- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-82-579/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Nerijus Meilutis, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- S. C.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
- 1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas (BK 3 str.)
- 1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1–2 d.)
- 1.1.8.8Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (BK 61 str.)
- 1.2.3.1.2.3Savo artimo giminaičio ar šeimos nario nužudymas (BK 129 str. 2 d. 3 p.)
- 2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Aivos Survilienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į S. C. laisvės atėmimo bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. lapkričio 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. C. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė savo artimąjį giminaitį, o būtent: jis, 2023 m. lapkričio 11 d., laikotarpiu nuo 18.41 val. iki 19.10 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su savo broliu R. C. (gim. (duomenys neskelbtini)), tyčia vieną kartą su peiliu dūrė R. C. į krūtinę, tuo padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos durtinį – pjautinį sužalojimą, pasireiškusį durtine – pjautine žaizda kairio peties priekiniame paviršiuje su krūtinės ląstos raumenų, II šonkaulio kairėje, tarpšonkaulinių kraujagyslių, krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, dėl ko komplikavusis kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, plaučio subliuškimu ir ūminiu nukraujavimu, R. C. įvykio vietoje mirė ir taip tyčia nužudė savo artimąjį giminaitį. Tokie S. C. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis S. C. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo veiksmus ir sumažinti bausmės laiką. Nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai paaiškino gynęs savo sveikatą ir gyvybę, todėl jo veiksmų negalima kvalifikuoti, kaip tyčinio nužudymo.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. C. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti (gynėja patikslino, kad jos ginamam nuteistajam bausmė švelnintina, remiantis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis). Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo S. C. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
4. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikusi įrodymų tyrimą (apklaususi nuteistąjį S. C.), įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendis dalyje dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra teisėtas ir pagrįstas. Tai yra, pagrįstai konstatuota, kad nuteistojo atlikti veiksmai, kuriais jis tyčia konflikto metu vieną kartą peiliu dūrė savo broliui į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos durtinį – pjautinį sužalojimą, kuriam komplikavusis, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, buvo padaryti veikiant ne būtinosios ginties situacijoje. Nepaisant to, nustačius, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. C. buvo paskirta aiškiai per griežta laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė yra neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytai nusikalstamai veikai, taip pat atsižvelgus į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK Bendrosios dalies pakeitimai, švelninantys nuteistojo teisinę padėtį, šiuo nuosprendžiu S. C. bausmė už nurodyto nusikaltimo padarymą yra skiriama iš naujo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 2 punktas). Kitoje dalyje skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Dėl nuteistojo S. C. veiksmų teisinio vertinimo ir kvalifikavimo
5. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nekyla ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, t. y. kad nuteistasis S. C., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu vieną kartą peiliu dūrė savo broliui R. C. į krūtinę, tuo padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos durtinį – pjautinį sužalojimą, pasireiškusį durtine – pjautine žaizda kairio peties priekiniame paviršiuje su krūtinės ląstos raumenų, II šonkaulio kairėje, tarpšonkaulinių kraujagyslių, krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, o šiems pažeidimams komplikavusis kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, plaučio subliuškimu ir ūminiu nukraujavimu, nukentėjusysis R. C. įvykio vietoje mirė. Šias aplinkybes, kaip išsamiai išanalizuota skundžiamame nuosprendyje, patvirtina nuteistojo S. C. parodymai, įvykio vietos apžiūros (1 t., b. l. 33–87) ir parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuoti duomenys (2 t., b. l. 56–65), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 1409/2023(01) dėl R. C. patirtų sužalojimų ir mirties priežasties (1 t., b. l. 99–103), nuteistojo S. C. skambučio Bendrajam pagalbos centrui turinys (1 t., b. l. 18–21), pareigūnų (kūno) kamerų įrašuose užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 22–32) bei kiti bylos įrodymai. Tačiau nuteistasis S. C. apeliaciniame skunde nesutinka su jo atliktų veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teigdamas, jog veiksmus, lėmusius nukentėjusiojo R. C. mirtį, atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
6. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Artimais giminaičiais, vadovaujantis BK 248 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, pripažįstami ir broliai.
