Alytaus apylinkės teismo sprendimas, e2-22-780/2017

Teismas: Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-05-09
Bylos Nr.: e2-22-780/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-27-3-00620-2016-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ramūnas Šarka
Ieškovas: AB DNB banko
Atsakovas: L. S., M. G., E. Š.
Trečiasis asmuo: A. V., J. B., D. B., UAB „Ciendy“
Advokatai: Gilbertas Kinderevičius, Alina Vosyliūtė, Indrė Uždavinytė

Civilinė byla Nr. e2-22-780/2017Proceso Nr. 2-27-3-00620-2016-1Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.1.1.2; 2.1.1.3.10; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7; 3.2.6.5; 3.5.2.

LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 9 d.Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka,sekretoriaujant Joanai Kardokienei,dalyvaujant ieškovo AB DNB banko atstovei advokatei Indrei Uždavinytei,atsakovui antstoliui Marekui Petrovskiui ir jo atstovei advokatei Alinai Vosyliūtei,atsakovės L. S. atstovui advokatui Gilbertui Kinderevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams L. S., M. G., E. Š., antstoliui Marekui Petrovskiui, tretieji asmenys A. V., J. B., D. B. ir UAB „Ciendy“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB DNB bankas ieškiniu prašo pripažinti 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiais ir taikyti restituciją natūra.

Ieškinys grindžiamas šiais ieškinyje (t. 1, el. b. l. 1-15) ir atstovės teismo posėdyje išdėstytais argumentais. 2007-12-10 tarp AB DNB banko (toliau – Bankas) ir E. Š. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2500-2007-760 (toliau - Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu Bankas suteikė E. Š. 248 579,02 EUR kreditą nebaigtam gyvenamajam namui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., statyti. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13.4 punkte Bankas ir E. Š. susitarė, kad: „jei statybų eigoje ar po jų paaiškėja, kad įkeistame žemės sklype be įkeisto gyvenamojo namo pastatyti ir kiti statiniai, kurie registruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, visi šie statiniai turi būti taip pat įkeisti Bankui kai tik galima juos įkeisti“. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti 2007-12-11 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), ir 2009-08-21 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), Banko naudai buvo įkeistas E. Š. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, tvora, buitinių nuotekų valymo įrenginys, vandens gręžinys, esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų. r. (šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini), Lazdijų. r.). 2007-12-11 hipotekos lakšto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 8 dalies 2 punkte Bankas ir kredito gavėja E. Š. susitarė, kad: „visi įkeistame žemės sklype esantys ar vėliau atsiradę įrenginiai, tame tarpe, bet neapsiribojant elektros ir ryšių linijos bei pastotės, šilumos trasos, vandentiekis ir kanalizacija, keliai ir šaligatviai bei kiti infrastruktūros elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šį lakštą, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu.“ 2013-08-20 patvarkymu antstolis Raimundas Stanislauskas priėmė vykdyti išieškotojo AB DNB banko pateiktą Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro 2013-07-05 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2240 ir Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro 2013-07-05 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2241 dėl 263 569,74 EUR (910 053,60 Lt) skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo išieškomos sumos išieškojimo ir priverstinio Bankui įkeisto skolininkės E. Š. nekilnojamojo turto pardavimo. 2013-10-30 Turto arešto aktu antstolis Raimundas Stanislauskas areštavo skolininkės E. Š. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. 2016-04-27 antstolis Marekas Petrovskis pradėjo vykdymo veiksmus iš skolininkės E. Š. kito kreditoriaus - UAB „Ciendy“, naudai. 2016-07-05 antstolio Mareko Petrovskio kontoroje gautas E. Š. prašymas parduoti jos pasiūlytiems pirkėjams dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis Marekas Petrovskis pardavė skolininkės E. Š. pasiūlytam pirkėjui M. G. nekilnojamąjį turtą: kitus inžinierius statinius – lauko baseiną, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – lieptą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis Marekas Petrovskis pardavė skolininkės E. Š. pasiūlytam pirkėjui L. S. nekilnojamąjį turtą: pastatą – pirtį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – pavėsinę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); Oranžeriją, VĮ Registrų centras nurodytą kaip kiti inžineriniai statiniai – stoginė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), statusas – formuojamas, esančius (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. Turto pardavimo aktai yra neteisėti dėl: 1) esminių vykdymo proceso normų pažeidimo; 2) dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo; 3) dėl esminio Banko teisių pažeidimo; 4) dėl to, kad turtas parduotas už per mažą kainą. Antstolis Marekas Petrovskis pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimo vykdymo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 11 punktą, nes skolininkės turtą areštavęs vėliau nei antstolis Raimundas Stanislauskas, neturėjo teisės imtis šio turto realizavimo veiksmų pirmas. Antstolis Raimundas Stanislauskas E. Š. nekilnojamąjį turtą areštavo 2013-10-30, o antstolis Marekas Petrovskis – tik 2016-05-10. Be to, antstolis Marekas Petrovskis pažeidė Instrukcijos 11 punktą dar ir todėl, kad laiku neinformavo antstolio Raimundo Stanislausko apie turto pardavimą. Informaciją apie ginčo turto pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui antstolis Marekas Petrovskis elektroniniu paštu nusiuntė antstoliui Raimundui Stanislauskui tik 2016-07-28, t. y. tą pačią dieną, kada buvo surašyti Turto pardavimo aktai , o turėjo pranešti ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo skolininkės E. Š. prašymo gavimo dienos. Laiku negavęs informacijos apie planuojamą ginčo turto pardavimą, Bankas neteko teisės ginti savo pažeistas teises skųsdamas antstolio Mareko Petrovskio veiksmus bei imtis kitų priemonių, kad būtų užkirstas kelias ginčijamų turto pardavimo aktų sudarymui. Antstolis Marekas Petrovskis pažeidė ir CPK nuostatas, reglamentuojančias vykdymo procesą. Remiantis CPK 613 str. 3 d. nuostatomis, apie priimtus patvarkymus antstolis turi informuoti tiek vykdomo proceso šalis, tiek ir kitus suinteresuotus asmenis, todėl žinodamas, kad Banko naudai yra įkeistas skolininkei E. Š. priklausantis nekilnojamasis turtas, antstolis Marekas Petrovskis privalėjo informuoti ir Banką, ir jo naudai išieškojimą vykdantį antstolį Raimundą Stanislauską, tiek apie surašytus aktus dėl ginčo turto arešto, tiek apie patvarkymus dėl ginčo turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo bei ginčo turto įkainojimo. Minėtų veiksmų neatlikęs antstolis Marekas Petrovskis pažeidė CPK 613 str. 3 d. nuostatas ir iš esmės suvaržė hipotekos kreditoriaus Banko procesines teises vykdymo procese. Be to, CPK 747 str. numato, kad išieškodamas iš hipoteka įkeisto skolininko turto, antstolis raštu kreipiasi į hipotekos kreditorių, kad gautų jo sutikimą išieškoti iš hipoteka įkeisto skolininko turto. Nagrinėjamu atveju Turto pardavimo aktais parduoti turto objektai, išskyrus pirtį, yra įkeisti Bankui ir antstolis Marekas Petrovskis neturėjo Banko sutikimo išieškoti iš hipoteka įkeisto turto. Ginčo turto įkeitimą hipotekos lakštu ieškovas grindžia teismų praktikos išaiškinimais ir 2007-12-11 hipotekos lakšto, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), sąlygomis. Ieškovas remiasi hipotekos lakšto surašymo metu galiojusia CK 4.171 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta norma, kuri numatė, jog įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad CK 4.171 straipsnio 12 dalies taikymas neapribotas tik hipotekos lakšto sudarymo metu egzistuojančiais nekilnojamojo turto objektais kaip įkeičiamos žemės priklausiniais, t. y. šalys gali susitarti ne tik dėl esamų, bet ir būsimų įkeičiamos žemės priklausinių; jei būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje nėra aiškiai identifikuoti (tiek, kiek tai galima padaryti nesant konkrečių objektų, pvz., nenurodant individualaus numerio), jų kvalifikavimą hipotekos objektu lemia skolininko valia jų registravimo metu Nekilnojamojo turto registre šiuos įvardyti kaip žemės priklausinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2014). 2007-12-11 hipotekos lakšto 8 dalies 2 punkte šalys susitarė, kad: „visi įkeistame žemės sklype esantys ar vėliau atsiradę įrenginiai, tame tarpe, bet neapsiribojant elektros ir ryšių linijos bei pastotės, šilumos trasos, vandentiekis ir kanalizacija, keliai ir šaligatviai bei kiti infrastruktūros elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šį lakštą, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu.“ Todėl ieškovas teigia, kad Bankui yra įkeistas ne tik E. Š. žemės sklypas, bet ir visi vėliau ant jo pastatyti ir kaip minėto žemės sklypo priklausiniai įregistruoti nekilnojamojo turto objektai, kuriuos pardavė antstolis Marekas Petrovskis. Ieškovas taip pat nurodo, kad Antstolis Marekas Petrovskis pažeidė ir imperatyvias įstatymo normas bei iš esmės pažeidė Banko teises, kas pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra pagrindas, pripažinti negaliojančiais ginčijamus aktus. Ieškovas teigia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas - civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą. Šiuo atveju visas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., sudaro kaimo turizmo sodybos kompleksą, ką patvirtina pateiktos šios sodybos nuotraukos bei duomenys iš internetinio puslapio www.laimosvila.lt apie šioje kaimo turizmo sodyboje teikiamas paslaugas. Be to, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22390-110/2013, taip pat yra konstatuota, kad E. Š. kredito lėšas panaudojo verslo tikslais, t. y. įrengiant kaimo turizmo sodybą, kurioje teikiamos apgyvendinimo paslaugos ir už tai gaunamos pajamos. Tačiau Turto pardavimo aktais pardavus dalį šio kaimo turizmo sodybos komplekso objektų, vientisas turto kompleksas nepagrįstai išskaidytas. Ieškovas nurodo, kad visi ginčijamais aktais parduoti objektai negali savarankiškai funkcionuoti be kitų Bankui įkeistų objektų, nes jie visi pastatyti ant Bankui įkeisto žemės sklypo, naudojasi Bankui įkeistais inžineriniais statiniais – buitinių nuotekų valymo įrenginiu, vandens gręžiniu, visi yra aptverti tvora su vartais. Visi ginčo aktais parduoti objektai, išskyrus pirtį, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti kaip žemės sklypo priklausiniai, o pagal CK įvirtintą bendrą taisyklę priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas, t. y. jie turėtų būti parduodami su pagrindiniu daiktu (4.14 str. 1 d., 4.19 str.). Todėl dalies nekilnojamojo turto objektų pardavimas ir kaimo turizmo sodybos bendro turinio komplekso išskaidymas akivaizdžiai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų, nes minėtais aktais pardavus dalį bendro turtinio komplekso objektų, iš esmės pasunkėja likusių objektų realizavimo galimybės, sumažėja ir jų kaina, kadangi potencialūs pirkėjai nebus suinteresuoti įsigyti žemės sklypą ir jame likusius neparduotus pastatus ir inžinierius įrenginius, sudarančius poilsio kompleksą, kai tame pačiame žemės sklype esantys kiti objektai, priklauso kitiems savininkams, arba sutiks mokėti labai mažą kainą. Savo argumentus ieškovas grindžia ir ieškinyje nurodoma teismų praktika panašiais atvejais, kai teismai pripažino, jog vieningo turtinio komplekso pardavinėjimas dalimis dirbtinai mažina parduodamų objektų kainą ir pažeidžia hipotekos kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Ieškovas teigia, kad toks turto pardavimas ginčijamais aktais iš esmės pažeidė jo kaip išieškotojo teises - teisėtą siekį kuo operatyviau ir kuo didesne apimti iš įkeisto skolininkės turto pardavimo patenkinti hipoteka užtikrintus finansinius reikalavimus. Be to, toks turto išskaidymas, ieškovo nuomone, patvirtina ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu pagrindą - turto pardavimą už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju parduodant visą kaimo turizmo sodybą kartu viename komplekse, įskaitant ir ginčo turtą, būtų galima gauti didesnę kainą. Ieškovas nurodo, kad konstatuotinas tiek skolininkės E. Š., tiek antstolio Mareko Petrovskio, tiek kitų atsakovų ir trečiųjų asmenų nesąžiningumas Banko atžvilgiu, nes E. Š., nesąžiningai viena po kitos inicijuotose civilinėse bylose reiškė akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, siekdama laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių Bankui vykdyti ieškojimą iš įkeistos kaimo turizmo sodybos, o ginčo turto pirkėjai yra susiję tarpusavyje. Visos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadas, kad bendradarbiaujant skolininkei E. Š., kreditoriui A. V., pirkėjams M. G. ir L. S., taip pat ir antstoliui Marekui Petrovskiui, buvo sukurtas planas, kaip suvaržyti Banko procesines teises vykdymo procese ir, neinformavus hipotekos kreditoriaus, parduoti Ginčo turtą, tokiu būdu išskaidant vientisą kaimo turizmo sodybos objektą ir iš esmės apsunkinant Banko galimybes parduoti likusį įkeistą turtą. Todėl ieškovas prašo taikyti restituciją natūra ir ginčo turtą grąžinti skolininkės E. Š. nuosavybėn, o turto pirkėjams priteisti jų sumokėtas lėšas už Ginčo turto įsigijimą.

