Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Nerijaus Meilučio ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 157 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. M. kartu su D. I., kuris pripažintas kaltu ir nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžiu, turėdamas tikslą gauti pajamų iš kito asmens nusikalstamos veiklos – vagysčių, panaudodamas psichologinį smurtą – įbaugindamas nepilnametį L. J., 2013 m. balandžio 3 d., apie 16.00 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), verbavo jį vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas – vagystes. Šiais veiksmais L. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras R. Ušinskas apeliaciniame skunde neginčija nuteistojo L. M. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, todėl dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimui aktualias baudžiamojo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į L. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą, netinkamai nustatė jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nuteistojo prisipažinimas ir gailestis dėl padarytos nusikalstamos veikos turėtų būti laikomi deklaratyviais veiksmais, nulemtais siekio išvengti gresiančių pasekmių, pripažįstama, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei skiriama griežtesnė bausmė – laisvės atėmimas.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro R. Ušinsko apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas L. M. taikyti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, kai atsižvelgiama tik į deklaratyvius nuteistojo pažadus pasikeisti, po nusikaltimo padarymo praėjusį laiką, tačiau nepakankamai įvertinamos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, atliktų veiksmų pavojingumas, nuteistojo ilgalaikis, sąmoningas vengimas baudžiamojo persekiojimo ir kitos aplinkybės, kurių visuma yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl bausmės rūšies ir jos dydžio/trukmės, yra nepagrįstas ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Bylos duomenų visuma patvirtina, jog L. M. prisipažinimas ir gailestis buvo nulemtas ne kritiško savo elgesio vertinimo, o noro palengvinti savo teisinę padėtį. Apeliaciniame skunde neprašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodant, kad L. M. su D. I. veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), o ne kartu, bendrais veiksmais (neapibrėžiant jų bendrininkavimo formos), tačiau jame nurodyti argumentai, susiję su nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatymu. Pažymėtina, kad šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas yra neatsiejamas nuo teismo nustatytomis pripažintų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių konstatavimo, todėl prokuroras, prašydamas pripažinti šią L. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kartu apeliaciniame skunde ar bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turi prašyti keisti nuteistajam pareikštą kaltinimą. Nors BPK 255, 256 straipsnių nuostatos leidžia keisti kaltinimą ir paties teismo inciatyva – to šiuo atveju padaryti negalima, kadangi būtų peržengtos prokuroro apeliacinio skundo ribos ir pasunkinta nuteistojo L. M. padėtis labiau, nei to prašoma skunde. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitus reikšmingus bylos duomenis, jam iš naujo skiriama bausmė.

8. Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra ne tik nagrinėti proceso dalyvių pateiktus skundus dėl žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, bet ir ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas, įvertinusi nuosprendžio dalis, susijusias su nuteistajam L. M. taikomo baudžiamojo įstatymo redakcija, rezoliucinėje dalyje nenurodant, kad buvo taikoma anksčiau galiojusi BK 157 straipsnio 1 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), nepaisant to, kad šis procesinio sprendimo trūkumas apeliaciniame skunde nekvestionuojamas, konstatuoja, jog tokiu būdu nuteistasis buvo klaidinamas dėl jam pareikšto kaltinimo ir šis pažeidimas privalo būti ištaisytas, todėl patikslina Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 5 d. nuosprendį.

Dėl taikomo baudžiamojo įstatymo redakcijos

9. BK 3 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinti baudžiamojo įstatymo galiojimo principai, pagal kuriuos veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi.

10. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje L. M. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta 2013 m. balandžio 3 d. Tuo metu galiojusi BK 157 straipsnio 1 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija) numatė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams, toks asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 12 metų.

11. Nuosprendžio priėmimo metu (2024 m. birželio 5 d.) galiojanti BK 157 straipsnio 1 dalies redakcija (2016 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. gegužės 25 d.) numato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams, toks asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 iki 12 metų.

