Kauno apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas A. N. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal 2020 m. lapkričio 12 d. skolos padengimo sutartį (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pripažinti jam nuosavybės teises į 2021/5697 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 48/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48/100 dalis kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovus R. T. ir G. T. praradus nuosavybės teises į 2021/5697 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl jų kaltės ir pripažinti ieškovui nuosavybės teises į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovo atsakovui R. T. 25 500,00 Eur už jam atitenkantį turtą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jis, atsakovė G. B. ir B. A. B. buvo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir inžinierinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. 2020 m. lapkričio 12 d. atsakovai G. B. ir R. T. sudarė skolos padengimo sutartį, pagal kurią G. B. už 25 500,00 Eur skolą R. T. perleido R. T. ir G. T. ginčo nekilnojamąjį turtą: 2021/5697 dalis žemės ūkio paskirties žemes sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 48/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 48/100 dalis kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.436 straipsnio reikalavimus, nes skolos padengimo sutartimi buvo perduotas kreditoriui įkeistas turtas. Be to, skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo pardavimo sutarčių taisyklės, todėl asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo teisės pareigos, taip pat ir CK 4.79 straipsnio reikalavimai, o kreditoriui – visos pirkėjo teisės pareigos. Šiuo atveju ieškovas buvo perleisto žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo statinių bendraturtis, todėl atsakovė G. B. pirmoje eilėje privalėjo jam pasiūlyti pirkti savo žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalį, tačiau to nepadarė, kas reiškia, kad buvo pažeistas imperatyvus įstatymo reikalavimas, o tai reiškia, kad toks sandoris yra niekinis pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas. Pirmenybės turėtojui priklauso ne pats perleistas turtas, bet teisė jį įsigyti pirmiau už kitus. Suteikus pirmenybę sąžiningo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai buvo perleistas turtas, interesams ir neperkėlus jo teisų bei pareigų pagal sutartį pirmenybės teisės turėtojui, pastarojo galimybės apginti pažeistą teisę pasunkėtų. Ieškovas apie savo teisės pažeidimą (kad turtas perleistas pažeidus jo pirmumo teisę jį įsigyti) sužinojo tada, kai 2021 m. balandžio 7 d. nuvyko į VĮ Registrų centrą, tikslu gauti pažymą apie turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčius, ir gavo 2021 m. balandžio 12 d. išrašą apie žemės sklypo bendrasavininkus, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Parduodant žemę buvo pažeistas dar vienas imperatyvus reikalavimas – nei R. T., nei G. T. nebuvo gavę iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos (toliau – NŽT) sutikimo pirkti žemę, nes perleista žemė yra žemės ūkio paskirties. Ieškovas yra pirmos eilės pirkėjas, kuris netgi buvo davęs sutikimą tą žemę pirkti, todėl ta žemė galėjo būti parduota tik jam. Atsakovai R. T. ir G. T. nepapuola į pirmumo teisę turinčių asmenų sąrašą, kas reiškia, kad žemė jiems galėjo būti parduota tik tuo atveju, jei nei vienas iš pirmumą turinčių asmenų nebūtų pasinaudojęs savo pirmumo teise. Atsakovai R. T. ir G. T. neturėjo teisės įsigyti žemės sklypo, jie neturėjo ir teisės įsigyti ant jo esančių statinių, nes statinių naudojimui nebuvo nustatyta jokia kitokia teisė, kaip žemės sklypo savininko teisė, o perleidus statinius – be teisės naudotis žemės sklypu, toks sandoris negalioja (CK 6.394 straipsnio 2 dalis). Atsakovai R. T. ir G. T. neteisėtai įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą, kurias praras teismui perkėlus pirkėjo teises ir pareigas nuo jų ieškovui. Visi atsakovai puikiai žinojo ir suprato, kad nuosavybės teisės tiek į žemės sklypą, tiek į statinius yra perleidžiamos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvius reikalavimus, todėl visi atsakovai laikomi nesąžiningais. Perkėlus pirkėjo teises ir pareigas nuo atsakovų R. T. ir G. T. ieškovui, bus laikoma, kad jie prarado teises į žemės sklypą, be kita ko ir dėl jų pačių kaltės. Ieškovas pasirinko savo teisių gynimo į žemės sklypą būdą – perimti nuosavybės teises į ūkinį pastatą, garažą, viralinę ir daržinę už jų vertę, nes tapęs žemės savininku ieškovas nemato galimybės ir nesutinka suteikti jokios teisės naudotis žemės sklypu, nes taip būtų užprogramuoti ginčai ateityje, o, be to, tai neatitinka prioritetinio principo – galimybės mažinti bendraturčių (bendranaudotojų) skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų (naudotojų) teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta. Šių statinių nusikelti nelabai įmanoma, nes jie yra stacionarūs, be to, tai ekonomiškai nenaudinga. Pats protingiausias, ekonomiškiausias ir žalos nepadarantis variantas yra perleisti šiuos statinius ieškovo nuosavybėn už tą kainą, kurią įsigijo atsakovai, juolab kad tokiu būdu visas perleistas kompleksas atsidurtų ieškovo nuosavybėje už tą kainą, už kokią tą turtą įsigijo atsakovai.

