- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-825-796/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Regula LT“
- Atsakovas
- H. K.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, R. M.
- Kategorijos
- 2.6.28.1Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regula LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regula LT“ ieškinį atsakovei H. K. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, R. M. (R. M.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Regula LT“ ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės H. K. 9 956 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2021 m. spalio 20 d. ieškovė su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Vilniaus apskrities VPK) sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-194 (toliau – Sutartis), jos 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 4 punkte yra nurodomi ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai. Vykdydama Sutarties nuostatas ir Vilniaus apskrities VPK nurodymą, ieškovė 2021 m. gruodžio 28 d. transportavo transporto priemonę „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir nugabeno ją saugoti į sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Vilniaus apskrities VPK informavo ieškovę, kad pagal Transporto priemonės pirkimo–padavimo sutartį automobilio savininkas yra R. M., o valdytoja, eismo įvykio metu vairavusi automobilį, yra H. K.. 2022 m. sausio 24 d. Vilniaus apskrities VPK išrašė Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę (toliau – ir Leidimas) jos savininkui / valdytojui (ieškovė išrašyto leidimo kopiją iš Vilniaus apskrities VPK gavo 2022 m. rugsėjo 6 d.). Ieškovė 2022 m. rugsėjo 9 d. ir 2022 m. spalio 6 d. kreipėsi į R. M. ir atsakovę su pranešimais dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą sumokėjimo. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo tik iš atsakovės, nes gavo atsakovės 2021 m. gruodžio 28 d. rašytą paaiškinimą Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. policijos komisariatui, jame atsakovė prisipažįsta, kad automobilį pirko iš giminaičio R. M., tačiau neužpildė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovės nuomone, faktinė automobilio savininkė, nepaisant rašytinės Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nebuvimo, yra atsakovė ir ginčo dėl to nėra, kadangi atsakovė sumokėjo pinigus pardavėjui, pardavėjas perdavė automobilį pirkėjai atsakovei ir ji naudojosi įsigytu automobiliu. Nurodė, kad atsakovė, gavusi ieškovės pranešimus, 2022 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į ieškovę per advokatą, pateiktame rašte teigiama, jog atsakovė yra tik automobilio valdytoja, o ne savininkė. Ieškovės vertinimu, tai yra ginčytina, kadangi atsakovė Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. policijos komisariate yra prisipažinusi, jog automobilį nusipirko ir sumokėjo pinigus. Taip pat advokatas prašė ieškovės išrašyti atsakovei sąskaitą, bet tik iki 2022 m. sausio 24 d., t. y. iki Leidimo išdavimo dienos. Ieškovė su šia sąlyga nesutiko 2022 m. lapkričio 18 d. atsakymu el. laišku, kadangi turi teisę gauti mokėjimą iš atsakovės už automobilio transportavimą ir saugojimą iki faktinio automobilio atsiėmimo dienos (pagal Sutarties 2.3 punktą). Nesulaukusi jokių atsakovės veiksmų, 2023 m. balandžio 26 d. ieškovė išsiuntė atsakovei įspėjamąjį pranešimą dėl automobilio atsiėmimo ir sumokėjimo už suteiktas paslaugas, taip pat pranešime buvo paminėta, kad, neatsiėmus automobilio ir nesumokėjus už suteiktas paslaugas, ieškovė kreipsis į teismą. Atsakovė, gavusi įspėjamąjį pranešimą, 2023 m. gegužės 18 d. kreipėsi į ieškovę per advokatą, jis, kaip ir ankstesniame savo rašte, vėl teigia, kad atsakovė nėra automobilio savininkė, kad ji buvo tik pažeidėja eismo įvykio metu, ir pakartotinai paprašė išrašyti sąskaitą tik iki Leidimo išdavimo dienos, t. y. 2022 m. sausio 24 d. Savo rašte advokatas minėjo, kad kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK dėl išaiškinimo, ar atsakovė gali atsiimti automobilį. Ieškovei iškyla klausimas, ar atsakovė nors kartą kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK su prašymu išduoti leidimą. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad ji nėra subjektas, savarankiškai priimantis sprendimus dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ar dėl jų grąžinimo savininkams ar teisėtiems valdytojams. 2023 m. gegužės 22 d. ieškovė ir Vilniaus apskrities VPK nutraukė Sutarties dalį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Šalčininkų mieste ir rajone. Nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas skaičiuojamas nuo automobilio nuvežimo dienos (2021 m. gruodžio 28 d.) iki Sutarties nutraukimo 2023 m. gegužės 22 d.: automobilio transportavimo įkainis – 100 Eur; iki Leidimo atsiimti automobilį išdavimo dienos vienos paros saugojimo įkainis sudarė 7 Eur; po Leidimo atsiimti automobilį išdavimo dienos vienos paros automobilio saugojimo įkainis pagal ieškovės direktoriaus 2021 m. spalio 20 d. įsakymą „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 2021-10-20 sudaro 20 Eur (taikomas komercinis įkainis pagal vidutinę rinkos kainą). Taigi atsakovės įsiskolinimas sudaro 9 956 Eur (PVM įskaitytas), t. y. transportavimo įkainis (Sutarties 4 punktas) – 100 Eur (įskaitant PVM); saugojimo vienos paros įkainis iki Leidimo išdavimo dienos (Sutarties 4 punktas) – 7 Eur (įskaitant PVM); saugojimo vienos paros įkainis po Leidimo išdavimo dienos – 20 Eur (įskaitant PVM); saugojimo parų skaičius nuo automobilio sulaikymo (2021 m. gruodžio 28 d.) iki Leidimo išdavimo dienos (2022 m. sausio 24 d.) – 28 paros; saugojimo parų skaičius po Leidimo išdavimo dienos (2022 m. sausio 25 d.) iki Sutarties nutraukimo dienos (2023 m. gegužės 22 d.) – 483 paros, bendras įsiskolinimas už automobilio saugojimą yra 9 856 Eur (įskaitant PVM) ((28 x 7 Eur) + (483 x 20 Eur)), visa mokėtina suma – 9 956 Eur (100 Eur + 9 856 Eur) (įskaitant PVM).
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad 2022 m. sausio 21 d. atsakovė administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_1734-2022 buvo pripažinta kalta dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviai ir jai paskirta bauda, ją atsakovė yra sumokėjusi. Siekdama sumokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, po nutarimo gavimo atsakovė nuvyko į ieškovės transporto priemonių saugojimo aikštelę, tačiau jai transporto priemonė nebuvo atiduota, kadangi ji nėra šios transporto priemonės savininkė. 2022 m. rugsėjo mėnesį atsakovė iš ieškovės gavo pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo už transporto priemonės saugojimą sumokėjimo ir kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos. Kadangi atsakovė administracinio nusižengimo byloje buvo pripažinta kalta, o jos vairuota transporto priemonė 2021 m. gruodžio 28 d. buvo priverstinai nuvežta ir po to saugojama ieškovės aikštelėje, atsakovė geranoriškai sutiko sumokėti už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d. Todėl 2022 m. lapkričio 17 d. ieškovei buvo išsiųstas prašymas atsiųsti sąskaitą H. K. vardu už minėtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d. Ieškovė su šiuo prašymu nesutiko. 2023 m. balandžio 26 d. ieškovė išsiuntė atsakovei paskutinį įspėjimą, reikalaudama per 30 dienų atsiimti transporto priemonę ir padengti susidariusį įsiskolinimą. Po šio įspėjimo gavimo advokato kontora 2023 m. gegužės 5 d. Vilniaus apskrities VPK pateikė užklausą, siekdama išsiaiškinti, ar atsakovei, kuri nėra teisėta lengvojo automobilio savininkė, leidžiama atsiimti minėtą transporto priemonę. Gautame atsakyme nurodoma, jog 2022 m. sausio 24 d. leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę buvo išsiųstas transporto priemonės savininkui (administracinio nusižengimo byla ROIK 21153729187); leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę gali būti išduodamas asmeniui pateikus prašymą ir dokumentus, įrodančius, kad transporto priemonę atsiimti norintis asmuo yra teisėtas jos savininkas (valdytojas). Kadangi atsakovės vairuota transporto priemonė priklauso kitam asmeniui, atsakovė neturėjo galimybės pateikti dokumentų, įrodančių, jog ji yra teisėta transporto priemonės savininkė ar valdytoja, todėl leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jai negalėjo būti išduotas, todėl ieškovės pakartotinai buvo prašoma atsiųsti sąskaitą H. K. vardu už minėtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d. Dėl kitų įsiskolinimų atlyginimo ieškovei buvo pasiūlyta kreiptis į saugomo automobilio savininką, tačiau ieškovė tai daryti atsisakė ir dėl skolos priteisimo kreipėsi į teismą. Atsakovė nepripažino pareikšto ieškinio, tačiau nurodė sutinkanti geranoriškai sumokėti už lengvojo automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki 2022 m. sausio 24 d. Ieškovei atsisakant pateikti sąskaitą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą ieškovės aikštelėje minėtu laikotarpiu, atsakovės galimybės įvykdyti šią prievolę yra nepagrįstai ribojamos pačios ieškovės. Atsakovės vertinimu, ieškovė su atsakove elgėsi ir tebesielgia nesąžiningai, atsisakė su ja bendradarbiauti, nepagrįstai saugojo mažavertę transporto priemonę beveik 17 mėnesių, jos negrąžino ir pareikalavo už tai mokėjimo iš atsakovės, vienašališkai apskaičiuodama už automobilio saugojimą po 20 Eur už parą, tačiau nepagrįsdama šio įkainio. Atsakovė niekada nevengė atsiskaityti su ieškove už jos realiai suteiktas paslaugas atsakovei.
4. Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Šalies argumentai
5. Ieškovė 2023 m. gruodžio 19 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, juose nurodė, kad įgijęs teisę atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę (t. y. savo turtą) jos savininkas ir (ar) valdytojas atsiimti ją iš paslaugos teikėjo aikštelės privalo nedelsiant. Tolesnis transporto priemonės laikymas paslaugos teikėjui priklausančioje aikštelėje, asmeniui įgijus teisę atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau to nepadarant, yra vykdomas dėl paties priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo veiksmų, jų pasekmių 2021 m. spalio 20 d. Sutartis nereguliuoja, todėl paslaugos teikėjas (šiuo atveju – ieškovė), kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje. Tai, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas nesirūpina savo turtu ir transporto priemonės neatsiima net esant išduotam policijos įstaigos leidimui, niekaip nesusiję su ieškovės teikiamos paslaugos įkainiu. Pažymi tai, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas gali (ir privalo) transporto priemonę atsiimti nedelsiant po policijos įstaigos išduoto leidimo, tai reiškia, jog saugojimo išlaidos būtų gerokai mažesnės. Šiuo atveju susidariusios priverstinio saugojimo išlaidos yra tiesiogiai proporcingos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo delsimui ir neveikimui. Dėl ieškovės taikomo 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros įkainio, esant išduotam leidimui atsiimti transporto priemonę ir to nepadarant, pažymėjo tai, kad 4,20 Eur iš nurodytos sumos sudaro ieškovės mokamas PVM, o 2 Eur – pelno mokestis, tai reiškia, jog iš šios sumos į valstybės biudžetą sumokama 6,20 Eur, o ieškovei lieka 13,80 Eur. Iš šios 13,80 Eur sumos yra dengiami visi ieškovės kaštai, susiję su neatsiimtos transporto priemonės (kurią atsiimti yra išduotas leidimas) saugojimu iki faktinio atsiėmimo. Įvertinus tai, jog iki leidimo išdavimo yra taikomas 7 Eur (PVM įskaitytas) dydžio vienos paros priverstinio saugojimo įkainis (Sutarties 4 punktas), taip pat į visus ieškovės patiriamus kaštus dėl neatsiimtos transporto priemonės tolesnio saugojimo, esant išduotam leidimui (kai transporto priemonė yra neatsiimama išskirtinai tik dėl savininko ir (ar) valdytojo veiksmų / neveikimo), 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros įkainis, esant išduotam leidimui atsiimti transporto priemonę, ieškovės vertinimu, yra objektyvus, pagrįstas ir net žemesnis nei rinkoje esančios analogiškos paslaugos kaina.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisė iš atsakovės H. K. ieškovei UAB „Regula LT“ 1 886,50 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 886,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 31,84 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės UAB „Regula LT“ atsakovei H. K. 842,92 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovės H. K. valstybei 30,43 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
7. Teismo sprendimo motyvai:
7.1. Teismas nustatė, kad kilo ginčas dėl to, kas yra transporto priemonės „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininkas. Atsakovė nepripažįsta, kad ji nusipirko iš trečiojo asmens R. M. automobilį, o šis teismo posėdžio metu tvirtino, jog jis pardavė automobilį atsakovei prieš metus iki įvykio ir automobilis su jo dokumentais buvo pas atsakovę. Rašytinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudaryta. VĮ „Regitra“ duomenimis, ankstesnė automobilio savininkė yra pateikusi transporto priemonės deklaraciją apie pasikeitusį savininką – nuo 2020 m. liepos 1 d. naujas savininkas – R. M., jis nustatyta tvarka nėra deklaravęs nuosavybės pasikeitimo ir įregistravęs transporto priemonės savo vardu. Teismas pagrįstu ir labiau tikėtinu pripažino trečiojo asmens R. M. tvirtinimą, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi automobilis atsakovei buvo perduotas, jį atsakovė valdė pakankamai ilgą laiką, atsakovei buvo perduoti automobilio registravimo dokumentai ir rakteliai. Atsakovė automobilį laikė savo kieme, juo važinėjo pakankamai ilgą laiko tarpą, to neneigė ir pati atsakovė. Taigi, teismo pagrįstu įsitikinimu, atsakovė įsigijo ginčo transporto priemonę nuosavybėn iš trečiojo asmens R. M. žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Teismo įsitikinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkė ir valdytoja įvykio momentu, 2021 m. gruodžio 28 d., buvo atsakovė H. K.. Nustačius, jog transporto priemonės savininkė ir valdytoja 2021 m. gruodžio 28 d. buvo atsakovė, konstatuota, jog nuo minėtos transporto priemonės saugojimo pradžios dienos, t. y. 2021 m. gruodžio 28 d., pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, jai kilo pareiga atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su minėtos transporto priemonės transportavimu ir saugojimu.
7.2. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė 2022 m. sausio mėn. pabaigoje, kai atsakovė buvo nuvykusi pas ieškovę, buvo gavusi iš policijos įstaigos atsakovei išduotą nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK 2022 m. sausio 21 d., išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, nutarimu už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 4 dalies, 415 straipsnio 1 dalies, 415 straipsnio 3 dalies, 415 straipsnio 2 dalies, Kelių eismo taisyklių 226 punkto pažeidimus nubaudė atsakovę galutine 1 100 Eur bauda, o 2022 m. sausio 24 d. Leidimas atsiimti transporto priemonę (jame nenurodant asmens, kuriam jis išduotas) buvo išsiųstas ne atsakovei, o trečiajam asmeniui R. M.. Teismo įsitikinimu, atsakovė neveikė kaip pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, nes byloje nėra įrodymų, kad ji, dėl kurios kaltės buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė, dėjo maksimalias pastangas gauti leidimą atsiimti transporto priemonę (nepateikė Vilniaus apskrities VPK rašytinio prašymo gauti tokį leidimą, kuris būtų nustatyta tvarka nagrinėjamas, nesistengė įrodyti, kad ji buvo ne tik automobilio valdytoja, bet ir savininkė (nors tai pripažino iš karto po administracinio nusižengimo padarymo, duodama parodymus policijos pareigūnams), nedėjo pastangų įregistruoti transporto priemonę savo vardu). Teismas pažymėjo, kad atsakovė nuo pat automobilio nuvežimo 2021 m. gruodžio 28 d. žinojo apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir jos saugojimą ieškovės aikštelėje, be to, atsakovė du kartus buvo informuota ieškovės apie tai, kad ji turi teisę atsiimti transporto priemonę, turėjo realias galimybes atsiimti transporto priemonę, tačiau nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, taigi, nagrinėjamoje situacijoje nesielgė kaip apdairus, rūpestingas, atidus žmogus ir savo pasyvumu prisidėjo prie padarinių – išaugusios skolos atsiradimo, todėl jai kyla pareiga atlyginti automobilio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo Leidimo išdavimo iki 2023 m. gegužės 22 d. (Vilniaus apskrities VPK ir ieškovės sutarties nutraukimo).
