- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-556-1020/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22820-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ernestas Rimšelis
- Advokatai
- Dalia Bukelienė, Dalia Bukelienėsu
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. V. ir jo gynėjai advokatei Daliai Bukelienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. V. gynėjos advokatės Dalios Bukelienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 2 metų laidavimo terminą, laiduotoja paskiriant V V.
Remiantis BK 68 ir 72 straipsniu, D. V. uždrausta 2 metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones bei konfiskuotas jam nuosavybės teise priklausantis automobilis „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2018 m. gegužės 7 d. apie 15.40 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volvo XC 90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės etilo alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 3,11 promilės etilo alkoholio).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. D. V. gynėja apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas D. V. priklausantis automobilis.
2.1. Apeliantės įsitikinimu, automobilis tokio pobūdžio byloje negali būti laikomas konfiskuotinu turtu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai negali būti realizuojami be automobilio, todėl šis yra tik vienu iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, o ne nusikalstamos veikos priemone.
2.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018), nuteisto asmens ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės teisinis statusas skiriasi – atleistas nuo atsakomybės asmuo nėra nuteisiamas, todėl nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas taip pat skiriasi. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nors įstatymas numato privalomą turto konfiskavimo pobūdį, tačiau iš paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, jog turto konfiskavimas šiuo atveju yra privalomas. Teismas pirmiausia turėjo įvertinti šios priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl įvertinus teigiamą D. V. charakterizuojančią medžiagą bei tai, jog nuosprendžiu jam taip pat pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, šios priemonės visiškai pakanka tiek nubausti pažeidėją, tiek užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. D. V. atveju paskirtos net 2 baudžiamojo poveikio priemonės pažeidžia proporcingumo principą ir automobilio konfiskavimą daro pertekliniu.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, jog konfiskuojant automobilį apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė – todėl jį konfiskavus bus pažeista ir nekalto asmens nuosavybės teisė. Šeimoje auga mažametis vaikas, kurį tenka vežti į darželį, gydymo įstaigas – automobilis pirmiausia reikalingas jo poreikiams patenkinti, todėl konfiskavus automobilį būtų pažeisti ir teisingumo bei sąžiningumo principai. Be to, automobilis įgytas D. V. sutuoktinei paėmus vartojimo kreditą, o D. V. mėnesinis atlyginimas, atskaičius mokesčius, nesiekia minimalaus mėnesio atlyginimo dydžio, todėl tokias pajamas gaunančiam asmeniui turto konfiskavimas turės itin didelį neigiamą poveikį, nes net atgavęs teisę vairuoti, jis nebus pajėgus nusipirkti automobilio. Dėl visa to, kas minėta, D. V. gynėja nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino automobilį konfiskuotinu turtu, klaidingai aiškino įstatymo normą, leidžiančią skirti turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės; pažeidė kitus teisinius principus, todėl nuosprendžio dalis dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo turi būti panaikinta.
3. Teismo posėdyje D. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir D. V. automobilio konfiskavimas yra teisingas ir pagrįstas.
5. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 3 dalyje apibrėžiama, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinio skundo teiginys, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikaltimas objektyviai negali būti padaromas be automobilio, ir dėl to jis negali būti laikomas šio nusikaltimo padarymo priemone bei būti konfiskuojamas – prieštarauja šiuo aspektu jau suformuotai ir nuosekliai teisminei praktikai. LAT pažymi, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018, 2K-218-648/2018 ir kt.). Taigi apylinkės teismas pripažindamas D. V. automobilį nusikaltimo padarymo priemone laikėsi aktualios teismų praktikos ir įstatymą aiškino teisingai.
7. Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteisto ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens teisinis statusas skiriasi. Pagal LAT praktiką, padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – taikant BK 67 straipsnio 2 dalį, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taigi ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), asmeniui gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Toks sprendimas yra teismo teisė, jis be kita ko gali būti grindžiamas įvertinant teisinių padarinių, kylančių dėl neteisėtos veikos visumą, taip pat taikomų poveikio priemonių tikslus. Tarp jų yra ir siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją (teismų praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas)). Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-719/2018, 2K-114-1073/2018). Remiantis tuo, šioje byloje būtina įvertinti ar D. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra proporcingos ir būtinos siekiant minėtų įstatyme numatytų tikslų.