3. Atsakovė G. B. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad jos finansiniai nesklandumai prasidėjo dar 2015 m., ji iš G. P. 2015 m. gruodžio 21 d. pasiskolino 7 700 Eur, kuriuos grąžinti įsipareigojo iki 2017 m. gruodžio 21 d. (2015 m. gruodžio 21 d. paprastojo vekselio kopija pateikta teismui). Grąžinti pasiskolintos pinigų sumos nepajėgė, todėl artėjant skolos grąžinimo terminui, atsakovė ryžosi pasiskolinti dar kartą, kad padengti esamą įsiskolinimą G. P.. Kadangi tuo pat metu sugedo gyvenamojo namo dujinis katilas ir buvo reikalinga atlikti jo remontą, taip pat reikėjo pinigų dantų protezavimui, atsakovė ryžosi pasiskolinti didesnę pinigų sumą. Tokiu būdu buvo sudaryta 2017 m. gruodžio 13 d. paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė pasiskolino iš atsakovo R. T. 11 000 Eur, įsipareigodama paskolos sumą grąžinti iki 2018 m. gruodžio 13 d., ir savo prievolių tinkamo vykdymo užtikrinimui kreditoriui įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą. Gavusi paskolą iš R. T., tą pačią dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 13 d., atsakovė grąžino skolą G. P.. Susidūrusi su finansiniais sunkumais, atsakovė grąžinti paskolos R. T. nepajėgė. 2018-2020 m. reikėjo finansinės paramos sūnui A. B., kuris šiuo laikotarpiu neturėjo darbo ir lėšų pragyvenimui, atsakovė visomis išgalėmis stengėsi jam padėti, sūnaus sveikatos priežiūrai ir gydymui taip pat buvo reikalingos lėšos. Atsakovė 2020 m. gegužės 22 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ji pasiskolino iš E. V. 14 500 Eur, įsipareigodama paskolos sumą grąžinti iki 2021 m. gegužės 22 d., ir savo prievolių tinkamo vykdymo užtikrinimui kreditoriui antrine hipoteka įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį aukščiau minėtą turtą. 2020 m. pasiskolintos lėšos buvo panaudotos sūnaus gydytojų konsultacijoms, kelionėms į (duomenys neskelbtini) esančią kliniką, automobiliui ir jo remontui, be to, žymiai pablogėjo atsakovės mamos B. Š., kuriai tuo metu buvo 86 metai, sveikata, garbingo amžiaus senolei tapo reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra, tad atsirado papildomas lėšų poreikis sveikatos ir slaugos priemonėms. Tokiu būdu, visų minėtų aplinkybių pasėkoje, atsakovė žymiai praleido skolos grąžinimo R. T. terminą. Savo sunkaus gyvenimo aplinkybes ir negandas atsakovė išsipasakojo R. T., tačiau, kai paskola buvo uždelsta grąžinti jau antrus metus, kreditorius suprato, jog situacija niekaip iš esmės nesisprendžia. Atsakovei buvo įteikti du R. T. raginimai sumokėti skolą – 2019 m. liepos 15 d. ir 2020 m. liepos 2 d.. R. T. ragino nedelsiant grąžinti skolą bei įspėjo atsakovę dėl vykdomojo įrašo atlikimo ir priverstinio skolos išieškojimo. 2020 m. rugpjūčio 27 d. R. T. informavo atsakovę, jog kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Atsakovė baiminosi priverstinio skolos išieškojimo, nes priverstinis skolos išieškojimas būtų sąlygojęs ne tik papildomas skolos išieškojimo išlaidas, bet ir iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, o kito gyvenamojo būsto, kaip ir jokio kito nekilnojamojo turto, ji neturėjo, todėl suvokė, kad priverstinai išieškojus skolą, ji liktų be gyvenamojo būsto, ir tiesiog išeiti nebūtų kur ne tik jai pačiai, bet ir kartu su ja tuo metu gyvenusiai garbingo amžiaus ir nuolatinės priežiūros reikalingai jos motinai. Atsakovei buvo akivaizdu, kad R. T. suprato, jog ji neturi kitokių galimybių grąžinti skolą, kaip tik padengti skolą jai priklausančiu turtu, kitu atveju turės būti pradedamas priverstinis