- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-2-372/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Irena Stasiūnienė, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- G. V., T. V.
- Ieškovas
- E. A., R. Č.
- Kategorijos
- 2.4.2.10Savininko teisių apsauga
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1552-863/2020 pagal ieškovių E. A. ir R. Č. ieškinį atsakovams G. V. ir T. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, išvadą teikianti institucija– Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, teismo prašė iškeldinti atsakovę G. V. ir jos sūnų T. V. su visu jiems priklausančiu turtu iš buto su rūsiu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini); atlyginti valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad minėtame bute gyvena seniai, iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. buvo buto savininkė, o nuo nurodytos datos gyvena uzufrukto teisės pagrindu, nes butą padovanojo savo anūkei R. Č..
3. Ieškovė pažymėjo, kad 2019 m. vasario mėnesį kita anūkė G. V. paprašė leisti pasidėti daiktus ir laikinai su sūnumi pagyventi, kol susiras kitą gyvenamąją vietą. Ieškovė leido jai laikinai pagyventi, tačiau atsakovė kito būsto nesusirado ir neišsikraustė, be to, bendras gyvenimas su atsakove viename bute tapo neįmanomu. Atsakovė agresyvi, kaltina tariamomis vagystėmis, psichologiškai smurtauja, nuolat kelia triukšmą, skandalus, rėkauja, trankosi, neadekvačiai elgiasi, rūko, yra teista, visiškai nekreipia dėmesio, kad ieškovė yra senyvo amžiaus ir ligota. Ieškovė akcentavo, jog ne kartą atsakovei buvo kviečiama policija, kita anūkė dėl jos elgesio su mažu vaiku turėjo išsikraustyti gyventi į sodo namelį, kuris nepritaikytas žiemai.
4. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. balandžio 9 d. išsiuntė atsakovei pareiškimą, patvirtintą notaro, kuriuo paprašė atsakovę išsikraustyti iš ieškovei priklausančio buto iki 2019 m. birželio 30 d. Atsakovė šio reikalavimo neįvykdė. Kadangi panaudos sutartis buvo nutraukta, atsakovė gyvena bute be teisėto pagrindo, savavališkai, todėl turi būti iškeldinta.
Atsiliepimas
5. A. G. V. atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys turi būti atmestas, nes ieškinį pareiškė ne buto savininkė, todėl reikalauti iškeldinti iš svetimo buto ieškovė neturi jokios teisės.
6. Atsakovė pažymėjo, jog jos sesuo R. Č. apgaule privertė senatvinės demencijos kamuojamą močiutę E. A. padovanoti jai butą, ja manipuliuoja ir siekia išmesti atsakovę ir jos nepilnametį sūnų iš buto, kuriame atsakovė gyvena nuo gimimo. Atsakovė nurodė, kad bute deklaruota jos ir sūnaus gyvenamoji vieta; ten atsakovė gyvena nuo vaikystės; nuomotis kitą butą pajamų neturi; laikinai neturi darbo; vaikas turi specialiųjų poreikių, sunkiai adaptuojasi naujoje vietoje, kraustymasis į kitą vietą jam sukels itin sunkius išgyvenimus ir neigiamai paveiks jo emocinę būklę, be to 2018-12-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1728-1019/2018 jo gyvenamoji vieta nustatyta būtent šiame bute; atsakovė turi sveikatos problemų; yra registruota Vilniaus miesto savivaldybės sąrašuose, kaip žmogus, turintis teisę į socialinio būsto nuomą; atsakovė bute nerūko, nekelia konfliktų, komunalinius mokesčius moku laiku ir sąžiningai, tačiau nesutinka su pasitaikančiais neteisingais sesers komunalinių mokesčių paskaičiavimais.
7. I. R. Č. atsiliepime nurodė, kad E. A. pateiktas reikalavimas iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų yra pagrįstas, todėl prašė teismo jį tenkinti.
