- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-25
- Bylos Nr.
- e2A-1450-577/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00325-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Jadvyga Mardosevič, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- V. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Petkuvienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. P. pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 25 078,52 Eur skolą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. vasario 3 d. šalys sudarė Jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė savo veiklai naudoti vieną ūkininko ūkį ir žemės sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); o išlaidas ir galimus nuostolius bei gautas tiesiogines išmokas ir pelną šalys susitarė dalintis lygiomis dalimis. Tol, kol žemės sklypas su statiniais priklausė V. P., ūkininku buvo paskirtas atsakovas V. P., o V. P. buvo paskirtas įgaliotu asmeniu. 2013 m. gegužės 2 d. Dovanojimo sutartimi Nr. 1308 V. P. sklypą su visais statiniais padovanojo atsakovui V. P., nuo 2013 m. liepos 11 d. ūkininkų ūkio registre ūkininku buvo įregistruotas V. P., o ieškovas įregistruotas jo partneriu. Sutarties pagrindu šalys veikė iki 2015 m. vasario 24 d., kuomet ieškovo prašymu jis buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkių registro ir V. P. partnerių. Pasak ieškovo, iš gyventojų pajamų mokesčių deklaracijų nuo 2009 metų iki 2014 metų paaiškėjo, kad per nurodytą laikotarpį atsakovas yra deklaravęs 207 800 Lt (60 183 Eur) pajamas iš sodybos veiklos. Kadangi civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatyta, kad V. P. už V. P. atliko 10 025,97 Eur sumos mokėjimus, ieškovas šią sumą priskyrė prie Jungtinės veiklos sutarties pagrindu patirtų išlaidų. Teigė, kad vykdant jungtinę veiklą buvo gauta 50 157,03 Eur pelno, kuris pagal Sutartį turi būti padalintas lygiomis dalimis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. vasario 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
3. Atsakovas V. P. pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad dalis prašomos skolos yra susidariusi daugiau nei prieš dešimt metų. Pažymėjo, kad metinėse pajamų deklaracijose nebuvo deklaruojamos išlaidos, kurios realiai buvo patirtos; ieškovas neturi teisės į dalį pajamų, neatėmus išlaidų. Atsakovas yra sumokėjęs didelę ieškovo įsiskolinimų sumą, t. y. 10 385,99 Eur. Dėl šios sumos V. P. buvo pateikęs ieškinį teismui. Prejudicinę reikšmę turinčiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. e2-29727-545/2021 nurodyta, kad V. P. ir V. P. kartu vykdė veiklą, todėl pajamos / išlaidos ir kiti dalykai buvo susiję, todėl atmetė ieškinį, nors V. P. pripažino, kad 8 326,58 Eur sumą už jį sumokėjo V. P. iš savo asmeninių lėšų. Pasak atsakovo, vadovaujantis tokia logika, turėtų būti atmestas ir šis V. P. ieškinys V. P., kadangi su juo buvo dalijamasi pinigais, kai sodyba jų generuodavo, nors nuo 2012 metų visas išlaidas dėl sodybos išlaikymo patyrė ir dengė būtent V. P..
Atsiliepimas
4. Ieškovas V. P. atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad šalys susitarė dalintis pelną ne tik iš tiesioginio žemės sklypo naudojimo, bet ir iš kaimo turizmo veiklos. Pabrėžė, jog ieškovas reikalauja priteisti ne ½ pajamų, o ½ pelno, kaip tą numato Sutarties 4 punktas. Ieškinyje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. iš ūkio veiklos deklaruotos pajamos yra 60 183 Eur. 2021 m. gruodžio 8 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatytas prejudicinę reikšmę turintį faktas, kad ieškovo 10 025,97 Eur sumos mokėjimai už atsakovą atlikti 2009 m. vasario 3 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu, galiojusios iki 2015 m. vasario 24 d., todėl ieškovas nurodytą sumą priskyrė prie Sutarties pagrindu patirtų išlaidų, kurias atėmė iš pajamų bei gautą rezultatą padalijo pusiau. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie išlaidas, detalių skaičiavimų ar paaiškinimų, kurie pagrįstų jo prieštaravimus bei įrodytų preliminaraus teismo sprendimo neteisėtumą. Ieškovo manymu, ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes jis skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 24 d.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu preliminarus teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2570-936/2022 perdavė bylą nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
6. Ieškovas 2023 m. sausio 13 d. pareiškimu padidino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo 29 200 Eur skolą, 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5 procentų palūkanas nuo priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gavęs papildomus dokumentus iš VMI atliko išsamią duomenų analizę bei nustatė, kad per 2009 – 2014 metų laikotarpį gautų pajamų suma sudarė 278 037 Lt (80 525,08 Eur), o išlaidos – 22 123, 92 Eur, todėl ½ dalis pelno sudaro 29 200,58 Eur.
7. 2023 m. vasario 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose atsakovo atstovė nurodė, kad sodyba reikalavo daug išlaidų, tačiau dokumentai nebuvo kaupiami. Atsakovo teigimu, išlaidos sudarė 26 577,28 Eur. Nurodė, kad iš ieškovui galimai priteistinos sumos turi būti atimta 8 326,58 Eur už V. P. sumokėta vekselio suma. Atsakovas nesutiko, kad minėta suma buvo išlaidoms verslui dengti. V. P. iš asmeninių lėšų padengė tėvo asmeninę skolą, todėl ši suma turi būti atimta iš galimai priteistinos sumos, o ne iš bendrų veiklos pajamų kaip bendros išlaidos. Atsakovo teigimu, iš V. P. deklaruotų 80 525,08 Eur pajamų atėmus lentelėje nurodytas 26 577,28 Eur išlaidas, galimas 5 039 Eur išlaidas kietam kurui, 5 561 Eur išlaidas vejos šienavimui gaunama 21 673,90 Eur. Iš šios sumos atėmus V. P. 2009 m. gautų pajamų ½ dalis, tai yra 2 423 Eur, gautina 19 250,45 Eur. Iš šios sumos atėmus iš asmeninių lėšų atsakovo padengtą ieškovo įsiskolinimą pagal vekselį 8 326,58 Eur, gaunama 10 923,87 Eur. Iš jos atėmus V. P. tenkančią V. P. už jį sumokėtą verslo paskolos dalį (19 434,11 Eur) gaunamas 8 510,24 Eur nuostolis, kurį turėtų padengti ieškovas atsakovui. Laikant visą kredito sumą 104 263 Eur verslo išlaidomis, jos viršija šalių gautas pajamas, o atsakovas sumokėjo didžiąją dalį šios sumos.