skolos išieškojimas, ko pasėkoje turtas būtų parduodamas iš varžytinių. Esant tokiomis aplinkybėmis, susiformavo šalių valia dėl skolos padengimo atsakovei priklausančiu turtu. Atsakovė ir R. T. kreipėsi į notarų biurą ir 2020 m. lapkričio 12 d. sudarė skolos padengimo sutartį. Suprasdamas sunkią atsakovės ir jos šeimos padėtį, R. T. sutiko, kad ji nuomos pagrindais dar keletą metų naudotųsi jam perleistu turtu. Atsakovė ir R. T. susitarė dėl laikino naudojimosi gyvenamuoju namu, ūkiniais statiniais bei žemės sklypu už nuomos mokestį ir 2021 m. sausio 2 d. sudarė rašytinę nuomos sutartį trejų metų terminui, kuri buvo įregistruota viešajame registre. Atsakovė taip pat nurodė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovui tiek apie atsakovės finansinius sunkumus, tiek apie pradelstą skolą bei ketinimą sudaryti skolos padengimo sutartį su R. T., tiek ir apie patį skolos padengimo sutarties sudarymą 2020 m. lapkričio 12 d., buvo žinoma iš pačios atsakovės. Ieškovas jam priklausančioje gyvenamojo namo dalyje niekada negyveno, jam priklausanti dalis yra išnuomota, tačiau ieškovas gana dažnai ateina kontroliuoti jo namo dalyje gyvenančių nuomininkų, ir kiekvieną kartą pamatęs atsakovę bei žinodamas jos finansines bėdas, nuolat šaipydavosi dėl jai gresiančio iškeldinimo, kiekvieną kartą pridurdamas, kad jis vienaip ar kitaip perims jai priklausančią dalį, o ją pačią su visais artimaisiais išmes laukan. Atsakovė iš karto informavo ieškovą apie skolos padengimo sandorio sudarymą ir pasikeitusį savininką, visuomet priešiškai jos atžvilgiu nusiteikusį bendraturtį, tą patį dar kartą padarė ir sutarusi su R. T. dėl nuomos. Atsakovė, būdama vienintele ginčo turto savininke, o kartu ir žemės sklypo, ant kurio stovėjo jai priklausantys statiniai, bendraturtė, turėjo teisę disponuoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiais statiniais be ieškovo sutikimo, ir be žemės sklypo bendraturčio sutikimo, R. T. kartu su nuosavybės teise į minėtus statinius perduoti ir teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tie statiniai užima, ir kuri būtina jiems naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovai buvo nesąžiningi, atsakovus siejo prievoliniai teisiniai santykiai, sandoris buvo įformintas pas notarą, kaip reikalauja teisės aktai. Skolos padengimo sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta, nes šiuo atveju turtas buvo įkeistas pirmine hipoteka R. T. ir antrine hipoteka – E. V., o sudarant skolos padengimo sutartį, turtas buvo perduotas padengti skolą hipotekos kreditoriui R. T. pagal paskolos sutartis, kurios buvo užtikrintos hipotekomis. Dėl to ieškovo reikalavimas perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal skolos padengimo sutartį negali būti tenkinamas. Šiuo nagrinėjamu atveju teismas turėtų ex officio (liet. savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, t. y. restituciją, sugrąžindamas sandorio šalis į pradinę (iki sandorio) buvusią padėtį, kas ir yra numatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Atsakovė prašė atsižvelgti, kad šalys kreipėsi dėl sandorio sudarymo notarine tvarka, todėl būtent notaras šiuo atveju turėjo užtikrinti sandorio atitikimą įstatymo reikalavimams, taip pat būtina atsižvelgti ir į itin konfliktiškus atsakovės ir ieškovo santykius, jautrią atsakovės socialinę padėtį. Dėl to skolos padengimo sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento), tikslinga taikyti restituciją, t. y. šalis grąžinant į pradinę padėtį, buvusią iki niekinio sandorio sudarymo.

