d., o paskolos gavėjai negrąžinus paskolos sumos nustatytu laiku ji privalanti mokėti 0,2 procentus dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (b. l. 3). Byloje pateikta rašytinė Paskolos sutartis (b. l. 3).

Šalys skirtingai vertina šias aplinkybes. Atsakovės atstovė teigia, kad atsakovė iš ieškovės nesiskolino, pabrėžė notarinės paskolos sutarties formos nesilaikymo teisines pasekmes ir nurodė, kad pateikta ne atsakovės pasirašyta Paskolos sutartis. Ieškovės teigimu – atsakovė skolinga 7 000 Eur ir šios skolos nėra grąžinusi.

Dėl paskolos sutarties sudarymo fakto

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. <...> Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė teismui rašytinę 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartį. Vertinant Paskolos sutarties tekstą matyti, kad paskolos sutartyje yra susitarta dėl esminių paskolos sutarties sąlygų, t. y. užfiksuota, kad paskolos dalykas buvo perduotas atsakovei (nurodyta, jog „7 000,00 Eur (septynis tūkstančius) eurų Paskolos gavėja gavo iš Paskolos davėjos prieš pasirašant šią Sutartį“ (Sutarties 2 punktas, b. l. 3) bei atsakovės ranka įrašyta, jog „Septynis tūkstančius eurų gavau“), ir įtvirtintas atsakovės įsipareigojimas grąžinti šią sumą iki nustatyto termino (2017 m. birželio 15 d. (Sutarties 3 punktas, b. l. 3)). Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimą, toks rašytinis susitarimas, kuriame užfiksuotos esminės paskolos sutarties sąlygos, pripažintinas paskolos sutartimi. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti atsakovės atstovės teiginiai, kad atsakovės iš ieškovės nesiskolino (CPK 185 straipsnis).

Atsakovės atstovė pabrėžė notarinės paskolos sutarties formos nesilaikymo teisines pasekmes. Kaip jau buvo minėta, pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.). Byloje nustatyta, kad šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį. Įvertinus teisinį reglamentavimą Pakolos sutarties sudarymo laikotarpiu (2014 m. birželio 15 d.), įstatymų leidėjas nenumatė notarinės paskolos sutarties formos.

Išvados dėl to, kad 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartis patvirtina paskolos sutarties sudarymą, nepaneigia atsakovės atstovės teiginiai dėl atsakovės parašo Paskolos sutartyje netikrumo. Byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartį pasirašė šalys, t. y. paskolos sutartyje yra atsakovės A. P. parašas. Tokią išvadą teismas padaro atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 6 d. ekspertizės aktą Nr. 11Š-50 (19), kuriame nurodyta, kad 2014 m. birželio 15 d. paskolos sutartyje rankraštinį įrašą „A. P.“ parašė ir šalia pasirašė atsakovė A. P. (b. l. 129-131).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šalių pasirašytos 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą pripažinti, kad ieškovė šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl suteiktos paskolos dydžio ir jos grąžinimo

Pripažinus, kad 2014 m. birželio 15 d. šalių pasirašyta Paskolos sutartis patvirtina paskolos sutarties sudarymą ir esmines tokios sutarties sąlygas, konstatuotina, jog ieškovė susitarimo pasirašymo metu buvo paskolinusi atsakovei 7 000,00 Eur.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Remiantis kasacinio teismo suformuluotomis įrodinėjimo naštos tokios kategorijos bylose paskirstymo taisyklėmis, aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių 2014 m. birželio 15 d. pasirašyta Paskolos sutartis atitinka CK 1.73 straipsnio 2 dalies, 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Tokiu atveju konstatuotina, kad atsakovė susitarimo pasirašymo metu buvo skolinga ieškovei 7 000 Eur, o įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui, t. y. atsakovei, kuri turi nuginčyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją.

Atsakovė neigdama savo prievolę grąžinti 7 000 Eur skolą pagal Paskolos sutartį, nurodo, kad ji 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutarties nepasirašė, iš ieškovės nesiskolino, kadangi jai pinigų netrūko, o byloje nurodytos ieškovės aplinkybės, kad atsakovė skolinosi, kadangi atsakovės sūnus turėjo skolų greitųjų kreditų įstaigoms, nėra tikros, kadangi skolos buvo padengtos 2013 m., t. y. dar iki tariamo ieškovės skolinimo 2014 m. Pažymėtina, kad atsakovė neigdama aukščiau nurodytas aplinkybes, nepateikia jokių įrodymų ieškovės teiginiams nuneigti (CPK 178 straipsnis). Be to, iš antstolės B. T. 2018 m. gruodžio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo galima daryti išvadą, kad pati ieškovė patvirtina Paskolos santykių buvimą ieškovei siųsdama trumpąsias žinutes su tekstu „<...> pinigai dar negrizta bet jei atgausiu prisiekiu neliksiu tau skolinga“; „Tau a. atves 1000euru siandien o likusius veliau <...>“ (b. l. 35-38).