12. Palyginus aukščiau nurodytų skirtingų baudžiamojo įstatymo redakcijų turinį matyti, kad nuo 2016 m. gegužės 25 d. vaiko pirkimu arba pardavimu taip pat laikomi asmens atliekami veiksmai siūlant pirkti, kitaip įgyti, parduodant, perkant, kitaip perleidžiant, įgyjant, verbuojant, gabenant arba laikant nelaisvėje vaiką žinant, kad jis bus išnaudojamas priverstinei, fiktyviai santuokai, ar to siekiant, o kiti nusikalstamos veikos požymiai ir numatoma sankcija išliko nepakitę. Kaip jau minėta, grįžtamąją galią turi tik asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, tuo tarpu 2016 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 redakcija negali būti laikoma lengvinančia nuteistojo L. M. teisinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje turėjo būti taikoma nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos metu galiojusi baudžiamojo įstatymo redakcija – 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį visumoje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o nustatytas procesinio sprendimo rengimo trūkumas yra laikytinas rašymo apsirikimu, o ne esminiu BPK pažeidimu. Pažymėtina, kad teismo priimamas galutinis procesinis sprendimas – nuosprendis ar nutartis – yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis yra grindžiama motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais, todėl teismo išvados, esančios nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, negali būti vertinamos atsietai nuo likusio procesinio sprendimo turinio. Bylą perduodant į teismą su kaltinamuoju aktu (2013 m. spalio 29 d.) vis dar galiojo senoji BK 157 straipsnio 1 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), L. M. pasislėpus nuo baudžiamojo persekiojimo byla jo atžvilgiu buvo atskirta, jos nagrinėjimas pradėtas tik 2024m. kovo 22 d., proceso dalyviai nekėlė klausimo dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo taikymo galimumo. Kaip jau nurodyta anksčiau, iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, rėmėsi jo veiksmų padarymo metu galiojusia teisės akto redakcija, tą nurodė motyvuose, ši aplinkybė nenurodyta tik nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinio sprendimo trūkumas nekeičia nuosprendžio esmės, jis gali būti ištaisomas apeliacinės instancijos teismo, atliekant patikslinimą, todėl nelaikytinas pagrindu naikinti nuosprendį kaip nepagrįstą. Nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis L. M. nežinojo, pagal kokią teisės akto redakciją yra kaltinamas, ar kad kokiu nors būdu buvo suvaržyta jo teisė į aiškų kaltinimą.

Dėl bendrininkavimo

15. Nagrinėjamoje byloje L. M. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. I., pripažintu kaltu ir nuteistu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžiu, verbavo nepilnametį L. J. ir jį gabeno į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog kaltinimo dalis, kad L. M. ir D. I. siejo išankstinis tarpusavio susitarimas ir bendras tikslas užverbuotą nepilnametį išgabenti į užsienio valstybę, kur jis bus išnaudojamas nusikalstamų veikų vykdymui, nepasitvirtino, pažymėjo, jog D. I. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžiu, buvo pripažintas kaltu dėl nukentėjusiojo gabenimo, todėl negalima daryti išvados, jog jis su L. M. veikė bendrininkų grupe. Teismo nustatyta faktine bylos aplinkybe buvo pripažinta tai, kad L. M. ir D. I. veikė kartu (neapibrėžiant jų bendrininkavimo formos).

16. Kaip jau aptarta, prokuroro R. Ušinsko apeliaciniame skunde prašoma pripažinti nuteistojo L. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), neišskiriant atskiro prašymo pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytas veikos faktines aplinkybes (kaltinimą), vis dėlto, šiuo atveju jos yra neatsiejamos viena nuo kitos. Teismas negali konstatuoti asmens veikimo bendrininkų grupe, kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nekeisdamas jam pareikšto kaltinimo.

17. BPK 256 straipsnyje yra įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių keitimo tvarka, pagal kurią kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama. Teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑66‑648/2018, Nr. 2K‑278‑788/2018, Nr. 2K-236-648/2020, Nr. 2K‑246‑1073/2024). Laikoma, kad faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis ir tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, Nr. 2K-141/2011, Nr. 2K-23/2013, Nr. 2K‑7‑25‑495/2020). Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes neįspėjęs apie tai gynybos, ir yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti iš esmės kitokia, konstatuojamas teisės į gynybą suvaržymas. Vis dėlto, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes neįspėjus apie tai gynybos, asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K‑281‑746/2016, Nr. 2K-243-697/2020).

18. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo pripažinti L. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veikė bendrininkų grupe, tačiau nei skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė pakeisti ir nuteistajam pareikštą kaltinimą, nors, atsižvelgiant į BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir teismo nustatytomis pripažintų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių neatsiejamą sąsają, tą turėjo daryti. Nors BPK 255, 256 straipsnių nuostatos leidžia keisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme ir paties teismo inciatyva, tokiu atveju būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, apibrėžtas BPK 320 straipsnyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, kuris apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Aiškinant apeliacinio skundo ribų sąvoką, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (ar jo atstovo) apeliaciniame skunde (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑29‑942/2016, Nr. 2K‑219‑693/2019, Nr. 2K-221-1073/2022).

