- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-09
- Bylos Nr.
- I1-1060-931/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00095-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. teismui pateikė skundą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 7 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad atliekant bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2024 m. sausio 10 d. nebuvo įrengtos dušinėse pertvaros, maudantis yra matomas kitų nuteistųjų. Kadangi buvo dirbantis, o po darbo norėdavo eiti maudytis, bet negalėdavo, nes dušai niekuomet nebūdavo tušti. Iš pareiškėjo žmonės tyčiodavosi, replikuodavo. Dėl to patyrė didelį pažeminimą, psichologinį smurtą, patyčias, diskomfortą, pablogėjo tarpusavio su kitais nuteistaisiais santykiai, tapo jų pajuokos ir pašaipų objektu, pablogėjo emocinė būklė.
Pažymi, jog dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo netinkamų sąlygų patyrė neigiamą poveikį, dvasinę skriaudą, orumo pažeminimą. Jeigu Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnai būtų veikę taip, kaip reglamentuoja įstatymai, nebūtų patirtas didelis psichologinis sukrėtimas, nepablogėtų sveikata, savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų kitų iškilusių problemų (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriame prašo taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.
Pažymi, kad Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) Trečiajame sektoriuje (nuo 2023 m. sausio 1 d. vadinamas Pravieniškių 1-uoju kalėjimu) laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 30 d. (atsakovė pažymi, kad Pareiškėjas Pravieniškių 1-ajame kalėjime bausmę atlieka nuo 2019 m. spalio 31 d., todėl ginčo laikotarpio pradžia laikytina 2019 m. spalio 31 d.) iki 2024 m. sausio 10 d. jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis.
Pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo pat 2019 m. spalio 31 d. bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK Trečiame sektoriuje, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl atsakovė teismo prašo ginčo laikotarpiui nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2021 m. sausio 16 d. taikyti ieškinio senatį.
Ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2024 m. sausio 10 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus patalpose. Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje nuo 2022 m. spalio mėnesio ribojančios pertvaros buvo įrengtos visų būrių dušinėse. Pareiškėjas naudojosi dušu be pertvarų laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 16 d. (pritaikius ieškinio senatį) iki 2022 m. spalio 13 d.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nuo 2022 m. spalio mėnesio pareiškėjo privatumas naudojantis dušo patalpomis buvo užtikrintas. Atsakovės vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui sudarė tokias kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis.
Nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo įrengtos pertvaros. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių kad dėl naudojimosi dušu be pertvarų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo priteisti jam už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
Sudaryta galimybė daugiau kartų pasinaudoti nei, kad numato reglamentavimas, neturėtų būti vertinama atsakovės nenaudai, kadangi sąlygų naudotis dušu sudarymas yra teigiama aplinkybė nuteistųjų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kad dušuose tam tikru laikotarpiu nebuvo įrengtos pertvaros. Priešingu atveju, atsakovė iš esmės būtų baudžiama už tai, kad sudarė nuteistiesiems palankesnes sąlygas negu, kad minimalūs reikalavimai nustatyti reglamentavime. Pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.
Neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų.
Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėją dėl nustatytų pažeidimų patyrus neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kilusią jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinus privatumo pareiškėjui naudojantis dušu.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 31 d. iki skundo padavimo dienos atliko laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime.
Pareiškėjas su 2024 m. sausio 11 d. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, kilusią Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajam kalėjimui neužtikrinus pareiškėjui teisės į privatumą naudojantis dušu.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
LVAT praktikoje yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Pagal LVAT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (lot. savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013; LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).
Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Taigi, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009)
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2024 m. sausio 11 d. Pareiškėjo skundas išsiųstas 2024 m. sausio 12 d., todėl konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2021 m. sausio 12 d. pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi dėl atlyginimo žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo) jis iš karto galėjo spręsti, ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamų teisinių pasekmių, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis su skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2024 m. sausio 12 d. ir nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą. Konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2021 m. sausio 12 d. yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, todėl ši skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl kalinimo sąlygų nuo 2021 m. sausio 13 d. iki 2024 m. sausio 11 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.
LVAT yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822- 619/2009).
Administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog, nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas teigia, kad naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas, dėl to jį galėjo matyti kiti asmenys. Duše nebuvo pertvarų, jis dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, kančias.
Atsakovės atstovė atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje, nuo 2023 m. sausio 1 d. vadinamame Pravieniškių 1-uoju kalėjimu. Teigia, kad pertvaros Trečiojo sektoriaus dušuose buvo įrengtos 2022 m. spalio 14 d. (b. l. 9). Į bylą pateiktos šias aplinkybes pagrindžiančios dušų fotonuotraukos, kuriose matoma, jog prausimosi vietos yra atskirtos pertvaromis, dušo užuolaidų nėra (b. l. 13, 21–26).
Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal LVAT praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021, 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-8-492/2024).
Byloje esančios fotonuotraukos ir atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad dalį ginčo laikotarpio (nuo 2022 m. spalio mėn.) laisvės atėmimo vietoje, kur buvo kalinamas pareiškėjas, buvo įrengtos dušo kabinos su pertvaromis iš abiejų pusių, pertvaros yra gana aukštos, taip iš dalies užtikrinant pareiškėjo teisę į privatumą. Skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų. Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dėl, jo nuomone, netinkamai įrengtų dušų patalpų į laisvės atėmimo įstaigos administraciją nesikreipė ir jai individualių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti buvusios užtikrintos kitokios naudojimosi dušu sąlygos, nenurodė.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 13 punktą laisvės atėmimo vietų dušo patalpose privalo būti įrengta: 1) dušo čiaupai (galvutės); 2) suolas ir / arba kėdė, ir / arba taburetė; 3) kilimėlis arba grotelės; 4) veidrodis; 5) sieninė pakaba drabužiams; 6) lentynėlė higienos priemonėms; 7) kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Minėtame teisės akte įtvirtinto reikalavimo, jog privalomai dušuose turi būti pertvaros tarp dušų galvučių bei pakabintos dušo užuolaidos, nėra. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereguliuoja. Teisės aktuose nėra reikalavimo tarp dušo galvučių (čiaupų) įrengti visišką matomumą ribojančias pertvaras bei pakabinti dušo užuolaidas.
Tačiau, teismas pažymi, kad nuoseklioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių 1-ajį kalėjimą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2021 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023; ir kt.). Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT dar yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad nuteistiesiems naudojantis pertvarų neturinčiu dušu pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., LVAT 2021 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021; 2023 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-462-525/2023).
Be to, pagal EŽTT formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priimtą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Teisės aktai nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. LVAT praktikoje išaiškinta, jog jeigu dušai įrengti vieni prieš kitus, o pareiškėjas savo privatumo pažeidimą iš esmės ir sieja su tokiu dušų įrengimu, toks dušų įrengimas pažeidžia asmens privatumą (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-9-492/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. TA-21-520/2024; 2024 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eTA-56-520/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eTA-14-822/2025; 2025 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eTA-21-815/2025).
Iš atsakovės atstovės pateiktų fotonuotraukų matyti ir tai, jog dušo pertvaros įrengtos abiejose dušo patalpos pusėse (b. l. 13, 21–26).
Taigi nuo 2021 m. sausio 13 d. iki 2022 m. spalio 13 d. Pravieniškių 1-jame kalėjime nesant matomumą ribojančių pertvarų, o nuo 2022 m. spalio mėn. sumontavus pertvarkas, tačiau dušus įrengus vieną prieš kitą nesant dušo užuolaidų, toks dušų įrengimas vertinamas kaip pažeidžiantis pareiškėjo privatumą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės atstovė ginčo laikotarpiu pareiškėjui neužtikrino privatumo (neįrengdama matomumą ribojančių pertvarų tarp maudymosi vietų nuo 2021 m. sausio 13 d. iki 2022 m. spalio 13 d. ir nuo 2022 m. spalio 14 d. dušuose sumontavusi matomumą ribojančias pertvaras, tačiau dušus įrengusi vieną prieš kitą neužtikrindama pareiškėjo privatumo), išplaukiančio iš Konvencijos nuostatų ir teismų praktikos, prausiantis duše, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti. Taigi, šiuo atveju konstatuojami neteisėti atsakovės atstovės veiksmai.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 7 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalis, yra konstatuota LVAT praktikoje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, didesnį negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį dėl nustatytų pažeidimų, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pablogėjusią psichinę ar fizinę sveikatą. Atsakovė į bylą pateikė 2024 m. sausio 30 d. pažymą Nr. RV-22-1009, kurioje pažymima, kad pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2024 m. sausio 10 d. į įstaigos psichologus dėl emocinių išgyvenimų dėl kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 14). Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).
Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 200 Eur.
Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad kiti žymūs ir labai neigiamai paveikę pareiškėjo būseną pažeidimai byloje nenustatyti, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis raštu į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl nustatytų pažeidimų bei kad įstaigos administracija nebūtų sureagavusi į jo prašymus. Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad Pravieniškių kalėjimas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT nutartys Nr. A-1730-858/2018, A-1748-492/2018, A-2108-415/2018, A-1890-756/2018).
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 7 800 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, neprotinga, neproporcinga ir neteisinga, neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų dėl nustatytų pažeidimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistina 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl, remiantis ABTĮ 40 straipsniu, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau jis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovės atstovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, j. a. k. 288697120, 200 Eur (dviejų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.