7. Tuo tarpu pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-193-648/2022). Svarbu pažymėti, kad būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tačiau besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurių priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016, 2K-P-135-648/2016). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan.
8. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nukentėjusiojo R. C. vykdyto kėsinimosi, t. y. elgesio sužalojant peiliu (žaizda nuteistojo kaklo kairėje pusėje su galvos sukamojo raumens pažeidimu, 2 t., b. l. 105–107), įvykio metu nuteistasis S. C. nelaikė pavojingu ir realiu. Teigė, kad nuteistasis S. C. nukentėjusiojo veiksmus, kaip pavojingus, įvertino tik vėliau, prieš tai pats provokavo nukentėjusįjį paimti peilį ir jį panaudoti, taip pat nurodė iš karto nepastebėjęs sužalojimo kaklo srityje. Todėl padarė išvadą, kad S. C. nebijojo nukentėjusiojo R. C. vykdyto kėsinimosi. Įvertinus šiuos skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžio argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatė privalomos sąlygos būtinosios ginties situacijai kilti – nenustatė pavojingo ir realaus nukentėjusiojo R. C. kėsinimosi. Dar daugiau, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad nustačius, jog būtinosios ginties situacija nagrinėjamu atveju nekilo, pirmosios instancijos teismas tik hipotetiškai vertino, kad net ir tuo atveju, jeigu būtinosios ginties situacija būtų kilusi (t. y. nukentėjusiojo kėsinimąsi nuteistasis būtų suvokęs, kaip pavojingą ir realų), nuteistojo S. C. prieš nukentėjusįjį panaudoti smurtiniai veiksmai negali būti traktuojami, kaip atlikti besiginant, kadangi pavojingas kėsinimasis jau būtų buvęs aiškiai atremtas (tai yra pasibaigęs). Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis iš esmės sutinka.
9. Kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, po apytiksliai parą trukusių išgertuvių, tarp stipriai alkoholiu apsvaigusių brolių – nuteistojo S. C. (3,27 promilės, 2 t., b. l. 110–111) ir nukentėjusiojo R. C. (kraujyje nustatyta mažiausia 3,32 promilių etilo alkoholio koncentracija, šlapime – 3,83 promilės, 1 t., b. l. 99–103), prasidėjo nesutarimai. Kaip nurodė apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. C., brolis ant jo pyko, kad niekur nedirba, kad jam (nukentėjusiajam R. C.) reikia nuteistąjį išlaikyti. Supykęs jis brolio akivaizdoje išpylė dantų skalavimo skystį, kurį pastarasis vartodavo kaip alkoholinių gėrimų pakaitalą. Nepaisant to, kad nuteistasis nurodė supratęs, jog šie veiksmai nukentėjusįjį R. C. labai suerzino, jis (S. C.) prisipažino tęsęs savo veiksmus ir pavadinęs brolį „gaidžiu“, dėl ko pastarasis tik dar labiau supyko. Aplinkybę, kad kilus žodiniam konfliktui pasakė nukentėjusiajam „eik tu velniop, gaidose“, nuteistasis patvirtino ir apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tai, kad konfliktas su nukentėjusiuoju R. C. kilo dėl mažareikšmės priežasties, nuteistasis pripažino ir į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui, kaip konflikto priežastį nurodydamas tai, kad nukentėjusysis visuomet manė esąs teisus („nes jis visą laiką teisus, aš neteisus“, 1 t., b. l. 23). Dar daugiau, po įvykio ligoninėje suteikiant būtinąją medicinos pagalbą kalbėdamas su policijos pareigūnu nuteistasis S. C. pripažino žodinio konflikto metu aktyviai raginęs nukentėjusįjį R. C. panaudoti peilį („Jį suvarčiau. Aš jį morališkai suvarčiau. Sakau „imk peilį, a, pyksti, ar ne?