Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-986-790/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-03
Bylos Nr.: e2-986-790/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00040-2020-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Marius Bajoras
Ieškovas: A. C., M. C.
Atsakovas: Saga Furs Oyj
Trečiasis asmuo: I. C., R. C.

Kategorijos

3.6.1.1Bendrosios teismingumo nuostatos
3.6.1.2Teismingumo taisyklės ginčo teisenoje

Civilinė byla Nr. e2-986-790/2020Civilinė byla Nr. e2-1070-790/2020Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00040-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1; 3.6.1.2.; 3.1.7.11; 3.1.7.13 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilines bylas pagal ieškovų A. C. ir M. C. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, civilinėje byloje pagal ieškovų A. C. ir M. C. ieškinį atsakovui Saga Furs Oyj dėl įkeitimo teisės pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys I. C. ir R. C.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A. C. ir M. C. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydami pripažinti pasibaigusia įkeitimo teisę pagal Vilniaus m. 5-ojo notaro biuro notarės Valentinos Tinfavičienės patvirtintą sutartinio įkeitimo sandorį tarp ieškovo A. C. ir jo sutuoktinės I. C. bei atsakovo Saga Furs Oyj, kuriuo įkeistas kilnojamųjų daiktų kompleksas – 70 000 vienetų audinių, hipotekos registro Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti pasibaigusia įkeitimo teisę pagal Vilniaus m. 5-ojo notaro biuro notarės Valentinos Tinfavičienės patvirtintą sutartinio įkeitimo sandorį tarp ieškovo M. C. ir jo sutuoktinės R. C. bei atsakovo Saga Furs Oyj, kuriuo įkeistas kilnojamųjų daiktų kompleksas – 70 000 vienetų audinių, hipotekos registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad tarp jų ir atsakovo 2019 m. rugsėjo 4 d. buvo sudarytos sutartys dėl avansinių mokėjimų už jauniklius ir kailius per 2019 / 2020 m. žvėrelių auginimo sezoną (toliau – išankstinio finansavimo sutartys). Sutartinio įkeitimo sandoriais buvo užtikrintas prievolių pagal išankstinio finansavimo sutartis įvykdymas. Išankstinio finansavimo sutarčių pagrinduatliktais avansiniais mokėjimais atsakovas yra išmokėjęs ieškovui A. C. 426 674 Eur, o ieškovui M. C. 426 505 Eur. Ieškovų teigimu, jie atsakovui yra pristatę žvėrelių kailių, kurių vertė yra pakankama gautų paskolų sumų, palūkanų ir kitų išlaidų dengimui, tačiau ieškovai yra gavę notarės pranešimus apie tai, kad atsakovas yra pateikęs prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Ieškovų teigimu, jų prievolės pagal išankstinio finansavimo sutartis yra pasibaigusios tinkamu įvykdymu, dėl to Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu yra pasibaigusios ir įkeitimo teisės. Dėl nurodytų priežasčių ieškovai prašo įkeitimo teises pripažinti pasibaigusiomis, įvykdžius prievoles, kurių vykdymas buvo užtikrintas įkeitimo teisėmis.

2. Atsakovas Saga Furs Oyj su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nėra įvykdę savo įsipareigojimų pagal išankstinio finansavimo sutartis: nėra pateikę sutarto žvėrelių kailių kiekio, nėra grąžinę gautų kreditų, palūkanų, netesybų ir kitų sumų, įskaitant priverstinio išieškojimo išlaidas, todėl ieškovų reikalavimai pripažinti įkeitimo sutartis pasibaigusiomis, yra nepagrįsti. Be to, pažymėjo, kad ieškovų ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, kadangi išankstinio finansavimo sutarčių 7 straipsnyje nustatyta, jog šioms sutartims yra taikomi Suomijos Respublikos įstatymai, o visi iš šių sutarčių kylantys arba su šiomis sutartimis susiję ginčai sprendžiami išimtinai Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi ieškovų A. C. ir M. C. ieškinį atsakovui Saga Furs Oyj dėl įkeitimo teisės pripažinimo pasibaigusia paliko nenagrinėtą. Teismas nutartį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Išankstinio finansavimo sutarčių 7 straipsnyje šalys susitarė, kad sutartims yra taikomi Suomijos Respublikos įstatymai, o visi iš sutarčių kylantys arba su jomis susiję ginčai sprendžiami išimtinai Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai Saga Furs Oyj pageidavimu byla perduodama nagrinėti kitam kompetentingos jurisdikcijos teismui. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka, jog byla būtų nagrinėjama kitame teisme, nei šalių susitarta pasirašytoje sutartyje. Teismas nurodė, kad neturi duomenų, jog sutarties nuostatos dėl bylos teismingumo būtų negaliojančios ar ginčijamos.