Šalies argumentai
8. Ieškovas 2023 m. kovo 3 d. paaiškinimuose nurodė, kad atsakovas bandė apmokėtą vekselio sumą prisiteisti, tačiau reikalavimas buvo atmestas ir iš naujo negali būti nagrinėjamas. Nurodyta 8 326,58 Eur suma neturi būti traukiama į jungtinės veiklos išlaidas, nes jos įtraukimas reikštų tos pačios sumos įtraukimą į išlaidas du kartus. Žemės sklypą su statiniais ieškovas padovanojo atsakovui, todėl atsakovas, mokėdamas kreditą ne investavo į jungtinę veiklą, bet įgijo turtą. Pinigines lėšas pakeitė už jas įgytas nekilnojamas turtas. 2021 m. liepos 26 d. vykusio posėdžio metu V. P. patvirtino, kad paskolą grąžino ieškovas, į teisėjos patikslinantį klausimą nurodė prisidėjęs tik prie statybų. Atsakovo nurodytomis išlaidomis kurui ir vejos šienavimui nemažintina pelno dalis, nes nėra jas pagrindžiančių įrodymų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. balandžio 4 d. sprendimu pakeitė 2022 m. vasario 3 d. preliminarų sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. P. ieškovui V. P. 14 305,83 Eur skolą, 5 procentų palūkanas nuo priteistos 14 305,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. vasario 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 2 854,25 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo atsakovui 2 302,14 bylinėjimosi išlaidų.
10. Teismas nurodė, jog bylos duomenys suponuoja išvadą, kad ieškovas galėjo žinoti realius jungtinės veiklos rezultatus/situaciją, jei tokia informacija jam būtų buvusi aktuali arba atsakovo nurodytos aplinkybės keltų abejonių. Teismo nuomone, svarbią reikšmę turi tai, kad jungtinės veiklos santykiai buvo susiklostę tarp šeimos narių (tėvo ir sūnaus), ilgą laiką jie buvo geranoriški, todėl ieškovui nereikalaujant informacijos apie sodybos veiklą atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, jog tai nebus daroma ateityje bei neteikti didelės reikšmės sodybos išlaidų apskaičiavimui. Pažymėjo, jog ši išvada svarbi teisingumo, protingumo principo aspektu sprendžiant dėl senaties taikymo. Teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas taikyti 10 metų ieškinio senatį pagrįstas. Kadangi ieškovas pateikė reikalavimą dėl skolos (pelno dalies) priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2014 m. vykdytą jungtinę veiklą, ieškinys pateiktas 2022 m. vasario 2 d., preliminarus spendimas priimtas 2022 m. vasario 3 d., teismas sprendė, jog analizuotini šalių argumentai dalyje dėl pelno už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2014 m. pabaigos. Reikalavimo priteisti skolą iki nurodyto laikotarpio teismas netenkino pritaikęs ieškinio senatį.
11. Teismas nustatė, kad atsakovas iš individualios veiklos 2012 m. deklaravo 75 800 Lt (21 953 Eur) pajamų (aktuali nuo 2012 m. vasario 3 d. uždirbta 19 968 Eur pajamų suma), 2013 m. – 24 000 Lt (6 950 Eur) pajamų, 2014 m. - 83 870 Lt (24 290 Eur) pajamų.
12. Atsakovo argumentus dėl ieškovo 2009 metais gautų pajamų teismas laikė teisiškai nereikšmingais, nes tenkinus prašymą dėl senaties taikymo neanalizuoti šalių argumentai susiję tiek su pajamomis, tiek su išlaidomis ar kitais mokėjimais iki 2012 m. vasario 3 d.
13. Atsakovui 2023 m. kovo 20 d. paaiškinimuose teigiant, jog 8 326,58 Eur mokėjimas buvo ieškovo skolos dengimas ir išlaidos nesusijusios su sodybos veikla, teismas sprendė, kad nėra pagrindo 8 326,58 Eur suma mažinti priteistinos sumos šioje byloje. Taip pat pažymėjo, kad toks atsakovo reikalavimas dėl 8 326,58 Eur skolos priteisimo buvo sprendžiamas byloje Nr. e2-29727-545/2021, todėl jis pakartotinai tuo pačiu pagrindu negali būti nagrinėjamas.
14. Kadangi atsakovas neginčijo aplinkybės, kad kredito lėšos buvo panaudotos nekilnojamo turto, kuris yra atsakovo nuosavybėje sukūrimui, teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad kredito įmokos nepriskirtinos prie sodybos veiklos išlaidų, nes jos buvo skirtos nekilnojamam turtui, kuriame šiuo metu gyvena atsakovas, įsigyti. Pažymėjo, jog tuo atveju, jei atsakovas įgytą turtą būtų išnuomojęs sodybos vykdymui, minėtos išlaidos galėtų būti priskirtos prie jungtinės veiklos išlaidų, tačiau tokių duomenų byloje nėra.
15. Ieškovui neginčijant dalies išlaidų pagrįstumo, teismas nurodė analizuosiantis tik išlaidų, su kuriomis ieškovas nesutiko, pagrįstumą.
