Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-5080-1106/2023 pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei V. J. dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

14. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Apeliacinės instancijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinių skundų eisminius argumentus, juos papildo.

17. Pažymėtina, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

18. Šiuo atveju ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, turėjo įrodyti: 1) atsakovės neteisėtus veiksmus, t. y. kad atsakovės valdoma transporto priemonė dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadinta nukentėjusiajam priklausanti transporto priemonė, ir (ar) atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos; 2) patirtą žalą (išmokėtos draudimo išmokos dydį); 3) priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, kurią nurodė ir pati apeliantė savo apeliaciniame skunde, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas svarbu išsiaiškinti ir nustatyti ir tai, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

19. Tačiau esminė aplinkybė, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, kurią ieškovė turėjo įrodyti, yra ta, ar atsakovės valdoma transporto priemonė „VW Golf“ dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „M. B.“.

20. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog automobilis „VW Golf“, valdomas atsakovės, dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadintas automobilis „M. B.“.

22. Rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčios reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius (CPK 197 straipsnio 1 dalis). CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams.

23. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, 27 punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nenurodė, ar į bylą pateikti (išreikalauti) įrodymai yra oficialūs ar privatūs įrodymai. Be to, iš ginčijamo sprendimo akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas leido atsakovei aplinkybes, nustatytas administracinio nusižengimo byloje, paneigti liudytojų (E. Z. ir K. P.) parodymais.

25. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad K. P. 2022 m. gegužės 20 d. pateikė paaiškinimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK Kėdainių r. PK) viršininkui, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 2022 m. gegužės 19 d. apie 11 val. buvo atvykęs adresu (duomenys neskelbtini). Grįžęs namo, pastebėjo, kad apgadintas jo automobilio galinis bamperis. Jis parašė žinutę „Facebook“, ar kas nors matė įvykį. Jam parašė E. Z., kuri nurodė, kad matė eismo įvykį, t. y. matė, kad jo automobilį apgadino „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno AVPK Kėdainių r. PK Reagavimo skyriaus vyriausiasis patrulis 2022 m. gegužės 20 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad atsakovė, vairuodama automobilį „VW Golf“ atbuline eiga, neįsitikino, kad taip daryti yra saugu, kliudė aikštelėje stovėjusį automobilį, iš eismo įvykio pasišalino; vairuotojo pažymėjimo galiojimas baigėsi. Minėta protokolas yra pasirašytas atsakovės. Protokole, prie atsakovės parašo, yra padarytas toks įrašas – „Važiuodama nepajutau ir nesutinku, kad aš atsitrenkiau į stovėjusį automobilį ir jį apgadinau. Nepastebėjau, kada pasibaigė vairuotojo pažymėjimas.“ Kauno AVPK Kėdainių r. PK 2022 m. gegužės 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atsakovė neigė, jog galėjo apgadinti stovėjusį „M. B.“ automobilį.

26. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei pareikšta žodinė pastaba už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalyje numatytą pažeidimą. Kauno AVPK Kėdainių r. PK 2022 m. gruodžio 6 d. informacinio pranešimo dėl žodinės pastabos pareiškimo grafoje „Nusižengimo požymių turinčios veikos esmė“ nurodyta: „Vairuodama automobilį atbulinę eiga neįsitikino, kad taip daryti yra saugu, kliudė aikštelėje stovėjusį automobilį. Nepastebėjusi, kad apgadino stovintį automobilį iš įvykio vietos išvažiavo. Vairavo automobilį, kai negalioja vairuotojo pažymėjimas.“ Be to, nurodyta, kad padaryta veika turi administracinio nusižengimo požymių, todėl, vadovaujantis ANK 12 straipsniu, atsakovei pareiškiama žodinė pastaba.

28. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 ir 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje, tačiau įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, kaip minėta, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 26 punktas).

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikant skirtingų rūšių teisinę atsakomybę, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti skirtingoms teisinėms atsakomybėms taikyti reikalingus pagrindus ir sąlygas. Atsakovės veiksmai administracinio nusižengimo byloje buvo įvertinti kaip neteisėti administracinio nusižengimo sudėties prasme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vertinant atsakovės veiksmus civilinės atsakomybės kontekste, negalima remtis vien pranešimu, kuriuo buvo paskirta atsakovei žodinė pastaba, ir jame nurodytomis aplinkybėmis bei jų pagrindu daryti neginčijamas išvadas, kadangi administracinės ir civilinės atsakomybės taikymo pagrindai ir sąlygos yra skirtingi. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, informacinio pranešimo dėl žodinės pastabos skyrimo, kaip įrodymo, pagrindžiančio atsakovės neteisėtus veiksmus, negalima suabsoliutinti.

30. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ANK 12 straipsnyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu padaryta mažai pavojinga administracinio nusižengimo požymių turinti veika ir šio kodekso 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą administracinės nuobaudos paskirtį galima įgyvendinti netraukiant asmens administracinėn atsakomybėn, teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną turintis pareigūnas gali jos nepradėti ir pareikšti asmeniui žodinę pastabą. Šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir asmeniui, padariusiam ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatytą administracinio nusižengimo požymius turinčią veiką. ANK 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kriterijus, kuriais vadovaujantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustato institucijų, kurių pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, vadovai. ANK 589 straipsnio 49 punkte nustatyta, kad administracinių nusižengimų teiseną pagal ANK 417 straipsnį pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo policijos institucijų pareigūnai. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V-1102 patvirtintus kriterijus ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis nusižengimas laikytinas mažai pavojingu, jeigu: 1) kaltininkas prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti (1.1.1 punktas); 2) administraciniu nusižengimu nėra padaryta turtinė žala arba, jei ji padaryta, kaltininkas iš karto po nusižengimo atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą arba žala padaryta vairuojant transporto priemonę, kuri apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (1.1.2 punktas); 3) nėra ANK 36 straipsnyje nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių (1.1.3 punktas). Pažymėtina, kad ANK 12 straipsnio nuostatos netaikomos jei asmuo neatitinka bent vieno iš nustatytų kriterijų.

31. Asmens kaltė administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuota tik tada, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė administracinio nusižengimo tyrimo metu su jai administracinio nusižengimo protokole nurodytu kaltinimu, t. y. kad ji, vairuodama automobilį, atsitrenkė į kitą automobilį ir jį apgadino, niekada nesutiko. Atsakovė su minėtomis aplinkybėmis nesutiko ir nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti ANK 12 straipsnio nuostatų, kadangi ji neatitiko vieno iš nustatytų kriterijų – neprisipažino padariusi administracinį nusižengimą ir dėl jo padarymo nesigailėjo. Taigi, policijos pareigūnas neturėjo pagrindo šiuo atveju atsakovei paskirti žodinę pastabą, vadovaujantis ANK 12 straipsniu.

32. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad policijos pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą, nesiėmė visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės, susiję su atsakovės atžvilgiu pareikštais kaltinimais, nes, pavyzdžiui, atliekant tyrimą nebuvo apklausta kaip liudytoja E. Z., nepaisant to, kad jos duomenys policijos pareigūnams buvo pateikti ir žinomi. Tokiu būdu nebuvo sugretinti nukentėjusiojo K. P., kuris buvo apklaustas kaip liudytojas teismo posėdžio metu, ir E. Z., kuri buvo apklausta kaip liudytoja teismo posėdžio metu, parodymai.

33. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nutarties 29–32 punktuose, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neleidimas atsakovei oficialiame rašytiniame įrodyme (informaciniame pranešime dėl žodinės pastabos pareiškimo) nurodytų aplinkybių paneigti liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido paneigti oficialiame įrodyme nustatytas aplinkybes liudytojų parodymais, atmetami kaip nepagrįsti.

34. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta anksčiau, buvo apklausti kaip liudytojai E. Z. ir K. P..

35. E. Z., kuri buvo apklausta kaip liudytoja 2023 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad eismo įvykis, kurį ji matė, įvyko (duomenys neskelbtini) 2022 m. gegužės 19 d. apie 11 val. Liudytoja nurodė, kad ji gerai pamena įvykio laiką, nes tuo metu ėjo į mokyklą per ilgąją pertrauką. Kaip minėta anksčiau, K. P. 2022 m. gegužės 20 d. pateikė paaiškinimą Kauno AVPK Kėdainių r. PK viršininkui, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 2022 m. gegužės 19 d. apie 11 val. buvo atvykęs adresu (duomenys neskelbtini). K. P. buvo apklaustas kaip liudytojas 2023 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu. Liudytojas nurodė, kad į automobilių stovėjimo (duomenys neskelbtini) atvyko 2022 m. gegužės 19 d. 20 val., o išvyko 21 val. Iš teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad liudytojui K. P. buvo kelis kartus užduoti tikslinantys klausimai, susiję su jo atvykimo laiku į (duomenys neskelbtini) esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Liudytojas K. P. teismo posėdžio metu aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad 2022 m. gegužės 19 d. į (duomenys neskelbtini) buvo atvykęs laikotarpiu nuo 20 val. iki 21 val. Be to, K. P. nurodė, kad kitu laiku toje vietoje su automobiliu „M. B.“ nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš liudytojo K. P. parodymų galima daryti neabejotiną išvadą, kad jis (duomenys neskelbtini) buvo 2022 m. gegužės 19 d. vakare, t. y. laikotarpiu nuo 20 val. iki 21 val. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodė nukentėjusiojo K. P. buvimo (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje laiką.