“, „imk, imk peiliuką“. <...> Nu ir viskas ir „pašlo“. Aš jam sakau, jeigu, jeigu paėmei peilį, aš jam, aš jam buvau įspėjęs, jeigu paėmei peilį, sakau, tai daryk darbą iki galo. <...>“, 1 t., b. l. 28). Netikėti tokiu nuteistojo pasakojimu policijos pareigūnui pagrindo nėra. Pareigūno kūno kameros padaryti pokalbio įrašai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus (BPK 20 straipsnis). Šios aprašytos aplinkybės leidžia spręsti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo dėl mažareikšmės priežasties kilo žodinis konfliktas, kurio metu kiekvienas iš dalyvių siekė įtikinti vienas kitą savo teisumu. Tokioje situacijoje nukentėjusiojo veiksmai nebuvo tiek pavojingi, realūs bei akivaizdūs, kad nuteistasis, turėtų imtis kokių nors intensyvių fizinių veiksmų ir smurto prieš savo brolį. Šioje situacijoje S. C., kaip galima spręsti iš jo paties pasakojimo policijos pareigūnui (ligoninėje), vietoj to, kad užbaigtų konfliktą su broliu, ar bent jo neeskaluotų, neaštrintų, atvirkščiai, provokavo nukentėjusįjį, kad šis paimtų peilį, kad jį (peilį) panaudotų, tai yra su šiuo peiliu pultų apeliantą. Ir būtent toks nuteistojo S. C. atvirai provokuojantis, eskaluojantis konfliktą elgesys sukėlė negrįžtamas pasekmes – išprovokavo žodinio konflikto tarp brolių peraugimą į fizinio smurto veiksmus, kurių pasekoje buvo nužudytas vienas iš brolių – R. C. Be kita ko, panaudojant pavojingą įrankį – peilį.
10. Kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje, konflikto metu abi šalys viena kitai padarė kūno sužalojimų. Tai yra, nukentėjusiajam R. C., be anksčiau šiame nuosprendyje nurodytų mirtinų sužalojimų, aštriu, pjaunančių savybių turinčiu daiktu, likus keliasdešimt minučių iki mirties, buvo padarytos pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje, kurios atsirado ginantis (1 t., b. l. 58, 99–103). Tuo tarpu ant nuteistojo S. C. kūno, be žaizdos kaklo srityje, nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje bei odos įbrėžimai kairėje plaštakoje (2 t., b. l. 105–107). Aplinkybes apie aktyvias abipuses grumtynes nuteistasis nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu („mes spardėmės, voliojomės, galinėjomės“, 2 t., b. l. 58).
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pažymima, kad esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-124-719/2022). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo susiklosčiusi tipinė muštynių situacija, aptarta paminėtose kasacinio teismo nutartyse, tačiau ankstesnėse pastraipose įvertintas konflikto dalyvių elgesys, jų atliktų veiksmų pobūdis visgi leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje abi konflikto pusės – abu broliai, buvo nusiteikę ne tik agresyviai vienas kito atžvilgiu, jų veiksmai nebuvo nukreipti į gynybą, savęs apsaugojimą, o buvo agresyvūs, nukreipti į vienas kito įžeidimą, pažeminimą, sužalojimą, tai yra puolamieji. Taigi nuteistojo S. C. veiksmus nulėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis ant jo dėl pasakytų priekaištų, įžeidimų. Ankstesnėse pastraipose nustatytų aplinkybių kontekste tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta viena iš privalomųjų būtinosios ginties sąlygų (akivaizdus, pavojingas ir realus kėsinimasis), taigi teisė į būtinąją gintį nuteistajam S. C. nekilo. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą.