Šalies argumentai
8. Ieškovė nurodė, jog ji ir atsakovė – seserys, nuo gimimo gyveno ginčo bute. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė visada buvo konfliktiška, agresyvi, isteriška asmenybė, dėl nuolatinių konfliktų buvo pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus jos sveikatos sutrikdymo. Ieškovė nurodė, jog pastaruosius penkerius metus atsakovė gyveno atskirai, tačiau 2019 m. vasario mėn. E. A. leido atsakovei laikinai pasidėti daiktus ir pagyventi, kol susiras kitą gyvenamąją vietą; tų pačių metų pavasarį atsikraustė gyventi ir atsakovės sūnus, kuris iki tol penkerius metus gyveno pas globėją. Ieškovė akcentavo, kad nuo atsikraustymo dienos atsakovė elgiasi neadekvačiai, yra agresyvi, triukšmauja, konfliktuoja, kelia isterijas dėl esą neteisingai jai skaičiuojamų mokesčių už komunalinius patarnavimus, kaltina tariamomis vagystėmis, psichologiškai smurtauja, tranko durimis, visiškai nesirūpina kambario, kuriame gyvena, bendrųjų patalpų švara ir tvarka, rūko kambaryje, rūkalų tvaikas jaučiamas visame bute, dėl atsakovės nepakenčiamo elgesio ne kartą buvo kviesta policija. Atsakovė savo elgesiu kenkia ieškovės vaiko sveikam vystymuisi ir raidai, todėl ieškovė su vyru ir sūnumi buvo priversti išsikelti į sodo namelį, tačiau dėl nuolatinių senelės skundų dėl atsakovės nederamo elgesio, keliamo triukšmo, priekabiavimo, konfliktų ir pašlijusios sveikatos grįžo gyventi į butą.
9. Ieškovė nurodė, kad sudarius nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį, butas nuo 2019-08-26 nuosavybės teise priklauso jai. Parengiamojo teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme R. Č. pareiškė, jog pageidauja prisidėti prie ieškinio, todėl pateikto prašymo pagrindu jos procesinė padėtis buvo pakeista į ieškovės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimu nuspręsta ieškinį patenkinti; iškeldinti atsakovus G. V. ir jos nepilnametį sūnų T. V. su visu jiems priklausančiu turtu iš R. Č. nuosavybės teise priklausančio buto; priteisti iš atsakovės G. V. 75,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) valstybės naudai; priteisti iš atsakovės G. V. valstybės naudai 7,08 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti iš atsakovės G. V. 189,54 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.
11. Teismas nurodė, kad butas nuosavybės teise priklauso ieškovei R. Č. ir nėra duomenų, kad dovanojimo sandoris, kurio pagrindu ieškovė R. Č. įgijo nuosavybės teises į ginčo butą, būtų pripažintas negaliojančiu ar dėl to vyktų teisminiai ginčai. Teismas pažymėjo, jog aplinkybių, kad po ieškinio teismui pateikimo butas nebuvo atlaisvintas, atsakovai neginčijo, kokiu teisėtu pagrindu iki šiol naudojasi ieškovei priklausančiu butu, neįrodinėjo. Teismas sprendė, kad ieškovė R. Č. pagrįstai reikalauja, kad atsakovai išsikeltų iš ginčo buto.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės nurodytos aplinkybės apie jos ilgalaikį gyvenimą ginčo bute bei prisidėjimą prie buto išlaikymo neturi jokios teisinės reikšmės negatorinio ieškinio tenkinimui.
13. Teismas pažymėjo, jog ieškovei E. A. uzufruktas nustatytas į visą ginčo butą, su bute apsigyvenusiais atsakovais ieškovė nesutaria ir jų gyvenimo kartu nepageidauja, dėl šių priežasčių teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo taip pat tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
14. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo atsakovė (apeliantė) G. V. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovių ieškinys būtų atmestas; tuo atveju, jei nebus patenkintas atsakovės apeliacinis skundas, atleisti atsakovę nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, priteistų pirmosios instancijos teismo sprendimu; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme klausimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė ir jos nepilnametis sūnus į butą atsikraustė 2019 m. pradžioje. Atsakovė ginčo bute gyveno nuo vaikystės su nedidelėmis pertraukomis, ji niekada nebuvo atsisakiusi savo teisių naudotis butu, be to, močiutė žadėjo butą perleisti dovanojimo sandoriu arba palikti testamentu ne tik seseriai, bet ir atsakovei ir/arba jos sūnui.
Žemesnės instancijos teismas
14.2. Teismas nurodė, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad po atsakovės apsigyvenimo bute dėl konfliktų tarp kartu gyvenančių šeimos narių buvo kviečiama policija; atsakovės šeima yra žinoma Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui. Teismas, nurodydamas sprendime šias aplinkybes, visiškai nemotyvavo, kuo jos yra susijusios su atsakovės iškeldinimu iš ginčo buto. Teismas šių aplinkybių netyrė ir neanalizavo sąsajumo su pareikšto ieškinio reikalavimu dėl iškeldinimo. Sprendime nurodyta Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada neįrodo, jog ieškovės vaiko teisės ir teisėti interesai realiai yra pažeidžiami dėl atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus elgesio.
