- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-30
- Bylos Nr.
- e2-300-464/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00227-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- A. C. T., A. V. C., I. C. L. V., J. L. F. L., J. L. S. V., J. B. F., L. M. B. C., R. G. R., R. N. L., R. O. M., A. M., E. C., E. N., F. M., G. B., M. A., O. B., R. C., R. N., S. C., S. L., V. Q., E. R. G., A. M. E. A., A. A., E. S., C. O., A. P., M. P., G. S., A. V., F. G., L. F. M., F. S., A. R., R. F., D. F., G. G., A.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų A. C. T., A. V. C., I. C. L. V., J. L. F. L., J. L. S. V., J. B. F., L. M. B. C., R. G. R., R. N. L., R. O. M., A. M., E. C., E. N., F. M., G. B., M. A., O. B., R. C., R. N., R. C., S. C., S. L., V. Q., E. R. G., A. M. E. A., A. A., E. S., A. M., C. O., A. P., M. P., G. S., A. V., S. C., F. G., L. F. M., F. S., A. R., R. F., D. F., G. G., A. P., A. d. Ch., G. G., D. A., N. L. R., R. P., A. R., R. N., S. C., G. F., M. D. B., L. S., M. G., R. M. G., L. G., F. B., F. M., V. G., S. R., F. P., S. M. ir S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal šių ieškovų ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Epayblock“, M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Epayblock“, M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. 1 284 936 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovė BUAB ,,Epayblock“ nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. lapkričio mėn. turėjo Lietuvos Banko išduotą elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Įvairūs asmenys, atsidarę sąskaitas BUAB ,,Epayblock“, kreipėsi į ieškovus su pasiūlymais investuoti, t. y. tie asmenys už ieškovų perduotas lėšas turėjo pirkti aktyvus ir parduoti finansinius dokumentus, o ieškovai iš to gauti finansinę naudą. Ieškovai atsakovės klientų pasiūlymais pasinaudojo ir investavo asmenines lėšas, pervesdami jas į atsakovės BUAB ,,Epayblock“ atidarytas ir administruojamas elektroninių pinigų sąskaitas. Iš viso ieškovai į atsakovės administruojamas sąskaitas pervedė jos klientams 1 284 936 Eur.
3. Ieškovų teigimu, atsakovė BUAB ,,Epayblock“ ignoravo Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą (toliau – PPTFPĮ), elektronines sąskaitas atidarydavo bet kam, neatlikdavo klientų patikros procedūrų, nekontroliuodavo klientų vykdytų operacijų. Lietuvos Bankas, sužinojęs, kad atsakovės klientai jos paslaugomis galimai naudojasi siekdami pasisavinti lėšas, pradėjo bendrovės veiklos tyrimą, kurio metu buvo nustatyti pažeidimai, 2021 m. lapkričio 18 d. panaikinta elektroninių pinigų įstaigos licencija, dar vėliau pradėtas bendrovės bankroto procesas ne teismo tvarka, o nuo 2023 m. birželio 23 d. atsakovė yra likviduojama dėl bankroto.