12. Dar daugiau, sutiktina, kad net ir tuo atveju, jeigu teisė į būtinąją gintį analizuojamo konflikto metu būtų kilusi, nuteistojo S. C. veiksmai, t. y. dūris peiliu į krūtinę nukentėjusiajam R. C., buvo padaryti jau akivaizdžiai atrėmus nukentėjusiojo panaudotus puolimo veiksmus. Kaip galima spręsti tiek iš įvykio vietos apžiūros metu padarytų fotonuotraukų, iš kurių matoma, kad nukentėjusiojo R. C. lavonas rastas gulintis ant nugaros (1 t., b. l. 57–58), tiek iš parodymų patikrinimo vietoje metu padarytų fotonuotraukų (2 t., b. l. 64–65), nuteistasis S. C. dūrio metu buvo užgulęs nukentėjusįjį, t. y. buvo tokioje pozicijoje, jog R. C. gulėjo ant žemės, o jis pats (nuteistasis) buvo ant pastarojo užvirtęs. Kaip minėta anksčiau, ant lavono rastos pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje, jas vertinant kartu su nuteistojo parodymais, leidžia teigti, kad R. C., jau pats gynėsi nuo nuteistojo, bandė išvengti dūrio, griebdamas už peilio geležtės. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad dūrio į krūtinę atlikimo metu S. C. buvo palankesnėje fizinėje pozicijoje nei nukentėjusysis jo brolis R. C. Dar daugiau, tiek atliekant parodymų patikrinimo vietoje veiksmus (2 t., b. l. 56–65), tiek apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis S. C. pripažino, jog grumtynių metu galėjo iš brolio atimtą peilį numesti į šoną ir pasitraukti iš konflikto. Taip pat pripažino, kad peilio panaudojimas nebuvo būtinas konfliktui išspręsti (nurodė, kad su nukentėjusiuoju galėjo tiesiog susimušti), bet, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, visgi pasirinko toliau tęsti smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu net tuomet, kai grėsmė jo sveikatai ir gyvybei jau buvo atremta.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent sąmoningus, kryptingus, agresyvius, puolamojo pobūdžio, o ne gynybinius, nuteistojo S. C. veiksmus nukentėjusiojo R. C. atžvilgiu rodo ir tai, kad jis pasirinko panaudoti akivaizdžiai pavojingą, aštrių savybių turintį daiktą – peilį, ir dūrė juo į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno vietą, t. y. krūtinės ląstą, plaučių link. Be kita ko, ir apklaustas Lietuvos apeliaciniame teisme vykusiame teismo posėdyje nuteistasis S. C. neneigė norėjęs (truputį) sužeisti nukentėjusįjį, svarstydamas, kad, jeigu peilis būtų buvęs mažesnis, galbūt nebūtų taip stipriai įdūręs nukentėjusiajam ir pastarasis būtų išgyvenęs. Visos šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia sutikti su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nuteistasis S. C. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galimus savo veiksmų (dūrio peiliu į gyvybiškai svarbią kūno sritį) padarinius (nukentėjusiojo mirtį), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi, veikė netiesiogine tyčia. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nuteistojo S. C. veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaip artimo giminaičio (brolio) nužudymą.
Dėl bausmės
14. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu nuteistajam S. C. už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą buvo paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, į kurios laiką, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas nuteistojo laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2023 m. lapkričio 11 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo praleistas laikas.
15. Bausmės skyrimas nėra savitikslis, ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų, kurių objektas yra žmogus. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.
16. Skiriant bausmę teisingumo principo įgyvendinimas pasireiškia tuo, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-68-942/2016, 2K-98-1073/2019).
17. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-39-895/2016).
18. Parinkdamas ir paskirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į tai, kad nuteistasis S. C., veikdamas netiesiogine tyčia, padarė vieną labai sunkų, baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei. Nuteistasis anksčiau neteistas (2 t., b. l. 130–131), baustas administracine tvarka už važiavimą be bilieto viešuoju transportu, baudos sumokėtos (2 t., b. l. 121–129). Nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, taip pat nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (2 t., b. l. 132). Bylos liudytojų apibūdinamas teigiamai, kaip ramus ir mandagus, tačiau piktnaudžiaujantis alkoholiniais gėrimais asmuo. Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena S. C. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
19. Atsižvelgiant į tai, kad po skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., be kita ko, įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje spręstinas klausimas dėl nuteistajam S. C. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio pagrįstumo. Pagal aktualios redakcijos BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, kaltininkui parenkamos ir skiriamos bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip tai buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968) ir kaip skiriamą bausmę skaičiavo pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgus į aptariamas aplinkybes, t. y. tai, kad šiuo metu galiojanti BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį (švelnina bausmę), taigi, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią, vertinant pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę bus vadovaujamasi aktualiomis BK Bendrojoje dalyje įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis.