3.2. Teismas sprendė, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl tinkamo ieškovų prievolių įvykdymo pagal išankstinio finansavimo sutartis, todėl ieškinys turėtų būti reiškiamas pagal šalių sulygto sutartinio teritorinio teismingumo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 32 straipsnis). Pagal CPK 782 straipsnį bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

Šalies argumentai

4. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. gegužės 6 d. priėmė papildomą nutartį, kuria tenkino atsakovo 20020 m. balandžio 6 d. pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir priteisė iš ieškovų po 490 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui Saga Furs Oyj. Teismas nutartį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

4.1. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė bylinėjimosi išlaidų dydį ir apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Civilinę bylą teisme inicijavo ieškovai, pateikę ieškinį teismui, kuriam jis neteismingas, neišsiaiškinę atsakovo pozicijos, ar bus gautas jo sutikimas nagrinėti bylą Šiaulių apygardos teisme.

4.2. Teismas, atsižvelgdamas į byloje rengtų procesinių dokumentų kiekį, įtai, kad prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, priteisė atsakovo prašomą sumą iš ieškovų lygiomis dalimis.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

5. Ieškovai atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti nagrinėti ieškovų A. C. ir M. C. ieškinį dėl įkeitimo teisės pripažinimo pasibaigusia. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Ieškovai pareiškė ieškinį dėl 2019 m. rugsėjo 4 d. sutartiniais įkeitimais nustatytų daiktinių teisių – įkeitimo – pripažinimo pasibaigusiomis. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčas yra kilęs iš sutartinių įkeitimo teisinių santykių, o ne išankstinio finansavimo sutarčių. Ieškovų reikalavimas yra grindžiamas CK 4.244 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, reglamentuojančia daiktinės įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindus. Tokiu būdu ginčo šioje byloje dalykas yra daiktinės teisės, kylančios iš įkeitimo sandorių, tačiau ne iš išankstinio finansavimo sutarčių. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčo santykiams taikyti kitų, tiesiogiai ginčo teisinių santykių nereglamentuojančių, sutarčių.

5.2. Su ieškovais sudarytų sutartinių įkeitimų 6.2 papunktyje aiškiai nustatyta, kad šiems sandoriams yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Tai reiškia, kad įkeitimų atžvilgiu nėra numatytas teismingumas Suomijos Respublikoje, o yra susitarta dėl Lietuvos Respublikos teisės taikymo. Taigi, į sutartinių įkeitimų sąlygas automatiškai nebuvo perkeltos išankstinio finansavimo sutarčių sąlygos dėl ginčų sprendimo Suomijos teismuose. Todėl ieškovai, atsižvelgdami į tai, kad įkeitimams taikoma Lietuvos Respublikos teisė ir į tai, jog įkeičiamų daiktų (žvėrelių) buvimo vieta yra Šiaulių rajone, remdamiesi CPK 30 straipsnio 9 dalimi pareiškė ieškinį Šiaulių apygardos teismui.