4. Ieškinyje nurodyta, kad dėl atsakovės BUAB ,,Epayblock“ ir jos vadovų bei valdybos narių bendrų neteisėtų veiksmų, kai bendrovės veikla buvo organizuojama nesilaikant PPTFPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, ieškovų lėšos, kurias jie pervedė atsakovės klientams, buvo pasisavintos, o juos pasisavinusių asmenų nėra galimybės nustatyti dėl atsakovų netinkamo veiklos organizavimo. Todėl egzistuoja visos sąlygos atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovų ieškinį atsakovams BUAB „Epayblock“, M. K., L. J. R., J. M. S., T. A. J. ir M. K. W. atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka ir kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
6. Teismas nurodė, kad šiuo metu ne teismo tvarka vyksta atsakovės BUAB „Epayblock“ nemokumo procesas, tačiau ieškovai nėra pareiškę prašymų įtraukti juos į BUAB ,,Epayblock“ kreditorių sąrašą. Teismo vertinimu, ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu atsakovei BUAB „Epayblock“ dėl žalos atlyginimo, bet ne į bendrovės nemokumo administratorių su prašymu įtraukti juos į bendrovės kreditorių sąrašą, pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnyje numatytą tvarką, kuri aktuali ir bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka (JANĮ 12 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovės BUAB „Epayblock“ kreditorių susirinkimas nėra išsprendęs ieškovų reikalavimų patvirtinimo ne teismo tvarka vykdomame bendrovės nemokumo procese klausimo. Todėl ieškinys, ieškovų pareikštas atsakovei BUAB „Epayblock“ (juridiniam asmeniui), nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, tokių reikalavimų pagrįstumo klausimas pirmiausia turi būti sprendžiamas bendrovės nemokumo procese (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
7. Teismas nesutiko su ieškovų pozicija, kad sprendžiant jų ieškinio, kurio ieškovai ir atsakovai yra kitų Europos Sąjungos valstybių piliečiai, jurisdikcijos klausimą aktuali ir taikytina 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Nemokumo bylų reglamentas) 6 straipsnio 1 dalis, pagal kurią jurisdikciją nagrinėti visus tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius turi valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta nemokumo byla, teismai.
8. Viena vertus, teismas nustatė, kad ieškinyje solidariais atsakovais nurodomi ir bankrutuojančios bendrovės valdymo organai, tačiau šių asmenų padaryta žala ieškovams įrodinėjama kaip išvestinė iš bendrovės padarytos žalos. Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad už ieškinio pareiškimą, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nustatančiu, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pareiškiantys asmenys, nebuvo sumokėtas žyminis mokestis.
9. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškinio reikalavimai atsakovams būtų susiję su bendrovės nemokumo procesu. Tiek ieškovai, tiek atsakovai (valdymo organai) yra užsienio valstybių piliečiai, kurių gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl tokio ieškinio teismingumas turėtų būti nustatomas vadovaujantis jurisdikcijos taisyklėmis, įtvirtintomis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas ,,Briuselis I bis“).
10. Teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento ,,Briuselis I bis“ 4 straipsnio, įtvirtinančio bendrąsias jurisdikcijos nuostatas, 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Pagal to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
11. Įvertinęs tai, kad ieškovai kelia bendrovės vadovų deliktinės atsakomybės klausimą, teismas konstatavo, kad ieškinys, vadovaujantis minėtomis Reglamento ,,Briuselis I bis“ nuostatomis, šiems atsakovams gali būti reiškiamas atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose, t. y. Lenkijos Respublikoje, arba tos valstybės teismuose, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis. Pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes ieškovai žalą patyrė pervesdami pinigines lėšas į bendrovės administruojamas sąskaitas, taigi žalą sukėlęs įvykis įvyko ieškovų piniginių lėšų pervedimo valstybėse, kurios, remiantis ieškovų pateiktais duomenimis, yra Ispanija bei Italija.
12. Teismas konstatavo, kad ieškovų ieškinys atsakovams (fiziniams asmenims) dėl turtinės žalos atlyginimo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl atsisakė jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinu pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
13. Ieškovai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nei JANĮ 41 straipsnyje, nei kitose teisės normose nėra numatytas privalomas ikiteisminis nagrinėjimas prieš pareiškiant ieškinį bankrutuojančiai bendrovei teisme. JANĮ 41 straipsnyje nurodyta juridinio asmens kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka tam, kad bankroto procesai vyktų operatyviau, tačiau tai nėra procesinis ribojimas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Nesant imperatyvios procesinės teisės normos, ribojančios ieškovų teisę kreiptis į teismą, nėra kliūčių priimti ieškinį, o ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
13.2. Teismas neįvertino tokios faktinės aplinkybės, kad atsakovės bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, iš esmės tik vieno kreditoriaus, kurio interesai yra priešingi ieškovų interesams, iniciatyva. Atitinkamai, toks kreditorius negali būti laikomas objektyvus ir nešališkas. Pagrindinis bendrovės kreditorius, kuris, be kita ko, priima visus sprendimus bankroto byloje, yra ir vienintelis naudos gavėjas, jos akcininkas ,,Bib Seed Capital S. A.“. Todėl ieškovų kreipimasis dėl padarytos žalos atlyginimo į nemokumo administratorių ir į bendrovės kreditorių būtų betikslis, nes kreditorius, sprendžiantis bankroto bylos eigą ir kreditorinių reikalavimų tenkinimo klausimus, yra aiškiai suinteresuotas atmesti ieškovų reikalavimus.