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas D. V. paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones: teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dviems) metams ir automobilio konfiskavimą. Pabrėžtina, kad D. V. skirto teisės vairuoti atėmimo trukmė lygi BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytam vidurkiui. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors iki šiol D. V. nebuvo teistas, tai nėra jo pirmasis padarytas pažeidimas, susijęs su piktnaudžiavimu alkoholiu. Kaip matyti iš administracinių nusižengimų registro išrašo, praeityje D. V. baustas ir už tai, kad viešoje vietoje – kavinėje, būdamas neblaivus atsisakė atsiskaityti už gėrimus ir girdint kitiems asmenims vartojo necenzūrinius žodžius kavinės darbuotojų atžvilgiu bei atsisakė palikti kavinės patalpas; baustas ir už tai, kad viešoje vietoje dienos metu vartojo alkoholinius gėrimus (b. l. 34-35). Taigi akivaizdu, jog D. V. tam tikrais atvejais piktnaudžiauja alkoholiu, o tai taip pat svarbu sprendžiant dėl ginčijamos teisinio poveikio priemonės tinkamumo ir suderinamumo su kitomis poveikio priemonėmis.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog D. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl jis nepatyrė kitų žymių padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jam nebuvo paskirta bausmė ir jis neturi teistumo. Pažymėtina ir tai, kad D. V. neskirta jokia finansinio poveikio priemonė. Taigi minėtas baudžiamojo poveikio priemonių kompleksas, t. y. teisių atėmimas ir turto konfiskavimas šioje situacijoje, neskiriant D. V. bausmės ir jo nepripažinus kaltu padarius nusikaltimą, jokiu būdu negali būti laikomas neproporcingu (LAT praktikoje yra pavyzdžių, kai už šio nusikaltimo padarymą yra pateisinamas ir trijų baudžiamojo poveikio priemonių komplekso taikymas – be dviejų jau minėtų poveikio priemonių, t. y. konfiskavimo ir teisių atėmimo, skiriama ir piniginio pobūdžio priemonė, pvz. įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018 ir 2K-136-699/2018), todėl D. V. paskirtos poveikio priemonės laikytinos adekvačiomis jo padarytiems nusikalstamiems veiksmams.
10. Nagrinėjamoje byloje teismas negali sutikti, kad turto konfiskavimas galėtų iš esmės pakenkti D. V. šeimos interesams, kad ši priemonė vertinant ir jo šeiminę padėtį būtų aiškiai neproporcinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. V. turi mažametį sūnų, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog konfiskavus automobilį gali būti pažeistos pamatinės teisės principų nuostatos. Šios priemonės skyrimas visuomet tam tikra apimtimi pablogina nusikalstamą veiką padariusio asmens ar jo šeimos turtinius interesus, tačiau tai neišvengiama ir įstatymų leidėjo numatyta nusikalstamos veikos ir taikomos teisinės atsakomybės pasekmė. Asmuo darantis nusikalstamą veiką privalo tą įvertinti, o išimtys nekonfiskuojant automobilio daromos tik tais atvejais, kai tai būtų aiškiai neadekvati ir per griežta priemonė, reiškianti neteisingo teismo sprendimo priėmimą (pvz. konfiskavimas pažeistų neįgalių šeimos narių, kuriems būtina slauga ar jų sveikatos būklė yra sunki ir (arba) kaltininkas ir jo veika yra mažiau pavojingesni nei įprastais atvejais (pvz. apygardos teismų nutartys baudžiamosios bylose Nr. 1A-291-348/2017, 1A-411-238/2017, 1A-499-785/2017). Pažymėtina, jog šiuo atveju D. V. dar iki minėto nusikaltimo padarymo buvo baustas už pažeidimus susijusius su piktnaudžiavimu alkoholiu; esant didesniam nei 3 promilių (dvigubai viršijus ribą, už kurią kyla atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį) neblaivumui, jis automobilį pavojingai manevruodamas vairavo darbo dieną, piko metu – apie 16 val. Vilniaus centre (b. l. 6), taip keldamas realų pavojų eismo ir jo dalyvių saugumui; byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jo šeimos narių sveikatos būklė būti sunki ar egzistuotų kitos ekstraordinarios aplinkybės konstatuoti neišvengiamą transporto priemonės poreikį. Esant tokioms asmenį, jo šeiminę padėtį ir padarytą veiką apibūdinančios aplinkybėms, D. V. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas, siekiant paskirti tinkamą teisinių poveikių priemonių visumą ir užtikrinti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją yra tarpusavyje suderinamas su jam paskirtu draudimu vairuoti transporto priemones ir yra būtina bei proporcinga poveikio priemonė.
11. Minėtų teismo išvadų nekeičia ir apeliacinio skundo argumentai, jog minėtas automobilis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. LAT savo praktikoje jau yra vertinęs analogiškus argumentus ir pažymėjo, kad baudžiamajame procese įstatymai nenumato galimybės spręsti sutuoktinių turto padalijimo ar panašių klausimų, esant turto konfiskavimo pagrindams. Sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl jų sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą civilinio proceso tvarka (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339/2008). Tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“, pvz. pagal BK 72 straipsnio 4 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar bendraturtis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291-699/2016). Taigi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į konfiskuotiną turtą neeliminuoja pagrindo jį konfiskuoti. Įvertinus tai, kad registruotu automobilio savininku buvo būtent D. V., jo žmona, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus, turi galimybę imtis civilinių teisinių priemonių sutuoktinio atžvilgiu. Taigi konstatuotina, jog BK 72 straipsnio nuostatos skundžiamu nuosprendžiu buvo pritaikytos tinkamai, esant įstatyme numatytiems turto konfiskavimo pagrindams bei remiantis nusistovėjusia teismine praktika.
12. Atsižvelgdama į visus aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. V. gynėjos advokatės Dalios Bukelienės skundą atmesti.