7.3. Teismas nustatė, kad kilo ginčas dėl ieškovės apskaičiuoto transporto priemonės saugojimo išlaidų dydžio. Atsakovė tvirtino, kad padidintas 20 Eur vienos paros įkainis yra neadekvatus, neatitinkantis protingumo, proporcingumo reikalavimų. Teismas nustatė, kad ieškovė skolą apskaičiuoja, taikydama 7 Eur vienos paros įkainį iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos ir 20 Eur įkainį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos. 2021 m. spalio 20 d. sutartyje Nr. 10-ST2-194 nėra numatyta tokia ieškovės pateikta įkainio skaičiavimo tvarka, t. y. nėra numatyta, kad bus taikomi skirtingi įkainių dydžiai iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos. Šių įkainių skaičiavimo tvarka numatyta ieškovės vidiniu administravimo aktu ieškovės 2021 m. spalio 20 d. direktoriaus įsakymu „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 2021-10-20, jis nėra nurodytas kaip 2021 m. spalio 20 d. sutarties Nr. 10-ST2-194 priedas. Teismo įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo taikyti didesnį nei sutartyje numatytą 7 Eur įkainį už vieną saugojimo parą. Teismas įvertino, kad ieškovė nepagrindė beveik tris kartus didesnės nei iki leidimo išdavimo nustatytos kainos pagrįstumo ir nurodė bendro pobūdžio motyvus, tokius kaip darbuotojų darbas, raginimų siuntimas, tačiau šios aplinkybės nepagrindžia beveik tris kartus didesnio kainos skirtumo, be to, įrodinėdama kainos pagrįstumą, ieškovė rėmėsi ne ginčo vietoje nustatytomis transporto priemonių saugojimo kainomis. Pažymėta tai, kad pati ieškovė visuose atsakovei siųstuose savo pranešimuose nurodė, jog kiekviena papildoma diena iki faktinio transporto priemonės atsiėmimo iš saugojimo aikštelės kainuos 7 Eur, o ne 20 Eur, kaip nurodoma ieškinyje.
7.4. Teismas nustatė, kad automobilis buvo priverstinai nuvežtas 2021 m. gruodžio 28 d., Vilniaus apskrities VPK Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavė 2022 m. sausio 24 d., jame nėra nurodyta asmens pavardė, kam jis išduotas, leidimą Vilniaus apskrities VPK jai žinomu el. paštu išsiuntė R. M. (jis nurodė, kad el. paštu nesinaudoja ir Leidimo negavo, apie Leidimą sužinojo praėjus pusei metų po jo išdavimo), ieškovė Leidimą iš Vilniaus apskrities VPK gavo 2022 m. birželio 16 d., tačiau su pranešimais dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą apmokėjimo į atsakovę H. K. ir trečiąjį asmenį R. M. kreipėsi tik 2022 m. rugsėjo 9 d., 2022 m. lapkričio 17 d. atsakovės atstovas ieškovei išsiuntė prašymą atsiųsti sąskaitą H. K. vardu už minėtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d. Ieškovė 2022 m. lapkričio 18 d. šio prašymo netenkino. Taigi, jau 2022 m. lapkričio 18 d. ieškovė turėjo informaciją, kad atsakovė nesutinka su prašoma sumokėti skola, tačiau ir toliau siuntė jai raginimus, skolą apskaičiavo iki 2023 m. gegužės 22 d., o į teismą kreipėsi tik 2023 m. liepos 24 d. Teismas atsižvelgė į Sutarties 17 punktą ir nustatė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovei buvo siunčiamos sąskaitos už teikiamą transporto priemonės saugojimo paslaugą, kuriose būtų nurodyta, už kokias paslaugas, už kokį transporto priemonės saugojimo laikotarpį yra išrašytas dokumentas apmokėti, o pateikė teismui tik bendro pobūdžio pranešimus atsakovei ir trečiajam asmeniui.
7.5. Teismas nustatė, kad tiek atsakovė, tiek ieškovė nebuvo pakankamai aktyvios. Visgi ieškovė vykdydama pareigas, kylančias iš sutarties, sudarytos, be kita ko, viešiesiems interesams tenkinti (Sutarties 1 punktas), ilgą laiką nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama sustabdyti atlyginimo už automobilio saugojimą didėjimą. Ieškovė teise kreiptis į teismą su ieškiniu pasinaudojo daugiau nei po aštuonių mėnesių, kai iš atsakovės H. K. gavo informaciją apie jos nesutikimą su skolos dydžiu, atsakovei pranešimą išsiuntė praėjus beveik trims mėnesiams po informacijos apie išduotą Leidimą gavimo, t. y. neprotingai ilgą laiką delsė ir nesiėmė aktyvių veiksmų išieškoti skolą, dėl to ji kiekvieną dieną augo, nors visus įrodymus (kuriuos teikė su ieškiniu) turėjo, o kreipimasis į teismą dėl saugojimo išlaidų priteisimo ieškovei yra įprasta veikla. Teismas įvertino, kad toks ieškovės delsimas negali būti pateisinamas, ir vertino tai kaip kryptingą siekį padidinti automobilio saugojimo išlaidas, kurias ieškovė siekia prisiteisti iš atsakovės.
7.6. Teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga, tačiau jai kilusi pasekmė materialine prasme turi būti adekvati ir proporcinga. Įvertinęs transporto priemonės saugojimo laikotarpį, taip pat laikotarpį, kurį ieškovė uždelsė kreiptis į teismą su ieškiniu, taip pat ieškovės ir atsakovės veiksmus (pasyvų neveikimą), protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus, vadovaudamasis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, skolos sumą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 25 d. (kita diena po Leidimo išdavimo) iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. gegužės 22 d.) (483 dienos), sumažino per pusę, t. y. iki 1 690,50 Eur ((483 dienos x 7 Eur) / 2). Kadangi transporto priemonė nuo jos nuvežimo iki Leidimo išdavimo dienos buvo saugoma dėl atsakovės kaltės, teismas priteisė už šį laikotarpį ieškovės apskaičiuotą sumą – 196 Eur. Taigi iš viso iš atsakovės priteista 1 886,50 Eur suma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Regula LT“ prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl apeliantės atmestų reikalavimų dalies (t. y. 8 069,50 Eur sumos, ją sudaro 9 956 Eur ieškinio suma atėmus skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu priteistą 1 886,50 Eur sumą) ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – UAB „Regula LT“ ieškinį patenkinti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
8.1. Ieškovė nurodo, kad atsakovės delsimas ir pastangų nedėjimas kaip galima greičiau atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, klaidinant apeliantę, lėmė prašomo priteisti dydžio įsiskolinimą. Apeliantės manymu, teismo nurodytos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo sumažinti priteistiną sumą trumpinant automobilio priverstinio saugojimo laikotarpi, nes nebuvo jokio apeliantės pasyvumo, kaip nurodoma sprendime. Išskirtinai tik pati atsakovė, visą laiką teikusi melagingą informaciją apie nebuvimą automobilio savininke, yra atsakinga už susidariusį įsiskolinimą. Pati atsakovė nedėjo pastangų kaip galima greičiau atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, tai lėmė įsiskolinimo susidarymą. Nurodo, kad išskirtinai pati atsakovė yra atsakinga už susidariusias automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už visą laikotarpį. Pati policijos pareigūnams automobilio priverstinio nuvežimo metu raštu pripažinusi, jog yra automobilio savininkė (tai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino liudytojas R. M.), apeliantei pareikalavus atsiskaityti už paslaugas, atsakovė ėmė klaidinti apeliantę dėl nebuvimo automobilio savininke, pagrindo atsiimti automobilį nebuvimo ir pan., o Vilniaus apskrities VPK atstovas bylos metu patvirtino, jog atsakovė savo vardu net neprašė išduoti leidimo atsiimti automobilį. Apeliantės vertinimu, nors skundžiamu sprendimu ieškinys patenkintas tik iš dalies, tačiau, kiek tai tiesiogiai susiję su atsakovės neveikimu, lėmusiu automobilio priverstinio saugojimo išlaidų susidarymą, sprendime visiškai teisingai konstatuota, jog atsakovė nagrinėjamoje situacijoje nesielgė kaip apdairus, rūpestingas, atidus žmogus ir savo pasyvumu prisidėjo prie padarinių – išaugusios skolos atsiradimo. Ieškovės vertinimu, dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas turi būti patenkintas.
8.2. Ieškovė nurodo, kad jos veiksmuose nebuvo jokio pasyvumo, kuris būtų pagrindas teismui sumažinti priteistiną įsiskolinimo už paslaugas sumą. Skundžiamame sprendime teismas, sumažindamas priteistiną skolą iš atsakovės, nepagrįstai apeliantės veiksmus įvardijo kaip pasyvumą, prisidėjusį prie atsakovės skolos padėjimo. Sprendime neteisingai nurodoma, jog 2022 m. sausio 24 d. Vilniaus apskrities VPK Leidimą apeliantė gavo 2022 m. birželio 16 d., tačiau su pranešimais dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už paslaugas į atsakovę kreipėsi tik 2022 m. rugsėjo 9 d. Nurodo, kad 2022 m. sausio 24 d. Leidimą Vilniaus apskrities VPK elektroniniu paštu ieškovei pateikė ne 2022 m. birželio 16 d., o 2022 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu laišku. Nurodo, kad apeliantė jau vos po 3 dienų nuo Vilniaus apskrities VPK pateikto leidimo kopijos gavimo kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo ir atsiskaitymo, tai patvirtina ne apeliantės pasyvumą, o aktyvumą. Be to, nepraėjus net mėnesiui apeliantė dar kartą kreipėsi į atsakovę su 2022 m. spalio 6 d. pranešimu, į jį atsakovės atstovas sureagavo tik 2022 m. lapkričio 17 d.
