- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-2476-614/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13483-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Pareiškėjas
- individualios įmonės „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos individualios įmonės „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal individualios įmonės „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys – antstolė I. K., uždaroji akcinė bendrovė „Rudlita“, Nacionalinės žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja individuali įmonė (toliau – IĮ) „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“ (toliau – ir pareiškėja) pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriame prašė pripažinti neteisėtu antstolės I. K. sprendimą nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. atnaujinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rudalita“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. pastato – sargo namelio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir susisiekimo komunikacijos – automobilių saugojimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) griovimo darbus, įformintą 2023 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. S-23-139-18460 „Dėl griovimo darbų atnaujinimo“ ir įpareigoti antstolę I. K. sustabdyti visus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382 iki antstolio S. M. vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0170/23/00596, kurioje yra vykdomas Šiaulių apylinkės teismo išduotas 2023 m. vasario 8 d. teismo įsakymas, visiško įvykdymo ir užbaigimo.
2. Paduodama skundą dėl antstolio veiksmų, pareiškėja pateikė prašymą teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti visus vykdymo veiksmus antstolės I. K. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382, kurioje vykdomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-353-18/2004.
Žemesnės instancijos teismas
3. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eL2-3206-674/2023 2023 m. vasario 8 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininkės UAB „Rudalita“ kreditorės pareiškėjos naudai 72 723,28 Eur skolą, 10,50 proc. metinių procesinių palūkanų ir 329 Eur žyminio mokesčio. Šiuo metu antstolio S. M. kontoroje yra pradėta vykdomoji byla Nr. 0170/23/00596, kurioje yra vykdomas išieškojimas iš UAB „Rudalita“ turto pareiškėjos naudai pagal minėtą įsakymą. 2023 m. kovo 31 d. ir 2023 m. balandžio 19 d. antstolio surašytais turto arešto aktais buvo areštuotas UAB „Rudalita“ turtas, t. y. gautinos ir išmokėtinos piniginės lėšos bei esamos ir būsimos piniginės lėšos (grynieji pinigai), esančios bendrovės kasoje, taip pat visas bendrovės nekilnojamasis turtas (pastatas – sargo namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), susisiekimo komunikacijos – automobilių saugojimo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Statiniai), esantys 0,7284 ha ploto valstybiniame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas).
4. Teigė, kad UAB „Rudalita“ neturi pakankamai piniginių lėšų tam, kad galėtų iš karto atsiskaityti su pareiškėja, o Statiniai yra vienintelis skolininkės nuosavybės teise turimas nekilnojamasis turtas. Be to, skolininkė Statiniuose ir Žemės sklype vykdo vienintelę savo ūkinę – komercinę veiklą, t. y. teikia transporto priemonių saugojimo asmenims paslaugas už atlygį. Taigi Statiniai vienintelis bendrovės pajamų ir pelno šaltinis. Jokių kitų žinomų pajamų šaltinių skolininkė neturi. Nekilnojamojo turto registre nurodyta bendra Statinių vertė yra 18 843 Eur.
5. Paaiškino, kad iš skolininkės gavo informaciją apie tai, kad vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382 yra priimtas antstolės I. K. 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. S-23-139-18460 „Dėl griovimo darbų atnaujinimo“, kuriuo yra nuspręsta nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. atnaujinti buvusius sustabdytus Statinių griovimo darbus. Minėtoje vykdomojoje byloje yra vykdomas 2019 m. rugpjūčio 20 d. vykdomasis raštas Nr. 2-353-18/2004, išduotas pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-353-18/2004, kuriuo nuspręsta įpareigoti AB „Rudalita“ per du mėnesius savo lėšomis likviduoti Statinius, nurodant, kad AB „Rudalita“ neįvykdžius šio sprendimo per nustatytą terminą, Vilniaus apskrities viršininko administracija turi teisę atlikti sprendime nurodytus veiksmus AB „Rudalita“ lėšomis ir kartu išieškoti iš AB „Rudalita“ reikiamas išlaidas.
6. Vykdymo veiksmai, t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d. suplanuotas Statinių griovimas yra vykdomi neteisėtai, grubiai pažeidžiant pareiškėjos, kaip UAB „Rudalita“ kreditorės, teises ir teisėtus interesus bei proceso įstatymo normas, todėl pareiškėja prašo pripažinti antstolės sprendimą, kuriuo yra nuspręsta atnaujinti buvusius sustabdytus statinių griovimo darbus, neteisėtu bei įpareigoti antstolę laikinai sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, tokiu būdu užtikrinant ir pareiškėjos teisę ir interesą atgauti tas pinigines lėšas, kurios priteistos pareiškėjos naudai teismo įsakymo pagrindu.
7. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neteisėti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382 jau būtų atlikti, t. y. Statiniai nugriauti ir vykdomoji byla užbaigta. Skolininkė būtų likusi be vienintelio nekilnojamojo turto ir be jo generuojamų pajamų, pareiškėjai nebeliktų į ką nukreipti išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
9. Nurodė, kad pareiškėjos skunde išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad skunde dėl antstolio veiksmų reiškiamas reikalavimas preliminariai pagrįstas: skunde suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodytas jų faktinis pagrindas, argumentacija, tačiau pareiškėja neįrodė, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų bus neatitaisomai pažeisti pareiškėjos interesai. Nustatė, kad pareiškėjos prašymas stabdyti vykdymą vykdomoje byloje Nr. 0139/19/01382 siejamas su vykdymo veiksmais kitoje vykdomoje byloje Nr. 0170/23/00596. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382, pareiškėja negalės išsiieškoti skolos iš skolininkės kitoje vykdomoje byloje.
10. Nurodė, kad pareiškėjos prašymo tenkinimu būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas ir bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Vykdomoje byloje Nr. 0139/19/01382 vykdomas dar 2004 m. birželio 18 d. įsiteisėjęs teismo sprendimas. Iš neteisėtų skolininkės veiksmų beveik 20 m. nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo skolininkė įpareigota likviduoti sargo namelį ir automobilių stovėjimo aikštelę, jokie pareiškėjos teisėti lūkesčiai negali susiformuoti.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėja IĮ „Rinkodaros ir finansų valdymo centras“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – laikinąsias apsaugos priemones taikyti, t. y. sustabdyti visus vykdymo veiksmus antstolės I. K. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382, kurioje yra vykdomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-353-18/2004. Atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:
11.1. Su skundu dėl antstolio veiksmų yra pateikta pakankamai duomenų, kurie įgalina pagrįstai spręsti, kad, nugriovus Statinius (t. y. nesustabdžius vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje), skolininkė liks visai be turto ir tik su įsiskolinimais, todėl nebebus į ką nukreipti išieškojimo kitoje vykdomojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja pareiškėjos su skundu pateiktais dokumentais, kuriais buvo įrodinėjama nurodyta aplinkybė, ir / arba kodėl šie duomenys, anot teismo, yra laikytini nepakankamais. Teismas, atmesdamas tam tikrus įrodymus, negali procesiniame sprendime tiesiog pasisakyti, kad tų įrodymų nepakanka, bet turi aiškiai nurodyti, kodėl juos atmeta, kodėl laiko juos nepakankamais, neišsamiais, keliančiais abejonių, ir panašiai. Tik tokiu būdu galima spręsti, kad teismas įvertino įrodymus ir juos įvertino visapusiškai, atidžiai ir objektyviai.
11.2. Skundžiamoje nutartyje buvo pasisakyta dėl paties skundo ir jo esmės, t. y. pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas skundo iš esmės, jau iš anksto pasisakė, kad pareiškėja neturi jokios teisės nukreipti išieškojimo į Statinius ir / arba jų pagrindu (t. y. vykdant juose veiklą) bendrovės gaunamas pinigines lėšas. Tai yra grubus proceso normų pažeidimas, įskaitant pareiškėjos teisės į teisingą bei nešališką teismą pažeidimas. Teisminis procesas negali būti laikomas teisėtu, kai teismas, dar neišnagrinėjęs skundo iš esmės (t. y. dar tik sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių klausimą), nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo jau iš anksto atsako į skundu keliamą klausimą.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:
12.1. Dėl skolininkės turto, t. y. Statinių, esančių Žemės sklype, yra priimtas, įsiteisėjęs ir galiojantis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-353-18/2004, todėl įpareigojimas nugriauti ginčo Statinius vis dar nėra išnykęs, o Pareiškėjos siekis išsiieškoti skolą iš skolininkei priklausančių Statinių, kurie privalo būti nugriauti, nėra kliūtis, kad būtų įvykdytas įsiteisėjęs teismo Sprendimas.
12.2. Nacionalinei žemės tarnybai suteikta teisė ir pareiga įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą bei apginti viešąjį interesą ir tenkinti visos visuomenės, o ne atskirų asmenų interesus.
