Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

vertėjaujant Emiliui Avhverdijevui (Emil Avhverdijev), Irinai Pikčilingienei, Sabinai Valiyevai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. T. (M. T.) ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui Y. H. (Y. H.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju įrodinėdamas ieškinio faktinį pagrindą – sudarytą paskolos sutartį, ieškovas negali remtis vien garso įrašo dalimi. Tuo tarpu ieškovas pinigų perdavimo net neįrodinėja. Atsakovo įsitikinimu, pateiktas garso įrašas šioje civilinėje byloje kaip objektyvus įrodymas net negali būti naudojamas. Ieškovo nurodoma sutartis pagal ieškinyje nurodomą laikotarpį privalėjo būti rašytinė. Ieškovas nesilaikė įstatymo leidėjo valios, jo nurodoma sutartis neatitinka formos reikalavimų. Pažymėjo, kad tarp jo draugų (tautiečių) rato ir ieškovo yra kilę konfliktai, kuriuose dalyvauja daugiau asmenų. Todėl atsakovas mano, kad iš esmės ieškovas kelia ginčą ne dėl paskolos teisinių santykių, o norėdamas jam pakenkti, jog jis atvyktų iš Estijos į teismus, kurie vyks Lietuvoje, ir tokiu būdu patirtų neigiamas pasekmes, emocijas ir diskomfortą, nes gyvena už 700 kilometrų nuo Vilniaus miesto. Pabrėžė, kad ieškovo pateikto telefoninio pokalbio įrašo vertimą atliko vertėjas S. N., kuris taip pat dalyvauja civilinėse bylose kaip uždarosios akcinės bendrovės „LBR Oil“ atstovas. S. N. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamose bylose ir kituose ginčuose palaiko būtent ieškovo pusę (tautiečius). Todėl atsakovas mano, jog vertimas nėra tikslus, nes ši pokalbio dalis yra panaudota ištraukiant ištrauką iš privataus pokalbio konteksto. Pabrėžė, kad garso įrašas yra padarytas jam nežinant ir užduodant galimai provokuojančius klausimus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį. Garso įrašo laikas viršija pusę valandos. Todėl atsakovas mano, jog garso įrašas ir kita medžiaga buvo tikslingai ir slapta ieškovo renkama siekiant inicijuoti civilinę bylą. Tuo tarpu slaptas pokalbių įrašinėjimas yra priskirtas kriminalinės žvalgybos subjektams, ne ieškovui, todėl, atsakovo vertinimu, toks įrodymas civilinėje byloje neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, o nepateikiant pilno vertimo neatitinka ir sąsajumo su kita bylos medžiaga kriterijų. Garso įraše esanti informacija negali būti laikoma patikima, nes ieškovas nepateikė jokių minėto pokalbio įrašymo priemonių charakteristikų, aprašymų, kokia technine priemone jis padarytas, neaišku, kada jis padarytas ir kodėl pateiktas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui. Pokalbyje dalyvaujančių asmenų kalba nenuosekli, įrašas neaiškus, be to, pateiktas ne pilnas pokalbio vertimas, o tik menka jo dalis, todėl nežinant viso konteksto jo vertinti objektyviai neįmanoma.