Atsiliepimas

Atsakovas antstolis Marekas Petrovskis su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais atsiliepime (t. 4, el. b. l. 137-139) bei teismo posėdyje išdėstytais argumentais. Ieškovas antstoliui Raimundui Stanislauskui yra pateikęs vykdomąjį dokumentą dėl išieškojimo iš įkeisto turto, todėl bankas, kaip hipotekos kreditorius, turi pirmumo teisę tik į tą turtą, kuris yra įkeistas ir tai nurodyta viešame registre. Bankas turėjo teisę išieškoti ir iš turto, kurį skolininkės pasiūlytiems pirkėjams pardavė jis, tačiau tik po to, kai pardavęs įkeistą turtą būtų nustatęs, kad nepakanka lėšų skolai išieškoti. Atsakovas nurodo, kad aiškinosi koks turtas yra įkeistas bankui ir vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatė, kad ginčijamais aktais parduotas turtas nebuvo įkeistas bankui, nebuvo jokių tai patvirtinančių įrašų viešame registre. Banko atstovė pati pripažįsta, kad pirtis nebuvo įkeista, o hipotekos lakštuose nėra įrašyti ir kiti jo parduoti daiktai. Pagal Hipotekos lakštų sąlygas visi įkeistame žemės sklype esantys ar vėliau atsiradę įrengimai yra įkeisti Kreditoriui pagal šiuos lakšus, jei įkeitimas nėra įformintas atskiru lakštu, tačiau ginčo objektai nebuvo nei įkeisti ieškovo naudai (nes toks apsunkinimas nebuvo registruotas nei Hipotekos registre, nei Nekilnojamojo turto registre), nei jie yra įrenginiai. Ginčo objektai yra statiniai, bet ne įrenginiai. CK 1.75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Tai numatyta ir CK 4.187 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad prieš sąžiningus trečiuosius asmenis hipotekos sandoris gali būti naudojamas tik tuo atveju, kai hipoteka Hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka įregistruota Hipotekos registre. Atsižvelgiant į tai, kad jokio ginčo turto įkeitimo fakto nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o visas ginčijamais aktais parduotas turtas yra pirties priklausiniai, bet ne įrenginiai, ieškovas nepagrįstai nurodo, kad pažeistos jo, kaip hipotekos kreditoriaus teisės, ir kad ginčo objektai buvo jam įkeisti. Atsakovas nesutinka, kad jis neturėjo pirmumo teisės parduoti areštuotą turtą, nes iš byloje esančių dokumentų ir viešo nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad E. Š. turtas pirmą kartą areštuotas ne 2013 m., kaip nepagrįstai ieškinyje nurodo ieškovas, o dar 2012 m., vykdant atsakovui pateiktus vykdomuosius dokumentus teismo nutartis: Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1900-230/2012; Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1899-485/2012; Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1899-485/2012; Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1900-230/2012. Todėl antstolis Raimundas Stanislauskas neturėjo jokio pirmumo teisės realizuoti skolininko turto, kurį areštavo 2013 metais. Atsakovas nesutinka, kad turtą pardavė už per mažą kainą. CPK 681 straipsnis numato areštuoto turto vertės nustatymą vadovaujantis subjektyviu ir objektyviu kriterijumi. Šiuo atveju vykdymo procese turto vertė buvo nustatyta vadovaujantis objektyviu kriterijumi – buvo paskirta ekspertizė turto vertei nustatyti. CPK 681 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai numatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Turto pardavimo aktuose nurodytos parduoto turto vertės visiškai atitinka UAB „Capital vertinimas“ 2016 m. birželio 17 d. Ekspertizės akte Nr. 16-NE06-01 nurodytą turto vertę, todėl neaišku kaip ieškovas ar antstolis Raimundas Stanislauskas galėjo įtakoti nustatant turto vertę ir kokios ieškovo teisės yra pažeistos, jei turto vertę nustatė ne antstolis, o ekspertas CPK 681 str. nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai ieškovas nepagrįstai teigia, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą ir įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes, nepateikė. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistos esminės jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisės, motyvuojant tuo, kad jam nepranešta apie įkeisto turto pardavimą, nes bankas nėra hipotekos kreditorius parduoto turto atžvilgiu, o apie 2016-07-05 gautą skolininkės prašymą parduoti turtą jos pasiūlytiems pirkėjams atsakovas antstoliui Raimundui Stanislauskui pranešė elektroniniu paštu 2016-07-06, išsiųsdamas pranešimą kaip ir visiems kitiems kreditoriams. Tačiau atsakovas pripažįsta, kad šio elektroninio laiško neatspausdino ir į vykdomąją bylą neįsegė, o kompiuteryje neišsaugojo ir negali pateikti. Tą patį pranešimą antstoliui Raimundui Stanislauskui jis išsiuntė pakartotinai 2016-07-29, kai turto pardavimu pradėjo domėtis bankas. Atsakovas nurodo, kad CPK nedraudžia parduoti atskirų nekilnojamojo turto objektų ir neįpareigoja parduoti atskirus objektus kaip vieną kompleksą. Banko teisės nėra pažeistos, nes jis neturi pirmumo teisės išieškoti iš parduoto gurto, o prisijungęs prie išieškojimo gaus išieškotų lėšų dalį kartu su kitais kreditoriais, proporcingai jo reikalavimo sumai.

