Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo, prie apeliacinio skundo prisidėję asmenys – atsakovė G. L. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. K., civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. (V. B.) ir A. B. ieškinį atsakovėms K. K. ir G. L. dėl žemės sklypo pertvarkymo sujungimo būdu be bendraturčių sutikimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimų prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas nusprendė pripažinti ieškovams teisę įregistruoti sujungimo būdu pertvarkytų žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Sklypas 1) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Sklypas 2), po pertvarkymo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pasikeitusius žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „NT Kadastro biuras“ matininko R. S. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), be bendraturčių K. K. ir G. L. sutikimų įregistruojant ieškovų V. B. ir A. B. padidėjusią dalį, esančią bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, – 1000/3129, atsakovės K. K. dalį – 1629/3129, atsakovės G. L. dalį – 1629/3129.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

18. Atsakovė K. K. apeliacinės instancijos teismui 2022 m. lapkričio 21 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymą dėl papildomų dokumentų priėmimo, 2022 m. gruodžio 13 d. – paaiškinimus dėl atsisakymo sudaryti taikos sutartį.

19. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra pradėta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal atsakovės ir trečiojo asmens J. K. tokį patį, kaip šioje byloje pareikštas ieškovų, ieškinio reikalavimą ieškovams šioje byloje V. B. ir A. B.. Atsakovės teigimu, nurodyta byla yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjama byla, nes abejose bylose ieškinių reikalavimai yra dėl to paties žemės sklypo pertvarkymo sujungimo būdu. Dėl to atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti kartu su Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla Nr. (duomenys neskelbtini). Teismui atmetus šį prašymą, atsakovė prašo sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini). Prašyme atsakovė pažymi, kad apeliacine tvarka tikrinamas ieškovų ieškinio reikalavimas prieštarauja oficialiam rašytiniam įrodymui – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2018 m. lapkričio 19 d. įsakymui; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netekino apeliantės prašymo įtraukti į bylą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją trečiuoju asmeniu; ieškinio reikalavimai prieštarauja 2019 m. gruodžio 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimui dėl Sklypo 1 ir Sklypo 3 pertvarkymo sujungimo būdu, kuris įregistruotas VĮ Registrų centre; skundžiamu teismo sprendimu, atkartojant ir tenkinant ieškinio reikalavimus, buvo klaidingai nuspręsta „įregistruoti po pertvarkymo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pasikeitusius žemės sklypo kadastro duomenis, įregistruojant G. L. dalį – 1629/3129 be bendraturčių K. K. ir G. L. sutikimų“, nes G. L. turėjo nuosavybės teisę tik į 500 kv. m Sklypo 1. Taip pat nurodo, kad ieškovai atsisako derėtis dėl taikos sutarties sudarymo.

20. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta proceso šalies teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui, pagal kurį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą yra draudžiama. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai, o terminui pasibaigus, draudžiama keisti (papildyti) skundą (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

21. Susipažinus su apeliantės pateiktais rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad šiais paaiškinimais yra siekiama papildyti ir patikslinti apeliacinį skundą, formuluojamas kitas prašymas dėl procesinės bylos baigties. Rašytiniai paaiškinimai dėstomi nurodant papildomus teisinius ir faktinius argumentus, tokiu būdu inter alia (liet. be kita ko) dar kartą pateikiant apeliantės poziciją dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir draudimus keisti (pildyti) apeliacinio skundo dalyką bei pagrindą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, taip pat į draudimą apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurio nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų sprendžiant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą nevertina.

23. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylos sustabdymo

26. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).