Dublike (el. b. t. I, b. l. 33-37) ieškovas pabrėžė, kad šalis siejo paskoliniai santykiai. Atsakovui šio santykio aplinkybių nepripažįstant, ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti yra leidžiama faktines aplinkybes įrodinėti ginčo šalių pokalbio garso įrašu. Pažymėjo, kad iš atsakovo argumentų matyti, kad atsakovas puikiai atsimena šį pokalbį ir kada jis įvyko. Šio pokalbio metu šalys kalbėjosi ne tik apie skolą, bet ir apie asmeninius bendrus reikalus, kurie nėra susiję su paskoliniais santykiais tarp šalių. Dėl šių priežasčių jis pateikė tik su ginčo objektu susijusio pokalbio momento vertimą. Nurodė, kad atsakovui keliant klausimą dėl pokalbio vertimo objektyvumo, jis, siekdamas paneigti atsakovo keliamas abejones, teikia teismui oficialiai patvirtintą kito vertėjo vertimą. Ieškovo įsitikinimu, tarp šalių įvykęs pokalbis įrodo paskolinių santykių buvimą tarp šalių ir pinigų perdavimo faktą. Tokio įrodinėjimo būdo įstatymas nedraudžia. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į ieškinį iš esmės neneigia gavęs paskolą iš ieškovo ir jos negrąžinęs. Teigė, kad su atsakovu yra senai pažįstami ir visą laiką palaikė artimus draugiškus santykius. Jis padėjo savo tautiečiui atsakovui, atvykusiam į Lietuvą. Pažymėjo, jog šalių tautinės ir religinės tradicijos (abi šalys išpažįsta islamo religiją) lemia, jog pagrindinė finansinių reikalų tvarkymo taisyklė yra teisingumas. Paskolos suteikimas yra grindžiamas pasitikėjimu bei garbės žodžiu. Prašymas pasirašyti paskolos sutartį šalių tradicijoje yra laikomas pažeminimu, nepasitikėjimo parodymu. Tokiu pačiu pažeminimu yra laikomas ir atsisakymas paskolinti savo tautiečiui. Dėl to jis, skolindamas pinigus artimam draugui, būdamas sąžiningas žmogus, tokio paties elgesio tikėjosi ir iš atsakovo, t. y. pasitikėdamas pinigus perdavė nesudarinėdamas rašytinės paskolos sutarties.

Bylos nagrinėjimo teisme metu šalys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, jų pasisakymai fiksuoti teismo posėdžių protokoluose (jų garso įrašuose).

Liudytoju apklaustas R. N. (R. N.) parodė, kad žino, dėl ko yra kviečiamas liudyti. Nurodė, kad jo pažįstamas, ieškovas, prašė nuvežti ieškovo pažįstamui pinigus, nes jis vyko darbo reikalais į Taliną. Jo darbo reikalai susiję su nekilnojamuoju turtu. Ieškovas ieškojo per ką perduoti pinigus. Kiek jis žino, tas žmogus vengia grąžinti skolą. Pinigų perdavimas vyko degalinėje įvažiuojant į Taliną. Perdavė 2000 Eur, jie buvo A4 formato voke. Jis paskambino ieškovui, kad jau atvyko, o ieškovas apie tai informavo atsakovą. Atvykęs atsakovas priėjo prie liudytojo, pasakė, kad yra nuo ieškovo ir tuo metu liudytojas perdavė jam pinigus. Atsakovas pinigus perskaičiavo. Kiek pamena, tai vyko 2014 m. pavasarį, datos tiksliai nurodyti negalėjo, nurodė nepamenantis. Daugiau pinigų ieškovo prašymu jis neperdavinėjo atsakovui. Iš konteksto suprato, kad atsakovas yra ieškovo draugas. Su ieškovu liudytojas pažįstamas senai, bendrauja šeimomis. R. V. liudytojui nepažįstamas. Į Taliną liudytojas vyko savo automobiliu. 2014 m. liudytojo judėjimo laisvė nebuvo suvaržyta, jam buvo tik taikomi apribojimai – dokumentų paėmimas, tačiau jis tuo metu nebuvo sulaikytas. Liudytojas nurodė, kad jis tuo metu galėjo laisvai judėti, nes turėjo žodinį prokuroro leidimą.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.162 straipsnis numato, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą ir jį priimant arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. CK 6.870 straipsnis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos gavėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007, 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kokios aplinkybės turi būti nustatytos paskolos teisiniams santykiams tarp šalių konstatuoti. Tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp jų susiformavimo fakto.

Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo 2014 m. pavasarį, kuomet liudytoju byloje apklaustas R. N. ieškovo paprašytas faktiškai perdavė Estijoje atsakovui ieškovui priklausančią 2 000 Eur piniginių lėšų sumą, o atsakovas telefoninio pokalbio su ieškovu metu įsipareigojo ją, paprašytą paskolinti, grąžinti ieškovui per 3 mėnesius. Šias aplinkybes ieškovas grindė savo paaiškinimais, į bylą pateiktu 2018 m. vasario 16 d. tarp ieškovo ir atsakovo vykusio telefoninio pokalbio garso įrašu (el. b. t. I, b. l. 179-199), sms žinutėmis (el. b. t. I, b. l. 48-57), liudytojo R. N. parodymais. Atsakovas su šiomis aplinkybėmis nesutiko, teigdamas, jog jokių pinigų jis iš ieškovo neskolino, ieškovo nurodytos 2 000 Eur sumos R. N. jam Estijoje neperdavė, atitinkamai jis negali būti laikomas įsipareigojęs ją ieškovui grąžinti. Taip pat atsakovas laikėsi pozicijos, jog ieškovo tiek į bylą pateiktas 2018 m. vasario 16 d. tarp ieškovo ir atsakovo vykusio telefoninio pokalbio garso įrašas, tiek liudytojo R. N. parodymai negali būti laikomi leistinomis ir patikimomis įrodinėjimo priemonėmis, be kita ko, įvertinus tai, kad 2 000 Eur paskolos teisiniai santykiai turėjo būti įforminti rašytine sutartimi.

CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnis. Šio straipsnio normos, galiojusios 2014 m. pavasarį, numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (579,24 Eur), o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo – visais atvejais, tačiau nenumatė, kad šios formos nesilaikymas daro paskolos sandorį negaliojantį. Įvertinęs ieškovo poziciją, kad 2014 m. pavasarį jis nurodė paskolinęs atsakovui 2 000 Eur sumą, teismas sutinka, kad šiems santykiams taikytina CK 6.871 straipsnio nuostata, numatanti, kad toks sandoris tarp šalių turėjo būti sudaromas raštu, o ne žodžiu. Kita vertus, pastarosios įstatymo nustatytos formos nesilaikymas savaime nėra pagrindu laikyti tokį sandorį niekiniu ir/ ar neegzistuojančiu. Pagal CK 1.93 straipsnį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau kilus ginčui dėl sandorio sudarymo įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodinėti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Tokio aiškinimo laikomasi ir plačiai suformuotoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009, 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas pagrįsti 2 000 Eur paskolos teisinių santykių susiformavimą tarp ieškovo ir atsakovo 2014 m. pavasarį, nepateikė jokių rašytinių ar daiktinių įrodymų paskolos faktui pagrįsti, tačiau teigė esant įstatyme nustatytą pagrindą paskolos teisinių santykių faktą įrodinėti ir kitais įrodymais. Tokiu pagrindu ieškovas nurodė šalių tautines ir religines tradicijas, lemiamas išpažįstamos islamo religijos, pagal kurias pagrindinė finansinių reikalų tvarkymo taisyklė yra teisingumas, paskolos suteikimas yra grindžiamas pasitikėjimu ir garbės žodžiu, prašymas pasirašyti paskolos sutartį šalių tradicijoje yra laikomas pažeminimu, nepasitikėjimo parodymu. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu iš esmės neneigė šių šalių tautinių ir religinių tradicijų, todėl siekiant nepažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, teismas mano esant pagrindą nukrypti nuo CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nurodyto įrodinėjimo priemonių paskolos sutarties faktui pagrįsti ribojimo. Nukrypti nuo šio ribojimo, teismo vertinimu, sudaro ir byloje šalių neginčytos aplinkybės, kad ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta iš esmės visą laiką skyrėsi (atsakovas nuolat gyveno ir gyvena Estijoje, o ieškovas – Lietuvoje), šalių tarpusavio santykiai buvo bičiuliški, jokių tarpusavio verslo santykių šalys nevystė, jokių sandorių raštu per visą bendravimo laikotarpį jie nesudarinėjo. CK 1.93 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas gali netaikyti CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatų, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, t. y. kai atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai buvo neįmanoma sandorio įforminti raštu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį ir kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (3, 4 punktas).

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus CPK nustatytus atvejus. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).