4. Atsakovai R. T. ir G. T. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad įvertinus skolos perkėlimo sutarties turinį, galima įžvelgti formalų įstatymo pažeidimą. Tačiau atsakovei G. B. negražinus paskolos sumos paskolos sutartyje nustatytu terminu, R. T. jai teikė raginimus nedelsiant grąžinti paskolos sumą ir sumokėti susikaupusius delspinigius už vėluojamą gražinti paskolos sumą. Atsakovei į tai nesureagavus, R. T. pateikė notarei prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Speciali CK 4.79 straipsnio 1 dalies nuostata eliminuoja bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ir tuo pačiu nedraudžia skolininkui iki viešųjų varžytinių pasiūlyti kreditoriui įsigyti skolininko turtą, kuris yra įkeistas kreditoriui hipotekos įkeitimu. Ta aplinkybė, kad skolininkė G. B. ir R. T. susidarė dėl skolų padengimo būdo iki papildomų antstolio priverstinio vykdymo išlaidų atsiradimo, praktikoje kaip tik turėtų būti skatinama siekiant užkirsti kelią tolimesniems teisiniams procesams ir neturėtų būti formaliu pagrindu traktuoti tai kaip įstatymo pažeidimą. Pirkėjo teisių perkėlimas ieškovui, neproporcingai pažeistų G. B. teises ir teisėtus interesus. G. B. neturi nuosavybės teise jokio kito nekilnojamo turto. Būtent todėl po skolos padengimo sutarties sudarymo buvo sudaryta nuomos sutartis, suteikiant jai galimybę gyventi R. T. įsigytame bute (gyvenamojo namo dalyje) ir perdavimo–priėmimo aktu šis turtas buvo perduotas jos naudojimui. Esant itin konfliktiškiems ieškovo ir G. B. santykiams, teismui tenkinus ieškovo ieškinį, t. y. pripažinus skolos padengimo sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi ir perkėlus pirkėjo teises ieškovui, yra akivaizdu, kad ieškovas siektų nuomos santykių pabaigos ir dabartinė šio turto nuomininkė atsidurtų gatvėje. Ieškovas taip pat nenurodo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovų kaltę, pastariesiems skolos padengimo sutartimi įsigijus ginčo nekilnojamo turto objektus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad tarp R. T. ir G. B. paskoliniai santykiai tęsėsi beveik 3 metus. G. B. buvo pradelsusi R. T. suteiktos paskolos terminą, ir šį terminą buvo pradelsusi ženkliai, ko pasėkoje jai grėsė paskolos sumos ir susikaupusių delspinigių priverstinis išieškojimas, jai priklaususį turtą parduodant iš viešųjų varžytinių. R. T. jam perleistą turtą įsigijo po suteiktos paskolos gražinimo termino praleidimo, po kelių raštiškų raginimų skolininkei G. B. pateikimo. G. B. neturint jokių kitų finansinių galimybių padengti paskolos sumą ir susikaupusių delspinigių kitaip, nei perduodant R. T. kaip užmokestį už savo piniginę skolą jai nuosavybės teise turimą turtą, neįrodyti laikytini ieškovo teiginiai apie R. T. ir G. T. kaltę skolos padengimo sutartimi įsigyjant nekilnojamo turto objektus. Ieškovas nepagrįstai patikslintame ieškinyje prašo pripažinti ieškovui nuosavybės teises į ūkinį