6. Atsakovas su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

6.1. Įkeitimo sandoris yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, susijusi su pagrindine prievole, ji priklauso nuo pagrindinės prievolės sukūrimo, turinio, pabaigos, galiojimo. Vadinasi, savarankiškas įkeitimo prievolės aiškinimas ir susijusių klausimų sprendimas yra neįmanomas ir neleistinas – visais atvejais turi būti analizuojama ir vertinama pagrindinė prievolė, kuri lėmė įkeitimo sandorio atsiradimą ir nuo kurios priklauso įkeitimo galiojimas bei pabaiga. Šiuo atveju įkeitimo sutarčių pagrindas yra išankstinio finansavimo sutartys, kuriose yra aptariamas šis prievolių užtikrinimo būdas. Be to, įkeitimo sutarčių preambulėse taip pat duodama nuoroda į išankstinio finansavimo sutartis. Vadinasi, įkeitimo sandorių pobūdis ir prigimtis aiškiai nurodo jo aiškinimo taisykles – šie sandoriai privalo būti aiškinami pagrindinių prievolių kontekste ir laikomi neatsiejamai susijusiais su pagrindinėmis prievolėmis.Kadangi išankstinio finansavimo sutartyse ieškovai ir atsakovas susitarė dėl ginčų sprendimo vietos, o ieškovai tokio susitarimo neginčija, visi susiję ginčai turi būti sprendžiamai Vantaa miesto teismuose, Suomijos Respublikoje.

6.2. Nors ieškovai atskirajame skunde teigia, kad jų reikalavimas susijęs išimtinai su įkeitimo sutartimis, t. y. reikalaujama pripažinti jas pasibaigusiomis, tačiau ieškinyje formuluojami visai kitokie reikalavimai. Ieškovai įrodinėja, kad išankstinio finansavimo sutartyse buvo susitarta dėl specifinio prievolės grąžinti skolą įvykdymo būdo ir kad ieškovai yra visiškai įvykdę savo užtikrintas prievoles pasirinktu būdu, todėl atsirado pagrindas įkeitimams pasibaigti. Reikalavimai dėl įkeitimų pripažinimo pasibaigusiais tėra išvestiniai, kurie gali būti tenkinamas tik įrodžius, kad išankstinio finansavimo sutartyje buvo susitarta dėl specifinio skolos grąžinimo būdo ir kad pagal pagrindines prievoles reglamentuojančias teisės normas ieškovai savo pagrindines prievoles yra įvykdę. Iš to išplaukia, kad ieškovų reiškiami reikalavimai neabejotinai reikalauja analizuoti išankstinio finansavimo sutartis, jose numatytus įsipareigojimus, susitarimus, taip pat spręsti, kas yra laikoma tinkamu skolos grąžinimu pagal SuomijosRespublikos teisę, kuri yra taikoma išankstinio finansavimo sutartims.

6.3. Įkeitimo sutarčių 6.2 papunktyje yra numatyta, kad jos aiškinamos ir joms taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Tokia nuostata yra visiškai logiška ir racionali, įvertinus tai, kad įkeitimai turėjo būti registruojami Lietuvos Respublikos hipotekos registre. Tačiau atskirajame skunde ieškovai klaidingai aiškina, kad iš šios taikytinos teisės nuostatos išplaukia ir ieškovų ieškinio priskirtinumas Lietuvos Respublikos teismams bei visų ieškinio reikalavimų aiškinimas išskirtinai pagal Lietuvos Respublikos teisę. Įkeitimo sutartyse nėra sprendžiami ginčų nagrinėjimo vietos klausimai. Kadangi įkeitimo sutartys apskritai nenumato ginčų nagrinėjimo vietos, kiekvienu konkrečiu atveju teismingumas turi būti sprendžiamas individualiai pagal kilusio ginčo pobūdį, reiškiamus reikalavimus ir kitas esmines ginčo aplinkybes. Šioje civilinėje sprendžiamas ginčas dėl pagrindinių prievolių galiojimo, vykdymo ir pasibaigimo, toks ginčas itin glaudžiai susijęs su išankstinio finansavimo sutartimis, todėl teismingumas nustatomas pagal sutartyse esančią nuostatą dėl teismo vietos pasirinkimo.

6.4. Ieškovų teiginys, kad įkeisto turto buvimo vieta yra Šiaulių rajone, laikytinas melagingu, kadangi akivaizdžiai prieštarauja kituose oficialiuose dokumentuose ieškovų išdėstytai pozicijai. Visas pagal įkeitimo sutartis kreditoriui įkeistas turtas yra ne Lietuvos Respublikoje – mažesnioji dalis yra pateikta atsakovui Suomijos Respublikoje, o didžioji dalis neteisėtai perleista subjektams Honkonge.