8.3. Pažymi, kad ir po 2022 m. lapkričio 17 d. iki pat kreipimosi į teismą vyko komunikacija tarp ginčo šalių, jos metu atsakovė ne siekė išviešinti duomenis apie automobilio pirkimo–pardavimo sandorį ir gauti iš Vilniaus apskrities VPK leidimą atsakovės vardu atsiimti automobilį, o buvo siekiama išvengti prievolės apeliantei (arba ją nepagrįstai sumažinti). Tai, jog apeliantė į teismą kreipėsi 2023 m. liepos 24 d., nereiškia, jog iki šio laikotarpio buvo skaičiuojamas atlyginimas už automobilio priverstinio saugojimo paslaugas. Apeliantė įsiskolinimo reikalauja už laikotarpį nuo automobilio priverstinio nuvežimo iki 2023 m. gegužės 22 d. Apeliantės įsitikinimu, tai, jog ji į teismą kreipėsi 2023 m. liepos 24 d., savaime nereiškia jos pasyvumo, kadangi net ir užvedus civilinę bylą atsakovė automobilio atsiimti iš aikštelės neketino (priešingai, toliau neigė automobilio nuosavybės teisę).
8.4. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, neva apeliantė netenkino atsakovės prašymo atsiųsti sąskaitą atsakovei už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą už laikotarpį iki 2022 m. sausio 24 d. Nurodo, kad apeliantė nesutiko su vienašališka ir nepagrįsta atsakovės pozicija mokėti tik už dalį atsakovei suteiktos paslaugos, be to, PVM sąskaita faktūra yra išrašoma suteikus paslaugą visa apimtimi, t. y. savininkui / valdytojui atsiimant transporto priemonę ir atsiskaitant už suteiktas paslaugas už visą faktinio saugojimo laikotarpį. Apie tai atsakovė buvo informuota dar 2022 m. lapkričio 18 d.
8.5. Apeliantė nesutinka su teismo pozicija apskaičiuojant priteistiną sumą. Apeliantei nesuprantama, dėl kokių priežasčių atsakovės įsiskolinimo suma, apskaičiuota už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 25 d. (t. y. kita diena po 2022 m. sausio 24 d. Leidimo išdavimo) iki 2023 m. gegužės 22 d., yra sumažinta lygiai per pusę. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus apskrities VPK Leidimą apeliantei pateikė 2022 m. rugsėjo 6 d., nors ji dėl automobilio statuso po automobilio nuvežimo (įvykusio 2021 m. gruodžio 28 d.) į Vilniaus apskrities VPK kreipėsi ne kartą (t. y. 2022 m. sausio 6 d., 2022 m. vasario 14 d., 2022 m. kovo 14 d. ir t. t.). Duomenis apeliantei apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių statusą pateikia išskirtinai tik Vilniaus apskrities VPK. Vilniaus apskrities VPK, 2022 m. sausio 24 d. išdavęs Leidimą, apeliantei šio leidimo, nepaisant jos daugkartinių prašymų dėl informacijos pateikimo, nepateikė iki pat 2022 m. rugsėjo 6 d. Nurodytu laikotarpiu, už kurį teismas sumažino priteistiną įsiskolinimą, nebuvo jokio apeliantės pasyvumo, dėl kurio būtų pagrindas sumažinti įsiskolinimo sumą už faktiškai suteiktas paslaugas apeliantės nenaudai ir apeliantės sąskaita. Priešingai, išskirtinai tik pati atsakovė (kaip automobilio savininkė ir valdytoja / pažeidėja, siekusi išvengti prievolės apeliantei) yra atsakinga už atsiskaitymą už suteiktas paslaugas visa apimtimi ir už visą ieškinyje nurodytą laikotarpį.
8.6. Sprendimu tenkindamas ieškinį tik iš dalies teismas nepagrįstai netaikė saugojimo paslaugos įkainio, taikytino esant policijos įstaigos išduotam leidimui atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau savininkui jos neatsiimant iš aikštelės. Apeliantė pažymi, jog Sutartyje nustatyti paslaugos įkainiai nėra ir nebuvo pakeisti, t. y. iki 2022 m. sausio 24 d. Leidimo išdavimo apeliantė atsakovei taikė Sutartyje nustatytus paslaugų įkainius. Nurodo, kad įgijęs teisę atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę (t. y. savo turtą) jos savininkas ir (ar) valdytojas atsiimti ją iš paslaugos teikėjo aikštelės privalo nedelsiant. Tolesnis transporto priemonės laikymas paslaugos teikėjui priklausančioje aikštelėje, asmeniui įgijus teisę atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau to nepadarant, yra vykdomas dėl paties priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo veiksmų, jų pasekmių Sutartis nereguliuoja. Todėl paslaugos teikėjas (šiuo atveju – ieškovė), kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismai nedviprasmiškai yra konstatavę paslaugos teikėjo teisę taikyti kitokį nei viešojo pirkimo sutartyje nustatytą paslaugos įkainį tuo atveju, kai priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas jau yra įgijęs teisę atsiimti transporto priemonę iš aikštelės, tačiau to nepadaro.
8.7. Apeliantė neteikia nei automobilių statymo, nei įprastinio saugojimo paslaugų asmenims viešosios sutarties pagrindu, todėl, įvertinus tai, jog savininkai ir (ar) valdytojai priverstinai nuvežtų transporto priemonių neatsiima net ir esant išduotiems leidimams (tai iš esmės reiškia priverstinės pasaugos pabaigą pagal Sutartį), o ieškovė negali nustoti saugoti jai patikėto turto, ieškovė, kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jos saugojimo aikštelėje. Apeliantė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad po teisės atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę įgijimo priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje yra normali ir įprasta praktika taikyti didesnio tarifo paslaugos įkainį transporto priemonės savininkui neatsiimant savo turto. Apeliantės nurodytoje teismų praktikoje (t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-5 l-585/2020; Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-445-440/2021; Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-368-280/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1056-459/2021; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑24‑459/2022; Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1519-615/2023 ir kt.) konstatuota, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantys subjektai, esant išduotam leidimui atsiimti transporto priemonę ir to nepadarant, taiko 24,20 Eur dydžio vienos paros priverstinio saugojimo įkainį (pvz., UAB „Tomadas“) arba 25 Eur dydžio vienos paros priverstinio saugojimo įkainį (pvz., UAB „Sauda“, UAB „Goldas“) ir tokio dydžio paslaugos įkainis yra pagrįstas bei atitinkantis analogiškos paslaugos rinkos kainą. Ieškovė analogišku atveju taiko netgi mažesnį – 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros įkainį, esant išduotam leidimui atsiimti transporto priemonę ir to nepadarant.
8.8. Pažymi, kad susidariusios priverstinio saugojimo išlaidos yra tiesiogiai proporcingos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo delsimui ir neveikimui. Dėl apeliantės taikomo 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros įkainio, esant išduotam leidimui atsiimti transporto priemonę ir to nepadarant, pažymi, kad 4,20 Eur iš nurodytos sumos sudaro apeliantės mokamas PVM, 2 Eur – pelno mokestis, o apeliantei lieka 13,80 Eur. Iš šios 13,80 Eur sumos yra dengiami visi apeliantės kaštai, susiję su neatsiimtos transporto priemonės (kurią atsiimti yra išduotas leidimas) saugojimu iki faktinio atsiėmimo.
Atsiliepimas
9. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir 2024 m. gegužės 7 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 420 Eur. Atsiliepimo argumentai:
9.1. Atsakovės vertinimu, apeliantės teiginiai, kad atsakovė sąmoningai klaidino ieškovę ir teismą, yra deklaratyvūs ir visiškai neatitinka tikrovės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina tai, jog atsakovė nevengė atsiskaityti su ieškove už jos realiai suteiktas paslaugas atsakovei, dėjo pastangas dėl automobilio atsiėmimo iš ieškovės automobilių saugojimo aikštelės, tačiau pati apeliantė, duomenis apie Leidimą iš Vilniaus apskrities VPK gavusi 2022 m. birželio 16 d., su pranešimais dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą sumokėjimo į atsakovę H. K. ir trečiąjį asmenį kreipėsi tik 2022 m. rugsėjo 9 d. Po to, kai 2022 m. lapkričio 17 d. atsakovės atstovas ieškovei išsiuntė prašymą atsiųsti sąskaitą atsakovės vardu už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d., 2022 m. lapkričio 18 d. ieškovė šio prašymo netenkino. Taigi, turėdama informaciją, kad atsakovė nesutinka su prašoma sumokėti skola, ieškovė ir toliau siuntė jai raginimus, skolą skaičiavo iki 2023 m. gegužės 22 d., o į teismą kreipėsi tik 2023 m. liepos 24 d.
