- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-17
- Bylos Nr.
- e2-602-407/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00227-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. C. T., A. V. C., I. C. L. V., J. L. F. L., J. L. S. V., J. B. F., L. M. B. C., R. G. R., R. N. L., R. O. M., A. M., E. C., E. N., F. M., G. B., M. A., O. B., R. C., R. N., S. C., S. L., V. Q., E. R. G., A. M. E. A., A. A., E. S., C. O., A. P., M. P., G. S., A. V., F. G., L. F. M., F. S., A. R., R. F., D. F., G. G., A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų A. C. T., A. V. C., I. C. L. V., J. L. F. L., J. L. S. V., J. B. F., L. M. B. C., R. G. R., R. N. L., R. O. M., A. M., E. C., E. N., F. M., G. B., M. A., O. B., R. C., R. N., R. C., S. C., S. L., V. Q., E. R. G., A. M. E. A., A. A., E. S., A. M., C. O., A. P., M. P., G. S., A. V., S. C., F. G., L. F. M., F. S., A. R., R. F., D. F., G. G., A. P., A. di C., G. G., D. A., N. La R., R. P., A. R., R. N., S. C., G. F., M. D. B., L. S., M. G., R. M. G., L. G., F. B., F. M., V. G., S. R., F. P., S. M. ir S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „epayblock“, M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. dėl turtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. C. T., A. V. C., I. C. L. V., J. L. F. L., J. L. S. V., J. B. F., L. M. B. C., R. G. R., R. N. L., R. O. M., A. M., E. C., E. N., F. M., G. B., M. A., O. B., R. C., R. N., R. C., S. C., S. L., V. Q., E. R. G., A. M. E. A., A. A., E. S., A. M., C. O., A. P., M. P., G. S., A. V., S. C., F. G., L. F. M., F. S., A. R., R. F., D. F., G. G., A. P., A. di C., G. G., D. A., N. La R., R. P., A. R., R. N., S. C., G. F., M. D. B., L. S., M. G., R. M. G., L. G., F. B., F. M., V. G., S. R., F. P., S. M. ir S. P. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „epayblock“ (toliau ir – atsakovė, bendrovė, epayblock), M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. (toliau – atsakovai), prašydami priteisti ieškovams solidariai iš atsakovės BUAB „epayblock“ ir ieškinyje nurodytų kitų atsakovų 1 284 936 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės BUAB „epayblock“ bei atsakovų (bendrovės valdymo organų) M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. nuosavybes teise priklausantį turtą ne mažesnei nei 1 284 936 Eur sumai. Nurodė, kad atsakovės BUAB „epayblock“ bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, o didžiausias epayblock kreditorius BIB SEED CAPITAL S. A. yra kartu ir epayblock akcininkas, todėl bankroto procesas ir yra vykdomas iš esmės akcininko, siekiančio išvengti epayblock atsakomybės, interesais. Be to, dalis epayblock kreditorių net nebuvo tinkamai informuoti ir, tikėtina, iki šiol net nežino apie epayblock bankroto procesą. Būtent dėl sistemingo teisės aktų pažeidinėjimo epayblock buvo panaikinta elektroninių pinigų įstaigos licencija.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi netenkino ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Teismas, spręsdamas dėl grėsmės sprendimo įvykdymui ir atsakovų tikėtino nesąžiningumo, nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių konkrečių duomenų apie atsakovų jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama paslėpti turimą turtą, perleisti jį kitiems asmenims ar apsunkinti ir dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vien aplinkybė, kad bankroto procesas yra vykdomas ne teismo tvarka, pati savaime nėra pakankama pripažinti, kad atsakovų elgesys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste yra nesąžiningas.
Šalies argumentai
Ieškovai kartu su ieškiniu pateikė Lietuvos banko pranešimą, kuriame nurodyta, jog Lietuvos banko valdyba už Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus panaikino UAB „epayblock“ elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Vis dėlto, kaip matyti iš pateikto pranešimo, licencija atsakovei buvo panaikinta nustačius, kad įstaiga netinkamai nustatė ir aplaidžiai vertino klientų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikas. Šios aplinkybės, nors ir atskleidžia atsakovės epayblock padarytus pažeidimus nesilaikant įstaigos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, visgi nepatvirtina atsakovės siekio paslėpti turtą ar kitokiais būdais apsunkinti teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1.1. Taikant laikinąsias apsaugos priemones užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Be to, ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ne visais atvejais gali pagrįsti grėsmę galimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, nes ji gali būti išoriškai dar ir nepasireiškusi, tačiau faktiškai kitos šalies brandinama priklausomai nuo situacijos, todėl teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismas reikalaudamas, kad ieškovai įrodytų epayblock ir atsakovų jau atliktus veiksmus, kuriais konkrečiai siekiama paslėpti turtą, perleisti jį kitiems asmenims ar apsunkinti ir dėl kurių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar būti neįmanomas, nustatė neproporcingai didelę įrodinėjimo pareigą ir nukrypo nuo teismų praktikoje suformuoto vertinimo. Ieškovų pateikti įrodymai ir paaiškinimai yra pakankami konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju kyla neabejotina grėsmė dėl ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo, jei teismas netaikys laikinųjų apsaugos priemonių.