7. Ieškovai atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Teismas, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priėmė nutartį, nors CPK 277 straipsnis numato, kad turi būti priimamas papildomas sprendimas, kuris gali būti apskųstas apeliacine tvarka per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos.

7.2. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, nėra įsiteisėjusi, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

7.3. Palikus ieškinį nenagrinėtu, nėra pagrindo spręsti, kad civilinė byla išspręsta atsakovo naudai. Šiuo atveju ieškovai nepraranda teisės kreiptis į teismą iš naujo ir laimėti civilinę bylą.

Atsiliepimas

7.4. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį palikti nenagrinėtu, todėl jis galėjo prognozuoti bylos procesinę baigtį ir pateikti CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymą bei įrodymus. Tačiau nagrinėjamu atveju toks prašymas iki užbaigiančios bylos procesą teismo nutarties priėmimo nebuvo pateiktas, norsbylinėjimosi išlaidos buvo patirtos dar prieš tai, kai buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį.

7.5. CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos įpareigoja šalis pateikti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą. Atsakovui nedetalizavus sumų už suteiktas paslaugas, nėra galimybės nustatyti jų pagrįstumo.

Šalies argumentai

8. Atsakovas su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

8.1. Atskirajame skunde išdėstyti ieškovų argumentai dėl netinkamos procesinio sprendimo formos nelaikytini esminiais ar sudarančiais pagrindą skundžiamą nutartį naikinti ir klausimą spręsti iš naujo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paprastai turėtų būtų išspręstas kartu sprendžiant ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimą, todėl šiuo atveju teismas padarė tai, ko nebuvo atlikęs ankstesnėje nutartyje.

8.2. Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai nurodė, kad procesinis sprendimas ieškinį palikti nenagrinėtą ir taip užbaigti procesą buvo priimtas iš anksto neinformavus nei ieškovų, nei atsakovo, todėlatsakovas neturėjo galimybės pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

8.3. Civilinėje byloje atsakovas teikė teismui prašymą, kuriame itin detaliai nurodė visas patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, jas konkrečiai susiejo su taikytinais teisės aktais ir aiškiai išskyrė procesinius veiksmus, kurie buvo atlikti civilinėje byloje, todėllaikytina, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai pagrindė savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, ir nutarties, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstų nutarčių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutarties

10. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovų A. C. ir M. C. ieškinį atsakovui Saga FursOyj dėl įkeitimo teisės pripažinimo pasibaigusia paliko nenagrinėtą. Teismas sprendė, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl tinkamo ieškovų prievolių įvykdymo pagal išankstinio finansavimo sutartis, o šalys yra sutariusios ginčus, kylančius iš šių sutarčių, spręsti Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje. Ieškovai su šia teismo pozicija nesutinka ir nurodo, kad jie yra pareiškę savarankišką reikalavimą pripažinti daiktinę teisę – įkeitimą – pasibaigusiu, todėl ginčas kyla iš sutartinių įkeitimo sandorių. Ieškovai nurodo, kad įkeitimo sutartyse pažymėta, jog ginčams, kurie susiję su sutartiniu įkeitimu, taikytina Lietuvos Respublikos teisė,ši nuostata nėra nuginčyta ir privaloma ginčo šalims.

11. Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva),be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).

12. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60, 61 punktai).

13. Iš ieškinio turinio galima spręsti, kad ieškovai Šiaulių apygardos teismo jurisdikciją nagrinėti ginčą, kuriame atsakovu patrauktas Suomijos Respublikoje buveinę turintis juridinis asmuo, grindžia teisės norma, nustatyta CPK 30 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas taip pat pagal sutarties įvykdymo vietą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 30 straipsnio 9 dalis sprendžiant bylos tarptautinio teismingumo klausimą negali būti taikoma, kadangi ji reglamentuoja nacionalinio, bet ne tarptautinio bylos teismingumo, klausimus. Tuo tarpu tarptautinės jurisdikcijos taisyklės yra išdėstytos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). Pažymėtina, kad nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis).

14. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovai, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovui Suomijos Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui. Kadangi tiek ieškovai, tiek atsakovas yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių komercinių santykių, todėl teismingumo klausimui spręsti yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas „Briuselis I bis“) nuostatos (toliau – reglamentas „Briuselis I bis”).Remiantis reglamento „Briuselis I bis“ 81 straipsniu, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

15. Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrą taisyklę, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Reglamento „Briuselis I bis“ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

16. Nagrinėjamos bylos tarptautinio teismingumo klausimui spręsti aktualu tai, kad reglamento „Briuselis I bis“ 7 skirsnis reglamentuoja susitarimus dėl jurisdikcijos. Šiame skirsnyje esančio 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

17. Taigi, šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra laisvos susitarti dėl konkrečios valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti jų civilinius ir komercinius ginčus, išskyrus tiesiogiai reglamente „Briuselis I bis“ nurodytas išimtis. Toks šalių susitarimas, jeigu jis nėra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu ir atitinka jam keliamus formos reikalavimus, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės narės teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir reglamento „Briuselis I bis“ 19 konstatuojamosios dalies nuostata, nurodanti, kad, atsižvelgiant į reglamente nustatytus išimtinės jurisdikcijos pagrindus, turėtų būti paisoma sutarčių šalių autonomijos, išskyrus draudimo, vartojimo arba darbo sutarčių atvejus, kai laisvė nustatyti teismo jurisdikciją yra ribota.Teisės doktrinoje pripažįstama, kad susitarimai dėl teismingumo yra labai svarbūs sudarant tarptautinius komercinius sandorius. Galimybė šalims pasirinkti kompetentingą teismą didina nuspėjamumą, kadangi šalys gali iš anksto susitarti, kuris teismas turės jurisdikciją spręsti jų ginčus, ir tuo sumažinamos šalių paskatos siekti pasirinkti joms palankią jurisdikciją (angl. forum shopping) (Dickinson A., ir kiti, The Brussels I regulation recast, Oxford University Press, 2015, 279 pusl.). Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, sutartinei jurisdikcijai teikiama pirmenybė jurisdikcijos pagal įstatymą atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 44 punktas).

18. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytos dvi iš esmės identiškos išankstinio finansavimo sutartys, pagal kurias ieškovai įsipareigojo pateikti atsakovui atitinkamą kiekį tinkamos kokybės žvėrelių kailių, o atsakovas už perduodamas prekes įsipareigojo atsiskaityti avansiniais mokėjimais. Šalys sulygo, kad visi iš šių išankstinio finansavimo sutarčių kylantys arba su jomis susiję ginčai sprendžiami išimtinai Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai atsakovo pageidavimu byla perduodama nagrinėti kitam kompetentingam teismui (išankstinio finansavimo susitarimų 7 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryti susitarimai dėl jurisdikcijos atitinka jiems formos keliamus reikalavimus, nustatytus reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies a punkte, taip pat tarp šalių kilęs ginčas nepatenka į draudimo, vartojimo arba darbo teisinius santykius, šalys neginčija paties susitarimo dėl jurisdikcijos, taigi, jis yra galiojantis ir privalomas šalims.

19. Kaip minėta, ieškovai laikosi pozicijos, kad jie yra pareiškę savarankišką reikalavimą pripažinti pasibaigusiomis įkeitimo teises pagal notaro patvirtintus sutartinio įkeitimo sandorius, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčo santykiams taikyti kitų, tiesiogiai ginčo teisinių santykių nereglamentuojančių, išankstinio finansavimo susitarimų nuostatų. Siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą nagrinėjamoje civilinėje byloje, reikalinga nustatyti, ar ieškovų keliamas ginčas dėl įkeitimo teisių pripažinimo pasibaigusiomis patenka į šalių susitarimu dėl jurisdikcijos apibrėžtą ginčų, kurie turi būti sprendžiami Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje, ratą.

