Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. D. ir atsakovo A. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovui A. K. bei pagal atsakovo A. K. priešieškinį ieškovei M. D. dėl bendravimo tvarkos su vaiku pakeitimo (nustatymo), vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo; išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Atsakovo priešieškinyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bus priimtas teismo sprendimas nurodyta, kad po atsakovo skundo į tarnybą dėl smurto vaiko atžvilgiu – ieškovė pareiškė reikalavimą ir prašė teismo nustatyti laiko pasiskirstymo tarp tėvų principą 50:50, t. y. savaitę vaikas gyvena pas tėvą savaitę pas mamą. Dėl vykstančio tyrimo – smurto panaudojimo vaiko atžvilgiu atsakovas taip pat prašo teismo - nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu ir nustatyti vaiko ir ieškovės bendravimo tvarką.

6. Tarnybos išvadoje nurodyta, kad priešieškinyje nurodytos aplinkybės, jog dėl popamokinės veiklos vaikas natūraliai praleidžia daugiau laiko su tėvu – nėra pakankamas pagrindas gyvenamosios vietos pakeitimui. Atsakovo prašymas nustatyti vaiko ir mamos bendravimo tvarką iš esmės tapatus priešieškinyje pareikštiems reikalavimams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkinti iš dalies tėvų prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

20. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

22. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

23. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

24. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

25. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2015 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta ginčo šalių santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, jog atsižvelgdamos į nepilnamečio vaiko interesus ir nuomonę, savo galimybes ir darbinį užimtumą, siekdamos užtikrinti lanksčiausią ir priimtiniausią nepilnamečiui vaikui ir šalims bendravimo būdą, nenustato konkrečios bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos. Šalys taip pat susitarė, jog su nepilnamečiu vaiku bendraus laisvu grafiku, pagal abipusį susitarimą ir tai darys išimtinai nepilnamečio vaiko interesais. Nustatyta, jog nagrinėjamu atveju, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl minėtos bendravimo tvarkos pakeitimo, nurodydama, jog pradėjus realiai įgyvendinti įsiteisėjusį teismo sprendimą, paaiškėjo, kad šalims nepavyksta užtikrinti vienodos tėvų teisės bendrauti su vaiku. Atsakovas pateikė byloje priešieškinį, kuriame nurodė, jog nepilnametė šalių dukra daugiau nei 50 procentų laiko (realiai apie 70 - 80 procentų) praleidžia su juo. Kilus ginčui tarp šalių dėl bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos nustatymo, šalys pateikė prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos bendravimo tvarkos nustatymo.

26. Skundžiama 2022 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13240-869/2022 pirmos instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės M. D. ir atsakovo A. K. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė laikiną atsakovo A. K. bendravimo su šalių nepilnamete dukra D. K. tvarką. Likusioje dalyje atsakovo prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (dėl nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su tėvu bei laikino išlaikymo iš motinos priteisimo) netenkino. Šalys nesutikdamos su teismo nutartimi pateikė byloje atskiruosius skundus dėl byloje priimtos nutarties.

27. Nagrinėjamu atveju kaip matyti iš šalių pateiktuose dokumentuose išdėstytų pozicijų vaiko tėvų tarpusavio santykiai, tiek dėl vaiko auklėjimo būdo ir dienos režimo, tiek dėl vaiko šokių treniruočių pas vaiko tėvą, yra konfliktiški. Iš bylos medžiagos matyti, jog vaikas išsakė nuomonę, kad kartais pavargsta, nes turi tris treniruotes per dieną. Su tėčiu matosi kiekvieną dieną, su mama ne kiekvieną dieną. Pažymėjo, kad pasiilgsta mamos, norėtų su mama leisti daugiau laiko (vietoje vienos treniruotės pirmadieniais vaikas norėtų leisti laiką su mama). Įvertinęs nurodytas bylos aplinkybes teismas siekdamas apsaugoti šalių nepilnamečio vaiko interesus nustatė laikinąją bendravimo tvarką, kurioje be kita ko, nustatė, kad kiekvienas iš tėvų privalo užtikrinti vykstančių bendrųjų vaiko treniruočių šokio studijoje lankymą, tėvas turi teisę savo bendravimo su vaiku metu organizuoti vaikui individualias treniruotes pasirinktu laiku, o mamai priklausančio bendrauti su vaiku laiku individualios šokio pamokos gali būti organizuojamos tik su ja suderintu laiku ir gavus jos rašytinį sutikimą bei nurodė, kad vaiką iš mamos tėvas pasiima nuo 19:00 val. iki 20:00 val., o grąžina nuo 19:00 val. iki 20:00 val.

