Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-3250-802/2022 pagal pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-4178-570/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams R. A. ir V. K. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas (atsakovas) R. A. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, prašydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atnaujinti procesą Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4178-570/2018 pagal UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovams R. A. ir V. K. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovo R. A. atžvilgiu atmesti, teismui nusprendus, kad terminas prašymui atnaujinti procesą praleistas – jį atnaujinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4178-570/2018 ieškinį tenkino visiškai ir solidariai iš atsakovų R. A. bei V. K. ieškovės UAB „Tomadas“ naudai priteisė 8 770,39 Eur skolą (išlaidos, susijusios su priverstiniu automobilio nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jo saugojimu stovėjimo aikštelėje), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; iš kiekvieno atsakovo lygiomis dalimis ieškovės naudai taip pat priteisė po 49,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. birželio 15 d., o 2018 m. birželio 21 d. ieškovei buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo pateiktas vykdymui (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini); vykdomosios bylos data 2018 m. birželio 27 d., antstolė A. L.).

13. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas (atsakovas / apeliantas) R. A., vadovaudamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2022 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo Marijampolės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-4178-570/2018, nurodydamas, kad Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. preliminariame sprendime yra padaryta esminė teisės normos taikymo klaida, kadangi ginčo automobilio priverstinio nuvežimo dieną atsakovas R. A. nebuvo nei jo savininkas nei valdytojas. Preliminariu sprendimu iš esmės pažeista Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią „išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę [...] ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai“. Šiuo atveju minėta teisės normos taikymo klaida akivaizdžiai daro preliminarų sprendimą neteisėtą, kadangi priteisti 8 770,39 Eur išlaidas, susijusias su priverstiniu automobilio nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jo saugojimu, iš trečiojo nesusijusio asmens – R. A., nebuvo nei teisinio nei faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi R. A. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino, nurodydamas, kad jis yra praleidęs nustatytą terminą, per kurį galima kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, o jo nurodytų aplinkybių nepripažino svarbia termino praleidimo priežastimi, taip pat, kad teismas, priimdamas preliminarų sprendimą, rėmėsi viešo registro duomenimis, kai tuo tarpu pats apreiškėjas turėdamas kitokius duomenis ir būdamas informuotas apie jo atžvilgiu pradėtą procesą, teismui jų nepateikė. Apeliantas R. A., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

14. Viena iš sąlygų atnaujinti procesą – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai prašymą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga pateikti sužinojimo apie proceso atnaujinimo pagrindą momentą įrodančius duomenis tenka prašymą atnaujinti procesą teikiančiam asmeniui. Tokią šio asmens pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-310-916/2020, 33 punktas).

15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias (atidus, rūpestingas ir apdairus žmogus), t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas turėjo objektyviai sužinoti esant ar atsiradus aplinkybes, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. Tiek sprendžiant dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino pradžios, tiek dėl pagrindo šį terminą atnaujinti, kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019, 28 punktas). Teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, momento – nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019, 26 punktas).

17. Apeliantas įrodinėja, kad apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą, sužinojo tik 2021 m. gruodžio 30 d. (atskirajame skunde nurodyta klaidinga data 2022 m. gruodžio 30 d.), kai jį atstovaujančiam advokatui buvo suteikta prieiga prie Marijampolės apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-4178-570/2018, dėl to jis 2022 m. sausio 28 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą prieštaravimams dėl preliminaraus sprendimo pateikti, tačiau teismas įsiteisėjusia 2022 m. kovo 10 d. nutartimi atmesdamas jo prašymą, išaiškino, kad jis turi teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Apeliantas 2022 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, nurodydamas, kad CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepraleido. Apeliantas taip pat įrodinėja, kad net ir vertinant, jog terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti buvo praleistas, šis terminas turi būti atnaujintas, nes buvo praleistas dėl svarbių priežasčių: ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo išvykęs dirbti į (duomenys neskelbtini), apie priimtą preliminarų sprendimą nieko nežinojo, o tik sužinojęs apie jį, iškart aktyviai siekė apginti savo pažeistas teises, t. y. pasirinko kitą teisių gynimo būdą – prašydamas atnaujinti terminą prieštaravimams dėl preliminaraus teismo sprendimo pareikšti.

18. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. preliminarus sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-4178-570/2018, 2018 m. gegužės 15 d. buvo išsiųstas apelianto deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini) ir buvo įteiktas 2018 m. gegužės 17 d. jo žmonai S. P. (įteikimo pažymos duomenys esantys byloje). Minėta, kad priimtas preliminarus sprendimas įsiteisėjo 2018 m. birželio 15 d., o 2018 m. birželio 21 d. ieškovei buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris buvo pateiktas vykdymui (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini); vykdomosios bylos data 2018 m. birželio 27 d., antstolė A. L.). Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Tačiau apeliantas laikosi pozicijos, kad jis termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti teismui nėra praleidęs, o jei ir praleido, tai dėl svarbių priežasčių, kadangi ginčo aktualiu laikotarpiu jis dirbo (duomenys neskelbtini) ir į Lietuvą grįžo tik 2018 m. liepos mėn. (atskirojo skundo argumentas: „nuo 2017 m. pabaigos iki 2018 m. liepos mėn. atsakovas R. A. gyveno pas seseris (duomenys neskelbtini) ir ten dirbo. Jis grįžo į Lietuvą 2018 m. liepos mėn., t. y. prieš gimstant dukrai K. “). Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija ir, pritardamas pirmosios instancijos teismui, sprendžia, kad jis yra praleidęs terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

19. CPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesiniai dokumentai yra įteikiami fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ir asmenį, kuriam galima juos įteikti, arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis. Pagal CPK 123 straipsnio 2 dalį, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.). To paties straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtinta, kad įteikimo diena laikoma jo įteikimo šio straipsnio 1–4 dalyse numatytiems asmenims diena. Jeigu procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei perduoti jį adresatui.

20. Nagrinėjamu byloje ginčo dėl to, kad apelianto deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) kad jis veda bendrą ūkį su S. P., su kuria turi vaiką, kad teismo siųsti procesiniai dokumentai buvo įteikti 2018 m. gegužės 17 d. jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje kartu su juo gyvenančiam ir vedančiam bendrą ūkį asmeniui – S. P., nėra. Taigi, vadovaujantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad apelianto sužinojimo apie priimtą preliminarų sprendimą momentas yra ženkliai vėlesnis nei 2018 m. gegužės mėn. Akcentuotina ir tai, kad net, kaip tą bando įrodyti apeliantas, ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. pabaigos iki 2018 m. liepos mėn., jis dirbo ir gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau pats atskirajame skunde pripažįsta, jog į Lietuvą grįžo 2018 m. liepos mėn. Taigi vėliausiai jau nuo šio momento, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su juo gyvenančiam ir bendrą ūkį vedančiam asmeniui turint pareigą informuoti apie iš teismo gautus procesinius dokumentus (CPK 123 straipsnio 5 dalis), apeliantas realiai turėjo visas galimybes susižinoti ir žinojo apie užvestą teisminį procesą, tačiau buvo pasyvus ir jokių aktyvių veiksmų net iki 2021 m. gruodžio 17 d. (kai kreipėsi į advokatą) nesiėmė. Be to, sutiktina ir su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad, esant užvestai vykdomajai bylai, apeliantui, jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, turėjo būti siųsti ne tik teismo procesiniai dokumentai, bet ir procesiniai dokumentai, susiję su vykdomu priverstiniu išieškojimu. Vykdomoji byla užvesta 2018 m. birželio mėn. pabaigoje, tuo tarpu pats apeliantas nurodo, kad į Lietuvą grįžo 2018 m. liepos mėn. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręsti, kad apeliantas apie jo atžvilgiu priimtą preliminarų sprendimą sužinojo tik 2021 m. gruodžio 30 d. (kai advokatui buvo suteikta prieiga prie bylos) nėra jokio teisinio pagrindo.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad jis terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti teismui praleido esant svarbioms priežastims, kuriomis jis įvardina ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. pabaigos iki 2018 m. liepos mėn., savo išvykimą į (duomenys neskelbtini), nežinojimą apie priimtą preliminarų sprendimą bei ginant savo teises pasirinkus kitą teisių gynimo būdą – prašant atnaujinti terminą prieštaravimams pareikšti. Tačiau byloje nustatyta, kad apeliantas apie priimtą preliminarų sprendimą žinojo daug anksčiau nei 2021 m. gruodžio 30 d., tačiau jokių aktyvių veiksmų daugiau nei tris metus nesiėmė. Apeliantas priežasčių, kodėl per šį laiką, kaip pats įrodinėja, esant neteisėtai jo atžvilgiu priimtam preliminariam sprendimui, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant apingti savo pažeistas teises, nenurodo. Tai, kad apeliantas į ginčo bylą išnagrinėjusį teismą pirmiausiai kreipėsi su prašymu dėl termino prieštaravimams pareikšti atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nepateisina delsimo daugiau nei tris metus, kaip tą įrodinėja apeliantas, siekiant apginti savo pažeistas teises. Taigi, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad terminas teismui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