Ieškovas paskolos teisinių santykių susiformavimą iš esmės grindė į bylą pateiktu 2018 m. vasario 16 d. vykusio telefoninio pokalbio tarp ieškovo ir atsakovo garso įrašu. Šio pokalbio metu ieškovas nurodė atsakovui „Tu paskambinai man kaip draugui dar tada, kai atidarinėjai naują parduotuvę su R.“, „tu man pasakei: M., aš atidariau parduotuvę, bet turiu mažai pinigų. Todėl, jeigu turi galimybę, prašau tavęs padėti man, paduoti apie 1000 Eur“. Atsimeni?“. Į tai atsakovas ieškovui atsakė: „Taip. Viską atsimenu.“, „Taip, aš prašiau 1500 arba 1700, o tu išsiuntei 2000 Eur. Tiesa, tiesa.“. Taip pat šio pokalbio metu ieškovas nurodė: „Taip, tiesa, būtent, pradžioje 1000-1500. Ir tada tu man pasakei, kad parodysi šiuos pinigus R. ir pasakysi jam: „Šiuos pinigus man atsiuntė M. kaip pagalbą savo draugui. Atsimeni?“. Į tai atsakovas ieškovui atsakė: „Atsimenu, atsimenu“. Toliau ieškovas pokalbio metu nurodė atsakovui: „O aš pagalvojau, kad kadangi mes dalinamės duona ir druska, kadangi draugaujame, tegul bus 2000 vietoj tavo prašytų 1000 Eur. Tada tu man pažadėjau grąžinti pinigus per 3 mėnesius. Aš viską atsimenu. Klausyk toliau.“. Atsakovas į tai ieškovui nurodė: „Tiesa, kaip tik tai tęsėsi 3 mėnesius. Aš nenustatinėjau termino ir pasakiau tau: „M., tai prasitęs“, o ieškovas atsakė: „Nieko, tu sakei, kad grąžinsi pinigus maždaug po mėnesio, aš ne vaikas, klausyk toliau <...>“.

Teismas, vertindamas šias 2018 m. vasario 16 d. vykusio telefoninio pokalbio tarp ieškovo ir atsakovo akimirkas (el. b. t. I, b. l. 192) visų byloje surinktų įrodymų visumoje, pirmiausia mano esant pagrindą atkreipti dėmesį į tai, kad šio pokalbio metu nebuvo paminėti metai, kuriais ieškovas išsiuntė atsakovui 2 000 Eur, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu. Šiame pokalbyje pats ieškovas 2 000 Eur išsiuntimą susiejo su naujos parduotuvės atidarymu su R. Kad ši parduotuvė buvo atidarinėjama 2014 m., ieškovas į bylą įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, atsakovas, teikdamas paaiškinimus byloje, nurodė, kad verslą Estijoje jis pradėjo dar 2011 metais, 2014 m. jokios naujos parduotuvės jis neatidarinėjo. Šiuos atsakovo paaiškinimus paneigiančių įrodymų byloje nėra. Abejonę, kad 2 000 Eur ieškovas atsakovui išsiuntė 2014 m. kelia ir kiti esantys prieštaravimai ieškovo pateiktuose įrodymuose. Ieškovas be telefoninio pokalbio garso įrašo į bylą pateikė taip pat sms žinutes: 2017 m. balandžio 29 d. sms žinutę, rašytą ieškovo atsakovui, ir 2017 m. balandžio 29 d. sms žinutę, rašytą atsakovo ieškovui (el. b.. t. I, b. l. 48-57). Pažymėtina, kad pastarojoje ieškovo rašytoje sms žinutėje ieškovas nurodė 2 000 Eur siuntęs prieš keturis metus, t. y. 2013 m., o ne 2014 m. pavasarį (el. b. l. t. I, b. l. 50).

Abejones dėl ieškovo pateikto garso įrašo pakankamumo 2 000 Eur paskolos sutarties tarp šalių faktui nustatyti kelia ir pačio pokalbio turinys (CPK 185 straipsnis). Tačiau prieš pasisakant dėl šio įrodymo pakankamumo vienai ar kitai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingai aplinkybei nustatyti, teismas mano esant pagrindą pasisakyti ir dėl garso įrašo kaip leistinos įrodinėjimo priemonės, nes atsakovas byloje laikėsi pozicijos, kad ieškovo pateiktas garso įrašas, fiksuojantis privatų pokalbį tarp šalių, neatitinka leistinam įrodymui keliamų reikalavimų.