16. Dėl atsakovo prie 2023 m. vasario 20 d. prašymo pridėtoje lentelėje nurodytų 2012 m. patirtų 11 244,09 Eur išlaidų vykdant sodybos veiklą, teismas pažymėjo, kad analizuotinas išlaidų pagrįstumas nuo 2012 m. vasario 3 d. Teismas 2012 m. liepos 31 d. I. P. 46 Lt mokėjimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijai už V. P. nepripažino išlaidomis, susijusiomis su sodybos veikla, nes pranešimo paskirtyje nurodyta - sodo sklypo bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) numeris; teismas pagrįstomis pripažino 11 154,24 Eur išlaidas.
17. Dėl atsakovo nurodytų 2013 m. patirtų 4 955,75 Eur išlaidų, teismas sutiko su ieškovo atstovo argumentu, kad iš 2013 m. sausio 13 d. kvito neįmanoma identifikuoti, kas buvo įgyta, kaip tai susiję su sodybos veikla. Analogiškai vertino 2013 m. vasario 27 d. kvitą. Pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, kad 2013 m. kovo 21 d. pervestas mokesčių inspekcijai 83 Lt išlaidas pagrįsta priskirti prie 2013 m. jungtinės veiklos išlaidų. Kadangi atsakovas nepaaiškino, kaip ir kur konkrečiai sodybos veikloje buvo panaudotas už 153,59 Lt įgytas jungiamasis audio - video laidas bei skaitmeninis imtuvas, teismas minėtų išlaidų nepripažino jungtinės veiklos išlaidomis. Teismas nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. pavedimo UAB „Inato“ paskirtyje nurodoma, kad mokėjimas yra už I. P. (duomenys neskelbtini). K. N. P. paaiškinimai patvirtina, kad ji kartu su sutuoktiniu vykdė turizmo sodybos veiklą, teismas laikė, kad jos atlikti mokėjimai gali būti pripažinti su jungtine veikla susijusiomis išlaidomis; minėtos 46,33 Eur išlaidas pripažino išlaidomis, į kurias atsižvelgtina sprendžiant dėl pelno dalies priteisimo. Analogiškai teismas vertino 2,31 Eur bei 5,50 Eur išlaidas reklamai UAB „Delfi“. Nesant įrodymų, kad 2 059,72 Lt sumos sąskaita faktūra už santechninės įrangos įgijimą, anuliuota, ieškovui neginčijant, kad minėta santechnika galėjo būti įgyta sodybos veiklai, minėtas išlaidas (596,54 Eur) teismas pripažino jungtinės veiklos išlaidomis. Kadangi išlaidų pagal 2013 m. gruodžio 23 d. 1 439,99 Lt sumos mokėjimą atsakovo atstovė nekonkretizavo, atsakovas nepaaiškino, kas buvo įgyta nurodytu pavedimu, tokių aplinkybių nurodė nepamenanti ir liudytoja N. P., teismas 417 Eur išlaidų nepripažino susijusiomis jungtine veikla. Teismas įrodytomis pripažino 4 183,45 Eur (4 955,74 Eur – 772,29 Eur (460 Lt +530 Lt +83Lt +153,59 Lt +1 439,99 Lt)) jungtinės veiklos išlaidas 2013 metais.
18. Atsakovas nurodė, kad 2014 metais patyrė 7 331,06 Eur išlaidų, susijusių su sodybos veikla. Teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog 2014 m. balandžio 11 d. I. P. apmokėjo 166,76 Lt sumą PC Ermitažas, nesudaro pagrindo nepripažinti minėtų išlaidų susijusiomis su sodybos veikla, nes N. P. teismo posėdyje parodė, jog ji rūpinosi, prižiūrėjo sodybą, pirko jai įvairias prekes, darbas sodyboje buvo vienintelė jos darbinė veikla. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2014 m. gegužės 9 d. atsakovo sutuoktinė sudarė pirkimo – pardavimo sutartį dėl baldų įsigijo už 4 360 Lt sumą (1 262,74 Eur). Atsakovo sutuoktinės N. P. parodymus, kad baldai buvo įgyti ir naudojami sodyboje, dalis kainos už įgijimą buvo sumokėta grynais, teismas laikė įtikinamais, o ieškovas nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų pagrįsta minėtas išlaidas nepripažinti jungtinės veiklos išlaidomis. Tačiau 2014 m. spalio 16 d. pavedime V. P. nenurodžius mokėjimo G. B. paskirties, nepateikus sutarties, patvirtinančios svetainės palaikymo paslaugų teikimo faktą, 72,41 Eur išlaidų suma teismas nemažino dalintino pelno. Teismo nuomone, priekaba Respo galėjo būti naudojama sodybos veikloje. Aplinkybę, kad atsakovas pateikė sąskaitą faktūrą, patvirtinančią minėto daikto įgijimo kainą (825,42 Eur), įvertinęs laikotarpį, praėjusį nuo prekės įgijimo, ieškovui nepateikus duomenų, kad minėta sąskaita buvo anuliuota, teismas laikė pakankama išlaidų faktui pripažinti įrodytu. Taip pat prie jungtinės veiklos išlaidų priskyrė I. P. už santechnikos įrangą sumokėtus 295 Lt (85,44 Eur). Pagrįstomis jungtinės veiklos išlaidomis teismas pripažino 7 258, 65 Eur (7 331,06 Eur – 72,41 Eur).