Apibendrinant, konstatuotina, kad šalių sudaryta Paskolos sutartis, ją vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą pripažinti, jog ieškovė šioje byloje įrodė 7 000 Eur paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovė, remdamasis aplinkybe, kad pinigų negavo, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl paskolos sutartyje nustatytų delspinigių

Iš sutarties kylančios šalių prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nuostatas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis).

Kaip minėta, 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartyje buvo konkrečiai numatytas paskolos grąžinimo terminas – „iki 2017 m. birželio 15 d.“. Nei viena iš šalių neteikė duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad jos susitarė dėl vėlesnės, nei 2017 m. birželio 15 d., paskolos grąžinimo datos, todėl pripažintina, kad paskola pagal 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartį turėjo būti grąžinta iki 2017 m. birželio 15 d. Taigi, pagal Paskolos sutartį paskolos grąžinimo terminas yra pasibaigęs, tačiau atsakovė paskolos nėra grąžinusi.

CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju šalys 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartyje susitarė dėl netesybų – 0,2 procento delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą mokėjimo dieną (sutarties 5 punktas).

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu prašė, kad ieškinio tenkinimo atveju, būtų sumažintas delspinigių dydis, kadangi tokių delspinigių teismų praktikoje nėra priteisiama. Įstatymų leidėjas įtvirtinto teismo teisę mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, nagrinėdamas konkrečias bylas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir, spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros, netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2013 m. sausio 3 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013, kt.).

Iš byloje surinktų įrodymų visumos teismas nustatė, jog paskolos sutartį sudarė du fiziniai asmenys, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė ir atsakovė verstųsi veikla, susijusia su finansais, paskolų teikimu–gavimu ir siektų gauti iš to finansinės naudos. Įvertinus pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, manytina, kad šalys nesuprato, kad Paskolos sutartyje nustatyti 0,2 procento delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą mokėjimo dieną sieks 14 Eur mokamų delspinigių į dieną. Įvertinęs šias nurodomas aplinkybes, teismas sprendžia, kad 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutarties 5 punkte numatyti šalių delspinigiai neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Teismas sprendžia, kad 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartyje numatyti 0,2 procentų delspinigiai turi būti mažinami (CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad šalys dėl delspinigių dydžio susitarė, vis dėlto šalys turėjo galimybę įvertinti jų dydį, tačiau taip pat atsižvelgiant į atsakovės atstovės prašymą, ieškovės prašoma 2548 Eur delspinigių suma mažinama per puse, t. y. iki 1274 Eur (2548 Eur : 2), atsižvelgiant į abiejų šalių interesų pusiausvyrą.

Dėl palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl, atsižvelgiant į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, konstatuotina, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (8274 Eur (7 000 Eur + 1274 Eur)) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. spalio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl priešieškinio

Atsakovė A. P. patikslintu priešieškiniu (b. l. 63-67) teismo prašė nustatyti, jog ieškovės D. K. pateiktas teismui skolos raštelis suklastotas ir negaliojantis, nes pasirašytas ne atsakovės A. P., taip pat prašo dėl nepagrįsto ieškinio skirti ieškovei D. K. 500 Eur baudą, ½ dalies priteisiant atsakovės A. P. naudai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad 2014 m. birželio 15 d. Paskolos sutartį pasirašė atsakovė A. P.. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 6 d. ekspertizės aktą Nr. 11Š-50 (19), kuriame nurodyta, kad 2014 m. birželio 15 d. paskolos sutartyje rankraštinį įrašą „A. P.“ parašė ir šalia pasirašė atsakovė A. P. (b. l. 129-131). Atsižvelgiant į tai, atsakovės A. P. patikslinto priešieškinio reikalavimas, kuriuo atsakovė A. P. prašė nustatyti, jog ieškovės D. K. pateiktas teismui skolos raštelis suklastotas ir negaliojantis, nes pasirašytas ne atsakovės A. P., nepagrįstas. Kadangi ieškovės D. K. ieškinys tenkintas iš dalies, atsakovės A. P. prašymo dėl nepagrįsto ieškinio pareiškimo skirti ieškovei D. K. 500 Eur baudą, ½ dalies priteisiant atsakovės A. P. naudai, nėra pagrindo tenkinti.