pastatą, garažą, viralinę ir daržinę. Skolos padengimo sutartimi G. B. perdavė, o R. T. įsigijo 7 atskirus turtinius vienetus: dalį žemės sklypo, dalį gyvenamojo namo, dalį kiemo statinių bei 4 (keturis) atskirus turtinius vienetus – ūkinį pastatą, garažą, viralinę ir daržinę. Tačiau ieškovas yra bendraturtis tik 3 iš nurodytų 7 nekilnojamo turto objektų. Ieškovas klaidingai aiškina CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad R. T. ir G. T. neturėjo teisės įsigyti žemės sklypo, todėl jie neturėjo ir teisės įsigyti ant jo esančių statinių. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Viena vertus, CK 6.394 straipsnio 2 dalis nustato tik pareigą nekilnojamo daikto pardavėjui, kuris yra ir žemės sklypo savininkas, kartu su nekilnojamu turto perduoti nuosavybės teisę į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisę, bet nenumato pirkėjo, kuris nėra kitų nekilnojamų daiktų bendraturtis, pirmenybės teisės į tuos kitus nekilnojamus daiktus. Pirmenybės teisė įsigyti dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje negali būti aiškinama plečiamai, suteikiant tokią teisę ir subjektams, kurie nėra konkretaus parduodamo pagrindinio daikto bendraturčiai. Kita vertus, skolos padengimo sutartyje yra aptartos pirkėjo R. T. teisės į žemės sklypą (jo dalį) (sutarties 2.1.7, 2.8, 8.1 punktai), todėl ji galėjo būti notaro patvirtinta ir yra galiojanti. Ieškovas nesąžiningai nutyli, kad apie skolos padengimo sutartį ir apie minėtos sutarties sąlygas jam buvo žinoma iš karto po minėtos sutarties sudarymo. Dar daugiau, dar prieš sutarties sudarymą, ieškovas su R. T. buvo susitikę pajūryje ir kitose vietose, kur pats ieškovas raštiška forma braižė planus kaip užvaldyti G. B. turimą ginčo turtą. Vėliau, jau po sutarties sudarymo, 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. sausio-balandžio mėn. tiek pati G. B. betarpiškai bendravo su ieškovu ir pagarsino jam apie sudarytą sandorį ir apie tai, kad naujasis savininkas R. T. sudarė su ja nuomos sutartį, kuria jai suteikta galimybė gyventi ginčo turte, tiek pats ieškovas ne kartą susitikimų su R. T. (duomenys neskelbtini), ir prie ginčo gyvenamojo namo, metu patvirtino, kad jam yra žinomos sutarties sąlygos. Šių susitikimu metu ieškovas šantažavo R. T. sumokėti atitinkamą kompensaciją už tai, kad pastarojo atžvilgiu nebūtų inicijuojamos bylos, susijusios su šio turto įgijimu. R. T. atsisakius tai daryti, ieškovas iniciavo šią civilinę bylą. Ieškovas teigdamas, kad apie 2020 m. lapkričio 12 d. sutarties sudarymą jam tapo žinoma tik 2021 m. balandžio 7 d., t. y. nuvykus į VĮ Registrų centrą gauti pažymą apie ginčo turto bendraturčius, nepateikia jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismui pripažinus, kad apie sutarties sudarymą ieškovui tapo žinoma iš karto po jos sudarymo, laikytina, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl ko jis turėtų būti atstatytas, tokio prašymo teismui neteikė.