Atsakovė L. S. su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais atsiliepime (t. 2, el. b. l. 140-150) ir jos atstovo teismo posėdyje išdėstytais argumentais. Pagal antstolio Mareko Petrovskio surašytą 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ji įsigijo ginčo turtą: 1) pastatą - pirtį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 2) kiemo statinius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 3) kitus inžinerinius statinius - pavėsinę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 4) oranžeriją (Nekilnojamojo turto registre nurodytą kaip kiti inžineriniai statiniai - stoginė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), statusas - formuojamas), esančius adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. Tačiau jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu ji neatliko, nes visą šiame akte nurodytą sumą už nupirktą turtą sumokėjo, turtas įsigytas už realią rinkos kainą, kuri buvo nustatyta pagal UAB „Capital vertinimas" 2016-06-17 ekspertizės aktą Nr. 16 - NE06-01. Ginčijamų aktų atsakovė nesudarinėjo ir nepasirašinėjo, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas, kuris, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įsigydama ginčo turtą ji jokių planų su kitais atsakovais nesudarinėjo ir pažeisti ieškovo interesų nesiekė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Atsakovė nurodo, kad ji, M. G. ir skolininkė E. Š. yra tik pažįstami, tačiau tai nereiškia, jog dėl to jie yra nesąžiningi ar kad atliko neteisėtus veiksmus. CPK 704 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skolininkas gali pats surasti areštuoto turto pirkėją, bet nėra pasisakyta, kad skolininkas negali pažinoti jo paties surasto pirkėjo, ar kad tai kažkaip galėtų įtakoti ir pakeisti tolesnius antstolio veiksmus, susijusius su areštuoto turto realizavimo procesu. Visiškai įprasta, jog norimą parduoti turtą visų pirma pasiūloma įsigyti savo giminėms, draugams, pažįstamiems. Jokia hipoteka viešame registre į ginčo turtą nebuvo ir nėra įregistruota. Parduotas turtas nėra nurodytas ir 2007 m. bei 2009 m. hipotekos lakštuose. Ieškinyje net ir pats ieškovas savęs nelaiko hipotekos kreditoriumi, nes nurodo, jog turėtų būti analizuojama kuris antstolis ginčo turtą areštavo pirmas, kad pažeidžiant pirmumą buvo pažeistas Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 punktas. Pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį, net ir pripažinus turtą įkeistą hipotekos lakštu, tai negalėtų būti panaudota prieš teisėtai veikusius atsakovus L. S. ir M. G., kurie įsigydami ginčo turtą veikė kaip sąžiningi tretieji asmenys ir jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie hipoteką, kadangi ieškovas tokių aplinkybių nėra įregistravęs viešame registre. Ieškovas nepagrįstai remiasi CPK 613 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes šioje normoje aiškiai nurodyta, kad antstolis turi pareigą informuoti proceso šalis ir kitus suinteresuotus asmenis apie patvarkymus tik kai tai konkrečiai numatyta CPK, ko šiuo atveju nei vienoje CPK normoje nėra numatyta. Ieškovas per visą ginčo turto realizavimo laikotarpį nei karto neišreiškė antstoliui Marekui Petrovskiui suinteresuotumo dalyvauti procese, tuo labiau, kad antstolis Marekas Petrovskis informavo antstolį Raimundą Stanislauską apie tai, jog vykdomas išieškojimas iš skolininkės turto ir skolininkė yra pateikusi siūlymą dėl areštuoto turto paradavimo surastam pirkėjui. Antstolis Marekas Petrovskis, 2016 m. liepos 5 d. gavęs skolininkės prašymą dėl turto paradavimo jos surastam pirkėjui, 2016 m. liepos 6 d. informavo apie tai antstolį Raimundą Stanislauską, todėl atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiu, kad antstoliui Raimundui Stanislauskui apie turto realizavimą nebuvo žinoma iki 2016 m. liepos 28 d., ir kad buvo pažeistas Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 punktas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kuriais vadovavosi atsakovai, jokios hipotekos ginčo turtui nebuvo nustatyta, todėl CPK 747 straipsnio nuostata, kad būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą išieškoti iš įkeisto turto, taip pat nebuvo pažeista. Atsakovė teigia, kad nebuvo pažeista ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta nuostata dėl parduodamo turto kainos teisingo nustatymo, nes už nupirktą turtą buvo sumokėta visa ekspertizės metu nustatyta kaina, kuri procentinė išraiška gerokai net viršija dalis, numatytas CPK 718 straipsnyje, 722 straipsnio 1 dalyje, kurių būtų galima tikėtis turtą išvaržant varžytynėse. Ekspertų surašytas ekspertizės aktas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jei turto vertę būtų nustatinėjęs pats ieškovas ar jo interesais veikiantis antstolis Raimundas Stanislauskas, tai turto vertė būtų kitokia. Atsakovė nesutinka, kad E. Š. turtas negalėjo būti parduotas kaip atskiri objektai, o turėjo būti parduodamas kaip vientisas kompleksas. CPK 634 straipsnio 2 dalis numato, kad antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Šiuo atveju pastatas - pirtis ir jos priklausiniai - pavėsinė, oranžerija, ginčo kiemo statiniai, lauko baseinas su lieptu yra atskiri objektai, kurie gali būti atskirti nuo kito turto, esančio tuo pačiu adresu, ir gali atskirai bei nepriklausomai funkcionuoti. Todėl jie neprivalo būti pardavinėjami kartu su kitais įkeistais statiniais, to nenumato joks teisės aktas. Be to, turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., daug realiau parduoti atskirais objektais, o ne viską bendrai, nes taip praplečiamas ir likusio turto galimų pirkėjų skaičius. Turtą parduodant kaip atskirus objektus jų kaina tampa prieinamesnė didesniam asmenų ratui nei kad būtų mėginant turtą parduoti vientisą kompleksą. Atsakovė nesutinka ir su ieškovo argumentais dėl antstolių pirmumo realizuoti ginčo turtą. Ji nurodo, kad ginčo turtas pirmą kartą buvo areštuotas ne 2013 m., dar 2012 m., ir ne antstolio Raimundo Stanislausko, o teismų nutartimis, kurios buvo perduotos vykdyti antstoliui Marekui Petrovskiui. Todėl ginčo turto realizavimo pirmumas priklausė būtent antstoliui Marekui Petrovskiui ir jis nepažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 punkto. CPK 602 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turto pardavimo be varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, teismas gali taikyti restituciją, tačiau neprivalo to daryti visais atvejais. Todėl šiuo atveju restitucija neturėtų būti taikoma, nes atsakovai L. S. ir M. G. veikė visiškai sąžiningai (CPK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovė E. Š. su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia iš esmės tais pačiais jos atsiliepime nurodytais, argumentais kaip ir atsakovai Marekas Petrovskis ir L. S.. Papildomai atsakovė pažymi, kad Kredito sutarties 13.4 punktu ieškovas ir E. Š.)susitarė, kad, jei statybų eigoje ar po jų paaiškėja, jog įkeistame žemės sklype be įkeisto gyvenamojo namo pastatyti ir kiti statiniai, kurie registruotini kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, visi šie statiniai turi būti įkeisti Bankui kai tik galima juos įkeisti, tačiau tai visiškai nereiškia, jog visi tuo pačiu adresu esantys statiniai savaime vien dėl to ir vien tuo vadovaujantis jau yra įkeisti ieškovo naudai. Hipotekos lakštuose yra numatyta, kad visi įkeistame žemės sklype esantys ar vėliau atsiradę įrenginiai bei kiti infrastruktūriniai elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šiuos lakštus, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu, tačiau įrenginiai ir infrastruktūros elementai nėra statiniai, o visi paruduoti objektai buvo būtent statiniai. Atsakovė nurodo, kad Ieškovas yra praleidęs CPK 512 straipsnyje imperatyviai nustatytus terminus ginčyti atsakovo antstolio veiksmus, susijusius su išieškojimu iš turto išieškotojo UAB „Ciendy“ naudai, todėl prašo taikyti senatį (CK 1.124 straipsnis) ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Nors ieškovas ieškinyje ir nurodo, kad visą turtą kartu parduodant būtų galima gauti daug didesnę kainą, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymu, todėl CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte esantis pagrindas pripažinti ginčijamus aktus negaliojančiais neįrodytas. Tik mažos dalies skolininkės turto pardavimas niekaip nesumažina likusio neparduoto turto pardavimo galimybių. Netgi priešingai, išskaidžius skolininkės turtą dalimis tampa žymiai realiau jį faktiškai priverstinai parduoti realiai ir nėra jokios grėsmės, kad niekas nenorėtų įsigyti kito šalia pirties su priklausiniais esančio turto, kurį sudaro ne tik žemės sklypas, bet ir gyvenamasis namas. CPK 602 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad turto pardavimo be varžytinių aktus pripažinus negaliojančiais gali būti taikoma restitucija, tačiau nėra nurodyta, kad ją taikyti yra privaloma. Atsakovai L. S. ir M. G. nieko nepažeidė, visą laiką elgėsi tinkamai ir sąžiningai, todėl jų nenaudai taikyti restituciją būtų visiškai nesąžininga, ir netikslinga (t. 3, el. b. l. 12-24).

Atsakovas M. G. su ieškiniu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia iš esmės tais pačiais jo atsiliepime (t. 3, el. b. l. 2-9, 12-24) nurodytais, argumentais kaip ir atsakovai Marekas Petrovskis, L. S. ir E. Š..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės. 2007-12-10 tarp AB DNB banko (toliau – Bankas) ir E. Š. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2500-2007-760 (toliau – 2010 m. Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu, ir vėlesnių susitarimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo pagrindu, Bankas suteikė E. Š. 253 123,54 Eur kreditą nebaigtam gyvenamajam namui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., statyti (t. 1, el. b. l. 18-42). Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13.4 punkte Bankas ir E. Š. susitarė, kad: „jei statybų eigoje ar po jų paaiškėja, kad įkeistame žemės sklype be įkeisto gyvenamojo namo pastatyti ir kiti statiniai, kurie registruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, visi šie statiniai turi būti taip pat įkeisti Bankui kai tik galima juos įkeisti“ (t. 1, el. b. l. 19). 2007-12-11 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), Banko naudai buvo įkeistas E. Š. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų. r., o hipotekos lakšto 9 dalies 2 punkte Bankas ir E. Š. susitarė, kad: „visi įkeistame žemės sklype esantys ar vėliau atsiradę įrenginiai, tame tarpe, bet neapsiribojant elektros ir ryšių linijos bei pastotės, šilumos trasos, vandentiekis ir kanalizacija, keliai ir šaligatviai bei kiti infrastruktūros elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šį lakštą, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu“ (t. 1, el. b. l. 44-47). 2009-08-21 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), Banko naudai buvo įkeistas E. Š. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tvora, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), buitinių nuotekų valymo įrenginys, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vandens gręžinys, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų. r., o hipotekos lakšto 8 dalyje Bankas ir E. Š. susitarė, kad: „visi įkeistame žemės sklype esantys ar vėliau atsiradę įrenginiai, tame tarpe, bet neapsiribojant elektros ir ryšių linijos bei pastotės, šilumos trasos, vandentiekis ir kanalizacija, keliai ir šaligatviai bei kiti infrastruktūros elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šį lakštą, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu“ (t. 1, el. b. l. 53-51). Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaras 2013-07-05 išdavė vykdomuosius įrašus Nr. 2240 ir Nr. 2241 dėl 262 937,56 Eur, skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo išieškomos sumos priverstinio išieškojimo Bankui pagal 2007-12-11 hipotekos lakštą, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), ir 2009-08-21 hipotekos lakštą, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (t. 1, el. b. l. 43, 52). 2013-08-20 patvarkymu Nr. 4464 antstolis Raimundas Stanislauskas priėmė vykdyti išieškotojo AB DNB banko pateiktus Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro 2013-07-05 išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 2240 ir Nr. 2241 (t. 1, el. b. l. 60). 2013-10-30 Turto arešto aktu antstolis Raimundas Stanislauskas areštavo visą skolininkės E. Š. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. (t. 1, el. b. l. 61-65). 2016-04-27 patvarkymu antstolis Marekas Petrovskis priėmė vykdyti išieškotojo UAB „Ciendy“ pateiktą Kauno miesto 19-ojo notaro biuro 2016-04-25 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 19KU-1846 dėl 5 828 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės E. Š. (t. 4, el. b. l. 87-89). 2016-05-09 ir 2016-05-13 Turto arešto aktais antstolis Marekas Petrovskis areštavo visą skolininkės E. Š. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. (t. 4, el. b. l. 34-38, 62-64). 2016-07-05 antstolio Mareko Petrovskio kontoroje gautas skolininkės E. Š. prašymas parduoti jos pasiūlytiems pirkėjams dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. (t. 4, el. b. l. 126). 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis Marekas Petrovskis pardavė skolininkės E. Š. pasiūlytam pirkėjui M. G. nekilnojamąjį turtą: kitus inžinierius statinius – lauko baseiną, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – lieptą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. (t. 1, el. b. l. 16). 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis Marekas Petrovskis pardavė skolininkės E. Š. pasiūlytam pirkėjui L. S. nekilnojamąjį turtą: pastatą – pirtį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – pavėsinę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); Oranžeriją, VĮ Registrų centre nurodytą kaip neįregistruotas statinys, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. (t. 1, el. b. l. 17).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar dviem minėtais 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktais antstolis Marekas Petrovskis teisėtai pardavė dalį skolininkės E. Š. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. Sprendžiant šį ginčą ir vertinant šalių argumentus visų pirma būtina nustatyti ar antstolio Mareko Petrovskio parduotas turtas laikytinas įkeistu pagal minėtus 2007 m. ir 2009 m. sutartinės hipotekos lakštus, nes nuo to priklauso ir daugelio ginčijamų antstolio Mareko Petrovskio veiksmų teisėtumas, ir šalių argumentų vertinimas. Pažymėtina, kad dalis šio ginčo jau buvo ginčo dalyku ir vienoje iš anksčiau išnagrinėtų bylų tarp hipotekos sandorio šalių, nes šios bylos atsakovė E. Š. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-20099-599/2015 buvo pareiškusi ieškinį šios bylos ieškovui AB DNB bankui, kuriuo reikalavo pripažinti, kad: pirtis, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pavėsinė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), aikštelė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir lieptas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų. r., nėra įkeisti bankui ir iš jų negali būti vykdomas išieškojimas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20099-599/2015 tokį E. Š. reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir sprendime konstatavo, kad: „<...> byloje nustatyta priešinga aplinkybė, t. y. kad minėtas ieškovės turtas yra įkeistas atsakovui ir iš jo gali būti vykdomas skolos išieškojimas <...>“ (t. 1, el. b. l. 100-109). Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nes Vilniaus apygardos teismas 2016-03-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-705-345/2016 atmetė E. Š. skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimą paliko nepakeistą (t. 1, el. b. l. 110-112). Taigi, klausimas dėl to ar pirtis, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); pavėsinė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), aikštelė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (Registrų centre unikalus Nr. buvo pakeistas į Nr. 440-4186-3834 (t. 1, el. b. l. 152-163), ir lieptas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų. r., yra įkeisti AB DNB bankui užtikrinant 2007-12-10 kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-760 įvykdymą, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šios aplinkybės iš naujo įrodinėti nereikia (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

