- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-58-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-6-00010-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- A. A.
- Civilinis ieškovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Agentūros
- Advokatai
- Remigijus Merkevičius
- Kategorijos
- 1.1.12.1Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 str.)
- 1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
- 1.2.29.1.3Kvalifikuotas dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 3 d.)
- 2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Daivos Kazlauskienės ir Ugniaus Trumpulio,
civilinio ieškovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) atstovui Audriui Skaisčiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) bauda.
A. A. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 350 MGL (17 500 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. A. paskirta subendrinta 350 MGL (17 500 Eur) baudos bausmė.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Civilinio ieškovo Agentūros civilinis ieškinys tenkintas ir iš nuteistojo A. A. priteista civiliniam ieškovui 185 848,84 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. pripažintas kaltu dėl to, kad pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, tuo padarydamas didelę žalą bei, vykdydamas individualią veiklą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent: jis, pagal 2011 m. birželio 17 d. Lietuvos kaimo turizmo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turimo sodyboje“ paramos sutartį Nr. 3KT-KV-10-1-004249-PR001 (toliau – Sutartis), pasirašytą su Agentūra, įsipareigojęs įgyvendinti projektą Nr. 3KT-KV-10-1-004249-PR001 „A. sodybos įrengimas“ (toliau – Projektas), nepažeisdamas šios Sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų bei įsipareigojęs teikti (vykdyti) kaimo turizmo paslaugas visą projekto priežiūros laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. birželio 17 d., ir 2014 m. pasiekti Projekto priežiūros rodiklius suteikiant paslaugas 1 883 turistams (poilsiautojams kaime) bei pasiekti 34 556 Lt (10 008,11 Eur) grynąjį pelną, nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pagal 4 mokėjimo prašymus: Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP001, Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP002, Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP003 ir Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP004 iš viso gavęs 188 106,11 Eur paramos lėšų, žinodamas, kad nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 28 d. M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. (R. G.) ir T. S. neteikė sodybos nuomos paslaugų, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2015 m. kovo 5 d. Vilniaus apskrityje, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, naudodamas tyrimo metu nenustatytą kompiuterinę techniką, tyčia pagamino netikrus dokumentus – A. A., kodas (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderius, į kuriuos įrašė rankraštinius įrašus – žinomai melagingus duomenis apie neva suteiktas sodybos nuomos paslaugas, ir kuriuos 2015 m. kovo 5 d. panaudojo, elektroniniu paštu (2015 m. kovo 6 d. Agentūros reg. Nr. BR 5.1-5628) pateikdamas Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriui, esančiame Vilniuje, J. Galvydžio g. 7/Žygio g. 97, tokiu būdu paleisdamas į teisinę apyvartą:
netikrą 2014 m. spalio 5 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 010, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš M. M. gavo 3 000 Lt (868,86 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą netikrą dokumentą savo vardu, ir nurodė pasirašyti už M. M. jo (A. A.) nusikalstamų sumanymų nežinančiai ir jam (A. A.) darbiniuose santykiuose pavaldžiai E. G. (nuo 2015 m. liepos 10 d. E. M.), kai realiai tokių paslaugų M. M. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
netikrą 2014 m. spalio 12 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 011, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš D. S. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu ir nurodė jo nusikalstamų sumanymų nežinančiai ir jam darbiniuose santykiuose pavaldžiai S. D. perduoti minėtą dokumentą pasirašyti nusikalstamų sumanymų nežinančiam D. S., ką šie ir padarė, kai realiai tokių paslaugų D. S. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
netikrą 2014 m. spalio 19 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 012, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš S. B. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu (asmuo, pasirašęs išgalvotu S. B. parašu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kai realiai tokių paslaugų S. B. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
netikrą 2014 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 016, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš I. G. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu (asmuo, pasirašęs išgalvotu I. G. parašu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kai realiai tokių paslaugų I. G. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
netikrą 2014 m. gruodžio 14 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 017, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš R. G. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu (asmuo, pasirašęs išgalvotu R. G. parašu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kai realiai tokių paslaugų R. G. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
netikrą 2014 m. gruodžio 21 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 018, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš T. S. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo parašu ir nurodė jo nusikalstamų sumanymų nežinančiai ir jam darbiniuose santykiuose pavaldžiai V. L. perduoti minėtą dokumentą pasirašyti nusikalstamų sumanymų nežinančiam T. S., ką šie ir padarė, kai realiai tokių paslaugų T. S. neteikė ir minėtų pinigų negavo, o Agentūros darbuotojai, neturėdami duomenų apie šių dokumentų netikrumą, priėmė juos ir rėmėsi jais vertindami 2015 m. birželio 25 d. A. A. pateiktą metinę ataskaitą už 2014 m.
Tokiu būdu A. A., pateikdamas Agentūrai žinomai suklastotus kasos pajamų orderius, pažeidė Sutarties bei teisės aktų reikalavimus, tuo padarydamas Lietuvos Respublikos biudžetui didelę, 188 106,11 Eur dydžio, žalą. Šiais savo veiksmais A. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje.
2. Taip pat A. A. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog pagal Sutarties 17.8 punkto reikalavimus privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus reikalavimus taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams;
taip pat, žinodamas, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį vykdydamas individualią veiklą į apskaitą privalo įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d., vykdydamas individualią veiklą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų, neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudodamas tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus: savo vardu nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. įformintus mokėjimo dokumentus (anksčiau minėtus kasos pajamų orderius Nr. 010 – 012 ir Nr. 016 – 018, išrašytus M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S.), šiuos dokumentus įtraukė į savo buhalterinę apskaitą ir apskaitė neįvykusias operacijas 15 500 Lt (4 489,11 Eur) sumai, tokiu būdu iškreipdamas tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę;
taip pat, žinodamas, kad pagal Sutarties 17.9 punkto reikalavimus privalo Lietuvos Respublikos ir EB teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti visas ūkines ir kitas operacijas, susijusias su Projekto vykdymu, ir saugoti su šiomis operacijomis bei visus su Projekto įgyvendinimu susijusius dokumentus ne trumpiau nei 10 metų nuo sutarties pasirašymo dienos, žinodamas, kad pagal gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus, gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1K-208 redakcija) „Dėl Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus, gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), tvarkydamas buhalterinę apskaitą, privalo pildyti Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnalą ir pagal šių Taisyklių 7 punktą privalo saugoti apskaitos dokumentus, kuriais pagrindžiamos pajamos ir išlaidos, apskaitos registrus – pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus – teisės aktuose nustatytą laiką – ne mažiau kaip 10 metų;
nesilaikė Taisyklių 7 punkto reikalavimų bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatų, numatančių, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis”, bei neišsaugojo minėto laikotarpio apskaitos dokumentų – apskaitos dokumentų (pinigų priėmimo kvitų) už 2014 m. gruodžio 28 d. Apskaitos (pajamų) registre įrašytą ūkinę operaciją dėl 5 000 Lt (1448,10 Eur), kurie patvirtintų įrašus registre, bei apskaitos dokumentų (pinigų priėmimo kvitų) už 2015 m., kurie patvirtintų įrašus registre, ir dėl šių jo veiksmų, tyčia apgaulingai tvarkant individualios veiklos buhalterinę apskaitą, nesilaikant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimų, negalima iš dalies nustatyti A. A. ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d.
Šiais savo veiksmais A. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat prašoma atmesti Agentūros civilinį ieškinį.
3.1. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas remiantis formaliais samprotavimais, selektyviai atrinkus įrodymus, ignoruojant baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą. Be to, skundžiamas nuosprendis neatitinka apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų turinio ir formos reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Nuteistasis skunde pažymi buvęs kaltinamas dėl netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo. Pirmosios instancijos teismas, pažodžiui perrašydamas kaltinimą, nustatė, kad A. A. padarė BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pagamino netikrus dokumentus bei juos panaudojo. Nuteistasis teigia, kad byloje susiklosčiusi faktinė situacija neatitinka netikro dokumento pagaminimo ir jo panaudojimo požymių turinio, suformuoto teismų praktikoje. Nuosprendyje nebuvo pateikta jokių motyvų, kurie pagrįstų nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimą kaip netikro dokumento pagaminimą ir jo panaudojimą. Taigi nuteistasis teigia, kad nepagamino jokių netikrų dokumentų ir nenaudojo žinomai netikrų dokumentų.
3.3. Apelianto įsitikinimu, nenustatyta ir jo tiesioginė tyčia padarant BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas subjektyviai ir tendencingai aptarė nuteistojo bei liudytojos Ž. P. parodymus, tačiau nenustatė tiesioginės tyčios turinio. Nuteistasis pažymi teisiamojo posėdžio metu paaiškinęs, kad jo santykiai su Ž. P. buvo geri, jo sodyboje vyko ne vienas politinio pobūdžio susitikimas, kurio iniciatorė ir buvo Ž. P.. Politinio pobūdžio susirinkimams iš jo buvo nuomojamasi kaimo turizmo sodyba, nuomą grynaisiais pinigais apmokėdavo pati Ž. P.. Gavęs apmokėjimą nuteistasis prašė pastarosios sutvarkyti buhalterinius dokumentus, tačiau Ž. P. atsakydavo, kad šiuos reikalus sutvarkys jos politinės „bendražygės“. Po tokių pokalbių R. L. pasakė, kad visus dokumentus, susijusius su sodybos nuoma Ž. P. politiniams reikalams, pastarosios pavedimu sutvarkys ji. R. L. žinojo, kad nuteistasis yra gavęs apmokėjimą už sodybos nuomos paslaugas, ir reikia tik galutinai sutvarkyti buhalterinius dokumentus. Kitos politinės bendražygės – E. G. (dabartinė pavardė M.), S. D., V. L. įvardino asmenis, kuriuos nuteistasis turėjo įrašyti kasos pajamų orderiuose. Apelianto teigimu, jis nepažinojo tų žmonių, kuriuos minėtos moterys nurodė įrašyti kasos pajamų orderiuose kaip sodybos paslaugų gavėjus, tačiau tvirtina, kad jo sodyboje Ž. P. organizavo ne savo asmeninio, o politinio pobūdžio susirinkimus, jis (A. A.) nepažinojo visų susirinkusių asmenų, nežinojo ir to, kurie asmenys buvo atsakingi už dokumentų pasirašymą. Taigi nuteistasis teigia supratęs, kad Ž. P. organizuoti susirinkimai buvo apmokėti iš politinės partijos lėšų, o asmenys, kuriuos jam nurodė įrašyti į kasos pajamų orderius, buvo atsakingi už politinio pobūdžio susirinkimų finansinę pusę bei galimai patys dalyvavo šiuose susirinkimuose.
3.4. Nuteistasis nurodo siekęs, kad būtų sutvarkyti dokumentai ir užfiksuoti reikšmingi faktai dėl pinigų perdavimo, tačiau Ž. P. atsisakius pasirašyti pinigų mokėjimą patvirtinančius dokumentus, jis buvo dirbtinai įstumtas į situaciją, kurioje nebuvo kitos išeities negu jis pasielgė. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė Birutė Devliašovienė paaiškino, kad kasos pajamų orderio grafa, žyminti pinigų perdavimą, turi būti pasirašyta, tačiau ji negalėjo atsakyti, kaip elgtis, jei pinigus sumokėjęs asmuo tai atsisako daryti. Specialistė taip pat pažymėjo, kad buhalterinės apskaitos požiūriu nėra svarbu, kas sumokėjo pinigus. Tokia situacija, kai asmuo faktiškai sumoka pinigus ir atsisako pasirašyti dokumentus, yra natūralus gyvenimiškas santykis, nesureglamentuotas teisės normomis. Baudžiamoji atsakomybė negalima tokioje situacijoje, kurioje teisinė sistema nenurodo žmogui teisėto veikimo būdo, nepalieka jokios teisėto elgesio pasirinkimo galimybės. Taigi nuteistasis teigia buvęs įsitikinęs, kad kasos pajamų orderiuose fiksuoja teisingą informaciją, jis nežinojo, kad į kasos pajamų orderius įrašyti asmenys yra nesusiję su jo sodyboje Ž. P. organizuotu politiniu susirinkimu ir nesiekė sukurti tikrovės neatitinkančius dokumentus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino nuteistojo bei specialistės parodymų. Skundžiamame nuosprendyje padarytos subjektyvios išvados, kad apelianto parodymai yra nenuoseklūs ir tendencingi. Anot A. A., dalis jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų yra bendrinio pobūdžio, tyrėja fiksavo tik, pastarosios manymu, reikšmingas aplinkybes, vėlesnio proceso metu esmines aplinkybes jis konkretizavo. Nuteistojo teigimu, jo parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs.
3.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. A. ir kitų liudytojų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu paskelbimas teisiamajame posėdyje ir naudojimas įrodinėjimo procese pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 1 ir dalių reikalavimus, kadangi tam nebuvo nustatytos BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos.
