- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2-1775-553/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00215-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- Uždaroji akcinė bendrovė "ESKUZA"
- Suinteresuotas asmuo
- Š. N., V. T.
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Atsakovas
- UAB "PRIVATE LABEL"
- Kategorijos
- 3.4.3.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eskuza“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Private Label“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuoti asmenys Š. N., V. T.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja UAB „Eskuza“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Private Label“ bankrotą tyčiniu.
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2224-807/2020, kurioje sprendžiamas klausimas dėl buvusio BUAB „Private Label“ vadovo – Š. N., neteisėtų veiksmų bendrovės kreditorių atžvilgiu ir 33 000 Eur nuostolių atlyginimo.
3. Pažymėjo, kad iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei priklausė du nekilnojamojo turto objektai – pastatai, kuriuos Š. N. 2017 m. kovo 3 d. ir 2017 m. kovo 10 d. sudarytomis sutartimis įsigijo iš bendrovės už mažesnes nei šių pastatų rinkos vertė kainas. Pareiškėjos teigimu, vertinant abiejų pastatų perleidimo sandorius bendrovei buvo padaryta 123 552 Eur žala. Atlyginus šią žalą, taip pat iš buvusio bendrovės vadovo priteisus nurodytoje civilinėje byloje reikalaujamą nuostolių sumą, pakaktų lėšų atsiskaitymui su visais bendrovės kreditoriais.
4. Pareiškėja nurodė, kad suinteresuotas asmuo V. T., kuriam Š. N. perleido bendrovės akcijas ir valdymą, žinodamas jos finansinę padėtį, neteisėtai nesiėmė jokių veiksmų bendrovės turtui išsaugoti ar perleisti už rinkos kainas. Pareiškėjos teigimu, V. T. turėjo būti žinoma, kad pirmiau nurodytais bendrovės turto perleidimo sandoriais yra pažeidžiami bendrovės kreditorių interesai, nes sandorių sudarymo metu bendrovė jau buvo įsiskolinusi pareiškėjai, skolos suma sudarė 13 125,88 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartimi atmetė pareiškimą dėl BUAB „Private Label“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
6. Pažymėjo, kad, nagrinėdamas pareiškimą, vadovausis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70-72 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis, kiek jos susijusios su procesinėmis teisės normomis ir bendrovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis dėl tyčinio bankroto apibrėžimo, požymių, atsakingų už bendrovės veiklą asmenų veiksmų ir faktinių aplinkybių įvertinimo.
7. Nurodė, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Pažymėjo, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, esant bent vienam iš kurių, jeigu dėl to kilo bankrotas, teismas bankrotą pripažįsta tyčiniu. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pažymėjo ir tai, kad paminėtame ĮBĮ straipsnyje nurodytų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą, nes įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir teisinių padarinių, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).
8. Nustatė, kad bendrovės „Private Label“ bankroto byloje patvirtina 125 263,25 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma, kad kreditorių reikalavimai bendrovei susiformavo 2016 m. pabaigoje – 2017 m. pradžioje, dėl ko sprendė, jog bendrovė jau 2017 m. pradžioje negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti finansinių įsipareigojimų. Nurodė, kad 2017 m. bendrovės valdymo organams buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau bendrovės bankroto bylos iškėlimo procesas inicijuotas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2018 m. vasario 9 d.
9. Nustatė ir tai, kad buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas – Š. N., 2017 m. kovo 3 d. už 103 448 Eur įsigijo bendrovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą – sublokuotą vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2017 m. kovo 10 d. – už 115 000 Eur bendrovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą – sublokuotą vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad nurodytas bendrovės nekilnojamasis turtas buvo perleistas Š. N. už per žemas ir rinkos vertės neatitinkančias kainas, nes tokius argumentus pareiškėja grindė masinio vertinimo būdu nustatytomis šių turto objektų vertėmis, iš kurių matyti, jog vieno iš jų kaina – 169 000 Eur, kito – 165 000 Eur. Vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl Nekilnojamojo turto registre nurodytos vidutinės turto rinkos vertės nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012), teismas sprendė, kad VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytos vidutinės bendrovės nekilnojamojo turto objektų kainos neatspindi realios jų vertės. Pažymėjo, kad į bylą pateiktas vieno iš bendrovei priklausiusių nekilnojamojo turto objektų individualus vertinimas buvo atliktas 2017 m. spalio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei pusmečiui nuo šio objekto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Pažymėjo ir tai, kad UAB „CRE pro“ atlikta vieno iš objektų vertinimo išvada neįrodo ir pirmojo pirkimo – pardavimo sandorio realios vertės, nes teismui yra pateikta tik dalis šio dokumento, dėl ko nėra galimybės nustatyti kokiu būdu buvo atliekamas turto vertinimas.