28. Nagrinėjamu atveju atsakovės nurodoma civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėta pirmosios instancijos teismui jau išnagrinėjus šią nagrinėjamą bylą iš esmės. Šiose dvejose bylose yra keliami bendraturčių reikalavimai vieni kitiems: šioje byloje nagrinėjamas ieškinys pagal ieškovų reikalavimą dėl leidimo pertvarkyti Sklypą 1 ir Sklypą 2 sujungimo būdu be bendraturčių sutikimo, naujai pradėjote kitoje byloje – atsakovės ir trečiojo asmens ieškinys dėl leidimo pertvarkyti Sklypą 1 ir Sklypą 3 sujungimo būdu be bendraturčių sutikimo. Taigi, bylose sprendžiami atskiri klausimai ir nėra pagrindo nustatyti esant šių bylų prejudicinį ar kitą tiesioginį teisinį ryšį, dėl kurio teismas šioje byloje negalėtų nustatyti reikšmingų faktų. Aplinkybė, kad bendraturčiai lygiagrečiai ėmėsi iniciatyvos prie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio Sklypo 1 prijungti du atskirus Sklypą 2 ir Sklypą 3, nelemia būtinybės šiuos klausimus spręsti vienoje byloje, atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo apimtį ir spręstinus su bendraturčių teisėmis susijusius klausimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo stabdyti nagrinėjamos bylos, todėl atsakovės prašymas atmestinas.

Dėl apeliacinio skundo esmės

29. Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2779 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilnius, (duomenys neskelbtini) (Sklypas 1). 2020 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovai iš valstybės įsigijo šalia esantį 350 kv. m žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (Sklypas 2). 2021 m. balandžio 12 d. NŽT priėmė sprendimą pertvarkyti žemės Sklypą 1 ir žemės Sklypą 2 sujungimo būdu į vieną žemės sklypą ir patvirtinti naujo žemės sklypo kadastro duomenis, pagal UAB „NT Kadastro biuras“ matininko R. S. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 20–22). Siekdamas sudaryti notarinę Sklypo 2 ir Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu sutartį, 2021 m. rugpjūčio 26 d. ieškovas per notarą registruotais laiškais pakvietė bendraturtes atsakoves atvykti į Vilniaus m. 18-ąjį notaro biurą pasirašyti žemės sklypo pertvarkymo sutartį. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės pranešimus gavo. Atsakovė G. L. byloje neginčija, kad nurodytu laikotarpiu į pranešimą neatsiliepė ir pas notarą pasirašyti sutarties neatvyko (e. t. 1, b. l. 74). Atsakovė K. K. paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu atvyko į notarų biurą, tačiau atsisakė sudaryti Sklypo 1 pertvarkymo pagal ieškovo pateiktus žemės sklypo pertvarkymo sprendinius, t. y. sujungiant jį su Sklypu 2, sutartį, nes tokio pertvarkymo būdu su Sklypu 1 būtų likęs nesujungtas atsakovei priklausantis iš valstybės 2019 m. lapkričio 12 d. prikimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgytas greta esantis 135 kv. m ploto žemės Sklypas 3 (e. t. 1, b. l. 71; t. 2, b. l. 20) (CPK 185 straipsnis). Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami teismo pripažinti ieškovams teisę be bendraturčių sutikimo įregistruoti sujungimo būdu pertvarkytų Sklypo 1 ir Sklypo 2 pasikeitusius žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „NT Kadastro biuras“ matininko R. S. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. 1877214. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.

30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo, prisidėjimų prie apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

32. Nagrinėjamu atveju bendraturčių ginčas iš esmės kilo dėl to, kad ieškovams įsigijus Sklypą 2 ir rengiant Sklypo 1 sujungimo su Sklypu 2, o atsakovei ir trečiajam asmeniui – įsigijus Sklypą 3 ir rengiant Sklypo 1 sujungimo su Sklypu 3 dokumentus, vyko du lygiagretūs savo turiniu tapatūs procesai dėl skirtingų sklypų prijungimo prie bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo Sklypo 1, buvo parengti Projektai ir sklypų sujungimo dokumentai ir susidarė situacija, jog, bendraturčiams baigus vieno iš sklypų sujungimo su Sklypu 1 procedūras ir pasikeitus sujungto sklypo kadastriniams duomenims, kitiems bendraturčiams tektų koreguoti dokumentus dėl jiems priklausančio sklypo prijungimo. Bendraturčiai, siekdami išvengti su tuo susijusių papildomų išlaidų ir veiksmų, nesutinka su vieni kitų projektų pabaigimu ir iš esmės dėl to nepasirašo notarinių sklypų sujungimo sutarčių.

33. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato pagrindinį reikalavimą bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimui – bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui, naudojimui, disponavimui. Teismas, nagrinėdamas ginčą tarp bendraturčių, kai pastarieji nesusitaria dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje – teisę perplanuoti bendrą žemės sklypą, rekonstruoti bendrą daiktą, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne pačią teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009). Tai reiškia, kad ieškovams kreipusis į teismą dėl leidimo atlikti veiksmus be bendraturčių sutikimo, atsakovė turi pagrįsti, kuo ieškovų pasirinktas bendraturčių teisės į bendrąja daline nuosavybe turimą daiktą – Sklypą 1 – įgyvendinimo būdas prie bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo Sklypo 1 prijungiant ieškovams priklausantį Sklypą 2 pažeidžia atsakovės, kaip Sklypo 1 bendraturtės teises ar teisėtus interesus į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą Sklypą 1. Taigi, atsakovė turi teisę ginčyti ieškovų pateiktą Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su Sklypu 2 įgyvendinimo būdą, t. y., konkrečiai – nurodytų žemės sklypų sujungimo sprendinius, tačiau ne pačią teisę sujungti Sklypą 1 su Sklypu 2; taip pat įrodinėti, kuo pateiktas sklypų sujungimas pažeidžia jos daiktines teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą – Sklypą 1.

34. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovams priklausančio Sklypo 2 pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 14 d. įsakymą patvirtinti kitos paskirties žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas sujungti 350 kv. m įsiterpusį valstybinės žemės plotą (Sklypą 2), ir jo sprendinius. Atsakovė K. K. 2019 m. liepos 10 d., atsakovė G. L. 2019 m. liepos 19 d. patvirtino projekto sprendinius (e. t. 1, b. l. 9). 2021 m. balandžio 12 d. NŽT priėmė sprendimą pertvarkyti Sklypą 1 ir Sklypą 2 sujungimo būdu į vieną žemės sklypą, ir patvirtinti naujo žemės sklypo kadastro duomenis pagal UAB „NT Kadastro biuras“ matininko R. S. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 20). Atsakovės patvirtino naujo pertvarkyto žemės sklypo kadastro duomenis 2020 m. lapkričio 11 d. pasirašydamos, kad „Su pagal 2019 m. spalio mėn. 31 d. atliktą žemės sklypo ribų paženklinimą–parodymą parengtame žemės sklypo plane išbraižytomis ribomis ir apskaičiuotu žemės sklypo plotu sutinku“ (e. t. 1, b. l. 22). Taigi, atsakovės iš esmės du kartus – 2019 m. liepos 10/19 d. ir 2020 m. lapkričio 11 d., patvirtino, kad sutinka su ieškovų parengto Projekto 1 sprendinių, t. y. Sklypo 1 ir Sklypo 2, sudarymu ir įgyvendinimu, į Sklypo 1 pertvarkymo sprendinius neįtraukiant žemės Sklypo 3 prijungimo.

35. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklypai sujungiami sudarant notariškai tvirtinamą sutartį, išskyrus atvejus, kai pertvarkomas vienam asmeniui priklausantis žemės sklypas (sklypai), laikantis Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų reikalavimų ir apribojimų; sujungiant žemės sklypus prie sutarties turi būti pridedami suformuotų žemės sklypų planai, parengti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovės nesiėmė priemonių bendram abiejų šalių išpirktų įsiterpusių žemės sklypų prijungimo prie pagrindinio žemės sklypo projektui parengti, priešingai – kaip nurodyta, sutiko su ieškovų rengtais Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su Sklypu 2, į pertvarkymą neįtraukiant Sklypo 3, sprendiniais. Aplinkybė, kad atsakovė jau bylos nagrinėjimo metu, 2022 m. balandžio 26 d., pateikė abiejų žemės sklypų (Sklypo 2 ir Sklypo 3) sujungimo su žemės Sklypu 1 projektą, be kita ko, kurio galimumas nebuvo patvirtintas kompetentingų institucijų, pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro.