Teismas šiuo aspektu sutinka su ieškovo pozicija. Garso įrašo darymas to ginčo teisiškai reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, teismų jurisprudencijoje pripažįstamas teisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis. Tokiu atveju garso įrašas galėtų būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone, nes ji padaryta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017, 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

Kita vertus, teismas, vertindamas viso 2018 m. vasario 16 d. vykusio telefoninio pokalbio garso įrašo turinį, visgi sutinka su atsakovu, kad jame fiksuotas ieškovo ir atsakovo pokalbis bet kuriuo atveju negali būti vertinamas nei kaip vienareikšmis ginčo paskolinių teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo egzistavimo įrodymas, nei kaip atsakovo ginčo skolos ieškovui pripažinimas. Vertinant visą telefoninį pokalbį, vykusį tarp šalių 2018 m. vasario 16 d., akivaizdu, kad šalių pokalbio tikslas net nebuvo ginčo objektu esančios paskolos faktas ar skolos patvirtinimo/nepatvirtinimo faktas. Apie tam tikrų pinigų perdavimą atsakovui, tarp šalių buvo kalbama ieškovui siekiant pagrįsti jo nusistatymą tarpusavio santykių, atsakovo atžvilgiu (geranoriškumą ar pan.). Pažymėtina, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas skambino ieškovui būtent dėl ginčo paskolos, ką jis įrodinėjo pradiniu į bylą pateiktu šio telefoninio pokalbio vertimu (el. b. t. I, b. l. 92-100), nepasitvirtino pateikus išsamų šio telefoninio pokalbio vertimą (el. b. t. I, b. l. 179-199). Taip pat akivaizdu, kad viso pokalbio metu buvo nutylima daug informacijos, kuri, tikėtina, šalims vienu atveju buvo suprantama, kitu atveju ne, dar kitu reikalaujanti patikslinimo, tačiau objektyviam stebėtojui suprasti šalių tarpusavio santykius, jų pobūdį, tame tarpe dėl 2 000 Eur išsiuntimo atsakovui, iš pokalbio išsamiai ir visapusiškai neįmanoma. Todėl teigti, kad šalių išsakyti teiginiai šio pokalbio metu turi būti suprantami būtent taip ir tik taip, kaip jie yra girdimi, negalima. Tuo labiau, kad pokalbis vyko abiem šalims kaip bendratautiečiams priimtina ir suprantama kalba, kalbėjimo stiliumi, kuri nėra įprasta Lietuvos Respublikoje. Tokį pokalbio vertinimą, pavyzdžiui, pagrindžia ir šalių pokalbio dalis apie 2 000 Eur grąžinimo terminą. Pasisakydamas dėl jo ieškovas nurodo „tada tu man pažadėjai grąžinti pinigus per 3 mėnesius“, atsakovas atsako: „tiesa, kaip tik tai tęsėsi 3 mėnesius. Aš nenustatinėjau termino ir pasakiau tau: „M., tai prasitęs“, į ką ieškovas atsako: „nieko, tu sakei, kad grąžinsi pinigus maždaug po mėnesio, aš ne vaikas, klausyk toliau“. Teismo vertinimu, šis pokalbis taip, kaip jis girdimas, bet kuriuo atveju nepatvirtina ieškovo pozicijos apie atsakovo įsipareigojimą grąžinti pinigus per 3 mėnesius, nes taip, kaip jame tiesiogiai užfiksuota abiejų šalių valia, tikėtina, kad kažkada išsiunčiant atsakovui 2 000 Eur buvo kalbėta, kad pinigai bus grąžinti maždaug po mėnesio, o gal ir vėliau („aš nenustatinėjau termino ir pasakiau tau: „M., tai prasitęs“, „tu sakei, kad grąžinis pinigus maždaug po mėnesio“), ką ieškovas suprato („aš ne vaikas“), o jie buvo faktiškai atsakovo grąžinti per 3 mėnesius („tada tu man pažadėjai grąžinti pinigus per 3 mėnesius“, „tiesa, kaip tik tai tęsėsi 3 mėnesius“). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pagal CK 6.193 straipsnį, įtvirtinantį sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties aiškinimu. Todėl ir grindžiant sandorio faktą garso įrašu ši taisyklė negali būti paneigiama, nes girdimo tiesioginio pokalbio negalima vertinti tik teismukai.