11. Sprendė, kad bendrovei priklausiusių nekilnojamojo turto objektų pardavimo kaina žymiai nesiskyrė nuo pareiškėjos pateiktame individualiame jų vertinime nurodytų kainų. Be to, pažymėjo, kad nei pareiškėja, nei bendrovės nemokumo administratorė neginčijo aplinkybės, jog pagal paminėtas turto pirkimo – pardavimo sutartis su bendrove buvo atsiskaityta. Atsižvelgiant į tai, sprendė nesant pagrindo išvadoms, kad šie sandoriai bendrovei buvo nenaudingi, kad jais buvo siekiama sumažinti bendrovės turtą bei apriboti atsiskaitymą su kreditoriais. Tuo tarpu vien šių sandorių sudarymas tuo metu, kai bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, savaime nepagrindžia bendrovės vadovo tyčinių veiksmų, siekiant privesti bendrovę prie bankroto tyčia ar žymiai sumažinti jos turtą. Pažymėjo, kad pastarosios išvados nepaneigia bendrovės nemokumo administratorės atsiliepime į pareiškimą nurodytos aplinkybes dėl bendrovės akcijų perleidimo asmeniui, kuris faktiškai bendrovės valdymo neperėmė bei tai, jog iš karto po nurodyto sandorio sudarymo bendrovės lėšos buvo pervestos kitai su buvusiu jos vadovu – Š. N., susijusiai bendrovei – UAB „General Technologies“, kad galbūt neteisėtai užsienyje buvo parduota bendrovės kreditorei – UAB „Luminor lizingas“, priklausanti transporto priemonė. Nurodė, kad pastaroji aplinkybė grindžiama tik deklaratyviais administratorės teiginiais, tuo tarpu visos administratorės nurodytos aplinkybės savaime nėra pakankamos spręsti dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2-4 dalys).
III. Atskirojo skundo argumentai
12. Pareiškėja UAB „Eskuza“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, prijungti prie bylos naujus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
12.1. Suinteresuoti asmenys – buvę bendrovės vadovai ir akcininkai, neprieštaravo pareiškimo patenkinimui – nepateikė nei atsiliepimų į pareiškimą, nei papildomų įrodymų.
12.2. Kaip skundžiamoje nutartyje nurodė teismas, bendrovės bankroto byla buvo iškelta pagal kreditorės VMI pareiškimą, kuri atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pažymėjo, kad buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas V. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 12 d. nutartimi pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą už kreditorių teisių pažeidimą ir nubaustas 2 200 Eur bauda (administracinės bylos Nr. A6-5194-2017/2017). Tai reiškia, kad, bendrovės vadovui tinkamai vykdžius savo pareigas, bendrovei nebūtų iškelta bankroto byla, o iškėlus šią bylą, tačiau neperleidus turto už žymiai mažesnę nei rinkos vertę – byla būtų nutraukta atsiskaičius su visais kreditoriais.
12.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad be jokio teisinio pagrindo 33 000 Eur sumos pervedimas su buvusiu bendrovės vadovu ir savininku susijusiai bendrovei – UAB „General Technologies“, neįrodo bendrovės privedimo prie bankroto tyčia. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-2224-807/2020, kurioje 2020 m. spalio 12 d. sprendimu priteisė iš Š. N. BUAB „Private Label“ nurodytą lėšų sumą. Ši aplinkybė patvirtina, kad buvusių bendrovės vadovų ir akcininkų veiksmais buvo tyčia siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir pasisavinti bendrovės lėšas.
12.4. Kaip atsiliepime į pareiškimą nurodė nemokumo administratorė, Š. N. atsisakė perduoti transporto priemonę, kurią bendrovė valdė su UAB „Luminor lizingas“ sudarytos finansinės nuomos sutarties pagrindu, dėl ko bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas šios kreditorės finansinis reikalavimas, kuris atitinka transporto priemonės vertę.