3.6. Nuteistasis nurodo, kad M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S. parodymai yra išvestiniai, todėl patys savaime neturi įrodomosios reikšmės. Taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje M. M. ir R. G. duoti parodymai perskaityti neteisėtai, kadangi nebuvo nustatytos sąlygos, suteikiančios paskelbti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taip pat teismas perskaitė ir D. S., S. B. ir I. G. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, tačiau skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokiu pagrindu vadovaujantis šie parodymai buvo paskelbti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, šiais parodymais grįsdamas nuosprendį, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
3.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos E. M., S. D., R. L. ir V. L. yra suinteresuotos šios baudžiamosios bylos baigtimi ir jų parodymai nėra patikimi. Šios liudytojos tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su Ž. P., nuo jos priklausė šių liudytojų profesinė karjera ir materialinė gerovė. E. M. motina su Ž. P. buvo tos pačios partijos narės, kartu patekusios ir į Lietuvos Respublikos Seimą. Be to, ši liudytoja teisiamajame posėdyje melavo, kad kasos pajamų orderį pasirašė jos vyras, nors realiai pasirašė ji pati. R. L. ir Ž. P. taip pat buvo partijos narės, pastaroji padėjo jai įsidarbinti UAB „G.“, nors šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu liudytoja ir nuslėpė. V. L. padėdavo Ž. P. partijos veikloje, dalyvaudavo sąskrydžiuose. S. D. motina dirba UAB „G.“, organizuoja šventes, nors nėra partijos narė, tačiau partijos veikloje dalyvauja seniai. Be to, šios liudytojos pačios atliko baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, tačiau dėl to, kad davė A. A. kaltinančius parodymus, prokurorė joms nepareiškė kaltinimų. Taigi, kaip teigiama apeliaciniame skunde, šių liudytojų parodymai yra duoti, turint tikslą padėti Ž. P. pasiekti, kad A. A. būtų nuteistas.
3.8. Nuteistojo teigimu, liudytojų E. M., S. D., R. L. ir V. L. parodymai yra visiškai nelogiški ir kitu aspektu. UAB „G.“, kuriai tuo metu vadovavo A. A., per visą Lietuvą buvo apie 300 darbuotojų, tačiau pasirašyti neva netikrus kasos pajamų orderius A. A. esą prašė ar nurodė tik E. M., S. D., R. L. ir V. L., t. y. tik toms UAB „G.“ darbuotojoms, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusios su Ž. P..
3.9. Pirmosios instancijos teismas atmetė A. A. parodymus vien dėl to, kad jis buvo nurodęs, jog M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S. buvo partijos nariai, o šie liudytojai paneigė šią aplinkybę. Visgi apeliantas pabrėžia visuomet nurodęs, kad šių asmenų nepažįsta, o pirmosios instancijos teismo akcentuotas teiginys buvo tik nuteistojo manymas, padarytas apibendrinant jam suteiktą informaciją. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ištraukė šį teiginį iš bendro nuteistojo duotų parodymų konteksto.
3.10. Nuteistasis kvestionuoja ir Ž. P. parodymų teisingumą. Pabrėžia, kad jos ir apelianto santykiai yra akivaizdžiai priešiški, tą liudytoja pademonstravo, ir duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Tokias aplinkybes patvirtina ir A. A. pateikti duomenys, apklausti liudytojai. Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme Ž. P. nebuvo sąžininga, teikė tik tokią informaciją, kuri yra naudinga jai pačiai ir kuria galėtų pasiekti A. A. nuteisimo. Ž. P. iš pradžių neigė organizavusi susirinkimus apelianto sodyboje, tačiau šiam pateikus mobiliojo ryšio telefone likusią žinutę, kuri buvo išsiųsta iš Ž. P. sutuoktinio naudoto mobiliojo ryšio abonento, Ž. P. vėliau pripažino, kad žinutę rašė norėdama kartu su V. M. atvykti į A. A. sodybą. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis teigia, kad Ž. P. nėra verta teismo pasitikėjimo, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas jos parodymais.
3.11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, išskyrus Ž. P., kiti asmenys – J. P., D. B., V. M., M. G., R. S., R. B., R. Ž., I. V., D. V., R. A. M. patvirtino A. A. nurodomus faktus apie jo sodyboje organizuotus įvairius politinio pobūdžio susirinkimus ir šventes. Byloje surinktų įrodymų visuma nekelia jokių abejonių, kad A. A. sodyboje būtent Ž. P. iniciatyva buvo organizuojami ir vyko įvairūs politiniai susirinkimai.
3.12. Nuteistasis taip pat pabrėžia, kad Agentūra paramą A. A. išmokėjo laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d., todėl 2015 m. kovo 5 d. įvykęs kasos pajamų orderių kopijų pateikimas elektroniniu paštu Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriui niekaip nenulėmė to, kad Agentūra išmokėjo paramą ir dėl to formaliai prarado ar neteko kažkokio turto. Kasos pajamų orderių kopijų pateikimas nenulėmė ir to, kad iš Agentūros buvo atimtos ar apribotos kokios nors galimybės įgyvendinti atitinkamas administracines procedūras. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog tarp kasos orderių kopijų pateikimo ir A. A. nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos padarinių – 188 106,11 Eur padarytos žalos Lietuvos biudžetui – nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio.
3.13. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad A. A. elgesys nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrįsta taikyti baudžiamąją atsakomybę. Apeliantas pažymi vykdantis įsipareigojimus pagal Sutartį, nustatytą laiką nuomojo sodybą ir šią veiklą tebevykdo šiuo metu. A. A. siekė apskaityti visas gautas pajamas, sumokėjo visus privalomus mokesčius. Ž. P. kategoriškai atsisakius pasirašyti kasos pajamų orderius, nuteistasis neturėjo kitos išeities, kaip tik surašyti kasos pajamų orderius tų asmenų, kuriuos įvardino Ž. P. bendražygės, vardu, tikintis, kad šie asmenys yra atsakingi ir turintys įgaliojimus patvirtinti Ž. P. politiniais tikslais išleistų pinigų sumokėjimą. Be to, kasos pajamų orderiais buvo apskaityta tik 4 489,11 Eur suma. Tokios aplinkybės rodo, kad gautų pinigų dokumentavimas skundžiamame nuosprendyje nurodytais kasos pajamų orderiais, net jei ir yra ydingas, tačiau nebuvo toks pavojingas ir niekam nesukūrė tokių neigiamų padarinių, kad reikėtų asmenį persekioti baudžiamąja tvarka.
3.14. Kitoje apeliacinio skundo dalyje nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria A. A. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pirmiausia pabrėžiama, kad visiškai neaiškus šios nusikalstamos veikos padarymo laikas. Nuosprendžiu A. A. yra pripažintas kaltu dėl to, kad 2014 m. paskutiniame ketvirtyje ir 2015 m. atliktais veiksmais tariamai apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d. Taigi A. A. inkriminuoti veiksmai neva atlikti nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2015 m. pabaigos, tačiau padariniai apima tiek gerokai ankstesnį, tiek gerokai vėlesnį laikotarpius nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog padariniai jau buvo kilę, kai A. A. dar net nebuvo atlikęs jokių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pažodžiui perrašė kaltinamąjį aktą, iš esmės nepateikdamas jokių motyvų dėl prieštaringos specialisto išvados ir posėdyje apklaustos specialistės parodymų.
3.15. Apeliaciniame skunde taip pat įrodinėjama, kad nebuvo sukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, į ką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Kaltinime nurodyti buhalterinės apskaitos pažeidimai nepadarė jokios žalos Lietuvos biudžetui, neturėjo jokios įtakos A. A. mokestinėms prievolėms, todėl apeliantui inkriminuotų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų pavojingumas yra labiau formalus, nesukėlęs jokios rizikos kilti realiems neigiamiems padariniams. Be to, specialistė nustatė tikslią pinigų sumą, kuri galėjo turėti reikšmės A. A. individualios veiklos įsipareigojimų dydžiui ar struktūrai. A. A. apkaltintas 2014 m. neišsaugojęs vos vieno dokumento, kuriuo apskaityta tik 1 448,10 Eur suma. Visi neva neišsaugoti dokumentai yra užfiksuoti apskaitos registruose, jų kopijos buvo teikiamos atsakingoms institucijoms, tuose dokumentuose užfiksuota apibendrinta informacija, atitinkanti tą, kuri nurodyta apskaitos registruose. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nebuvo jokios neigiamos įtakos mokestiniams įsipareigojimams, todėl A. A. elgesys nesukėlė padarinių, dėl kurių kiltų baudžiamoji atsakomybė.
Šalies argumentai
3.16. Apeliantas papildomai nurodo, kad šiai bylai reikšmingu laikotarpiu bazinis bausmių ir nuobaudų dydis buvo lygus 37,66 Eur, tad už elgesį, kai dėl apgaulingo buhalterijos tvarkymo nuslepiama tik 1 883 Eur dydžio mokesčių suma, vis dar taikoma administracinė atsakomybė.
3.17. Nuteistojo įsitikinimu, veika visiškai nepagrįstai kvalifikuota kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kadangi nenustatyta ir jo tyčinė kaltė. Skundžiamame nuosprendyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių, kad jis suvokė savo veiksmus, ko jais siekė. Nuteistojo įsitikinimu, jo veika nebuvo nukreipta į apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, jis nenumatė jokių neigiamų padarinių bei, juo labiau, jų nesiekė ir nenorėjo.
3.18. Kitoje apeliacinio skundo dalyje nesutinkama su Agentūros civiliniu ieškiniu. Pabrėžiama, kad kasos pajamų orderių surašymas ir jų vėlesnis pateikimas elektroniniu paštu niekaip nenulėmė fakto, kad Agentūra išmokėjo paramą ir dėl to prarado turtą. Tarp A. A. veiksmų ir tariamos žalos Agentūrai nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Nuteistojo teigimu, reikalavimas priteisti 185 848,84 Eur sumą yra kildinamas iš sudarytos sutarties tarp A. A. ir Agentūros. Jeigu nebūtų sudaryta Sutartis, vien tai, kad A. A. neva apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ar suklastojo dokumentus ir juos pateikė Agentūrai, nebūtų jokio teisinio pagrindo reikšti civilinį ieškinį. Baudžiamojoje byloje negali būti reiškiamas ir tenkinamas civilinis ieškinys, kuris kyla ne iš nusikalstamos veikos, o iš sutartinių santykių tarp kaltinamojo ir civilinio ieškovo.
3.19. Papildomai apeliaciniame skunde nurodomi ir argumentai dėl A. A. paskirtos bausmės. Teigiama, kad pirmosios instancijos nuosprendyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių, kodėl buvo paskirtos tokio dydžio baudos. Nuosprendyje nurodoma, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir tikslus, tačiau šie požymiai nebuvo detalizuoti ir atskleisti. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudos bausmę, MGL išraišką prilygino 50 Eur sumai, nors tariamų nusikalstamų veikų padarymo metu bazinis bausmių ir nuobaudų dydis buvo 37,66 Eur.
Atsiliepimas
4. Civilinio ieškovo Agentūros atstovas Audrius Skaistys atsiliepimu prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad A. A. pažeidė norminiuose teisės aktuose ir Sutartyje nustatytą dokumentų saugojimo tvarką. Atlikus kratą A. A. sodyboje ir automobiliuose, nebuvo rasti kasos pajamų orderiai, taip pat nerasti individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnalai, nuteistasis nepateikė jokių gautas pajamas ir patirtas išlaidas tiriamuoju laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d. patvirtinančių apskaitos dokumentų. Taigi nuteistasis, nesilaikydamas dokumentų saugojimo tvarkos, pažeidė teisės aktų nuostatas ir Sutartį.
4.2. Taip pat pabrėžiama, kad A. A. sąmoningai pateikė neteisingą informaciją arba sąmoningai nuslėpė informaciją, turinčią reikšmės sprendimui suteikti paramą ir (arba) išmokėti paramos lėšas priėmimui arba tinkamai paramos paraiškos ir projekto kontrolei vykdyti. Atstovo teigimu, A. A. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 28 d. M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S. patalpų nuomos paslaugų neteikė ir negavo jokių grynųjų pinigų iš minėtų asmenų, todėl galima daryti išvadą, kad paramos gavėjo vardu išrašyti kasos pajamų orderiai, kuriuose įformintas 4 489,11 Eur gavimas, dėl juose atvaizduotų neįvykusių ūkinių operacijų neturi vieno iš privalomų rekvizitų. Apskaitos dokumentuose nurodytų rekvizitų turinys neatitinka tikrovės, ūkinės finansinės operacijos nėra įvykusios – A. A. vardu įforminti ir apskaityti mokėjimo dokumentai, kuriuose buvo užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, iškreipė tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę. A. A. 2015 m. kovo 5 d. civiliniam ieškovui sąmoningai pateikė neteisingą ir melagingą informaciją t. y. siekdamas pagrįsti neva dėtas pastangas 2014 m. pasiekti projekto priežiūros rodiklius, nors žinojo, kad 2014 m. kaimo turizmo veiklos nevykdė, tokiu būdu siekdamas išvengti gautų paramos lėšų grąžinimo, pagamino netikrus kasos pajamų orderius ir pateikė juos civiliniam ieškovui.
4.3. Atstovas taip pat akcentuoja, kad A. A. verslo plano įgyvendinimo laikotarpiu nustojo vykdyti veiklą, negalėjo visiškai pasiekti nustatytų projekto uždavinių, tikslų. A. A. iki 2016 m. birželio 17 d. privalėjo laikytis projekte ir paraiškoje numatytų įsipareigojimų vykdyti veiklą, o nustojęs ją vykdyti, pažeidė paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas, nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, nepasiekė nustatytų projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo civilinio ieškovo.