Ieškovo pateikto 2018 m. vasario 16 d. telefoninio pokalbio nepakankamumą 2014 m. pavasarį, neva, susiformavusiems paskolos teisiniams santykiams pagrįsti liudija ir tai, kad šis pokalbis tarp šalių vyko po to, kai jų tarpusavio santykiai jau buvo pašliję. Tą liudija ir 2017 m. balandžio 29 d. atsakovo ieškovui siųsta sms žinutė (el. b. t. I, b. l. 53-55), kuri ieškovą įžeidė, ką jis patvirtino bylos nagrinėjimo teisme metu. Pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka teigti, kad šia 2017 m. balandžio 29 d. sms žinute atsakovas atsakė į ieškovo siųstą tos pačios dienos žinutę, susijusią su paskolos negrąžinimu jam. Kita vertus, priežastis, kodėl šalių santykiai pašlijo, nelemia kitokio jų 2018 m. vasario 16 d. telefoninio pokalbio vertinimo, tame tarpe to, kad pokalbio metu ieškovas, būdamas įsižeidęs, visomis išgalėmis įrodinėjo atsakovui savo tiesą, su kuria atsakovas ne visais atvejais sutiko. Dėl to emocingi šalių pasisakymai pokalbio metu negali būti vertinami vienareikšmiškai kaip atitinkantys objektyvią tiesą. Tuo labiau, kad ieškovas apie daromą garso įrašą atsakovo neinformavo, nors teismo posėdžio metu pats nurodė žinojęs, kad jų tarpusavio pokalbiai dar yra klausomi ir trečiųjų asmenų (teisėsaugos pareigūnų).

Pasisakydamas dėl kitų byloje surinktų įrodymų, pirmiausia liudytojo R. N. parodymų, teismas pažymi, kad jie negali būti laikomi patikimais, nes iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. pavasarį, kada liudytojas nurodė vežęs ieškovo jam perduotus 2 000 Eur į Estiją, liudytojui buvo taikomos procesinės prievartos priemonės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas – dokumentų paėmimas (el. b. t. II, b. l. 31-34). Nors pastaroji aplinkybė pati savaime neleidžia teigti liudytoją melavus, nesant į bylą pateiktų jokių įrodymų, patvirtinančių liudytojo R. N. išsakytą poziciją, jog vykti į Estiją jam žodinį leidimą davė ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras, vertinti šiuos įrodymus kaip patikimus teismas neturi pagrindo. Tuo labiau, kad kituose byloje surinktuose įrodymuose yra akivaizdūs prieštaravimai tiek tarpusavyje, tiek liudytojo R. N. parodymams (dėl paskolos suteikimo fakto, pinigų perdavimo fakto, kt.). Kalbant apie atsakovo į bylą pateiktus įrodymus – garso įrašą (el. b. t. I, b. l. 62-64), 2014 m. rugsėjo, spalio mėn. žinutes (el. b. t. II, b. l. 7-9), R. V. banko sąskaitos išrašą (el. b. t. II, b. l. 3-6), konstatuotina, kad šie įrodymai pripažintini nereikšmingais nagrinėjamai bylai. Šios bylos dalykas yra ieškovą ir atsakovą galimai saistę 2014 m. pavasarį susiformavę 2 000 Eur paskolos teisiniai santykiai, o ne tam tikri teisiniai santykiai tarp ieškovo ar kito asmens ir R. V. (CPK 180 straipsnis). Todėl dėl šių atsakovo į bylą pateiktų įrodymų teismas plačiau nepasisako.

Ieškovui neįrodžius tarp šalių 2014 m. pavasarį susiformavusių paskolos teisinių santykių, ieškovo ieškinys pripažįstamas nepagrįstu, todėl atmetamas.

Ieškovas byloje sumokėjo 55,25 Eur žyminio mokesčio (el. b. t. I, b. l. 3, 19), turėjo 1 250 Eur advokatės pagalbos išlaidų (el. b. t. II, b.l. 19, 35), 200 Eur vertimo išlaidų (el. b. t. II, b. l. 19, 22-25). Atsakovas byloje patyrė 13 Eur vertimo išlaidų (el. b. t. I, b. l. 65, 66), 400 Eur advokato pagalbos išlaidų (el. b. t. I, b. l. 107-108, 113-116). Kadangi ieškovo ieškinys atmetamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 413 Eur, kurios yra pagrįstos įrodymais, protingos, atitinkančios Rekomendacijose nurodytus dydžius už advokato teikiamas paslaugas, priteistinos atsakovo naudai iš ieškovo (CPK 93 straipsnis). Valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, neviršija valstybės naudai priteistinos minimalios sumos, todėl dėl jų teismas sprendime nepasisako (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nutarė:

ieškovo M. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš ieškovo M. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo Y. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 413 Eur (keturi šimtai trylika Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.