14.3. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovių teiginius, kad jų teisės yra pažeidžiamos. Teismas sprendime nurodęs, kad ieškovė E. A. ginčo bute gyvena uzufrukto teisėmis ir, kaip uzufruktorius, turi teisę reikalauti, kad visi pažeidimai, apribojantys jos teisę į uzufruktą, būtų pašalinti, aiškiai neįvardijo, kokius pažeidimus jos atžvilgiu padarė atsakovai, išskyrus tai, kad ji ir atsakovė G. V. nesutaria. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekli ir aiškiai įvardijo, jog tarp jos ir ieškovių yra susiklostę faktiniai panaudos santykiai, ji ilgą laiką teisėtai naudojasi ginčo butu, todėl nėra jokio pagrindo ją iškeldinti.
14.4. Atsakovė nesitikėjo, kad bus priimtas teismo sprendimas, kuriuo ji su nepilnamečiu sūnumi bus iškeldinta iš buto. Atsakovė siekia, kad teismas ją atleistų nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei jai nepalankaus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo atveju, taip pat peržiūrėtų bylinėjimosi išlaidas, priteistas valstybei pirmosios instancijos teismo sprendimu, atleidžiant ją nuo šių išlaidų, nes priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų jos ir jos šeimos turtinę padėtį. Atsakovė priklauso socialiai remtinų visuomenės narių sluoksniui ir iki šiol naudojosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikiamomis paslaugomis, išskyrus civilinę bylą dėl iškeldinimo, kai ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Atsakovė šiuo metu yra registruota darbo biržoje, paskutinis darbdavys jai neišmokėjo atlyginimo, todėl jos turtinė padėtis yra itin sunki. Atsakovė neturi jokio kito gyvenamojo būsto, kito turto, išskyrus būtiniausius buities ir aprangos reikmenis. Dėl medikų diagnozuoto sutrikimo atsakovės sveikata yra stipriai pašlijusi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos sumos jai kelia visišką neviltį.
Atsiliepimas
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė E. A. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti; pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; atlyginti valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
15.1. Atsakovė nuolat keldavo konfliktus, triukšmą, buvo agresyvi, elgėsi neadekvačiai, įžeidžiančiai, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, todėl buvo kreiptasi dėl atsakovės iškeldinimo. Tokį sprendimą priėmė pati ieškovė E. A., nes dar būdama buto savininke, neapsikentė tokio atsakovės elgesio. E. A. nėra kamuojama jokios senatvinės demencijos, ši liga nėra jai diagnozuota.
15.2. Ieškovė E. A. panaudos sutartį su atsakove nutraukė nuo liepos 1 d., todėl atsakovė nuo liepos 1 d. bute gyveno neteisėtai. I. R. Č., 2019-08-26 tapusi buto savininke, jokios naujos panaudos sutarties su atsakove nesudarė, leidimo gyventi bute nedavė, todėl jokie faktiniai panaudos santykiai, priešingai nei teigia atsakovė, tarp šalių nesusiklostė.
15.3. Skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų teisėtas ir pagrįstas. Priteistos bylinėjimosi išlaidos iš esmės yra labai nedidelės, o atsakovė byloje nebuvo pateikusi jokių savo pajamas ir turtą įrodančių duomenų, todėl nėra pagrindo vertinti, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos iš esmės pablogintų atsakovės materialinę padėtį.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. Č. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti; pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; atlyginti valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas. I. R. Č. atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą grindžiamas analogiškais argumentais, kurie išdėstyti ieškovės E. A. atsiliepime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Atsakovė apeliaciniame skunde prašė pridėti prie bylos naujus įrodymus – ieškinį ir jo priedus bei duomenis, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra priimtas atsakovės motinos G. O. ieškinys (civilinė byla Nr. e2-8693-566/2020). Atsakovė pažymėjo, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė nurodė, kad G. O. ieškiniu ginčijami dovanojimo sandoriai dėl nuosavybės, t. y. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio pirmosios instancijos teismas iškeldino atsakovę su nepilnamečiu sūnumi, perleidimo E. A. ir pastarosios perleidimo šio buto R. Č..
19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kad teikiami įrodymai neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
21. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise 2019 m. rugpjūčio 26 d. dovanojimo sutarties (duomenys neskelbtini) pagrindu priklauso ieškovei R. Č.. Iki tol butas nuosavybės teise priklausė ieškovei E. A., kuri 2019 m. rugpjūčio 26 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartimi padovanojo butą vaikaitei R. Č.; šalys taip pat susitarė, kad minėta sutartimi nustatomas uzufruktas, t. y. uzufruktoriui (E. A.) nustatoma teisė gyventi bute ir dovanojamu butu naudotis iki gyvos galvos.
22. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovei apsigyvenus ginčo bute, dėl konfliktų tarp kartu gyvenančių šeimos narių, buvo kviečiama policija; atsakovės šeima yra žinoma Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui, su šeima yra dirbama (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato duomenys).
23. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. spalio 10 d. rašte nurodyta, kad ginčo bute be atsakovės nepilnamečio sūnaus (T. V.) taip pat gyvena ir kitas nepilnametis vaikas – ieškovės R. Č. sūnus – M. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), kurio teisės ir teisėti interesai galimai pažeidžiami dėl G. V. konfliktiško būdo ir elgesio.
24. Į bylą pateiktas 2019 m. balandžio 9 d. ieškovės E. A. pareiškimas, patvirtintas notarės, kuriame atsakovei G. V. suformuluotas prašymas išsikelti iš ieškovei priklausančio buto su rūsiu, (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei priklausančiais daiktais iki 2019 m. birželio 30 d.
Dėl ginčo esmės
25. Nagrinėjamu atveju ieškovės byloje pareiškė ieškinį, siekdamos, kad būtų pašalinti įvardyti jų, kaip buto savininkės ir uzufruktoriaus, teisių pažeidimai, nesusiję su buto valdymo netekimu. Toks ieškinys vadinamas negatoriniu ir reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 4.98 straipsnyje.
26. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.
27. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008).
28. Pagal kasacinio teismo praktiką daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019).
29. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise 2019 m. rugpjūčio 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu priklauso ieškovei R. Č.. Iki tol butas nuosavybės teise priklausė ieškovei E. A., kuri 2019 m. rugpjūčio 26 d. Nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartimi padovanojo butą vaikaitei R. Č.; sutarties šalys taip pat susitarė, kad sutartimi nustatomas uzufruktas, t. y. uzufruktoriui (E. A.) nustatoma teisė gyventi bute ir dovanojamu butu naudotis iki gyvos galvos.
30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įvykdyta viena iš dviejų CK 4.98 straipsnyje nustatytų negatoriniam ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų (dėl turto savininko). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo dėl to, kad nekilnojamasis turtas (butas) šiuo metu nuosavybės teise priklauso ieškovei R. Č., nėra; duomenų, kad dovanojimo sandoris, kurio pagrindu ieškovė R. Č. įgijo nuosavybės teises į butą, būtų pripažintas negaliojančiu, į nagrinėjamą bylą nepateikta.
31. Pažymėtina, kad 2020 m. rugpjūčio 6 d. apeliacinės instancijos teisme buvo gautas atsakovės G. V. prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo, kuriame atsakovė prašė sustabdyti civilinę bylą pagal jos apeliacinį skundą iki bus išnagrinėta ir įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-8693-566/2020 pagal G. O. ieškinį atsakovėms E. A. ir R. Č.. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsakovės prašymas buvo tenkintas; Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi, išnykus aplinkybėms, dėl kurių byla buvo sustabdyta, civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.
32. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-8693-566/2020 pagal ieškovės G. O. ieškinį atsakovei E. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – R. Č., G. V.. Šioje byloje ieškovė nurodė, kad 2003-06-30 dovanojimo sutarties pagrindu ji, G. O., padovanojo savo motinai E. A. 1/6 dalį buto su rūsiu (duomenys neskelbtini); ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia 2003-06-30 dovanojimo sutartį ab initio (nuo sudarymo momento); 2) pripažinus negaliojančia 2003-06-30 dovanojimo sutartį ab initio, pripažinti negaliojančia 2019-08-26 dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
33. Kaip jau minėta, ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos.
34. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato duomenų) nustatyta, jog atsakovei apsigyvenus ginčo bute, dėl konfliktų tarp kartu gyvenančių šeimos narių, buvo kviečiama policija; atsakovės šeima yra žinoma Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriui, su šeima yra dirbama. Darytina išvada, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog į bylą nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovių teiginius, kad jų teisės yra pažeidžiamos, yra nepagrįsti.
35. Įvertinęs į civilinę bylą pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pažeistos ne tik ieškovės R. Č., kaip buto savininkės, teisės, bet ir ieškovės E. A., kaip uzufruktoriaus, teisės, kuri taip pat turi teisę reikalauti, kad visi pažeidimai, apribojantys jos teisę į uzufruktą, būtų pašalinti. Ieškovės su bute apsigyvenusia atsakove nesutaria, jos gyvenimo kartu nepageidauja, tarp šalių kyla nuolatiniai konfliktai, yra kviečiama policija, pažeidžiamos nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai į saugią aplinką. Atsakovė šiuo atveju neįrodė, kad jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad ieškovių teisės yra pažeistos, t. y. įrodyta ir antroji iš CK 4.98 straipsnyje nustatytų negatoriniam ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų.
36. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekli ir aiškiai įvardijo, jog tarp jos ir ieškovių yra susiklostę faktiniai panaudos santykiai, ji ilgą laiką teisėtai naudojasi ginčo butu, todėl nėra jokio pagrindo ją iškeldinti.
37. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino (CK 6.642 straipsnio 1 dalis).
38. Ieškovė E. A. ieškinyje nurodė, kad panaudos sutartis buvo nutraukta, atsakovė gyvena bute be teisėto pagrindo, savavališkai, todėl turi būti iškeldinta. Į nagrinėjamą bylą pateiktas 2019 m. balandžio 9 d. ieškovės E. A. pareiškimas, patvirtintas notarės, kuriame atsakovei G. V. suformuluotas prašymas išsikelti iš ieškovei priklausančio buto su rūsiu, (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei priklausančiais daiktais iki 2019 m. birželio 30 d.
39. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl tarp šalių faktiškai susiklosčiusių panaudos santykių yra nepagrįsti, todėl atmestini.
40. Apeliaciniame skunde atsakovė pažymėjo, jog siekia, kad teismas ją atleistų nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei jai nepalankaus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo atveju, taip pat peržiūrėtų bylinėjimosi išlaidas, priteistas valstybei pirmosios instancijos teismo sprendimu, atleidžiant ją nuo šių išlaidų, nes priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų jos ir jos šeimos turtinę padėtį. Atsakovė priklauso socialiai remtinų visuomenės narių sluoksniui ir iki šiol naudojosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikiamomis paslaugomis, išskyrus civilinę bylą dėl iškeldinimo, kai ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Atsakovė šiuo metu yra registruota darbo biržoje, paskutinis darbdavys jai neišmokėjo atlyginimo, todėl jos turtinė padėtis yra itin sunki. Atsakovė neturi jokio kito gyvenamojo būsto, kito turto, išskyrus būtiniausius buities ir aprangos reikmenis. Dėl medikų diagnozuoto sutrikimo atsakovės sveikata yra stipriai pašlijusi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos sumos jai kelia visišką neviltį.
41. Atsakovė prašė atleisti ją nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, priteistų pirmosios instancijos teismo sprendimu, išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme klausimą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
42. CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog kai išieškoti bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kai priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens, iš kurio priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei, ar jo šeimos turtinę padėtį, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šio asmens prašymu, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį ar kitas aplinkybes, motyvuota nutartimi rašytinio proceso tvarka turi teisę iš dalies atleisti tokį asmenį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Šis prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Teismas prašymo netenkina, jeigu nustato, kad šalies procesinis elgesys buvo netinkamas.
43. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nurodyta teisės norma reiškia, kad atsakovė tokį prašymą turi pateikti bylą išnagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, kuris prašymą išsprendžia nutartimi. Atsakovei nesutikus su pirmosios instancijos teismo nutartimi, ji turi teisę paduoti atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui. Kadangi atsakovė tokio prašymo pirmosios instancijos teismui nepateikė, jos prašymas atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei nesvarstytinas, nes apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
44. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą.
45. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, vertinant apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
47. Asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka (CPK 99 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (CPK 99 straipsnio 2 dalis).
48. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovei R. Č. 2020 m. kovo 13 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. (8.1)TP-20-T-710-3426 nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą; R. Č. 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių ir proceso išlaidų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju) mokėjimo; atsakovei G. V. 2020 m. vasario 28 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. (8.1)TP-20-T-565-2797 nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą; G. V. 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių ir proceso išlaidų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju) mokėjimo.
49. Į bylą pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugpjūčio 10 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą E. A. pagal Tarnybos 2020-03-13 sprendimą Nr. (8.1)TP-20-T-710-3426, apskaičiuotos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 168,00 Eur; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugpjūčio 7 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą G. V. pagal Tarnybos 2020-02-28 sprendimą Nr. (8.1)TP-20-T-565-2797, apskaičiuotos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 128,00 Eur.
50. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė G. V., vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. vasario 28 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (8.1)TP-20-T-565-2797 buvo 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus advokato, advokato padėjėjo ir antstolio išlaidas bei su bylos nagrinėjimu susijusias ir proceso išlaidas (BPK 104 straipsnio 2 dalis), atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 168,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės G. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 168,00 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.