Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-132-494/2021 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui R. B. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

0 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

2 IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą ieškovės (apeliantės) E. B. apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės E. B. ieškinį atsakovui R. B. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo patenkino iš dalies. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl periodinėmis išmokomis teikiamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymo ir priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo išdėstymo; taip pat spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tinkamai taikė materialiąsias ir procesines teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymą, išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, sprendimo vykdymo išdėstymą ir bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

20. Nustatyta, kad ieškovė E. B. ir atsakovas R. B. turi nepilnamečius vaikus A. B. ir G. B.. Remiantis šalių pateiktais paaiškinimais, nustatyta, kad šalys kartu nebegyvena nuo 2019 m. lapkričio mėnesio; atsakovas prie vaikų išlaikymo visiškai neprisidėjo nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. vasario mėnesio, su dukromis santykių nepalaiko.

Dėl priteistino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio.

22. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas, atsižvelgdamas į atsakovo turtinę padėtį, vaikų amžių ir jų poreikius, konstatavo, kad iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistinas proporcingas tėvų turtinei padėčiai išlaikymas sudaro po 180 Eur kas mėnesį. Taigi nors apeliantė ieškiniu prašė priteisti kiekvieno vaiko išlaikymui po 250 Eur per mėnesį sumą, teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė, jog nepilnamečių vaikų maitinimosi įpročiai yra specifiniai, dėl ko susidaryų tokios išlaidos maistui (300 Eur per mėnesį kiekvienam iš nepilnamečių vaikų); taip pat teismas kritiškai įvertino apeliantės išleidžiama pinigų sumą vitaminams, vaistams, transportui ir kitiems nenumatytiems atvejais.

23. Kaip matyti iš apeliacinio skundo reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, apeliantė prašomą priteisti išlaikymo nepilnamečiams vaikams sumą atitinkamai sumažino, prašydama priteisti kiekvienai iš dukrų ne po 250 Eur per mėnesį, kaip to prašė ieškiniu, bet po 215 Eur per mėnesį.

24. Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Šių kriterijų – vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties – pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus.

25. Apeliantė akcentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią nustatytas orientacinis nepilnamečių vaikų išlaikymo kriterijus, siejamas su vieno mėnesio minimalia alga (MMA). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-71/2010). Priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti. Teismas turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje 3K-3-209-916/2016).

26. Konstatuotina, kad bylos nagrinėjimo metu minimali mėnesio alga sudaro 642 Eur, kas, atskaičius mokesčius, sudaro apie 468 Eur (minimali mėnesio alga, atskaičius mokesčius, galėtų būti ir mažesnė, jei asmuo papildomai kauptų lėšas pensijų fonduose). Vien remiantis šiais duomenimis, būtų pagrindas su apeliante iš dalies sutikti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo kiekvienam iš nepilnamečių vaikų po 180 Eur (kas reiškia, kad vieno nepilnamečio vaiko išlaikymas sudaro 360 Eur per mėnesį sumą), griežtai nesivadovavo MMA kaip orientaciniu kriterijumi priteisiant vaikams išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti.

27. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos situacijos kontekste aktualu ir tai, kad vaikams reikalingą išlaikymą iš dalies padengia pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos išmokos. Lietuvos Respublikos Išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba iki nepilnametis vaikas pripažįstamas emancipuotu ar sudaro santuoką ir emancipuotam ar susituokusiam nepilnamečiam vaikui arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant ir profesinio mokymo įstaigose besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa, iki baigs bendrojo ugdymo programą), bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai, skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Nuo 2021 metų sausio 1 d. bazinės socialinės išmokos dydis sudaro 40 Eurų. Taigi išmokos dydis vienam nepilnamečiam vaikui nagrinėjamu atveju sudaro 70 Eur

28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymo nuostatas šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 53 punktas).

29. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo nutartimi, pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 57 punktas).