9.2. Pirmosios instancijos teismui pripažinus atsakovę faktine minėtos transporto priemonės savininke, atsakovė, siekdama kuo greičiau užbaigti procesą, šio teismo sprendimo neskundė. Pažymi, kad ir teikdama atsiliepimą į ieškinį atsakovė buvo nurodžiusi, jog po to, kai jos vairuota transporto priemonė 2021 m. gruodžio 28 d. buvo priverstinai nuvežta ir saugoma ieškovės aikštelėje, atsakovė geranoriškai sutiko sumokėti už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d. Tačiau būtent ieškovė ir toliau delsė, atsisakė su atsakove bendradarbiauti, nepagrįstai saugojo mažavertę transporto priemonę beveik 17 mėnesių, jos negrąžino ir pareikalavo už tai mokėjimo iš atsakovės, vienašališkai apskaičiuodama už saugojimą po 20 Eur už parą, tačiau nepagrįsdama šio įkainio.
9.3. Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, jog ieškovė pagrįstai taikė 20 Eur įkainį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos, ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad teisinio pagrindo taikyti skirtingus transporto priemonės saugojimo įkainius iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos nebuvo. Sutarties 4 punkte numatytas 7 Eur transporto priemonės paros saugojimo įkainis turėjo galioti visą transporto priemonės saugojimo ieškovės aikštelėje laikotarpį, kaip tai numato Sutarties 5 punktas. Nors ieškovė siekia įrodyti, kad ji pagrįstai reikalavo taikyti savo vidiniu įsakymu nustatytą automobilio saugojimo įkainį, tačiau ji nepagrindė beveik tris kartus didesnės nei iki leidimo išdavimo nustatytos kainos pagrįstumo. Pažymi, kad ir siųsdama atsakovei įspėjimus ir pranešimus dėl skolos sumokėjimo ieškovė pati buvo nurodžiusi, jog kiekviena papildoma diena iki faktinio transporto priemonės atsiėmimo iš saugojimo aikštelės kainuos ne 20 Eur, kaip nurodoma ieškinyje, o 7 Eur, kaip buvo nustatyta Sutartyje.
9.4. Pateiktame skunde apeliantė, išskyrus deklaratyvius tvirtinimus, kad po leidimo atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės transporto priemonės saugojimo kaštai išaugo beveik trigubai, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
10. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VPK prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
10.1. Vilniaus apskrities VPK sutinka su teismo sprendimo motyvais, patvirtinančiais ieškovės skolos reikalavimo teisinį pagrindą, ir sutinka su skolos reikalavimo nukreipimu į atsakovę.
10.2. Vilniaus apskrities VPK nesutinka su UAB „Regula LT“ apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl skolos dydžio apskaičiavimo, įrodinėjant, kad ieškovė pagrįstai taikė 20 Eur įkainį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos. Trečiasis asmuo palaiko teismo argumentus, kad nebuvo teisinio pagrindo taikyti skirtingus transporto priemonės saugojimo įkainius iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos. Sutarties Nr. 10‑ST2‑194 4 punkte numatytas 7 Eur transporto priemonės paros saugojimo įkainis galioja visą saugojimo laikotarpį, kaip tai numato Sutarties 5 punktas. Sutinka su teismo nuomone, kad ieškovė nepagrindė beveik tris kartus didesnės nei iki leidimo išdavimo nustatytos kainos. Pažymi ir tai, kad pati ieškovė atsakovei siųstuose savo pranešimuose nurodo, jog kiekviena papildoma diena iki faktinio transporto priemonės atsiėmimo iš saugojimo aikštelės kainuos 7 Eur, o ne 20 Eur, kaip nurodoma ieškinyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesta ieškovės ieškinio reikalavimų dalis (t. y. dalis dėl prašomos priteisti 8 069,50 Eur skolos sumos), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
14. Byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 2 d. tarp ieškovės UAB „Regula LT“ ir Vilniaus apskrities VPK sudaryta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10-ST2-194. Remiantis Sutarties 1 punktu ir Sutarties priedo Nr. 1 duomenimis, ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir jų saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 4 punkte nustatyti paslaugų įkainiai: transporto priemonės iki 3,5 t nuvežimo įkainis – 100 Eur, saugojimo vienos paros įkainis – 7 Eur.
15. Byloje pateiktas 2021 m. spalio 20 d. ieškovės UAB „Regula LT“ direktoriaus įsakymas Nr. 2021‑10‑20 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“, jo 2 punkte nurodyta, kad suma, kurią už automobilio transportavimą ir saugojimą turi sumokėti automobilio savininkas ir (ar) teisėtas valdytojas, tais atvejais, kai pagal Sutartį už automobilio transportavimą ir saugojimą moka automobilio savininkas ir (ar) teisėtas valdytojas, apskaičiuotina tokia tvarka: iki leidimo atsiimi automobilį išdavimo dienos transportavimo paslaugos įkainis – 100 Eur (įskaitant PVM), vienos paros saugojimo įkainis – 7 Eur (įskaitant PVM); po leidimo atsiimti automobilį išdavimo dienos vienos paros automobilio saugojimo įkainis – 20 Eur (įskaitant PVM).
16. Byloje nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 28 d. surašytas priverstinio transporto priemonės „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvežimo aktas, kadangi jos vairuotoja pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 226 punktų reikalavimus ir atsakomybė už tai numatyta ANK 424 straipsnio 4 dalyje, 415 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 ir 3 dalyse, apžiūrint transporto priemonę dalyvavo ir aktą pasirašė H. K.. Remiantis bylos duomenimis, Vilniaus apskrities VPK 2022 m. sausio 24 d. išdavė Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) leidime nenurodytas asmuo (savininkas, valdytojas), kuriam išduotas leidimas atsiimti automobilį. Byloje nustatyta, kad Leidimą Vilniaus apskrities VPK išsiuntė tik R. M. el. paštu.
17. Vilniaus apskrities VPK 2022 m. birželio 16 d. elektroniniu paštu ieškovei UAB „Regula LT“ atsiuntus automobilių sutikrinimo duomenis buvo pateikta informacija apie tai, kad 2021 m. gruodžio 28 d. sulaikyta transporto priemonė „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) yra grąžintina, nurodyta leidimo data – 2022 m. sausio 24 d., tačiau nenurodyti duomenys, kam išduotas leidimas, kartu pateikti duomenys apie transporto priemonės savininką (valdytoją) R. M. ir pažeidėją H. K.. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK dėl 2022 m. sausio 24 d. išrašyto leidimo ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties atsiuntimo.
18. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 9 d. pranešimais „Dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą“ informavo R. M. ir H. K. (pranešimuose nurodydama šiuos asmenis kaip savininkus), kad nuo transporto priemonės sulaikymo dienos iki pranešimo parengimo dienos įsiskolinimas sudaro 1 897 Eur. Ieškovė 2022 m. spalio 6 d. pakartotiniais pranešimais informavo R. M. ir H. K. apie susidariusį įsiskolinimą, pranešimų parengimo dieną sudariusį 2 086 Eur.
19. Atsakovei atstovaujantis advokatas 2022 m. lapkričio 17 d. raštu kreipėsi į ieškovę ir nurodė, kad atsakovė sutinka sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iki 2024 m. sausio 24 d., ir prašė atsiųsti sąskaitą, taip pat nurodė, kad po 2021 m. sausio 21 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje gavimo atsakovė buvo nuvykusi į transporto priemonių saugojimo aikštelę, tačiau transporto priemonė nebuvo atiduota, kadangi ji nėra šios transporto priemonės savininkė. Ieškovė 2022 m. lapkričio 18 d. atsakovės prašymo išrašyti sąskaitą už suteiktas paslaugas netenkino, nurodydama, kad sąskaitą už suteiktas paslaugas išrašys, kai atsakovė turės visus Vilniaus apskrities VPK išrašytus dokumentus.
