Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-07 · Administracinė byla Nr. eI2-11384-535/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-07
Bylos Nr.
eI2-11384-535/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07943-2023-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai
Valdas Kavaliauskas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11384-535/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07943-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant vertėjai J. G.,pareiškėjui A. S. ir jo atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: panaikinti 2023-07-14 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą neišduoti leidimo nuolat gyventi Nr. 22S109229 bei įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo A. S.; panaikinti 2023-08-02 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą uždrausti atvykti Nr. 23S122846; priteisti visas pareiškėjo patirtas teismo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Migracijos departamentui prie LR VRM (toliau – Atsakovas) pateikė prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakovas, išnagrinėjęs šį prašymą, 2023-07-14 priėmė sprendimą neišduoti jam leidimo nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 22S109229 (toliau – Sprendimas 1. 2023-08-03 pareiškėjas gavo pranešimą elektroniniu paštu, kad Migracijos departamentas 2023-08-02 priėmė sprendimą Nr. 23S122846, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023-08-02 iki 2028-08-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalimi (toliau - Sprendimas Nr.2)s Pareiškėjui pateiktas nebuvo (Priedas Nr. 4). Sprendimas 2 iš Atsakovo nėra iki šiol gautas, tad prašysime gerbiamojo teismo šį sprendimą išreikalauti iš Atsakovo kartu su kitais dokumentais šioje byloje.

Pareiškėjas nesutinka su minėtais Sprendimais, jie yra nepagrįsti, neteisėti, priimti, neįvertinus individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių bei jo situacijos, jo nurodytoms aplinkybėms suteikus visiškai priešingą reikšmę bei prasmę, todėl, jie yra naikintini.

Sprendime 1 nurodyta, kad atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)), pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. dirba Rusijos Federacijoje, Kaliningrado mieste, banke „Sankt-Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu. Sprendime 1 teigiama, kad A. S. darbas Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje reiškia, kad asmuo privalo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime pateikiamas vertinimas tiek VSD, tiek Migracijos departamento, kuris iš esmės yra identiškas, o pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui grindžiama vien jo darbiniais santykiais su juridiniu asmeniui - banku „Sankt-Peterburg“, kuriam dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su VSD bei MD išvadomis apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2023-07-24 nebedirba Banke - savo iniciatyva nutraukė darbinius santykius su šiuo subjektu. Pareiškėjas nenori būti kad ir formaliai siejamas su subjektu, teikiančiu pagalbą Rusijos Federacijai vykdomojoje agresijoje Ukrainos atžvilgiu, tad, siekdamas kreiptis pakartotinai dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, jis nutraukė darbinius santykius su Banku. Nurodo, kad nors Bankui ir yra taikomos ES bei JAV sankcijos, tačiau šios sankcijos taikomos Bankui, kaip juridiniam vienetui, bet ne jo atskiriems darbuotojams ar su šiuo subjektui susijusiems asmenims. Pareiškėjas nepatenka taip pat į fizinių asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąrašą. Nurodo, kad konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui vien tuo pagrindu, kad jis dirba/dirbo verslo subjekte, kuriam taikomos sankcijos, atskirai nenustačius individualios jo keliamos realios grėsmės valstybės saugumui, yra neteisinga bei nepagrįsta.

Pareiškėjas, nieko neslėpdamas, klausimyne nurodė apie savo darbovietę, neiškreipdamas faktų, t. y. jis buvo sąžiningas bei atviras. Jo nurodyti duomenys buvo tiesiog panaudoti prieš jį, nenustačius jokio realaus jo keliamo pavojaus valstybės saugumui, vadovaujantis vien formaliai jo darbo santykiais su Banku, kuriam taikomos sankcijos. Su pareiškėju nebuvo atliktas joks individualus pokalbis, siekiant išsiaiškinti jo asmenines pažiūras, susijusias su Bankui taikomomis sankcijomis, dėl jo pritarimo/nepritarimo Banko vykdomai paramai Rusijos Federacijos atliekamos agresijos aspektu, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, taip pat gero viešojo administravimo principas, priimant administracinį sprendimą.

