Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Navalis Maritime Agency“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1026-340/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Navalio jūrų agentūra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Navalis Maritime Agency“ dėl įpareigojimo pakeisti juridinio asmens pavadinimą ir draudimo naudoti prekių ženklą, trečiasis asmuo E. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vykdant bankroto procedūras, bankroto administratoriui tapo žinoma, kad 2010 m. gruodžio 31 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota atsakovo bendrovė UAB „Navalis Maritime Agency“. Ieškovo vertinimu, atsakovo pavadinimas yra identiškas į anglų kalbą išverstam ieškovo pavadinimui, ieškovo prekių ženklo dominuojančiai daliai „Navalis“, tuo pažeidžiant Prekių ženklų įstatymo 38 str. nuostatas bei CK 2.39 str. nuostatas dėl juridinio asmens pavadinimui taikomų apribojimų; atsakovas, įregistruodamas savo pavadinimą, siekia suklaidinti visuomenę, pasinaudoti ieškovo įvaizdžiu ir reputacija.

Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ieškovui priklausantis prekių ženklas buvo perleistas trečiajam asmeniui E. P. 2010 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. NJA 10/11/02 ir įregistruotas jo vardu. Ieškovas prašė laikyti prekių ženklo perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, motyvuodamas, kad šis sandoris buvo sudarytas po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prieštarauja CK imperatyvioms normoms. Esant tokiai situacijai, teismas gali pripažinti sandorį negaliojančiu ex officio; ieškovas prašo laikyti jį prekių ženklo savininku ir apginti jo pažeistą teisę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas byloje nenustatė esminių bylos aplinkybių dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo, visuomenės klaidinamo pobūdžio ir jo esmės, ko pasėkoje nepagrįstai konstatavo esant CK 2.39 straipsnio nuostatų pažeidimą. Asmens pavadinimas yra juridinio asmens nuosavybė, ginama tiek pagal CK 2.42 straipsnio, tiek pagal Paryžiaus konvencijos 8-10 straipsnių nuostatas. Šiuo konkrečiu atveju teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CK 2.42 straipsnio taikymo išaiškinimais, kad nenustačius CK 2.39 straipsnio nuostatų pažeidimo, nėra pagrindo atsakomybei bei teisių gynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-632/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006).Visuomenės klaidinimą kaip fakto klausimą turi įvertinti ir nustatyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009). Teismas byloje nenustatė esminių bylos aplinkybių dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo, visuomenės klaidinimo pobūdžio ir jo esmės, ko pasėkoje nepagrįstai konstatavo esant CK 2.39 straipsnio nuostatų pažeidimą.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo juridinio asmens pavadinimas UAB „Navalis Maritime Agency“ yra iš esmės tapatus ieškovo pavadinimui UAB „Navalio jūrų agentūra“ bei atmetė atsakovo argumentą, kad atsakovo pavadinimą iš esmės sudaro žodžiai anglų kalba. Teismas byloje nenustatė atsakovo pavadinimo klaidinamo pobūdžio ir jo laipsnio, todėl nepagrįstai konstatavo šalių juridinių asmenų pavadinimų tapatumą. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-490/2009 pateiktomis išvadomis, kadangi nurodyta byla nėra teisės šaltinis bei nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo juridinio asmens pavadinimas yra sudarytas iš simbolio raidžių junginio „Navalis“ ir nelietuviškos kilmės reikšminių žodžių „Maritime“ ir „Agency“, kuris yra saugomas tik Lietuvos teritorijoje. Ieškovas byloje nenurodė, kokie žodžiai jo pavadinime yra dominuojantys ir ginčijo visą atsakovo pavadinimą, tame tarpe ir simbolio raidžių junginio „Navalis“ panašumą. Lietuvoje egzistuoja ir kitų įmonių, kurių juridinių asmenų pavadinimuose yra žodžių junginys „Navalis“. Nagrinėjamu atveju šalys negali būti vertinamos kaip konkurentai, nes ieškovas yra likviduojama įmonė, o atsakovas – aktyviai veikianti įmonė. Akivaizdu, kad uždraudus atsakovui naudoti žymenį „Navalis Maritime Agency“, bus sumaištis tarp atsakovo klientų ir kreditorių, kas gali neigiamai atsiliepti įmonės finansiniams rezultatams. Žymens naudojimo uždraudimas jam gali sukelti negrįžtamas neigiamas pasekmes, ko pasėkoje atsakovas taip pat taps bankrutuojančia įmone. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė CPK 185 ir 197 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas apribojo atsakovo teisę gintis nuo pareikšto reikalavimo, atsisakė priimti atsakovo pateiktą rašytinį įrodymą – 2011 m. vasario 18 d. Juridinio asmens pranešimą apie duomenų mokesčių mokėtojų registre papildymą, kuriame nurodyta, kad atsakovo pagrindinė veikla nesusijusi su transporto paslaugų veikla.Teismas, išspręsdamas atstovavimo išlaidų klausimą, nesivadovavo įstatymo nuostatomis, kad atstovavimo išlaidos apmokamos, jei jos faktiškai turėtos (CPK 79 str., 88 str. 6 p.).