4.4. Atsiliepime pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų reikšmingų bylos aplinkybių, pagrįstai nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis. Šios sąlygos pasireiškė tuo, kad A. A. pagamino netikrus buhalterinius dokumentus, kuriuos įtraukė į buhalterinę apskaitą, bei neišsaugojo dalies dokumentų, būtinų jo ūkinės veiklos rodiklių ir struktūros nustatymui, kas sukėlė žalą civiliniam ieškovui, kaip ES paramos fondų ir valstybės paramos fondų administratoriui, nes parama galėjo būti paskirta kitam sąžiningam paramos gavėjui, kuris tinkamai būtų vykdęs finansuojamą projektą.
4.5. Atstovo įsitikinimu, apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nenuoseklūs ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir teisingai kvalifikavo A. A. nusikalstamas veikas.
4.6. Civilinis ieškovas nesutinka su apelianto argumentais, jog Agentūra negalėjo teikti ieškinio ir atstovauti šioje byloje. Atstovas nurodo, kad būtent Agentūra ir yra įgaliota, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, tiek administruoti gautas paramos paraiškas, tiek priimti sprendimus dėl išmokėtos paramos susigrąžinimo, tiek inicijuoti civilinius ieškinius bei juose atstovauti, taip siekiant užtikrinti ir apginti valstybės bei Europos Sąjungos finansinius interesus. Taigi Agentūra savo veikloje iš esmės atlieka Vyriausybės pavestas Europos Sąjungos paramos lėšų mokėjimo, apskaitos ir kontrolės funkcijas.
4.7. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Agentūros pareikštu ieškiniu A. A. nėra teisiamas ar baudžiamas du kartus. Už dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymą Agentūra skyrė A. A. sankciją, kuri yra 1 881,06 Eur dydžio. Tokį sprendimą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Dėl šios priežasties ir buvo tikslinama civilinio ieškinio suma, ją sumažinant iki 185 848,84 Eur. Aptartos aplinkybės rodo, kad nėra pagrindo išvadai, jog civilinis ieškovas nagrinėjamoje byloje reiškia tapatų reikalavimą.
4.8. Civilinis ieškovas taip pat nesutinka su argumentais dėl pasibaigusio senaties termino ieškiniui pareikšti. Čia nurodoma, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą. Atsiliepime pažymima, kad Agentūra tik 2020 m. rugpjūčio 17 d. gavo FNTT pranešimą, kuriame nurodyta apie A. A. pagamintus netikrus kasos pajamų orderius, kuriais buvo siekiama patvirtinti vykdytą kaimo turizmo veiklą. Iki šio rašto gavimo Agentūra neturėjo informacijos apie tai, kad A. A. pagamino 18 netikrų kasos pajamų orderių, nes, kaip pabrėžiama, Agentūra nėra ikiteisminio tyrimo institucija ir nėra įgalioti tirti, vertinti dokumentų klastojimą. Atitinkamai trejų metų senaties terminas yra skaičiuojamas nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d., o Agentūra pateikė civilinį ieškinį 2021 m. kovo 10 d., t. y. nepraleidusi termino.
5. Posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė bei civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai
6. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teisme specialistė Birutė Devliašovienė, papildomai atsakydama į jai užduotus klausimus, nurodė, kad apskaitos dokumentų – 2014 m. gruodžio 28 d. pinigų priėmimo kvito ir pinigų priėmimo kvitų už 2015 m. – neišsaugojimas neturėjo įtakos A. A. ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros nustatymui už 2013 m. Pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta aplinkybė, kad, be kita ko, ir dėl šių apskaitos dokumentų neišsaugojimo negalima nustatyti ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d., yra dėl to, kadangi būtent toks laikotarpis buvo nurodytas užduotyje, nors vertinant atskirai šie dokumentai niekaip nėra susiję su ūkinės veiklos atitinkamų rodiklių ištyrimu už 2013 m. Tai, kad nuteistasis atliko kažkokius neteisėtus veiksmus 2014 m.-2015 m., neturi jokios įtakos 2013 m. apskaitos rezultatams. Jeigu vertinti atskirai kasos pajamų orderių, kuriuose nurodytos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos, įtraukimą į apskaitą, tai tokie veiksmai nulemia, kad iš dalies negalima nustatyti ūkinės veiklos rodiklių už tuos metus, t. y. 2014 m. Dėl išvadoje nurodytų šešių kasos pajamų orderių, kurie pagal užduotį nurodyti kaip suklastoti, negalima aiškiai nustatyti ūkinės veiklos, nes nėra aiškios pajamos ir išlaidos, nebuvo pateikti apskaitos registrai. Teismo posėdžio metu specialistei pateikus papildomus duomenis, t. y. atitinkamą 2014 m. apskaitos žurnalo, kurį A. A. pateikė jau po to, kai buvo gauta specialisto išvada, t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, lapo kopiją (past. – 8 t., b. l. 22), specialistė Birutė Devliašovienė nurodė, kad žurnale duomenys yra nekonkretūs, t. y. neaprašytas dokumento turinys, neaišku, iš ko gauti pinigai. Toks papildomai pateiktas dokumentas neturi niekaip nekeičia jos pateiktos specialisto išvados. Esminis momentas yra tas, kad pagal tyrimo metu nustatytus duomenis kasos pajamų orderiuose nurodytos ūkinės operacijos nevyko, dokumentai yra suklastoti, todėl pagal tokius apskaitos dokumentus iš dalies negalima nustatyti įmonės įsipareigojimų, turto ir struktūros (11 t., b. l. 48-55).
7. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. A., atsakydamas į klausimus, susijusius su jam inkriminuotų dokumentų neišsaugojimu, nurodė, kad, jo įsitikinimu, visus dokumentus (pinigų priėmimo kvitą už 2014 m. ir pinigų priėmimo kvitus už 2015 m.) paėmė kratą atlikę pareigūnai. Kratą atliko 7 pareigūnai, jie vertė visus jo dokumentus. Su sutartimi susijusius dokumentus jis laikė keliose vietose – darbo kambario spintoje ir kitame pastate, tokiame kaip sandėliuke (dalis dokumentų buvo sudėti lentynoje, dalis – lagamine, taip pat dokumentai buvo laikomi ir sandėliuke esančiame seife). Pareigūnai dokumentų ieškojo visose tose vietose. Patvirtina, jog kratos metu pareigūnai reikalavo pateikti registrus, kasos pajamų orderius. Jam nurodžius, kad tie dokumentai yra tarp kitų, pareigūnai pasakė „mes atsirinksim, ko mums reikia“. Po kiek laiko jam buvo pasakyta, kad registrų ir kasos pajamų kvitų nėra, dėl ko jis nustebo, aiškino, kad tie dokumentai buvo, paskui suabejojo ir pagalvojo, kad juos (dokumentų originalus) galėjo pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Kitą dieną išsiaiškino, kad Agentūrai šių dokumentų originalų visgi nebuvo pateikęs (teikė tik kopijas). Daugiau pats nieko nesiaiškino, pats netikrino, ar pareigūnų apžiūrėtose dokumentų vietose tikrai nėra registrų ir kasos pajamų kvitų, buvo įsitikinęs, kad tuos dokumentus pareigūnai vis dėlto paėmė. Tai, kad tarp jo namuose laikomų dokumentų liko nepaimti reikalaujami dokumentai, jis pamatė tik 2021 m., kai pats atsitiktinai apžiūrėjo namuose laikomus dokumentus ir tarp jų rado apskaitos registrus (žurnalus), taip pat dalį kasos pajamų orderių, kuriuos 2021 m. spalio 12 d. pateikė bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui (past. – 8 t., b. l. 18-20, 21-32). Uždavus klausimą, kodėl tarp 2015 m. Nacionalinei mokėjimo agentūrai teiktų kasos pajamų kvitų nėra 2014 m. gruodžio 28 d. kvito dėl 5 000 Lt sumos, nuteistasis nurodė negalintis į tai atsakyti, pats dėl to yra nustebęs (11 t., b. l. 48-55).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
8. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su A. A. pripažinimu kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Be to, nuteistasis kaip nepagrįstą vertina civilinio ieškovo Agentūros pateiktą civilinį ieškinį ir prašo jį atmesti. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo
9. Apeliaciniame skunde pirmiausia nurodoma, kad šioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija neatitinka netikro dokumento pagaminimo ir jo panaudojimo požymių turinio, o skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimą kaip netikro dokumento pagaminimą ir jo panaudojimą. Pasisakant dėl šių apelianto teiginių, pirmiausia pažymėtina, kad suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, 2K-7-82-699/2018, 2K-227-976/2021). Dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-788/2022). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, joje iš tiesų kilo ginčas dėl tikrų kasos pajamų orderių ir juose užfiksuotos informacijos (ne)teisingumo bei asmens parašų klastojimo. Taigi sutiktina su apelianto argumentais, jog nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija neatitinka netikro dokumento pagaminimo ir jo panaudojimo, o yra aktualūs būtent tikro dokumento suklastojimo bei panaudojimo požymiai.
10. Apeliaciniame skunde nuteistasis nemažą dalį argumentų skiria, įrodinėdamas, kad jo sodyboje vyko politinio pobūdžio susitikimai, kuriuos faktiškai grynaisiais apmokėdavo Ž. P., tačiau ji atsisakydavo pasirašyti atitinkamus dokumentus ir nurodydavo neva visus apmokėjimo patvirtinimo reikalus sutvarkys politinės „bendražygės“. Anot nuteistojo, būtent jos įvardijo jam konkrečius asmenis, kuriuos reikėjo įrašyti kaltinime inkriminuotuose kasos pajamų orderiuose kaip paslaugas gavusius asmenis. Tokiu būdu nuteistasis tikina, siekęs sutvarkyti dokumentus, užfiksuoti reikšmingus faktus, buvo įsitikinęs, jog kasos pajamų orderiuose nurodyta informacija yra teisinga. Apelianto teigimu, jis nežinojo, kad kasos pajamų orderiuose įrašyti asmenys yra nesusiję su jo sodyboje Ž. P. organizuotais politinio pobūdžio susirinkimais, kategoriškai neigia siekęs sukurti tikrovės neatitinkančius dokumentus.
11. Pažymėtina, kad tokios pozicijos A. A. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau tokie jo parodymai yra paneigti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Papildomai tikslinga pastebėti, kad, priešingai nei teigia pats apeliantas, atskirų apklausų metų jo parodymai dėl esminių kaltinimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Antai, apklausiamas pirmąkart kaip įtariamasis jis nurodė, jog kasos pajamų orderiai, išrašyti M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S., yra tikri, šiuos dokumentus surašė jis pats, o kaip pinigus sumokėję asmenys pasirašė išvardinti klientai (7 t., b. l. 73-76). Vėlesnės apklausos metu A. A. jau teigė, kad 2014 m. viena iš pagrindinių sodybos nuomininkių buvo Ž. P., o minėtuose kasos pajamų orderiuose V. L., E. G. ir S. D. kitų asmenų vardais pasirašė Ž. P. pavedimu, nors faktiškai būtent pastaroji buvo paslaugų gavėja ir pinigų mokėtoja (7 t., b. l. 96-103). Dar kartą apklausiamas A. A. naujų aplinkybių nenurodė, tik patvirtino, jog paslaugos buvo suteiktos, už jas yra apmokėta, sumokėti mokesčiai valstybei, todėl visi dokumentai yra tikri (7 t., b. l. 111-112). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu dėl kaltinime nurodytų kasos pajamų orderių A. A. parodė paslaugas suteikęs Ž. P. politinės partijos užsakymu, t. y. jie kreipėsi kaip politinė organizacija, o pinigus sumokėjo Ž. P.. Po pinigų apmokėjimo Ž. P. atsisakė pasirašyti dokumentus ir nurodė, kad juos sutvarkys bendrapartietės. Būtent taip ir įvyko – jos nurodymu minėtos moterys pasirašė dokumentus (9 t., b. l. 24-27). Taigi, kaip matyti iš nuteistojo parodymų sekos, pastarasis tikina kaltinime nurodytais kasos pajamų orderiais įforminęs gautas pajamas už realiai suteiktas sodybos nuomos paslaugas, kurių užsakovė buvo Ž. P., tik dokumentuose pasirašė kiti asmenys, kadangi taip padaryti nurodė Ž. P..