Pildydamas tą patį klausimyną, į jo 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ jis atsakė Ne, o į 11 klausimą - „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ atsakė, kad Ukrainos Respublikai. Šiais pastaraisiais atsakymais pareiškėjas išreiškė savo aiškią poziciją dėl vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, vienareikšmiškai pažymėdamas, kad jai nepritaria bei jos nepalaiko. Vien formaliai, neatlikus jokio papildomo aplinkybių tyrimo, nesuteikus pareiškėjui galimybės duoti išsamesnius paaiškinimus dėl jo darbo verslo subjekte, kuriam taikomos sankcijos, jis buvo deklaratyviai pripažintas lojaliu Rusijos Federacijos režimui, šį režimą palaikančiu. Nurodo, kad sprendžiant apie pareiškėjo pavojingumą, reikia atsižvelgti ir į jo atliekamas darbines funkcijas, užimamas pareigas, jo kompetenciją, įtaką priimamiems sprendimams, galimybę valdyti bei įtakoti vykdomą Banko politiką. Nors pareiškėjo pareigos Banke nebuvo žemiausios – jis buvo vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu, tačiau užimdamas šias pareigas jis nedarė bei neturėjo galimybės daryti įtakos Banko politikai, valdymui, Banko valdybos priimamiems sprendimams, duoti valdingų nurodymų kitiems ir pan. Pareiškėjo funkcijos buvo techninės, jis tik vykdė savo tiesiogines darbines funkcijas, susijusias su Banko kasdienine veikla, neatlikdamas jokių politinę reikšmę turinčių veiksmų. Pareiškėjas niekada taip pat nėra gavęs jokių nurodymų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainą, o jeigu tokių būtų gavęs, jis neabejotinai būtų atsisakęs atlikti tokius veiksmus ne tik dėl to, kad jie viršija jo kompetenciją, bet ir dėl jo vertybinių pažiūrų, nepritariant vykdomai karinei agresijai. Kai pareiškėjas pamatė, kad jo darbiniai santykiai Banke įtakoja jo teisinę padėtį, jį pripažįstant keliančiu pavojų valstybės saugumui, jis iš karto nutraukė darbinius santykius su Banku.

Tiek VSD išvadoje, tiek ir atsakovo Sprendime 1, nurodoma, kad A. S. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Sprendime 1 teigiama, kad atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. S., dirbdamas „Sankt-Peterburg“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Pažymi, kad, konstatuojant A. S. keliamą grėsmę valstybės saugumui, vadovaujamasi tik hipotetiniais, bendro pobūdžio teiginiais, kad Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja žvalgybos tarnybos, ko rezultate tokiose įmonėse dirbantys asmenys kelia kontržvalgybinių rizikų. Sutinka, kad tokie asmenys gali kelti kontržvalgybinių rizikų, tačiau tokiu atveju kiekvieno atskiro asmens atžvilgiu turi būti nustatytos individualios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios tokią riziką. Sprendime 1 nurodoma, kad A. S. dirbdamas „Sankt-Peterburg“, tikėtina turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Šis teiginys, apie A. S. tik galimą, tikėtiną ryšį su Rusijos žvalgybos tarnybomis yra deklaratyvus, hipotetinis, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis apie jo realiai turimus ryšius su minėtomis tarnybomis bei apie jo turimus ketinimus bei realią galimybę atlikti kontržvalgybinius veiksmus Lietuvoje. Tai tėra prielaidos, kurių pagrindu negali būti daroma išvada apie A. S. keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Šiuo atveju nebuvo nustatytas pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas, akivaizdumas, objektyvumas, išvada padaryta vadovaujantis vien jo darbo santykiais, kurie šiai dienai jau yra nutrūkę dėl pareiškėjo vertybinių bei ideologinių įsitikinimų netiriant, nenustatant kitų aplinkybių, identifikuojančių šio pavojaus realumą. LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ji turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai pati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, vadovavosi tik VSD rašte pateikta informacija. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su jo nurodyta aplinkybe, kad jis dirba „Sankt-Petergurbo“ Banke, kuriam taikomos ES bei JAV sankcijos, tačiau jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepatvirtina jokie kiti duomenys bei įrodymai. Turėtų būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Šiuo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas. Šiuo atveju nenustatytos jokios aplinkybės apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos sprendime ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti, priimant ginčijamus Sprendimus. Pažymi, kad nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie jo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia, nepagrįsta.

VSD rašte nurodyta, kad, jo vertinimu, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau Lietuvos administraciniai teismai pažymi, kad sprendimą priimantis subjektas yra atsakovas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Nurodo, kad nors Sprendime 1 formaliai išskirta dalis „Migracijos departamento vertinimas“, tačiau iš šios dalies turinio matyti, kad atsakovas išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindžia vien VSD padaryta išvada apie pastarojo keliamą grėsmę. Migracijos departamentas tik formaliai nurodo, kad pareiškėjo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbiniais santykiais. Aplinkybė, kad A. S. iki šiol dirba Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui. Tai, kad A. S. Lietuvos Respublikoje iki šiol lankėsi tik su kelių dienų vizitais, patvirtina, kad jo su Lietuva nesieja glaudūs ryšiai.

