Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) O. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutarties, kuria išnagrinėtas atsakovo O. P. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui O. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutarties, kuria atisakyta tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo

12. Pagal CPK 285 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo už akių priėmimo pagrindus ir tvarką, pirmosios dalies nuostatą, sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta šio Kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Kai byloje yra pateikti abiejų šalių įrodymai, teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017).

13. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad sprendimas už akių yra vienos iš ginčo šalių netinkamo, pasyvaus procesinio elgesio padarinys. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017, 17, 18 punktai; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018, 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 13 punktas).

14. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad kiekvienas byloje dalyvaujančio asmens procesinių teisių ribojimas būtų pateisinamas civilinio proceso tikslų bei principų apsauga. Pažymėtina, kad CPK įtvirtintu sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui. Be to, teismo sprendimas už akių turi būti suderinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).

15. CPK 287 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pareiškime turi būti, be kita ko, nurodomos aplinkybės, liudijančios neatvykimo į parengiamąjį ar teismo posėdį ir nepranešimo teismui iki posėdžio priežasčių svarbumą arba atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento nepateikimo per nustatytą terminą priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla (CPK 287 straipsnio 2 dalis).

16. Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra skundas dėl šio teismo sprendimo, paduodamas aukštesnės instancijos teismui, kuriuo būtų siekiama ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės arba fakto klaidas. Tai galimybė pasyviajai šaliai, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, nurodyti šį sprendimą priėmusiam teismui aplinkybes, galinčias turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių anksčiau ji nepateikė dėl savo pasyvumo, esant svarbioms priežastims, o tam tikrais atvejais – ir galimybė nurodyti proceso teisės normų pažeidimus, dėl kurių byloje negalėjo būti priimtas teismo sprendimas už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 24 punktas).

17. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra yra ne atskiras ir savarankiškas teisinis ginčas, o sprendimo už akių ypatumų nulemtas šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas, kai teisė spręsti dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo suteikiama pačiam šį sprendimą priėmusiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės nesprendžia dėl byloje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, o tik patikrina, ar yra tenkinamos CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-21-826/2023, 19 punktas).

18. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-1075/2021).

19. Nagrinėjamu atveju 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimas už akių buvo priimtas tuo pagrindu, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, teismui konstatavus, kad atsakovui ieškinys su priedais ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo buvo įteikti asmeniškai 2023 m. spalio 13 d., o pagal atsakovo prašymą terminas atsiliepimui pateikti pratęstas iki 2023 m. lapkričio 15 d.

20. Atsakovas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo grindė dviem pagrindais, t. y. 1) negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, kadangi atsakovas nebuvo pasyvioji šalis: 2023 m. spalio 30 d. pateikė atsiliepimą – prašymą, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir nustatyti terminą išsamiam atsiliepimui pateikti, išsamus atsiliepimas pateiktas 2023 m. lapkričio 21 d., kurio teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi nepriėmė; 2) nurodyti argumentai gali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui – teigiama, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad pats VAVPK Reagavimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis patrulis L. S. panaudodamas fizinės prievartos veiksmus prieš atsakovą susižalojo pats, t. y. neįvertintas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

21. Byloja nustatyta, kad 2023 m. spalio 13 d. asmeniškai atsakovui buvo įteiktas ieškinys su priedais ir teismo pranešimas. 2023 m. spalio 23 d. teisme gautas atsakovo prašymas pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti iki 2023 m. lapkričio 20 d. Teisėjos 2023 m. spalio 24 d. rezoliucija šis terminas pratęstas iki 2023 m. lapkričio 15 d. Atsakovo atstovas 2023 m. spalio 30 d. pateikė procesinį dokumentą pavadintą „Atsiliepimas – prašymas“, kuriuo teismo prašyta atmesti ieškinį, nustatyti terminą iki lapkričio 20 d. atsiliepimui į ieškinį pateikti, tačiau atsiliepimo argumentų šiame dokumente nepateikta. Teisėjos 2023 m. spalio 30 d. rezoliucija išspręstas pakartotinis klausimas dėl termino atsiliepimui pateikti, nurodyta, kad prašymas dėl termino atsiliepimui pateikti išspręstas 2023 m. spalio 23 d. rezoliucija. Taigi iš esmės pakartotinis prašymas pratęsti terminą atsiliepimui pateikti nebuvo tenkintas. Atsakovo atstovas apie tai informuotas 2023 m. spalio 30 d. pranešimu dėl termino pratęsimo. Tačiau atsakovo atstovas atsiliepimą byloje pateikė tik 2023 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo O. P. atsiliepimą ir grąžino jį padavusiam asmeniui, motyvuodamas tuo, kad atsiliepimas pateiktas pasibaigus terminui pateikti atsiliepimą. Ši nutartis įsiteisėjo. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą už akių.

22. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar byloje galėjo būti priimtas sprendimas už akių, bei 21 punkte nurodytas aplinkybes, svarbia aplinkybe nagrinėjamu atveju laiko tai, kad atsakovą atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, kuriam privalo būti žinomos civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios tiek termino atsiliepimui pateikti pratęsimo, atsiliepimo pateikimo (CPK 142 straipsnis), jo nepateikimo pasekmės (CPK 285 straipsnis) ir kitos CPK nuostatos, nustatančios tiek atsakovo teises ir pareigas, tiek civilinio proceso principus. Šiuo atveju matyti, kad atsakovui buvo suteikta galimybė susirasti advokatą, kuris atstovautų jo interesus byloje, ką atsakovas padarė 2023 m. spalio 27 d. sudaręs su advokatu sutartį dėl atstovavimo ir teisinių paslaugų, ir pateikti argumentus dėl pareikšto ieškinio. Tačiau per teismo nustatytą terminą atsiliepimas nebuvo pateiktas, o buvo pateiktas tik praleidus terminą. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas pageidavo pateikti atsiliepimą į ieškinį iki 2023 m. lapkričio 20 d., tačiau žinodamas, kad procesinis terminas nebuvo pratęstas, pateikė atsiliepimą į ieškinį tik 2023 m. lapkričio 21 d., t. y. pats nesilaikydamas savo nurodyto termino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, kad atsakovo atstovas žinodamas, kad terminas pasibaigęs, nepateikė prašymo tokį terminą atnaujinti, nenurodė jokių (svarbių) termino praleidimo priežasčių, kas sudarytų teismui pagrindą spręsti dėl termino atnaujinimo savo iniciatyva (CPK 78 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti pateiktą atsiliepimą, šios nutarties neskundė, taip pat neteikė atsiliepimo su prašymu atnaujinti praleistą terminą. Šie argumentai rodo, kad atsakovas, kuris atstovaujamas profesionalaus teisininko, nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis tinkamai, neveikė pakankamai aktyviai, atidžiai ir rūpestingai.

23. Atsakovas atskirajame skunde akcentuoja, tai kad 2023 m. spalio 30 d. buvo pateiktas atsiliepimas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Tačiau apeliacinės instancijos pažymi, kad 2023 m. spalio 30 d. procesinis dokumentas neatitinka CPK 142 straipsnio 2 dalyje nustatytų atsiliepimo į pareikštą ieškinį turinio reikalavimų, ką iš esmės pripažįsta ir pats atsakovo atstovas, kadangi 2023 m. lapkričio 21 d. pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį. Taigi tokie atsakovo atstovo veiksmai rodo, kad atsiliepimas nebuvo pateiktas 2023 m. spalio 30 d. procesiniu dokumentu, o pateiktas praleidus terminą 2023 m. lapkričio 21 d., nors atsakovui ir jo atstovui buvo / turėjo būti žinoma, kad atsiliepimas turi būti pateiktas iki 2023 m. lapkričio 15 d.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, nurodytas šios nutarties 21-23 punktuose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovui, turinčiam advokatą, nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis).

25. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad svarbių priežasčių, dėl kurių šalis neatvyko į teismo posėdį (ar nepateikė procesinio dokumento), buvimas nėra viena sprendimo už akių panaikinimo sąlygų, šių priežasčių ir jų svarumo teismas neturėtų vertinti lygiaverčiai ar svarbiau, negu pateiktų argumentų ir įrodymų, turinčių esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Taigi teismų nustatytos aplinkybės dėl atsakovo atsiliepimo į ieškinį nepateikimo teismo nustatytu terminu priežasčių negali būti pagrindas netenkinti atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018).

26. Sprendžiant dėl apelianto pareiškime nurodytų argumentų vertinant faktines aplinkybes, kaip sprendimo už akių peržiūrėjimo pagrindo, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, kad bylos šaliai, siekiančiai sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo vien nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovo pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas nepaisant atsakovo netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365-690/2018, 24 punktas).