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, neturi pagrindo kaip pagrįstus vertinti nuteistojo parodymus, kad jis politiniams susibūrimams teikė sodybos nuomos ar kitas kaimo turizmo paslaugas, už kurias apmokėdavo Ž. P., o dokumentus pastarosios nurodymu pasirašydavo kiti asmenys. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje apklausti liudytojai aiškiai patvirtino būtent tai, kad ne Ž. P., o A. A. prašė patiems pasirašyti kasos pajamų orderius arba perduoti juos pasirašyti kitiems asmenims. Liudytoja E. M., dirbusi UAB „G.“, kuriai vadovavo A. A., tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 88-91), tiek ir teisiamajame posėdyje kategoriškai nurodė, kad ne Ž. P., o būtent nuteistojo prašymu ji pasirašė kasos pajamų orderyje, tokiu būdu įtvirtinant, kad patalpas nuomojosi jos tuometinis sugyventinis M. M., nors faktiškai jokios nuomos nebuvo ir pinigų nemokėjo. Liudytoja patvirtino, kad A. A. reikėjo tik nuomos faktą pagrindžiančių dokumentų (8 t., b. l. 46-52). Nors minėtos liudytojos parodymuose buvo tam tikrų prieštaravimų dėl to, ar tai ji pati, ar jos sugyventinis pasirašė kasos pajamų orderyje, tačiau galiausiai liudytoja patvirtino, jog pasirašė būtent ji. Tokie jos parodymai sutampa ir liudytojo M. M., kuris dokumento pasirašymo procese nedalyvavo, parodymais, tačiau liudytojas nedvejodamas patvirtino, jog A. A. sodybos niekada nesinuomojo. Tuo pačiu liudytojas paaiškino iš sutuoktinės sužinojęs, kad A. A. prašė pasirašyti būtent ją, tyrimo metu susipažinęs su jam parodytu kasos pajamų orderiu, dokumente pamatė parašą, panašų į jo (M. M.), šį parašą E. M. ir bandė atkartoti pasirašydama (4 t., b. l. 83-85; 8 t., b. l. 46-52). Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis davė E. M. pasirašyti kasos pajamų orderį, kuriame ši pasirašė bandydama atkartoti M. M. parašą.
13. Kitų kasos pajamų orderių pasirašymo aplinkybės buvo iš esmės panašios. Liudytoja S. D. paaiškino, kad direktorius A. A. reikalavo pasirašyti kasos pajamų orderyje, leisdamas suprasti, jog nepasirašiusi dokumento gali prarasti darbą. Ji sutiko pasirašyti, taip pat pasirašė ir jos draugas D. S. (8 t., b. l. 73-79). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų šios liudytojos parodymų galima spręsti, kad A. A. reikalavo perduoti kasos pajamų orderį pasirašyti būtent liudytojos draugui D. S., ką ši ir padarė, o jos draugas pasirašė. Tuo metu liudytoja neužsiminė, jog būtų ir pati pasirašiusi (4 t., b. l. 74-75). Atkreiptinas dėmesys, kad A. A. ir buvo kaltinamas tuo, kad kasos pajamų orderyje įrašė melagingus duomenis bei perdavė jį S. D. perduoti pasirašyti nusikalstamų sumanymų nežinančiam D. S.. Kaltinimas dėl atskiro dokumento, kurį būtų pasirašiusi pati S. D., šioje byloje nebuvo pareikštas. Tuo tarpu liudytoju apklausiamas D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 70-71), tiek ir teisiamajame posėdyje nuosekliai patvirtino, kad S. D. jį informavo apie A. A. prašymą pasirašyti kasos pajamų orderyje, ką jis ir padarė, nors jokių paslaugų negavo ir pinigų nemokėjo, suprato pasirašantis neteisingą dokumentą (8 t., b. l. 87-91). Taigi šio liudytojo parodymai sutampa su S. D. parodymu dalimi dėl to, kad ji perdavė pasirašyti dokumentą D. S.. Būtent šia parodymu dalimi, patvirtinančia, kad D. S. pasirašė kasos pajamų orderyje kaip pinigus už sodybos nuomą sumokėjęs asmuo, nors faktiškai jokių paslaugų negavo ir pinigų nemokėjo, ir vadovaujamasi, paneigiant priešingus A. A. parodymus.
14. Pažymėtina, kad dalyje kaltinime inkriminuotų kasos pajamų orderių kaip paslaugas gavę ir pinigus sumokėję asmenys buvo nurodyti S. B., I. G. ir R. G.. Apklausiamas S. B. kategoriškai tvirtino, kad iš A. A. jokios sodybos nesinuomojo, pinigų nemokėjo, o kasos pajamų orderyje esantis parašas yra ne jo (4 t., b. l. 57-58; 8 t., b. l. 73-79). Iš esmės identiškas aplinkybes nurodė I. G. (5 t., b. l. 10-12; 8 t., b. l. 73-79) ir R. G. (4 t., b. l. 61-62; 8 t., b. l. 87-91), kategoriškai paneigę, jog pasirašė kasos pajamų orderiuose, pirko bent kokias nuomos paslaugas ir mokėjo pinigus už jas. Pažymėtina, jog su visais šiais liudytojais buvo susijusi R. L., kuri dirbo A. A. vadovaujamoje įmonėje. S. B. buvo R. L. gyvenimo draugas, I. G. – sesuo, o R. G. – kolega. Apklausiama R. L. patvirtino A. A. prašymu nurodžiusi minėtų liudytojų duomenis, tačiau iš pradžių teigė nesupratusi, kokiam tikslui jie buvo reikalingi. Jos žodžiais, A. A. tik paaiškino, kad reikia žmonių, galinčių atostogauti sodyboje, todėl ji pastarajam pateikė jai artimų žmonių pavardes. Tik vėliau suprato, kur įsivėlė tiek ji pati, tiek jos bendradarbiai. Liudytoja taip pat yra nurodžiusi, kad minėti asmenys jokių sodybos nuomos paslaugų nepirko, dokumentų nepasirašinėjo ir pinigų nemokėjo (4 t., b. l. 53-54; 8 t., b. l. 46-52). Pažymėtina, jog ir S. B., I. G., R. G. patvirtino iš R. L. sužinoję, jog ši perdavė A. A. jų duomenis. Taigi minėtuose kasos pajamų orderiuose be kitų tikrovės neatitinkančių duomenų buvo imituoti ir S. B., I. G. ir R. G. parašai.
15. Likusį nagrinėjamoje byloje aktualų kasos pajamų orderį pasirašė T. S.. Pažymėtina, kad liudytoja V. L. patvirtino dirbusi A. A. vadovaujamoje bendrovėje, būtent jis ir paprašė pasirašyti nurodytą dokumentą. Liudytoja nurodė, kad buvo prašoma surasti pasirašyti galintį asmenį, todėl ji kreipėsi į savo pusbrolį T. S.. Vėliau jos pusbrolis kaip tik ir pasirašė A. A. pateiktame dokumente, nors realiai jokių pinigų šiam nemokėjo ir sodybos nesinuomojo (4 t., b. l. 65-66; 8 t., b. l. 73-79). Nors pats T. S. šioje byloje nebuvo apklaustas, kadangi, kaip nustatyta, pastarasis išvyko į JAV ir nebuvo galimybės gauti esamų minėto asmens kontaktų (4 t., b. l. 68), tačiau atsižvelgiant į V. L. parodymų turinį, juos vertinant kartu su anksčiau minėtų bei kitų bendrovėje dirbusių liudytojų parodymais, nėra pagrindo abejoti nuosekliais V. L. parodymais, kad kasos pajamų orderis T. S. pasirašyti buvo perduotas būtent A. A. prašymu.
16. Be minėtų liudytojų, tiesiogiai dalyvavusių pasirašymo procese arba perdavusių dokumentus pasirašyti kitiems asmenims, parodymų šiai bylai reikšmingi ir kitų asmenų parodymai. Liudytoja L. Z., dirbusi toje pačioje A. A. vadovaujamoje bendrovėje, patvirtino, jog darbovietėje buvo kalbama apie dokumentų pasirašymą dėl nuomos, jai yra žinomos aplinkybės, kad kiti darbuotojai dokumentuose pasirašė direktoriaus prašymu (5 t., b. l. 17-18; 8 t., b. l. 34-36; 46-52). UAB „G.“ dirbęs M. P. taip pat tvirtino, kad A. A. prašė bendradarbių pasirašyti dokumentus, suprato, kad tokiu būdu buvo siekiama patvirtinti kaimo turizmo veiklos vykdymą (5 t., b. l. 14-15; 8 t., b. 116-119). Be to, ir minėtos liudytojos (E. M.. V. L., R. L.) patvirtino žinojusios faktą, kad direktorius prašė pasirašyti ne tik kiekvienos iš jų, tačiau joms buvo žinomos aplinkybės, kad analogiškai dokumentus pasirašinėjo ir kiti bendradarbiai.
17. Taigi nagrinėjamoje byloje yra aiškiai nustatyta, kad kaltinime nurodytuose kasos pajamų orderiuose užfiksuota informacija apie minėtų asmenų mokėtus pinigus, A. A. teiktas sodybos nuomos paslaugas yra neatitinkanti tikrovės. Visgi esminis klausimas yra ne tik tai, ar kasos pajamų orderiuose nurodyti konkretūs asmenys negavo paslaugų ir nemokėjo pinigų, o tai, ar tokios paslaugos minėtais atvejais apskritai buvo teikiamos ir už jas nuteistajam buvo apmokama.
18. Teisėjų kolegija ir šioje dalyje neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis už atitinkamą mokestį realiai teikė sodybos nuomos paslaugas politinio pobūdžio susirinkimams, o kasos pajamų orderiuose tik formaliai atsispindi kitų asmenų duomenys. Galima sutikti su tuo, jog apelianto sodyboje išties vykdavo politinių bendraminčių susibūrimai, tačiau nuteistojo argumentai neva tokie susibūrimai vykdavo išsinuomojus jo sodybą, atmestini kaip aiškiai nepagrįsti. Čia pirmiausia nurodytina, kad Ž. P., kurią A. A. įvardino kaip asmenį, realiai pirkusį nuomos paslaugas ir mokėjusį už jas pinigus, kategoriškai paneigė tokius nuteistojo teiginius. Ši liudytoja tvirtino ne kartą su tarybos nariais, koalicijos partneriais buvusi A. A. sodyboje. Jos teigimu, A. A. pats kviesdavo atvykti į jo sodybą, susirinkę asmenys laiką leisdavo pavėsinėje ar pačioje sodyboje, visi atsiveždavo maisto, gėrimų, tačiau liudytoja kategoriškai tvirtino nei pati asmeniškai, nei politinės partijos iniciatyva nesinuomojusi sodybos iš A. A., neigė davusi bent kokius nurodymus A. A. pavaldžioms darbuotojoms sutvarkyti dokumentus, apie kasos pajamų orderius nurodė nieko nežinanti. Be to, Ž. P. teigimu, susirinkimai (susibūrimai) vykdavo būtent paties A. A. iniciatyva (5 t., b. l. 32-33; 8 t., b. l. 172-175; 182-184). Iš dalies tokius Ž. P. parodymus patvirtina, o apelianto keliamą priešingą įvykio versiją paneigia kitų jo sodyboje besilankiusių liudytojų parodymai. Liudytojas V. M. tvirtino dalyvavęs A. A. sodyboje vykusiuose susitikimuose, kuriuos organizuodavo ir Ž. P. (8 t., b. l. 142-144). Liudytoja M. G. teigė, kad į sodybą buvo kviečiama A. A., susitikimai trukdavo iki kelių valandų (8 t., b. l. 142-144). Liudytojas R. S. taip pat patvirtino dalyvavęs susitikimuose, į juos susirinkdavo partiniai žmonės; nurodė nepamenantis, iš ko gaudavo kvietimą, tačiau būdavo, kad kvietimus atsiųsdavo A. A. žmona. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad mokėti nereikėdavo, dalyvaujantys asmenys tik atsinešdavo savo vaišes (8 t., b. l. 142-144). Apklausiamas liudytojas R. B. taip pat nurodė buvęs sodyboje su kitais tarybos nariais; susitikimai trukdavo keletą valandų, visi užkandžiaudavo, leisdavo laiką, tačiau jam nėra žinoma, kad politinė partija būtų nuomojusi iš A. A. sodybą. Susitikimai trukdavo neilgai, patys atsinešdavo vaišes (8 t., b. l. 142-144). Liudytojas R. Z. paaiškino, jog taip pat yra buvęs apelianto sodyboje, susitikimai trukdavo iki kelių valandų. Šis liudytojas negalėjo nurodyti, nei kas konkrečiai jį kvietė, nei kokio pobūdžio tai buvo susirinkimai (8 t., b. l. 142-144). Apklausiama I. V. taip pat patvirtino, kad A. A. sodyboje rinkdavosi įvairūs politikai, atsiveždavo savo maistą, vykdavo eiliniai susitikimai, tačiau liudytojai niekada neteko už tai mokėti, negirdėjo, jog kiti būtų mokėję už šiuos susitikimus (8 t., b. l. 172-175). Liudytojas D. P. nurodė dalyvaudavęs pas A. A. vykusiuose susitikimuose, į juos žmonės atsiveždavo maisto, tačiau jis pats pinigų niekada nemokėdavo ir nėra girdėjęs, jog kiti asmenys mokėtų. Pas A. A. rinkdavosi, kadangi jis turėjo didžiausią pavėsinę (8 t., b. l. 172-175). Dar vienas liudytojas D. V. nurodė analogiškas aplinkybes – dalyvaudavo A. A. sodyboje vykusiuose susitikimuose, atsiveždavo maisto, jokių papildomų mokėjimų nebuvo, pinigų niekas nerinkdavo (8 t., b. l. 172-175). Liudytojas A. R. M. parodė, jog su tarybos nariais rinkdavosi pas A. A. sodyboje, nes joje būdavo daug vietos. Visi atsinešdavo maisto, tačiau nežino, kas organizuodavo ir kviesdavo į susitikimus (8 t., b. l. 172-175). Liudytojas D. B. tvirtino, kad politiniai susibūrimai A. A. sodyboje būdavo organizuojami Ž. P. iniciatyva, kartą ir jam yra tekę būti, tačiau liudytojas nenurodė, jog politiniams susitikimams iš A. A. buvo nuomojama sodyba (8 t., b. l. 116-119).