19. Teismas vertindamas atsakovo argumentus, kad jis negali pateikti kieto kuro pirkimo kvitų, nes buvo taupoma ir perkama grynais pinigais, kad medienos rąstų pjovimui ir skaldymo darbams buvo samdomi žmonės, kad buvo patiriamos išlaidos sodybos vejos priežiūrai, pažymėjo, jog jie pakankamai įtikinami, tačiau nėra pagrįsti faktiniais duomenimis apie patirtų išlaidų dydį. Nurodė, kad ieškovo paaiškinimai, jog pirko malkas sodybos šildymui, jas kapojo, tvėrė tvorą, kol žoliapjovė buvo rankinė, žolę pjaudavo ieškovas, o kai buvo įsigyta mechanizuota žoliapjovė – anūkas M., todėl darbas nekainavo, taip pat yra pakankamai įtikinami, nes kaip matyti iš bylos dokumentų buvo įgytos priemonės vejos priežiūrai, o atsakovo šeimos nariai padėjo prižiūrėti aplinką, prisidėjo prie dalies darbų atlikino, nes kartu gyveno sodyboje. Atsakovui išlaidų kurui, vejos priežiūrai faktą grindžiant prielaidomis, nepaneigus ieškovo argumentų, kad jis taip pat prisidėjo prie malkų paruošimo, vejos priežiūros darbų, padengė dalį šių išlaidų, į minėtas galimas išlaidas sprendžiant dėl pelno dalies priteisimo teismas nurodė neatsižvelgiantis.
20. Teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2014 m. pabaigos pelnas iš jungtinės veiklos sudarė 28 611,66 Eur ((19 968 Eur – 11 154,24 Eur) + (6 950 Eur – 4 183,45 Eur)+ (24 290 Eur – 7258,65 Eur), todėl iš atsakovo ieškovui priteisė 14 305,83 Eur skolą.
21. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, kad į priteistos sumos, nuo kurios yra mokamos procesinės palūkanos, sąvoką neįeina bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, teismas ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, iš atsakovo ieškovui priteisė 5 procentų palūkanas nuo priteistos 14 305,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. vasario 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
22. Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo ieškinys, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo V. P. ieškinį visiškai, priteisti atsakovo (apelianto) patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismas tinkamai neatsižvelgė į susiklosčiusią faktinę situaciją ir kompleksiškai neįvertino šalių paaiškinimų bei šalių santykių esmės, tinkamai neįvertino pateiktų paskaičiavimų ir įrodymų, esančių byloje, tokiu būdu teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles.
22.2. Teismas be pagrindo neatėmė 8 326,58 Eur sumos iš pajamų kaip bendrų verslo išlaidų, o ne iš priteistinos ieškovui sumos, nors ieškovas šią sumą, kaip bendras išlaidas, pats pripažino savo procesiniuose dokumentuose ir tik vėliau iš dalies pakeitė poziciją (ieškovas 2023 m. sausio 13 d. pareiškime įskaičiavo į išlaidų lentelę: “2/113 2012-08-29 28750,00 Lt“). Atsakovo nuomone, už V. P. sumokėta 8 326,58 Eur (28 750 Lt) vekselio skola A. Ž. yra ieškovo asmeninė skola, todėl ši suma turėtų būti išminusuota iš priteistinos ieškovui sumos, o ne tik iš bendrų veiklos pajamų kaip bendros išlaidos. Atkreipė dėmesį, jog prejudicinę reikšmę turinčiame sprendime nustatyta, kad V. P. pripažįsta, jog šią skolą pagal jo vekselį padengė V. P. iš savo asmeninių lėšų. Pasak apelianto, teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir neįskaitė šių išlaidų bent jau į bendras išlaidas, taipogi nemotyvavo tokio savo sprendimo, nurodydamas tik tai, kad šios sumos negali minusuoti iš ieškovui priteistinos pelno sumos.
22.3. Teismo teiginys, kad tuo atveju, jei atsakovas įgytą turtą būtų išnuomojęs sodybos vykdymui, kredito įmokų išlaidos galėtų būti priskirtos prie jungtinės veiklos išlaidų, tačiau tokių duomenų byloje nėra, yra neteisingas, kadangi byloje nebuvo ginčo, kad sodyba yra nuomojama ir iš to gaunamos pajamos - tai yra įrodytas faktas. Pažymi, jog atsakovas su šeima gyvena tik vienoje nedidelėje nuomojamos sodybos komplekso dalyje, o didžioji sodybos dalis yra nuomojama. Kreditas ir buvo imtas visos sodybos komplekso statyboms. Be to, yra pateikti dokumentai dėl nuomos paslaugų, į kurias teismas neatsižvelgė. Yra iš viso 5 objektai. Atkreipė dėmesį, jog atsiliepime atsakovas buvo nurodęs ir dėl to tarp šalių nebuvo ginčo, kad Jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta, nes visa atsakovo šeima paliko darbus ir perėjo dirbti į sodybą, visus darbus sodyboje vykdė atsakovas, o ieškovas iki 2012 metų statybas finansavo; toliau vykdant statybas, dalis jau įrengtų pastatų buvo nuomojama, iš gautų pinigų tęsiant statybos darbus ir įrenginėjat kitus pastatus, V. P. motinai pardavus butą, gauti pinigai buvo pervesti V. P. ir jis juos panaudojo tolimesniam turto pagerinimui bei verslo vystymui. Be to, iš šių pinigų buvo apmokėtos asmeninės V. P. skolos. 2014 m. rugsėjo 23 d. jungtinės veiklos metu V. P. sumokėjo 71 565,11 Eur bankui už paskolą verslui ir sodybai vystyti, o V. P. iki to laiko buvo padengęs daug mažesnę dalį paskolos. Teigia, jog 19 434,11 Eur reikėtų minusuoti iš ieškovui galimai priteistinos sumos (71 565,11 Eur (V. P. sumokėta suma) - 52 131 Eur (1/2 dalis 104 263,00 Eur paskolos sumos). Pažymi, kad laikant visą kredito sumą verslo išlaidomis, išlaidos viršija pajamas. Apeliantas pabrėžia, kad šis kreditas paimtas ne gyvenamojo namo statyboms, o sodybos, kuri bus nuomojama, statymui ir sodybos nuomos verslo vystymui, todėl teismas turėjo atsižvelgti į šias išlaidas kaip į verslo išlaidas.