Pažymi, kad atsakovas atliko tik formalų vertinimą, kai kurių svarbių aplinkybių iš viso nevertino bei dėl jų nepasisakė. Pavyzdžiui, atsakovo teiginys, kad pareiškėjo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra nepagrįstas, nes būtent atsakymai į šiuos klausius – apie (ne)pritarimą RF vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu, aiškiausiai parodo asmens poziciją, todėl nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo darbinius santykius privalėjo būti vertinamos visumoje su jo išreikšta pozicija dėl nepritarimo Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai, o darant išvadą apie ji pavojingumą, turėtų būti ne vien formaliai nurodoma, o išsamiai motyvuojama, kodėl jo nepritarimas vykdomai agresijai nusveriamas jo darbiniais santykiais grėsmės valstybės saugumui vertinimo kontekste.

Pažymi, kad atsakovas nurodo, jog aplinkybė, kad A. S. iki šiol dirba Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui, tačiau akcentuoja tai, kad pareiškėjas nuo 2023-07-24 Banke nebedirba.

Nuodo, kad atsakovas nevertino pareiškėjo ryšių su Lietuva, nurodė, kad pareiškėjo trumpalaikiai vizitai Lietuvoje nepatvirtina jo ryšių su Lietuvos valstybe. Motyvuojamojoje Sprendimo 1 dalyje atsakovas tarsi „pamiršo“ apie tai, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis paties atsakovo visai neseniai - 2023-03-01 išduotą jam Lietuvių kilmės pažymėjimą ir kad pareiškėjas šiuo pagrindu turi jam 2023-05-01 net penkeriems metams išduotą nacionalinę D vizą, kad ne tik jis, bet ir jo sutuoktinė pateikė prašymus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (sutuoktinė – kaip atvykstanti kartu su pareiškėju gyventi į Lietuvą). Atsakovas visiškai neatkreipė dėmesio bei nevertino kitos svarbios aplinkybės, o būtent, kad Lietuvoje leidimo nuolat gyventi pagrindu gyvena pareiškėjo sesuo – J. B., nors šį faktą atsakovas mini Sprendime. Atsakovas visiškai nevertino šių aplinkybių, o jas tik formaliai išvardino. Atsakovas nenustatė jokių kitų aplinkybių, pagrindžiančių tai, kad pareiškėjas kelia ar galėtų kelti pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Pareiškėjas yra neteistas, nenustatyta bei Sprendime 1 nenurodyta, kad jis ketintų padaryti teisės pažeidimų, kad turi ryšių su pavojingais asmenimis. Pareiškėjas yra vedęs, jo profesija yra Informacinių technologijų specialistas duomenų apsaugos srityje, Lietuvoje jis lankosi, siekdamas bendrauti bei palaikyti ryšį su savo seserimi. Šios aplinkybės parodo jo glaudų ryšį su Lietuva bei iš jų visumos negali būti daroma išvada, kad pareiškėjas pavojingas Lietuvos valstybei, o kaip tik priešingai.

Pažymi, kad individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Nurodo, kad šiuo atveju ne tik nebuvo nustatyta pareiškėjo realiai egzistuojanti grėsmė valstybės saugumui, bet ir atsakovas, perkeldamas VSD išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę, vadovaujantis vien jo darbiniais santykiais, neatliko individualaus vertinimo, kurio reikalaujama, išvadą padarė vadovaudamasis ne aplinkybių visuma, o vieninteliu izoliuotu, išimtu iš konteksto faktu, į Sprendimą 1 perkėlė Valstybės saugumo departamento išvadą, neįvertinęs Sprendimų proporcingumo principo, kas sudaro Sprendimų panaikinimo pagrindą.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas 2023-07-14 sprendimu Nr. 23S109229 nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas 2023-08-02 sprendimu Nr. 23S122846 uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2023-05-03 pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad nuo 2013 m. dirba Rusijos Federacijoje, Kaliningrado mieste, banke „Sankt-Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu.

Vertinant A. S. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad A. S. Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas, Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais, turėdamas 2018 m. ir 2023 m Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas.

