Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G., nuteistosios A. R. ir nuteistosios O. O. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje ir paskirta 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką nutarta įskaityti bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendį.

A. R. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje ir paskirta 3 (trejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką nutarta įskaityti suėmimo laiką nuo 2021 m. kovo 15 d. iki 2021 m. balandžio 28 d. ir laikyti, kad A. R. yra atlikusi dalį bausmės – 44 laisvės atėmimo dienas.

O. O. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje ir paskirta 3 (trejų) 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką nutarta įskaityti suėmimo laiką nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2021 m. gegužės 5 d. ir laikyti, kad O. O. yra atlikusi dalį bausmės – 48 laisvės atėmimo dienas.

Patenkintas civilinių ieškovų R. R. ir A. R. civilinis ieškinys ir solidariai iš M. G., O. O. ir A. R. nukentėjusiųjų naudai priteista 420 Eur turtinės žalos atlyginimo ir R. R. bei A. R. po 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nuspręsta išieškoti iš A. R. valstybės naudai 700 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl teisinės pagalbos teikimo.

Nuosprendžiu išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. G. ir O. O. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami grupėje įvykdė plėšimą, o A. R. nuteista už tai, kad suorganizavo plėšimą, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. vasario 12 d. 22.30 val. A. R. parengus nusikalstamos veikos planą, t. y., iš anksto žinodama, kad pas jos uošvius A. ir R. R. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), pufe, yra laikomi pinigai, tokią informaciją perdavus M. G. ir O. O., taksi automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), visiems nuvykus į N. A., A. R. jam ir O. O. parodė savo uošvių A. ir R. R. namą, adresu (duomenys neskelbtini), po ko, A. R. pasilikus laukti taksi automobilyje, jis ir O. O. užsidėję nosį ir burną dengiančias kaukes pasibeldė į namo lauko duris, nukentėjusiajam A. R. jas atidarius, įsibrovė į nukentėjusiųjų A. ir R. R. namus, jis kumščiu du kartus trenkė A. R. į veidą, ištempė jį į lauką ir pridėjęs peilį prie krūtinės grasino pasmeigti, ranka dar 3-4 kartus sudavė į veido sritį, tuo metu O. O. iš nukentėjusiosios R. R. reikalavo pinigų, o jis, palikęs kieme gulintį nukentėjusįjį A. R., įbėgo į namą ir kambaryje buvusiuose pufuose ieškojo pinigų, bet jų neradęs išėjo, o O. O. toliau reikalaujant pinigų, R. R. jai padavė 420 eurų ir bevertį mobilaus ryšio telefoną, ir taip panaudodami fizinį smurtą bei atėmę galimybę nukentėjusiesiems A. ir R. R. priešintis, pagrobė svetimą turtą - bevertį mobilaus ryšio telefoną ir 420 eurų, kuriuos vėliau taksi automobilyje perdavė A. R., o mobiliojo ryšio telefoną išmetė, tokiu būdu jiems padarydami 420 eurų žalą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai atmestini

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. birželio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nusikaltimas kvalifikuotas tinkamai, bausmės nuteistiesiems paskirtos proporcingos padarytam nusikaltimui ir jų asmenybėms.

Dėl nuteistosios A. R. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 180 straipsnio 2 dalį

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Įsibrovimu BK 180 straipsnio 2 dalies prasme suprantamas atviras ar slaptas neteisėtas, neleistinas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą. Neteisėtumas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas be savininko ar kito įgalioto asmens leidimo draudžiama įeiti apskritai (butą, namus, tam tikras įstaigas) arba draudimas galioja tik tam tikram laikui (uždarytas bankas, parduotuvė). Įsibrovimas gali būti padaromas įvairiai: tiek įsilaužiant, t. y., nugalėjus kliūtis, susijusias su daiktų vientisumo pažeidimu (išlaužiant duris, išimant langus ir pan.), tiek ir panaudojant apgaulę (kaltininkui apsimetant elektriku, supirkėju, darbininku ir pan.). Be to, patekimas į gyvenamąją patalpą turint tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą, nors ir pasinaudojant pažintimi su nukentėjusiuoju, yra neteisėtas ir vertinamas kaip patekimas į gyvenamąją patalpą prieš nukentėjusiojo valią.