Atsiliepimas
22.4. Atsakovas teikė paskaičiavimus ir rašytinius paaiškinimus, kad objektyviai negali pateikti kieto kuro pirkimo kvitų, kad buvo taupoma ir perkama grynais pinigais, nesant poreikio nebuvo saugomi dokumentai, ypač už tokį ilgą laikotarpį. Pažymėjo, kad visi pastatai, kurie naudojami verslui, apšildomi kietu kuru, tai pripažįsta ir ieškovas. Pasak apelianto, akivaizdu, kad tai būtinos išlaidos sodybai prižiūrėti ir verslui vykdyti, todėl į išlaidas jis papildomai paskaičiavo 5 039 Eur apytikslę sumą sodybos šildymui. Nurodė, kad medienos rąstų kainas galima matyti viešoje erdvėje. Vienerių metų šildymo sezonui ir pirčių kūrenimui, teikiant nuomos paslaugas preliminari išlaidų suma yra 2 900 Lt (viena mašina su priekaba medienos rąstais malkoms pagaminti (60 kubinių metrų x 40 Lt = 2 400 Lt); pjovimo ir skaldymo darbams atlikti samdomi žmonės - 500 Lt), o skaičiuojant nuo 2012 metų, t. y. už tris sezonus, gaunamos 2 520 Eur išlaidos šildymui. Tokios išlaidos didelės sodybos šildymui yra minimalios ir tikėtinai pagrįstos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad pats patyrė išlaidų vykdant veiklą nuo 2012 metų, todėl akivaizdu, kad tik atsakovas apmokėdavo visas verslo išlaidas.
22.5. Sodybos vejos priežiūros išlaidos yra būtinos sodybos verslui. Apeliantas nurodė, kad šienavimo sezonas trunka 5 mėnesius per metus; visas sodybos plotas (4 ha žalios zonos) šienaujamas 10 kartų per metus; vieno šienavimo išlaidas sudaro 250 Lt kuro sąnaudos; 2 500 Lt per sezoną; šienavimo technikos priežiūra, remontas (alyvos keitimas, papildymas, nusidėvėjusių peilių, diržų keitimas, sugedusių dalių remontas ir kt.) - apie 700 Lt per sezoną; susidaro 1 390 Eur dydžio vejos šienavimo išlaidos, skaičiuojant jas už trejus metus, nesamdant tam žmonių. Pažymėjo, kad, kad jo atsakovo ir liudytojos sūnus buvo mažametis ir nesugebėtų fiziškai nušienauti 4 ha teritorijos, tačiau atkreipia dėmesį, jog ši aplinkybė nėra esminė, kadangi atsakovas neprašė įskaičiuoti į verslo išlaidas jokių šienavimo paslaugų tiekėjų teikiamų paslaugų kainos, atsakovas prašė įkalkuliuoti išlaidas, patiriamas žoliapjovės kurui ir priežiūrai, remontui, o šienavo savo jėgomis pats atsakovas.
22.6. Teismo pozicija, kuomet jis pats nurodė, kad šios išlaidos įtikinamos ir realios, bet nesant rašytinių jas pagrindžiančių įrodymų, teismas neįskaitė nė vieno euro į išlaidas, apelianto nuomone, yra nepagrįsta. Pažymi, jog atsakovas negalėjo žinoti, kad praėjus daugeliui metų prireiks įrodymų, kurių didžiosios dalies jis tiesiog objektyviai nekaupė.
22.7. Iš 2021 m. gruodžio 8 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 matyti, jog V. P. pripažįsta, kad viską vykdė jo sūnus V. P. ir jis neėmė iš jo pajamų iš verslo, nes pats taip nusprendė. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad ieškovas žinojo ar turėjo neabejotiną galimybę sužinoti apie neva bendro verslo gaunamas pajamas/išlaidas, tačiau jam tai nebuvo įdomu ar reikalinga, ir tik siekiant pagilinti konfliktus, praėjus daugeliui metų po minėtos veiklos, reikalaujama nepagrįsta skola. Teismas nesigilino ir į šias aplinkybes, nepasisakė dėl atsakovo motyvų, jog atsakovo teisė apsiginti nuo ieškovo reikalavimų yra apribota, nekaupiant išlaidų įrodymų, nes tam nebuvo poreikio. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ir ieškovas neva prisidėjo prie sodybos apšildymo ir pan., ieškovui neteikiant rašytinių įrodymų, nors civilinių bylų medžiaga tai paneigia.
22.8. Apeliantas pažymėjo, kad jungtinės sutarties dalyku (priemone) yra tik žemės sklypas, bet ne jame esantys pastatai ir statiniai, o nuomojami yra būtent pastatai, todėl pajamos gautos ne iš žemės sklypo, o iš pastatų ir statinių nuomos, todėl reikalauti gauti pusę pelno net nėra teisinio pagrindo.
23. Ieškovas V. P. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 700 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
23.1. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentais dėl už V. P. sumokėtos 8 326,58 Eur (28 750 Lt) vekselio skolos A. Ž. naudai. Ieškovo teigimu, svarbios sprendimo priėmimui turinčios įtakos aplinkybės yra šios: 1) bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas bei atsakovo atsikirtimai į pareikštą ieškinį; 2) 8 326,58 Eur suma yra įtraukta į patirtas jungtinės veiklos išlaidas, tačiau apeliantas, ignoruodamas prejudicinę reikšmę turinčius faktus, nustatytus civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, siekia suklaidinti teismą ir įvardintą sumą į išlaidas įtraukti du kartus.