22. Apeliantas taip pat teigia, kad Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. preliminarus sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-4178-570/2018, yra akivaizdžiai neteisingas, kadangi 2014 m. sausio 26 d., kai buvo priverstinai nuvežtas ginčo automobilis, jis jau nebebuvo šio automobilio savininku, kadangi 2013 m. gruodžio 16 d. jį pardavė V. K.. Apelianto vertinimu, faktinės aplinkybės, kurias patvirtina tiek teismui pateikta pirkimo–pardavimo sutartis, tiek ir liudytojo V. K. paaiškinimai, preliminariu sprendimu 8 770,39 Eur suma iš apelianto priteista visiškai nepagrįstai, kadangi jis ginčo automobilio priverstinio nuvežimo dieną nebuvo nei jo savininkas nei valdytojas. Taigi apeliantas įrodinėja esant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintam proceso atnaujinimo pagrindui, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

23. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teisimų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011; 2014 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014; kt.).

24. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose: Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgment of 1 March 2007; Volkov v. Russia, no. 8564/02, judgment of 15 March 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014).

25. Šiuo atveju, minėta, kad apeliantas prašymą atnaujinti procesą grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tai, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme neatskleista, ši sąvoka vertinamoji. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2005; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑121/2011; kt.). Pirmosios instancijos teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

26. Kaip jau minėta, ieškovė UAB „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama solidariai priteisti iš atsakovų R. A. ir V. K. 8 770,39 Eur skolą (išlaidos, susijusios su priverstiniu automobilio nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jo saugojimu stovėjimo aikštelėje). Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad, atsakovui V. K. padarius administracinį teisės pažeidimą, ji, vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal tarp jos ir Marijampolės apskrities Vyriausiasis policijos komisariato 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytą Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 64-IL-5673, perėmė ir aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), saugojo atsakovui R. A. nuosavybės teise priklausantį automobilį Nissan Sunny, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė net du kartus raštu kreipėsi į atsakovus su pranešimu dėl transporto priemonės atsiėmimo ir apmokėjimo už jos transportavimą ir saugojimą, tačiau jokio atsakymo iš jų nesulaukė. Teismas, išnagrinėjęs bylą, pagal bylojesurinktus įrodymus, nustatė, kad apeliantas R. A. yra ginčo automobilio savininkas, o jį vairavęs ir administracinį nusižengimą padaręs asmuo (ginčo automobilio valdytojas) yra V. K..

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 20 d.) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

28. Analizuojamu atveju apeliantas teigia, kad teismo priimtu preliminariu sprendimu iš esmės yra pažeista Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisės norma, kadangi ginčo automobilio priverstinio nuvežimo dieną apeliantas nebuvo nei automobilio savininkas, nei valdytojas, nes 2013 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ginčo automobilis buvo parduotas atsakovui V. K., t. y. dėl to buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, o priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei nurodytą kasacinio teismo praktiką, aiškinančią proceso atnaujinimo pagrindus, neturi pagrindo sutikti su nurodytu apelianto teiginiu, kadangi, minėta, jog byloje surinkti įrodymai sudarė pagrįstą pagrindą teismui spręsti, kad ginčo automobilio savininkas yra apeliantas R. A.. Dėl to, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta norma, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs preliminarų sprendimą, teismas pagrįstai sprendė, kad solidariai už ginčo automobilio saugojimą yra atsakingi R. A. ir V. K.. Taigi, esant nurodytam, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad teismas, priimdamas preliminarų sprendimą, netinkamai aiškino ir / ar taikė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą normą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, byloje surinktų įrodymų pagrindu, nustatęs automobilio savininką bei valdytoją pagrįstai sprendė dėl jų solidarios atsakomybės dėl automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo. Dėl to sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė proceso atnaujinimo pagrindo, įtvirtinto CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo institutą, ir pagristai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Remiantis tuo, apelianto R. A. atskirasis skundas netenkinamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30. Apelianto atskirąjį skundą atmetus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.

31. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 11,36 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014 m. rugsėjo 24 d., Nr. 2014-12793; 2020 m. sausio 22 d., Nr. 2020-00970), CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai, netenkinus atskirojo skundo, priteisiamos iš apelianto R. A..

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 11,36 Eur (vienuolika eurų 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5662.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.