20. Ieškovė 2023 m. balandžio 26 d. išsiuntė atsakovei Paskutinį įspėjimą, reikalaudama per 30 dienų atsiimti transporto priemonę ir padengti susidariusį įsiskolinimą (įspėjime skolos dydis nenurodytas). Atsakovei atstovaujantis advokatas 2023 m. gegužės 5 d. pateikė užklausą Vilniaus apskrities VPK, prašydamas pranešti, ar atsakovei, kuri nėra teisėta lengvojo automobilio savininkė, leidžiama atsiimti minėtą transporto priemonę. 2023 m. gegužės 18 d. Vilniaus apskrities VPK rašte atsakovės atstovui nurodyta, jog 2022 m. sausio 24 d. leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę buvo išsiųstas transporto priemonės savininkui; leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę gali būti išduodamas asmeniui pateikus prašymą ir dokumentus, įrodančius, kad transporto priemonę norinti atsiimti asmuo yra teisėtas jos savininkas (valdytojas). Atsakovės atstovas 2023 m. gegužės 18 d. raštu ieškovei pateikė pakartotinį prašymą atsiųsti sąskaitą H. K., kad ji galėtų susimokėti už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki 2022 m. sausio 24 d. Ieškovė šio prašymo netenkino, laikydamasi pozicijos, kad atsakovė yra automobilio savininkė, todėl su išduotu Vilniaus apskrities VPK leidimu privalo atsiimti šį automobilį ir visiškai sumokėti už suteiktas paslaugas iki faktinio automobilio atsiėmimo dienos.
21. Byloje kilus ginčui dėl aplinkybės, kas yra transporto priemonės „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininkas, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie reikšmingas automobilio perdavimo H. K. aplinkybes, nustatė faktines aplinkybes, kad įvykio momentu, t. y. 2021 m. gruodžio 28 d., atsakovė H. K. buvo nuvežtos transporto priemonės „Volkswagen Golf“ savininkė ir valdytoja. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad, pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, nuo minėtos transporto priemonės saugojimo pradžios dienos, t. y. 2021 m. gruodžio 28 d., atsakovei H. K. kilo pareiga atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su minėtos transporto priemonės transportavimu ir saugojimu. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ginčo nekilo.
Dėl paslaugų teikimo įkainio už automobilio saugojimą
22. Byloje tarp šalių buvo kilęs ginčas, be kita ko, ir dėl ieškovės apskaičiuoto transporto priemonės saugojimo išlaidų dydžio.
23. Ieškovė, ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 9 956 Eur įsiskolinimą, nurodė, kad jį sudaro 100 Eur transportavimo įkainis (pagal Sutarties 1 punktą) ir įsiskolinimas už automobilio saugojimą. Ieškovė, apskaičiuodama įsiskolinimo dydį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 28 d. (automobilio nuvežimo) iki 2022 m. sausio 24 d. (Leidimo išdavimo dienos), taikė Sutarties 4 punkte numatytą saugojimo įkainį (7 Eur x 28 paros), o apskaičiuodama įsiskolinimo dydį už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 25 d. (po Leidimo išdavimo) iki 2023 m. gegužės 22 d. (Sutarties nutraukimo), taikė 20 Eur saugojimo įkainį (20 Eur x 483 paros). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad po Leidimo atsiimti automobilį išdavimo dienos vienos paros automobilio saugojimo įkainis, pagal ieškovės direktorius 2021 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 2021‑10-20, sudaro 20 Eur. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovės vienašališkai taikytas didesnis automobilio saugojimo vienos paros 20 Eur įkainis yra nesąžiningas, neatitinkantis protingumo, proporcingumo reikalavimų ir ieškovė šio įkainio nepagrindė. Pirmosios instancijos teismas įvertino reikalaujamos priteisti skolos sumos dydžio pagrįstumą ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti didesnį nei Sutartyje numatytą 7 Eur įkainį už vieną saugojimo parą.
24. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė saugojimo paslaugos įkainio, taikytino esant policijos įstaigos išduotam leidimui atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau savininkui jos neatsiimant iš aikštelės. Apeliantė pažymi tai, kad ginčo atveju Sutartyje nustatyti paslaugos įkainiai nebuvo pakeisti ir iki 2022 m. sausio 24 d. Leidimo išdavimo ieškovė atsakovei taikė Sutartyje nustatytus paslaugų įkainius, tačiau nurodo, kad tolesnis transporto priemonės laikymas paslaugos teikėjui priklausančioje aikštelėje, asmeniui įgijus teisę atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau to nepadarant, yra vykdomas dėl paties priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo veiksmų, jų pasekmių Sutartis nereguliuoja, todėl ieškovė, kaip paslaugos teikėja ir kaip verslo subjektas, turėjo teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jos saugojimo aikštelėje.
25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuojamas transporto priemonės priverstinis nuvežimas, esant įstatyme numatytiems pagrindams, į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (byloje – ieškovės) ir davėjo (byloje – Vilniaus apskrities VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (byloje – atsakovės) ir valdytojo bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui ir valdytojui atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑183‑969/2021, 15 ir 16 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant klausimą dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusį ginčą, turėjo teisę vertinti ieškovės nurodomo kaip taikytino vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainio taikymo pagrindą ir įkainio dydžio pagrįstumą.
27. Sutarties 2 punkte aptartos transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos, kurias Sutartyje nurodytais įkainiais privalo atlyginti transporto priemonės savininkas ir (ar ) valdytojas (solidariai). Tarp tokių privalomų atlyginti paslaugų Sutarties 2.1 papunktyje numatytas transporto priemonės nuvežimas, vykdomas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, ir jos saugojimas, o Sutarties 2.3 papunktyje numatytas priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas, vykdomas pagal ANK 603 straipsnį (iki sprendimo konfiskuoti transporto priemonę įsiteisėjimo, faktinio transporto priemonės perdavimo realizuoti ar sunaikinti, kai toks sprendimas priimamas iki bylos išnagrinėjimo, arba, kai priimtas sprendimas grąžinti transporto priemonę, atsiėmimo dienos).
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju Sutarties 5 punkte numatyta sąlyga, jog tiekėjo (ieškovės) pasiūlyme nurodyti ir Sutartyje užfiksuoti įkainiai galioja ir taikomi visą Sutarties pagrindu nuvežtų transporto priemonių saugojimo laikotarpį. Taigi Sutartyje ne tik nebuvo numatytas skirtingų įkainių dydžių taikymas iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos, tačiau Sutartyje buvo numatytas joje užfiksuotų įkainių galiojimas ir taikymas visam šios sutarties pagrindu nuvežtų transporto priemonių saugojimo laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir atsižvelgė į nurodytą Sutarties 5 punkto nuostatą bei į Sutartyje nustatytus įkainius ir pagrįstai nustatė, kad Sutartyje nėra numatyta ieškovės nurodoma įkainio skaičiavimo tvarka, kai taikomi skirtingi vienos paros saugojimo įkainių dydžiai iki ir po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos.
29. Ieškovė 20 Eur įkainio po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos taikymą grindė ieškovės vidiniu aktu – ieškovės 2021 m. spalio 20 d. direktoriaus įsakymu „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 2021-10-20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad šis ieškovės direktorės įsakymas nėra nurodytas kaip tą pačią dieną sudarytos 2021 m. spalio 20 d. Sutarties dalis ar jos priedas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliantė teigia, jog turėjo teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jos saugojimo aikštelėje po to, kai įgyjama teisė atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, bet tai nepadaroma, tačiau pati ieškovė atsakovei siųstuose savo pranešimuose nesirėmė 2021 m. spalio 20 d. ieškovės direktoriaus įsakymu ir jame nurodytu įkainiu dydžiu ir įkainių taikymo tvarka.
30. Apeliantė akcentuoja aplinkybę, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo ir atsiskaitymo. Pažymėtina tai, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. ieškovės atsakovei siųstame pranešime dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo už transporto priemonės saugojimą sumokėjimo atsakovei H. K. buvo nurodyta, kad nuo transporto priemonės sulaikymo dienos (2021 m. gruodžio 28 d.) iki šio pranešimo parengimo dienos atsakovės skola sudaro 1 892 Eur + 5 Eur administracinės išlaidos, iš viso – 1 897 Eur (PVM įskaičiuotas). Minėtame pranešime taip pat atsakovei pateiktas įspėjimas, kad kiekviena papildoma diena iki transporto priemonės faktinio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės ir įsiskolinimo padengimo kainuos 7 Eur (PVM įskaičiuotas). Be to, ieškovės 2022 m. spalio 6 d. atsakovei siųstame pakartotiniame pranešime dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo už transporto priemonės saugojimą sumokėjimo atsakovei H. K. buvo nurodyta, kad nuo transporto priemonės sulaikymo dienos (2021 m. gruodžio 28 d.) iki šio pranešimo parengimo dienos atsakovės skola sudaro 2 081 Eur + 5 Eur administracinės išlaidos, iš viso – 2 086 Eur (PVM įskaičiuotas). Minėtame pakartotiniame pranešime atsakovė taip pat įspėta, kad kiekviena papildoma diena iki transporto priemonės faktinio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės ir įsiskolinimo padengimo kainuos 7 Eur (PVM įskaičiuotas).