12.5. Pažymėtina, kad abu bendrovei priklausiusius nekilnojamojo turto objektus įsigijo būtent ilgametis jos vadovas ir vienintelis akcininkas – Š. N.
12.6. V. T., būdamas bendrovės vadovu ir akcininku daugiau kaip vienerius metus iki bankroto bylos iškėlimo, žinodamas visą bendrovės finansinę situaciją, nesiėmė jokių veiksmų nepagrįstai pervestų sumų, taip pat nuslėptos transporto priemonės susigrąžinimui bei sudarė žymiai mažesnės nei rinkos vertės nekilnojamojo turto perleidimo sandorius.
12.7. Aplinkybė, kad vienas nekilnojamojo turto objektas buvo parduotas 2017 m. kovo 3 d., o UAB „CRE pro“ vertinimas atliktas 2017 m. vasario 6 d., neturi esminės reikšmės – laikotarpis nėra ilgas, tuo labiau kad nurodytu metu rinkoje esminių pakitimų nebuvo, dėl to negalėjo taip žymiai, net 35 procentais, pasikeisti aptariamo objekto kaina. Analogiški argumentai taikytini ir teismo išvadai dėl kito nekilnojamojo turto objekto pardavimo kainos vertinimo.
12.8. Kartu su skundu pateikiama visos apimties UAB „CRE pro“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Šis dokumentas prijungtinas prie bylos ir teismas turėtų juo vadovautis. Šio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Šalies argumentai
13. BUAB „Private Label“ nemokumo administratorė pateikė prisidėjimą prie pareiškėjos atskirojo skundo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
15. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Private Label“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
16. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2224-807/2020 2020 m. spalio 12 d. priimtą sprendimą bei UAB „CRE pro“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 2017/01-18 su priedais. Teigia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo ir prašo juos prijungti prie bylos.
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Įvertinęs, kad pateikti nauji įrodymai gali patvirtinti svarbias nagrinėjamam ginčui aplinkybes, kad dėl bylos elektroninio formato su šiuo dokumentu turėjo galimybę susipažinti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, apeliacinės instancijos teismas nurodytus dokumentus prijungia prie bylos medžiagos ir atsižvelgs, vertindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl taikytinos teisės
19. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ ir neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais. JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
20. Lingvistinis bei loginis šios normos vertinimas patvirtina, kad įgyvendinant atitinkamas teises juridinio asmens bankroto procese nuo 2020 m. sausio 1 d., nepaisant to, jog bankroto procesas buvo pradėtas dar iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikytinos JANĮ nuostatos, išskyrus tam tikras išimtis, nustatytas JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje. Teisė pateikti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepatenka į paminėtoje normoje nustatytą išimčių sąrašą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).
21. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl UAB „Private Label“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2020 m. rugpjūčio 20 d., todėl šis klausimas turėjo būti sprendžiamas remiantis JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatomis. Pažymėtina, kad pasikeitus įstatyminiam juridinių asmenų bankroto teisinių santykių reglamentavimui, atitinkamai pasikeitė ir tyčinio bankroto instituto nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs pareiškimo dėl UAB „Private Label“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui iš esmės taikyti ĮBĮ, skundžiama nutartimi neįvertino atitinkamų korekcijų, susijusių su tyčinio bankroto instituto taikymu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir jų pagrindu padarytų teisinių išvadų, vadovaudamasis ginčui aktualiu reglamentavimu, įtvirtintu JANĮ.
Dėl tyčinio bankroto požymių
22. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
23. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
24. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (žr. šios nutarties 20 punkte nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartį).
25. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.).
26. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „Private Label“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė ginčui neaktualų įstatymą, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pritarti skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog bendrovė prie bankroto nebuvo privesta tyčia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jos valdymo ir juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai įmonės vadovams buvo žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
27. Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškimą UAB „Private Label“ bankrotą pripažinti tyčiniu iš esmės grindė dviem JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatytais požymiais – nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių sudarymu, įskaitant priimtus kitus nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus juridiniam asmeniui sprendimus, bei turto pardavimu mažesne negu rinkos kaina (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Įvertinęs į bylą pateiktus pareiškėjos ir bankrutavusios bendrovės nemokumo administratorės paaiškinimus bei šiems paaiškinimams pagrįsti pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo mažesne negu rinkos kaina, tuo tarpu kitos aplinkybės – lėšų su buvusiu bendrovės vadovu susijusiai įmonei pervedimas, lizinguojamos transporto priemonės neteisėtas pardavimas užsienyje, teismo buvo pripažintos neįrodytomis ir (ar) nesudarančiomis pakankamo pagrindo buvusių bendrovės vadovų veiksmų kvalifikuoti tyčiniais, siekiant bendrovės nemokumo ir jos kreditorių teisių į atsiskaitymą apribojimo.
28. Skunde apeliantė kvestionuoja teismo išvadą, kad 33 000 Eur lėšų pervedimas su buvusiu bendrovės vadovu ir akcininku – Š. N., susijusiai bendrovei – UAB „General Technologies“, neįrodo bendrovės privedimo prie bankroto tyčia (JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-2224-807/2020 2020 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo paminėtą lėšų sumą bankrutavusiai bendrovei priteisė iš Š. N.
29. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė „Private Label“ jau 2017 m. pradžioje buvo nemoki, tuo tarpu pirmiau nurodytas jos lėšų pervedimas su buvusiu bendrovės vadovu ir akcininku susijusiai įmonei atliktas 2017 m. kovo pradžioje, be to, į bylą apeliantės pateiktas šiuo metu jau įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas patvirtina, kad lėšų pervedimas buvo atliktas be jokio teisinio pagrindo, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo pozicija, jog ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama konstatuoti tyčinį bendrovės privedimą prie bankroto.
30. Tokia išvada darytina atsižvelgiant, visų pirma, į tai, kad bendrovės lėšos UAB „General Technologies“ buvo pervestos jau bendrovei esant sunkioje, nemokumą atitinkančioje finansinėje padėtyje. Kitaip tariant aptariami buvusių bendrovės valdymo organų veiksmai disponuojant bendrovės lėšomis nelėmė bendrovės nemokumo, nes ji šių veiksmų atlikimo metu jau buvo nemoki. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad jau nemoki tapusi įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Atsakomybė už šiuos veiksmus gali ir nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta naudojantis kitomis teisinėmis priemonėmis, tačiau nesudaro pirmiau šioje nutartyje aptartų sąlygų visumos juridinio asmens bankroto pripažinimui tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
31. Kita vertus, paminėtoje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta ir tai, kad net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat atveju, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
32. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad dėl aptariamo bendrovės lėšų pervedimo buvo iš esmės pažeistos kreditorių teisės. Nors apeliantė nurodo, kad jos finansinis reikalavimas bendrovei buvo susiformavęs jau 2016 m., į bylą nebuvo pateikta duomenų, jog bendrovei pervedus 33 000 Eur UAB „General Technologies“, nebeliko jokio turto atsiskaitymams su kreditoriais, tame tarpe ir apeliante. Priešingai, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad bendrovė nurodytu laikotarpiu turėjo disponuoti lėšomis, gautomis už jai priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą. Šis turtas buvo parduotas 2017 m. kovo 3, 10 d. sudarytais sandoriais, už kuriuos bendrovė turėjo gauti virš 200 000 Eur, tuo tarpu pirmiau nurodytas lėšų pervedimas UAB „General Technologies“ buvo atliktas 2017 m. kovo 20-23 d. Byloje nesant duomenų, kad atliekant 33 000 Eur pervedimą su buvusiu bendrovės vadovu susijusiais įmonei, bendrovės likusių lėšų ir (ar) kito turto nepakako atsiskaityti su nurodytu metu pradelstus finansinius reikalavimus pastarajai turinčiais kreditoriais (pažymėtina, kad teismo nutartyje dėl bankroto bylos UAB „Private Label“ iškėlimo nebuvo nustatytas realus jos pradelstų įsipareigojimų kreditoriams ir turimo turto santykis (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis)), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog tokiais veiksmais buvo kryptingai siekiama nemokios įmonės finansinės padėties esminio pabloginimo (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
33. Be to, pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog, sprendžiant dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį). Nagrinėjamu atveju aptarti veiksmai dėl lėšų pervedimo nėra pakankami nuosekliam ir kryptingam atsakingų asmenų siekiui esmingai pabloginti UAB „Private Label“ turtinę padėtį konstatuoti.