Dėl prašymo skirti atsakovei piniginę baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

Ieškovės atstovė pateikė teismui prašymą skirti atsakovei A. P. 1000 Eur baudą, 50 procentų šios baudos priteisiant ieškovei D. K.. Nurodė, kad atsakovė nesąžiningai pareiškė priešieškinį, po to patikslintą priešieškinį bei prašydama paskirti rašysenos ekspertizę užvilkino bylos nagrinėjimą.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012). CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Iš šių normų turinio išplaukia, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu.

Teismo vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad atsakovė turi teisę teikti priešieškinį, jį tikslinti bei įrodinėti aplinkybes, kuriomis remiasi. Atsakovės, kaip ir kiekvieno kito asmens, teisė, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, yra įtvirtinta Konstitucijoje, Civiliniame ir Civilinio proceso kodeksuose. Todėl nagrinėjamu atveju pripažinti, kad atsakovė piktnaudžiavo procesu, teismo nuomone, nėra pagrindo. Nenustačius, kad atsakovė būtų sąmoningai veikusi prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, atsakovės procesinis elgesys negali būti vertinamas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti atsakovei baudą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2018 m. spalio 2 d. teismo nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal į bylą pateiktus duomenis, ieškovė D. K. šioje byloje turėjo 1527 Eur išlaidų – sumokėjo valstybei 286 Eur žyminio mokesčio (b. l. 40), taip pat sumokėjo 90 Eur už faktinių aplinkybių konstatavimą (b. l. 39 - 40), 1080 Eur už atstovavimo išlaidas (b. l. 55-57; 157-166), 21 Eur už vertimo paslaugas (b. l. 167-168), 50 Eur išlaidas antstolei už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą (b. l. 169). Pažymėtina, kad teismas ieškovės 338,81 Eur kelionės išlaidų nelaiko ieškovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, kadangi procesas buvo pradėtas ieškovės iniciatyva, jos dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, todėl teismas sprendžia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teismui šių išlaidų atlyginimo ieškovei nepriteisti, nes jos neatitinka būtinumo sąlygos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Nors ieškinys yra patenkintas tik iš dalies (86,66 proc.) ir turėtų būti proporcingai paskirstytos tarp šalių jų turėtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau atsižvelgiant į atsakovės elgesį procese, į tai, kad ji turėdama realią galimybę sudaryti taikos sutartį, nesiekė taikaus ginčo išsprendimo būdo, o taip pat nesiekė ir civiliniame procese numatyto proceso greitumo principo įgyvendinimo, o vienas iš CPK 2 straipsnio įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. CPK 7 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Kadangi teismas padarė išvadą, kad ieškinys buvo pareikštas pagrįstai, laikytina, kad atsakovės procesinis elgesys buvo visiškai netinkamas, teismas pilnai tenkino ieškovės reikalavimą dėl skolos dydžio priteisimo, ir tik atsakovės atstovės prašymu, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, sumažino prašomą priteisti delspinigių sumą, todėl vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais iš atsakovės priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 dalis). Šioje byloje už procesinių dokumentų įteikimą valstybė patyrė 16,35 Eur pašto išlaidų. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, šios pašto išlaidos priteistinos iš atsakovės ir turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos sąskaitą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės A. P. ieškovei D. K. 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų) skolos, 1274 Eur (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt keturis eurus) delspinigių, 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą (8274 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1527 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Netenkinti ieškovės advokatės prašymo už piktnaudžiavimą procesu skirti atsakovei baudą.

Laikinąsias apsaugos priemonės, taikytas 2018 m. spalio 2 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės A. P. 16,35 Eur (šešiolika eurų 35 ct) už procesinių dokumentų įteikimą į valstybės biudžetą. Priteistas bylinėjimosi išlaidas valstybei atsakovė privalo sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje Nr. 2-563-824/2019, įmokos kodą 5660.

Įmokos mokėjimo kvitus apie sumokėtas bylinėjimosi išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.