30. Taigi įvertinant tai, kad abu tėvai pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdo ta pačia apimtimi, o taip pat atsižvelgiant į pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos išmokos vienam nepilnamečiam vaikui dydį (70 Eur), spręstina, kad iš atsakovo priteista periodinių išmokų per mėnesį suma, sudaranti 180 Eur kiekvienam nepilnamečiui vaikui, iš esmės nenukrypsta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti per mėnesį skirtinos sumos orientacinio dydžio (180 Eur x 2 (tėvai) + 70 Eur = 430 Eur, kai MMA, atskaičius mokesčius, sudaro apie 460 Eur). Pažymėtina ir tai, kad, apeliantei apeliaciniu skundu prašant iš atsakovo priteisti po 215 Eur per mėnesį išlaikymą kiekvienai nepilnametei dukrai (kas reiškia, kad vaiko porekius atitinkanti suma yra 430 Eur), iš atsakovo priteistas išlaikymas, atsižvelgiant į aptartas išmokas nepilnamečiams vaikams, iš esmės atitiktų pačią išlaikymo sumą, kurią apeliantė iš atsakovo prašo priteisti (215 Eur), t. y. 180 Eur x 2 (tėvai) + 70 Eur = 430, kai 430 Eur /2 (tėvai) = 215 Eur).

31. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad vienai iš nepilnamečių dukrų nustatyti specialūs poreikiai, nors, kaip tai nurodo apeliantė, teismas sprendime paminėjo aplinkybes, susijusias su vienos iš dukrų specialiaisiais poreikiais.

32. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, sprendimo aprašomojoje dalyje (19 sprendimo punkte) pateikta ieškovės (apeliantės) atstovės paaiškinimų, išdėstytų teismo posėdžio metu, santrauka, tačiau teismas sprendime daugiau nurodytų aplinkybių nevertina ir neanalizuoja. Nors apeliantė ir nurodo, kad byloje buvo pateikta pažyma dėl dukros specialiųjų poreikių, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl dukrai nustatytų specialiųjų poreikių atsirastų papildomas finansinis poreikis. Taigi vien apeliantės atstovės nurodytos aplinkybės, kad apeliantė neturi pinigų psichologui (nepateikiant atitinkamų įrodymų apie tokių paslaugų faktinį ir nuolatinį teikimą, paslaugų kainas, atitinkamų užsiėmimų dažnumą ir kt.), nesudaro pagrindo savaime spręsti dėl papildomai iš atsakovo priteistinų sumų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

33. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškinyje įsivėlė spausdinimo klaida – atsakovas su šeima negyvena nuo 2018 metų (ne nuo 2019), taigi išlaikymo įsiskolinimas turėjo būti priteistas ne nuo 2019 metų lapkričio 1 d., bet nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Apeliantės vertinimu, pastarąją aplinkybę teismas, matydamas reikalavimą priteisti įsiskolinimą už 15 mėnesių, bylos nagrinėjimo metu turėjo analizuoti, tačiau to nedarė. Atsakovas su apeliantės teiginiais nesutinka, nurodydamas, kad ieškinyje buvo prašoma išlaikymo įsiskolinimą priteisti už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 1 d., o ne nuo 2018 m. lapkričio 1 d., kaip tai apeliaciniame skunde nurodo apeliantė.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktuose procesiniuose dokumentuose (tiek ieškinyje, tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nurodytus laikotarpius, už kuriuos prašoma priteisti išlaikymo įsiskolinimo, vertina, kad visuose ieškovės procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta, jog išlaikymo įsiskolinimą prašoma priteisti konkrečiai nuo 2019 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčas, ar išlaikymas buvo teikiamas 2018 metais, sprendžiamas nebuvo; taigi apeliantės pareikštas prašymas priteisti išlaikymo įsiskolinimą ne nuo 2019 m. lapkričio 1 d., bet nuo 2018 m. lapkričio 1 d., nagrinėjamu atveju negali būti apeliacijos dalyku, kadangi nurodytos aplinkybės (faktinis pagrindas išlaikymui už 2018 metus priteisti) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme net nebuvo nagrinėjamos.

35. Apeliantė, be kita ko, skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas nusprendė išdėstyti išlaikymo įsiskolinimą 24 mėnesių laikotarpiui. Apeliantės teigimu, teismo sprendimo išdėstymas 2 metų laikotarpiui neatitinka nepilnamečių vaikų interesų ir neužtikrina jų teisės į tinkamą ir pakankamą išlaikymą.

36. Pagal CPK 284 straipsnį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo ar jo dalies vykdymo tvarką. CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtiniais atvejais. Prie tokių atvejų priskirtina skolininko sunki turtinė padėtis, kitos nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti teismo sprendimą. Ar tokios aplinkybės egzistuoja, yra fakto klausimas, teismo nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. Kasacinio teismo praktikoje teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lengvatinio termino teismo sprendimui įvykdyti nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų – užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą galima tik tada, kai to reikia dėl konkrečių socialiai reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2011, 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).

