Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-332-370/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-06-19
Bylos Nr.: 2A-332-370/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00380-2016-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: V. D., G. V., A. Č., A. V.

Civilinė byla Nr. 2A-332-370/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00380-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.1.2.4.1.3; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 3.4.3.11.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-772-601/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios akcinės bendrovės „Aušra“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Verslo administravimo centro, ieškinį atsakovams V. D., G. V., A. Č. ir A. V. (A. V.) dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir bendrovės valdybos nutarimo pripažinimo negaliojančiais bei žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BAB ,,Aušra“, atstovaujama bankroto administratorės UAB Verslo administravimo centro (įgaliotas asmuo – E. K.), patikslintame ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų V. D. ir A. V. 2013-12-20 sudarytą AB „Aušra“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti AB „Aušra“ akcijas V. D. nuosavybėn; 2) pripažinti negaliojančiu AB „Aušra“ valdybos 2013-12-27 nutarimą Nr.13/01 „Dėl bendrovės direktoriaus atleidimo ir naujo direktoriaus paskyrimo“ (toliau – 2013-12-27 valdybos nutarimas); 3) solidariai iš atsakovų V. D., G. V. ir A. Č. ieškovei BAB „Aušra“ priteisti 147 810,25 Eur (510 359,26 Lt) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; 4) iš atsakovų ieškovei BAB „Aušra“ solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės bankroto administratorė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi AB „Aušra“ nutraukus restruktūrizavimo bylą, įmonės valdymo organai (vadovas ir valdyba) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o 2013-12-20 įmonės direktorius, valdybos pirmininkas ir akcininkas (99,56 proc. akcijų savininkas) V. D. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį su Baltarusijos piliečiu A. V., kuriam pardavė visas savo turimas akcijas (99,56 proc. – 216 537 vnt.). Sandorio šalys 2013-12-27 taip pat pasirašė AB „Aušra“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą (jo 825 punkte nurodyta, kad perduodamas ir įmonės turtas pagal balansą, ilgalaikio turto ataskaita), o įmonės valdyba (V. D., A. Č., G. V.) priėmė 2013-12-27 nutarimą, kuriuo atleido bendrovės direktorių V. D. iš direktoriaus pareigų ir nuo 2013-12-27 įmonės direktoriumi paskyrė A. V.. Administratorė nurodė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu, kaip sudaryta dėl akių (tariamas sandoris), nes ja buvo tik imituojamas akcijų pardavimas, siekiant perkelti atsakomybę užsienio piliečiui dėl netinkamo įmonės valdymo ir iš to kylančių pasekmių, išlaikyti savo žinioje įmonės turtą, turint tikslą jį paslėpti nuo kreditorių ir galbūt perleisti tretiesiems asmenims. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, 2013-12-27 dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo akto tariamumą ir 2013-12-27 nutarimo neteisėtumą patvirtina tai, kad: 1) įmonei esant nemokiai (Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu (įsiteisėjo 2016-11-17)), nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o, vietoje to, bendrovės akcijos buvo parduotos Baltarusijos Respublikos piliečiui, kuris buvo paskirtas bendrovės direktoriumi, šiam net nebūnant Lietuvoje (šiam asmeniui neišduota viza atvykti į Lietuvą ar kitą Šengeno šalį); 2) A. V. neatliko jokių įmonės vadovui būdingų veiksmų, t. y. nebuvo atvykęs į bendrovę, neorganizavo bendrovės veiklos, nebuvo sudaręs su įmone darbo sutarties; 3) liudytojas B. C. (įmonės darbuotojas) nurodė, kad A. V. bendrovėje nematė, AB „Aušra“ iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo V. D..Administratorė nurodė, kad dokumentai ir turtas bankroto administratorei iki šiol neperduoti. Administratorės teigimu, žala, atsiradusi dėl bankroto administratorei neperduoto turto, solidariai priteistina iš V. D., G. V. ir A. Č., nes tiek įmonės direktorius, tiek valdybos nariai nesiėmė priemonių išsaugoti įmonės turtą, nesikreipė dėl įmonės bankroto, priėmė neteisėtą nutarimą atšaukti V. D. iš direktoriaus pareigų bei direktoriumi paskirti A. V.. Bankroto administratorė žalos dydį, siejamą su neperduoto turto verte – 147 810,25 Eur – apskaičiavo atsižvelgdama į 2012-10-31 paties atsakovo V. D. pateiktą turto balansą (ilgalaikį turtą), kuriuo buvo remiamasi vykdant įmonės restruktūrizavimą, ir į turtą (jo vertę), kurį administratorė perėmė bendrovei iškėlus bankroto bylą. Atsakovas V. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad 2012-03-15 iš H. M. už 1 Lt įsigijo AB „Aušra“, kurios finansinė padėtis buvo bloga, 216 537 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, tikintis įmonę padaryti pelninga, o 2012-08-27 iš direktoriaus pareigų atsistatydinus V. M., atsakovas tapo ir įmonės generaliniu direktoriumi. 2013 m. kovo 18 d. įmonei iškelta restruktūrizavimo byla (ruošiant dokumentus restruktūrizavimo bylai, inventorizuotas įmonės turtas, sudarytas apyrašas, bendra jo vertė – 1 015 280,22 Lt, tačiau reali vertė buvo mažesnė), 2013 m. lapkričio 12 d. buvo nutraukta. Atsakovui nemačius tolesnės bendrovės veiklos perspektyvos, 2013-12-20 turėtos AB „Aušra“ akcijos už 1 Lt parduotos Baltarusijos piliečiui A. V., su kuriuo susipažino per V. M., o 2013-12-27 sušauktame valdybos posėdyje priimtas sprendimas atleisti V. D. iš generalinio direktoriaus pareigų ir generaliniu direktoriumi paskirti A. V.. Tą pačią dieną V. D., kaip ir kiti valdybos nariai, parašė atsistatydinimo pareiškimą iš valdybos narių ir pirmininko pareigų. Po 2013-12-27, atsakovas nurodo bendrovėje nedirbęs ir joje nesilankęs. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 2013-12-27 su A. V. buvo pasirašytas dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktas, pagal kurį turtas naujajam akcininkui buvo perduotas pagal tą apyrašą, kuris buvo parengtas teismui keliant restruktūrizavimo bylą (šis aktas nėra ginčijamas). Perduotas turtas buvo patalpose adresu (duomenys neskelbtini), tačiau apie šio turto tolesnį likimą atsakovas nurodė nieko nežinantis. Atsakovo teigimu, AB „Aušra“ akcijų pardavimas A. V. buvo realus sandoris, o 2015-11-25 rašte pateikta informacija apie Baltarusijos pilietį A. V. yra ne apie tą asmenį, kuris buvo paskirtas įmonės vadovu. Atsakovas nesutiko su administratorės pateiktu žalos dydžio paskaičiavimu. Nurodė, kad reali restruktūrizavimo plano metmenų apyraše apskaityto turto vertė buvo žymiai mažesnė. Atsakovo nuomone, turto vertei nustatyti turėtų būti atliktas retrospektyvinis turto vertinimas 2013-12-27. Be to, atsakovas pažymėjo, kad administratorė nesiėmė priemonių surasti galbūt išlikusio (likusio išsinuomotose patalpose – (duomenys neskelbtini)) bendrovės turto. Teigė, jog materialia forma negalėtų būti perduota ir įmonės programinė įranga, kurios vertė 3 458,64 Eur, todėl ši suma taip pat negali būti laikoma kaip padaryta žala.Atsakovės G. V. (vyr. buhalterė ir valdybos narė) ir A. Č. (buhalterė-kasininkė ir valdybos narė) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės nurodė, kad jos nebuvo ginčijamos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties šalys, todėl joms negali atsirasti dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia kylančios pasekmės. Atsakovių teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, koks yra priežastinis ryšys tarp jų sprendimo atleisti bendrovės direktorių V. D. ir paskirti naują direktorių, kai žalos dydis tapatinamas su neperduoto ieškovės bankroto administratorei turto verte.Atsakovas A. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdžius neatvyko.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu: 1) ieškinį tenkino iš dalies: pripažino niekine ir negaliojančia atsakovų V. D. ir A. V. 2013-12-20 sudarytą AB „Aušra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir taikė restituciją – grąžino BAB „Aušra“ akcijas V. D. nuosavybėn; pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2013-12-27 AB „Aušra“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą; pripažino negaliojančiu AB „Aušra“ valdybos 2013-12-27 nutarimą Nr.13/01 „Dėl bendrovės direktoriaus atleidimo ir naujo direktoriaus paskyrimo“; iš atsakovo V. D. ieškovei BAB „Aušra“ priteisė 147 810,25 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-03-30) iki sprendimo visiško įvykdymo; 2) kitą ieškinio dalį atmetė; 3) iš atsakovo valstybei priteisė 2 679 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismo vertinimu, 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas V. D. nesiekė realiai perleisti savo turimų akcijų, o kartu ir bendrovės turto bei jos valdymo Baltarusijos piliečiui A. V., kuriam nebuvo jokio poreikio (tikslo) įsigyti akcijas, todėl sprendė, kad ginčijamas sandoris buvo tariamas ir juo atsakovas V. D. siekė perkelti atsakomybę Baltarusijos piliečiui (iš kurio nėra galimybės išsiieškoti žalos) dėl įmonės balanse nurodyto (turinčio būti) turto trūkumo. Esant niekinei ir negaliojančiai akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai, teismas taikė restituciją ir AB „Aušra“ 216 537 vnt. akcijų grąžino atsakovui V. D. (CK 1.80 str. 2 d.).Teismas išvadą dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo ir jos niekinio pobūdžio padarė iš šių byloje nustatytų aplinkybių, jų viseto: 1) atsakovas V. D. iš esmės buvo vienasmeniškai valdantis AB „Aušra“ asmuo (99,56 proc. akcijų savininkas, kiti akcininkai nežinomi); 2) bendrovės valdyba buvo sudaryta formaliai, nes tokį valdymo organą numatė bendrovės įstatai, t. y. atsakovas V. D., įsigijęs bendrovės akcijas, sudarė valdybą iš sau pavaldžių darbuotojų (vyr. buhalterės ir buhalterės-kasininkės bei G. L.), kurie neturėjo įmonės valdymo kompetencijų ir kurie realiai nevykdė valdybos narių funkcijų; 3) atsakovas V. D., 2013 m. lapkričio 12 d. AB „Aušra“ nutraukus restruktūrizavimo bylą, nevykdė savo pareigos, bendrovei esant nemokiai, nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, o po mėnesio (2013-12-20) neva pardavė savo visas akcijas Baltarusijos piliečiui A. V. bei 2013-12-27 perdavė jam įmonės dokumentus ir turtą; 4) 2013-12-27 ieškovės valdybos posėdyje, pagal atsakovo V. D. prašymą, jis yra atleistas iš direktoriaus pareigų ir tuo pačiu ieškovės direktoriumi paskiriamas Baltarusijos pilietis A. V., a. k. (duomenys neskelbtini), kuriam neva perduodamas visas ieškovės turtas ir dokumentai; 5) 2013-12-27 ieškovės valdyba atsistatydina; 6) pagal restruktūrizavimo byloje pateiktus dokumentus (2012-10-31 bendrovės balansas) bendrovė turėjo 1 015 280,22 Lt (294 045,47 Eur) vertės ilgalaikio turto; 7) naujasis ieškovės direktorius Baltarusijos pilietis A. V. neatliko jokių vadovui ir akcininkui būdingų veiksmų, t. y. nesilankė bendrovėje, neorganizavo jos ūkinės komercinės veiklos, jokių nurodymų niekam nedavė, nesudarė bendrovės valdybos; 8) pagal liudytojo B. C. paaiškinimus bendrovei visą laiką (iki bankroto bylos iškėlimo) vadovavo atsakovas V. D.; 9) iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorei turtas nebuvo perduotas; 10) ginčijamo sandorio šalys atsakovas V. D. ir Baltarusijos pilietis A. V. į posėdžius neatvyko, o A. V. nepateikė atsiliepimo, nors apie nagrinėjamą bylą jam buvo pranešta (žinoma); 11) Baltarusijos piliečiui A. V. nėra išduota viza atvykti į Lietuvą ar Šengeno šalį, t. y. jis nėra buvęs Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog šis asmuo buvo atvykęs į Lietuvą atsakovai nepateikė, o atsakovo teiginį, jog Migracijos skyriaus pateikti duomenys ne apie tą asmenį, kuris buvo paskirtas ieškovės vadovu, teismas vertino kaip nepagrįstą, dėl to, kad palyginus Migracijos skyriaus pateiktus duomenis – vardą, pavardę, gimimo datą ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje esančius duomenis, jie sutampa, pagal šiuos duomenis buvo įteikti procesiniai dokumentai šiam asmeniui Baltarusijos Respublikoje, taip pat nustatęs, kad valdybos nutarime A. V. pavardėje padaryta akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, o gimimo data (1981-12-06), kuri matyti iš asmens kodo, valdybos nutarime nurodyto asmens A. V., sutampa su Migracijos pranešime nurodyto asmens A. V. gimimo data (duomenys neskelbtini).Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas V. D. suprato, jog įmonei bus keliama bankroto byla, leidžia daryti išvadą, jog aukščiau priimti sprendimai apėmė vieną sumanymą (tikslą) – išvengti civilinės atsakomybės dėl prarasto, neišsaugoto ieškovės turto. Teismui konstatavus, kad 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, t. y. niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento, atitinkamai negaliojančiais pripažinti ir AB „Aušra“ valdybos 2013-12-27 nutarimas, kuris priimtas niekinio sandorio pagrindu (valdybos nariams nežinant tikrosios faktinės padėties), bei 2013-12-27 AB „Aušra“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktas, kuris buvo sudarytas, kaip tariamo akcijų pardavimo sandorio ir bendrovės vadovo pakeitimo pasekmė, siekiant visą atsakomybę dėl ieškovės finansinės padėties bei galimos žalos perkelti Baltarusijos piliečiui A. V..Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog valdybos narės (G. V. ir A. Č.) yra atsakingos už neperduotą bendrovės turtą, su kurio verte siejamas atlygintinos žalos dydis, t. y. jog solidariai su bendrovės vadovu (atsakovu) yra atsakingi ir valdybos nariai, iš bylos medžiagos nenustatęs pagrindo spręsti, kad atsakovės G. V., A. Č. realiai dalyvavo įmonės valdyme, joms buvo perduotas turtas ar kad jos turėjo galimybę disponuoti turtu, taip pat, kad atliko kokius nors veiksmus, dėl kurių buvo prarastas įmonės turtas. Teismo vertinimu, valdyba buvo formali, įmonę valdė atsakovas V. D. vienasmeniškai. Vien ta aplinkybė, jog valdybos nariai pasirašė valdybos nutarimą dėl atsakovo V. D. atleidimo iš vadovo pareigų ir atsakovo A. V. paskyrimo bendrovės vadovu, kuriam buvo parduotos įmonės akcijos, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog valdybos nariai pasielgė neteisėtai (neapdairiai ir nerūpestingai) ir kad tai lėmė įmonės turto praradimą, o šis valdybos nutarimas, teismo vertinimu, niekaip nepakeitė (negalėjo pakeisti) faktinės įmonėje esančio turto padėties, nes nustatyta, kad realiai turtas nebuvo perduotas atsakovui A. V.. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra nustatyti valdybos narių – atsakovių G. V. ir A. Č. – neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp priimto valdybos nutarimo ir įmonės turto neišsaugojimo (praradimo), todėl teismas ieškovės ieškinio dalį dėl žalos priteisimo iš G. V. ir A. Č. atmetė.Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas V. D., siekdamas išvengti civilinės atsakomybės dėl galimo turto trūkumo, sudarė tariamą sandorį, kuriuo neva pardavė savo visas turimas įmonės akcijas Baltarusijos piliečiui bei jam perdavė įmonės dokumentus ir turtą, o akcijų pardavimo sandoris bei dokumentų ir turto perdavimo aktas pripažinti negaliojančiais, sprendė, kad būtent atsakovas V. D., kuris laikytinas tikruoju (faktiniu) bendrovės paskutiniu vadovu, turėjo (turi) pareigą perduoti administratorei įmonės turtą, o tuo pačiu yra atsakingas už turto neperdavimą. Teismas sutiko su bankroto administratorės atliktu žalos dydžio paskaičiavimu, pagal kurį neperduoto bankroto administratorei turto vertė yra 147 810,26 Eur (510 359,26 Lt) ir nenustatė pagrindo mažinti ieškovės prašomo priteisti žalos dydžio. Teismas pažymėjo, kad paskutiniai duomenys apie bendrovės turtą ir jo balansinę vertę (likutinę vertę) yra 2012-10-31, todėl sprendė, kad bankroto administratorė pagrįstai, apskaičiuodama žalą, rėmėsi šiais duomenimis.Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad reali turto vertė yra mažesnė, o administratorė nesiėmė veiksmų turtui surasti. Pažymėjo, kad pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą tenka įmonės vadovui – atsakovui V. D. (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Taip pat atsakovui tenka pareiga įrodyti, jog turtas, kuris yra įmonės balanse, yra teisėtai perleistas, ar jo vertė yra mažesnė, tačiau tokių įrodymų atsakovas V. D. nepateikė. Teismas nepagrįstais laikė ir atsakovo argumentus, jog į žalos dydį neturėtų būti įskaičiuota programinė įrangos vertė, nes: 1) administratoriaus rastame įmonės turte nėra programinės įrangos; 2) atsakovas nepateikė įrodymų, jog ją perdavė administratoriui, ar kad jos vertė mažesnė, 3) dalis kompiuterių, kur buvo ši įranga, rasti išardyti, o dalis kompiuterių administratorei neperduota.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas V. D. teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka byloje esančių įrodymų turinio ir suponuoja teismo šališkumą atsakovo atžvilgiu: Teismo išvadą, kad atsakovas bendrovės valdybą sudarė formaliai iš sau pavaldžių darbuotojų, neturinčių valdymo kompetencijų, realiai nevykdžiusių valdybos funkcijų, paneigia VĮ Registrų centro duomenys, iš kurių matyti, kad stebėtojų tarybos posėdžio protokolas dėl AB „Aušra“ valdybos perrinkimo JAR pateikti dar 2003-10-27. Atsakovas, 2012-08-27 pradėjęs eiti vadovo pareigas, pagal nusistovėjusią praktiką, kitą dieną buvo išrinktas bendrovės valdybos nariu ir jos pirmininku. Bendrovės valdybos narėmis G. V., A. Č., G. L. tapo ne dėl to, kad buvo pavaldžios atsakovui, o todėl, kad savo noru iš valdybos narių atsistatydino ankstesnės valdybos narės (H. M., A. N., V. S.). Pagal įstatus bendrovės valdyba turėjo būti sudaryta, o G. V., A. Č., G. L. dėl savo užimtų pareigų turėjo pakankamai informacijos apie bendrovės veiklą, todėl buvo tinkamiausios būti kolegialaus valdymo organo narėmis. Aplinkybė, kad atsakovo valdymo laikotarpiu (2012-08-27–2013-12-27) bendrovės valdyba nepriėmė bendrovei svarbių sprendimų neturėjo jokios įtakos bendrovei, todėl nėra teisiškai reikšminga.Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria nutraukta AB „Aušra“ restruktūrizavimo byla, rezoliucinė dalis, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja išvados, kad atsakovas į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo privalėjo kreiptis nedelsiant. Kita vertus, net ir nustačius atsakovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kada toks terminas suėjo, o jeigu jis buvo praleistas – kokią įtaką turėjo bendrovei neigiamų pasekmių aspektu ir koks priežastinis ryšys tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusių neigiamų pasekmių.Nesutiktina su teismo išvadomis dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tariamumo. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nuosekliai ir detaliai nurodė aplinkybes, kurioms esant bendrovės akcijos parduotos Baltarusijos Respublikos piliečiui, o teisme apklaustos atsakovės G. V. ir A. Č. patvirtino, kad 2013 m. gruodžio mėn. sužinojo apie akcijų pardavimą trečiajam asmeniui, kurį (A. V.) matė bendrovės patalpose, buvo padaryta šio asmens paso kopija. Be to, bendrovės akcijų pardavimas, V. D. atleidimas iš bendrovės vadovo pareigų ir A. V. paskyrimas direktoriumi buvo aptarti bendrovės valdybos posėdyje ir užprotokoluoti, o dalį dokumentų dėl bendrovės valdymo organų priimtų sprendimų JAR pateikė naujasis akcininkas (pvz., 2014-01-02 JAR pateikė pranešimą apie valdybos atsistatydinimą).Teismas 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir 2013-12-27 priėmimo–perdavimo aktą pripažino negaliojančiais remdamasis prielaidomis. Minėtų dokumentų tikrumas ir patikimumas, juose esančių parašų tikrumas, registravimo JAR bei kitos aplinkybės ieškovės kvestionuojamos ir (ar) teismo vertinamos nebuvo. Taip pat neatsižvelgta į byloje nepaneigtų aplinkybių visumą apie bendrovės akcijų įsigijimą ir jų pardavimą, patvirtinančių, kad atsakovas neturėjo jokių tikslų slėpti bendrovės turtą, gauti naudą ar atlikti kitus neteisėtus veiksmus, sudarant sandorius.Teismo išvada, kad A. V. ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką – prieštaringa. Viena vertus, teismas nurodo, kad jis nebuvo atvykęs į Lietuvą, nes jam nebuvo išduota Šengeno viza, kita vertus, pripažįsta, jog A. V. yra tas asmuo, kuris įsigijo bendrovės akcijas ir buvo paskirtas jos direktoriumi. Apelianto teigimu, aplinkybės, kad bendrovės darbuotojai nebuvo išvykę į Baltarusiją, leidžia spręsti, kad bent jau 2013-12-27 A. V. buvo Lietuvos Respublikoje, AB „Aušra“ buveinėje, įsigijo bendrovės akcijas, perėmė turtą ir dokumentus.Teismas sprendime nemotyvavo, kodėl atmetė procesinių teisės normų pagrindu surinktus įrodymus, o rėmėsi B. C. (buvusio bendrovės darbuotojo) paaiškinimais, neva bendrovei iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo atsakovas, kuriuos jis pats ir paneigė apklausiamas teismo posėdyje.Teismas nenurodė, kokią teisinę ir (ar) įrodomąją reikšmę šioje byloje turi A. V. nedalyvavimas teismo posėdžiuose, atsiliepimo į ieškinį nepateikimas. Kita vertus, teismas turėjo imtis priemonių esminėms bylos aplinkybėms išsiaiškinti, t. y. pasinaudoti Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992-10-20 sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Bendrovės turtą bankroto administratorei privalėjo perduoti bendrovės vadovas A. V., todėl teismas nepagrįstai žalos atlyginimą priteisė iš atsakovo, o ne iš A. V., taip pat neturėjo pagrindo žalos dydį sieti su turto trūkumu pagal balansą, bankroto administratorei nesiėmus veiksmų jį rasti: bankroto administratorė, teigdama, kad jai turtas neperduotas, net nebuvo bendrovės gamybinėse patalpose ir buveinėje, adresu (duomenys neskelbtini), o teismas atsakovui nepalankų procesinį sprendimą priėmė nepašalinęs abejonių, kad bankroto administratorei neperduotas turtas iki šiol yra buvusios bendrovės patalpose, juolab kad liudytojas B. C. nurodė, jog 2014 m. balandžio mėn. visas bendrovės turtas buvo bendrovės patalpose. Teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu 2013-12-27 bendrovės valdybos nutarimą ir 2013-12-27 dokumentų bei turto priėmimo–perdavimo aktą vien dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Be to, ieškovė nereiškė reikalavimo 2013-12-27 priėmimo–perdavimo akto pripažinti negaliojančiu.Pažymėtina, kad bankroto administratorė jau buvo kreipusis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš V. D., G. V., A. Č. už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą bendrovei pažeidimą (Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-716-173/2016, ieškinys atmestas, nenustačius civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėtų veiksmų); Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-482-236/2017, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas).Atsakovės G. V. ir A. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apelianto skundu sutinka, jį palaiko ir prašo tenkinti. Jokių argumentų atsiliepime nenurodė.Ieškovė BAB „Aušra“, atstovaujama bankroto administratorės, atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo: 1) apeliacinį skundą atmesti; 2) Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir 147 810,26 Eur dydžio žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas priteisti solidariai iš V. D., G. V., A. Č..Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinės atsakomybės netaikė kitoms atsakovėms – G. V. ir A. Č.. Jos valdybos narėmis paskirtos nenaudojant jokios prievartos, bendrovės valdyme dalyvavo savo valia, todėl turėjo suvokti ginčijamo akcijų pardavimo sandorio sudarymo bei Baltarusijos piliečio skyrimo įmonės generaliniu direktoriumi teisines pasekmes. Be to, dokumentų priėmimo–perdavimo akto turinys, iš kurio matyti, kad į sąrašą įtraukti ir pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, paneigia atsakovių teiginius, kad jos nieko nežinojo ir nedalyvavo ginčo sandorio vykdyme, jau nežiūrint į tai, kad atsakovės įmonėje taip pat ėjo vyriausiosios buhalterės ir buhalterės kasininkės pareigas. Taigi, atsakovės už tinkamą bendrovės turto valdymą ir jo išsaugojimą buvo atsakingos iki pat bankroto bylos iškėlimo. Atsakovių, kaip valdybos narių pareigų nevykdymas lėmė turto praradimą ir žalos atsiradimą, todėl visi atsakovai už bendrovei padarytą žalą privalo atsakyti solidariai.Sprendžiant dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1771-330/2016, kurioje buvo sprendžiamas tyčinio bendrovės bankroto klausimo pagrįstumas, nustatytais faktais ir teismo motyvais kaip prejudiciniais.Nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą patvirtina tai, jog ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančia akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, neginčijo dokumentų ir turto priėmimo–perdavimo akto. Turto ir dokumentų perdavimo akto sudarymas yra sutarties vykdymo veiksmas, todėl jam negali būti taikomas sandorių negaliojimo institutas.Skunde neteigiama, kad teismas netyrė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, ar kad buvo pažeistas rungimosi principas. Apeliantas turėjo visas galimybes rinkti ir teikti į bylą įrodymus, tačiau per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, ginčijant bylos faktines aplinkybes, o savo poziciją grindė tik teiginiais, kad akcijas pardavė, turtą ir dokumentus perdavė.Skundo motyvais nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tariamo pobūdžio. Nesutiktina, kad atsakomybė atsakovui netaikytina, neva nustačius bankroto administratorės pareigų, susijusių su turto paieška, nevykdymą. Tik administratorės aktyvių pastangų dėka buvo nustatyta ir surasta dalis turto, kuri perimta sudarius inventorizacinę komisiją, antstoliui fiksuojant faktines aplinkybes, o su turtu supažindinti įmonės kreditoriai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos objekto

Byloje esančio išrašo iš Juridinių asmenų registro duomenimis bendrovės vadovas nuo 2012-09-04 iki 2014-01-03 buvo V. D. (jo paskyrimo (išrinkimo) data – 2012-08-27, įgaliojimo pabaigos data – 2013-12-27), o nuo 2014-01-03 iki 2014-06-27 – Baltarusijos Respublikos pilietis A. V. (paskyrimo (išrinkimo) data – 2013-12-27, įgaliojimų pabaigos data – 2014-06-20). V. D. laikotarpiu nuo 2012-09-04 iki 2014-02-20 taip pat buvo valdybos narys (paskyrimo (išrinkimo) data – 2012-08-24, įgaliojimų pabaigos data – 2013-12-27), nuo 2012-09-04 iki 2014-06-27 valdybos pirmininkas. Valdybos narėmis laikotarpiu nuo 2012-09-04 iki 2014-02-20 buvo ir G. V., A. Č., G. L. (įgaliojimų pabaigos data – 2013-12-27).Išraše iš Juridinių asmenų registro informacija apie bendrovės dalyvius neatsispindi (įrašų nėra), tačiau į bylą pateikta 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad V. D. A. V. už 1 Lt parduoda 216 537 vnt. (99,56 proc.) AB „Aušra“ akcijų. Valdybos 2013-12-27 nutarimu V. D. atleistas iš direktoriaus pareigų ir bendrovės direktoriumi paskirtas A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 57). Tos pačios dienos AB „Aušra“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktu V. D. perduoda, o A. V. priima dokumentus ir turtą (t. 1, b. l. 40–56).Bendrovės vadovu ir akcininku būnant V. D., Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartimi AB „Aušra“ iškelta restruktūrizavimo byla (nutartis įsiteisėjo 2013-05-16 Lietuvos apeliaciniam teismui pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą). Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi restruktūrizavimo byla nutraukta ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. per nustatytus terminus nepateikus restruktūrizavimo plano (nutartis įsiteisėjo 2014-01-17).Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi pagal bendrovės darbuotojos pareiškimą (į bankroto bylos iškėlimo procesą įstojo ir kiti bendrovės kreditoriai) AB „Aušra“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1542/2014, palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį). Teismo paskirta bankroto administratorė UAB Verslo administravimo centras kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, AB „Aušra“ valdybos nutarimo pripažinimo negaliojančiais ir solidaraus žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų V. D., G. V., A. Č. ir A. V. (ieškinio suma – 291 929 Eur). 2017-02-15 pateiktas patikslintas ieškinys, sumažinant prašomos priteisti žalos dydį iki 147 810,26 Eur, kurį prašoma solidariai priteisti iš atsakovų V. D., G. V., A. Č.. Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino niekine ir negaliojančia atsakovų V. D. ir A. V. 2013-12-20 sudarytą AB „Aušra“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją – grąžino BAB „Aušra“ akcijas V. D. nuosavybėn; pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2013-12-27 AB „Aušra“ dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo aktą; pripažino negaliojančiu AB „Aušra“ valdybos 2013-12-27 nutarimą Nr.13/01 „Dėl bendrovės direktoriaus atleidimo ir naujo direktoriaus paskyrimo“; iš atsakovo V. D. ieškovei BAB „Aušra“ priteisė 147 810,25 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-03-30) iki sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį (dėl solidarios atsakomybės taikymo) teismas atmetė; iš atsakovo valstybei priteisė 2 679 Eur bylinėjimosi išlaidų.Apeliacinį skundą dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė atsakovas V. D., kuriame prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis dėl tariamų sandorių sudarymo, žalos atlyginimo priteisimo, kvestionuojamas teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas byloje. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys atmestas, neteikė, tačiau atsiliepime į apelianto skundą formuluoja reikalavimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, žalos atlyginimą priteisiant solidariai iš atsakovų V. D., G. V., A. Č.. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia CPK 320 straipsnis – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Savo ruožtu atsiliepime į apeliacinį skundą turi būti išdėstoma nuomonė tik dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 str.), t. y. nurodoma ar sutinkama su apeliaciniu skundu ir jame esamais argumentais, ar ne ir dėl kokių priežasčių, tačiau jame negali būti formuojamas savarankiškas reikalavimas, susijęs su pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu (panaikinimu ar pakeitimu). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas atliekamas pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nepasisakant ir nevertinant ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, kuriais kvestionuojamos teismo išvados dėl solidaraus žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų V. D., G. V., A. Č. netaikymo ir nesprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės ieškinio dalis atmesta, teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str., 318 str., 185 str.).

Dėl apelianto prašymo išreikalauti įrodymus

Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-11-29 gautas apelianto prašymas iš UAB koncerno „Achemos grupė“ išreikalauti šių dokumentų kopijas: 1) 2014 m. priėmimo–perdavimo akto, kuriuo 2014 m. UAB koncernui „Achemos grupė“ buvo perduotos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) bei jame esantis turtas; 2) su priėmimo–perdavimo aktu susijusių dokumentų: turto apyrašų, įgaliojimų ir kt. Prašyme nurodoma, kad priėmus sprendimą byloje, V. D. iš G. V. sužinojo, jog 2014 m. pradžioje AB „Aušra“ turtas buvo perduotas UAB koncernui „Achemos grupė“. Apelianto teigimu, AB „Aušra“ turto priėmimas–perdavimas UAB koncernui „Achemos grupė“ yra svarbus ne tik įrodinėjant A. V. realų dalyvavimą valdant bendrovę, tačiau ir tuo atžvilgiu, jog teismo sprendimu iš atsakovo V. D. priteistas žalos atlyginimas siejamas su AB „Aušra“ turto, kuris galbūt nėra dingęs, o perduotas koncernui, verte. Kartu su prašymu pridėti įrodymai, kuriais grindžiamas koncerno UAB „Achemos grupė“ atsisakymas pateikti minėtus duomenis apeliantui.Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 199 straipsnyje reglamentuojamas įrodymų išreikalavimo institutas turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo įrodymams keliamų sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, taip pat nuo naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje pateikimo ribojimo – nauji įrodymai, kurių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo, gali būti priimami apeliacinėje instancijoje tik tada, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.).Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino iš esmės ir pasiūlė šalims pateikti įrodymus apie: 1) galbūt esantį turtą adresu (duomenys neskelbtini) (garažo vartus, patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemą, drėkinimo sistemą, vartus TLB-1, daugiatarifius elektros skaitiklius, 2 vnt. kondicionavimo sistemų ALPIC AIR, apsaugos sistemą, oro vėdinimo ir kondicionavimo sistemą, apsaugos sistemą, vartus); 2) apie programinės įrangos buvimo vietą. Taip pat į paskirtą teismo posėdį kvietė atsakoves G. V. ir A. Č., kurių dalyvavimas pripažintas būtinu (t. 2, b. l. 175). Tačiau po bylos išnagrinėjimo iš esmės naujų (papildomų) duomenų apie bendrovės turtą (jo dalį), kuris nebuvo perduotas administratorei, nepateikta. 2017-06-20 teismo posėdžio metu apelianto atstovas paaiškino, kad neturi galimybių pateikti tokių duomenų, tačiau jo atstovaujamojo samprotavimais, patalpoms esant parduotoms (perduotoms) UAB koncernui „Achemos grupė“, turėtų būti likęs jų priėmimo–perdavimo aktas, kuriame būtų nurodytas turtas, apie kurį kalbama teismo nutartyje. Atstovas taip pat pažymėjo, kad į koncerną dėl tokios informacijos gavimo kreiptasi nebuvo. Teisėjų kolegijos vertimu, šie teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai paneigia prašyme nurodytas aplinkybes, kad apeliantas apie patalpų ir (ar) turto perdavimą koncernui sužinojo tik priėmus skundžiamą teismo sprendimą, taip pat suponuoja išvadą, kad pats apeliantas, atstovaujamas advokato, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nesutikdamas su prašomos priteisti žalos dydžiu ir pagrindu, nesiėmė visų veiksmų surinkti, jo teigimu, bylai reikšmingus įrodymus, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pats nesikreipė į koncerną dėl duomenų gavimo (iš pateiktų duomenų matyti, kad kreiptasi tik 2017-09-25), pirmosios instancijos teismui neteikė prašymo tokius įrodymus išreikalauti ir, atitinkamai, nėra duomenų, kad teismas būtų nepagrįstai atsisakęs juos išreikalauti. Be to, prašyme nurodytų aplinkybių, kad faktus apie tai, jog 2014 m. pradžioje AB „Aušra“ turtas buvo perduotas UAB koncernui „Achemos grupė“, patalpas perdavė arba dalyvavo jas perduodant tuomečio AB „Aušra“ vadovo A. V. įgaliotas asmuo, sužinojo iš G. V., ne tik nepagrindžia kartu su prašymu pridėti įrodymai, tačiau ir teismo posėdyje apklaustų atsakovių paaiškinimai, nors apie A. V. vadovavimo bendrovei aplinkybes jos buvo apklausiamos.Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo visas galimybes teikti įrodymus ar prašyti juos išreikalauti pirmosios instancijos teisme, be to, pateiktas prašymas nėra tinkamai (pakankamai) motyvuotas, todėl atmestinas (CPK 7 str., 185 str.).

Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo akto bei valdybos nutarimo pripažinimo negaliojančiais

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia kaip tariamas sandoris. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais padaryta tokia išvada – nepakankami, nepagrįsti, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, paaiškinimams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija.Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tariamas sandoris tai toks sandoris, kuris sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Siekiant sandorį pripažinti tariamuoju, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, taip pat, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Aplinkybių, ar sandoris buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas. Nors nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoris realus, A. V. buvo atvykęs į Lietuvą, įgijo bendrovės akcijas, tapo bendrovės akcininku ir vadovu, perėmė turtą ir dokumentus, ėmėsi įmonės vadovui ir (ar) akcininkui būdingų veiksmų, tačiau šių aplinkybių tinkamai nepagrindė (CPK 12, 178 str.), o byloje esantys įrodymai, jų turinys, juos vertinant kartu su šalių ir liudytojo parodymais, leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi nesiekta sukurti jokių teisinių pasekmių (CPK 185 str.).Į bylą pateikta V. D. ir A. V. 2013-12-20 pasirašyta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Iš jos turinio matyti, kad pardavėjas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis parduoda pirkėjui akcijas, o pirkėjas perka akcijas ir įsipareigoja pardavėjui sumokėti pirkimo kainą (2.1 p.). Akcijos parduodamos už 1 Lt (3.1 p.), pinigai pardavėjui sumokami per 15 darbo dienų po šios sutarties pasirašymo dienos (3.2 p.) į pardavėjo banko sąskaitą, jei raštu šalys nesusitars kitaip (3.3 p.). Pirkėjui vėluojant sumokėti pardavėjui pirkimo kainą ar jos dalį, pirkėjas privalo mokėti 0,02 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tačiau į bylą įrodymų apie akcijų kainos sumokėjimą arba raštišką susitarimą dėl kitokio atsiskaitymo pagal sutartį, nepateikta (CPK 178 str.). Be to, sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta Vilniuje, nors byloje esančiame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pranešime dėl duomenų pateikimo nurodoma, kad centrinėje vizų informacinėje sistemoje duomenų apie Baltarusijos Respublikos piliečiui A. V., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Vizų tarnybų išduotas Šengeno ar nacionalines vizas nėra (t. 1, b. l. 66), o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė informaciją, kad šiam asmeniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas nebuvo (t. 1, b. l. 67). Pažymėtina, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai išrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju laikytina, kad būtent apeliantui, teigiančiam, kad A. V. buvo Lietuvoje sudarant sandorį, taip pat ketino vykdyti ir realiai vykdė jo kaip akcininko ir vadovo funkcijas, turėjo imtis priemonių paneigti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose esančias aplinkybes, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. iš esmės A. V. atvykimo į Lietuvą faktą grindė savo, taip pat teismo posėdyje apklaustų kitų atsakovių paaiškinimais, kurios nurodė, kad A. V. yra mačiusios. Atsižvelgiant į tai, ir byloje nesant pateiktų jokių kitų įrodymų išskyrus atsakovų teiginius, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi oficialiais rašytiniais įrodymais, o ne šalių paaiškinimais, spręsdamas dėl A. V. atvykimo į Lietuvą ir ketinimo valdyti bendrovę aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įrodinėjo, kad iš valstybės institucijų pateikti duomenys yra ne apie tą patį asmenį (teismas šiuos argumentus atmetė, apeliaciniame skunde tokie teismo motyvai nekvestionuojami), tačiau esant šioms aplinkybėms, pats (per atstovą) į valstybės institucijas dėl duomenų teisingumo ir (ar) patikslinimo nesikreipė, nepateikė į bylą priešingų įrodymų (CPK 178 str.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas taip pat neįrodė A. V. ketinimo vadovauti ir vadovavimo bendrovei aplinkybių, kurios neva patvirtina akcijų pirkimo–pardavimo sutarties realų vykdymą. Iš teismo posėdyje apklaustų atsakovių paaiškinimų spręstina, kad A. V., būdamas faktinis vadovas, bendrovei nevadovavo, joms jokių nurodymų nedavė, su jomis nebendravo, iš esmės jį matė tik kartą, G. V. darbo santykius nutraukė be vadovo, nes jo nerado, o A. Č. nurodė neatsimenanti atleidimo iš darbo aplinkybių. Jokių nurodymų, paliepimų iš A. V. negavo ir liudytoju teismo posėdyje apklaustas B. C., bendrovėje dirbęs iki 2014-10-31 ar 2014-11-01, kuris nurodė jokio kito bendrovės vadovo, apart V. D., nematęs ir tik girdėjęs kalbas apie direktoriaus pasikeitimą, matęs atšviestą paso kopiją pas buhalterę. Byloje nėra jokių kitų patikimų duomenų, kad A. V. būtų realiai vykdęs jo kompetencijai priskirtas funkcijas. Apeliantas skunde remiasi byloje esančiu AB „Aušra“ direktoriaus A. V. 2014-01-02 pranešimu VĮ Registrų centrui, kuriuo informuojama, kad AB „Aušra“ valdyba 2013-12-27 atsistatydino iš einamų pareigų, o nauja bendrovės valdyba bus renkama per artimiausią akcininkų susirinkimą, tačiau abejones šio įrodymo patikimumu suponuoja kitų dokumentų, pateiktų į bylą, turinys, iš kurių spręstina, kad A. V. lietuvių kalbos nemokėjo ir (ar) ją mokėjo menkai. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 13.6 punkte nurodyta, kad pirkėjas sutarties tekstą lietuvių kalba supranta, papildomai naudojasi vertėjo paslaugomis, o 2013-12-27 dokumentų ir turto priėmimo–perdavimo aktas surašytas 2 kalbomis.Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta duomenų apie A. V. išreikštą valią tapti bendrovės direktoriumi. Pasak atsakovo, su A. V. buvo susitarta, kad jam įgijus akcijas, jis taps ir bendrovės vadovu, todėl 2013-12-27 buvo sušauktas valdybos posėdis, kuriame iš direktoriaus pareigų atleistas V. D. ir paskirtas A. V.. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad, kaip minėta, byloje nėra duomenų apie akcijų apmokėjimo faktą, o su A. V. nebuvo sudaryta ir darbo sutartis, nors pagal įstatų 33 punktą su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis, kurią pasirašo valdybos pirmininkas ar kitas valdybos įgaliotas narys. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodomos akcijų perleidimo aplinkybės (jų seka, nuoseklumas) ir A. V. neva išreikštas noras tapti bendrovės vadovu neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų, todėl tokia apelianto pozicija vertintina kritiškai.