19. Kaip matyti iš anksčiau aptartų nuteistojo sodyboje besirinkusių ir su politine veikla susijusių asmenų parodymų, negalima daryti išvados, kad nurodytus susibūrimus organizavo išskirtinai vienas konkretus asmuo. Minėtų liudytojų parodymų visuma leidžia spręsti, kad į susitikimus politikoje dalyvaujantys asmenys buvo kviečiami bendru A. A. ir Ž. P. sutarimu, tiek vieno, tiek kito iniciatyva. Apeliantas pagrįstai atkreipia dėmesį, kad apklausiama Ž. P. akcentavo, jog sodyboje susitikimai vykdavo tik A. A. iniciatyva, nors, kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų visumos, ir ji pati aktyviai dalyvavo organizuojant politinius susibūrimus. Atsižvelgiant į tai, ši Ž. P. nurodytų aplinkybių dalis laikytina kaip prieštaraujanti kitų liudytojų parodymams. Visgi nagrinėjamoje byloje esminis klausimas yra tai, ar tokie susitikimai vykdavo A. A. teikiant atlygintinas sodybos nuomos paslaugas. Dėl šios dalies Ž. P. parodymai buvo nuoseklūs bei sutampantys su kitų liudytojų parodymais. Svarbu pabrėžti, jog susitikimuose dalyvavę asmenys aiškiai patvirtino, kad tai buvo iki kelių valandų trunkantys susitikimai, į kuriuos patys atsinešdavo maistą, gėrimus. Apie tai, kad politinės partijos ar kitos organizacijos nuomotųsi iš A. A. sodybą, tą darytų Ž. P. iniciatyva, nenurodė nė vienas susitikimuose dalyvavęs asmuo. Tokios aplinkybės neužfiksuotos ir atitinkamų politinių partijų tyrimui pateiktuose atsakymuose (6 t., b. l. 144-154). Priešingai, nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys liudytojų parodymai leidžia spręsti, kad nuteistojo sodyboje politinio pobūdžio susitikimai vykdavo neatlygintinai, susibūrimuose dalyvavusiems asmenims patiems atsinešus vaišes, aptariamoje vietoje burdavosi, kadangi A. A. turėjo didelę sodybą, pats aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo sutuoktinė J. P., davusi iš esmės panašius parodymus kaip ir apeliantas, yra nurodžiusi, kad susitikimus vyro sodyboje organizuodavo tik Ž. P., kuri juos ir apmokėdavo, tačiau atsisakydavo pasirašyti dokumentus. Vis dėlto atsakydama į klausimus, liudytoja negalėjo detalizuoti, kas Ž. P. užsakius sodybą apmokėdavo nuomą, tik abstrakčiai tvirtino mačiusi, kad mokėdavo ir ji (Ž. P.) (8 t., b. l. 116-119). Tokie liudytojos J. P., kuri yra suinteresuota nagrinėjama byla, parodymai yra prieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek neatitinka kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų, todėl taip pat vertintini kritiškai.
20. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šeši kasos pajamų orderiai, kuriuose užfiksuota informacija apie A. A. iš M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S. gautas pajamas už sodybos nuomą, yra neatitinkantys tikrovės. Taip pat byloje aiškiai nustatyta, jog kaltinime nurodytais atvejais A. A. ir iš kitų asmenų negavo jokių piniginių lėšų, sodybos nuomos paslaugų neteikė, o, priešingai, įvairūs politiniai susibūrimai jo sodyboje vykdavo neatlygintinai. Šios aplinkybės A. A. buvo neabejotinai žinomos. Suprasdamas, kad sodybos nuomos paslaugų neteikė ir pinigų negavo, dokumentuose įtvirtindamas melagingą informaciją bei prašydamas sau pavaldžių darbuotojų patiems pasirašyti kasos pajamų orderiuose arba perduoti juos pasirašyti kitiems asmenims, taip pat negavusiems jokių paslaugų, arba suteikti asmens duomenis, kurie vėliau ir buvo užfiksuoti inkriminuotuose dokumentuose, A. A. neabejotinai suvokė, kad tokiais veiksmais klastoja dokumentus, t. y. įtvirtina juose tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl visų šių anksčiau aptartų argumentų nėra pagrindo pritarti apeliantui, kad jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia.
21. Nors skunde siekiama liudytojų E. M., S. D., R. L., V. L. parodymus pateikti kaip nepatikimus, pažymint, kad pastarosios yra suinteresuotos bylos baigtimi, su tokiu vertinimu sutikti negalima. Pirma, visų šių liudytojų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje. Minėtos liudytojos kategoriškai paneigė bent kokią galimą Ž. P. įtaką jų parodymams. Be kita ko, priešingai nei teigia nuteistasis, liudytojų karjeros galimybės nepriklausė nuo Ž. P.. Jos į darbą UAB „G.“ buvo priimtos konkurso būdu, atitinkant kvalifikacinius reikalavimus, dėl konkrečių darbuotojų priėmimo Ž. P. sprendimų nepriimdavo. Antra, jų parodymus patvirtina ir kitų byloje apklaustų liudytojų, kurių dalis išvis nebuvo susiję su jokia politine veikla ar A. A. bei Ž. P., parodymai. Trečia, apie bylai reikšmingas aplinkybes liudytojos buvo apklausiamos praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, kai pastarosios jau nebeturėjo jokių darbinių ar kitokių santykių nei su A. A., nei su Ž. P., todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad jų parodymai duoti siekiant palankumo Ž. P. ar, priešingai, turint tikslą apkalbėti A. A.. Iš to, kas aptarta, negalima daryti išvados dėl liudytojų suinteresuotumo duoti neteisingus parodymus.
22. Nuteistasis liudytojos Ž. P. parodymų nepatikimumą grindžia dėl tarp jų susiklosčiusių priešiškų tarpusavio santykių, taip pat dėl parodymų prieštaringumo. Viena vertus, nėra jokių abejonių, kad tarp A. A. ir Ž. P. santykiai yra išties konfliktiški. Šias aplinkybes patvirtino tiek jie patys, tiek ir kiti byloje apklausti asmenys. Kita vertus, vien tik šis faktas nesudaro pagrindo Ž. P. parodymus savaime vertinti kaip nepatikimus ar visa apimtimi neteisingus. Kaip minėta anksčiau, dalis liudytojos nurodytų aplinkybių dėl susirinkimų skaičiaus, jų metu spręstų klausimų, nuteistojo sodyboje susibūrimus organizavusio asmens, neatitinka kitų byloje apklaustų asmenų parodymų bei nustatytų aplinkybių. Vis tik šios aplinkybės ir nėra esminės nagrinėjamos bylos kontekste. Svarbiausia yra tai, kad byloje nustatyta, jog A. A. sodyboje politinio pobūdžio susirinkimai vykdavo neatlygintinai, neteikiant jokių nuomos paslaugų, dėl to inkriminuotuose kasos pajamų orderiuose užfiksuota informacija yra melaginga. Dėl šių aplinkybių liudytojos Ž. P. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Be to, ši liudytojos parodymų dalis sutampa su absoliučia dauguma byloje apklaustų asmenų, kurių dalis išvis nebuvo susiję nei su politine veikla, nei su A. A. ar Ž. P., kaip fiziniais asmenimis, parodymais. Taigi, priešingai nei tikina ir siekia apeliantas, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo liudytojos Ž. P. parodymus pripažinti kaip neteisingus visa apimtimi.
23. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas ir A. A. bei liudytojų (M. M., R. G., D. S., S. B., I. G., S. D.) ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymo balsu teisiamajame posėdyje teisėtumas. Pažymėtina, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti balsu perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad būtent šia norma pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi, kadangi BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais gali būti perskaitomi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duoti parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje išvardinti asmenys pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo apklausiami, parodymus davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir tie parodymai pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje balsu perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi. Vien tik formalus, klaidingas BPK 276 straipsnio konkrečios dalies nurodymas skundžiamame nuosprendyje (past. – nuosprendyje nurodyta, jog parodymai perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu) nesudaro pagrindo pripažinti esminį pažeidimą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, apklaustų asmenų parodymuose nustatęs dalį prieštaringų aplinkybių, taip pat įvertinęs, kad dalis ikiteisminio tyrimo metu parodymus davusių asmenų nedalyvavo dokumentų pasirašymo procese ir nurodė tik iš kitų asmenų sužinotas aplinkybes, pagrįstai kitiems įrodymams (tiesiogiai su nagrinėjamu įvykiu susijusių asmenų parodymams) patikrinti balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Be to, po konkrečių asmenų parodymų perskaitymo iš esmės nebuvo nurodytos jokios naujos aplinkybės, apsiribota tik vienkartiniais klausimais, tiesiogiai net ir nesusijusiais su esminėmis bylos aplinkybėmis. Toks veiksmas niekaip nenulėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo A. A.. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti nuteistajam, kad bylos nagrinėjimo metu balsu perskaičius apelianto ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.
24. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. taip pat įrodinėja esą jo elgesys nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas. Tokie argumentai taip pat atmestini. Vertinant teismų praktikoje BK 300 straipsnio 1 ir kitose dalyse nurodytų veikų pavojingumą, yra pažymėta, kad šia nusikalstama veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Šiame straipsnyje uždraustos veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali teisinėje apyvartoje įtvirtinti netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-12-654/2023). Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad A. A. veika neturėjo įtakos teisiniams santykiams. Pažymėtina, jog nuteistajam suklastojus kasos pajamų orderius, melagingai patvirtinus vykdytą kaimo turizmo veiklą kaltinime nurodytais atvejais, buvo iškreipti tikrieji Projekto rodikliai bei įsipareigojimai per nustatytą laikotarpį pasiekti atitinkamą poilsiautojų skaičių bei pelną. A. A. Projekto įgyvendinimą kontroliavusi Agentūra visų reikšmingų dokumentų visumoje vertino ir šiuos suklastotus dokumentus, kurie prisidėjo prie bendrų rodiklių neteisingumo, bei priėmė sprendimą skirti nuteistajam sankciją. Taigi dokumentų suklastojimas neabejotinai turėjo įtakos tiek dokumentų teisinės apyvartos patikimumui, tiek ir Projektą kontroliavusio subjekto teisėtiems interesams, taip pat sprendimui paskirti A. A. sankciją, nustatyti konkretų jos dydį. Tokių aplinkybių visuma parodo, kad nagrinėjamoje byloje dokumentų suklastojimas ir panaudojimas negali būti vertinamas kaip formalus pažeidimas, neatitinkantis nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Kitoje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai, kuriais nurodoma, jog dokumentų suklastojimas niekaip nenulėmė fakto, kad Agentūra išmokėjo paramą ir dėl to prarado ar neteko turto, t. y. įrodinėjama nesant priežastinio ryšio tarp dokumentų suklastojimo ir nustatytos didelės žalos. Pirmiausia, sutiktina su apelianto argumentais, kad kasos pajamų orderių suklastojimas bei panaudojimas niekaip nenulėmė Agentūros sprendimo išmokėti A. A. 188 106,11 Eur dydžio paramą. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog suklastojus dokumentus ir juos panaudojus buvo padaryta 188 106,11 Eur dydžio žala, kadangi šios lėšos galėjo būti panaudotos kitam asmeniui, nėra teisingos. Šioje byloje nustatyta, kad 2011 m. birželio 17 d. A. A. sudarė su Agentūra Sutartį (5 t., b. l. 114-121) bei vėlesnius jos pakeitimus (5 t., b. l. 122-127), kurių pagrindu nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. penkiais atskirais mokėjimais ir buvo išmokėtos visos paramos lėšos. Siekdamas gauti visą paramą, A. A. įsipareigojo įgyvendinti įvairius sutartyje numatytus reikalavimus – pateikti patvirtinimus apie Projekto dalies vykdymą nuosavomis lėšomis, pasiekti atitinkamą ūkio dydį, išklausyti specializuotus kaimo turizmo kursus, atlikti dalį statybos bei įrengimo darbų ir kt. Visi paramai gauti būtinio įsipareigojimai buvo įgyvendinti, dėl to nenustačius pažeidimų Projekto vykdymui A. A. dalimis buvo išmokėta parama. Taigi vėlesnis dokumentų suklastojimas ir tokių suklastotų dokumentų pateikimas Agentūrai (past. – dokumentai pateikti 2015 m. kovo 5 d.) niekaip neturėjo įtakos nei Agentūros sprendimui suteikti paramą nuteistajam, nei atskirais laikotarpiais išmokėti ją dalimis. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad tarp sprendimo suteikti paramą bei jos išmokėjimo ir dokumentų suklastojimo bei jų panaudojimo nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio.
26. Visgi nagrinėjamos bylos kontekste didelės žalos požymio nustatymui aktualus ne tik sprendimo suteikti paramą priėmimo procesas bei vėliau sekęs jos išmokėjimo etapas, tačiau ir tai, ar klastodamas dokumentus bei juos panaudodamas A. A. išvengė paramos sugrąžinimo Agentūrai sankcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje nėra pagrindo išvadai, kad nuteistajam neginčytinai būtų pritaikyta sankcija, atitinkanti visos ar dalies paramos susigrąžinimo dydį, siekiantį didelės žalos požymį, ir siekdamas išvengti tokios sankcijos nuteistasis klastojo dokumentus bei juos panaudojo.
27. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į aktualius teisės aktus, reglamentuojančius sankcijų skyrimo tvarką už pažeidimus vykdant kaimo plėtros projektus. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 71 punktas numato, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo sąlygas, ir (arba) nesilaikant Įgyvendinimo taisyklėse ir paramos paraiškoje numatytų reikalavimų, taikomos sankcijos, numatytos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėse (toliau – Administravimo taisyklės). Administravimo taisyklių 197 punktas nustato, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys – paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Administravimo taisyklių 197.3 punkte nustatyti atvejai, kada taikomas paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Kaip matyti, nustatytas tik vienas atvejis, kai imperatyviai taikomas tik visos paramos susigrąžinimas (nepasiekia prioritetinio kriterijaus rezultato, kurį įsipareigojo pasiekti, ir dėl šio įsipareigojimo buvo skirta parama (197.3.12 punktas)), tačiau nagrinėjamai bylai jis nėra aktualus, kadangi A. A. nebuvo nustatytas prioritetinis kriterijus. Kitais atvejais dėl Administravimo taisyklių 197.3 punkte numatytų pažeidimų gali būti taikoma tiek visos, tiek dalies paramos susigrąžinimo sankcija. Taigi dėl likusių Administravimo taisyklėse numatytų pažeidimų skiriamos sankcijos dydis yra vertinamasis kriterijus ir taikomas kiekvienu atveju individualiai.
28. Sprendžiant dėl paramos susigrąžinimo sankcijos, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plėtojamą praktiką sankcijų skyrimo kontekste. Šio teismo praktikoje pažymima, jog Agentūra, taikydama paramos gavėjams sankcijas, jų dydį turi individualizuoti pagal bendrąsias prievartos priemonių taikymo asmeniui taisykles, t. y. atsižvelgti į padaryto pažeidimo pobūdį, jo sunkumą, sukeltas neigiamas pasekmes, asmens atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pan.; sprendimas dėl sankcijų siūlomas ir priimamas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1481-662/2018, eA-970-502/2018, eA-683-662/2018). Taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017). Taigi sankcijos taikymas turi būti motyvuotas ir proporcingas, o patys sankcijos rūšies, dydžio parinkimo ir jos proporcingumo aspektai turi būti pagrįsti būtent sprendime, kuriuo tokios sankcijos taikomos. Sankcijos turi būti atgrasančio pobūdžio, tačiau paramos neskyrimas visai už realiai atliktus darbus visa apimtimi yra akivaizdžiai neproporcinga priemonė, nes sankcija turi būti parenkama atsižvelgiant ne vien į patį pažeidimo faktą, bet į visumą reikšmingų kriterijų – paramos sutartyje numatytų tikslų realų įgyvendinimą, pažeidimo sunkumą, pažeidimo sukeltas pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2707/2012).
29. Griežčiausia poveikio priemonė – paramos sutarties nutraukimas ir reikalavimas grąžinti sumokėtas paramos lėšas turėtų būti skiriama, kai kitomis poveikio priemonėmis yra negalima pasiekti, jog būtų įgyvendinti konkretaus paramos projekto tikslai ir uždaviniai, t. y. kai padaryti pažeidimai prieštarauja šiems tikslams ir uždaviniams, dėl ko paramos projektas gali nepasiekti tų tikslų ir uždavinių, dėl kurių jis buvo sukurtas. Pavyzdžiui, tai galėtų būti tokie pažeidimai, kaip nustojimas vykdyti projektą, pagal sutartį remiamos veiklos pakeitimas, t. y. tokie pažeidimai, kurių pats pobūdis parodo, kad yra nebesiekiama paramos projekto uždavinių ir tikslų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad minėto pobūdžio poveikio priemonė yra pagrįstai skiriama, kai neįvykdomi paramos sutartimi prisiimti įsipareigojimai, nepasiekiami projekto tikslai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-1054-858/2016, eA-994-575/2018, eA-1057-575/2018). Pavyzdžiui, visos paramos susigrąžinimo sankcija skiriama, kai paramos gavėjas apskritai neįrengia kaimo turizmo sodybos, dėl ko iš esmės negalimas ir jokios veiklos vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5432-520/2019). Tuo tarpu paramos gavėjui nevykdant kaimo turizmo veiklos daugiau nei dvejus metus, taikyta sankcija, atitinkanti dalinį skirtos paramos susigrąžinimą, atsižvelgiant į nevykdytos veiklos laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-751-815/2023, eA-648-629/2023).
30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. A. Projekto tikslas buvo sukurti šiuolaikišką kaimo turizmo sodybą, teikti kokybiškas paslaugas, gerinti gyvenimo kokybę kaime, plėtoti kaimo turizmą, iki 2014 m. pabaigos pasiekti Projekto priežiūros rodiklius suteikiant paslaugas 1 883 turistams (poilsiautojams kaime) bei pasiekti 34 556 Lt (10 008,11 Eur) grynąjį pelną (5 t., b. l. 150-169; 170-181). Nors, kaip galima suprasti iš civilinio ieškovo atstovo apeliacinės instancijos teisme sakytoje baigiamojoje kalboje nurodytų argumentų, civilinis ieškovas abejoja, ar A. A. apskritai vykdė kaimo turizmo veiklą, dėl ko buvo prašyta netgi plėsti kaltinimą, inkriminuojant visiškai naujas faktines aplinkybes, tačiau pati Agentūra, atlikdama Projekto įgyvendinimo kontrolę, yra konstatavusi, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, jog pastatas gali būti naudojamas kaip asmeninio naudojimo gyvenamosios paskirties pastatas, o paramos gavėjas nevykdo Projekte numatytos veiklos. Nustatyta, kad Projekto tikslai, susiję su sodybos įrengimu, paslaugų teikimu, jų viešinimu ir kt., buvo įgyvendinti. Nors ir buvo tam tikrų techninio pobūdžio trūkumų, tačiau jie įvertinti kaip nereikšmingi, todėl nuspręsta dėl jų išvis netaikyti jokios sankcijos (5 t., b. l. 145). Tuo pačiu konstatuota ir tai, kad A. A. nepavyko pasiekti įsipareigotų rodiklių, susijusių su turistų skaičiumi (planavo 1 883, pasiekė 200) bei grynojo pelno rodikliu (planavo 10 008,11 Eur, gavo 2 979,90 Eur), dėl to apeliantui buvo paskirta 376,21 Eur sankcija (5 t., b. l. 184-185). Atkreiptinas dėmesys, kad pasiektų rodiklių įvertinimui Agentūrai be kitų kasos pajamų orderių buvo pateikti ir šiai bylai aktualūs 6 kasos pajamų orderiai, kuriuose užfiksuota informacija apie gautas pajamas ir teiktas paslaugas yra neatitinkanti tikrovės. Visgi net ir šiuos kasos pajamų orderius vertinimo metu pripažinus kaip tikrus, A. A. vis tiek nepasiekė minėtų rodiklių. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, nėra pagrindo išvadai, kad nepateikus suklastotų kasos pajamų orderių A. A. būtų pritaikyta visos paramos dydžio susigrąžinimo sankcija ar dalinė, tačiau tokio dydžio, jog atitiktų didelės žalos požymį. Pažymėtina, kad be suklastotų kasos pajamų orderių A. A. vykdyto Projekto tikrieji rodikliai būtų buvę mažesni tiek apgyvendintų poilsiautojų skaičiumi, tiek ir gautu pelnu, vis dėlto suklastotuose dokumentuose buvo užfiksuota sąlyginai nedidelė gauta pajamų suma, lyginant ją su bendromis pajamomis už 2014 m. Taigi tokių aplinkybių visumoje teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad A. A. nepateikus suklastotų kasos pajamų orderių, pastarajam būtų paskirta ne 376,21 Eur dydžio sankcija, o atitinkanti visos išmokėtos paramos sumą ar bent jau dalį, sudarančią didelės žalos požymį BK 300 straipsnio 3 dalies prasme. Tokios išvados neleidžia daryti nei anksčiau minėta teismų praktika ir joje suformuoti sankcijų skyrimo kriterijai, nei proporcingumo principas, kadangi veikla faktiškai buvo vykdoma, paslaugos poilsiautojams teikiamos (tą, kaip minėta, yra konstatavusi pati Agentūra, tiek analogiškos išvados padarytos ir skundžiamame nuosprendyje), tik nuteistajam nepavyko pasiekti nustatytų rodiklių. Priešingos išvados neleidžia daryti ir dėl neapsiektų rodiklių paskirtos sankcijos dydis, kuris siekė vos 376,21 Eur. Taigi aptartų argumentų visumoje nėra pagrindo pripažinti, kad A. A., suklastodamas kaltinime inkriminuotus dokumentus ir pateikdamas juos Agentūros darbuotojams, išvengė visos paramos sugrąžinimo ar jos dalies sankcijos, atitinkančios didelės žalos požymį.
31. Taip pat būtina įvertinti, ar pats dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo faktas gali būti pripažintas tokio pobūdžio pažeidimu, kuris aiškiai sudaro pagrindą konstatuoti paramos susigrąžinimo sankcijos skyrimą. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į visiškai neaiškią kaltinimo formuluotę, kuria grindžiamas didelės žalos padarymas. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. pripažintas kaltu dėl to, kad pateikdamas Agentūrai žinomai suklastotus kasos pajamų orderius, pažeidė Sutarties bei teisės aktų reikalavimus, tuo padarydamas Lietuvos Respublikos biudžetui didelę, 188 106,11 Eur dydžio, žalą. Iš tokios kaltinimo formuluotės visiškai neaišku, nei kokius Sutarties punktus, nei kokių teisės aktų (past. – kaltinime apsiribojama abstrakčiu įvardijamu – Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai) reikalavimus pažeidęs buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu A. A.. Pats dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo faktas neabejotinai atitiktų kaltinime nedetalizuotą ir Administravimo taisyklių 197.3.14 punkte numatytą pažeidimą (pažeidžia kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus), konkrečiai Sutarties 26.2 punkto pažeidimą, susijusį su neteisingos informacijos, reikšmingos Projekto kontrolei vykdyti, teikimu, tačiau ir toks pažeidimas nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą dėl pagrindo susigrąžinti visą paramą ar jos dalį, siekiančią didelės žalos požymį, buvimo. Pažymėtina, kad A. A. dalį Projekto tikslų buvo įgyvendinęs – įrengė sodybą, veiklos vykdymo nenutraukė. Iš bylos medžiagos matyti, kad net ir kaltinime nurodytu laikotarpiu be suklastotų kasos pajamų orderių yra ir kiti gautas pajamas ir vykdytą veiklą patvirtinantys kasos pajamų orderiai, kurių tikrumas nekvestionuotinas (nepaisant civilinio ieškovo pasisakymų apeliacinės instancijos teisme, tyrimas dėl tokių dokumentų jokių kaltinimų nereiškė, dokumentų fiktyvumo faktai nėra nustatyti). Suteiktas sodybos nuomos paslaugas patvirtino ir ilgą laiką A. A. sodybą besinuomojusi D. G. bei jos vyro tėvai J. G. ir J. G.. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad suklastotų dokumentų pagrindu dalies neteisingų duomenų už palyginti neilgą Projekto laikotarpį pateikimas būtų realiai nulėmęs visos paramos susigrąžinimą ar bent jos dalį, atitinkančią didelės žalos požymį.
32. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje didelė žala, kaip būtinas BK 300 straipsnio 3 dalies požymis, nenustatytas. Byloje negalima išvada, kad A. A. suklastoti ir panaudoti dokumentai nulėmė Agentūros sprendimą suteikti paramą bei išmokėti ją dalimis. Be to, šioje byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų duomenų visuma neduoda pagrindo spręsti, kad A. A. nepateikus suklastotų dokumentų jam būtų pritaikyta didelės žalos požymį siekianti sankcija. Atitinkamai negalima išvada, kad pateikdamas suklastotus dokumentus A. A. išvengė visos paramos ar jos dalies, siekiančios didelės žalos požymį, sugrąžinimo sankcijos. Dokumentų klastojimas bei panaudojimas kartu kaip atskiras Administravimo taisyklių bei Sutarties pažeidimas pagal byloje nustatytas aplinkybes (dalinį tikslų įgyvendinimą, realų veiklos vykdymą Projekto laikotarpiu) taip pat neduoda pagrindo daryti priešingos išvados.