12.3. Antstolio S. M. turto arešto akte yra žyma, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, t. y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 2-353-18/2004 dėl įpareigojimo likviduoti sargo namelį bei automobilių saugojimo aikštelę, todėl šie Statiniai negali būti realizuojami priverstine tvarka ir pareiškėjams padengiama skolininkės skola. Iš neteisėtų skolininkės veiksmų beveik 20 m. nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo skolininkė įpareigota likviduoti sargo namelį ir automobilių stovėjimo aikštelę, jokie pareiškėjos teisėti lūkesčiai negali susiformuoti.
Šalies argumentai
12.4. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382, pareiškėja negalės išsiieškoti skolos iš skolininkės, t. y. bendrovės, kitoje vykdomoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
16. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra numatytas išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės bus taikomos laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-251/2011, 2014 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 2-851/2014).
17. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
18. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančių teisės normų (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013).
Žemesnės instancijos teismas
19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas preliminarus (prima facie) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2015 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė pripažinti neteisėtu antstolės sprendimą nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. atnaujinti skolininkės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto griovimo darbus ir įpareigoti antstolę sustabdyti visus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0139/19/01382 iki antstolio S. M. vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0170/23/00596, kurioje yra vykdomas Šiaulių apylinkės teismo išduotas 2023 m. vasario 8 d. teismo įsakymas, visiško įvykdymo ir užbaigimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skunde dėl antstolio veiksmų reiškiamas reikalavimas preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad su nurodyta išvada nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės siekia, kad vykdymo veiksmai ginčo vykdomojoje byloje (neturtinis reikalavimas) nebūtų atnaujinami remiantis vien tuo, kad dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo (pastatų nugriovimo), skolininkei neužteks lėšų (turto) įvykdyti kitą reikalavimą (turtinį reikalavimą), vykdomą pareiškėjai antstolio S. M. vykdomojoje byloje Nr. 0170/23/00596. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks reikalavimas, iš esmės nenurodant aplinkybių (argumentų), dėl kurių antstolė iš esmės negalėjo atnaujinti vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje, o remiantis vien aplinkybe, kad nugriovus Statinius (vykdant 2004 m. birželio 18 d. įsiteisėjusi teismo sprendimą), negalės būti įvykdyta kita vykdomoji byla dėl piniginių lėšų išieškojimo, laikytinas preliminariai nepagrįstu. Vien tai, kad pareiškėjos naudai antstolis vykdo piniginių lėšų išieškojimą kitoje vykdomojoje byloje, nesudaro pagrindo nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir neatnaujinti vykdymo ginčo vykdomojoje byloje.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacine sistema Liteko nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės tesimas 2023 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-19935-996/2023 atmetė pareiškėjos skundą. Nors Vilniaus miesto apylinkės tesimo 2023 m. lapkričio 21 d. nutartis šiuo metu nėra įsiteisėjusi, tačiau nustatyta aplinkybė sustiprina išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas yra preliminariai nepagrįstas.
22. Taigi priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas yra preliminariai nepagrįstas.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tik iš esmės išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų bus atsakytą į klausimą, ar skundas pagrįstas. Minėta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja skundo pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų.
24. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1018-881/2020, 16 punktas). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
25. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).
26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015-07-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2018-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018; 2019-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; kt.).
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės nenurodė jokių įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų bus nepagrįstai pažeisti pareiškėjos interesai.
28. Pareiškėja teigia, kad nugriovus Statinius (t. y. nesustabdžius vykdymo veiksmų ginčo vykdomojoje byloje), skolininkė liks visai be turto ir tik su įsiskolinimais, todėl nebebus į ką nukreipti išieškojimo kitoje vykdomojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikėtinai nugriovus Statinius, skolininkė gali likti be dalies turto (Statinių), sumažės skolininkės turimas turtas, tačiau tai vienareikšmiškai nereiškia, kad skolininkė nebus pajėgi grąžinti skolos, pavyzdžiui sugeneruojant naujas pajamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog iš neteisėtų skolininkės veiksmų beveik 20 m. nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo skolininkė įpareigota likviduoti sargo namelį ir automobilių stovėjimo aikštelę, jokie pareiškėjos teisėti lūkesčiai negali susiformuoti.
29. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi tinkamai įvertino šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes ir šioje civilinio proceso stadijoje padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.