37. Sprendžiant sprendimo vykdymo išdėstymo (atidėjimo) klausimą, aktualūs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, kurie reikalauja atsižvelgti į abiejų bylos šalių interesus ir įvertinti tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti, o įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka. Sprendžiant dėl sprendimo vykdymo išdėstymo (atidėjimo), be kitų, reikšmingi yra ir skolininko veiksmai siekiant bent iš dalies įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui, kadangi tik sąžiningas asmuo, savo prievolės laikinai negalintis vykdyti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių, gali pretenduoti į įstatyme numatytą teismo sprendimo vykdymo lengvatą.

38. Byloje atsakovo, pateikusio prašymą dėl dalies sprendimo (dėl išlaikymo įsiskolinimo) įvykdymo išdėstymo (36 mėnesių laikotarpiui), pateikti įrodymai patvirtina tai, kad jo finansinė padėtis nėra stabili bei prognozuojama – atsakovo pajamos iš gaunamo darbo užmokesčio nėra didelės, atsakovas buvo prastovose; be to, turi paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas su ieškinio reikalavimais iš esmės sutiko, teismo vertinimu, atsakovo procesiniai veiksmai patvirtina jo ketinimą realiai sumokėti išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą, nepradedant priverstinio vykdymo proceso – pažymėtina, kad išlaikymo įsiskolinimo priteisimas (ir išieškojimas) visa apimtimi, atsakovui neturint lėšų iš karto atsiskaityti su apeliante, nepasiektų rezultato, kurio apeliantė siekia, t. y. greito atsiskaitymo visa apimtimi. Be to, priteisus iš atsakovo kas mėnesį nepilnamečiams vaikams mokamą išlaikymą, išlaikymo įsiskolinimas pagal savo prigimtį laikytinas ne teikiamu išlaikymu, bet skolos, susidariusios vienam iš tėvų vykdant nepilnamečių vaikų atžvilgiu turtines pareigas už abu tėvus, likvidavimui. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta 60 Eur įsiskolinimo suma, mokama kiekviena mėnesį, sudarytų galimybes tiek atsakovui realiai įvykdyti teismo sprendimą, tiek laiku ir tinkamai teikti visapusišką išlaikymą, kas tuo pačiu užtikrintų ir nepilnamečių vaikų poreikius bei interesus.

39. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad yra atleista nuo žyminio mokesčio ir teisminių išlaidų mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Vadovaujantis nurodytu teisiniu regulaivimu, apeliantės argumentai dėl to, kad teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, atmestini kaip nepagrįsti.

40. Tai pat teismas atmeta apeliantės reikalavimus perskaičiuoti priteisto išlaikymo ir laikino išlaikymo (pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) skirtumą už laikotarpį, kai buvo mokamas laikinas išlaikymas. Pažymėtina, kad įstatymas tokio išlaikymo perskaičiavimo procedūros nenumato, o teismas, priteisdamas laikiną išlaikyma, vadovavosi apeliantės pateiktais įrodymais ir nepilnamečių vaikų poreikius pagrindžiančiais duomenimis; nutarties, kuria priteistas laikinas išlaikymas, apeliantė neskundė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi nutarė ištaisyti 2021 m. balandžio 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų sprendime civilinėje byloje Nr. 2-132-494/2021 padarytą rašymo apsirikimą rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipose ir savo motyvus nutartyje paaiškino; apeliantė nurodytos nutarties atskiruoju skundu taip pat neskundė. Pakartotinai paaiškintina, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpis buvo sumažintas nuo 6 iki 4 mėnesių atsižvelgus į tai, kad nuo vasario mėnesio buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovas buvo įpareigotas teikti nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą. Nesumažinus laikotarpio, už kurį skaičiuojamas išlaikymo įsiskolinimas, būtų susiklosčiusi netoleruotina faktinė situacija, kuomet atsakovas už kovo ir balandžio mėnesius būtų sumokėjęs ir laikiną išlaikymą, ir išlaikymo įsiskolinimą, t. y. savo turtinę prievolę būtų įvykdęs du kartus.

Dėl bylos procesinės baigties.

41. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamą procesinį sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, apeliantės E. B. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti šioje nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Kaip minėta, CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Teismas išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisia atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas; taip pat šios išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio civilinėse bylose dydžio.

44. Atsakovas nurodė, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 363 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijoje nurodyto dydžio, todėl, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsakovui iš apeliantės priteisia 363,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliantės E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš apeliantės E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.