Atsiliepimas
23.2. Atsakovo nurodyta pozicija saisto teismą įvardintas aplinkybes vertinti pagal tas bylos nagrinėjimo ribas, kurias nubrėžė pats atsakovas, t. y. kaip ieškovo asmeninių skolinių įsipareigojimų įvykdymą trečiajam asmeniui. Teismas pakankamai motyvavo, kad atsakovo reikalavimas dėl 8 326,58 Eur skolos priteisimo buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, todėl jis pakartotinai tuo pačiu pagrindu negali būti nagrinėjamas. Apeliaciniame skunde atsakovas kelia klausimą dėl pagal vekselį apmokėtos 8 326,58 Eur sumos vertinimo ir prilyginimo jungtinės veiklos išlaidoms, nors tai reiškia bylos nagrinėjimą nauju aspektu - apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
23.3. Teismas civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 nustatė prejudicinę reikšmę turinčius faktus, kad už 8 326,58 Eur sumą sodybos veiklai buvo pirkta vejapjovė John Deer X-320-8344, kuri yra šiuo metu ieškovo nuosavybė, baigti sodybos įrengimo darbai, sumokėta už prekes UAB „Betono mozaika“. Visos šios išlaidos yra įtrauktos į jungtinės veiklos išlaidų skaičiavimus, todėl nėra teisinio pagrindo tai daryti dar kartą.
Šalies argumentai
23.4. Ieškovas nesutinka su apelianto pozicija, kad teismas į Jungtinės veiklos išlaidas nepagrįstai neįtraukė V. P. bankui sumokėtos 71 565,11 Eur kredito sumos. Ieškovo nuomone, teismo išvados yra teisingos. Papildomai nurodė, jog atsakovas investavo ne į Jungtinę veiklą, o grąžino bankui paskolintus pinigus, kurių pagalba buvo sukurtas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas, sodybos pastatai. Banko kredito grąžinimas nėra jungtinės veiklos išlaidos - jungtinė veikla neturėjo tikslo sukurti nekilnojamąjį turtą, kuris būtų dalinamas tarp partnerių jungtinės veiklos pabaigoje. Nurodytos sumos įtraukimas į jungtinės veiklos išlaidas neatitiktų sąžiningumo principo - kredito padengimo išlaidų įtraukimas į jungtinės veiklos išlaidas, kai jungtinės veiklos pabaigoje tarp partnerių nepadalijamas apmokėtas turtas, reikštų atsakovo praturtėjimą ieškovo sąskaita, nes mokėdamas atsakovo kreditą veiklos pabaigoje ieškovas nieko iš to negautų.
23.5. Teismas pagrįstai neatsižvelgė į kietojo kuro pirkimo bei vejos priežiūros išlaidas sprendžiant dėl pelno dalies priteisimo, juo labiau, kad jos grindžiamos šios dienos kainomis ir įkainiais, apeliantas nepateikė pagrindimo (įrodymų) dėl realaus kietojo kuro poreikio kiekio šildymo sezono metu bei jokiais įrodymais nepagrindžia realus šienaujamo ploto bei šienavimo dažnumo poreikio.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos, susidariusios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
26. Byloje nustatyta, kad 2009 m. vasario 3 d. šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė savo veiklai naudoti vieną ūkininko ūkį ir žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o išlaidas, galimus nuostolius bei gautas tiesiogines išmokas ir pelną dalintis lygiomis dalimis (Sutarties 2.1, 2.2, 3 ir 4 punktai). Pagal Sutartį ūkininku buvo paskirtas atsakovas V. P. (tėvas), o ieškovas V. P. (sūnus) buvo paskirtas įgaliotu asmeniu (Sutarties 5 – 6 punktai). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad minėtas žemės sklypas, taip pat jame esantys statiniai (290,23 kv. m. ploto gyvenamasis namas (statybos pradžios metai – 2007, statybos pabaigos metai – 2012; baigtumo procentas – 85), ūkio pastatas – garažas, dirbtuvės, dvi pirtys, kurių baigtumo procentas 100; statybos pradžios metai – 2007, statybos pabaigos metai - 2009) 2013 m. gegužės 2 d. Dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise registruota atsakovo V. P. vardu. Iki šios dovanojimo sutarties minėtas turtas nuosavybės teise buvo registruotas ieškovo V. P. vardu (žemės sklypo nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2006 m. lapkričio 7 d. Pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 1308). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, kurioje nagrinėtas V. P. ieškinys atsakovui V. P. dėl skolos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nustatė, kad po 2013 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutarties sudarymo ieškovui V. P. buvo išduotas Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. 0156220, o šalys ir toliau veikė 2009 m. vasario 3 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu iki 2015 m. vasario 24 d., kuomet V. P. buvo išregistruotas iš Ūkininko ūkių registro kaip V. P. ūkio partneris. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo ½ dalį pelno, t. y. 29 200 Eur, gauto iš jungtinės veiklos vykdymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys patenkintas ir ieškinį atmesti visiškai.
28. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Pagal CK 6.974 straipsnio 1 dalį, bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis. Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 straipsnio 1 dalis).
30. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju šalių pasirašytoje jungtinės veiklos sutartyje šalys susitarė išlaidas ir galimus nuostolius dengti, taip pat gautas tiesiogines išmokas ir pelną dalintis lygiomis dalimis. Ginčo dėl to nėra, atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, teismui nustatant bendrų verslo išlaidų ir tuo pačiu pelno dydį ginčui aktualiu laikotarpiu. Apeliantas neginčija skundžiamo sprendimo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo ir dėl to iki 2012 m. vasario 3 d. nevertintų atsakovo nurodytų išlaidų pelno apskaičiavimui.
31. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).
32. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).
33. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-148-248/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
34. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant nurodytas proceso teisės normas suformuluotos tokios esminės nuostatos: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Dėl 8 326,58 Eur už V. P. sumokėtos sumos vertinimo
35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo pavedimu A. Ž. sumokėta 28 750 Lt (8 326,58 Eur) (mokėjimo paskirtyje nurodyta - pagal vekselį Nr. 1 2012.09.01 skola) suma turi būti atimta iš priteistinos ieškovui sumos, o ne iš bendrų veiklos pajamų kaip bendros išlaidos, pažymėjo, jog atsakovui (2023 m. kovo 20 d. paaiškinimuose) teigiant, kad minėtas mokėjimas buvo ieškovo skolos dengimas ir išlaidos nesusijusios su sodybos veikla, nėra pagrindo 8 326,58 Eur suma mažinti priteistinos sumos šioje byloje. Teismo sprendime taip pat nurodyta, jog atsakovas turi teisę kitoje byloje reikšti reikalavimą dėl minėtos sumos priteisimo; be to, atsakovo reikalavimas dėl 8 326,58 Eur skolos priteisimo buvo sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e2-29727-545/2021, todėl jis pakartotinai tuo pačiu pagrindu negali būti nagrinėjamas.