20. Pagal ESTT praktiką siekiant nustatyti ginčus, patenkančius į jurisdikciją suteikiančios nuostatos taikymo sritį, ją turi išaiškinti nacionalinis teismas, kuriame ja remiamasi (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo bylojeCDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2018 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Apple Sales International ir kt. v MJA, C-595/17).

21. Iš reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies, apibūdinančios susitarimus dėl jurisdikcijos, matyti, kad šioje nuostatoje vartojama formuluotė „bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių“. Taigi, šioje nustatoje įtvirtintas reikalavimas dėl jurisdikciją nustatančios sąlygos turinio, t. y. kad susitarimas turi apimti ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių. Dėl šio kriterijaus ESTT yra išaiškinęs, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurie kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurie kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas. Minėtu reikalavimu siekiama, kad šalis netikėtai nesužinotų, jog visi ginčai, kurių gali kilti dėl jos santykių su kontrahentu ir kurie susiję su kitais santykiais nei tie, dėl kurių sutarta pasirinkti teismą, priskirti nagrinėti konkrečiam teismui (ESTT 1992 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Powell Duffryn plc prieš Wolfgang Petereit, C-214/89, 31 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C-352/13, 68 punktas). Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, susitarimas dėl jurisdikcijos apima visus su sutartimi susijusius ginčus, kylančius tarp susitarimo šalių ir susijusius su konkrečiu šalis siejančiu teisiniu santykiu. Ryšio tarp sąlygos, kuria remiamasi, ir apibrėžto teisinio santykio reikalavimas būtinas tam, kad būtų užtikrinta galimybė nustatyti jurisdikciją (jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 55 punktas).

22. Šalių sudarytas susitarimas dėl teismo vietos pasirinkimo grindžiamas šalių valios autonomijos pasirinkti teismą (teismus), kuriam jos ketina perduoti nagrinėti savo ginčus, pripažinimu. Jurisdikcijos apimtis esant susitarimui dėl teismo vietos pasirinkimo priklauso nuo šalių valios ir yra jų susitarimo reikalas. Todėl tokio susitarimo apimtis pirmiausia turi būti nustatoma nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, kurie išreikšti susitarimo tekste (formuluotėje) (jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 57 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju šalys 2019 m. rugsėjo 4 d. išankstinio finansavimo sutartyse sulygo, kad visi iš šių išankstinio finansavimo sutarčių kylantys arba su jomis susiję ginčai sprendžiami išimtinai Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje. Taigi, ši sąlyga apima visus teisinius santykius tarp šalių, kylančius iš minėtų sutarčių, o taip pat ir kitus teisinius santykius, kurie yra susiję su minėtomis sutartimis.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad ieškovų keliamas ginčas turi būti vertinamas kaip neabejotinai susijęs su šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytomis išankstinio finansavimo sutartimis, todėl jis patenka į šiose sutartyse įtvirtinto susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį.

25. Nors ieškovai prašo pripažinti pasibaigusiomis įkeitimo teises pagal įkeitimo sandorius, tačiau jie iš esmės ginčija ne įkeitimo sandorius kaip tokius, o įrodinėja, kad yra tinkamai įvykdę išankstinio finansavimo sutartis ir būtent todėl įkeitimo teisės laikytinos pasibaigusiomis. Pastebėtina, kad nors įkeitimo teisė yra daiktinė teisė, bet pagal savo paskirtį ji tarnauja pagrindinės prievolės užtikrinimui, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei. Tuo pasireiškia įkeitimui (hipotekai) būdingas akcesoriškumas. Šiuo atveju išankstinio finansavimo sutartyse šalys buvo sulygusios dėl įkeitimų kaip ieškovų gautų avansų grąžinimo užtikrinimo priemonių (išankstinio finansavimo sutarčių 4 punktas), o įkeitimo sutartyse nurodyta, kad įkeitimais užtikrinamos būtent prievolės grąžinti avansinius mokėjimus, palūkanas, netesybas ir nuostolius, kylančius iš išankstinio finansavimo sutarčių (sutartinių įkeitimų 2.1 papunktis). Kadangi pagal savo teisinę prigimtį ir esmę įkeitimo teisės, kurias ieškovai prašo pripažinti pasibaigusiomis, privalo būti aiškinamos pagrindinių prievolių kontekste ir jos laikomos neatsiejamai susijusiomis su pagrindinėmis prievolėmis, keliamas ginčas turi būti vertinamas kaip susijęs su šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytomis išankstinio finansavimo sutartimis. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai pažymi, kad ieškovų reiškiamas reikalavimas neabejotinai reikalauja analizuoti išankstinio finansavimo sutartis, jose numatytus įsipareigojimus, susitarimus, taip pat spręsti, kas yra laikoma tinkamu skolos grąžinimu pagal šias sutartis bei joms taikomą Suomijos Respublikos materialiąją teisę.