33. Tokiu būdu apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą, konstatuotina, kad A. A. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent: jis, pagal 2011 m. birželio 17 d. Lietuvos kaimo turizmo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turimo sodyboje“ Sutartį Nr. 3KT-KV-10-1-004249-PR001, pasirašytą su Agentūra, įsipareigojęs įgyvendinti Projektą Nr. 3KT-KV-10-1-004249-PR001, nepažeisdamas šios Sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų, bei įsipareigojęs teikti (vykdyti) kaimo turizmo paslaugas visą projekto priežiūros laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. birželio 17 d. ir 2014 m. pasiekti Projekto priežiūros rodiklius suteikiant paslaugas 1 883 turistams (poilsiautojams kaime) bei pasiekti 34 556 Lt (10 008,11 Eur) grynąjį pelną, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pagal 4 mokėjimo prašymus: Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP001, Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP002, Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP003 ir Nr. 3KT-KV-10-1-004249-MP004 iš viso gavęs 188 106,11 Eur paramos lėšų, žinodamas, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 28 d. M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. (R. G.) ir T. S. neteikė sodybos nuomos paslaugų, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d., tyrimo nenustatytoje vietoje suklastojo A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) tikrus kasos pajamų orderius, įrašydamas į juos žinomai melagingus duomenis apie neva suteiktas sodybos nuomos paslaugas, ir juos 2015 m. kovo 5 d. panaudojo, elektroniniu paštu (2015 m. kovo 6 d. Agentūros reg. Nr. BR 5.1-5628) pateikdamas Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriui, esančiam Vilniuje, J. Galvydžio g. 7/Žygio g. 97, Vilniuje, tokiu būdu paleisdamas į teisinę apyvartą:
2014 m. spalio 5 d. suklastotą kasos pajamų orderį serija AA Nr. 010, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš M. M. gavo 3 000 Lt (868,86 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą netikrą dokumentą savo vardu, ir nurodė pasirašyti už M. M. jo (A. A.) nusikalstamų sumanymų nežinančiai ir jam (A. A.) darbiniuose santykiuose pavaldžiai E. G. (nuo 2015 m. kovo 10 d. pavardė M.), kai realiai tokių paslaugų M. M. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
2014 m. spalio 12 d. suklastotą kasos pajamų orderį serija AA Nr. 011, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš D. S. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu ir nurodė jo nusikalstamų sumanymų nežinančiai ir jam darbiniuose santykiuose pavaldžiai S. D. perduoti minėtą dokumentą pasirašyti nusikalstamų sumanymų nežinančiam D. S., ką šie ir padarė, kai realiai tokių paslaugų D. S. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
2014 m. spalio 19 d. suklastotą kasos pajamų orderį serija AA Nr. 012, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš S. B. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu (asmuo, pasirašęs išgalvotu S. B. parašu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kai realiai tokių paslaugų S. B. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
2014 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 016, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš I. G. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu (asmuo, pasirašęs išgalvotu I. G. parašu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kai realiai tokių paslaugų I. G. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
2014 m. gruodžio 14 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 017, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš R. G. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo vardu (asmuo, pasirašęs išgalvotu R. G. parašu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), kai realiai tokių paslaugų R. G. neteikė ir minėtų pinigų negavo;
2014 m. gruodžio 21 d. kasos pajamų orderį serija AA Nr. 018, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis, kad neva iš T. S. gavo 2 500 Lt (724,05 Eur) už patalpų nuomą, pasirašė minėtą dokumentą savo parašu ir nurodė jo nusikalstamų sumanymų nežinančiai ir jam darbiniuose santykiuose pavaldžiai V. L. perduoti minėtą dokumentą pasirašyti nusikalstamų sumanymų nežinančiam T. S., ką šie ir padarė, kai realiai tokių paslaugų T. S. neteikė ir minėtų pinigų negavo, o Agentūros darbuotojai, neturėdami duomenų apie tai, kad šie dokumentai yra suklastoti, priėmė juos ir rėmėsi jais vertindami A. A. 2015 m. birželio 25 d. pateiktą metinę ataskaitą už 2014 m. Šiais savo veiksmais A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
34. A. A. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį (past. – apeliantas dėl galimo jo veiksmų vertinimo pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį teismo posėdyje buvo įspėtas, jam suteikta teisė gintis nuo tokio kaltinimo, gynėjo prašymu posėdyje padaryta pertrauka), nagrinėjamoje byloje tampa aktualus ir BK 95 straipsnyje nurodytų nuostatų taikymo klausimas.
35. BPK 3 straipsnyje yra nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, viena iš tokių aplinkybių – jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems suėjus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, 2–8 dalyse nustatytos terminų skaičiavimo taisyklės (be kita ko, senaties eigos sustojimo sąlygos), o 9 dalyje išvardinti nusikaltimai, kuriems senatis netaikoma.
36. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. A. buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, priimtas 2023 m. spalio 13 d. Pagal nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo dėl kasos pajamų orderių suklastojimo bei jų panaudojimo aplinkybes, vėliausiai nusikalstama veika buvo padaryta 2015 m. kovo 5 d. (suklastotų dokumentų pateikimo Agentūrai diena). BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, už ją BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas – aštuoneri metai. Tai reiškia, kad dėl šios nusikalstamos veikos senaties terminas suėjo 2023 m. kovo 5 d., t. y. dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
37. Sprendžiant dėl galimybės taikyti byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, turi būti įvertinta, ar byloje yra aplinkybių, dėl kurių senaties eiga nutrūko ar buvo sustojusi. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad senaties eiga būtų nutrūkusi dėl naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo (BK 95 straipsnio 8 dalis) ar būtų sustojusi dėl BK 95 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų aplinkybių. Kitos aplinkybės, dėl kurių bylos nagrinėjimo teisme metu senaties eiga sustoja atitinkamam laikotarpiui, nustatytos BK 95 straipsnio 6 dalyje, tačiau nagrinėjamu atveju jos neturi įtakos išvadai dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.
38. Taigi nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, šiuo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį perkvalifikuota nusikalstama veika nutrauktina suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Panaikinus šią nuosprendžio dalį ir nutraukus bylą, atitinkamai naikintina nuosprendžio dalis dėl už šią nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir bausmių subendrinimo.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
39. Apeliaciniu skundu taip pat ginčijamas A. A. pripažinimas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu neaiškiai nustatytas šios inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas, nenustatyta jo tiesioginė tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, be to, nėra įrodyti ir veikos kvalifikavimui pagal minėtą straipsnį būtini padariniai.
40. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl neteisingai nustatyto nusikalstamos veikos laikotarpio. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad šioje byloje A. A. inkriminuoti tik tie buhalterinės apskaitos pažeidimai, kurie buvo padaryti atitinkamai 2014 – 2015 m. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kaip nurodyti pažeidimai galėjo turėti įtakos padarinių atsiradimui dar 2013 m. ar 2016 m. Aiškinantis pastarąsias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo papildomai apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė Birutė Devliašovienė, kuri aiškiai patvirtino, jog konkretūs apskaitos pažeidimai turi įtakos veiklos, įsipareigojimų ir kitų rodiklių nustatymui tik už konkrečius metus. Apskaitos dokumentų – 2014 m. gruodžio 28 d. pinigų priėmimo kvito ir pinigų priėmimo kvitų už 2015 m. – neišsaugojimas neturėjo jokios įtakos A. A. ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros nustatymui už 2013 m. Pateiktoje išvadoje laikotarpis – nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d. – nurodytas tik dėl to, kad taip buvo suformuluota užduotis (11 t., b. l. 48-55). Taigi teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad nagrinėjamoje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nustatytas netinkamai.
41. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. A. pripažintas kaltu dėl dviejų alternatyvių buhalterinės apskaitos pažeidimų: 1) apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (įtraukė į buhalterinę apskaitą ir apskaitė neįvykusias 6 operacijas); 2) įrašus registre patvirtinančių apskaitos dokumentų (pinigų priėmimo kvitų) neišsaugojimo, o, būtent, už Apskaitos (pajamų) registre įrašytą 2014 m. gruodžio 28 d. ūkinę operaciją 5 000 Lt (1 448,10 Eur) bei pinigų priėmimo kvitų už 2015 m.
42. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu galiojusi BK 222 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu A. A. nuteistas ir dėl tokios alternatyvios veikos (dokumentų neišsaugojimo), kuri šiai bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta kaip BK 222 straipsnio 1 dalies požymis. Dokumentų neišsaugojimas, kaip alternatyvi BK 222 straipsnio 1 dalies veika, nustatytas tik nuo 2023 m. birželio 1 d įsigaliojus BK pakeitimams. Taigi tokio pobūdžio buhalterinės apskaitos pažeidimo, kuris veikos padarymo laikotarpiu nebuvo numatytas kaip alternatyvus aptariamos veikos požymis, inkriminavimas bei asmens nuteisimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, be kita ko, ir už anksčiau nurodytų dokumentų neišsaugojimo, nėra galimas. Pabrėžtina, kad A. A. veiksmai, neišsaugojus jam inkriminuotų dokumentų, galėtų būti vertinami BK 223 straipsnio kontekste, tačiau šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjant tik pagal nuteistojo skundą, toks papildomos nusikalstamos veikos inkriminavimas taip pat nėra galimas.
43. Be to, tikslinga pažymėti ir tai, kad dėl kaltinime nurodytų bei kitų dokumentų neišsaugojimo A. A. jau buvo nubaustas Agentūros sprendimu, jam paskirta 1 881,06 Eur sankcija (10 t., b. l. 165-168). Toks Agentūros sprendimas yra įsiteisėjęs, atitinkami A. A. skundai atmesti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (10 t., b. l. 169-183) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi (10 t., b. l. 184-196). Taigi pakartotinis tapačių aplinkybių, susijusių su dokumentų neišsaugojimu, vertinimas dar ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, be kita ko, sudarytų prielaidas non bis in idem principo pažeidimui. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, iš nustatytų nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių šalintini inkriminuoti veiksmai dėl apskaitos dokumentų neišsaugojimo ir toliau vertintina tik tai, ar 6 kasos pajamų orderių, kuriuose užfiksuotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, įtraukimas į buhalterinę apskaitą atitinka visus BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.
44. Apeliantas tvirtina dėl nurodytos nusikalstamos veikos esantis nuteistas nepagrįstai, ir akcentuoja, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti į apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pabrėžtina, jog byloje yra aiškiai nustatyta, jog kaltinime nurodytuose kasos pajamų orderiuose užfiksuota informacija apie A. A. sumokėtus pinigus, o tuo pačiu ir pastarojo teiktas sodybos nuomos paslaugas, yra neatitinkanti tikrovės. Nustatyta, kad A. A. kaltinime nurodytais atvejais faktiškai negavo jokių pajamų ir neteikė jokių paslaugų. Žinodamas tokią situaciją, nuteistasis įtraukė šiuos kasos pajamų orderius į bendrą buhalterinę apskaitą, nors aiškiai suvokė, kad tokiu būdu į apskaitą įtraukiamos realiai neįvykusios finansinės operacijos. Taip veikdamas nuteistasis neabejotinai suvokė sąmoningais veiksmais pažeidžiantis buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kurios įpareigojo A. A. įtraukti tik realiai įvykusias ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, byloje pakanka duomenų konstatuoti jį veikus tiesiogine tyčia.
45. Pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas savaime nesukelia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kartu turi būti nustatyti ir konkretūs buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimu sukelti padariniai, baudžiamajai atsakomybei būdinga grėsmė finansų sistemai. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje yra aiškiai nustatyti tyčiniai buhalterinės apskaitos pažeidimai (į buhalterinę apskaitą įtrauktos ir apskaitytos 6 neįvykusios operacijos), vis dėlto teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad to neužtenka pripažinti A. A. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
46. Šioje dalyje esminis klausimas susijęs su tuo, ar nagrinėjamoje byloje yra nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ir jeigu taip, ar šiuos padarinius sukėlė į buhalterinę apskaitą įtrauktos ir apskaitytos 6 neįvykusios operacijos. Kaip matyti iš specialistės pateiktos išvados, tyrimo atlikimui jai nebuvo pateikti jokie tiriamojo laikotarpio (nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d.) A. A. individualios veiklos buhalterinės apskaitos dokumentai (pajamų, išlaidų) ir registrai (išskyrus, A. A. individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnalą už 2015 m. bei Agentūrai apelianto pateiktos 18 kasos pajamų orderių kopijos). Specialistės išvadoje taip pat konstatuota, kad A. A. vardu nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 21 d. kasos pajamų orderiuose buvo įrašyti duomenys apie 15 500 Lt (4 489,11 Eur) sumai neįvykusias ūkines finansines operacijas, tokiu būdu iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę, dėl to tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti A. A. ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros už 2014 m. Be to, A. A. neišsaugojus tiriamojo laikotarpio apskaitos dokumentų ir registrų negalima iš dalies nustatyti A. A. ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. birželio 17 d. (6 t., b. l. 12-23). Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje duotų specialistės Birutės Devliašovienės paaiškinimų, ji nurodė tyrimo iš dokumentų kopijų neatliekanti, jai reikalingi originalai, kad galėtų patikrinti įrašų tikrumą. Nesant pateiktų dokumentų, ji negalėjo patikrinti, ar įrašai atitinka tikrovę (9 t., b. l. 19-22). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje minėta specialistė parodė, kad atskirai vertinant kasos pajamų orderių, kuriuose nurodytos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos, įtraukimą į apskaitą, tai tokie veiksmai nulemia, kad iš dalies negalima nustatyti ūkinės veiklos rodiklių už 2014 m. Dėl atitinkamų šešių kasos pajamų orderių, kurie pagal užduotį nurodyti kaip suklastoti, negalima aiškiai nustatyti ūkinės veiklos, nes nėra aiškios pajamos ir išlaidos, nebuvo pateikti apskaitos registrai. Šiuos orderius ir pašalinus iš tyrimo, išvada nesikeistų, kadangi jai nebuvo pateikti visi 2014 m. apskaitos dokumentai ir registrai, dėl to nėra aiški visa ūkinė veikla. Susipažinusi su nuteistojo pirmosios instancijos teismui pateikto 2014 m. apskaitos žurnalo atitinkamo lapo kopija, specialistė nurodė, kad toks dokumentas taip pat niekaip nekeistų jos išvados; žurnalo duomenys nekonkretūs, t. y. neaprašytas dokumento turinys, neaišku, iš ko gauti pinigai (11 t., b. l. 48-55).