Nors minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-20099-599/2015 nedalyvavo šios bylos atsakovai L. S., M. G. ir antstolis Marekas Petrovskis, tačiau minėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią ir šioje byloje, nes CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, ne tik tais atvejais, kai išnagrinėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tais atvejais, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Šiuo atveju išnagrinėtoje byloje dalyvavo abi sutartinės hipotekos sandorio šalys, t. y. AB DNB bankas ir skolininkė E. Š., o antstolis Marekas Petrovskis šį turtą pardavė atsakovams L. S. ir M. G. jau po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl anksčiau išnagrinėto ginčo dėl šio turto teisinės pasekmės ir priimtas teismo sprendimas galioja ir vėliau šį turtą iš E. Š. įsigijusiems atsakovams L. S. ir M. G., bei atsakovui Marekui Petrovskiui, kuris vykdymo procese šį turtą pardavė specialia, įstatyme nustatyta tvarka, nes naujasis savininkas įgyja į perduotą turtą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.48 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas Marekas Petrovskis savo atsikirtimams pagrįsti teismo posėdyje nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2016-06-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1372-773/2016, kurioje, antstolio manymu, konstatuota, kad dalis E. Š. turto yra įkeista nagrinėjamais hipotekos lakštais, o dalis neįkeista. Šia antstolio minima nutartimi Kauno apygardos teismas sprendė tik antstolio Raimundo Stanislausko 2013-10-30 surašyto turto arešto akto pagrįstumą ir teisėtumą, bet nenustatinėjo koks tiksliai yra hipotekos objektas. Minima nutartimi teismas atmetė skolininkės E. Š. skundą dėl antstolio Raimundo Stanislausko patvarkymo, kuriuo buvo areštuotas visas E. Š. priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., ir konstatavo, kad 2013-10-30 turto arešto aktas yra pagrįstas ir teisėtas visa apimtimi (t. 1, el. b. l. 121-127), ką buvo pripažinęs ir Kauno apylinkės teismas 2016-03-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4246-151/2016 (t. 1, el. b. l. 113-120). Tačiau šiose nutartyse teismai nesprendė koks konkrečiai turtas yra įkeistas pagal nagrinėjamus 2007 m. ir 2009 m. hipotekos lakštus, nes nustatė, kad net ir viso areštuoto turto nepakanka E. Š. skolai išieškoti, todėl pripažino, kad bet kuriuo atveju areštuoti galima visą turtą ir nukreipti į jį išieškojimą.

Sprendžiant koks turtas įkeistas šioje byloje nagrinėjamais hipotekos lakštais svarbu ne tik formalus hipotekos lakštų vertinimas, bet ir kredito sutarties šalių valia sudarant su kredito suteikimu susijusius sandorius, tikrieji šalių ketinimai bei teismų praktika aiškinant hipotekos objekto apimtį. Hipotekos lakštų surašymo metu galiojusio CK 4.171 straipsnio 12 dalyje buvo įtvirtinta norma, kuri numatė, jog įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Šiuo metu galiojančioje CK 4.171 straipsnio 3 dalies redakcijoje numatyta iš esmės analogiška norma, kuri numato, kad jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos objektu laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai, išskyrus daikto pajamas. Be to, antraeiliai daiktai laikomi įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti hipotekos sandoryje. Aiškindamas minėtą ankstesnės redakcijos CK 4.171 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad šios normos taikymas neapribotas tik hipotekos lakšto sudarymo metu egzistuojančiais nekilnojamojo turto objektais kaip įkeičiamos žemės priklausiniais, t. y. šalys gali susitarti ne tik dėl esamų, bet ir būsimų įkeičiamos žemės priklausinių. Be to, Kasacinis teismas pabrėžia, kad jei būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje nėra aiškiai identifikuoti (tiek, kiek tai galima padaryti nesant konkrečių objektų, pvz., nenurodant individualaus numerio), jų kvalifikavimą hipotekos objektu lemia skolininko valia jų registravimo metu Nekilnojamojo turto registre šiuos įvardyti kaip žemės priklausinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2014). Nurodytoje byloje Kasacinis teismas sprendė analogišką ginčą dėl sutartinės hipotekos objekto nustatymo, kai hipotekos lakšte šalys buvo įvardijusios tik objektą „žemės sklypas“, o pagrindinėje sutartyje ir papildomame susitarime buvo nurodžiusios, kad įkeičiamas ne tik žemės sklypas, bet ir ant jo statomas pastatas. Todėl minėti Kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir šioje byloje, nes aplinkybės yra iš esmės analogiškos - Bankas ir skolininkė E. Š. 2007-12-10 kreditavimo sutartyje buvo numatę, kad be įkeisto gyvenamojo namo ir visi kiti pastatyti statiniai, kurie registruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, turi būti taip pat įkeisti Bankui, o 2007 m. hipotekos lakštu įkeitę žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, numatė, kad šiuo hipotekos lakštu bus laikomi įkeistais ir kiti šiame žemės sklype pastatyti įrenginiai bei infrastruktūros elementai.

Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentuoja dvi sąlygas, kurios būtinos konkretų turtą kvalifikuojant hipotekos objektu: 1) šalys sudarydamos hipotekos sutartį turi susitarti dėl nekilnojamojo turto objektų kaip žemės priklausinių įkeitimo ir, 2) nekilnojamojo turto objektus turi įregistruoti kaip žemės priklausinius Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju 2007-12-10 kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13.4 punkte šalys susitarė, kad jei statybų įkeistame žemės sklype be įkeisto gyvenamojo namo bus pastatyti ir kiti statiniai, kurie registruojami kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, visi šie statiniai turi būti taip pat įkeisti Bankui kai tik galima juos įkeisti. Vadinasi kreditavimo sutarties šalys aiškiai susitarė, kad sutarties užtikrinimui turi būti įkeisti ne tik esami, bet ir būsimi statiniai, kurie bus pastatyti ant žemės sklypo, ir tokius būsimus statinius susitarė laikyti žemės sklypo priklausiniais. Tokią šalių valią patvirtina ir tolesni jų veiksmai vykdant šį kreditavimo sutarties punktą, nes įkeisdami žemės sklypą ir pastatytą gyvenamąjį namą, 2007-12-11 hipotekos lakšto 9 dalies 2 punkte, Bankas ir E. Š. susitarė, kad ir visi įkeistame žemės sklype vėliau atsiradę įrenginiai bei kiti infrastruktūros elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šį lakštą, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu. Atitinkamai 2009-08-21 atskiru hipotekos lakštu šalys įkeitė naujai pastatytus statinius: ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tvorą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), buitinių nuotekų valymo įrenginį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), vandens gręžinį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Be to, šio hipotekos lakšto 8 dalyje Bankas ir E. Š. vėl susitarė, kad ir visi kiti įkeistame žemės sklype vėliau atsiradę įrenginiai bei kiti infrastruktūros elementai yra įkeisti Kreditoriui pagal šį lakštą, jei įkeitimas nėra įforminamas atskiru lakštu. Taigi, šie nuoseklūs šalių veiksmai ir jų sudaryti sandoriai patvirtina, kad tiek kreditavimo sutartimi, tiek jos pagrindu sudarytais hipotekos lakštais šalys siekė įkeisti bankui visus statinius, kurie bus pastatyti tame žemės sklype, ir susitarė laikyti būsimus statinius įkeistais jau minėtais hipotekos lakštais, net jei nebus surašyti atskiri nauji hipotekos lakštai atsiradus naujiems statiniams. Ir nors antstolio Mareko Petrovskio parduotų statinių kreditavimo sutarties šalys neįformino atskiru hipotekos lakštu, tačiau tai nereiškia, kad negalioja abiejuose sudarytuose hipotekos lakštuose numatyta sąlyga, kad ir be atskiro įkeitimo lakšto įforminimo visi vėliau atsiradę įrenginiai bei infrastruktūros elementai. laikomi įkeistais.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą pripažintina, kad byloje nustatyta pirmoji iš minėtų Kasacinio teismo suformuluotų sąlygų ginčo turtą kvalifikuoti hipotekos objektu, t. y. šalys sudarydamos 2007 m. ir 2009 m. hipotekos sutartis susitarė dėl būsimų nekilnojamojo turto objektų kaip žemės priklausinių įkeitimo ir be atskiro hipotekos lakšto įforminimo. Šiuo atveju vien tik pažodinis hipotekos lakštų aiškinimas, kuriuo remiasi atsakovas Marekas Petrovskis, apeliuodamas į tai, kad jo parduoti nekilnojamojo turto objektai yra statiniai, o ne įrenginiai, negali būti pagrindu pripažinti, kad ginčo statiniai nėra įkeisti minėtais hipotekos lakštais. Viena vertus, kreditavimo sutarties šalių veiksmai aiškiai rodo, kad jos susitarė įkeisti visus žemės sklype statomus nekilnojamojo turto objektus kaip žemės sklypo priklausinius nepriklausomai nuo jų pavadinimo, o kita vertus, šiam susitarimui įforminti šalys minėtose hipotekos lakštų sąlygose panaudojo platesnę nei „statinio“ sąvoką – „kiti infrastruktūros elementai“, kuri, atsižvelgiant į minėtus šalių veiksmus ir visus sudarytus sandorius, apima visus žemės sklype statomus įrenginius ir statinius, kaip žemės sklypo priklausinius.