26. Nors ieškovai pagrįstai pažymi, kad pagal sutartinių įkeitimų 6.2 papunkčius įkeitimams yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau sutiktina su atsakovo argumentu, jog šioje nuostatoje nėra išreikštas susitarimas dėl jurisdikcijos, t. y. ši nuostata nenumato jokių tarp šalių galinčių kilti ginčų teismingumo taisyklių. Tuo tarpu iš anksčiau aptartų išankstinio finansavimo sutarčių nuostatų matyti, kad sutartinė jurisdikcija jose apibrėžta plačiai ir taikytina ne tik teisiniams santykiams, tiesiogiai kylantiems iš šių sutarčių, tačiau ir visiems kitiems teisiniams santykiams, susijusiems su šiomis sutartimis.

27. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių susitarimas, kuriame sulygta visus išišankstinio finansavimo sutarčių kylančius arba su jomis susijusius ginčus spręsti išimtinai Vantaa apygardos teisme, Suomijos Respublikoje, apima ir ieškovų keliamą ginčą. Sutarties šalių valia spręsti kilusį ginčą jų pasirinktame teisme, remiantis reglamente „Briuselis I bis“ įtvirtintu sutarčių šalių autonomijos principu, privalo būti gerbiama, ji turi prioritetą prieš kitus reglamente nustatytus specialiosios jurisdikcijos atvejus (įskaitant reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą atvejį, pagal kurį bylų, kylančių iš sutarčių, teismingumas gali būti suteikiamas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismams). Dėl to pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas prieštarauja Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai spręsti ginčą, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – palikti ieškinį nenagrinėtą.

Dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės6 d. nutarties

28. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. gegužės 6 d. priėmė papildomą nutartį ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių – priteisė atsakovo prašytas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų lygiomis dalimis. Ieškovai su šia nutartimi nesutinka teigdami, kad atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi nėra pagrindo teigti, jog civilinė byla išspręsta atsakovo naudai.

29. CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pasisakydamas dėl asmenų teisės į turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal atsakomybę dėl proceso ir turi būti sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, be kita ko, ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017, 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-690/2018).

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje papildomoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovai, pareiškę ieškinį Lietuvos Respublikos teismui, nesilaikė šalių tarpusavio susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos, todėl jie veikė išimtinai savo rizika ir turi atsakyti už atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Iš į bylą pateikto šalių tarpusavio susirašinėjimo, kitų dokumentų negalima daryti išvados, kad ieškovai, prieš paduodami ieškinį Lietuvos Respublikos teismui, galėjo manyti, jog atsakovas neprieštaraus kilusio ginčo sprendimui Lietuvos teisme. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prieštaravo Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai nagrinėti kilusį ginčą, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą,todėl teismui šį reikalavimą tenkinus, laikytina, kad iš esmės buvo priimtas atsakovui palankus sprendimas.

31. Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį palikti nenagrinėtu, todėl jis galėjo prognozuoti bylos procesinę baigtį ir laiku pateikti CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymą bei įrodymus.

32. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sisteminis CPK 98 straipsnio 1 dalies ir CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas suponuoja išvadą, jog papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų neabejotinai turi būti priimtas tais atvejais, kai prašymas dėl jų priteisimo ir dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismas šio reikalavimo neišsprendė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016). Vis dėlto, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tokiu atveju teismas CPK 277 straipsnio pagrindu turi priimti papildomą sprendimą ir spręsti dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartį palikti ieškinį nenagrinėtą priėmė pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, po to, kai atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, rašytinio proceso tvarka, apie šio klausimo nagrinėjimą šalių neinformavęs. Tai reiškia, kad atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, jog būtent 2020 m. balandžio 6 d. teismas priims nutartį palikti ieškinį nenagrinėtą ir todėl iki šios dienos būtina pateikti CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatytą prašymą. Vadinasi, pagal paminėtą kasacinio teismo formuojamą praktiką, atsakovas neprarado teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Kita vertus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad atsakovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė 2020 m. balandžio 6 d. 11 val. 5 min., o teismas nutartį, kuria užbaigė procesą byloje, priėmė 2020 m. balandžio 6 d. 12 val. 6 min. Taigi, atsakovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateikė dar iki tol, kol teismas priėmė procesą užbaigusią nutartį. Vadinasi, teismas pagrįstai, vadovaudamasis CPK 277 straipsniu, išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

34. Ieškovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priėmė nutartį, nors CPK 277 straipsnis numato, jog turi būti priimamas papildomas sprendimas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamos formos procesinį dokumentą (nutartį). Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, tais atvejais, kada pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, byla užbaigiama teismo nutartimi (CPK 297 straipsnio 1 dalis). Tokia teismo nutartimi, be kitų, turi būti išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 94 straipsnis) Jei toks klausimas teismo nutartimi neišsprendžiamas, jis gali būti išsprendžiamas papildoma nutartimi, pagal įstatymo analogiją taikant papildomo sprendimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017 24 punktas).

35. Ieškovai nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, kadangi tuo metu 2020 m. balandžio 6 d. teismo nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, nebuvo įsiteisėjusi. Tokie ieškovų argumentai neatitinka CPK 277 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, pagal kurį iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, o teismo įgaliojimai priimti papildomą sprendimą nėra siejami su teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimu.

36. Ieškovai nurodo, kad atsakovas nesilaikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios šalis pateikti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą. Ieškovų teigimu, atsakovui nedetalizavus sumų už suteiktas paslaugas, nėra galimybės nustatyti jų pagrįstumo.Tačiau su šiais ieškovų argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Iš atsakovo pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų yra aiškus atsakovo byloje faktiškai patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis, o tai, kokias konkrečias teisines paslaugas advokatas atsakovui suteikė, matoma iš bylos medžiagos, t. y. advokatas surašė atsiliepimą į ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsiliepimą į ieškinį. Savo dydžiu atsakovo patirtos išlaidos visiškai atitinkaCPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, todėl jos buvo pagrįstai atsakovui priteistos.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė tarptautinį teismingumą reguliuojančias teisės normas ir pagrįstai nurodė, jog ginčas turi būti nagrinėjamas tos valstybės teisme, dėl kurio jurisdikcijos šalys susitarė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė papildomo sprendimo priėmimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias CPK normas ir papildoma nutartimi priteisė atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo nutarčių.

38. Atmetus ieškovų atskiruosius skundus, atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas civilinėje byloje pagal ieškovų atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutarties pateikė prašymą priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis 1 900 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, o civilinėje byloje pagal ieškovų atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties – 1 050 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.Šias bylinėjimosi išlaidas atsakovas patyrė, apmokėdamas už advokato suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimus į atskiruosius skundus. Tačiau už šias advokato suteiktas teisines paslaugas (atsiliepimus į atskiruosius skundus) maksimali rekomenduojama priteisti suma, remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.15 ir 8.16 papunkčiais,sudaro 1 086,88 Eur (1 358,60 Eur × 0,4 + 1 358,6 Eur × 0,4). Šiuo atveju apeliacinės instancijos nenustatė aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti mažintinos iki paminėtos sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu,337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio6 d. ir 2020 m. gegužės6 d. nutartis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovui Saga Furs Oyj (juridinio asmens kodas 0115411-6) iš ieškovų A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir M. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 543,44 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt tris eurus 44 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas Marius Bajoras