13.3. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-988-562/2024 pagal kitų ieškovų iš esmės panašų ieškinį atsakovei BUAB ,,Epayblock“ dėl žalos atlyginimo. Todėl ir šiuo atveju ieškovų pareikštam ieškiniui nagrinėti kliūčių nėra.
13.4. Teismas vertino ir pateikė motyvus dėl atsakovų atsakomybės formos, kuri turėtų būti nustatyta tik galutiniu teismo sprendimu. Be to, teismas neteisingai įvertino, kad atsakovų atsakomybę ieškovai įrodinėja kaip išvestinę iš ieškiniu įrodinėjamos bendrovės padarytos žalos, todėl ji neva yra subsidiari. Ieškovai savo reikalavimą grindžia bendrosios deliktinės atsakomybės pagrindu – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatytu generaliniu deliktu, taikant bendros solidarios atsakomybės prezumpciją.
13.5. Priešingai nei nustatė teismas, nagrinėjama byla yra esmingai susijusi su bendrovės bankroto procesu. Bankroto procesas yra tiesiogiai susijęs su bendrovės ir atsakovų atliktais teisės aktų pažeidimais (neteisėtais veiksmais), kurie lėmė, kad bendrovei buvo panaikinta elektroninių pinigų įstaigos licencija ir ji bankrutavo. Ieškovai neturėjo pareigos kreiptis į bendrovės bankroto administratorių prieš teikiant ieškinį teisme, o tokio veiksmo neatlikimas objektyviai negali būti vertinamas kaip paneigiantis civilinės bylos ryšį su nagrinėjama byla, atitinkamai, teismingumas šioje byloje turi būti nustatomas pagal Nemokumo bylų reglamento 6 straipsnio 1 dalį.
13.6. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamento ,,Briuselis I bis“ nuostatas. Priešingai nei sprendė teismas, ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams tiek pagal bendrąsias, tiek ir pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles. Bendrovės ir jos valdymo organų bendri neteisėti veiksmai yra glaudžiai susiję, todėl pagal Reglamento ,,Briuselis I bis“ 8 straipsnio 1 punktą ieškovai turi teisę pasirinkti, pagal kurio atsakovo gyvenamąją vietą teikti ieškinį. Bendrovės buveinei esant Lietuvoje, ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
13.7. Taikant specialiąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę, numatytą Reglamento ,,Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 dalyje, ieškinys taip pat teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Teismas neteisingai interpretavo vietos, kurioje įvyko žala, sąvoką. Žala ieškovams buvo padaryta ne pervedant jiems pinigines lėšas į sąskaitas, o šioms jau esant sąskaitose Lietuvos Respublikoje. Žala atsirado ne dėl ieškovų kaltės, o dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – Lietuvos Respublikoje esančių elektroninių pinigų įstaigos sąskaitų nepriežiūros. Žalą lėmusi aplinkybė – neteisėti bendrovės ir atsakovų veiksmai vyko Lietuvoje, todėl ieškovų ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
13.8. Lietuvos Respublikos teisme ieškinys būtų išnagrinėtas ekonomiškiau ir greičiau, kadangi BUAB ,,Epayblock“ neteisėti veiksmai buvo padaryti ir nustatyti Lietuvoje, reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su juridinio asmens, finansų įstaigos, bei jos valdymo organų pažeidimais pagal CK, PPTFPĮ, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ABĮ).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl teisės pareikšti teisme ieškinį bankrutavusiai bendrovei ir jos valdymo organams
14. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose).
15. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (EŽTT 2000 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Garcia Manibardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 38695/97, 36, 39 punktai; 2001 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Mortier prieš Prancūziją, peticijos Nr. 42195/98, 33 punktas). Šio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, 61 punktas).
16. Pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06).
17. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Taigi, teisės kreiptis į teismą ribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).
18. Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas.
19. Nagrinėjamu atveju apeliantai, Italijos Respublikos ir Ispanijos Karalystės piliečiai, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvoje įregistruotai ir šiuo metu ne teismo tvarka bankrutuojančiai UAB ,,Epayblock“ ir jos buvusiems vadovams bei valdybos nariams, kurie yra Lenkijos Respublikos piliečiai, dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantų reikalavimo dalis, pareikšta juridiniam asmeniui BUAB ,,Epayblock“, nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, kadangi apeliantų reikalavimas nagrinėtinas nemokumo byloje pagal JANĮ taisykles, todėl tą ieškinio dalį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog vienas iš solidarių atsakovų yra bankrutuojanti bendrovė, nėra savaime pakankamas pagrindas riboti apeliantų teisę į teisminę gynybą.
Žemesnės instancijos teismas
21. Apeliantų ieškinys grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovė BUAB ,,Epayblock“, kuriai Lietuvos bankas išdavė elektroninių pinigų įstaigos licenciją, nors ir privalėjo rinkti teisingą ir tikrą informaciją apie savo klientus, kuriems ji atidarė sąskaitas, tikrinti atliekamus mokėjimus, turėti tam tikras sistemas ir darbuotojus, prašyti papildomos informacijos dėl įtartinų piniginių operacijų, įvertinti ar jos klientai turi teisę priimti apeliantų lėšas, tačiau šių pareigų neatliko. Apeliantai įrodinėja, kad atsakovė BUAB ,,Epayblock“ šiais savo veiksmais pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnį, 10 straipsnio 6 dalį, 12 straipsnio 3 dalį, 12, 13 straipsnius, 14 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus, 3 dalies 1 punktą, 10 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 17 straipsnio 1, 2 dalis, 22 straipsnio 1 dalį, 29 straipsnio 1, 4 dalis bei Lietuvos Banko valdybos nutarimo dėl Finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui (toliau – Lietuvos Banko nutarimas), 11, 12, 13, 14, 16 18, 25, 40.4, 43, 44, 45, 51.7, 54.3, 58, 59.1, 63, 65, 66, 67 punktus ir papunkčius. Kiti atsakovai – BUAB ,,Epayblock“ valdymo organai (vadovai ir valdybos nariai) turėjo užtikrinti, kad bendrovė veiklą vykdytų nepažeisdama nurodytų PPTFPĮ ir Lietuvos Banko nutarimo nuostatų, tačiau šių savo, kaip vadovų ir valdybos narių, pareigų, nurodytų CK 2.87 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje, 34 straipsnyje ir 37 straipsnio 7, 8 dalyse, nevykdė, pažeidė CK 6.263 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kas savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kita asmeniui žalos.
22. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovai neteisėtus veiksmus atliko bendrai ir todėl apeliantai patirtos 1 284 936 Eur žalos, kuri lygi jų investicijų į atsakovės BUAB ,,Epayblock“ nenustatytos tapatybės klientų sąskaitas pervestų lėšų sumai, kurių apeliantai negali atgauti, nes sąskaitų valdytojų tapatybė nėra žinoma, atlyginimą prašo priteisti iš visų atsakovų solidariai. Jeigu atsakovai savo pareigas būtų vykdę tinkamai ir organizavę bendrovės veiklą pagal teisės aktų reikalavimus, apeliantai žalos nebūtų patyrę, t. y. jų lėšos, pervestos nenustatytos tapatybės asmenims, kurie atsidarė sąskaitas BUAB ,,Epayblock“, nebūtų pasisavintos. Be to, ieškinyje nurodyta ir tai, kad tiesioginiai atsakovų veiksmai yra tiesioginė apeliantams atsiradusios žalos priežastis. Ieškinio teisiniu pagrindu nurodytos CK 6.6 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies normos, reglamentuojančios solidariąją skolininkų atsakomybė, CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.246–6.249, 6.263 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, CK 2.87 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios juridinių asmenų organų pareigas.
23. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad JANĮ 41–42 straipsnių nuostatose detaliai apibrėžiama tiek speciali bendrovės kreditorių reikalavimų pareiškimo tvarka – reikalavimai reiškiami nemokumo administratoriui, kuris patikrina jų pagrįstumą ir pateikia teismui tvirtinti (JANĮ 41 straipsnis), tiek ir reikalavimų nagrinėjimo bei tvirtinimo tvarka – dėl finansinių reikalavimų pagrįstumo sprendžiama bankroto byloje (JANĮ 42 straipsnis). Remiantis JANĮ 41 straipsnio 1 dalimi, kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos JANĮ nuostatos, reguliuojančios bankroto procesą teismo tvarka, išskyrus nuostatas dėl nemokumo administratoriaus atrankos ir teismo skiriamų procesinių baudų (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų išsprendimas galimas bankroto byloje juos patvirtinant, atsisakant patvirtinti bei tikslinant, iš esmės yra teisingi.
24. Kita vertus, nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas ne tik bankrutuojančiai bendrovei, bet ir solidariai su ja fiziniams asmenims, bendrovės valdymo organų nariams, įrodinėjant visų jų veiksmų neteisėtumą ir bendrumą, nukreiptą į žalos apeliantams padarymą. Taigi, pagal pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą bylos nagrinėjimo dalyką sudarys ne tik bankrutuojančios bendrovės, bet ir fizinių asmenų veiksmų teisinis įvertinimas civilinės deliktinės atsakomybės kontekste, sprendžiant dėl sąlygų visų jų bendrai civilinei atsakomybei kilti buvimo. Tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę daugiau nei vienam atsakovui – bendrovei, bendrovės vadovui, valdybos nariams, teismas turėtų įvertinti, kokia atsakomybė taikytina jiems kaip bendraskoliams (solidarioji ar dalinė).
25. Nei specialiame JANĮ, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta galimybė bankroto byloje išspręsti fizinių asmenų atsakomybės klausimų. Todėl apeliantai, kreipdamiesi tiesiogiai į teismą su ieškiniu, nepažeidė kreipimosi į teismą dėl savo teisių gynimo prielaidų ir sąlygų.
26. Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo praktikoje kreditoriams yra pripažįstama teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) jos dalyviams. Kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas; 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 25 punktas).
27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Taigi, specifinis tiesioginio kreditoriaus ieškinio pagrindas yra individuali jam padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje neišieškotas finansinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 31 punktas). Kasacinis teismas išaiškino, kad juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, grindžiama bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais, yra išimtis iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo taisyklių, todėl ji negali būti aiškinama plačiai; ji gali kilti tik nustačius, kad: 1) bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitus į konkretų kreditorių nukreiptus nesąžiningus veiksmus); 2) būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsirado žala (tokia žala nelaikomas bendro bendrovės nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus bendrovės kreditorius); 3) bendrovė pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-378/2023, 37 punktas).
15. Be to, kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad bendrovės negalėjimas patenkinti kreditoriaus reikalavimų, kaip būtina jos vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nėra apribota išimtinai formalių bendrovės nemokumo procedūrų pradžios ar konkrečios stadijos, tačiau jis turi būti objektyvus ir akivaizdus (patvirtintas įrodymais, pagrindžiančiais bendrovės turtinę padėtį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eK-7-30-969/2021, 53 punktas).
1. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl asmens kreipimosi į teismą teisės įgyvendinimo negali būti vertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas nusprendžia, ar patenkinti, ar atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.9 papunktis). Kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą kreditoriai turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį jų skolininko, juridinio asmens, valdymo organams nepriklausomai nuo juridinio asmens nemokumo procedūros ar jos stadijos, tokio ieškinio pareiškimo pagrindai sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, tačiau jiems patiems tenka tokių aplinkybių, kad šis juridinis asmuo yra jų skolininkas, kuris negalės patenkinti jų reikalavimų, įrodinėjimo našta.
2. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas suklydo pripažinęs, jog jų ieškinio dalis, kuria BUAB ,,Epayblock“ kartu su kitais asmenimis reiškiami atitinkami reikalavimai, nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.
Dėl jurisdikcijai nustatyti taikytinų teisės normų
3. Apeliantai atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kitos ieškinio dalies priėmimo klausimą, vadovavosi netinkamu teisės aktu – Reglamento ,,Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nors turėjo taikyti Nemokumo bylų reglamento 6 straipsnio 1 dalį dėl ieškinio reikalavimo sąsajų su prasidėjusiu Lietuvoje bankroto procesu. Tokie atskirojo skundo argumentai stokoja pagrįstumo.
4. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikomos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente ,,Briuselis I bis“. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtiną Reglamento ,,Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalyje, asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta, kad reglamento nuostatos netaikomos bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms. Apeliantų cituojamo Nemokumo bylų reglamento 6 straipsnyje yra nustatyta jurisdikcija tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančių ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad jurisdikciją nagrinėti visus tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius, pavyzdžiui, ieškinius dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi nagrinėti valstybės narės, kurios teritorijoje pagal Nemokumo bylų reglamento 3 straipsnį iškelta nemokumo byla, teismai.
5. Aiškindamas savo esme analogišką reglamento „Briuselis I“ nuostatą dėl šio reglamento netaikymo bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) sprendė, kad reglamentas „Briuselis I“ ir Reglamentas 1346/2000 (šiuo metu – Nemokumo bylų reglamentas) turi būti aiškinami taip, kad būtų išvengta bet kokio šiuose tekstuose įtvirtintų teisės normų persidengimo ir teisės spragų (ESTT 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje F-tex, C-213/10, 29 punktas). Abiejų reglamentų santykis turėtų būti toks, kad jie papildo vienas kitą.
6. Siekdamas nustatyti, ar byla yra susijusi su bankrotu ir jai taikoma reglamento „Briuselis I“ (šiuo metu – „Briuselis I bis“) 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis, ESTT taiko dviejų kriterijų testą: 1) teisinis pagrindas, t. y. ar nagrinėjamas ieškinys tiesiogiai kyla iš bankroto bylos, ir 2) ryšio stiprumas, t. y. ar ieškinys glaudžiai susijęs su šia byla. Abu kriterijai, t. y. ir teisinis pagrindas, ir ryšio stiprumas, yra lemiami (ESTT 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Tünkers France ir Tünkers Maschinenbau, C-641/16, 22, 28 punktai; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Valach ir kt., C-649/16, 29, 37 punktai).
7. Kasacinis teismas, remdamasis ESTT išaiškinimais, pateiktais sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus, yra suformulavęs kriterijus abiejų reglamentų taikymo sritims atskirti: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas, nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685-219/2015; 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020, 20 punktas).