19. Nagrinėjamoje byloje prokuroras pakeisti L. M. pareikštą kaltinimą neprašė, 2024 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu nurodė palaikantis pateiktą apeliacinį skundą, teisėjų kolegijos pirmininkui paklausus, ar bus pareikšta prašymų papildyti pranešimą apie nagrinėjamą bylą, kuriame yra pateikiama ir apeliacinio skundo santrauka, tokių prašymų neteikė, nurodė, kad apeliacinis skundas yra tik dėl netinkamos bausmės paskyrimo, baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad: 1) nepagrįstai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2) nepagrįstai nepripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3) paskirta per švelni bausmė ir prašė apeliacinės instancijos teismo iš naujo vertinti būtent šias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakant dėl L. M. pareikšto kaltinimo keitimo būtų peržengtos prokuroro apeliacinio skundo ribos ir pasunkinta nuteistojo padėtis labiau, nei to prašoma skunde, suvaržoma asmens teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, išliktų galimybė, jog jo gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių galėtų būti kitokia, taip pažeidžiamos BPK 255 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos.?? Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl L. M. veikimo bendrininkų grupe su D. I. nepasisako.

Dėl bausmės

20. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis; 2) kaltės forma ir rūšis; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai; 4) nusikalstamos veikos stadija; 5) kaltininko asmenybė; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam gali paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑186‑942/2015, Nr. 2K‑179‑719/2022, Nr. 2K‑221‑976/2023, Nr. 2K‑250‑976/2023). Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑235‑648/2017, Nr. 2K‑233‑976/2021, Nr. 2K‑250‑976/2023). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę keičia tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai neteisingą bausmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑456/2013, Nr. 2K‑7‑648/2019).

21. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam L. M. skirtiną bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, šią aplinkybę laikė lengvinančia jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat įvertino tai, kad nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, duomenis, kad L. M. buvo teistas Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, jo teistumas išnykęs (8 t., b. l. 53–56), baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 160–163), veikė iš savanaudiškų paskatų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo buvo užsienyje, nedirbo, charakterizuojamas teigiamai, 2015 m. sausio 7 d. pradėta jo paieška (7 t., b. l. 1, 3–4), 2024 m. vasario 12 d. sulaikytas Norvegijos Karalystėje. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis L. J. šiuo metu nebeturi jokių reikalavimų nuteistajam, nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, nusikalstamos veikos padarymo metu L. M. buvo jauno amžiaus, (duomenys neskelbtini), nusikaltimas nesukėlė žalingų pasekmių, apsiribojo viena veika – nukentėjusiojo verbavimu, duomenų, kad slėpimosi laikotarpiu nuteistasis darė naujas nusikalstamas veikas, nėra. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo L. M. asmenybės pavojingumas nėra toks, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jam buvo paskirta švelnesnė bausmė – 1 metų 6 mėnesių trukmės laisvės apribojimas.

22. Prokuroras R. Ušinskas nesutinka su tokia L. M. paskirta bausme, mano, kad ji yra per švelni. Nurodo, kad aplinkybės, jog nuteistasis pripažino kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, dėl jos gailėjosi, neatitinka bylos duomenų, todėl negalėjo būti pripažintos lengvinančiomis jo baudžiamąją atsakomybę. Tokie prokuroro teiginiai pagrįsti. Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti pripažįstamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu tik tada, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo laikomas nuoširdžiu tuomet, kai jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, teikia nukentėjusiajam pagalbą, jo atsiprašo, pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti. Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra nustatoma tuomet, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei teismu. Vertinant asmens parodymus taip pat svarbu nustatyti, ar jais prisidedama prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020).

23. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis L. M. ikiteisminio tyrimo metu neigė padaręs inkriminuotą nusikaltimą, nurodė, kad nėra grasinęs L. J., neprisidėjo prie jo išvežimo į užsienį, nukentėjusysis pats jam sakė, kad ruošiasi važiuoti į užsienį, kur susirado darbą, žadėjo taip atiduoti skolą, nežinojo, kad buvo siekiama L. J. parduoti (3 t., b. l. 180–181), pasislėpė nuo baudžiamojo persekiojimo ir beveik 10 metų slapstėsi, tik pargabenus L. M. į Lietuvos Respubliką, teisiamojo posėdžio metu jam išklausius nukentėjusiojo L. J. ir liudytojų parodymus apie inkriminuotos veikos aplinkybes jis pripažino kaltę ir išreiškė gailestį. Sprendžiant, ar gali būti konstatuojama BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, būtina įvertinti, ar kaltininko parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nagrinėjamu atveju L. M. parodymų nenuoseklumas, ilgalaikis baudžiamojo proceso vengimas leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis iš esmės nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijų atstovais, juos klaidino, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų greitai ir visapusiškai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, priešingai – tam trukdė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks nuteistojo elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis iš tiesų nesiekė, jog būtų nustatytos įvykių aplinkybės, prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką nulėmė ne nuoširdus gailėjimasis dėl savo nusikalstamų veiksmų, ne jų kritiškas vertinimas, o tik siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Toks kaltės pripažinimas ir gailestis laikytini deklaratyviais veiksmais, kurie negali būti pripažįstami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytomis atsakomybę lengvinančios aplinkybėmis.

