Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-640-828/2016 pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė, kreipdamasi su ieškiniu į pirmosios instancijos teismą, prašė priteisti iš atsakovės 14 611,91 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2013 m. spalio 14 d., t. y. nuo tada, kai atsakovė ieškovei negrąžino be pagrindo įgytų piniginių lėšų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad kitoje civilinėje byloje nustatyti šie prejudiciniai faktai: šalys buvo sudariusios sutartį „Dėl automobilio naudojimo ir išpirkimo“, pagal kurią atsakovė perdavė ieškovei vilkiką, į kurį ieškovė, sumokėjusi atsakovei 61394,84 Eur (216 601 Lt), turėjo įgyti nuosavybės teisę; ieškovė, vykdydama sutartį, sumokėjo iš viso 75905,37 Eur (262 086,06 Lt), t. y. 13173,38 Eur (45 485,06 Lt) daugiau nei buvo sulygta sutartimi. Todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovei 13 173,38 Eur nuostolius dėl nepagrįsto praturtėjimo bei mokėti įstatyme numatytas palūkanas, kurių dydis nuo 2013 m. spalio 14 d. yra 1 438,53 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, priteisė ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 14 611,91 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (14 611,91 Eur) nuo 2015 m. gruodžio 18 d. (bylos iškėlimo teisme) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kitoje byloje (teisminio proceso Nr. 2-08-3-02194-2014-6), kurioje dalyvavo tos pačios šalys, teismai nustatė, kad pagal sudarytą sutartį ieškovė atsakovui už vilkiką turėjo sumokėti iš viso 61394,84 Eur (216 601 Lt), o sumokėjo 75905,37 Eur (262 086,06 Lt). Šios piniginės prievolės įvykdytos įskaitymu, atsakovei 2011 m. gruodžio 2 ir 2013 m. spalio 14 dienomis išrašant sąskaitas. Tai prejudiciniai faktai, kurių nebereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 2 p.). Todėl teismas pripažino, kad 2013 m. spalio 14 d. atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita 13 173,38 Eur (45 485,06 Lt) suma. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatytos visos atsakovės pareigos atlyginti nuostolius dėl nepagrįsto praturtėjimo vykdymo sąlygos: atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita (išvengė piniginės prievolės ieškovui), kurios turtas dėl to sumažėjo, atsakovė praturtėjo be teisinio pagrindo, atsakovės nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja ir šiuo metu, ieškovė nėra prisiėmusi tokių nuostolių atsiradimo rizikos, ieškovė negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais. Įvertinus aplinkybę, jog 2013 m. spalio 14 d. sąskaitos išrašymo metu pas ieškovę nebuvo darbuotojų, galinčių ją tinkamai atstovauti, prieštaraujant tokiam atsakovės atliktam įskaitymui, pripažįstama, kad ieškovės kaltės dėl jai atsiradusių nuostolių nėra (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 str. 3 d.). Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovės piniginė prievolė sumokėti sudarytoje sutartyje nustatą pinigų sumą už vilkiką pasibaigė įskaitymu, kada atsakovė 2013 m. spalio 14 d. išrašė ieškovei sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė yra verslininkė, kuriai keliami didesni rūpestingumo bei apdairumo reikalavimai, kuri ilgą laiką vertėsi krovinių pervežimo vilkikais verslu, turėjo virš šimto darbuotojų, tame tarpe ir besispecializuojančių buhalterinės apskaitos tvarkyme bendradarbiavime su kontrahentais, teismas pripažino, kad jau 2013 m. spalio 14 d., išrašydamas sąskaitą, pagal kurią buvo atliktas dalinis įskaitymas, atsakovė turėjo žinoti, kad pinigines lėšas sutaupo nepagrįstai. Todėl būtent nuo šios datos atsakovė privalo mokėti ieškovei įstatyme numatytas palūkanas (CK 6.240 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, iš ko susideda prašoma priteisti pagrindinė skola. Negana to, toks klausimas nėra išspręstas ir ankstesnių teismų, kurių procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią. Atsakovė pabrėžia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad remiantis 2010 m. spalio 28 d. sutarties „Dėl automobilio naudojimo ir išpirkimo“ 2 punktu, UAB „(duomenys neskelbtini)“, be pagrindinio kasmėnesinio mokesčio, nurodyto priede, privalėjo papildomai pilnai apmokėti CMR draudimą, savanoriškojo (KASKO) draudimo, privalomojo transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo kasmėnesines įmokas pagal draudimo sutartis, sudarytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Pastarosios sutarties 4 p. numatyta, jog ieškovė įsipareigoja apmokėti visus reikalingus kelių mokesčius, sunaudoto kuro išlaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, pagal 7 p. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ už ekspedijavimo paslaugas mokėti 5 procentus sumą nuo apyvartos kas mėnesį, bet ne mažiau kaip 500 Eurų. Minėtos sutarties 9 p. nustatyta, kad už pavėluotą mokėjimą pagal šią sutartį skaičiuojamos 8 procentų dydžio metinės palūkanos, 10 p. - jog įsigydama vilkiką pridėtinės vertės mokestį mokės būtent ieškovė, 11 p. - kad nesumokėjus eilinės įmokos per 90 kalendorinių dienų už naudojimąsi vilkiku ar nepadengus draudimo išlaidų, neatlikus automobilio remonto, priežiūros ar kitaip pažeidus šią sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir visos įmokos padarytos šios sutarties pagrindu lieka UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ieškovė ne tik nesilaikė nustatytų įmokų mokėjimo terminų, tačiau ir neįrodė, kad į jos reikalaujamą priteisti sumą nepatenka virš išdėstyti mokėjimai. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo aiškiai nurodyti, kokias ankstesnių teismų nustatytas faktines aplinkybes jis laiko prejudicinėmis ir nebeįrodinėtinomis. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šią procesinę pareigą pažeidė, nes nenagrinėjo bylos visa apimtimi, o motyvuojamąją sprendimo dalį surašė nesiremdamas nei vienu leistinu įrodymu. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat vengė nustatyti tikruosius faktinius šalių santykius ir tinkamai juos kvalifikuoti. Bylose nėra duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” nuo atsakovės veiksmų, dėl kurių įmonė būtų praradusi lėšas 2009-03-01 – 2013-11-07 laikotarpiu, iki bankroto bylos įmonei 2014 m. kovo 10 d. nutartimi iškėlimo, kreipėsi į atsakovę ar ėmėsi kitokių veiksmų, siekdama susigrąžinti tariamai nepagrįstai sumokėtas lėšas. Kadangi klausimą dėl tariamos permokos ieškovė iškėlė po užskaitymo sandorio sudarymo, ji privalėjo ginčyti užskaitymo (įskaitymo) sandorio dalies teisėtumą, o ne samprotauti apie neegzistuojantį nepagrįstą praturtėjimą. Dėl šių aplinkybių ieškovės reikalavimai apginti jos pažeistas teises remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu negali būti apginti nesant tam faktinių aplinkybių, todėl ieškinys turėjo būti atmestas ir šiuo pagrindu. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi neatkreipė dėmesio į tai, jog ieškovė turi skolinių įsipareigojimų atsakovei, dėl ko papildomai privalėjo tirti įskaitymo teisėtumą ir buhalterinį tikslumą. Todėl mano, kad byloje egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p., kadangi sprendimas neatitinka minimalių teismo sprendimui keliamų reikalavimų ir nėra motyvuotas – ieškinys sudaro penkis puslapius, o vien tik atsiliepimas į ieškinį – aštuonis. Atsiliepimu pateiktą apeliacinį skundą ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bylos esmė yra aiški, pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą išnagrinėjęs bylą ir atskleidęs jos esmę. Atsakovė, tvirtindama priešingai bei nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jokių įrodymų savo teiginiams, susijusiems su neatliktais mokėjimais ar atliktų įskaitymų kitokia apimtimi, nepateikė. Ieškovės vertinimu, atsakovė taip pat visiškai nepagrįstai nurodo, jog šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti visa apimtimi ir visas aplinkybes nustatinėti iš naujo, nes akivaizdu, kad byloje egzistuoja prejudiciniai faktai, kurių įrodinėti bei vertinti iš naujo pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo. Byloje esantys duomenys, priešingai nei nurodo apeliantė, patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja nepagrįsto praturėjimo teisinių santykių elementai, o atsakovė, tvirtindama, kad susiklostę faktiniai santykiai yra kitokie, nei nurodo ieškovė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius. Todėl visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2015 m. birželio 12 d. įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-43-956/2015, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, yra konstatuota, kad pagal 2010 m. spalio 28 d. Sutartį dėl automobilio „M. B. (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007 metų laidos (toliau – vilkikas) naudojimo ir išpirkimo ieškovė atsakovei turėjo sumokėti viso 61394,84 Eur (216 601 Lt) sumą; už automobilį atsakovė 2011 m. gruodžio 2 d. ir 2013 m. spalio 2 d. ieškovei išrašė dvi PVM sąskaitas – faktūras bendrai 75905,37 Eur (262 086,06 Lt) sumai, kurios buvo apmokėtas atliekant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (sudengimą). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Būtent remdamasis šiais teismo nustatytais prejudiciniais faktais ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ir susiklosčiusius teisinius santykius vertindamas būtent pirmiau išdėstytų nustatytų faktų kontekste. Šiuo klausimu pažymėtina, jog pačios atsakovės atsiliepime į ieškinį buvo nurodyta, jog ieškovo keliams reikalavimas ir jo pagrindas sudaro tapačias jau išnagrinėtos ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu baigtos bylos aplinkybes, dėl ko jos neturi būti nustatinėjamos iš naujo. Iš minėto atsiliepimo į ieškinį matyti ir tai, kad atsakovė pati pripažino, jog nagrinėjamoje byloje yra iš naujo keliami reikalavimai priteisti žalą, atsiradusią iš tų pačių teisinių santykių, kurie buvo įvertinti minėtoje civilinėje byloje Nr.2-43-956/2015, dėl ko toks ieškovės elgesys yra teisiškai nepagrįstas. Taigi akivaizdu, jog atsakovės pozicija dėl prejudicinių faktų vertinimo ir reikšmės šios bylos eigai nebuvo nuosekli ir keitėsi priklausomai nuo bylos baigties rezultato. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nagrinėjamos civilinės bylos ribas, įrodinėtinas aplinkybe ir aplinkybes, kurių įrodinėti nereikia (prejudicinius faktus). Atsižvelgdamas į tai, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nenurodė, kokias ankstesnių teismų nustatytas faktines aplinkybes jis laiko prejudicinėmis ir nebeįrodinėtinomis, kad be pagrindo bylos nenagrinėjo visa apimtimi ir nesirėmė leistinais įrodymais bei netinkamai juos vertino.Kitas esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi neišsiaiškino, kad sudaro priteisiamos skolos turinį bei neatsižvelgė į tai, kad ieškovė pagal su atsakove sudarytą Sutartį buvo įsipareigojusi mokėti ne tik įmokas už vilkiką, tačiau ir už automobilio draudimą, kelių mokesčius bei kt.

23. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti. Dėl sutartyje numatytos pagrindinės kainos už vilkiką dydžio tarp šalių ginčo nėra. Nors sutiktina su atsakovės išdėstytais argumentais, kad Sutartyje buvo numatyti įvairūs mokėjimai, įskaitant ir delspinigius bei palūkanas už laiku neatliktas įmokas (Sutarties 2, 4, 7, 9 punktai), tačiau atsakovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kad atlikdama tarpusavio įskaitymus būtų su jais nesutikusi, reikalavusi ieškovės mokėti jai pinigines lėšas už vilkiką Sutartyje numatytais terminais ir būdais, o taip pat kad būtų reiškusi pretenzijas dėl piniginių lėšų nesumokėjimo už vilkiko draudimą, kelių mokesčius ar kitas Sutartyje numatytas sąlygas (delspinigius ar palūkanas). Tokių duomenų nėra ir atsakovės išrašytose 2011 m. gruodžio 2 d. ir 2013 m. spalio 2 d. PVM sąskaitose – faktūrose. Taigi, atsakovė neįrodė savo argumentų, jog iš ieškovės tarpusavio įskaitymų pagrindu gautos didesnės lėšos, nei Sutartyje numatyta vilkiko kaina, yra pagrįstos Sutarties 2, 4, 7, 9 punktuose numatytomis ir realiai patirtomis išlaidomis (CPK 12, 178 str.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusias teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes ir atskleidė bylos esmę.

24. CPK 179 str. 1 d. įtvirtinta, jog įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, remdamasis nurodyta įstatymo norma. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

25. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, kaip jau minėta pirmiau, net nebuvo pateiktų įrodymų, patvirtinančių atsakovės nurodomus teiginius apie papildomas pagal sutartį mokėtinas sumas, todėl skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neturėjo objektyvių duomenų, iš kurių galėjo spręsti ir vertinti, ar ieškovės reikalaujamą pinigų sumą nesudaro Sutarties 2, 4, 7, 9 punktuose nurodytos ir ieškovės įsipareigotos atsakovei apmokėti pinigų sumos. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės skunde išdėstytus argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo neteisingu įrodinėjimo naštos paskirstymu ir netinkamu įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymu.

26. Pateiktame apeliaciniame skunde atsakovė nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo egzistuojant nepagrįsto praturėjimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, o taip pat skundžiamame sprendime išdėstytus duomenis, sprendžia, kad sutikti su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo.

27. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, jog atsakovė, 2013 m. spalio 14 d. išrašydama antrąją PVM sąskaitą – faktūrą TPG Nr. 1041 ieškovei už vilkiką ir be jokio teisinio pagrindo padidindama nurodomą automobilio vertę 13 173,38 Eur (45 485,06 Lt) didesne suma bei šiai sumai atlikdama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, patvirtina, kad ieškovės turtas sumažėjo, o atsakovės turtas padidėjo ieškovės sąskaita be jokio teisinio pagrindo. Tai patvirtina, kad tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės turto padidėjimo egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, o byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad ieškovė būtų prisiėmusi nuostolių kilimo riziką bei galėjo savo pažeistas teises apginti kitais būdais. Taigi nagrinėjamu atveju galima konstatuoti visas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintas nepagrįsto praturtėjimo prielaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-236-611/2016; Nr. 3K-3-196/2011 ir kt.) bei atmesti apeliantės argumentą dėl nepagrįsto praturtėjimo sąlygų nebuvimo, kaip nepagrįstą ir neatitinkantį nagrinėjamoje byloje egzistuojančių faktinių aplinkybių.

28. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p., nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Tačiau sutikti su tokiu argumentu nėra teisinio pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas ištyrė ir įvertino byloje esančių įrodymų visumą, šių įrodymų pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, nurodė, kaip kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nurodė savo išvadas pagrindžiančius motyvus, kurių pagrindu yra tenkinamas ieškinys. Byloje nėra pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytų reikalavimų, keliamų teismo sprendimo turiniui. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą procesinį sprendimą nemotyvuotu ir konstatuoti, kad byloje yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Tokios išvados nepaneigia tai, kad skundžiamo sprendimo lapų skaičius yra mažesnis už atsakovės atsiliepimo lapų skaičių, kadangi įstatymas numato reikalavimus teismo sprendimo išdėstymui, jo turiniui (CPK 268, 270 str.), tačiau teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nepriklauso nuo to, keliuose lapuose jis išdėstytas.

29. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

30. Atmetus atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą, ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisiama 600 Eur už teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, ieškovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad ieškovės pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui BUAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.