20. Už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, taip pat į skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl bausmės paskyrimo, darytina išvada, kad S. C. paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, t. y. neatitinka nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių aplinkybių. Analizuojant nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes matyti, kad S. C. anksčiau nėra teistas. Kaip matyti iš bylos medžiagos (tai pripažįsta ir pats nuteistasis), nusikalstamą veiką nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje lėmė parą trukęs konflikto dalyvių nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas. Taigi, darytina išvada, kad byloje analizuojami nusikalstami veiksmai nebuvo susiję su nuteistojo kryptingu teisės reikalavimų nesilaikymu, priešingai – buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio (kaip tai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje). Pažymėtina, kad nuteistojo S. C. prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto intensyvumas (nukentėjusiajam R. C. padarytų sužalojimų atžvilgiu) nebuvo didelis, apsiribota vienu dūriu į krūtinės ląstą, po kurio pats nuteistasis kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešdamas apie savo padarytą nusikaltimą, pergyveno dėl tokio savo elgesio (policijos pareigūno kūno kameros įrašai), dėl to, jog prarado brolį dvynį. Įvertinant nustatytą brolių dvynių artumą, brolio netektis (nors ir dėl pačio nuteistojo nusikalstamų veiksmų) nuolatinis dėl to pergyvenimas S. C. savaime jau yra tam tikra nubaudimo rūšis. Visos šios aplinkybės, jas vertinant kartu, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų nuteistojo S. C. atžvilgiu leis pasiekti ir minimali įstatyme numatyta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė yra proporcinga tiek nuteistojo S. C. asmenybei, tiek jo padarytai nusikalstamai veikai. Aplinkybių dar labiau švelninti paskirtą bausmę, išeinant už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijos ribų vadovaujantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis (net ir atsižvelgus į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pasikeitimus) nenustatyta. Tokių aplinkybių, nenustačius, kad veiksmai būtų atlikti būtinosios ginties situacijoje, nenurodoma ir nuteistojo S. C. apeliaciniame skunde.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo
21. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Ši konstitucinė įtariamojo ar kaltinamojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatyme – šiuo konkrečiu atveju BPK 44 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.
22. Baudžiamojo proceso įstatyme yra nustatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 106 straipsnis). Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteistinas iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai.
23. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. lapkričio 11 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-11142 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo S. C. gynėjos advokatės Jolantos Teresės Litvinskienės 2024 m. lapkričio 10 d. prašymas Nr. ATP-2024-44732 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato). Valstybės naudai prašoma priteisti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 175 Eur.
24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2A-2-458/2021), taip pat koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015).
25. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė pats S. C., taigi apeliacinis procesas vyko nuteistojo iniciatyva. Apelianto reikalavimai iš dalies buvo pagrįsti – apeliacinis skundas dalyje dėl bausmės sumažinimo tenkinamas. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taigi be gynėjo pagalbos nuteistojo S. C. teisės nebūtų tinkamai apgintos. Sprendžiant dėl galimybės valstybės naudai priteisti iš nuteistojo prašomą 175 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistasis veikos padarymo metu oficialiai nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, o paskyrus S. C. ilgalaikę terminuoto laisvės atėmimo bausmę, galimybė sumokėti nurodytą išlaidų sumą yra dar labiau apsunkinta. Įvertinus visas anksčiau išvardytas aplinkybes, prašymas išieškoti proceso išlaidas už nuteistajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą netenkinamas. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju prašomų išieškoti išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam S. C. pripažinimas procesinėmis ir jų atlyginimo priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su valstybės pareiga garantuoti teisę į gynybą asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 30 d. nuosprendį pakeisti:
S. C. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už S. C. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme atmesti.