Nustatant ar yra antroji iš minėtų Kasacinio teismo suformuluotų sąlygų ginčo turtą kvalifikuoti hipotekos objektu, t. y. ar atsakovo Mareko Petrovskio parduoti nekilnojamojo turto objektai buvo įregistruoti kaip žemės priklausiniai Nekilnojamojo turto registre, pabrėžtina, kad visi parduoti ginčo objektai, išskyrus pirtį ir oranžeriją, ginčijamų turto pardavimo aktų sudarymo metu viešame registre buvo įregistruoti būtent kaip žemės sklypo priklausiniai. Tai patvirtina ir vykdomojoje byloje esantis 2016-06-29 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. 4, el. b. l. 2-5), ir ieškovo pateiktas 2016-08-04 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. 1, el. b. l. 152-163), kuriuose nurodyta, kad kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kiti inžineriniai statiniai – lieptas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kiti inžineriniai statiniai - lauko baseinas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); ir kiti inžineriniai statiniai – pavėsinė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., priklausiniai. Akivaizdu, kad visų šių statinių pardavimo metu, t. y. 2016-07-28, jų savininkė E. Š. pati juos laikė įkeisto žemės sklypo priklausiniais, kurie taip ir buvo įregistruot viešame registre. Todėl pripažintina, kad šie žemės sklypo priklausiniai buvo įkeisti pagal 2007-12-10 kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13.4 punkto ir 2007-12-11 hipotekos lakšto 9 dalies 2 punkto bei 2009-08-21 hipotekos lakšto 8 dalies sąlygas, nors ir nebuvo sudarytas atskiras hipotekos lakštas. Taigi, nors šiuo atveju abiejuose hipotekos lakštuose būsimi žemės priklausiniai nėra aiškiai identifikuoti, tačiau remiantis minėtu Kasacinio teismo išaiškinimu, jų kvalifikavimą hipotekos objektu lemia skolininkės E. Š. valia jų registravimo metu Nekilnojamojo turto registre šiuos statinius įvardyti kaip žemės sklypo priklausinius, dėl kurių įkeitimo šalys susitarė kreditavimo sutartyje ir 2007 m. bei 2009 m. hipotekos lakštuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2014). Tai, kad bylos nagrinėjimo metu šie statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo perregistruoti kaip pirties priklausiniai ir atsakovo Mareko Petrovskio atstovė pateikė tai patvirtinantį 2017-04-19 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (t. 12, el. b. l. 37-42), neturi jokios reikšmės kvalifikuojant ginčo teisinius santykius, nes, kaip minėta, svarbu yra skolininkės E. Š. valia jų registravimo metu Nekilnojamojo turto registre kaip žemės sklypo priklausinių būtent tuo metu, kai jie buvo pastatyti ir kai galiojo kreditavimo sutartis, o ne po to, kai nutraukus kreditavimo sutartį ir pardavus šiuos statinius naujiems savininkams, pastarieji įgijo teisę savo nuožiūra keisti kadastro duomenis viešame registre.

Nors ginčijamais turto pardavimo aktais parduota pirtis ir oranžerija nebuvo įregistruoti kaip žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., priklausiniai, tačiau atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes ir kreditavimo sutarties šalių tikrąją valią bei ją patvirtinančius jų veiksmus ir sudarytus sandorius, šie statiniai taip pat pripažintini įkeistais bankui pagal minėtas 2007-12-11 hipotekos lakšto 9 dalies 2 punkto nuostatas, nes šalys būtent tokio rezultato ir tokio prievolės užtikrinimo siekė sudarydamos 2007-12-10 kreditavimo sutartį, kurios esmė ir yra įkeistais laikyti visus vėliau pastatytus statinius tame pačiame žemės sklype. Todėl tai, kad skolininkė E. Š. pirties ir oranžerijos, skirtingai nei kitų ginčo statinių, nei įkeitė atskiru hipotekos lakštu, nei įregistravo kaip įkeisto žemės sklypo priklausinio, nereiškia, kad šie statiniai nepriklauso žemės sklypui, ant kurio stovi, ir kad nėra įkeisti kaip jo priklausiniai. Juo labiau, kad pirtis, kaip minėta, jau buvo pripažinta įkeista bankui minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20099-599/2015, o oranžerija iš viso nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl jos atžvilgiu negalima pritaikyti formalaus skolininkės E. Š. valios patikrinimo registruojant šį statinį Nekilnojamojo turto registre.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus antstolio Mareko Petrovskio parduotas atsakovams L. S. ir M. G. ginčo turtas pripažintinas įkeistu 2007-12-11 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi parduotas turtas.

Nustačius, kad ieškovas AB DNB bankas yra skolininkės E. Š. hipotekos kreditorius, kurio naudai buvo įkeistas ir areštuotas visas skolininkės nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., reikia įvertinti ar dalį šio turto pardavęs antstolis Marekas Petrovskis laikėsi visų įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių vykdymo procesą, ar tenkindamas kitų skolininkės kreditorių interesus nepažeidė ieškovo teisų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau - Sprendimų vykdymo instrukcija), normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas, turto pardavimo be varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti tokį aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. Be to, įvertinęs, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu, kuris numato, jog turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės, Kasacinis teismas išaiškino, kad įstatymo leidėjas, įtvirtindamas naują nurodytų aktų negaliojimo pagrindą, suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus ir dėl kitų esminių pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pagrįstai teigia, kad antstolis Marekas Petrovskis nesilaikė Sprendimų vykdymo instrukcijos ir CPK reikalavimų, padarė esminių pažeidimų priverstinio vykdymo metu bei pažeidė esmines ieškovo teises.

Teismas pripažįsta, kad antstolis Marekas Petrovskis pažeidė Sprendimo vykdymo instrukcijos 11 punktą, nes laiku neinformavo antstolio Raimundo Stanislausko apie gautą skolininkės E. Š. prašymą turtą parduoti jos pasiūlytiems pirkėjams, o po to turtą pardavė nesilaikydamas nustatytos eiliškumo tvarkos, kai išieškojimą iš to paties turto vykdo keli antstoliai.

Sprendimo vykdymo instrukcijos 11 punktas numato, kad jeigu areštuotas turtas parduodamas skolininko pasiūlytam pirkėjui, turtą parduodantis antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo skolininko prašymo turtą parduoti jo pasiūlytam pirkėjui gavimo dienos apie turto pardavimą informuoja kitus antstolius, vykdančius išieškojimą iš to paties skolininko. Antstolis Marekas Petrovskis skolininkės E. Š. prašymą parduoti turtą jos pasiūlytiems pirkėjams L. S. ir M. G. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 2016-07-05 (t. 4, el. b. l. 126), todėl ne vėliau kaip 2016-07-07 turėjo apie tai pranešti antstoliui Raimundui Stanislauskui, nes dar 2016-04-26 tikrino ir į vykdomąją bylą įsegė Turto arešto aktų registro duomenis, iš kurių matė apie antstolio Raimundo Stanislausko uždėtą turto areštą (t. 4, el. b. l. 77-81). Tačiau atsakovas Marekas Petrovskis neįrodė, kad antstoliui Raimundui Stanislauskui apie gautą skolininkės E. š. prašymą pranešė anksčiau nei 2016-07-28. Antstolio Raimundo Stanislausko 2016-08-24 raštas AB DNB bankui patvirtina, kad antstolis Raimundas Stanislauskas tik 2016-07-28 gavo antstolio Mareko Petrovskio elektroninį laišką su klausimu ar šis jungsis prie išieškojimo iš E. Š., o 2016-07-29 elektroniniu paštu gavo iš antstolio Mareko Petrovskio ir patį pranešimą dėl turto pardavimo, siūlymą dėl pirkėjo bei išvadą dėl turto vertės (t. 1, el. b. l. 147). 2016-07-28 antstolio Mareko Petrovskio elektroninis laiškas patvirtina, kad 2016-07-28 jis nurodė antstoliui Raimundui Stanislauskui, kad skolininkė E. Š. yra pateikusi prašymą parduoti turtą pasiūlytam pirkėjui ir kad sumokėti pinigai (t. 1, el. b. l. 148). Antstolio Mareko Petrovskio vedamoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įsiūtas 2016-07-06 pranešimas „Dėl E. Š. turto pardavimo“, adresuotas kreditoriams ir antstoliui Raimundui Stanislauskui, kuriame nurodoma, kad ji pasiūlė turto pirkėją (t. 4, el. b. l. 125), tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šis pranešimas faktiškai buvo išsiųstas antstoliui Raimundui Stanislauskui. Atsakovas Marekas Petrovskis teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2016-07-06 pranešimą „Dėl E. Š. turto pardavimo“ elektroniniu paštu siuntė antstoliui Raimundui Stanislauskui tą pačią dieną, t. y. būtent 2016-07-06, o 2016-07-29 tik pakartojo antrą kartą, kai bankas pradėjo domėtis turto pardavimu, tačiau pripažino, kad neturi elektroninio laiško, patvirtinančio šio pranešimo išsiuntimą 2016-07-06. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovui teigiant, kad antstolis Raimundas Stanislauskas 2016-07-06 pranešimo iš atsakovo Mareko Petrovskio tą dieną negavo, o atsakovui Marekui Petrovskiui teigiant, kad pranešimą jis išsiuntė būtent 2016-07-06, šią aplinkybę įrodyti privalo atsakovas Marekas Petrovskis, kuris šį faktą teigia, o ne ieškovas, kuris neigia. Esant šalių ginčui dėl šios aplinkybės vien tik atsakovo Mareko Petrovskio paaiškinimo šiai aplinkybei įrodyti nepakanka, o paties elektroninio laiško atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad 2016-07-06 buvo valstybinės šventės diena ir nedarbo diena, todėl iš viso abejotina ar atsakovas dirbo ne darbo dieną ir galėjo siųsti elektroninį laišką antstoliui Raimundui Stanislauskui. Be to, vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga patvirtina, kad kitų atsakovo Mareko Petrovskio patvarkymų ir pranešimų siuntimą patirtinantys elektroniniai laiškai yra pridėti prie atitinkamų dokumentų ir tik 2016-07-06 pranešimo „Dėl E. Š. turto pardavimo“ išsiuntimą patvirtinančių įrodymų vykdomojoje byloje nėra.

Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad atsakovas Marekas Petrovskis neįrodė, jog 2016-07-06 pranešė antstoliui Raimundui Stanislauskui apie gautą skolininkės E. Š. siūlymą parduoti turtą pasiūlytam pirkėjui, o byloje yra įrodyta, kad tokią informaciją antstolis Raimundas Stanislauskas pirmą kartą gavo tik 2016-07-28, kai turtas jau buvo parduotas, o pinigai gauti dar 2016-07-07, ką patvirtina ant vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) viršelio esantys antstolio įrašai bei atsakovės L. S. paaiškinimai jos atsiliepime. Todėl laiku neinformavęs kito antstolio atsakovas Marekas Petrovskis neabejotinai pažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 punktą.

Atsakovas Marekas Petrovskis taip pat neturėjo teisės pirmas parduoti skolininkės E. Š. turtą, nes jis nevykdė nei pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimų, nei buvo anksčiau už antstolį Raimundą Stanislauską areštavęs šį turtą. Sprendimo vykdymo instrukcijos 11 punktas numato, kad jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas. Šiuo atveju pagal abu pirmumo nustatymo kriterijus antstolis Raimundas Stanislauskas areštuotą turtą turėjo teisę parduoti pirmas.

Visų pirma, parduotą ginčo turtą antstolis Raimundas Stanislauskas areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojo – hipotekos kreditoriaus AB DNB banko, reikalavimą, nei antstolis Marekas Petrovskis, kuris ginčo turtą areštavo vykdydamas tolesnės eilės kreditoriaus – UAB „Ciendy“ reikalavimą. Šiuo atveju net nesvarbu ar būtent ginčo turtas buvo įkeistas hipotekos lakštu, nes tai niekaip nekeičia fakto, kad antstolis Raimundas Stanislauskas bet kuriuo atveju išieškojimą vykdė pirmesnės eilės išieškotojo naudai ir visą turtą areštavo teisėtai ir pagrįstai, nes skolos dydis viršija turto vertę, ką nustatė Kauno apylinkės teismas 2016-03-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4246-151/2016 ir Kauno apygardos teismas 2016-06-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1372-773/2016. Sprendimo vykdymo instrukcijos 11 punktas numato, kad areštuotą skolininko turtą pirmas realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o ne tas, kuris išieško vien tik iš hipoteka įkeisto turto. Todėl jeigu pirmesnės eilės išieškotojo reikalavimui įvykdyti parduoti reikia visą areštuotą turtą, kurio vertė vis tiek mažesnė už išieškomą skolą, tai pirmumo teisę parduoti teisėtai areštuotą turtą turi būtent tas antstolis, kuris vykdo pirmesnės eilės išieškotojo reikalavimus (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju kiti antstoliai gali prisijungti prie išieškojimo, vykdomo pirmesnės eilės išieškotojo naudai, bet ne atvirkščiai, kaip šiuo atveju teigia atsakovai.

Be to, net jeigu būtų pagrįsti atsakovų argumentai, kad parduotas ginčo turtas nebuvo įkeistas hipotekos lakštu, antstolis Marekas Petrovskis vis tiek neturėjo pirmumo teisės parduoti šį turtą dar ir dėl to, kad ne jis pirmas jį areštavo. Byloje nustatyta, kad antstolis Raimundas Stanislauskas visą skolininkės E. Š. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., areštavo 2013-10-30 turto arešto aktu, o antstolis Marekas Petrovskis tą patį turtą areštavo tik 2016-05-09 ir 2016-05-13 turto arešto aktais. Šiuo atveju atsakovų argumentai, kad ginčo turtas buvo areštuotas dar 2012 metais Kauno apygardos teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2-1900-230/2012; Nr. 2-1899-485/2012; Nr. 2-1899-485/2012; Nr. 2-1900-230/2012, kurias vykdyti buvo pavesta antstoliui Marekui Petrovskiui, neturi reikšmės nustatinėjant kuris iš antstolių pirmas galėjo realizuoti areštuotą turtą. Minėtas Sprendimo vykdymo instrukcijos 11 punktas numato, kad areštuotą skolininko turtą pirmas realizuoja tas antstolis, kuris pats šį turtą areštavo pirmas, o ne tas, kuris pirmas priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą. Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą (CPK 675 straipsnio 2 dalis), todėl Sprendimo vykdymo instrukcijos 11 punkto kontekste svarbu yra nustatyti, kuris antstolis pirmiau surašė turto arešto aktą, o ne kuris pirmiau pradėjo vykdomąją bylą. Akivaizdu, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju pirmas turto rašto aktą surašė antstolis Raimundas Stanislauskas, o ne antstolis Marekas Petrovskis. Pastarasis 2012 metais turto arešto aktų nesurašė, nes turtą areštavo ne jis, o teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nurodytose bylose. Tokiu atveju CPK 675 straipsnio 3 dalis numato, kad vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis šio CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro areštuojamo turto aprašą, bet turto arešto akto nesurašo. Šių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu galiojusi CPK 147 straipsnio 6 dalis numatė, kad kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, o tokiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones turtą areštuoja ne antstolis, o teismas. Šiuo atveju antstolis Marekas Petrovskis pagal jo nurodomas teismų nutartis turto neareštavo, o tik aprašė areštuotą turtą ir patikslino teismų areštuoto turto duomenis, kurie buvo patikslinti Turto arešto aktų registre jau po to, kai patys turto areštai buvo įregistruoti pagal teismų nutartis (t. 4, el. b. l. 77-81). Todėl šie jo veiksmai patikslinant teismų areštuoto turto duomenis nesuteikia jam pirmumo teisės parduoti turtą, kurį anksčiau už jį areštavo antstolis Raimundas Stanislauskas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas pripažįsta, kad antstolis Marekas Petrovskis neturėjo pirmumo teisės parduoti skolininkės E. Š. areštuotą turtą pirmiau nei antstolis Raimundas Stanislauskas, nepriklausomai nuo to, ar ginčo turtas laikomas įkeistu hipotekos kreditoriui, ar ne, nes ne jis pirmas šį turtą areštavo.

Nustačius, kad ieškovas AB DNB bankas yra skolininkės E. Š. hipotekos kreditorius, kurio naudai buvo įkeistas ir areštuotas visas skolininkės nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., teismas pripažįsta, kad antstolis Marekas Petrovskis pažeidė ir CPK 747 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, nes išieškodamas iš įkeitimu įkeisto skolininkės E. Š. turto, nesikreipė į įkaito turėtoją, prašydamas sutikimo, kad būtų išieškota iš įkeisto skolininko turto ir pardavė turtą negavęs tokio sutikimo, kuris yra privalomas.

Teismas taip pat sutinka su ieškovo argumentu, kad antstolis Marekas Petrovskis pažeidė ir CPK 613 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes apie savo priimtus patvarkymus dėl ginčo turto arešto, dėl šio turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo ir dėl turto įkainojimo neinformavo nei banko, nei jo naudai išieškojimą vykdančio antstolio Raimundo Stanislausko. CPK 613 straipsnio 3 dalis numato, kad patvarkymo patvirtintos kopijos šiame Kodekse numatytais atvejais, o jeigu antstolis pripažįsta, kad tai reikalinga, ir kitais atvejais siunčiamos vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims. CPK 675 straipsnio 5 dalis numato, kad apie įkeisto turto areštą antstolis nedelsdamas praneša atitinkamai įkaito turėtojui ar hipotekos kreditoriui. Šiuo atveju nustačius, kad AB DNB bankas yra skolininkės E. Š. hipotekos kreditorius, kurio naudai buvo įkeistas ir areštuotas visas skolininkės nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., antstolis Marekas Petrovskis privalėjo pranešti AB DNB bankui apie tai, kad dar kartą areštavo šį skolininkės E. Š. turtą. Pažymėtina, kad net ir manydamas, jog ginčo turtas nėra įkeistas pagal minėtus 2007 m. ir 2009 m. hipotekos lakštus, atsakovas Marekas Petrovskis bet kuriuo atveju apie savo 2016-05-09 ir 2016-05-13 turto arešto aktus privalėjo pranešti AB DNB bankui, nes jis areštavo ne tik ginčo turtą, bet ir visus kitus nekilnojamus daiktus, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., kuriems viešame registre buvo įregistruota hipoteka ir dėl kurios jam jokių abejonių nekilo. Todėl to nepadaręs atsakovas Marekas Petrovskis akivaizdžiai pažeidė CPK 675 straipsnio 5 dalyje nustatytą imperatyvą.

Visuma nurodytų aplinkybių pagrindžia esminį ieškovo teisių pažeidimą vykdymo procese, nes atsakovas Marekas Petrovskis pažeidė minėtas vykdymo procesą reglamentuojančias normas, kurios įpareigojo jį laiku informuoti apie savo veiksmus ir apie savo vykdomojoje byloje gautus tos pačios skolininkės E. Š. prašymus dėl to paties turto pardavimo. Tokiu būdu nei ieškovas, nei jo naudai išieškojimą vykdantis antstolis Raimundas Stanislauskas niekaip negalėjo sužinoti apie ketinimą parduoti ieškovui įkeistą ir antstolio Raimundo Stanislausko areštuotą turtą iki to laiko, kol jis nebuvo parduotas. Esant tokioms aplinkybės ieškovui buvo užkirstas kelias savo nesutikimą su atsakovo Mareko Petrovskio veiksmais ginti kitomis teisinėmis priemonėmis vykdymo procese, tame tarpe ir skųsti antstolio Mareko Petrovskio veikmsus CPK 510, 512 straipsnių tvarka, todėl tokie antstolio Mareko Petrovskio veiksmai negali būti laikomi sąžiningais ir pažeidžia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio principus.