36. Apeliantas nurodo, jog jo nuomone, už V. P. sumokėta 8 326,58 Eur vekselio skola A. Ž. yra ieškovo asmeninė skola, todėl neturėjo būti dalinama pusiau, t. y. turėjo būti minusuota iš priteistinos ieškovui sumos, o ne tik iš bendrų veiklos pajamų kaip bendros išlaidos. Pabrėžė, kad šiuo atveju teismas šios sumos nepripažino net bendromis išlaidomis, nors ieškovas šią sumą kaip bendras išlaidas pripažino procesiniuose dokumentuose. Mano, kad teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo.
37. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad šioje dalyje teismo sprendimas nemotyvuotas. Teismas aiškiai nurodė, jog rėmėsi būtent atsakovo argumentais, jog šią ginčo sumą jis sumokėjo iš savo asmeninių lėšų dengdamas ieškovo asmeninę skolą. Kaip minėta, šios bylos ginčo dalykas – ieškovo teisė į iš jungtinės veiklos gautą pelną (kuris apskaičiuojamas būtent pagal šios veiklos pajamų bei išlaidų balansą, netraukiant kitais teisiniais santykiais pagrįstų šalių įsipareigojimų, atsiskaitymų ar išlaidų), todėl teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo mažinti priteistinos sumos išlaidomis, nesusijusiomis su sodybos veikla. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas klaidingai interpretuoja teismo išvadą, teigdamas, kad teismas nurodė, jog minėtos sumos negalima minusuoti tik iš ieškovui priteistinos pelno sumos. Vien argumentas, kad išlaidos nesusijusios su sodybos, t. y. jungtine, veikla, paaiškina, kodėl jos netrauktinos į bendras išlaidas ir neturi įtakos pelno skaičiavimui, o nesant reikalavimų, susijusių su šalis siejusiais kitais teisiniais santykiais, duomenų apie įskaitymą, mažinti ieškovui priteistiną pelno sumą 8 326,58 Eur dydžiu, taip pat nebuvo jokio pagrindo.
38. Kita vertus, akcentuodamas, kad pats ieškovas šią sumą pripažino kaip bendras verslo išlaidas, apeliantas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, teiktus Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021, t. y., kad iš A. Ž. paskolinta suma buvo skirta pabaigti kaimo turizmo sodyboje neužbaigtus darbus, nupirkti reikalingą techniką. Taigi, pritartina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą esančiu pastebėjimu dėl galimo tų pačių verslo išlaidų įtraukimo du kartus. Pažymėtina, jog apeliantas neginčijo, kad vekselis ieškovui išrašytas įforminant ieškovui skolinamų pinigų faktą, nenurodė, jog pagal vekselį buvo tiesiogiai apmokėtos atitinkamos paslaugos ar prekės.
39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apelianto argumentai dėl 8 326,58 Eur atsakovo pavedimo ieškovui netinkamo vertinimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kredito įmokų ne/priskyrimo prie jungtinės veiklos išlaidų
40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė sutinkantis su ieškovo argumentu, kad kredito įmokos (pagal 2007 m. spalio 17 d. kreditavimo sutartį) nepriskirtinos prie sodybos veiklos išlaidų, nes jos buvo skirtos nekilnojamam turtui, kuriame šiuo metu gyvena atsakovas, įsigyti. Taip pat teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei atsakovas įgytą turtą būtų išnuomojęs sodybos vykdymui, minėtos išlaidos galėtų būti priskirtos prie jungtinės veiklos išlaidų, tačiau tokių duomenų byloje nėra.
41. Pasak apelianto, toks teiginys neteisingas, kadangi byloje nebuvo ginčo, kad sodyba yra nuomojama ir iš to gaunamos pajamos; pažymi, kad atsakovas gyvena tik vienoje iš nedidelėje nuomojamojo komplekso dalyje. Apeliantas pabrėžia, jog kreditas paimtas ne gyvenamojo namo statyboms, o būtent sodybos, kuri bus nuomojama, statymui ir nuomos verslo vystymui, todėl mano, jog teismas turėjo atsižvelgti į šias išlaidas kaip į verslo išlaidas.
42. Pažymėtina, jog apeliacinio skundo 19 punkte atsakovas teigia, jog byloje yra 2012 m. lapkričio 5 d. susitarimas Nr. K-2000-2007-67/3 dėl 2007 m. spalio 17 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2000-2007-67 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo ir banko pažyma, patvirtinanti, kad 2014 m. rugsėjo 23 d., jungtinės veiklos metu, V. P. sumokėjo 71 565,11 Eur bankui už paskolą verslui ir sodybai vystyti, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minimoje banko pažymoje tokia kredito paskirtis nenurodyta (2018 m. birželio 25 d. banko pažymoje Nr. K2.15-L305/1300 pažymėta „kita paskirtis“, vėliau „V. P. į kredito aptarnavimo sąskaitą už būsto kreditą sumokėjo“).
43. Kita vertus, ieškovas ieškinyje pats nurodė, kad 2007 m. spalio 17 d. atsakovas sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2000-2007-67 dėl 104 263 Eur sumos kredito ir už tuos pinigus sklype pastatė statinius - pirtis su gyvenamosiomis patalpomis, ūkio pastatus, taip pat ir gyvenamąjį namą, reikalingus kaimo turizmo sodybos verslui vystyti. Taigi, pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, kad kredito įmokos galėtų būti priskirtos prie jungtinės veiklos išlaidų, jei atsakovas būtų išnuomojęs sodybą, nėra visiškai tiksli. Byloje nustatęs, jog atsakovas iš individualios veiklos gavo pelno (vykdydamas jungtinės veiklos sutartį), teismas nenurodė, kad šalys vykdė kitą, nei planavo veiklą, o aplinkybė, kad ieškovas gyveno sodyboje, savaime nepaneigia galimybės nuomoti sodyboje esančius objektus.