24. Prokuroras R. Ušinskas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino L. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis to, kad nuteistasis veikė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir veika padaryta dėl savanaudiškų pasekmių (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau skundo rezoliucinėje dalyje prašė pripažinti tik vieną aplinkybę – kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupė, analogišką prašymą teismo posėdžio metu išsakė ir prokuroras R. Juodis. Nagrinėjamu klausimu aktualioje teismų praktikoje pažymima, kad teismas sprendžia atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą esant tokioms alternatyvioms sąlygoms: 1) baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte; 2) nors aplinkybė ir nenurodyta kaltinamajame akte, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15­489/2019, Nr. 2K-304-648/2019, Nr. 2K‑29-976/2022).

25. Apeliaciniame skunde aptariama nuteistojo L. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta dėl savanaudiškų pasekmių (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant apeliacinį skundą, prašymų dėl šios aplinkybės pripažinimo nebuvo gauta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės konstatavimas būtų netikėtas nuteistajam L. M., jo teisė į gynybą būtų apribota, teisinė padėtis pasunkinama. Atsižvelgiant į tai, dėl šios apeliacinio skundo dalies nepasisakoma. Konstatavus, jog L. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatymas yra neatsiejamai susijęs su nuteistajam pareikšto kaltinimo keitimu (sunkinimu), teisėjų kolegijai negalint peržengti prokuroro apeliacinio skundo ribų ir nevertinant šių aplinkybių, nepasisakoma ir dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimo.

26. Atsižvelgiant į tai, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, o šiuo nuosprendžiu konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino vieną L. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisėjų kolegija iš naujo vertina nuteistajam skirtinos bausmės klausimą.

27. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta bausmė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

28. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo. Tais atvejais, kai padarytos nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos bausmės griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės teisinio poveikio priemonės, vis dėlto vien todėl, kad egzistuoja tam tikros asmens padėtį švelninančios aplinkybės, tai savaime nereiškia, kad skirtinos poveikio priemonės turi būti kiek įmanoma švelnesnės. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip yra formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai.

29. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su L. M. padaryta nusikalstama veika ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės paskyrimas reikštų teisingumą. Nuteistasis padarė vieną pavojingiausių nusikaltimų – verbavo nepilnametį asmenį vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas, dėl šios veikos išskirtinio pavojingumo įstatymų leidėjas už jos padarymą yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę (nuo 3 iki 12 metų). Nors šiuo metu nukentėjusysis L. J. neturi jokių reikalavimų L. M., civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo byloje nereiškė, atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą prašo palikti nuteistajam paskirtą laisvės apribojimo bausmę nepakeistą, teisėjų kolegijos vertinimu, iš bylos duomenų akivaizdu, jog nusikalstami veiksmai jam buvo žalingi – pats nukentėjusysis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog L. M. elgesys turėjo įtakos jo psichologinei būklei, baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-360/2015 apklausti liudytojai E. J., Z. U., B. P., A. U., G. S., kurių parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies pagrindu (5 t., b. l. 90, 92, 95–96, 155–157, 6 t., b. l. 5) nurodė, kad L. J. buvo išsigandęs, jautė kaltę, gėdą, nepasitikėjimą savimi, tarpasmeninių ryšių praradimą, kreipėsi pagalbos į teisėsaugos institucijas ir medicinos darbuotojus, jam buvo taikoma psichoterapija, buvo perkeltas gyventi į kitą vietą, atskirtas nuo savo įprastos aplinkos.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima teigti, kad L. M. nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą mažina tai, jog jis atliko tik verbavimo veiksmus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija) kyla už kiekvieną alternatyvų veiksmą, šiuo atveju – nepilnamečio nukentėjusiojo verbavimą, siekiant nusikalstamų tikslų, tai laikytina baigtu nusikaltimu, už kelių veiksmų atlikimą jam būtų taikoma griežtesnė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė laikotarpiui, praėjusiam po nusikalstamos veikos padarymo, kadangi pertrauka procese atsirado ne dėl valstybės institucijų neveikimo, nepateisinamų delsimų, o dėl paties nuteistojo veiksmų slapstantis nuo baudžiamojo persekiojimo. Tik teisėsaugos institucijų darbo dėka – inicijuojant tarptautinę paiešką, išduodant Europos arešto orderį, sulaikant ir pargabenant L. M. į Lietuvos Respubliką baudžiamoji byla buvo išnagrinėta, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu švelninti nuteistajam skiriamą bausmę.

31. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir bylos medžiagoje esančius nuteistojo L. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, kadangi aplinkybės, jog jis turi gyvenamąją vietą, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo jauno amžiaus, nepadarė naujų teisės pažeidimų, yra daugiau tipinės, o ne išimtinės, kurios leistų jo asmenybę vertinti kaip daug mažiau pavojingą. Šiame kontekste reikšminga tai, kad Šilutės rajono apylinės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžiu L. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl 2021 m. rugsėjo 4 d. padaryto nusikaltimo (8 t., b. l. 54), praėjus vos daugiau nei pusmečiui, jis padarė nusikaltimą prieš nepilnametį asmenį, už kurį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, taigi negalima teigti, kad jo nusikalstamas elgesys buvo visiškai atsitiktinio pobūdžio. Reikšminga ir tai, kad nuteistasis 2012–2013 m. buvo ne kartą baustas administracine tvarka, 2012 m. gruodžio 15 d. vartojo narkotines medžiagas be gydytojo paskyrimo, 2013 m. sausio 1 d. viešoje vietoje buvo neblaivus, 2013 m. sausio 18 d. vairavo transporto priemonę, nedraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir sukėlė eismo įvykį (3 t., b. l. 160–163), o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo jo buvusį cinišką požiūrį į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi.

32. Nors nuo inkriminuoto nusikaltimo padarymo yra praėję daug laiko – daugiau nei 10 metų, tai nereiškia, kad nuteistajam skirtina bausmė turi būti kiek įmanoma švelnesnė. Priešingu atveju, asmenims, kurie vengė baudžiamojo proceso, trukdė jo sklandžią eigą, slapstėsi, skiriant švelnesnes bausmes, nei tiems, kurie teisės aktų reikalavimų laikėsi, būtų iškreipiama bausmės paskirtis ir sukuriamos prielaidos neteisėtam elgesiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius tam tikrų išskirtinių aplinkybių, L. M. interesai likti laisvėje savaime negali būti svarbesni už visuomenės viešąjį interesą užtikrinti saugumą ir tinkamai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis.

33. Taip pat teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad nepaisant to, jog asmenų, kurie kartu padarė nusikalstamą veiką, bylos nagrinėjamos atskirai, teismai, skirdami bausmę kiekvienam iš jų, turi įvertinti jų vaidmenį ir kitas aplinkybes, svarbias teisingai bausmei skirti bei sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo vienam ar keliems asmenims, kuriems yra inkriminuota ta pati veika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑249‑895/2017, Nr. 2K‑237‑689/2018, Nr. 2K‑49-976/2020), atsižvelgia ir į D. I. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžiu, paskirtą 5 metų laisvės atėmimo bausmę, kuris nesislėpė nuo tyrimo ir nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pakartotinai įvertinus L. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmens charakteristiką, tai, kad yra nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, kad L. M. skirtina sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, nustatant minimalų jos terminą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo terminą įskaitytinas L. M. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas, taip pat sulaikymo Norvegijos Karalystėje laikas iki konvojavimo į Lietuvos Respubliką ir sulaikymo.

34. Nors laisvės atėmimas neabejotinai pakeis įprastą L. M. asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, tai yra neišvengiamos teisinių poveikio priemonių pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis. Įstatymų leidėjas nustatydamas baudžiamojo poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Skiriama bausmė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 5 d. nuosprendį:

Pašalinti L. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

L. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 157 straipsnio 1 dalį paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės atlikimo terminą įskaityti L. M. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką, taip pat sulaikymo Norvegijos Karalystėje laiką iki konvojavimo į Lietuvos Respubliką ir sulaikymo, nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. ir nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. birželio 5 d.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 5 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad L. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 157 straipsnio 1 dalį taikant 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakciją.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.