Tai, kad apeliantas buvo įsteigtas 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. nedelsiant po bankroto bylos ieškovui iškėlimo, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas buvo įsteigtas būtent siekiant suklaidinti visuomenę dėl šių juridinių asmenų tapatumo. Kreditoriams pradėjus bankroto procedūras ieškovui, apelianto įkūrimas tapačiu, į anglų kalbą pažodžiui išverstu ieškovo pavadinimu, vykdant analogišką veiklą, laikytinas nesąžininga verslo praktika, kuri gali suklaidinti visuomenę ir bankrutuojančios bendrovės kreditorius dėl bendrovės mokumo bei tapatumo.Apeliantui neteisėtai naudojant žymenį „Navalis Maritime Agency“ pastarasis neįgyja į jį jokių teisių, nepaisant to, kad ieškovas yra bankrutuojantis juridinis asmuo, taip pat negali tikėtis savo neteisėtų interesų gynimo. Įrodymas – 2011 m. vasario 18 d. Juridinio asmens pranešimas apie duomenų mokesčių mokėtojų registre papildymą, teismui buvo pateiktas paskutinio teismo posėdžio metu (2012 m. liepos 17 d.), nors bylos nagrinėjimui buvo paskirti penki posėdžiai, kurių metu apeliantas galėjo pateikti visus savo atsikirtimus pagrindžiančius dokumentus. Be to, jie galėjo būti pridėti ir prie atsiliepimo į ieškinį. Be to, apelianto pateiktas įrodymas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, kadangi jis nei paneigia, nei patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes. Ieškovo prašomas bylinėjimosi išlaidas sudarė procesinio dokumento – ieškinio – parengimo išlaidos. Šias faktiškai turėtas išlaidas ieškovas pagrindė leistinais įrodymais, todėl abejoti jų faktiniu buvimu nėra pagrindo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios šiuo atveju nėra nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis), taigi nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose.

Byloje kilo ginčas ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą UAB „Navalis Maritime Agency“ pakeisti juridinio asmens pavadinimą, uždrausti atsakovui naudoti žymenį „Navalis Maritime Agency“ ūkinės komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje. Ieškovą atstovaujantis bankroto administratorius ieškinį grindė vadovaujantis CK 2.39 ir 2.42 straipsnio nuostatomis ir Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, pripažino, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės pagal Prekių ženklo įstatymo 38 str. 3 d. 1 p., kadangi bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus faktinei aplinkybei, kad prekių ženklas 2010 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleistas trečiajam asmeniui - E. P., prekių ženklo registracija bankroto administratoriaus užginčyta nebuvo, be to, Prekių ženklų įstatymo numatyta tvarka saugomos tik įregistruoto prekių ženklo savininko teisės. Tačiau ieškovo ieškinį tenkino vadovaudamasis CK 2.39 straipsnio 1 ir 3 dalies pagrindu.

Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nenustatė aplinkybių dėl juridinio asmens pavadinimo tapatumo, visuomenės klaidinimo pobūdžio ir jo esmės, ieškovo teisinės padėties ir be pagrindo pritaikė CK 2.42 straipsnio 2 dalies nuostatas įpareigodamas atsakovą pakeisti juridinio asmens pavadinimą bei uždrausdamas žymens „Navalis Maritime Agency“ naudojimą ūkinės veiklos dokumentuose arba reklamoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė išsamiu, visapusišku byloje esančių įrodymų visumos ištyrimu – konstatavo abiejų juridinių asmens pavadinimų tapatumą dėl apelianto pavadinimo pažodinio vertimo į anglų kalbą; išsamiai įvertino ieškovo ūkinės veiklos pobūdį, t. y. teikiamas paslaugas; atsižvelgė į aplinkybę, kad buvęs iki bankroto bylos iškėlimo direktorius buvo A. J., kuris yra atsakovo bendrovės akcininkas ir direktorius ir pan. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Kartu pažymėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija, spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pasisako tik dėl esminių jo argumentų.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose suformuota CK 2.42 straipsnio taikymo praktika, kuri, anot apelianto yra aktuali nagrinėjamai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-632/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2006 ir kt.). Teisėjų kolegija vertina, kad apelianto cituojamoje praktikoje, skirtingai nei šioje byloje, nebuvo konstatuotas CK 2.39 straipsnio normų pažeidimas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-632/2005, skirtingai nei šioje byloje, buvo konstatuota, kad neteisingos informacijos atsakovo pavadinime nebuvo pateikta, kadangi juridinio asmens pavadinimą sudarė teisėtai pavartoto su juridiniu asmeniu susijusios bendrovės pavadinimo dalis ir juridinio asmens veiklą apibūdinantys žodžiai, ieškovas negali būti vertinamas kaip konkurentas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje situacija yra priešinga. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 2.39 straipsniu, konstatavo juridinių asmenų pavadinimų tapatumą, su kuo teisėjų kolegija, kaip jau minėta sutinka, kadangi akivaizdu, kad atsakovo pavadinimas yra angliškas ieškovo pavadinimo atitikmuo. Dar daugiau, viešojo registro duomenimis, buvęs ieškovo vadovas A. J. yra atsakovo bendrovės akcininkas ir direktorius (b. l. 18-19), tokiu būdu paaiškinamas atsakovo siekis naujai įkurtą įmonę pavadinti panašiu į ieškovo pavadinimu tik su anglišku atitikmeniu tikslu pasinaudoti ieškovo įvaizdžiu ir reputacija. Taigi, skirtingai nei teigia apeliantas, teismas nustatė atsakovo pavadinimo klaidinantį pobūdį ir pagrįstai konstatavo šių juridinių asmenų pavadinimų tapatumą.

Apeliantas taip pat siekia įrodinėti, kad atsakovo pagrindinė veikla nėra susijusi su transporto paslaugų veikla byloje esančiu įrodymu - 2011 m. vasario 18 d. Juridinio asmens pranešimu apie duomenų mokesčių mokėtojų registre papildymą (pakeitimą). Į bylą pateikta atsakovo internetinėje svetainėje www.navalisagency.lt skelbiama informacija liudija, kad atsakovo veikla, kaip ir ieškovo, yra susijusi su tarptautiniais krovinių gabenimais, transportavimu (b. l. 83-87). Be to, šis prašymas buvo paruoštas paties atsakovo ir pateiktas VMI 2011 m. vasario 18 d., kai tuo tarpu internetinėje svetainėje atsispindinti informacija apie atsakovo veiklą, kuri analogiška ieškovo veiklai, yra užfiksuota 2012 m. kovo 5 d. Vadinasi, apeliantas įrodymu - Juridinio asmens pranešimu apie duomenų mokesčių mokėtojų registre papildymą (pakeitimą), nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų apie šalių vykdomą analogišką veiklą.