44. Tačiau vien toks netikslumas nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas nepagrįstai kredito įmokų nepriskyrė prie sodybos veiklos išlaidų.
45. Pagal bendras normas - partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, šalys nekilnojamojo turto (o būtent žemės sklype (sodyboje) pastatytų statinių) nuosavybės teisės klausimus sprendė atskirai, t. y. ne Jungtinės veiklos sutartimi. Jungtinės veiklos sutartimi šalys neturėjo tikslo sukurti nekilnojamąjį turtą, kuris būtų dalinamas tarp partnerių jungtinės veiklos pabaigoje. Tokią išvadą suponuoja ir faktas, kad nekilnojamąjį turtą (visą, o ne atitinkamą jungtinės veiklos metu sukurto daikto dalį) 2013 m. gegužės 2 d. Dovanojimo sutartimi (t. y. jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu) ieškovas perleido atsakovui, nors apeliaciniame skunde atsakovas pats pripažįsta, jog ankstesniu laikotarpiu ieškovas taip pat buvo padengęs dalį paskolos (apelianto teigimu, daug mažesnę paskolos dalį). Dėl šios priežasties teismo nurodyta aplinkybė, kad kredito lėšos buvo panaudotos nekilnojamojo turto, kuris yra atsakovo nuosavybėje (kuriame ir veiklos vykdymo metu atsakovas faktiškai gyveno) sukūrimui, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, yra esminė, sprendžiant dėl minėtų išlaidų priskyrimo sodybos veiklai.
47. Apibendrinus išdėstytus argumentus atsakovo argumentai dėl kredito įmokų priskyrimo verslo išlaidoms, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl kieto kuro pirkimo išlaidų bei išlaidų sodybos vejos priežiūrai
48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovui išlaidų kurui, vejos priežiūrai faktą grindžiant vien prielaidomis, nepaneigus ieškovo argumentų, kad jis taip pat prisidėjo prie malkų paruošimo, vejos priežiūros darbų, padengė dalį šių išlaidų, į minėtas galimas išlaidas sprendžiant dėl pelno dalies priteisimo neatsižvelgtina. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus bei aplinkybes, išdėstytas ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, nenurodydamas, kodėl pirmosios instancijos teismo išvadas laiko neteisėtomis bei nepagrįstomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti paminėtoms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
49. CPK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
50. Pažymėtina, kad apeliantas, nurodydamas preliminarų kieto kuro kiekį, būtiną vienerių metų šildymo sezonui ir pirčių kūrenimui, nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis grindžia tokius skaičiavimus (pavyzdžiui, asmenų, turinčių specialių žinių, išvados ar pan.), teikdamas nuorodas į /internetinį pardavimų portalą, konkrečios informacijos, iš kur buvo perkamas toks kuras, nenurodė, asmenų, kuriuos samdė medienos pjovimo ir skaldymo darbams neatskleidė, apklausti neprašė, kitų įrodymų nepateikė. Vien teiginys, kad paminėtos išlaidos yra būtinos sodybai prižiūrėti, ir kad nėra galimybės pateikti pirkimo kvitų, savaime nereiškia, kad nereikia įrodinėti jų dydžio kitais įrodymais. Taip pat apeliantas nenurodė, kokie įrodymai patvirtina sodybos šienavimo išlaidas (apelianto nurodytą šienavimo periodiškumą, kuro sąnaudas (atsižvelgiant į turimą techniką ir pan.).
51. Apeliantas, remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-29727-545/2021 aprašytais V. P. paaiškinimais, teigia, jog jis pripažįsta, kad viską vykdė jo sūnus V. P. ir jis neėmė iš jo pajamų iš verslo, nes pats taip nusprendė, o dabar, praėjus daugeliui metų po minėtos veiklos, reikalauja nepagrįstų sumų iš V. P.. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apelianto pastebėjimo, pažymi, jog konkrečių įrodymų, kad ieškovas atsisakė savo pelno dalies, kad jungtinės veiklos sutartis buvo pakeista ar pan., atsakovas nenurodė ir nepateikė. Būtent CK įtvirtintas ieškinio senaties institutas apsaugo atsakovo interesus dėl ieškovo ilgą laiką neįgyvendintos teisės pareikšti reikalavimą, kuris šioje byloje dėl atitinkamos dalies reikalavimų buvo pritaikytas. Duomenų, kad buvo susitarimas dėl pelno dalies mokėjimo terminų, specialios pareikalavimo jį išmokėti tvarkos, nenustatyta, taigi, apelianto teiginiai, kad ieškovas buvo nusprendęs neimti pajamų iš verslo, nereiškia draudimo tokį reikalavimą pareikšti (ir esant įrodytam – teismui jį tenkinti) kitu laikotarpiu.
52. Nors jungtinės veiklos išlaidoms pirmosios instancijos teismas nepriskyrė ir kitų atsakovo nurodytų išlaidų (pavyzdžiui, 2013 kovo 21 d. mokėjimo valstybinei mokesčių inspekcijai, mokėjimų pagal 2013 m. sausio 13 d., 2013 m. vasario 27 d. kvitus, 2013 m. birželio 7 d. išlaidų už audio – video laidą bei skaitmeninį imtuvą ir kt.), o apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti visą teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys, atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniame skunde jokie argumentai dėl kitos skundžiamo sprendimo dalies nenurodyti, todėl teisėjų kolegija dėl šių išlaidų plačiau nepasisako.
53. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
54. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo ieškovui priteistinos 700 Eur išlaidos, patirtos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo (apelianto) V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.