8. Nagrinėjamu atveju nė viena iš aptartų sąlygų, kuriai esant ieškinys galėtų būti pripažintas susijusiu su bankrotu, nėra nustatyta. Pirma, ieškinį reiškia ne nemokumo administratorius, o kiti asmenys. Ieškinys dėl žalos, patirtos bendrovei ir jos valdymo organų nariams pažeidus teisės aktų reikalavimus, nėra būdingas tik bankroto procesui, tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti bet kuris asmuo (kreditorius, akcininkas). Taigi, net ir nepradėjus nemokumo (šiuo atveju bankroto) procedūros buvo galimas tokios bylos inicijavimas. Antra, JANĮ nėra įtvirtinti bendrovės ir jos valdymo organų narių deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindai, kai yra įrodinėjamas įstatyme numatytų imperatyvų, susijusių su bendrovės veiklą reguliuojančiomis taisyklėmis ir valdymo organų narių pareigomis bendrovei, pažeidimas. Taigi, ieškinys nėra grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių. Trečia, ieškinio senaties terminas šiuo atveju taip pat yra bendras, kaip ir kitiems ginčams, susijusiems su reikalavimais dėl padarytos žalos atlyginimo, jis nustatytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje. Ketvirta, apeliantams palankaus sprendimo priėmimas nebūtų palankus kreditorių visumai, nes, ieškinį patenkinus, padidėtų tiek bendrovės kreditorių skaičius, tiek ir jų finansinių reikalavimų suma.
9. Priešingai nei nurodo apeliantai atskirajame skunde, aplinkybė, dėl ko buvo panaikinta atsakovės BUAB ,,Epayblock“ licencija ar priežastys, lėmusios jos bankrotą, sprendžiant jų ieškinio priėmimo klausimą bei vertinant, koks teisės aktas turėtų būti taikomas, nėra aktualios. Reikalavimas yra pareikštas ne dėl žalos, siejamos su bendrovės privedimu prie bankroto dėl netinkamo jos valdymo, atlyginimo.
10. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apeliantų reiškiamas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nėra byla, tiesiogiai kylanti iš bankroto bylos ar glaudžiai su ja susijusi, ir todėl šioje situacijoje netaikoma Reglamento ,,Briuselis I bis“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis, o taikomos bendros Reglamente ,,Briuselis I bis“ nustatytos jurisdikcijos taisyklės.
Dėl pareikšto ieškinio teismingumo pagal Reglamento ,,Briuselis I bis“ taisykles
11. Apeliantų teigimu, Lietuvos teismų jurisdikcija šiuo konkrečiu atveju egzistuoja tiek pagal Reglamento ,,Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 dalyje, tiek ir pagal 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintas specialiosios jurisdikcijos taisykles, o nuspręsdamas kitaip pirmosios instancijos teismas suklydo. Tokiems atskirojo skundo argumentams pritartina.
12. Reglamento ,,Briuselis I bis“ 7 straipsnyje yra nustatyti specialieji jurisdikcijos pagrindai. Nagrinėjamoje byloje aktualios minėto straipsnio 2 punkto nuostatos, įtvirtinančios, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
13. Pagal ESTT praktiką minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė yra grindžiama itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Coty Germany, C-360/12, 47 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C-47/14, 73 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika).
14. Ši taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 40 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C-47/14, 74 punktas).
15. Pagal suformuotą ESTT jurisprudenciją formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir vietą, kurioje žala atsirado, ir vietą, kurioje įvyko šią žalą nulėmęs įvykis, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (ESTT 2011 m. spalio 25 d. sprendimas byloje eDate Advertising ir kt., C-509/09 ir C-161/10, 41 punktas ir jame nurodyta ESTT jurisprudencija).
16. ESTT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklė bylose dėl delikto ar kvazidelikto nereikšminga, jeigu negalima nustatyti vietos, kurioje tariamai įvyko žalą sukėlęs įvykis, dėl to, kad pažeidimą, kuriuo grindžiamas ieškinys, sudaro veiksmai, atlikti keliose vietose, kuriose dėl jų buvo sutarta ir (arba) jie buvo vykdomi, todėl negalima aiškiai ir tinkamai nustatyti ypač glaudžiai su visa byla susijusio teismo (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA, C-352/13, 45 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas žalą sukėlusiu įvykiu pripažino apeliantų piniginių lėšų pervedimą į atsakovės BUAB ,,Epayblock“ administruojamas sąskaitas, o jis, teismo vertinimu, yra įvykęs pinigų lėšų pervedimo valstybėse, kurios sutampa su apeliantų gyvenamosios vietos valstybėmis, t. y. Ispanijos Karalyste ir Italijos Respublika, todėl priėjo prie išvados, kad ginčas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas neturi prielaidų sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.
18. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas yra kilęs dėl žalos, patirtos bendrovei ir jos valdymo organų nariams pažeidus teisės aktų reikalavimus, atlyginimo. Ieškinys grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad BUAB ,,Epayblock“ ir jos valdymo organų nariai netikrino sąskaitas atsidarančių asmenų tapatybės, atliekamų operacijų skaidrumo, o apeliantai, manydami, kad iš savo elektroninių sąskaitų esančias lėšas pervesdami į bendrovėje atidarytas sąskaitas atlieka investicijas, nors faktiškai jų pervestos lėšos buvo pasisavintos nenustatytų asmenų, kurių tapatybės nėra galimybės nustatyti, apeliantai teigia patyrę žalą. Iš ieškinyje dėstomų faktinių aplinkybių, susijusių BUAB ,,Epayblock“ įsteigimu Lietuvoje, Lietuvos Banko licencijos gavimu, Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones ir atitinkamas finansų institucijų pareigas, pažeidimu, darytina išvada, kad yra įrodinėjami atsakovų neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą, buvo atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal joje galiojantį teisinį reguliavimą turėjo būti vykdoma ir veikla.
19. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų įrodinėjamą žalą nulėmęs įvykis įvyko Lietuvoje, atsakovei BUAB ,,Epayblock“ galbūt neatlikus savo pareigos surinkti duomenis apie savo klientus, tikrinti atliekamas operacijas ir kt. Atitinkamai, atsakovės valdymo organų nariai galbūt nevykdė pareigų, susijusių su Lietuvoje įsteigtos bendrovės veikla. Tokios aplinkybės yra pakankamos konstatuojant, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą.
20. Be to, ir vieta, kurioje atsirado žala, pagal aktualius ESTT išaiškinimus yra Lietuvos teritorijoje. ESTT jurisprudencijoje vieta, kurioje atsirado žala, laikoma ta vieta (teritorija), kurioje nurodyta žala konkrečiai pasireiškia (ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Zuid Chemie, C-189/08, EU:C:2009:475, 27 punktas). Formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C-364/93, EU:C:1995:289, 14 punktas). Minėta formuluotė neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Kronhofer, C-168/02, EU:C:2004:364, 21 punktas).
21. Vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje, taip pat savaime negali būti laikomi „reikšminga sąsaja“ pagal Reglamento Nr. 44/2001 (šiuo metu – Reglamentas ,,Briuselis I bis“) 5 straipsnio 3 punktą. Tik tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo vien finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieškovui pagrįstai leisti pareikšti ieškinį šiame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Universal Music International Holding BV, C-12/15, ECLI:EU:C:2016:449, 38, 39 punktai).
22. Kasacinis teismas, apibendrindamas aptartą ESTT praktiką, yra padaręs tokią išvadą, kad vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018, 78 punktas).
23. Kaip matyti iš ieškinyje nurodomų faktinių aplinkybių, apeliantai neteko galimybės disponuoti lėšomis tuomet, kai lėšos buvo pervestos iš jų banko sąskaitų ir įskaitytos į BUAB ,,Epayblock“ trečiųjų asmenų atidarytas elektroninių pinigų sąskaitas. Taigi, vieta, kurioje lėšos buvo įskaitytos į trečiųjų asmenų sąskaitas Lietuvoje, ir yra žalos atsiradimo vieta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju žalos atlyginimo reikalaujama ne iš asmenų, kuriems faktiškai apeliantai pervedė lėšas, bet iš elektroninių pinigų įstaigos, kuri veiklą vykdė Lietuvoje, ir jos valdymo organų.
24. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal Reglamento ,,Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punkte numatytą specialiąją jurisdikcijos taisyklę ginčas patenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją.
25. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė apeliantų ieškinio priėmimo klausimą, skundžiama nutartis panaikinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis) ir šis klausimas pagal kompetenciją grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.