1.2. Tai, kad epayblock vykdoma bankroto ne teismo tvarka procedūra ir tai, kad minėtame procese kaip kreditorius dalyvauja iš esmės tik vienintelis bendrovės akcininkas, kelia akivaizdžią abejonę atsakovės sąžiningumu, ypač, kai ieškovai teismui pateikė duomenis, jog daugiau kaip šimtas kreditorių netgi nebuvo (ir iki šiol nėra) informuoti apie vykdomą epayblock bankrotą ne teismo tvarka. Bankroto procesas iš esmės yra vykdomas akcininko, siekiančio bankroto procese gauti kuo didesnę dalį lėšų, todėl pagrindiniam akcininkui svarbu kuo greičiau likviduoti epayblock. Ieškovai nėra bendrovės kreditoriai (tokiais taptų tik jei ieškinys būtų patenkintas), todėl negali žinoti visų bankroto metu vykstančių procesų ir epayblock veiksmų.
1.3. Kitoje analogiškoje civilinėje byloje, kurioje taip pat buvo kreiptasi į teismą su ieškiniu dėl žalos, atsiradusios dėl epayblock neteisėtų veiksmų, atlyginimo, laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, jų teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka.
1.4. Kartu su ieškiniu ieškovai pateikė įrodymus apie tai, kad veiklos vykdymo metu ne tik kad buvo nesilaikyta teisės aktų reikalavimų, keliamų vykdomai veiklai, tačiau iš to ilgą laiką buvo pelnomasi. Tokia aplinkybė kelia akivaizdžią grėsmę dėl sprendimo įvykdymo ateityje. Pažeidimų tiek daug, kad jų sąrašas išdėstytas net per 4 ieškinio lapus. Nėra abejonės, kad bendrovės pelningumas ir ieškinyje nurodytas sąrašas atliktų pažeidimų yra įmanomas tik valingai siekiant norimo rezultato, žinomai pažeidinėjant įstatymus.
Atsiliepimas
Atsakovai BUAB „epayblock“, M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti ieškovų atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:
1.5. Ieškinio patenkinimo atveju ieškovai taptų atsakovės kreditoriais ir jų finansiniai reikalavimai būtų tenkinami bendra tvarka. Lėšos bankroto procese yra skirstomos tik po galutinės ataskaitos patvirtinimo, o tuo metu jau turi nebūti neužbaigtų teisminių procesų. Taigi, kadangi atsakovė yra bankrutuojanti įmonė, neegzistuoja viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, o būtent, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar apskritai tapti neįmanomu.
1.6. Bankroto proceso metu būtent nemokumo administratorius valdo ir naudoja juridinio asmens turtą. Nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti juridinio asmens prievoles. Visas juridinio asmens turtas valdomas ir juo disponuojama įstatyme nustatyta tvarka. Iškėlus juridiniam asmeniui bankroto bylą naujų areštų taikymas už prievoles, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo yra negalimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos objekto ir bylos nagrinėjimo ribų
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos: 1) ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Tai reiškia, kad, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką, 2021 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-383-781/2021 ir kt.).
Nagrinėjamoje civilinėje byloje šalys nekelia ginčo dėl preliminaraus skundo pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, pasisako tik dėl kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įmonei iškėlus teisminio ar neteisminio bankroto bylą, ši neturi galimybės laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, atitinkamai, ir turtą ar pinigines lėšas iššvaistyti. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankrutuojančios įmonės turtui po bankroto bylos iškėlimo praranda reikalavimą užtikrinančią paskirtį ir nėra tikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-552/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-755/2014; 2014 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197/2014, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1103-370/2019, 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-967-567/2023 ir kt.).
Nors, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 12 straipsnio 1 dalis), tačiau tiek teisminio, tiek neteisminio bankroto procese būtent nemokumo administratorius privalo atstovauti tiek nemokios įmonės, tiek jos kreditorių interesus, bankroto procedūras vykdyti griežtai teisės aktuose nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. O aplinkybė, kad tam tikrų klausimų sprendimas įstatymu priskirtas išimtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai, neatleidžia bankroto administratoriaus nuo pareigos imtis visų reikiamų priemonių siekiant užtikrinti įmonės skolininkės interesus. Bankroto administratorius yra vienintelis įmonės skolininkės interesų atstovas bankroto procese, o įmonės kreditoriai, siekiantys savo turtinių interesų patenkinimo, įmonei skolininkei ir jos interesams neatstovauja (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020). Paskirtas nemokumo administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, turi būti nešališkas (JANĮ 38 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo taikyti turto areštą. Turto areštas – tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Turto arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės paskirtis yra išsaugoti asmens, kuriam pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti būsimo išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, bankrutuojanti įmonė turtą gali naudoti tik įstatyme nustatyta tvarka, o bankroto procedūras prižiūri nešališkas ir bylos baigtimi nesuinteresuotas nemokumo administratorius. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, jog bankrutuojanti įmonė sieks sąmoningai pabloginti savo padėtį ir taip išvengti sprendimo įvykdymo.
Ieškovės nurodomi argumentai, kad dalis kreditorių net nebuvo informuoti apie bankroto procesą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nėra reikšmingi. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, negali nustatyti ir konstatuoti aplinkybių, kurios iš esmės yra ginčo, kylančio dėl bankroto procedūros teisėtumo, dalykas. Įstatyme nustatyta pareiga informuoti visus kreditorius inicijuojant neteisminę bankroto procedūrą yra imperatyvi. Apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų, kad bankroto byloje būtų kilęs ginčas dėl kreditorių netinkamo informavimo ir (ar) bankroto procedūros teisėtumo.
Aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, šią bylą nagrinėjančio teismo niekaip nesaisto.
Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – visų atsakovų atžvilgiu, tačiau nei savo prašyme, nei atskirajame skunde neįvardijo ir nenurodė, iš kokių konkrečių veiksmų galima spręsti apie atsakovų fizinių asmenų M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o ieškovai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų sąžiningumo prezumpcijos nepaneigė ir neįrodė net grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui tikimybės.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo naikinti ar pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.