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai reikšmingomis laikė ir bendrovės bankroto bylos iškėlimo aplinkybes. Iš bylos duomenų, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO nustatytų duomenų (žr. į šios nutarties 29–32 p.) matyti, kad ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta esant priimtai, bet neįsiteisėjusiai nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo (atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria nutarta nutraukti restruktūrizavimo bylą, pateikė V. D.). Nutartis, kuria nutraukta restruktūrizavimo byla iš esmės dėl to, kad laiku nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas, įsiteisėjo 2014-01-17, o jau 2014-02-14 teisme buvo gautas bendrovės darbuotojos pareiškimas dėl bankroto bylos AB „Aušra“ iškėlimo, bankroto byla iškelta 2014-06-09, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai du kartus viršija turto vertę. Pažymėtina, kad teismo posėdyje atsakovė G. V. taip pat patvirtino, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą be papildomų investicijų bendrovė neturėjo galimybės tęsti veiklos, dengiant turimus įsipareigojimus. Taigi, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad veiklos perspektyvų bendrovė neturėjo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, konstatuodamas V. D. pareigos kreiptis į teismą pažeidimą, nenurodė termino, kada tokia pareiga kilo ir kokias neigiamas teisines pasekmes tai bendrovei sukėlė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas negali būti tapatinamas su sandorių negaliojimo pagrindais (jis galėtų būti reikšmingas civilinės atsakomybės taikymui, tačiau nagrinėjamu atveju žalos atlyginimas kildinamas iš neperduoto bendrovės turto), tačiau aukščiau nustatytos aplinkybės, jų seka (apeliantas žinodamas apie priimtą nutartį nutraukti restruktūrizavimo bylą ir nutartyje nurodytą pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tokią nutartį apskundė ir per trumpą laikotarpį su užsienio piliečiu neva sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, bendrovės turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą (nutartis priimta 2013-11-12, kai ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2013-12-20)), kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, jų visuma (A. V. nebuvimo Lietuvoje faktas, leidimo gyventi neturėjimas, jokių veiksmų bendrovėje neatlikimas, bendrovės veiklos perspektyvų nebuvimas ir kt.)) suponuoja išvadą, kad realiai akcijų pirkimo–pardavimo sutartis vykdoma nebuvo, ji buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant perleisti (įgyti) akcijas, ar tęsti (vykdyti) veiklą, o siekiant išvengti bendrovės akcininkui ir vadovui tenkančių pareigų bei galinčios kilti civilinės atsakomybės, juolab kad vėlesniais teismų procesiniais sprendimais bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Vien tam tikrų formalių sandorio sąlygų vykdymas (vadovo paskyrimas, šio fakto registravimas JAR, turto perdavimo akto pasirašymas, kurį iš esmės lėmė akcininko ir vadovo pasikeitimas, valdybos atstatydinimo įregistravimas JAR), nesudaro pagrindo konstatuoti realaus sandorio vykdymo ir šalių valios pagal tokį sandorį įgyti atitinkamas teises ir pareigas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia kaip tariamą sandorį. Tai, kad įvertinus byloje esančius duomenis padaryta priešinga, nei įrodinėjo apeliantas, išvada, savaime nelemia teismo sprendimo neteisėtumo, nereiškia, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo pažeidimų ir, juo labiau, negali būti vertinama kaip teismo nešališkumo principo pažeidimas (CPK 185 str.).Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. V. nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir neatvykus į teismo posėdį, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių objektyviai tiesai nustatyti – nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – tarptautinė dvišalė sutartis). Teisėjų kolegija su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje esančių duomenų pakanka išvadoms apie akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tariamą pobūdį padaryti (žr. į šios nutarties 45–50 p.), todėl nesutiktina su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis papildomų priemonių ir, A. V. savo noru nedalyvaujant procese (ginčo dėl to, kad A. V. žino apie iškeltą bylą nėra), vadovaujantis tarptautine dvišale sutartimi per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreiptis į kompetentingas Baltarusijos Respublikos institucijas dėl teisinės pagalbos suteikimo, įrodymų rinkimo ir pan.Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti nurodyti argumentai, kuriais kvestionuojami pavieniai pirmosios instancijos teismo motyvai ir (ar) nustatyti faktai (valdybos sudarymo fiktyvumas, atsakovo vadovavimo laikotarpiu valdybos reikšmingų nutarimų nepriėmimas, A. V. neatvykimo į posėdžius aplinkybė, V. D. dalyvavimas per atstovą), nepaneigia (negali paneigti) esminių bylos duomenis nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu padaryta išvada dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kaip tariamo sandorio negaliojimo, t. y. jie negali daryti įtakos rezultatui, todėl plačiau dėl jų nepasisakytina.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas bylai išnagrinėti aplinkybes, ištyrė ir įvertino įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties niekinio pobūdžio CK 1.86 straipsnio pagrindu (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tiek valdybos sprendimas, tiek dokumentų priėmimo perdavimo aktas sudaryti dėl 2013-12-20 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, todėl esant pripažintai negaliojančiai akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai kaip tariamam sandoriui, kuriuo nesiekta sukurti jokių teisių ir pareigų jos šalims, negali būti laikomi teisėtais ir šio sandorio pagrindu priimti ir (ar) sudaryti aktai, kuriais, iš esmės, tik siekta imituoti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą, sukurti fikciją, kad A. V. perėmė bendrovės valdymą, nors realiai, kaip nustatyta, tokių tikslų šalys nesiekė ir jų neįgyvendino. Apeliantas teigdamas, kad dokumentų priėmimo–perdavimo akte nėra nurodyta, kuo remiantis ir dėl kokių priežasčių šis aktas sudarytas, nenurodo kito (ne akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir direktoriaus skyrimo) pagrindo, kuriuo remiantis buvęs bendrovės akcininkas ir vadovas neva perduoda bendrovės dokumentus ir turtą A. V.. Nors formaliai vien tik dokumentų priėmimo–perdavimo akto pasirašymas ir valdybos nutarimas paskirti asmenį direktoriumi be jo valios savaime nesukuria teisinių pasekmių, tačiau jų palikimas galioti pagal šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes neatitiktų protingumo principo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, pagrįstai panaikino ir valdybos nutarimą bei, ex officio, dokumentų priėmimo–perdavimo aktą (CPK 185 str.).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria žalos atlyginimas priteistas iš V. D.

Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimas kildintas dėl turto bendrovės bankroto administratorei neperdavimo, t. y. sprendžiama dėl valdymo organų (šiuo atveju – vadovo) civilinės atsakomybės taikymo už įstatyme (ĮBĮ) nustatytos pareigos nevykdymą. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas; paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Kaip minėta, bankroto byla atsakovei iškelta Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi pagal bendrovės darbuotojos pareiškimą (į bankroto bylos iškėlimo procesą įstojo ir kiti bendrovės kreditoriai) (nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 11 d.), tačiau, bankroto administratorės teigimu, jai iki šiol nėra perduotas visas bendrovės turtas, kai, teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu yra patvirtinta daugiau kaip 400 000 Eur kreditorių finansinių reikalavimų (CPK 179 str. 3 d.). Pagal ĮBĮ įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės valdymo organams nustatyta pareiga bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).Nagrinėjamu atveju akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia kaip tariamą sandorį, taip pat nustačius, kad realiai A. V. bendrovės nevaldė, jo paskyrimas bendrovės vadovu neatitiko bendrovės įstatų nuostatų, o tiek valdybos nutarimu, tiek dokumentų priėmimo–perdavimo aktu buvo siekiama sukurti fikciją apie akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. D. (o ne A. V.) yra atsakingas už turto neperdavimą bankroto administratorei.Aplinkybė, kad bendrovės bankroto administratorei nėra perduotas AB „Aušra“ turtas ir dokumentai, nustatyta ir teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų požymius dėl turto ir dokumentų bankroto administratorei neperdavimo (Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1771-330/2016). Duomenų apie iš esmės pasikeitusią faktinę situaciją byloje nėra (ieškinys grindžiamas neperduoto turto verte). Taigi, turto bankroto administratorei neperdavimas vertintinas kaip neteisėtas neveikimas, esantis priežastiniame ryšyje su negalėjimu bendrovės turėto turto verte dengti bankroto byloje patvirtintus, bet nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus. Byloje nustatytos aplinkybės dėl tariamo akcijų pardavimo sandorio sudarymo, taip pat tyčinis bendrovės bankrotas leidžia spręsti, kad apeliantas sąmoningai nevykdė ir iki šiol nevykdo dokumentų ir turto perdavimo pareigos. Pirmosios instancijos teismas sutiko su bankroto administratorės pateiktu žalos už neperduotą turtą dydžio apskaičiavimu, kuris buvo grindžiamas duomenimis apie bendrovės turtą, keliant jai restruktūrizavimo bylą ir administratorei neperduotu (nerastu) turtu. Pažymėtina, kad paties žalos apskaičiavimo mechanizmo apeliantas skunde neginčija, tačiau nesutinka, kad bankroto administratorė ėmėsi visų veiksmų bendrovės turtui surasti, t. y. nurodo, kad ji nebuvo bendrovės gamybinėse patalpose ir buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), o teismas žalos atlyginimą iš atsakovo priteisė nepašalinęs abejonių, kad turtas iki šiol yra buvusios bendrovės patalpose, juolab kad liudytoju apklausto B. C. tvirtinimu, iki 2014 m. balandžio mėn. visas turtas tebebuvo bendrovės patalpose.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai siekia turto perdavimo (perėmimo) pareigą perkelti bankroto administratorei. Kaip minėta, įstatyme nustatyta valdymo organų pareiga iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad iki bankroto bylos iškėlimo faktinis bendrovės vadovas buvo V. D., būtent jis, bendrovei iškėlus bankroto bylą, turėjo bankroto administratorei perduoti turtą ir (ar) dokumentais pagrįsti turto sumažėjimą ir to priežastis, tačiau šių veiksmų nesiėmė ir nepagrįstai tik dabar, t. y. po bankroto bylos iškėlimo praėjus daugiau nei trejiems metams, kilus ginčui dėl žalos atlyginimo ir minėtose patalpose veikiant kitai bendrovei, teigia, kad bankroto administratorei neperduotas turtas iki šiol gali būti buvusiose bendrovės patalpose. Be to, kaip minėta šioje byloje, pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, pasiūlė šalims pateikti įrodymus apie galbūt esantį turtą adresu (duomenys neskelbtini) (žr. į šios nutarties 39 p.), todėl teigti, kad teismas priėmė sprendimą nesiėmęs priemonių pašalinti abejones, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, tai, kad bankroto administratorė dalį bendrovės turto surado kitu adresu (t. 1, b. l. 27–28), ne tik paneigia apelianto bandomus įrodyti teiginius dėl jos pasyvumo bankroto procese, tačiau ir leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad bankroto administratorė ėmėsi priemonių bendrovės turtui surasti, tai iš esmės nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu (jo dalimi), kuriuo už turto bankroto administratorei neperdavimą iš paskutiniojo (faktinio) bendrovės vadovo priteistas 147 810,25 Eur dydžio žalos atlyginimas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad bankroto administratorė jau buvo kreipusis į teismą dėl žalos atlyginimo pažeidus pareigą laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o jos ieškinys atmestas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nes šioje byloje žalos atlyginimo priteisimo prašoma kitu pagrindu, t. y. už turto bankroto administratorei neperdavimą, žalos atlyginimo dydį siejant su neperduoto turto verte.Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-313/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais buvo grindžiamas apeliacinis skundas, ir nenustatė skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindų. Aukščiau pateikti teisiniai motyvai ir išvados leidžia pagrįstai spręsti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas pagal byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė