Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1458-570/2013 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui R. K., institucijai teikiančiai išvadą Marijampolės savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo ir kt., ir pagal atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei D. K., institucijai teikiančiai išvadą Marijampolės savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo, bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Byloje nustatyta, kad atsakovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus priimtas teismo sprendimas, nustatyti nepilnamečio sūnaus T. K., gyvenamąją vietą su tėvu R. K. (b.l. 130-131). Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino. Nustatė nepilnamečio T. K. gyvenamąją vietą su tėvu R. K. iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės (136-137).

Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino vaiko būsenos nutarties priėmimo metu, nesikreipė į vaiką konsultuojančią psichologę dėl nuomonės, jokiais kitais būdais nepasidomėjo ir netikrino, ar atsakovas pareiškė nepagrįstą prašymą, teismas nesigilino, kodėl su mama bendraujant kyla konfliktų, nes vaiko apklausos metu tai nesiaiškinta.

Pažymėtina, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtina nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgta tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą praktiką atkreipia dėmesį, jog teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008, 2008-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008). Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertindamas tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2005-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo klausimu nagrinėtinus aspektus, t. y. patenkindamas atsakovo prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo ir nustatydamas šalių nepilnamečio sūnaus laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu.

Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad tarp ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus kyla nuolatiniai konfliktai. Šios aplinkybės teismo posėdžio metu neneigė ir pati ieškovė, tai patvirtino ir liudytoja S. R., kuri teikia vaikui psichologo paslaugas, liudytoja J. K.. Išklausius vaiko nuomonę teismo posėdyje, jis nurodė, kad labiau norėtų gyventi su tėvu, t.y. atsakovu, nes su mama šiuo metu bendraujant kyla konfliktų. Vaikas iš motinos namų, praėjus 5 dienoms po teismo posėdžio, kur vaikas išsakė savo pageidavimus, buvo išvežtas į Psichiatrijos kliniką.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas pagrįstai nurodė, kad esant tokiems įtemptiems santykiams, kenčia vaikas, kuriam gali būti padaryta nepataisoma žala. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Remiantis ankščiau nurodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į Marijampolės savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą, kad atsakovas kaip tėvas gali tinkamai užtikrinti sūnui T. K. geras gyvenimo ir buities sąlygas, reikalingas jo kokybiškam poilsiui, pamokų ruošai bei laisvalaikiui, yra išreiškęs norą gyventi su tėvu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tikslinga laikinai nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada nesutikti neturi pagrindo, kadangi ieškovas turi visas sąlygas tinkamai rūpintis šalių nepilnamečiu sūnumi, suteikiant stabilią aplinką, kurioje jis gali mokytis ir pilnavertiškai socializuotis, byloje nėra duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro vaikui socialinę, psichologinę žalą, todėl sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimas, būtų ne tik netikslingas, tačiau gali padaryti didelę žalą nepilnamečio interesams. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių santykiai konfliktiški, ir tėvų tarpusavio konfliktai, jiems negalint atsiriboti nuo santykių aiškinimosi bei trūkstant geranoriškumo jų tarpusavio santykiuose, daro neigiamą įtaką vaikui, taip pat ir jo sveikatai. Todėl patys tėvai turi imtis priemonių sudaryti sąlygas vaiko vienodam bendravimui su jais ir kad vaikas patirtų kuo mažiau įtampos, streso dėl tėvų tarpusavio nesutarimų.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.