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi sprendimo už akių neteisingumas gali būti nustatytas ne tik tais atvejais, kada sprendimo už akių peržiūrėjimo prašanti šalis pateikia naujus įrodymus, bet ir tada, kai tokią išvadą galima daryti pagal byloje jau esančius (į ją pateiktus) įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-1075/2021, 35 punktas).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų nei su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei su atskiruoju skundu, kurie pagrįstų, kad priimtas sprendimas už akių yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas. Tiek pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tapačiomis aplinkybėmis, t. y. jau byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, tik kitokių šių įrodymų vertinimu, nei įvertino pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje anksčiau buvę pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina deklaratyvių atsakovo teiginių dėl priežastinio ryšio ir kaltės nebuvimo ir nesudaro pagrindo manyti, kad tokie apelianto argumentai galėjo turėti įtakos teisingam ginčo dėl žalos atlyginimo išnagrinėjimui. Paminėtina, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino byloje esančius įrodymus ir priežastinio ryšio, kaip būtinos sąlygos deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti, egzistavimą, t. y. iš esmės tokiu būdu atmesdamas atsakovo versiją, kad pats pareigūnas susižalojo, ir pažymėjo, kad teisinis rezultatas, net jei ir būtų panaikintas sprendimas už akių, nepasikeistų. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos visiškai sutinka dėl toliau dėstomų motyvų.

29. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis).

30. Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatas. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys civilinėje byloje nustatomas dviem etapais. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys – nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Faktinis priežastinis ryšys gali būti įvairaus pobūdžio – gali būti akivaizdu, kad žalingi padariniai kilo tik dėl skolininko veiksmų, bet galimi ir atvejai, kai skolininko veiksmai esmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tačiau nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Jei žalą nulėmė kelios priežastys, teismas turi nustatyti, ar nesant skolininko veiksmų žala vis tiek būtų atsiradusi, ir tik tuo atveju, jei nustatoma, kad be skolininko veiksmų, nors ir ne vienintelės žalos atsiradimo priežasties, žala nekiltų, teismas gali daryti pagrįstą išvadą, kad faktinis priežastinis ryšys byloje įrodytas. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-823/2023 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad atsakovo pateikti argumentai nepaneigia faktinio ir teisinio priežastinio ryšio egzistavimo šioje byloje bei taip pat jo kaltės dėl atsiradusios žalos ieškovui. Byloje esantys įrodymai: Vilniaus apskrities VPK 2023 m. balandžio 13 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS3-18, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės 2023 m. birželio 5 d. pažyma Nr. 1012, tai, kad VAVPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato 3–iasis veiklos skyrius 2023 m. kovo 17 d. priėmė nutarimą Nr. M-l-01-15736-23 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 286 straipsnį, 2023 m. balandžio 3 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. 18-ANR_P-397-2023, patvirtina, kad atsakovas nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, t. y. nenaudoti jėgos ir sėstis į tarnybinį automobilį, dėl ko bandant atsakovą pasodinti į policijos automobilį VAVPK Reagavimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis patrulis L. S. patyrė sveikatos sutrikdymą – dešinio peties sąnario patempimą, dėl ko buvo nedarbingas nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. kovo 17 d., todėl ieškovas, pareigūnui, kuris vykdė tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ir rizika jo sveikatai, išmokėjo sužeistam pareigūnui kompensaciją. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nebūtų patyręs žalos, jei atsakovas būtų vykdęs teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus. Taip pat atsiradę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų atsakovo veiksmų – ieškovo pareiga mokėti pareigūnui kompensaciją (kuri priteista sprendimu už akių) atsirado todėl, kad atsakovas nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimo, kurių pasekmė buvo pareigūno sužalojimas. Apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų priežastinio ryšio šioje byloje buvimą, o jo samprotavimai apie pareigūno savęs paties susižalojimą bei byloje esantys ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai tokio ryšio taip pat nepaneigia.

32. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde nurodyti apelianto argumentai nepaneigia skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos išvados, kad apeliantas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė tokių argumentų ir (ar) įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

33. Kadangi šiuo atveju nėra nei vienos iš CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurios reikėtų panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

34. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl bylos baigties

35. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimo už akių panaikinimo sąlygas ir tvarką, atsižvelgė į teismų praktiką, todėl atskirasis skundas netenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.