Atsakovės E. Š. prašymas atmesti ieškinį dėl CPK 512 straipsnyje numatytų terminų antstolio veiksmams skųsti praleidimo yra visiškai nepagrįstas, nes ieškinys reiškiamas CPK 602 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktų pagrindu, o šio straipsnio 3 dalis numato, kad reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Šiuo atveju ginčijami aktai buvo surašyti 2016-07-28, o ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi vos po keleto dienų – 2016-08-05. Todėl ieškinio senaties termino jis nepraleido.

Atsakovai ieškinį prašo atmesti remiantis CK 1.75 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir CK 4.187 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, kad prieš sąžiningus trečiuosius asmenis hipotekos sandoris gali būti naudojamas tik tuo atveju, kai hipoteka Hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka įregistruota Hipotekos registre. Areštuoto turto pardavimo teisėtumą turėjęs užtikrinti antstolis Marekas Petrovskis teigia, kad nežinojo, jog jo parduotam turtui taikoma hipoteka pagal minėtą 2007 m. hipotekos lakštą, tačiau teismas tokį argumentą pripažįsta nepagrįstu ir nepakankamu ieškiniui atmesti ir padarytiems įstatymo pažeidimams pateisinti. Kaip minėta, ginčo turtas, kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausiniai, yra įkeistas 2007-12-11 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo įkeistas žemės sklypas. Tokią žemės sklypo priklausinių traktavimo hipotekos objektais praktiką, kaip minėta, formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Hipotekos sandoris dėl skolininkei E. Š. priklausančio žemės sklypo įkeitimo viešame registre buvo ir yra įregistruotas, o parduoti antstolio Mareko Petrovskio parduoti statiniai jų pardavimo metu buvo įregistruoti kaip šio žemės sklypo priklausiniai. Todėl atsakovų argumentai, kad ginčo turto hipoteka nėra įregistruota nepagrįsti. Be to, kaip minėta, antstolio Mareko Petrovskio parduota pirtis, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), buvo pripažinta įkeista bankui ir minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20099-599/2015, nors ir nėra įregistruota kaip žemės sklypo priklausinys. Apie šį teismo sprendimą žinojo šio turto savininkė atsakovė E. Š., nes nurodytoje byloje ji buvo ieškovė. Todėl antstolis Marekas Petrovskis ir atsakovai galėjo ir turėjo žinoti, kad parduodamam ginčo turtui taikoma hipoteka pagal 2007-12-10 kreditavimo sutarties 31.4 punkto ir 2007-12-11 hipotekos lakšto 9 dalies 2 punkto nuostatas, kaip įkeisto žemės sklypo priklausiniams, nes kreditavimo sutarties šalys susitarė būtent dėl tokio prievolės užtikrinimo. Atsakovai galėjo įsitikinti kokia hipotekos apimtis yra iš tiesų, nes viešame registre buvo išviešinta, kad žemės sklypui taikoma hipoteka, o žemės sklypas turi ir priklausinių, kuriuos pagal įstatymą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Atsakovai to nepadarė, į hipotekos kreditorių nei vienas nesikreipė ir nesiaiškino kaip yra apsunkinti hipoteka įkeisto žemės sklypo priklausiniai, kuriuos pardavė atsakovas Marekas Petrovskis, todėl patys nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, nes nesidomėjo ar pagrįstai gali įsigyti nekilnojamuosius daiktus be žemės sklypo, kuriame jie stovi, juo labiau kai pats sklypas yra įkeistas hipotekos lakštu. Todėl CK 4.187 straipsnio 2 dalies pagrindu jie negali gintis prieš hipotekos turėtojo reikalavimus, nes tokiomis aplinkybėmis įsigydami turtą jie nėra sąžiningi tretieji asmenys.

Pagaliau net ir tuo atveju, jeigu vadovaujantis atsakovų argumentais antstolio Mareko Petrovskio parduotas ginčo turtas būtų laikomas neįkeistu pagal žemės sklypo hipotekos sandorį, o antstolis Marekas Petrovskis turėtų pirmumo teisę jį pardavinėti, jis vis tiek nėra atleistas nuo pareigos vykdymo procese veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis), kurių pažeidimas yra pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimą ir pagrindą pripažinti turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Kasacinis teismas pabrėžia, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus, nepažeisti principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kt., o civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010). Remiantis šiais principais atsakovas Marekas Petrovskis vykdymo procese negalėjo ignoruoti akivaizdaus fakto, kuris ne kartą buvo konstatuotas ir iki tol priimtais ankstesniais teismų sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22390-110/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2014-05-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1349-450/2014; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2190-809/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015-03-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-534-275/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20099-599/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-03-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-705-345/2016), kad visas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., sudaro kaimo turizmo sodybos kompleksą, naudojamą komerciniais tikslais, kuriame buvo teikiamos apgyvendinimo ir kaimo turizmo paslaugos ir iš to gaunamos pajamos. Tokią turto paskirtį ir vientiso komplekso pobūdį patvirtina pati faktinė situacija, matoma iš žemės sklypo plano (t. 4, el. b. l. 47), nuotraukų (t. 1, el. b. l. 165-167; t. 4, el. b. l. 51, 172-173) ir kaimo turizmo paslaugas reklamuojančių skelbimų (t. 1, el. b. l. 169-170), iš kurių ir be teismų sprendimų akivaizdu, kad visi viename žemės sklype esantys objektai yra susiję funkciniu ryšiu, skirti poilsio paslaugoms teikti ir visiškai pritaikyti kaimo turizmo (poilsio) verslui. Todėl atsakovo Mareko Petrovskio parduoti ginčo objektai šiame žemės sklype negali savarankiškai pilnavertiškai funkcionuoti turėdami didžiausią vertę be kitų likusių neparduotų objektų, nes jie visi pastatyti ant vieno žemės sklypo, naudojasi tais pačiais inžineriniais statiniais – buitinių nuotekų valymo įrenginiu, vandens gręžiniu, visi yra aptverti tvora, tarp jų nutiesti trinkelėmis grįsti susisiekimo takai, į visą teritoriją yra vieni įvažiavimo vartai. Akivaizdu, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei elementaria verslo logika ir rinkos dėsniais, tikrąją rinkos vertę turi ne kiekvienas atskiras šiame žemės sklype esantis objektas, o jų visuma, kartu su pačiu žemės sklypu, kaip vientisas turtinis kompleksas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nesant objektyvios galimybės žemę ir statinį atskirti, vien tik žemės sklypo pardavinėjimas vykdymo procese be statinių yra pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nes tokiu atveju turtas parduodamas už kainą, aiškiai mažesnę negu tikroji rinkos vertė (CPK 602 straipsnio 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008). Be to, teismai pripažįsta, kad skirtingi turto objektai, kurie sudaro vientisą turtinį objektą, vykdymo procese negali būti pardavinėjami atskirai, nes tai sudaro sąlygas parduoti šį turtą už mažesnę kainą, pažeidžiant tiek skolininko, tiek visų jo kreditorių interesus, o antstolis privalo įvertinti minėtų objektų tarpusavio sąsajas, nes jų nepaisymas duoda pagrindo viename turtiniame komplekse esančius daiktus pirkėjams įsigyti mažesne negu reali rinkos kaina (Vilniaus apygardos teismo 2009-09-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-860-464/2009). Pažymėtina, kad pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį, pardavėjui esant žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamas daiktas, savininku, pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Tai reiškia, kad negali būti toleruojama tokia situacija, kai sandorį, kurio negali tvirtinti net notaras, vykdymo procese gali be jokių apibojimų sudaryti antstolis, parduodamas statinius be teisės į žemės sklypą, kuriame jie stovi. Teismų praktikoje laikoma, kad parduodamas žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai, priklausantys vienam savininkui, yra susiję ir sudaro vientisą turtinį kompleksą, todėl net ir tais atvejais, kai įkeistas būna tik žemės sklypas, o vykdymo procese areštuojami ir ant jo esantys neįkeisti statiniai (ką šioje byloje įrodinėja atsakovai), teismai pripažįsta, jog netikslinga, neteisinga ir neprotinga pardavinėti įkeistą ir neįkeistą turtą atskirai, nes vieningo turtinio komplekso pardavinėjimas dalimis dirbtinai mažina parduodamų objektų kainą ir pažeidžia hipotekos kreditoriaus teises ir teisėtus interesus (Vilniaus apygardos teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-559-431/2014). Akivaizdu, jog dirbtinai išskaidžius priverstine tvarka parduodamus nekilnojamojo turto objektus, esančius viename žemės sklype ir sudarančius vientisą turto kompleksą, būtų sumažintas jų patrauklumas rinkoje, tokiu būdu dirbtinai sumažinant jų kainą priverstinio pardavimo atveju, tuo pažeidžiant ne tik išieškotojų, bet ir skolininkų interesus, kadangi pardavus atskirus turto vienetus už mažesnes kainas, būtų padengta mažesnė skolos dalis, nei realizavus turtą, kaip vieningą turtinį kompleksą, už bendrą didesnę kainą. Todėl šiuo atveju net nesvarbu ar parduotas ginčo turtas yra įkeistas, ar ne, nes bet kuriuo atveju vykdymo procese jis turi būti parduodamas kaip vienas turto objektas, siekiant gauti tikrąją jo rinkos kainą, kuri tenkina tiek visų kreditorių, tiek skolininko interesus.