Šalies argumentai

7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, O. B., B. A. B. teisių ir pareigų perėmėja, sutiko su ieškiniu ir nurodė, kad yra žinoma, jog G. B. pardavinėjo savo žemės dalį ir gyvenamojo namo dalį, tačiau pirmumo teise įsigyti šį turtą, galimai, pasinaudoti pirmumo teise, nesiūlė ir ieškovui. Trečiasis asmuo sutiko, kad pirkėjo teisės būtų perkeltos ieškovui. Sandorio sudarymo aplinkybės trečiajam asmeniui nebuvo žinomos.

8. Išvadą teikianti institucija NŽT, nurodė, kad ginčo žemės sklypo archyvinėje byloje nėra jokių duomenų apie ginčijamą sandorį ar jo sudarymo aplinkybes. Žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkas, sudarydamas skolos padengimo sandorį, turėtų vadovautis Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas (toliau – ŽŪPŽĮĮ) 5 straipsniu, t. y. informuoti pirmumo teisę turinčius asmenis apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, o sandorio teisėtumo ir jo atitikimo teisės aktų reikalavimams yra sandorį tvirtinančio notaro kompetencija. Tuo atveju, jeigu parduodama žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalis bendraturčiui, NŽT apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį pranešti nereikia, visais kitais atvejais žemės savininkas praneša pasirinktam notarui arba NŽT. Dėl ginčo žemės sklypo atsakovai nesikreipė į NŽT dėl sutikimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemės išdavimo, kas iš esmės gali reikšti, kad šiuo atveju nebuvo laikomasi ŽŪPŽĮĮ nuostatų.

19. Apeliaciniu skundu ieškovas A. N. prašo nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad ieškinys patenkintas, ir padidinti iš atsakovų G. B. ir R. T. ieškovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų sumas iki 1 556,00 Eur iš kiekvieno, nurodant, kad R. T. pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra solidari su G. T., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Šiuo apeliaciniu skundu ginčijamas tik ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas per pusę. Kitoje dalyje ginčijamas sprendimas neskundžiamas. Ieškovas buvo perleisto žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo statinių bendraturtis, todėl atsakovė G. B. pirmoje eilėje privalėjo jam pasiūlyti pirkti savo žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalį, tačiau tai padaryta nebuvo, kas reiškia, kad buvo pažeistas imperatyvus įstatymo reikalavimas, o tai reiškia, kad toks sandoris yra niekinis pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas, o šio konstatavimo ir buvo siekiama šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad skolos padengimo sutartis yra niekinė pagal CK 1.80 straipsnį dėl imperatyvių reikalavimų pažeidimo. Ieškovas sutinkamai su CK 4.79 straipsnio 3 dalimi, kaip pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko ne restituciją, o pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimą, nes teismas niekinio sandorio pasekmes taiko tik tiek, kiek būtina apginti suinteresuoto asmens teises.

1.2. Ieškovui pasirinkus savo teisių gynimo būdą – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimą į ginčo žemės sklypo, gyvenamojo namą ir kiemo statinių perleistas dalis, tačiau pirmosios instancijos teismui pritaikius alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą – konstatavus niekinio sandorio faktą ir pritaikius restituciją, vis tiek laikoma, kad ieškovo pažeistos teisės buvo apgintos, o teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškinys atmestas. Ieškinys šioje byloje iš esmės susidėjo iš dviejų dalių: konstatuoti sandorį esant niekiniu, ką daro teismas savo iniciatyva be atskiro reikalavimo, ir taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes. Teismas konstatavo, kad sandoris yra niekinis ir pritaikė niekinio sandorio pasekmes, tik ne tokias, kokių prašė ieškovas, o kitokias. Tai reiškia, kad ieškinys buvo patenkintas ir buvo apgintos ieškovo pažeistos teisės.

1.3. Atsakovai tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek nagrinėjant bylą iš esmės, tiek baigiamosiose kalbose visą laiką laikėsi pozicijos, kad teismo konstatuotas niekiniu sandoriu yra ne niekinis, o yra visiškai teisėtas sandoris, kuris nepažeidžia jokių imperatyvų ir galėjo būti sudarytas, kad jį sudarant neturėjo būti taikoma bendraturčio pirmumo teisė, kas reiškia, jog atsakovai iš viso nepripažino ieškinio. Atsakovai taip pat neprašė konstatuoti sandorio niekiniu ir taikyti tiesioginę restituciją. Pirmosios instancijos teismui nusprendus konstatuoti, kad sandoris yra niekinis dėl to, kad prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, jis privalėjo konstatuoti, jog ieškinys tenkintas visiškai arba bent jau iš dalies, nes teismas tenkino ieškinio dalį dėl ginčijamo sandorio konstatavimo kaip niekinio ir būtinumo taikyti niekinio sandorio pasekmes, tik taikė alternatyvias niekinio sandorio pasekmes nei prašė ieškovas, kurios irgi apgynė jo pažeistas teises. Šiuo atveju tokiu teismo sprendimu buvo atkurta padėtis iki ieškovo teisių pažeidimo, kas, sutinkamai su CK 1.138 straipsnio 2 punktu, yra vienas iš pažeistų teisių gynimo būdų. Alternatyvaus ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo pritaikymas laikomas ieškinio patenkinimu.