36. Atsakovės nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme iš esmės nepagrindė ir neįrodinėjo, kuo ieškovų parengtas Projektas 1 dėl Sklypo 1 ir Sklypo 2 sujungimo pažeidžia jų, kaip Sklypo 1 bendraturčių daiktines teises į Sklypą 1. Nesutikimas argumentuotas kitokio pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovės vykdytu Projektu 2 dėl Sklypo 1 ir Sklypo 3 sujungimo, tačiau, kaip minėta, bendraturčių ginčai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto valdymo sprendžiami vertinant, ar vieno iš bendraturčių teikiami projektų sprendiniai pažeidžia būtent bendraturčių daiktines teises į pertvarkomą nekilnojamąjį turtą. Papildomos išlaidos ar ekonominiai interesai, susiję su kitais bendraturčio planais ar, kaip šiuo atveju, atliekamu projektavimu dėl kito sklypo prijungimo, nėra tokio pobūdžio argumentas CK 4.75 straipsnio kontekste.

37. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovės dėstomos aplinkybės, kad atsakovė K. K. ir trečiasis asmuo J. K. taip pat vykdė valstybinės žemės sklypo (Sklypo 3) išpirkimo ir sujungimo su Sklypu 1 procesą ir patyrė išlaidų, sprendžiant dėl ieškovų teisės sujungti Sklypą 1 su žemės Sklypu 2, vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovų parengtą Sklypo 1 pertvarkymo planą atsakovių nuosavybės teise valdomo žemės Sklypo 1 dalių plotas, padėtis, naudojimo tvarka nepasikeis, todėl pagrindo daryti išvadą, kad ieškovų įgyvendinamas Sklypo 1 pertvarkymas pažeidžia atsakovės nuosavybės teisę į žemės Sklypą 1, nėra. Tai, kad ieškovai sujungia Sklypą 1 su Sklypu 2, nepaneigia atsakovės teisės sujungti Sklypą 1 su Sklypu 3. Pažymėtina, kad situacija, kai bendraturčiai lygiagrečiai atlieka veiksmus, siekdami prie bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo žemės sklypo prijungti jų įsigytus atskirus sklypus ir dėl to patiria išlaidų, o dėl veiksmų tarpusavio nekoordinavimo vienų bendraturčių projekto sujungti sklypus pabaiga lemia kito bendraturčio išlaidas ir poreikį keisti projekto dokumentus, vertintina kaip geranoriško susikalbėjimo trūkumas, tačiau negali būti pripažinta priežastimi, neįrodinėjant teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą turtą pažeidimo, apriboti bendraturčio teisę disponuoti bendrąja daline nuosavybe, situaciją vertinant CK 4.75 straipsnio prasme. Be to, atsakovės teiginiai, jog projektavimo darbus ir veiksmus sklypams sujungti ji pradėjo anksčiau už ieškovus, nėra tikslūs – iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai valstybinio žemės sklypo (Sklypo 2) pirkimo ir sujungimo su Sklypu 1 procedūras pradėjo dar 2015 metais (e. t. 1, b. l. 8).

38. Antra, apeliaciniame skunde atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino aplinkybių, kaip vyko pasirengimas sudaryti ieškovo inicijuojamą sandorį; teismo posėdyje nebuvo apklausti atsakovė K. K. ir Vilniaus m. 18–ojo notarų biuro notarė ir/ar jos darbuotojas, priėmęs iš atsakovės dokumentus. Atsakovė nurodo, kad atvykusi į notarų biurą pristatė savo dokumentus apie tai, kad ji kartu su savo sutuoktiniu yra nupirkusi Sklypą 3, taip pat, kad Sklypas 3 turi būti prijungtas prie Sklypo 1 vienu metu kartu su Sklypu 2. Atsakovė dar kartą paaiškino, kad ji sutinka sudaryti sandorį ir prašo, kad tuo pačiu būtų sudarytas sandoris dėl jos žemės sklypo prijungimo, tačiau daugiau iš notarų biuro dėl sandorio sudarymo su ja nebuvo susisiekta.