47. Taigi iš specialisto išvados bei ją pateikusios specialistės parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose matyti, kad esminė priežastis, dėl kurios nebuvo galima iš dalies nustatyti A. A. ūkinės veiklos rodiklių dydžio ir struktūros, buvo dokumentų originalų nepateikimas, kuris yra susijęs ne su suklastotų kasos pajamų orderių įtraukimu į apskaitą, o būtent su dokumentų nepateikimu – neišsaugojimu. Tokią išvadą pagrindžia ir specialistės duoti paaiškinimai, kad minimus konkrečius šešis kasos pajamų orderių ir pašalinus iš atlikto tyrimo, tai neturėtų jokios įtakos jos išvadai. Specialistės vertinimą, kad ir konkrečių šešių pajamų orderių įtraukimas į apskaitą sukelia BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, iš esmės nulėmė dokumentų nepateikimas. Dėl šios priežasties specialistė neturėjo galimybės įvertinti pagal minėtus kasos pajamų orderius faktiškai gautų pajamų, individualios veiklos rodiklius negalėjo palyginti pagal kitus apskaitos dokumentus. Visgi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas ir nustatydamas padarinius, teismas negali apsiriboti vien tik buhalteriniu vertinimu.
48. Nagrinėjamai bylai aktualiu 2014 m. laikotarpiu į A. A. individualios veiklos buhalterinę apskaitą iš viso buvo įtraukti 6 kasos pajamų orderiai, kuriais melagingai įtvirtintos gautos pajamos už tariamai suteiktas sodybos nuomos paslaugas. Iš ankstesnėje nuosprendžio dalyje aptartų ir įvertintų liudytojų parodymų galima daryti išvadą, jog 6 kasos pajamų orderiuose užfiksuota informacija apie M. M., D. S., S. B., I. G., R. G. ir T. S. mokėtus pinigus yra neatitinkanti tikrovės. Taip pat neginčytinai nustatyta, kad šiais atvejais A. A. negavo jokių pajamų ir iš kitų asmenų, sodybos nuomos paslaugų neteikė. Tokių aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad visi tariami pinigų mokėtojai, apskaitytos, tačiau iš individualios veiklos negautos pajamos yra nustatytos. Vadinasi, yra reali galimybė įvertinti tikrąsias A. A. individualios veiklos pajamas, gautas 2014 m. laikotarpiu, o kartu nustatyti ir jo tikrą finansinę padėtį. Faktinė gautų pinigų suma 2014 m. teikiant sodybos nuomos paslaugas buvo nustatyta Agentūrai atlikus tikrinimo veiksmus, įvertinus likusius kasos pajamų orderius, individualios veiklos žurnalą, papildomai A. A. pateiktus dokumentus, atlikus kitus tyrimo veiksmus, apklausus liudytojus. Be to, ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tik dalis dokumentuose (šešiuose kasos pajamų orderiuose) užfiksuotos informacijos neatitinka tikrovės, o likusi dalis individualios veiklos žurnale bei kituose kasos pajamų orderiuose nurodyta pajamų suma negali būti vertinama kaip neteisinga. Sutiktina, kad tokie duomenys negalėjo būti nustatyti atlikus vien tik apskaitos dokumentų analizę, tačiau, kaip minėta, sprendžiant BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą, neturi būti apsiribojama vien formaliu buhalteriniu vertinimu. Išvada dėl padarinių buvimo paprastai daroma, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788/2017, 2K-226-976/2020, 2K-144-495/2023).
49. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 222 straipsnis yra BK XXXII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“, taigi baudžiamoji atsakomybė už šiame skyriuje nustatytas draudžiamas veikas gali būti taikoma, kai dėl šių veikų padarymo kyla grėsmė normaliam valstybės finansų sistemos funkcionavimui. Vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika bei atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas bylos aplinkybes, spręstina, kad A. A. padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai nebuvo sisteminiai (nustatyti šeši atvejai per mažiau nei dviejų mėnesių laikotarpį), į apskaitą įtrauktų neįvykusių ūkinių operacijų piniginė išraiška yra aiški, ji nėra didelė (4 489,11 Eur), taip pat nustatytos ir ištirtos aplinkybės, leidžiančios daryti kategoriškas išvadą, jog visais šešiais kaltinime inkriminuotais atvejais pajamos nebuvo gautos. Pažymėtina, kad 2014 m. A. A. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė metinę pajamų deklaraciją ir deklaravo iš individualios veiklos gautas pajamas 57 797 Lt (16 739,17 Eur) sumai (6 t., b. l. 42). Agentūrai pateiktoje 2014 m. pajamų ir išlaidų suvestinės kopijoje apskaityta 2014 m. gautų pajamų suma 66 729,05 Lt (19 326,07 Eur) (2 t., b. l. 133-134; 5 t., b. l. 148-149), tarp jų – 63 000 Lt (18 246,06 Eur), gauti už patalpų nuomą. Įvertinus tai, kad į bendrą apskaitą (teiktą Agentūrai) buvo įtraukti ir 6 kasos pajamų orderiai, patvirtinantys gautas pajamas, nors nuteistasis šiais atvejais jokių pajamų realiai negavo, laikytina, kad iš sodybos nuomos visos faktiškai gautos pajamos buvo deklaruotos ir visi mokesčiai valstybei buvo sumokėti. Taigi dėl šios veikos jokia reali grėsmė valstybės finansų sistemai, kaip BK 222 straipsnio objektui, nekilo. Tokio pobūdžio buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai patektų į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnio ribas, o baudžiamoji atsakomybė negali kilti už mažiau pavojingą veiką nei nustatyta administracinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-976/2021, 2K-144-495/2023).
50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo daromi siekiant paveikti ne valstybės finansų sistemą per mokestinių įsipareigojimų sumažinimą ar kitu būdu, o siekiant iškraipyti dokumentuose užfiksuotos informacijos teisingumą buvusiame santykyje su Projektą kontroliavusiu subjektu Agentūra. Būtent Agentūrai ir buvo teikiamos buhalterinės apskaitos dokumentų kopijos, kuriose užfiksuota ir dalis tikrovės neatitinkančios informacijos (šešiuose kasos pajamų orderiuose), o mokesčių administratoriui teiktose deklaracijose atsispindi realiai gautos pinigų sumos bei nuo jų sumokėti mokesčiai valstybei. Darytina išvada, kad tokie A. A. veiksmai, susiję su netinkamu buhalterinės apskaitos vedimu, buvo nukreipti į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą bei Projektą kontroliavusios Agentūros teisėtų interesų pažeidimą, o ne valstybės finansų sistemą.
51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. A. veiksmų atitikties visiems BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams, buvo padarytos remiantis vien tik specialistės išvada. Nagrinėjamoje byloje nustatytų pažeidimų mastas, pobūdis, laikotarpis, kartu įvertinus ir tai, kad į apskaitą įtraukti neįvykusias operacijas patvirtinantys kasos pajamų orderiai nekliudo nustatyti tikruosius individualios veiklos rodiklius, realiai nekilusį pavojų valstybės finansų sistemai, nesudaro pagrindo baudžiamosios atsakomybės taikymui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Remiantis išdėstytais argumentais, ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina ir A. A. išteisintinas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl civilinio ieškinio
52. Nagrinėjamoje byloje Agentūra buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kurį apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas patenkino ir iš A. A. priteisė civiliniam ieškovui 185 848,84 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu reiškiamas prašymas civilinį ieškinį atmesti.
53. Baudžiamojo proceso įstatyme yra aiškiai numatyti atvejai, kada civilinis ieškinys atmetamas – priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, kai bylos įrodymai nepatvirtina civilinio ieškinio pagrįstumo, arba priėmus išteisinamąjį nuosprendį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 1 punktas). Šiuo atveju išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl BK 222 straipsnio 1 dalies naikintina ir A. A. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nusikalstama veika, už kurią apeliantas nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuotina į BK 300 straipsnio 1 dalį ir ši bylos dalis nutrauktina, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Esant tokiems sprendimams, nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir civilinį ieškinį atmesti. BPK atskirai nereglamentuoja klausimo, koks sprendimas dėl civilinio ieškinio turi būti priimamas, kai baudžiamoji byla yra nutraukiama. Civilinio ieškinio išsprendimo nutraukiant bylą dėl senaties atveju (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) kasacinio teismo praktikoje bendra taisyklė yra ta, kad civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas. Kasacinio teismo nutartyse pabrėžiama, kad pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109–115 straipsniai). Esant tokioms aplinkybėms, teismas turi teisę palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-46-699/2018).
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią procesinę situaciją, daro išvadą, kad civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Civilinis ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
55. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame užsimenama ir apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Kaip galima suprasti, apeliantas teismo šališkumą sieja su tuo, kad buvo netenkintas A. A. prašymas nušalinti prokurorę, taip pat šališkumas iš dalies grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teisme sakydamas baigiamąją kalbą ir įrodinėdamas, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, A. A. nurodė ir daugiau argumentų (teismas daug kartų atmetė liudytojams užduodamus apelianto klausimus, neįvertino visų, apelianto įsitikinimu, reikšmingų aplinkybių ir duomenų, rėmėsi netikslia ir netgi neteisinga specialisto išvada, vadovavosi melagingais liudytojų parodymais ir kt.).
56. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2011, 2K-114-511/2022 ir kt.). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-30-788/2017, 2K-128-489/2021, 2K-87-303/2022 ir kt.).
57. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-150-689/2019). Tuo pačiu teismų praktikoje pažymima ir tai, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės, jog teismas buvo šališkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269-303/2020, 2K-274-654/2022 ir kt.). Taip pat gynybai nepalankūs procesiniai sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-648/2022) ar teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-628/2019, 2K-253-458/2020).
58. Nagrinėjamu atveju matyti, kad teismo šališkumas daugiausia siejamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau tai, kad nesutinkama su teismo padarytomis išvadomis arba tai, kad tos išvados, kaip konstatuota šiame nuosprendyje, nėra teisingos, neleidžia spręsti, kad jas padarė šališkas teismas. Priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas išdėstė savo sprendimo motyvus, objektyvaus pagrindo įžvelgti, kad vertindamas įrodymus teismas buvo šališkas, nėra. Apeliantas kritikuoja teismo veiksmus, kad jam buvo neleista užduoti klausimų liudytojams, tačiau, kaip matyti iš teisiamųjų posėdžių protokolų, tiek apeliantas, tiek jo gynėjas turėjo galimybes užduoti visiems apklausiamiems liudytojams klausimus, tokia teise buvo aktyviai naudojamasi, o tai, kad pakartotiniai ar su kaltinimo esme nesusiję klausimai buvo pašalinti, niekaip neleidžia spręsti, jog teismas buvo nusistatęs prieš A. A. ir neleido pastarajam pasinaudoti BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatyta teise užduoti klausimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nagrinėjamas kaltinamojo pareikštas prašymas nušalinti prokurorę Austėją Abromaitienę (8 t., b. l. 57). 2021 m. lapkričio 30 d. posėdyje išklausius visų proceso dalyvių pozicijas, toks prašymas išspręstas protokoline nutartimi. Iš nurodyto posėdžio garso įrašo girdima, jog grįžusi iš pasitarimų kambario teisėja žodžiu paaiškino sprendimo nenušalinti prokurorės motyvus, pažymėjo, jog ateityje atsiradus objektyvių duomenų, o ne deklaratyvių kaltinamojo išsakytų pasvarstymų dėl prokurorės šališkumo, toks klausimas gali būti svarstytinas pakartotinai. Vėlesnėje proceso eigoje klausimas dėl prokurorės šališkumo nebebuvo keliamas, prašymas nušalinti prokurorę Austėją Abromaitienę nereikštas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Susipažinus su pareikšto prašymo nušalinti prokurorę motyvais, prokurorės paaiškinimais, taip pat tuo, kad tolesnio proceso metu klausimų dėl prokurorės nešališkumo nekilo, apelianto siekis sprendimą atmesti jo pateiktą prašymą nušalinti prokurorę susieti su teismo šališkumu vertintinas kaip aiškiai nepagrįstas. Kitų pagrindų, kurie leistų spręsti, jog buvo pažeista A. A. teisė į nešališką teismą, nenustatyta.
59. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra susiję su netinkamu bausmės skyrimu. Šiuo atveju A. A. išteisinus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o kitą bylos dalį nutraukus, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bausmės klausimai tampa neaktualūs, todėl dėl šių apelianto argumentų atskirai nepasisakytina. Be kita ko, apeliacinio skundo dalyje teigiama, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, kad nuteistojo veiksmais buvo padaryta žala Lietuvos valstybės biudžetui, atstovauti valstybei galėjo tik asmuo, turintis Ministro Pirmininko suteiktą įgaliojimą, tuo tarpu Agentūros atstovas tokio įgaliojimo neturėjo. Toks klausimas taip pat nenagrinėtinas, kadangi šiuo nuosprendžiu panaikinta nuosprendžio dalis dėl veiksmų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. A. išteisinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Civilinio ieškovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.