36. Be to, liudytoja E. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, kad žalios spalvos automobilis stovėjo aikštelėje galu, o kitas automobilis priekiu. Atsakovės valdoma transporto priemonė „VW Golf“ yra žalos spalvos. Tačiau E. Z. parodė, kad ji matė, kaip žalios spalvos automobilis, išvažinėdamas iš kiemo aikštelės atbuline eiga, atsitrenkė į „Mercedes“ priekinio bamperio kairę pusę. Tuo tarpu iš byloje esančios medžiagos (nuotraukų ir kt.) nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas „M. B.“ galinis bamperis. Be to, liudytoja E. Z. nurodė, kad žalios spalvos transporto priemonę eismo įvykio, kurį jį matė, metu vairavo vyras, šalia sėdėjo moteris. Tuo tarpu šioje byloje ieškovė reikalavimus pareiškė atsakovei (moteriai).

37. Taigi, iš byloje esančių liudytojų parodymų galima daryti išvadą, kad liudytoja E. Z. matė eismo įvykį, tačiau ne tarp atsakovės valdomos transporto priemonės „VW Golf“ ir nukentėjusiojo „M. B.“, nes tuo metu minėtos transporto priemonės eismo įvykio vietoje nebuvo.

38. Apeliantė nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. policijos surinktą medžiagą, ekspertizės akto išvadą, todėl padarė netinkamą išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina susidūrimo tarp nukentėjusiojo „M. B.“ ir atsakovės „VW Golf“ automobilio.

39. Kaip minėta anksčiau, iš liudytojų parodymų nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusiojo „M. B.“ ir atsakovės „VW Golf“ transporto priemonės eismo įvykio, kurį matė liudytoja E. Z., metu kontaktavo.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo paskirta ekspertizė, ją pavedant atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimus: 1) ar automobilio „M. B.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai, nurodyti 2022 m. gegužės 23 d. sąmatoje, atitinka automobilio „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinio bamperio sugadinimus?; 2) ar automobilio „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinis bamperis po 2022 m. gegužės 19 d. buvo perdažytas?

41. Lietuvos teismo ekspertizės centras 2023 m. lapkričio 28 d. surašė ekspertizės aktą Nr. 11-2149(23) ir jį pateikė pirmosios instancijos teismui. Ekspertizės akte padaryta tokia išvada: tikėtina, kad transporto priemonės „VW Golf“ ir „M. B.“ tarpusavyje kontaktavo: automobilis „VW Golf“, judėdamas atbulas, galinio bamperio kairiu kampu turėjo slystamojo pobūdžio kontaktą su stovinčio automobilio „M. B.“ galinio bamperio apdailos kairiuoju šonu, kontakto metu automobilio „M. B.“ galinio bamperio apdailos kairysis šonas buvo gniuždomas, dėl to braukimo žymių intensyvumas didėjo ir buvo padaryti sugadinimai, matomi 1 ir 2 pav.

42. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, visgi, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis); ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43–45 punktai; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, nutarties 41 punktas).

43. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 44 punktas).

44. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta anksčiau, nustatyta, kad ekspertizės akte yra duodama tik tikėtina išvada. Tikėtina išvada leidžia daryti tik teorinę prielaidą apie tai, kad automobiliai tarpusavyje kontaktavo. Tačiau byloje nėra kitų duomenų, galinčių patvirtinti ekspertizės akte padarytą tikėtiną išvadą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikėtina išvada nėra pakankama atsakovės neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės akte padarytą išvadą, pagrįstai nurodė, kad ekspertizė buvo atlikta tik gretinant nuotraukas. Automobiliai faktiškai nebuvo apžiūrėti. Tuo tarpu policijos pareigūnai, atlikdami administracinio nusižengimo tyrimą, tik pamatavo atsakovės ir nukentėjusiojo automobilių aukščius. Nei ekspertizės metu, nei atliekant administracinio nusižengimo tyrimą, nebuvo tikrinta, ar ant automobilio „M. B.“ yra „VW Golf“ dažų pėdsakų.

45. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo ekspertizės akte padaryta išvada, taip pat pagrįstai nesivadovavo policijos pareigūnų, atliekant administracinio nusižengimo tyrimą, surinktais duomenimis.

46. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas tinkamai įvykdė teisės aktais jam nustatytą pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu. Apeliantė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog būtent atsakovė nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, dėl to įvyko eismo įvykis, o atsakinga vairuotoja pasišalino iš įvykio vietos. Atidus ir rūpestingas vairuotojas, turi suvokti susidariusią situaciją, atitinkamai, pasišalinimas iš įvykio vietos suponuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę.

47. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad, taikant civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu.

48. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina eismo įvykio aplinkybes (kad automobilis „VW Golf“, vairuojamas atsakovės, apgadino automobilį „M. B.“), įvykį sukėlusį ir pasišalinusį asmenį (šiuo atveju atsakovę) ir kt. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės valdomas automobilis „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo apgadintas automobilis „M. B.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Taigi, byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovė apgadino nukentėjusiojo automobilį, taip pat įrodymų, kad atsakovė, apgadinusi automobilį, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Atsižvelgiant į tai, nėra (ir nebuvo) jokio pagrindo nustatinėti atsakovės kaltės.

49. Kiti apeliacinio skundo argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

50. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, sprendžiamas atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas.

52. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 500 Eur advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos už suteiktą advokato pagalbą yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovei iš ieškovės priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.