Kita vertus, pardavus dalį bendro turtinio komplekso objektų, esančių viename žemės sklype, kas yra padaryta ir šioje byloje nagrinėjamu atveju, neabejotinai pasunkėja dar likusių ieškovui įkeistų objektų realizavimo galimybės ir jų patrauklumas kitiems pirkėjams, todėl pažeidžiami ieškovo interesais kuo greičiau parduoti turtą. Tokiu atveju būsimi pirkėjai nebus suinteresuoti įsigyti žemės sklypą ir jame likusius neparduotus statinius, žinodami, kad žemės sklypas užstatytas ir kitų savininkų statiniais, kurių naudojimui nėra suformuotas nei žemės sklypas, nei nustatytas servitutas, nes tokia situacija neišvengiamai sukurs skirtingų statinių savininkų interesų derinimo būtinybę, kuri reiškia, kad potencialūs žemės sklypo ir likusių statinių savininkai negalės naudoti įsigyto turto savo nuožiūra. Visos šios aplinkybės neabejotinai mažina likusio neparduoto skolininkės E. Š. turto kainą, kuriai neišvengiamai įtaką daro likusio turto apsunkinimas kai atsakovai L. S. ir M. G. įgijo teisę reikalauti žemės ar kelio servituto nustatymo, be kurių jie tiesiog neturės galimybės savo turtu naudotis. Pažymėtina, kad dėl atsakovų nusipirktų objektų išsidėstymo įvairiose žemės sklypo vietose, servitutų nustatymas būtų labai komplikuotas ir žemės sklypo savininko teises į žemę suvaržytų iš esmės. Vykdomojoje byloje esanti oranžerijos nuotrauka akivaizdžiai patvirtina, kad šis statinys, kurį įsigijo atsakovė L. S., stovi vos kelių metrų atstumu nuo gyvenamojo namo laiptų (t. 4, el. b. l. 51). Iš žemės sklypo plano matyti, kad šalia šių statinių stovi ir atsakovės L. S. nusipirkta pavėsinė, o jos nusipirkta aikštelė yra per visą žemės sklypą link statinių vedantys takai (t. 4, el. b. l. 47, t. 21, el. b. l. 139). Vadinasi servitutų, reikalingų L. S. prieiti prie visų savo statinių, nustatymas ieškovui įkeistame žemės sklype reikštų papildomus žemės sklypo ir gyvenamojo namo būsimo savininko nepatogumus. Akivaizdu, kad tokių vienas šalia kito stovinčių statinių ir tarp jų nutiestų takų pardavimas atskirai ir skirtingiems pirkėjams yra visiškai neprotingas, neracionalus, neleistų likusiu turtu racioanaliai ir naudingai naudotis, todėl neleidžia gauti geriausios kainos už visą turtą, nes likusio neparduoto gyvenamojo namo patrauklumas dėl visiškai greta stovinčių kito savininko statinių neabejotinai mažesnis ir mažina šio turto kainą. Tokia situacija šiuo atveju labiausiai yra naudinga būtent atsakovams L. S. ir M. G., nes jie vieninteliai, ar vienas iš jų, galės nusipirkti likusį E. Š. turtą už mažesnę kainą, neįsigydami tame pačiame žemės sklype nuosavybės turinčių kaimynų, ir tokiu būdu įsigyti visą turtinį kompleksą, tačiau už mažesnę kainą nei reikėtų mokėti perkant iš karto visą turtą. Būtent tokia galimybė įsigyti turtą už mažesnę nei rinkos kainą, kai dirbtinai išskaidomas vieningas turtinis objektas, teismų praktikoje ir yra neleidžiama, naikinant tokius antstolių turto pardavimo aktus.

Kaip minėta, teismai panašiose bylose nuosekliai pripažįsta, kad vieningo turtinio komplekso pardavinėjimas dalimis dirbtinai mažina parduodamų objektų kainą ir pažeidžia hipotekos kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, todėl toks vieningo turtinio komplekso išskaidymas nagrinėjamu atveju taip pat pripažintinas tiek CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tiek ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu pripažinti ginčijamus turto pardavimo akus negaliojančiais. Ieškovo procesinės teisės vykdymo procese šiuo atveju buvo suvaržytos iš esmės, ir neinformavus jo, kaip hipotekos kreditoriaus, ginčo turtas buvo parduotas išskaidant vientisą kaimo turizmo sodybos objektą ir iš esmės apsunkinant ieškovo galimybes parduoti likusį įkeistą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. Todėl tokie ginčijamų turto pardavimo aktų trūkumai nėra tik formalūs ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti remiantis 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta išimtimi.

Atitinkamai pirkėjai, kurie turtą įsigyja už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, laikomi tokiais pat nesąžiningais kaip ir pardavėjai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005, 2008-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008). Todėl esant nustatytoms šios bylos aplinkybėmis, kai atsakovai perleido ir įsigijo dalį nepagrįstai išskaidyto turto už mažesnę nei rinkos vertę, kurią reikėtų mokėti, jeigu tą patį turtą pirktų kaip vieningą turtinį kompleksą, atsakovai L. S. ir M. G. pripažintini nesąžiningais ir dėl tokio turto įsigijimo būdo. Tai reiškia, kad jie negali gintis nuo hipotekos kreditoriaus reikalavimų CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, CK 4.187 straipsnio 2 dalies pagrindu kaip sąžiningi tretieji asmenys. Be to, CK 4.96 straipsnio 4 dalis, numato, kad apribojimai dėl daikto išreikalavimo net ir iš sąžiningo įgijėjo netaikomi, kai daiktas parduotas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Todėl panaikintus turto pardavimo be varžytynių aktą turtas gali būti išreikalaujamas bet kuriuo atveju.

CPK 602 straipsnio 3 dalis numato, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus pripažinus negaliojančiais, gali būti taikoma restitucija Civilinio kodekso nustatyta tvarka. CK 1.80 straipsnio 2 dalis numato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje, be kitų restitucijos pagrindų, numatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio. Remiantis CK 6.146 straipsniu restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims.

Šiuo atveju turtas, parduotas negaliojančiais pripažintų turto pardavimo aktų pagrindu, yra areštuotas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones 2016-08-09 teismo nutartimi, o antstoliui Marekui Petrovskiui tą pačia nutartimi uždrausta paskirstyti išieškotojams lėšas, gautas šių turto pardavimo aktų pagrindu. Vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys antstolio Mareko Petrovskio įrašai patvirtina, kad lėšos, gautos už parduotą turtą, yra jo depozitinėje sąskaitoje. Taigi, nagrinėjamu atveju restitucija natūra yra galima, nes visas šalių grąžintinas viena kitai turtas yra pas šalis, neperduotas tretiesiems asmenims ir restitucija nesukels jokių didelių nepatogumų šalims. Todėl ginčijamus turto pardavimo aktus pripažinus negaliojančiais, ginčo turtas grąžintinas skolininkės E. Š. nuosavybėn, o turto pirkėjams L. S. ir M. G. priteistini iš antstolio Mareko Petrovskio jų sumokėti pinigai už ginčo turto įsigijimą. Šiuo atveju taikant restituciją pažymėtina, kad pažeistoms ieškovo teisės apginti nėra jokio kito būdo kaip tik restitucijos taikymas natūra, nes tik tokiu būdu skolininkės E. Š. turtą, kurio ir taip nepakanka ieškovo skolai padengti, ieškovas galės parduoti kaip vieną vientisą turto objektą už realią rinkos kainą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, ieškovui AB DNB bankui jo bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš visų atsakovų lygiomis dalimis, nes pripažinta, kad visi atsakovai sudarydami negaliojančiais pripažįstamus sandorius elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu ir dėl to ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo.

Ieškovas AB DNB bankas paskutinio 2017-04-19 teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokatės teisines paslaugas ir jų paskaičiavimą (t. 22, el. b. l. 33-34). Ieškovo atstovavimo išlaidas sudaro 1 815 Eur (su PVM) advokatės pagalbai apmokėti už ieškinio parengimą, 363 Eur (su PVM) už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą ir 242 Eur (su PVM) už atstovavimą teisme. Bendra ieškovo atstovavimo išlaidų suma sudaro 2 420 Eur, šias išlaidas patvirtina 2016-09-29 mokėjimo pavedimas Nr. APM4061162 (t. 22, el. b. l. 35), todėl jos yra pagrįstos dokumentais (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atstovavimo išlaidos už ieškinio parengimą (1 815 Eur) neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos) 8.2 punkte nustatyto maksimalaus galimo priteisti dydžio. Išlaidos už atstovavimą teisme (242 Eur), atsižvelgiant į teismo posėdžio trukmę (4 val.), taip pat neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyto maksimalaus galimo priteisti dydžio. Todėl, atsižvelgiant į ieškovo advokatės teiktų paslaugų kompleksiškumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, į teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, advokatės darbo laiko sąnaudas, šios išlaidos ieškovui priteistinos pilnai. Tačiau konstatuotina, kad 363 Eur dydžio išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytą maksimalų galimą priteisti dydį už šio dokumento paruošimą, nes priteisiama gali būti ne daugiau kaip 299,20 Eur (2016 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris buvo 748,00 EUR, x 0,4 koeficientas). Todėl ši išlaidų dalis sumažintina iki maksimalaus galimo priteisti dydžio ir, suapvalinus nurodytą sumą iki sveiko skaičiaus, ieškovui priteistina 300 Eur išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą. Viso ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 2 357 Eur (1 815 Eur + 242 Eur + 300 Eur) atstovavimo išlaidų suma.

Be to, ieškovui iš atsakovų priteistinas ir paduodant ieškinį sumokėtas 216 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Bendra ieškovui iš atsakovų priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 2 573 Eur (2 357 Eur + 216 Eur), todėl iš kiekvieno atsakovo ieškovui priteistina po 643,25 Eur (2 573 Eur : 4).

Ieškinį patenkinus visiškai, valstybės bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Šios išlaidos byloje sudaro 70,07 Eur, todėl iš kiekvieno atsakovo valstybei priteistina po 17,51 Eur.

Jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 31 dalis), todėl nustatytina, kad ginčo turto areštas panaikinamas nuo tos dienos, kai gražintino turto nuosavybės teisės viešame registre bus įregistruotos E. Š. vardu. Kitos dalies laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas po teismo sprendimo įvykdymo atskirai neaptartinas, nes įvykdžius teismo sprendimą antstolis Marekas Petrovskis neturės nei teisinio pagrindo paskirstyti lėšas išieškotojams, nei pačių lėšų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo AB DNB banko ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiais ir taikyti restituciją.

Pripažinti pastatą – pirtį, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – lieptą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – lauko baseiną, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – pavėsinę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį - Oranžeriją, esančius Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), asmenine E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Priteisti iš antstolio Mareko Petrovskio atsakovei L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7304 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus keturis eurus), kuriuos antstolis gavo pagal 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš antstolio Mareko Petrovskio atsakovui M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2296 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt šešis eurus), kuriuos antstolis gavo pagal 2016-07-28 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 643,25 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB DNB bankui, kodas 112029270.

Priteisti iš atsakovo M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 643,25 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB DNB bankui, kodas 112029270.

Priteisti iš atsakovės E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 643,25 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB DNB bankui, kodas 112029270.

Priteisti iš atsakovo antstolio Mareko Petrovskio 643,25 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB DNB bankui, kodas 112029270.

Priteisti iš atsakovų L. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir antstolio Mareko Petrovskio po 17,51 Eur (septyniolika eurų 51 centą) bylinėjimosi išlaidų valstybei iš kiekvieno, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuriame banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016-08-09 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - pastato – pirties, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – liepto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – lauko baseino, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių – pavėsinės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto statinio - Oranžerijos, esančių Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), areštą nuo šio turto įregistravimo E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe Nekilnojamojo turto registre dienos.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti Nekilnojamo turto registrui ir Turto areštų aktų registrui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Ramūnas Šarka