39. Atsižvelgiant į CK 4.75 straipsnio turinį ir aplinkybes, vertintinas sprendžiant dėl bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą tam tikriems bendraturčių veiksmams su bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu turtu pagrįstumo, nurodyto pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovės nesutikimas pasirašyti notarinę sklypų sujungimo sutartį pagal ieškovų projektą buvo pagrįstas bei teisėtas. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovė, nesutikdama su ieškovų reikalavimu, galėjo tik ginčyti ieškovų pateiktą Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su žemės Sklypu 2 įgyvendinimo būdą, t. y., konkrečiai – nurodytų žemės sklypų sujungimo sprendinius, bei įrodinėti, jog tai pažeidžia jos, kaip Sklypo 1 bendraturtės teises ir teisėtus interesus naudojantis Sklypu 1. Bylos duomenys – ieškovų, atsakovės K. K. paaiškinimai (e. t. 1, b. l. 71; t. 2, b. l. 20) ir pozicija byloje patvirtina, kad atsakovė nesutiko sudaryti Sklypo 1 pertvarkymo pagal ieškovų parengtą pertvarkyto Sklypo 1 kadastro planą sutarties. Dėl to atsakovės nurodomos aplinkybės, kad po to, kai ji atsisakė pasirašyti sutartį pagal ieškovų parengtus Sklypo 1 pertvarkymo dokumentus su ja nebuvo susisiekta dėl Sklypo 1 pertvarkymo sutarties, kuria į pertvarkymo sutartį būtų įtrauktas ir jai priklausantis Sklypas 3, nagrinėjamu atveju vertintinos kaip teisiškai nereikšmingos. Sklypo 2 ir Sklypo 3 prijungimo prie Sklypo 1 klausimai iš esmės yra atskiri ir gali būti sprendžiami nepriklausomai vienas nuo kito. Nagrinėjamu atveju jų sąsaja atsirado ir bendraturčių ginčas kilo tik dėl to, jog bendraturčiai, nepriklausomai vienas nuo kito, atliko tapačias procedūras dėl sklypų prijungimo. Tokią situaciją lėmė visų bendraturčių – tiek ieškovų, tiek atsakovės – veikimas rengiant jiems priklausančių sklypų prijungimo dokumentus ir veiksmų nekoordinuojant tarpusavyje, todėl rizika dėl susidariusios situacijos ir jos pasekmės tenka visiems bendraturčiams. Tačiau, kaip minėta, tokia situacija, neįrodinėjant bendraturčių teisių į Sklypą 1 pažeidimo, negali būti sprendžiama naudojantis CK 4.75 straipsnyje nustatytomis bendraturčių teisių gynimo priemonėmis neduodant sutikimo bendraturčiui atlikti tam tikrus veiksmus su bendrosios nuosavybės teise turimu daiktu, nes tokia bendraturčių teisių gynyba siejama su klausimais dėl daiktinės teisės į bendrosios nuosavybės teise turimą daiktą įgyvendinimu, o ne kitokio pobūdžio išlaidomis.

40. Atsižvelgiant į nurodytą, kaip teisiškai nereikšmingi atmestini atsakovės argumentai dėl teismo neištirtų tam tikrų, jos nuomone reikšmingų, įrodymų, susijusių su sandorio derinimu notarų biure. Šį procesą atsakovė sieja su poreikiu Sklypo 1 ir Sklypo 2 sujungimo klausimą derinti su Sklypo 3 prijungimo procesu, tačiau, kaip minėta, savo turiniu tai yra atskiri procesai ir bendraturtis, siekiantis pagrįsti savo sutikimo sandoriui nedavimo priežastis, privalo įrodyti teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą turtą pažeidimą. Kartu pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas rungimosi principu (CPK 12, 178 straipsniai); teismas savo iniciatyva įrodymų nerenka, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Atsakovė bylą veda per advokatą. Atsakovė turėjo teisę prašyti šaukti notarę ir/ar jos darbuotoją liudyti (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau šia teise nepasinaudojo, tokio prašymo nepateikė. Atsakovė turėjo teisę asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje ir jame, be kita ko, duoti teismui paaiškinimus žodžiu (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 1 dalis), tačiau šia teise taip pat nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, nurodyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo pagrįstumu.