Šalies argumentai

A. S. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo, grindžia savos senelės lietuvių kilme. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi A. S., įvardydamas Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis, su kuriais turi ryšių, nurodė tik seserį E. B., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, jai yra išduotas leidimas nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi A. S. pažymėjo, kad yra vedęs, nurodė savo sutuoktinės, Rusijos Federacijos pilietės, asmens duomenis. Migracijos departamento duomenimis A. S. sutuoktinė 2023-05-29 pateikė prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo.

Valstybės saugumo departamentas 2023-07-03 pateikė išvadą Nr. 18-7288, kurioje nurodė, kad užsienietis nuo 2013 metų iki šiol dirba Rusijos banke „Sankt Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu. Banko „Sankt Peterburg“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sankt Peterburg“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sankt Peterburg“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sankt Peterburg“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos. A. S. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. S., dirbdamas „Sankt Peterburg“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Motyvuojamoji dalis

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, o šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, taip pat nustatyta, kad A. S. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo deklaruota, Lietuvoje jis niekada nebuvo įdarbintas, Lietuvoje lankydavosi su trumpalaikiais vienos ar kelių dienų vizitais, turėdamas 2018 m. ir 2023 m Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas. 2023-05-29 A. S. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo (kilmę grindžia savos senelės lietuvių kilme). Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi A. S., įvardydamas Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis, su kuriais turi ryšių, nurodė tik seserį E. B., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė. Migracijos departamento duomenimis E. B. yra išduotas leidimas nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui. Tačiau jie negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Nurodo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis.

VSD išvadoje nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjas, nuo 2013 metų iki šiol dirba Rusijos banke „Sankt Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu. Banko „Sankt Peterburg“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sankt Peterburg“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sankt Peterburg“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sankt Peterburg“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos. A. S. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. S., dirbdamas „Sankt Peterburg“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tačiau tai taip pat reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Atsakovo nuomone, pareiškėjas dirbdamas Rusijos banke „Sankt Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu nuo 2013 m. iki 2023 m., suvokė kokią poziciją ir politiką palaiko Bankas. Be to, nors savo skunde teigia, kad neturėjo jokios galimybės pakeisti ar kaip nors paveikti, įtakoti savo darbovietės politikos, tačiau kaip matyti iš paties pareiškėjo skundo, kad tik po to, kai pamatė, jog jo darbiniai santykiai Banke įtakoja jo teisinę padėtį, t. y. tik po vieno iš ginčijamo 2023-07-14 sprendimo priėmimo, pareiškėjas išėjo iš darbo 2023-07-24. Taigi jo išėjimas iš darbo tikrai nepatvirtina, kad jis nepalaiko savo darbdavio politikos, kuri susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika. Pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą ir dirbo Banke vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu, tad mažai tikėtina, jog jam nebuvo žinoma apie Banko vykdomą politiką ir tai, kad Bankui taikomos ES ir JAV sankcijos dėl Banko vykdomos paramos Rusijos Federacijos agresyviai politikai, tačiau minėtos aplinkybės netrukdė pareiškėjui it toliau dirbti minėtame Banke. Toks pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas kaip ne lojalumo Rusijos Federacijos vykdomai politikai ar atitinkantis šiuo metu Lietuvos kaip valstybės poziciją, t. y. kategoriškas nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai politikai. Tad lieka nepaneigta galimybė, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, naudodamos savo metodus, mėgins pasinaudoti A. S. vykdyti veiklas nukreiptas prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. Migracijos departamento vertinimu pareiškėjo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad jam išduotas Lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas ir nacionalinė D viza, nėra įtrauktas į fizinių asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąrašą, nes tai nepaneigia jo galimos grėsmės valstybės saugumui. Minėtas pažymėjimas patvirtina tik tai, kad asmuo yra lietuvių kilmės, ir palengvinantis Lietuvos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka arba leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo procedūrų, bet jis niekaip nepatvirtina asmens lojalumo Lietuvai ar tai, kad jis jau yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš tiesų pareiškėjui buvo išduota Šengeno viza, tačiau kaip matyti iš pareiškėjo pateiktos vizos , ji išduota Kaliningrade 2023-05-01, t. y. dar prieš priimant ginčijamus sprendimus. Tad vien tik jos išdavimas taip pat nepaneigia nustatytos galimos grėsmės valstybės saugumui.

Atkreipia dėmesį, kad ginčijamame sprendime buvo įvertinta ir kontekstinė informacija apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Tokios praktikos laikosi ir LVAT konstatuodamas, kad vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (LVAT 2023-04-05 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023).

Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įrodymų apie jo galimus veiksmus, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tad sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas (LVAT 2023-08-16 nutartis adm b. Nr. eA-2023-415/2023).

Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl atsakymų į klausimyno 10 ir 11 klausimus buvo įvertinti ginčijamame sprendime, t. y. minėti atsakymai nepaneigia aplinkybės, kad A. S. nuo 2013 metų iki sprendimo priėmimo dirbo Rusijos banke „Sankt-Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos režimo jėgos struktūroms. Visa tai duoda pagrįstą manymą, kad jo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas atliko nustatytų aplinkybių vertinimą ir padarė pagrįstą galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą.

Be to, pagal suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę ir toks vertinimas niekaip nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau padaryta pagrįsta išvada, kad jie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

Nurodo, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus taisyklių nepažeidė. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma .

Pažymi, kad pareiškėjui buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant ginčijama sprendimą, priešingai nei teigia pareiškėjas, buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD išvada, kurie leidžia daryti išvadą, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje. Priimant sprendimą buvo vadovautasi Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktais bei 5 punktu ir nustatytas 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

Ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Nenustatyta, kad pareiškėją sietų šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybe, taip pat nenustatyti socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Pažymi, kad apie galimus savo šeiminius ryšius su piliete E. B. pareiškėjas nurodė savo prašyme, tačiau Migracijos departamentui nepateikė dokumentų patvirtinančius jo giminystės ryšius su minėtu asmeniu. O jei minėti duomenys būtų pateikti , jie niekaip nepaneigtų ir nenusvertų jo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau - VSD) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti, kaip nepagrįstą.

VSD nuomone, skundžiami MD Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau - ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad VSD, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - UTPĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. liepos 3 d. raštu Nr. 18-7288 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau - raštas) Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD rašte nurodė, kad Pareiškėjas nuo 2013 metų iki šiol (rašto priėmimo momentu) dirba Rusijos banke „Sankt Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu. Banko „Sankt Peterburg“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sankt Peterburg“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sankt Peterburg“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sankt Peterburg“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos.

Pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad Pareiškėjas, dirbdamas „Sankt Peterburg“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar dirba Rusijos valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose ir turinčiose prieigą prie strategiškai svarbios infrastruktūros. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.

Pastebi, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, o tai atitinka ir LVAT formuojamą praktiką, pvz. „ <...> dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas <...>“ (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimas adm. byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas.

Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis (LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis adm. byloje Nr. eAS-846-756/2020). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. EŽTT pažymėjo, kad vertinimo laisvė apibrėžti, kas yra reikalinga nacionaliniam saugumui, paliekama atitinkamoms institucijoms. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie užsieniečių atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių - baudžiamosios atsakomybės taikymo, o ne dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kontržvalgybos uždavinys yra prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos banku „Sankt Peterburg“, kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai - su Kremliaus režimu susiję asmenys. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2023-07-24 banke nebedirba, tačiau tai neužkerta kelio Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms verbuoti pareiškėją ir išnaudoti jį kaip potencialų asmenį žvalgybos informacijai rinkti. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Kaip jau buvo nurodyta VSD rašte, Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus - šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones pačiam asmeniui ar Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Papildomai pastebi, kad dėl Rusijai pritaikytų sankcijų, ribojančių jos piliečių keliones į Lietuvą, sumažėjo ir su Rusijos žvalgyba bendradarbiaujančių šios šalies piliečių galimybės lankytis Lietuvoje, todėl tikėtina, kad Lietuvos-Rusijos valstybinę sieną kertant mažiau žmonių, Rusijos žvalgyba intensyviau verbuos tuos asmenis, kurie neturi gerų žvalgybinių galimybių. Toks VSD vertinimas atitinka ir LVAT poziciją išnagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje teismas pagrįstai sprendė, jog nuo 2014 iki 2019 metų pagal sutartį Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje dirbęs Baltarusijos Respublikos pilietis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia užsieniečio pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-2006-520/2023).

Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad svarbu paminėti ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimą byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.Visuotinai žinoma aplinkybė, kad skundžiamų Migracijos departamento Sprendimų priėmimo metu, Rusija buvo pradėjusi ir tebetęsė precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis.

Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos visos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra paviršutiniški, nes pareiškėjas juos grindžia tik sesers lankymu. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jo sesuo galėtų būti neįleista į Rusijos Federaciją ar kitaip jai būtų užkirstas kelias aplankyti pareiškėją, taigi, VSD vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Šiuo atveju ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika pareiškėjas apskritai neturi, nes jo ekonominių interesų centras vienareikšmiškai yra Rusijos Federacija (anot pareiškėjo, darbo santykius su banku „Sankt Peterburg“ nutraukė tik 2023-07-24).

VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gauti leidimą, suteikiantį teisę jam reziduoti Lietuvos Respublikoje (atitinkamai, ir Europos Sąjungoje), negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl skunde dėstomi teiginiai, esą nebuvo tinkamai atliktas proporcingumo vertinimas, yra atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas, atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas. VSD atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 23S109229, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi ir 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. 23S122846, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23S2109229, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo (Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), jis nurodė, kad nuo 2013 m. dirba Rusijos Federacijoje, Kaliningrado m., banke „Sankt-Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu.

Migracijos departamentas 2023 m. liepos 3 d. gavo VSD išvadą Nr. 19-7288, kurioje nurodyta, jog VSD duomenimis, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamento duomenimis, pareiškėjas turi ryšių, nesuderinamų su nacionalinio saugumo interesais, todėl jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas nurodo, kad A. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui , kadangi pildydamas Klausimyną nurodė, kad nuo 2013 m. iki šiol dirba Rusijos banke „Sankt-Peterburg“ vyriausiuoju informacinio saugumo specialistu. Banko kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos Vyriausybė. Bankas vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. Banko stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. Bankui dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir JAV sankcijos. A. S. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose , kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. S. , dirbdamas „Sankt-Peterburg“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo, grindžia savo senelės lietuvių kilme. Pareiškėjo seseriai E.B., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, yra išduotas leidimas nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui. Pareiškėjas yra vedęs, jo sutuoktinė 2023-05-29 pateikė prašymą išduoti leidimą jai nuolat gyventi tuo pagrindu, kad ji atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Pareiškėjui 2023-05-01 (iki priimant ginčijamus sprendimus) Kaliningrade buvo išduota Šengeno viza. Ta aplinkybė, jog pareiškėjui išduotas Lietuvių kilmę pagrindžiantis pažymėjimas tik patvirtina tai, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės ir palengvina Lietuvos pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka arba leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo procedūrą, tačiau tai nepatvirtina asmens lojalumo Lietuvai bei nepaneigia nustatytos galimos grėsmės valstybės saugumui.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Įstatymo nustatytą pagrindą – grėsmę valstybės saugumui konstatavo įvertinęs VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija apie pareiškėją ir padarė išvadą, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymu įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausyta yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su Sprendimu susijusių aplinkybių.

Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes.

VSD nurodytos aplinkybės pagrįstai buvo pripažintos svarbiomis sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pareiškėjui. Pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus ir akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2013-2023 m. dirbo Rusijos banke ,,Sankt-Peterburg“, kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. Banko kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. Bankas vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. Banko stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. Bankui taikomos tarptautinės sankcijos dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje. A. S. darbas Rusijos Banke kelia kontržvalgybinių rizikų. Yra grėsmė, kad jis gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Šios aplinkybės patvirtina, kad VSD ir Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021 nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu, Rusija buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama.

Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Konstitucijoje ar Konvencijoje ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką. Byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą, o pareiškėjo interesas nuolat gyventi Lietuvoje negali būti svarbesnis už valstybės saugumo interesą.

VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeimyninius ryšius), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 23S122846, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus.

Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas UTPĮ 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Atsakovo sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime buvo vertinta tiek VSD rašte siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjos ryšiai.

Nors pareiškėjas nurodo, kad sprendimas uždrausti atvykti jam į Lietuvos Respubliką pagrįstas prielaidomis, tačiau kaip ir sprendimo, kuriuo atsisakyti išduoti leidimą gyventi atveju, atsakovas vadovavosi turimais duomenimis ir sprendime nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą, įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeimyninius ryšius.

Darytina išvada, kad atsakovo priimti sprendimai nelemia pareiškėjo šeiminio gyvenimo ribojimo. Lietuvos Respublikoje laikinai gyvena tik jo sesuo, darbine veikla ankstesniu laikotarpiu jis užsiėmė būdamas Rusijoje, todėl darytina išvada, kad jam skirti ribojimai nelaikytini neproporcingais. Vien tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų nepatogumų ir suvaržymų, nėra pagrindas netaikyti jam ribojimų paneigiant valstybės saugumo interesus.

Teisėjų kolegija savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimui nenustatė.

Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento sprendimai buvo priimti laikantis nustatytos procedūros, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais pagrindo.

Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, yra išvestinis reikalavimo panaikinti sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė