- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-08
- Bylos Nr.
- e2-1018-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00578-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Imondesima“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Sapus“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imondesima“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-3114-803/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imondesima“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sapus“ dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „IMONDESIMA“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Sapus“ 32 670 Eur nuostolių atlyginimo pagal 2019 m. kovo 12 d. paslaugų sutartį (projektas „(duomenys neskelbtini)“); 14 229,60 Eur nuotolių atlyginimo pagal 2019 m. kovo 12 d. paslaugų sutartį (projektas „(duomenys neskelbtini)“); 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti atsakovės UAB „Sapus“ lėšas, esančias jos atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitose sąskaitose, bei kitą turtą, uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti ir kitu būdu disponuoti areštuotu turtu.
3. Ieškovės teigimu, atsakovė nesąžiningai vykdė 2019 m. kovo 12 d. tarp šalių sudarytas paslaugos sutartis: 2019 m. kovo 12 d. paslaugų sutartis dėl projekto „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo vykdoma ir apie tai ieškovė nebuvo informuota, o 2019 m. kovo 12 d. paslaugų sutartis, susijusi su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), buvo vykdoma tik iš dalies. Esant preliminariai įrodytam atsakovės UAB „Sapus“ nesąžiningumui, atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovė turto neturi. Vertinant šiuos duomenis, pagrįstai kyla abejonių dėl atsakovės mokumo ir atsakovės galimybės, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsiskaityti su ieškove.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB „IMONDESIMA“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to negalėtų būti patenkintas.
6. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė nesąžiningai vykdė tarp šalių sudarytas sutartis, kad neturi nekilnojamojo turto, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu ir spręsti, jog atsakovė turi ketinimų savo turtą paslėpti ar imtųsi kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti galimai palankaus ieškovei sprendimo vykdymo.
7. Teismas sprendė, kad atsakovė nevengė bendrauti su ieškove, informavo ją apie sutarčių nutraukimą. Aplinkybė, kad atsakovė geruoju nesumoka ieškovės reikalaujamų sumų yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Teismas, remdamasis viešais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad atsakovė yra veiklą vykdanti įmonė, kurioje dirba 2 apdraustieji asmenys, įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nėra. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė duomenų, tikėtinai pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė UAB „IMONDESIMA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovės UAB „IMONDESIMA“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Atsakovė nesąžiningai vykdė 2019 m. kovo 12 d. sutartį dėl projekto „(duomenys neskelbtini)“. Ši sutartis iš viso nebuvo vykdoma ir apie tai ieškovė nebuvo informuota. Taip pat atsakovė nesąžiningai vykdė 2019 m. kovo 12 d. sutartį Nr. 2 dėl projekto „(duomenys neskelbtini)“. Ši sutartis buvo vykdoma tik iš dalies, nepasiekiant sutartyje numatytų tikslų. Taigi, esant preliminariai įrodytam atsakovės nesąžiningumui, atsakovė ir ateityje gali imtis nesąžiningų veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.
6.2. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovė jokio nekilnojamojo turto neturi, įmonėje dirba tik 2 darbuotojai. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, ieškiniu reikalaujama atlyginti 46 899,60 Eur suma yra didelė, todėl kyla abejonių dėl UAB „Sapus“ galimybių, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsiskaityti su ieškove.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Atsakovės UAB „Sapus“ netinkamą prievolių vykdymą taip pat įrodo ir nevienkartinis įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiai dienai įsiskolinimo nėra, tačiau atsakovė ne vieną sykį netinkamai vykdė prievolę Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
Atsiliepimas
10. Atsakovė UAB „Sapus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Skunde nurodytos aplinkybės dėl tariamo atsakovės nesąžiningumo yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Atskirajame skunde ieškovė kelia klausimus, susijusius su civilinės bylos nagrinėjimu, pavyzdžiui: atskirajame skunde perkeltas tekstas iš ieškinio, kuriame dėstoma deklaratyvi, subjektyvi ieškovės nuomonė apie tai, kad atsakovė nepagrįstai pasipelnė iš ieškovės ir tai savaime suponuoja atsakovės nesąžiningumą. Tai, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nereiškia, jog teismas taip pat mano, jog ieškinyje keliami reikalavimai yra neginčijamai pagrįsti.
7.2. Ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių tariamą atsakovės nesąžiningumą ar objektyvius ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Atsakovės nesąžiningumas vertinamas netinkamai aiškinant į bylą pateiktus rašytinius dokumentus. Atsakovės tariamas nesąžiningumas siejamas su ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ne su tuo, kad tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas priims ieškovei palankų sprendimą, atsakovė imsis nesąžiningų veiksmų nevykdyti teismo sprendimo.
7.3. Vien aplinkybė, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto ir / ar įmonėje dirba 2 darbuotojai, savaime nereiškia, jog atsakovės finansinė padėtis yra sunki ir, pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, atsakovė nepajėgs jo įvykdyti.
7.4. Atsižvelgiant į atsakovės anksčiau buvusius nežymius įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondui už 4 mėnesius, tai tos skolos nedidelės, nesiekiančios 100 Eur, kurios jau yra apmokėtos. Be to, šios aplinkybės neįrodo atsakovės finansinių galimybių, neatskleidžia dabartinės atsakovės finansinės padėties ir nepreziumuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
13. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
14. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Nagrinėjamu atveju ieškinio argumentai bei pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą teigti, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas: suformuluoti aiškūs reikalavimai, nurodyti jų teisinis ir faktinis pagrindai, argumentacija, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Ieškinio forma ir turinys atitiko CPK nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad spręsdamas procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja bylos iš esmės, o tik preliminariai įvertina, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovei palankus sprendimas.
16. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui gali būti reikšminga ir ieškinio suma, ir atsakovo turtinė padėtis bei jos pokyčių perspektyvos, ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, ir kitos panašios aplinkybės. Tačiau kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, tikėtinai pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad atsakovė nesumoka ieškovės reikalaujamų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės nesąžiningumo neįrodo tai, kad ji nesąžiningai vykdė tarp šalių sudarytas sutartis ir neturi nekilnojamojo turto.
18. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos išvadomis, nes, jos teigimu, atsakovės nesąžiningumas yra preliminariai įrodytas, kadangi atsakovė nesąžiningai vykdė 2019 m. kovo 12 d. sutartį dėl projekto „(duomenys neskelbtini)“ ir 2019 m. kovo 12 d. sutartį Nr. 2 dėl projekto „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ieškinio suma yra didelė atsakovei, nes ji neturi nekilnojamojo turto ir jos įmonėje dirba tik 2 darbuotojai. Apeliantės vertinimu, svarbi ir aplinkybė, kad atsakovė anksčiau yra turėjusi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad šiai dienai įsiskolinimų atsakovė valstybės biudžetams neturi.
19. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, liudijančių apie atsakovės UAB „Sapus“ galimą nesąžiningumą, t. y. apie jo ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovės naudai priimtą teismo sprendimą.
20. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepagrįsti leistinais įrodymais, nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
21. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingu atveju (t. y. pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad didelei reikalavimo sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo reikalavimus pareiškusios šalies, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Reikalavimo dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl galinčios atsirasti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien reikalavimo dydis savaime negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas padaryti išvadą, jog tokia grėsmė egzistuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-305-464/2018).
23. Atsižvelgęs į tai, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas dėl to, kad atsakovė UAB „Sapus“ vengs įvykdyti teismo sprendimą (imsis nesąžiningų veiksmų), apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentą, jog ieškinio reikalavimo suma yra itin didelė, todėl byloje atsakovės atžvilgiu turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Taigi aplinkybė, kad atsakovė galimai neturi turto, kuriuo būtų galima užtikrinti visą ieškinio reikalavimą, nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
25. Nagrinėjamoje situacijoje, taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
26. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.