41. Trečia, apeliantė ir trečiasis asmuo J. K. argumentuoja, kad trečiasis asmuo, būdamas atsakovės sutuoktinis ir Sklypo 1 bendrasavininkas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nebuvo supažindintas su Projektu 1, nebuvo kviestas pasirašyti notarinės Sklypo 1 pertvarkymo sutarties ir kt. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. K. nuosavybės teisė į Sklypą 1 Nekilnojamojo turto registre nėra išviešinta (e. t. 1, b. l. 6). Be to, iš byloje esančių tiek ieškovų, tiek atsakovės rengtų projektų matyti, jog juose kaip Sklypo 1 bendrasavininkė pasirašydavo tik atsakovė, t. y. pačios atsakovės ir trečiojo asmens elgesys sudarė pagrįstas prielaidas manyti, jog atsakovė turi visas teises spręsti su turtu susijusius klausimus. Trečiasis asmuo yra nagrinėjamos bylos dalyvis; iš jo procesinių dokumentų turinio matyti, jog ieškovų siekiamiems veiksmams su bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu turtu jis nepritaria.

42. Ketvirta, atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės atstovo prašymo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šie teiginiai neatitinka faktinės situacijos. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu išsprendė 2022 m. birželio 7 d. teismo posėdžio metu (2022 m. birželio 7 d. teismo posėdžio garo įrašas: 00:26:11 – 00:26:57). Teismas prašymą atmetė argumentuodamas, kad atsakovė nenurodė, kokias Vilniaus miesto savivaldybės teises ir pareigas gali įtakoti šioje byloje priimamas teismo sprendimas; paaiškinimai ir nuomonė tam tikrais klausimais nėra pagrindas įtraukti dalyvauti asmenį byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada neturi. Šios išvados atsakovė apeliaciniame skunde neginčija.

43. Penkta, atsakovė argumentuoja, kad ieškinio reikalavimas negali būti patenkintas, nes ji anksčiau už ieškovus sudarė Sklypo 3 pirkimo sutartį ir įregistravo ją Nekilnojamojo turto registre. Taip pat atsakovė anksčiau už ieškovus kreipėsi į NŽT dėl Sklypo 3 ir Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu. 2019 m. gruodžio 9 d. NŽT priėmė sprendimą pertvarkyti Sklypą 1 ir Sklypą 3 sujungimo būdu į vieną žemės sklypą ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenis; atsakovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl suformuoto naujo žemės sklypo kadastro duomenų įregistravimo ir Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje Sklypo 1 registro išraše apie tai buvo įregistruotas juridinis faktas. Atsakovė pažymi, kad CK 1.75 straipsnyje įtvirtinta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (straipsnio 2 dalis); jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Taigi, atsakovė teigia, kad ieškinio reikalavimas negali būti patenkintas, nes ji pirmiau už ieškovus sudarė Sklypo 3 pirkimo sutartį, ją įregistravo Nekilnojamojo turto registre; NŽT sprendimą sujungti Sklypą 3 ir Sklypą 1 priėmė pirmiau nei ieškovų atveju, NŽT sprendimas taip pat buvo išviešintas.

44. Šis atsakovės argumentas vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas. Žemės sklypai sujungiami sudarant notariškai tvirtinamą sutartį laikantis CK ir kitų įstatymų reikalavimų (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalis), todėl sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo, kuris, kaip minėta, gali būti ginčijamas ginčijant ieškovų pateiktą Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su Sklypu 2 įgyvendinimo būdą, kaip pažeidžiantį Sklypo 1 bendraturčių teises, neturi teisinės reikšmės tai, jog atsakovė įsigijo kitą greta esantį Sklypą 3 ir pageidauja jį sujungti su Sklypu 1. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ieškovai nėra atsakingi už tai, kad atsakovė negalėjo sudaryti Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su Sklypu 3 sutarties pirmiau už ieškovus, todėl nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi ir aplinkybė, kad atsakovė pirmiau kreipėsi į notarą dėl Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su Sklypu 3, nes sutartis nebuvo sudaryta. Minėta, kad šie Sklypo 2 ir Sklypo 3 prijungimo prie Sklypo 1 procesai iš esmės yra savarankiški ir vieno iš jų atlikimas niekaip neapriboja kito proceso vyksmo, situaciją vertinant Sklypo 1 bendraturčių daiktinių teisių į Sklypą 1 gynimo aspektu.