1.4. Kadangi atsakovai nesutiko, jog ginčytas sandoris buvo niekinis, o laikė, kad šiuo sandoriu ieškovo teisės nebuvo pažeistos, reiškia, kad ginčas šioje byloje iš esmės vyko dėl sandorio teisėtumo – teisėtas jis ar niekinis. Konstatavus, kad sandoris teisėtas – ieškinys atmetamas. Konstatavus, kad sandoris niekinis – ieškinys tenkinamas. Niekinio sandorio pasekmių taikymas tokiu atveju yra išvestinis dalykas, kuris nelemia bylos baigties, o bylos baigtį jis galėtų baigti, jei tarp šalių nebūtų buvę ginčo dėl sandorio teisėtumo, o būtų buvęs ginčas tik dėl to, kokias niekinio sandorio teisines pasekmes taikyti. Tačiau šioje byloje esminis ginčas buvo ne dėl niekinio sandorio pasekmių taikymo, o dėl paties sandorio teisėtumo.

1.5. Kadangi ieškovo teisės buvo apgintos, atkuriant iki pažeidimo buvusią padėtį, tai pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti ieškovui atlyginti visas, o ne ½ jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas savo sprendimą priteisti tik ½ ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą motyvavo tik tuo, kad ieškovas nesutiko su teismo primygtinu siūlymu sudaryti taikos sutartį taikant restituciją, t. y. atstatant padėtį iki niekinio sandorio sudarymo. Jokios teisės normos neleidžia mažinti šalies turėtų išlaidų dėl to, kad ji atsisakė sudaryti taikos sutartį ir dar ypač tokiomis sąlygomis, kurias primeta pats teismas. Jokios aplinkybės, kurios paaiškėja dėl taikos sutarties sudarymo, negali būti įrodymu byloje. Tai yra imperatyvi nuostata, kurią teismas pažeidė.

1.6. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje buvo šališkas ieškovo atžvilgiu. Bylos nagrinėjimo metu buvo ne vieną kartą nurodoma, kad teismo elgesys bylos nagrinėjimo metu yra šališkas, buvo reiškiami nušalinimai teismui, tačiau sprendimą priėmusi teisėja nebuvo nušalinta, o nušalinimo klausimą sprendusi teismo pirmininko pavaduotoja netgi pagrasino skirti baudą, jei dar bus bandoma reikšti nušalinimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas vis dėl to buvo šališkas šioje byloje ne tik dėl išvardintų aplinkybių, bet ir dėl to, kad pritaikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą, kurio taikyti neprašė nei viena šalis, o teismas savo iniciatyva gali konstatuoti tik niekinio sandorio faktą, o jo teisines pasekmes gali taikyti tik esant šalies prašymui, kas reiškia, kad galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas ir ką apeliacinės instancijos teismas patikrina ir taiko savo iniciatyva.

1.7. Nėra suprantama ir, kodėl bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos iš G. T., nors ji yra atsakovė šioje byloje ir kartu su R. T. buvo niekinio sandorio viena šalimi, kai G. B. buvo šio sandorio kita šalimi. Todėl R. ir G. T. tenkanti bylinėjimosi išlaidas atlyginti pareiga yra bendra, atsiradusi dėl jų vieningų neteisėtų veiksmų ir vieningo tikslo sudarant neteisėtą sandorį, kas reiškia, kad jas turi atlyginti ne vienas R. T., bet G. ir R. T. kartu solidariai.

Šalies argumentai

2.1. Nei vienas iš ieškovo pareikštų patikslinto ieškinio reikalavimų nebuvo patenkintas. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, patikslintu ieškiniu nereiškė reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, o priešingai – prašė perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal skolos padengimo sutartį. Kas reiškia, jog ieškovas laikė, kad sandoris yra ir turi likti galiojantis, o pirkėjo teisės ir pareigos pagal šį sandorį perkeltinos ieškovui.