34. Nuoseklių ir kryptingų veiksmų siekiant bendrovės nemokumo ar nemokios finansinės padėties esminio pabloginimo neįrodo ir skunde akcentuojama nemokumo administratorės nurodyta aplinkybė dėl galbūt neteisėtai užsienyje parduotos bendrovės lizinguotos transporto priemonės. Kadangi šiai aplinkybei įrodyti nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, teismas teisėtai atsisakė ją vertinti kaip pagrindžiančią apeliantės pareiškimą (CPK 178, 185 straipsniai).
35. Skunde apeliantė taip pat kvestionuoja teismo išvadą dėl nagrinėjamu atveju neegzistuojančio tyčinio bankroto požymio – bendrovės turto perleidimo už mažesnę negu rinkos kainą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nurodytos išvados nepagrįstumas iš esmės argumentuojamas tuo, kad bendrovės nekilnojamasis turtas buvo parduotas 35-38 procentais mažesnėmis kainomis lyginant su nustatytomis šio turto individualaus vertinimo ataskaitose.
36. Pasisakant dėl nurodyto skundo argumento pirmiausiai pažymėtina, kad individualaus pobūdžio nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita teismui neturi privalomos įrodomosios galios, t. y. šis dokumentas nelaikytinas didesnę įrodomąją galią, lyginant su kitais bylos duomenimis, turinčiu įrodymu. Šį įrodymą, kaip ir kitus bylos duomenis, teismas vertina remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
37. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad į bylą apeliantės pateiktos bendrovei priklausiusio nekilnojamojo turto objektų vertinimo ataskaitos neabejotinai patvirtina realias šių objektų rinkos kainas – atitinkamai 158 800 Eur bei 183 200 Eur. Abejoti, kad bendrovė už aptariamų nekilnojamojo turto objektų pardavimą būtų gavusi ne mažesnes nei šių objektų vertinimo ataskaitose nurodytas kainas, pagrindą sudaro ne tik tai, jog aptariamų objektų – sublokuotų vienbučių gyvenamųjų namų, baigtumas nebuvo 100 procentų, bet ir UAB „CRE pro“ ataskaitoje pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog panašaus baigtumo (nuo 80 iki 90 procentų) netoli nuo bendrovei priklausiusių objektų buvę pastatai buvo parduoti už 112 000 – 145 000 Eur sumas (Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 2017/01-18 22-25 lapai). Dėl nurodyto nesutiktina su apeliantės argumentu, kad bendrovei priklausę nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti 35-38 procentais mažesnėmis nei rinkos kainomis (atitinkamai 103 448 Eur ir 115 000 Eur).
38. Pirmiau aptarti duomenys sudaro pagrindą kritiškai vertinti apeliantės nurodytą aplinkybę, kad bendrovei priklausiusių pastatų rinkos kainos jų pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo metu atitiko nurodytas 2017 m vasario – 2017 m. spalio mėnesiais atliktose ataskaitose nurodytas kainas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad paminėtais sandoriais bendrovei priklausęs turtas buvo perleistas buvusiam jos vadovui ir savininkui, tikėtina, kad dėl pastarojo ir bendrovės tarpusavio ryšių šiam asmeniui buvo padaryta atitinkama nuolaida. Nepaisant to, vien ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti rinkos kainos neatitinkančių bendrovei priklausiusio turto pardavimo sandorių sudarymą. Tuo labiau kad buvęs bendrovės vadovas, kuriam buvo perleistas aptariamas turtas, pats užsakė atlikti paminėtas nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas. Mažai tikėtina, kad norėdamas įsigyti bendrovei priklausiusį turtą už žymiai šio turto rinkos vertės neatitinkančias kainas, Š. N. būtų ėmęsis tokių veiksmų (CPK 185 straipsnis).
39. Dėl kitų skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti pareiškėjos UAB „Eskuza“ atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties 26 punkte konstatuota ir apeliacinės instancijos teismo ištaisyta teisės taikymo klaida neturi esminės reikšmės teisingo ginčo išsprendimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.