45. Apibendrinant pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovams teisę įregistruoti pasikeitusius sujungimo būdu pertvarkyto Sklypo 1 kadastro duomenis, bendrasavininkas neturi teisės ginčyti kito savininko teisės pertvarkyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą (žemės sklypą), tačiau turi teisę ginčyti pertvarkymo būdą. Tokiu atveju su bendro turto (žemės sklypo) pertvarkymo būdu nesutinkantis bendrasavininkas privalo įrodyti, kad kito bendrasavininko pasirinktas bendro daikto pertvarkymo būdas pažeidžia jo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į notarą dėl nurodytos žemės sklypo pertvarkymo sujungimo būdu sutarties sudarymo ir informacijos apie ieškovo pasirengimą bei kvietimą sutaryti šią sutartį įteikimo atsakovėms, tačiau atsakovės prieštaravimų dėl ieškovo siūlomų sutarties sąlygų (bendraturčiams priskirtinų pertvarkomo bendro žemės sklypo dalių ploto ir kt.) nepateikė, sandorio nepasirašė dėl kitų priežasčių, nesusijusių su jų teisėmis į Sklypą 1. Pagal ieškovų parengtą Sklypo 1 pertvarkymo planą atsakovių nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalių plotas, padėtis, naudojimo tvarka nepasikeis; byloje nėra pateikta įrodymų, kad pagal galiojančius teisės aktus ar teritorinio planavimo dokumentus toks Sklypo 1 pertvarkymas negalimas. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės, nepasirašydamos Sklypo 1 ir Sklypo 2 sujungimo sutarties, trukdė ieškovams įgyvendinti jų nuosavybės teisę pertvarkyti žemės sklypą sujungimo būdu, todėl ieškovų interesai turi būti ginami. Dėl to pripažintina, kad teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo bei prisidėjimų argumentai nesudaro pagrindo šio sprendimo keisti ar naikinti.

Dėl nuosavybės teisės dalių

46. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nusprendė pripažinti ieškovams teisę įregistruoti sujungimo būdu pertvarkytų Sklypo 1 ir Sklypo 2 pasikeitusius žemės sklypo kadastro duomenis be bendraturčių sutikimų įregistruojant ieškovų padidėjusią dalį, esančią bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, – 1000/3129, atsakovės K. K. dalį – 1629/3129, atsakovės G. L. dalį – 1629/3129.

47. Iš byloje esančių duomenų nustatyta (e. t. 1, b. l. 6), kad atsakovės G. L. nuosavybę bendrojoje dalinėje Sklypo 1 nuosavybėje iki sklypo pertvarkymo sudarė 500/2779 dalys. Atsižvelgiant į tai, kad iki sklypo pertvarkymo bendrą šio žemės sklypo plotą sudarė 0,2779 ha, t. y. 2779 kv. m, kuris atitiko bendrą dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje skaičių – 2 779; po Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu bendras žemės sklypo plotas padidėjo 350 kv. m ir sudaro bendrą 3129 kv. m plotą, kuris atitinka 3 129 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje; proporcingai prijungto žemės sklypo plotui 350 kv. m, atitinkamai, 350 dalims bendrojoje dalinėje nuosavybėje, padidėjo tik ieškovų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovės G. L. dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nepasikeitė. Atsižvelgiant į tai, kad po Sklypo 1 pertvarkymo sujungimo būdu su Sklypu 2 bendras sujungto žemės sklypo plotas sudaro 3 129 kv. m (e. t. 1, b. l. 22), t. y. 3 129 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, darytina išvada, kad atsakovės G. L. nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 500/3129 dalys.

48. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliekant nepakeistą, ištaisytinas šis techninis netikslumas nurodant atsakovei tenkančias turto dalis.

Dėl procesinės bylos baigties

49. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo bei prisidėjimų prie skundo argumentai pagrindo naikinti / keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ar perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nesudaro. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, ištyrė reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino jas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 157/1996/776/977), 59–60 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

51. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

53. Apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliantės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo principo „pralaimėjęs moka“, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teisės doktrinoje teigiama, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tokiu atveju išlaidos „seka paskui įvykį“. Tačiau taisyklė „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant į teisinės praktikos pasiektą lygį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų taikymo mastus, neturėtų būti absoliutinama. Pralaimėjusi bylą šalis, kuri tiek materialiųjų, tiek procesinių ginčo santykių atžvilgiu elgėsi apdairiai ir rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, t. y. jeigu jos negalima pripažinti kalta dėl bylą laimėjusios šalies išlaidų, neturėtų būti įpareigojama atlyginti bylą laimėjusios šalies išlaidų (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 6.248 straipsnis) (Simaitis, R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Registrų centras, p. 309–310, 317, 328). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, kai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, inter alia, į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantys teisės principai (CPK 7, 8 straipsniai), taip pat ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės skatina šalis protingai įvertinti bylinėjimosi perspektyvas, taikiai spręsti ginčus ar pripažinti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-687/2020). Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

56. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės santykių. Sprendžiant ginčą, kylantį iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, atsižvelgtina į įstatyme įtvirtintus bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumus. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.75 straipsnio nuostata aiškinama kaip bendraturčių pareiga, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2010; kt.). Taigi, šalims įgyvendinant teises, kylančias iš nuosavybės teisės bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tenka pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai nagrinėjamu atveju prieš pateikdami atsakovams ieškinį, taip pat ir teisminio proceso metu, pareigos išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos neatsižvelgiant į kitų bendraturčių interesus ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo neįvykdė. Ieškovai dar prieš pateikiant ieškinį buvo kategoriški ir nesutiko svarstyti ieškovų ir atsakovės įsigytų valstybinių žemės sklypų bendro sujungimo su Sklypu 1 galimybės, bylos nagrinėjimo metu taip pat atsisakė bandyti ginčą išspręsti mediacijoje, nors žinojo, kad atsakovė taip pat vykdė iš valstybės įsigyto žemės sklypo sujungimo su šalims bendrosios nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu procedūras ir negalėjo nežinoti, kad dėl pasikeitusių Sklypo 1 kadastro duomenų atsakovei gali kilti papildomų laiko, pinigų sąnaudų įgyvendinant Sklypo 3 prijungimo procedūras. Nors, kaip minėta, tokia situacija nesudaro teisės aktuose įtvirtinto pagrindo bendraturčiui sudaryti kliūtis kitam bendraturčiui įgyvendinti nuosavybės teises į bendrosios nuosavybės teise turimą turtą, tačiau toks elgesys leidžia konstatuoti, jog ieškovai nebuvo geranoriški ir nebuvo linkę bendradarbiauti su kitais bendraturčiais, ieškant visiems priimtino situacijos sprendimo. Dėl tokio elgesio situacijos sprendimas persikėlė į teismą.

58. Atsižvelgiant į nurodytą bei į tai, kad ieškovai nesiekė aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo, savo teises įgyvendino neatsižvelgdami į kitų bendraturčių situaciją, ypač atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovė teikė galimus abiem šalims palankius pasiūlymus dėl Sklypo 2 ir Sklypo 3 prijungimo prie Sklypo 1 vienu metu, o ieškovai atsisakė tai svarstyti, pripažintina, kad bylinėjimosi procesas ir jo išlaidos iš esmės kilo dėl ieškovų elgesio. Dėl to, vadovaudamasi proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo bendro bylinėjimosi išlaidų skirstymo principo ir nepriteisti ieškovams iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

59. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip:

,,Ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti ieškovams V. B. ir A. B. teisę įregistruoti jų lėšomis pertvarkytų sujungimo būdu žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), po pertvarkymo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pasikeitusius žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal uždarosios akcinės bendrovės „NT Kadastro biuras“ matininko R. S. parengtą elektroninę žemės sklypo kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 3 129 kv. m, įregistruojant ieškovų V. B. ir A. B. padidėjusią dalį, esančią bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe – 1000/3129, atsakovės K. K. dalį – 1629/3129, atsakovės G. L. dalį – 500/3129, be bendraturčių K. K. ir G. L. sutikimų.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių K. K. ir G. L. ieškovams V. B. ir A. B. 85 Eur žyminio mokesčio ir 2 000 Eur išlaidoms už advokato padėjėjo teisines paslaugas atlyginti, iš viso 2 085 Eur (du tūkstančius aštuoniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvienos atsakovės po 1 042,50 (vieną tūkstantį keturiasdešimt du eurus 50 ct).

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių K. K. ir G. L. valstybei 35,84 Eur (trisdešimt penkis eurus 84 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų“.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.