2.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio ir restitucijos taikymo yra motyvuotas ir pagrįstas. Teismui konstatavus niekinio sandorio faktą, t. y. pripažinus skolos padengimo sutartį negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento), teisiu gynimo būdas – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, neįmanomas, kadangi sandoris negalioja nuo pat jo sudarymo momento – sandoris apskritai pašalinamas iš civilinės apyvartos, jo nelieka. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį pripažinus negaliojančiu, vienintelis galimas pažeistų teisiu gynimo būdas – restitucija. Kai restitucija taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė, šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (liet. buvusią padėtį). Taigi, atkuriama situacija lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Dėl to, teismui pripažinus skolos padengimo sutartį negaliojančia ab initio (liet. nuo sudarymo momento), ir pritaikius restituciją, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas pritaikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą.

2.3. Priešingai nei nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, kad atsakovai ir notarė (jų atstovai) teismo posėdžio metu ne karta akcentavo, kad galimai ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes kreditoriui buvo perleistas jam įkeistas turtas. Teismui konstatavus, kad sandoris yra niekinis dėl to, kad prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ir pritaikius restituciją, kaip vienintelį tokiu atveju galimą būdą (pasekmė), laikyti ieškovo ieškinį tenkintu nei visiškai, nei iš dalies, nėra jokio pagrindo.

2.4. Nagrinėjamu atveju nei vieno iš CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šalies argumentai

3.2. Nėra aišku, ko iš tiesų apeliaciniu skundu siekia ieškovas, t. y., ar prašo apeliacinės instancijos teismo „nenustatyti absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų“ ir tokiu atveju ieškovo ieškinį patenkinti (bet ieškovas patikslintu ieškiniu kėlė tris skirtingus savarankiškus reikalavimus, tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo, kurį iš minėtų trijų patikslinto ieškinio reikalavimų apeliacinės instancijos teismas turėtų patenkinti) ar „nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų“, prašo tik pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo, iš atsakovų priteistas bylinėjimosi išlaidas padidinant. Išvadą, kad ieškovas apeliaciniu skundu neprašo patenkinti jo patikslinto ieškinio reikalavimų, suponuoja ir aplinkybė, kad apeliaciniu skundu ieškovas neprašo panaikinti teismo sprendimo ir priimti naujo sprendimo – ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, o prašo teismo sprendimą pakeisti, padidinant priteistas iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

3.3. Esminė aplinkybė, kodėl teismas atmetė ieškovo patikslintą ieškinį, yra tai, kad teismas pripažino skolos padengimo sutartį niekiniu sandoriu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Nustačius, kad buvo sudarytas imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, teismas pagrįstai pripažino, kad skolos padengimo sutartis laikoma negaliojanti ab initio (liet. nuo sudarymo momento). Kadangi sutartis pripažinta negaliojanti, ieškovo patikslintas ieškinys, kurio reikalavimai susiję su minėtos sutarties modifikavimu (dėl pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo ir nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui) pagrįstai buvo atmesti. Ieškovas nei pradiniu, nei patikslintu ieškiniu negrindė savo reikalavimų, kad skolos padengimo sutartis yra niekinis ir negaliojantis sandoris tuo pagrindu, kad tokia sutartimi buvo perleistas keliems kreditoriams įkeistas turtas. Atitinkamai, nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pritaikė alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą, kuris, pasako jo, turėtų būti laikomas jo ieškinio patenkinimu.

3.4. Taikant CPK 94 straipsnio 4 dalį, leidžiama nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas pagrįstai atsižvelgė į šalių elgesį bylos nagrinėjimo metu, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, ir pagrįstai priteisė ieškovui ½ dalį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

3.5. G. T. nedalyvavo pasirašant ginčo sutartį ir nebuvo jos šalimi, todėl ieškovo pozicija, kad ji kartu su sutuoktiniu buvo niekinio sandorio viena šalimi, yra nepagrįsta. G. T., atsakovo R. T. sutuoktinė, jokia forma nedalyvavo nei sudarant notarines paskolos sutartis, nei siunčiant raginimus atsakovei, nei sudarant ginčo sandorį. G. T. procese dalyvavo tik kaip sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise įgyto turto savininkė. Byloje nenustatyti G. T. atsiradusi dėl jų vieningi neteisėti veiksmai ar vieningas tikslas kartu su sutuoktiniu R. T. sudaryti neteisėtą sandorį, kas reiškia, kad nenustatyta G. T. solidari prievolė atlyginti ieškovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.