31. Pažymėtina, kad ieškovės pareiga imtis visų priemonių, jog transporto priemonė būtų kuo greičiau atsiimta, apėmė ir pareigą informuoti automobilio savininką ir valdytoją (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa), be kita ko, ir apie automobilio saugojimo įkainius (Sutarties 48 punktas, Sutarties priedo Nr. 1 10.3 punktas). Iš nurodytų duomenų matyti, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. pranešime ir 2022 m. spalio 6 d. pakartotiname pranešime atsakovei pateikdama duomenis apie apskaičiuoto susidariusio įsiskolinimo dydį (įskaitant įsiskolinimą už laikotarpį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos), taip pat pateikdama duomenis apie toliau ieškovės už saugojimą taikytiną įkainį iki transporto priemonės faktinio atsiėmimo (taigi iš esmės visam transporto priemonės saugojimo ieškovės aikštelėje laikotarpiui iki faktinio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės), ieškovė iš esmės rėmėsi būtent Sutartyje nurodytu 7 Eur saugojimo įkainio dydžiu ir nesirėmė 2021 m. spalio 20 d. ieškovės direktorės įsakymu, jame nurodytu 20 Eur paros įkainiu ir jo taikymo tvarka, be to, apie tokį ieškovės vidinį aktą, jame numatytą įkainį ar pagrindą jį taikyti atsakovės neinformavo. Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė atsakovei nuosekliai teikė duomenis, jog už transporto priemonės saugojimo parą iš esmės taikė ir toliau taikys (t. y. už visą saugojimo laikotarpį iki faktinio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės) įkainį, atitinkantį Sutarties 4 punkte nurodytą 7 Eur įkainį, o ne ieškovės įmonės vidiniu aktu pasitvirtintą 20 Eur įkainį.
32. Apeliantė nurodo argumentus, kad atsakovė nepasinaudojo siunčiamuose pranešimuose nurodyta informacija geranoriškai atsikaityti už paslaugas, dėl to prarado ieškovės ikiteisminėje stadijoje siūlytą lengvatą ir ieškovė, kreipdamasi į teismą, prašė priteisti įsiskolinimą visa apimtimi – už laikotarpį po Leidimo išdavimo taikant 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros saugojimo mokestį. Vertinant šiuos apeliantės argumentus pažymėtina tai, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. ir 2022 m. spalio 6 d. ieškovės pranešimuose atsakovei nėra nurodoma, jog atsakovei siūloma lengvatinė atsiskaitymo su ieškove už susidariusį įsiskolinimą tvarka. Pastebėtina ir tai, kad šiuose pranešimuose atsakovė taip pat įspėjama dėl toliau, t. y. iki transporto priemonės faktinio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės, taikytino dydžio taip pat nenurodant, jog šis įkainis yra lengvatinio pobūdžio. Tiek iš ieškovės 2022 m. rugsėjo 6 d. ir 2022 m. spalio 6 d. pranešimų, tiek iš 2022 m. lapkričio 18 d. ieškovės elektroninio laiško atsakovės atstovui dėl sąskaitos pateikimo bei 2023 m. balandžio 26 d. ieškovės atsakovei siųsto paskutinio įspėjimo turinio matyti, jog ieškovė nesirėmė 2021 m. spalio 20 d. ieškovės direktorės įsakymu ir jame nurodytu 20 Eur vienos dienos saugojimo įkainiu, apie tokį ieškovės vidinį aktą, pagrindą jį taikyti ir įkainių skirtumą atsakovės neinformavo ir skirtingų įkainių atsakovė neturėjo galimybės įsivertinti. Įvertinus nurodytus duomenis, apeliantės argumentai dėl ieškovės atsakovei ikiteisminėje stadijoje siūlytos lengvatos atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tokių argumentų nepagrindžia bylos duomenys.
33. Apeliantė, remdamasi apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardų teismų praktika, nurodo motyvus, jog apeliacinės instancijos teismai yra konstatavę paslaugos teikėjo teisę taikyti kitokį nei viešojo pirkimo sutartyje nustatytą paslaugos įkainį tuo atveju, kai priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas jau yra įgijęs teisę atsiimti transporto priemonę iš aikštelės, tačiau to nepadaro. Be to, apeliantė nurodo, kad ji taiko netgi mažesnį – 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros įkainį, esant išduotam leidimui atsiimti transporto priemonę ir to nepadarant, nei teismų praktikoje vertintais atvejais taikė priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantys subjektai.
34. Dėl nurodytų apeliantės argumentų pastebėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Pastebėtina tai, kad apeliantės nurodomose bylose nagrinėjimo dalyką sudarė kitų subjektų sudarytų Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarčių nuostatų vertinimas. Nurodytose bylose ieškovė nebuvo dalyvaujantis byloje asmuo ir nebuvo tiriamos bei vertinamos 2021 m. spalio 20 d. ieškovės su Vilniaus apskrities VPK sudarytos Sutarties Nr. 10‑ST2-194 nuostatos, o jos yra teisiškai reikšmingos nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos ir apeliantės nurodomų bylų faktinės aplinkybės nėra pakankamai panašios ir turi reikšmingų faktinių aplinkybių skirtumų, dėl to nenustatyta pagrindo remtis apeliantės akcentuojama teismų praktika.
35. Apeliantė, apeliaciniame skunde nurodydama ieškovės direktoriaus įsakymu patvirtinto 20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros įkainio dydžio pagrindimą, iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose ir kuriuos jau įvertino pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad Sutartis sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, tad ieškovė turėjo įvertinti Sutarties sąlygas dėl jose nurodyto transporto priemonės saugojimo tarifo dydžio ir jo taikymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padaryta išvada, kad ieškovė iš esmės nurodė bendro pobūdžio motyvus dėl darbuotojų darbo vietos kaštų, paieškos viešuosiuose registruose, prašymų rengimo, registruotos korespondencijos siuntimo, teisinės pagalbos kaštų ir kaštų aikštelės nuomai, tačiau konkrečiai detaliai nepagrindė beveik tris kartus didesnės nei numatyta Sutartyje kainos už priverstinės pasaugos paslaugas po Leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo ekonominio pagrįstumo.
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė, kad, atsižvelgiant į Sutarties 5 punkto nuostatas, po Leidimo išdavimo turėjo pagrindą taikyti ieškovės direktorės įsakymu pasitvirtintą įkainį, kuris yra didesnis nei Sutartyje numatytas 7 Eur įkainis už vieną saugojimo parą. Bylos duomenys taip pat nepagrindžia to, kad ieškovė informavo atsakovę apie kitokį nei Sutartyje numatytą 7 Eur transporto priemonės saugojimo įkainį. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti didesnį nei Sutartyje numatytą 7 Eur įkainį už vieną saugojimo parą, ir pagrįstai, apskaičiuodamas skolos sumos dydį už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 25 d. (kita diena po Leidimo išdavimo) iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. gegužės 22 d.) (483 dienos), rėmėsi 7 Eur įkainiu.
Dėl šalių veiksmų vertinimo ir pagrindo sumažinti apskaičiuotą įsiskolinimo sumą
37. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad transporto priemonė nuo jos nuvežimo iki Leidimo išdavimo dienos buvo saugoma dėl atsakovės kaltės, už šį laikotarpį priteisė ieškovės apskaičiuotą sumą – 196 Eur (7 Eur x 28 d.). Dėl šios sumos ginčo apeliacine tvarka nekilo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs transporto priemonės saugojimo laikotarpį, taip pat laikotarpį, kurį ieškovė uždelsė kreiptis į teismą su ieškiniu, ieškovės ir atsakovės veiksmus (pasyvų neveikimą), atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, skolos sumą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 25 d. iki sutarties nutraukimo dienos (2023 m. gegužės 22 d.) (7 Eur x 483 dienos = 3 381 Eur), sumažintino per pusę, t. y. iki 1 690,50 Eur.
38. CK 6.38 straipsnio 3 dalis numato, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 3 dalis numato, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Sutarties priedo Nr. 1, kuris yra neatsiejama Sutarties dalis (Sutarties 1 ir 48 punktai), 10 punkte numatyti reikalavimai transporto priemonių grąžinimui ir perdavimui. Sutarties priedo Nr. 1 10.3 papunktyje numatyta, kad tiekėjas privalo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti.
39. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tuo atveju, kai saugoma priverstinai nuvežta transporto priemonė, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai ją nuvežti, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar valdytojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009). Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu, susidarymo, yra išaiškinęs, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktą).
40. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad atsakovės delsimas ir pastangų nedėjimas kaip galima greičiau atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, klaidinant apeliantę, lėmė prašomo priteisti dydžio įsiskolinimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė nepripažino ieškinio, tačiau laikėsi pozicijos, jog sutinka geranoriškai sumokėti už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą tik nuo 2021 m. gruodžio 28 d. iki 2022 m. sausio 24 d. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino apeliantės akcentuojamus atsakovės veiksmus ir, išnagrinėjęs bylą bei nustatęs, jog nagrinėjamoje situacijoje atsakovė nesielgė kaip apdairus, rūpestingas, atidus žmogus ir savo pasyvumu prisidėjo prie padarinių – išaugusios skolos atsiradimo, konstatavo, kad atsakovei kyla pareiga atlyginti automobilio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo Leidimo išdavimo iki 2023 m. gegužės 22 d., t. y. įsiskolinimas priteistas už ieškovės nurodomą laikotarpį. Apeliacine tvarka nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl laikotarpio, už kurį nustatyta atsakovės pareiga atlyginti automobilio saugojimo išlaidas (t. y. iki 2023 m. gegužės 22 d.).
41. Ieškovė apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentais, kad ieškovės veiksmuose nebuvo jokio pasyvumo, kuris būtų pagrindas teismui sumažinti priteistiną įsiskolinimo už paslaugas sumą. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi jų nepatvirtina byloje esantys duomenys.
42. Apeliantė akcentuoja tai, kad 2022 m. sausio 24 d. Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę Vilniaus apskrities VPK ieškovei elektroniniu paštu pateikė ne 2022 m. birželio 16 d., o 2022 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu laišku. Nustatyta, kad tokias aplinkybes, jog 2022 m. rugsėjo 6 d. gavus ieškovės direktoriaus elektroninį laišką ieškovei elektroniniu laišku buvo nusiųstas Leidimas ir pradinis atsakovės paaiškinimas, nurodė ir trečiojo asmens Vilniaus apskrities VPK atstovė 2024 m. kovo 4 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Remiantis rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK 2022 m. birželio 16 d. ieškovei elektroniniu paštu atsiuntė automobilių sutikrinimo duomenis, pateiktame sąraše buvo nurodyta informacija, jog transporto priemonė „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) yra grąžintina, Leidimas išduotas 2022 m. sausio 24 d.
43. Nurodyti duomenys patvirtina, kad dar 2022 m. birželio 16 d. ieškovė iš Vilniaus apskrities VPK gavo informaciją ir duomenis apie tai, jog transporto priemonė nuo 2022 m. sausio 24 d. yra grąžintina. Remiantis bylos duomenimis, ieškovė 2022 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu paštu prašė policijos pareigūnų atsiųsti 2022 m. sausio 24 d. išrašytą leidimą ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 9 d. pranešimais „Dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą“ informavo trečiąjį asmenį R. M. ir atsakovę H. K. (pranešime nurodydama abu šiuos asmenis kaip savininkus) apie įsiskolinimo dydį. Taigi nors apeliantė pažymi tai, kad po 3 dienų nuo Vilniaus apskrities VPK pateiktos Leidimo kopijos gavimo ji kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo ir atsiskaitymo, tačiau ieškovė, dar 2022 m. birželio 16 d. gavusi duomenis apie tai, kad transporto priemonė yra grąžintina, tik 2022 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo nurodytų duomenų gavimo, elektroniniu paštu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK dėl 2022 m. sausio 24 d. išrašyto leidimo ir transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties atsiuntimo. Šie duomenys, priešingai, nei motyvuoja apeliantė, nepatvirtina pakankamo ieškovės aktyvumo.
44. Apeliantė taip pat laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog ieškovė į teismą kreipėsi 2023 m. liepos 24 d., neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi ieškovė įsiskolinimo reikalauja už laikotarpį nuo automobilio priverstinio nuvežimo iki 2023 m. gegužės 22 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė jau 2022 m. lapkričio 18 d. turėjo informaciją, jog atsakovė nesutinka su prašoma sumokėti skola (jos apskaičiavimo laikotarpiu), tačiau kitus raginimus atsakovei siuntė tik praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams (t. y. 2023 m. balandžio 26 d. ieškovė išsiuntė atsakovei Paskutinį įspėjimą) ir skolą skaičiavo iki 2023 m. gegužės 22 d. Teisėjų kolegija sutinka ir pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė, vykdydama pareigas, kylančias iš Sutarties, ilgą laiką nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tam, kad automobilis būtų kuo greičiau atsiimtas ir nedidėtų įsiskolinimas už automobilio saugojimą, neprotingai ilgą laiką delsė ir nesiėmė aktyvių veiksmų išieškoti skolą, nors turėjo visus įrodymus, o kreipimasis į teismą dėl saugojimo išlaidų priteisimo yra įprasta ieškovės verslo veiklos dalis.
45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek atsakovė, tiek ieškovė nebuvo pakankamai aktyvios, bendradarbiaudamos su kita šalimi (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Tačiau vien tai, kad atsakovė nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga ir nedėjo maksimalių pastangų gauti leidimą atsiimti transporto priemonę, nereiškia, jog tik dėl atsakovės kaltės išsitęsė transporto priemonės saugojimo laikotarpis ir susidarė didelis įsiskolinimas už transporto priemonės saugojimą.
46. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo įvertinta ne tik tai, jog atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga, tačiau ir tai, kad atsakovei materialine prasme kilusi pasekmė turi būti adekvati ir proporcinga. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino ir atsakovės elgesį (neveikimą) ir jo įtaką automobilio priverstinio saugojimo išlaidų susidarymui, taip pat pirmosios instancijos teismas į šiuos duomenis atsižvelgė ieškovės ieškinį patenkindamas iš dalies.
47. Pažymėtina tai, kad ieškovės, kaip automobilio saugotojos, vykdyta veikla yra įprasta jos verslo veikla, tokioms paslaugoms teikti buvo sudaryta Sutartis. Bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad, net ir įvertinus atsakovės poziciją, kurios dėl įsiskolinimo ji laikėsi įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu, ir atsakovės veiksmus (pasyvumą ir neveikimą nededant maksimalių pastangų gauti leidimą atsiimti transporto priemonę), ieškovės, kaip automobilio saugotojos, veiksmai (delsimas imtis aktyvių veiksmų, pareigos imtis visų priemonių, kad transporto priemonė būtų kuo anksčiau atsiimta, netinkamas vykdymas) taip pat nebuvo pakankamai aktyvūs neprotingai ir objektyviai nepateisinamai ilgą laiką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį ieškovės delsimą įvertino kaip kryptingą ieškovės siekį padidinti atsakovės automobilio saugojimo išlaidas. Toks ieškovės elgesys nelaikytinas atitinkančiu protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ekonomiškumo ir bendradarbiavimo su kita šalimi (kooperavimosi) principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.38 straipsnio 1–3 dalys).
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir visapusiškai įvertino tiek atsakovės, tiek ieškovės pasyvumo (neveikimo) įtaką ieškiniu prašomos priteisti skolos susidarymui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas per pusę sumažinti ieškovės prašomos priteisti skolos už automobilio saugojimą sumą, apskaičiuotą už 483 dienų laikotarpį po Leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo iki Sutarties nutraukimo dienos (2023 m. gegužės 22 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovei iš atsakovės priteistinas 1 886,50 Eur skolos dydis yra nustatytas tinkamai įvertinus konkrečios bylos aplinkybes, abiejų šalių elgesį ginčo laikotarpiu ir jo įtaką įsiskolinimo dydžiui, atitinka proporcingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo padaryti priešingą išvadą dėl atmestos ieškovės ieškinio reikalavimų dalies nei padaryta priimant skundžiamą teismo sprendimą.
49. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑107/2010; ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl jos priimti priešingą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
53. Atsakovė H. K. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš apeliantės UAB „Marvila“ 420 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė tokio pobūdžio išlaidų dydį ir jų apmokėjimą patvirtinančius rašytinius įrodymus. Įvertinus tai, kad atsakovės prašomos prisiteisti bylinėjimosi išlaidos yra ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose, šios išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir, apeliacinį skundą atmetus, atsakovei H. K. priteisiamos iš ieškovės UAB „Regula LT“ (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regula LT“ atsakovei H. K. 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.