Aplinkybė, kad ieškovas šiuo metu yra likviduojama įmonė, o atsakovas – aktyviai veikianti įmonė, nėra lemiamas veiksnys, sudarantis pagrindą naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Ginčo atveju prioritetas turi būti teikiamas ieškovo kreditorių teisių apsaugai, kadangi ieškovo ir atsakovo pavadinimų akivaizdus panašumas apriboja kreditorių, kitų subjektų teisę atskirti vieną juridinio asmens nuo kito, individualizuoti juridinį asmenį. Taigi, byloje nustačius CK 2.39 straipsnio normų pažeidimą, t. y. egzistuojant tapatiems ieškovo ir atsakovo pavadinimams, kas riboja subjektų galimybes atskirti vieną juridinį asmenį nuo kito, ieškovo teisinė padėtis šiuo atveju neturi reikšmės. Juo labiau, iki šiol ieškovas faktiškai naudoja pavadinimą UAB „Navalio jūrų agentūra“, ieškovo bendrovės pavadinimas UAB „Navalio jūrų agentūra“ nėra išregistruotas iš Juridinių asmenų viešojo registro. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis VĮ registrų centro Juridinių asmenų registro išrašas. Dėl to byloje esantis naujas įrodymas – 2012 m. birželio 11 d. kreditorių susirinkimo protokolas, kuris, anot apelianto, patvirtina, kad bankroto byla faktiškai baigta, šiuo atveju neturi esminės reikšmės.

Byloje kilo ginčas ir dėl 2010 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria UAB „Navalio jūrų agentūra“ perdavė nuosavybės teise trečiajam asmeniui E. P. prekių ženklą „Navalio jūrų agentūra navalis maritime agency“ (b. l. 62-64). Ieškovo įsitikinimu, kaip jis nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, minėta sutartis, kuri buvo sudaryta egzistuojant imperatyviems apribojimams - viso ieškovo turto areštui bankroto procese, turi teisę pripažinti negaliojančiu ex officio apeliacinės instancijos teismas. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas nepateikė tokio reikalavimo atsakovui ir kitam sandorio dalyviui – trečiajam asmeniui E. P. ir konstatavo, kad ieškovas neturi teisės pagal Prekių ženklų įstatytmo 38 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimo, o ieškovas šito motyvo apeliaciniu skundu neskundžia. Visų antra, nors trečiasis asmuo E. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštais ieškovo reikalavimais nesutinka, grįsdamas argumentu, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės, o atsakovas neturi pareigos atsakyti pagal šį reikalavimą, tačiau bylos duomenimis nėra nustatyta, kad trečiasis asmuo būtų išreiškęs ieškovui pretenzijas dėl ieškovo pavadinimo UAB „Navalio jūrų agentūra“ naudojimo. Šią faktinę aplinkybę taip pat patvirtina Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, iš kurių nustatyta, kad ieškovui UAB „Navalio jūrų agentūra“ nėra iškeltų bylų dėl neteisėto pavadinimo naudojimo. Taigi ieškovas vertintinas kaip faktinis juridinio asmens pavadinimo UAB „Navalio jūrų agentūra“ naudotojas, kurio teisė į ieškovo juridinio asmens pavadinimą teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyta ar paneigta. Dėl nurodyto, esant konstatuotam ieškovo teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimui, ieškovas pagrįstai šią teisę gina vadovaudamasis CK 2.39 straipsnyje įtvirtintomis normomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė civilinio proceso taisyklių, ir tinkamai pritaikęs materialines teisės normas, teisingai išsprendė bylą. Teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisingą sprendimą ir jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė PVM sąskaitą-faktūrą mokėjimo nurodymą 2 000 Lt sumai (b. l. 37-38), kuriuo apmokėta sąskaita už advokato teisinę pagalbą už ieškinio parengimą šioje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija šį įrodymą pripažįsta leistinu įrodymu (CPK 178 str.). Esant įrodymui, kuris pagrindžia ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė ieškinio parengimas pirmosios instancijos teisme, abejoti apmokėjimo faktu už advokato teisines paslaugas šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Todėl darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 2 000 Lt atstovavimo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.