28. Ieškovė ir atsakovas (apeliantai) teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, įrodymus, pagrindžiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Atsakovas pateiktame skunde pažymėjo, jog vaikas nuo trijų metų užsiima pramoginiais šokiais, o keturis paskutinius metus – profesionaliai, todėl teismui nustačius laikinąją tvarką kai mamai priklausančio bendrauti su vaiku laiku individualios šokio pamokos gali būti organizuojamos tik su ja suderintu laiku ir gavus jos rašytinį sutikimą, būtų išderintas vaiko gyvenimo grafikas. Be to, apribojus treniruočių galimybes bus prarastas iki šiol padarytas įdirbis bei būsimos karjeros galimybės. Atitinkamai ieškovė pateiktame skundė pažymėjo, jog teismo įpareigojimas užtikrint nepilnametei dukrai bendrų treniruočių lankymą tik formaliai nustatė motinos ir tėvo bendravimo su nepilnamete dukra tvarką po lygiai t. y. 50:50 principu.

29. Įvertinus šalių pateiktus argumentus dėl nustatytos laikinos bendravimo tvarkos pažymėtina, jog, šalių nurodytos aplinkybės, susijusios su tėvų galimybėmis bendrauti su nepilnamečiu vaiku kiekvienos iš šalies prašoma nustatyti tvarka / būdu (bendravimo dažnumas, trukmė ir pan.), bus nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų pasisakoma bylą nagrinėjant iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovės, atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jų, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio (priešieškinio) dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku kiekvienam iš vaiko tėvų. Tuo tarpu nustatant specialią laikinąją apsaugos priemonę, kaip jau anksčiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu. Todėl iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismas neturi galimybių objektyviai įvertinti nepilnamečio vaiko poreikio ir noro treniruotis ir tokių treniruočių trukmės bei atitinkamai keisti bendravimo su vaiku tvarką.

30. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju taikytomis laikinosiomis priemonėmis siekiama ne užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos nors bendravimo su vaiku konkreti tvarka šalims nutraukiant santuoką nebuvo nustatyta, tačiau iš šalių pateiktų paaiškinimų matyti, jog skundžiama nutartimi nustatyta bendravimo tvarka yra artima iki šiol susiklosčiusiai tvarkai, prie kurios nepilnametis vaikas yra pripratęs. Pažymėtina ir tai, kad laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Tai, kad tarp šalių yra iškilęs ginčas dėl nepilnametės dukters bendravimo su skyriumi gyvenančiais tėvais tvarkos nustatymo, patvirtina ir šalių teisme pareikšti priešingi reikalavimai dėl tokios tvarkos nustatymo. Todėl, siekiant išvengti konfliktinių situacijų, kurios, kaip nurodo šalys, kyla, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Pažymėtina ir tai, kad teismo nustatyta laikinoji bendravimo tvarka neužkerta kelio bylos šalims geranoriškai susitarti dėl kitokios laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku.

31. Pažymėtina ir tai, kad, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (panaikinimo).

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo nustatyta laikinoji nepilnamečio vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarka šiuo momentu maksimaliai užtikrins vaiko interesus ir teises bendrauti su abiem tėvais, žymiai nepažeis nė vieno iš tėvų teisių ir pareigų, taip pat skatins pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko ir tėvų poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos nustatymo.

33. Įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Atskirųjų skundų motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Skundai atmetami, 2022 m. birželio 13 d. teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliantų M. D. ir A. K. atskirųjų skundų netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.