11. Nors A. R. savo kaltės nepripažino viso proceso metu, tačiau jos kaltė tinkamai įrodyta pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams jų neatkartoja, tačiau atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistosios A. R. atžvilgiu.

16. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y., iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-61-689/2020).

17. Šioje byloje A. R. inkriminuotas organizatorės vaidmuo (BK 24 straipsnio 4 dalis). Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, nustato tarpusavio ryšius, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-511/2022). Pažymėtina, kad kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y., visiškai realizavo BK 180 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – plėšimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015).

18. Byloje neginčijamai nustatyti kitų dviejų nuteistųjų O. O. ir M. G. neteisėti veiksmai, numatyti BK 180 straipsnio 2 dalyje, t. y., kad jie įsibrovė į nukentėjusiųjų namus ir juos apiplėšė. Taip pat byloje neginčytinai nustatyta ir tai, kad šiuos kitų dviejų nuteistųjų veiksmus organizavo būtent A. R., kuri iš anksto žinodama, kad pas jos uošvius nukentėjusiuosius namuose yra laikomi pinigai, konkrečiai pufe, perdavė šią informaciją M. G. ir O. O., po ko, visi kartu taksi automobiliu nuvyko į N. A., kur A. R. parodė savo uošvių A. R. ir R. R. namą, po ko, O. O. ir M. G. įvykdė plėšimą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių O. O. ir M. G. ar kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų savarankiškus, su A. R. nesuderintus veiksmus. A. R. organizuodama nukentėjusiųjų apiplėšimą, bei kaip nustatyta, paskirstydama po plėšimo gautus pinigus, buvo nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, organizatorė, todėl pirmosios instancijos teismas, jos veiksmus kvalifikuodamas ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, įstatymą taikė tinkamai.

20. Kaip matyti, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą A. R. ne kartą reiškė nušalinimą valstybinį kaltinimą palaikiusiai prokurorei, tačiau prašymai buvo netenkinami (Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 26 d. ir 2021 m. birželio 29 d. bei Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimis). Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. spalio 28 d. nutartimi netenkinus A. R. prašymo dėl prokurorės L. Mažeikienės nušalinimo, nurodyta, kad A. R. ieškinys atsakovams Lietuvos Respublikos vyriausybei ir L. Mažeikienei laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei.

21. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui nenušalinti prokurorės nuo baudžiamosios bylos pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Šios konstituciniu lygiu išimtinai prokurorui suteiktos galios detalizuojamos Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje bei BPK 170 straipsnyje. Sisteminė nacionalinių teismų procesinių sprendimų, teismo ir prokuroro nešališkumą reglamentuojančių teisės aktų analizė, atskleidžiant prokuroro vaidmenį baudžiamajam procese ir jam įstatymu suteiktas išimtines procesines galias, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, leidžia kategoriškai teigti, jog prokurorui keliami ne mažesni nešališkumo standartai nei teisėjui. Nušalinimo pagrindai nurodyti BPK 58 straipsnyje. Vertinant nuteistosios teiginius dėl prokurorės šališkumo, pažymėtina, kad šališkumas pirmiausia yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, subjektyviu nusistatymu prieš vieną ar kitą proceso šalį, rodant vienai iš jų palankumą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas prokuroras, esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytoms konkrečioms prokuroro nušalinimo aplinkybėms, tačiau tokių aplinkybių nuteistoji nenurodė, apie jų buvimą duomenų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje. To paties straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad proceso dalyviai gali motyvuotai nurodyti kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių prokuroro nešališkumu, tačiau ir tuo atveju galimas prokuroro šališkumas turi būti grindžiamas ne subjektyvia nuomone, bet objektyviais faktais, patvirtinančiais šališką prokuroro poziciją bylos šalies atžvilgiu. Tokių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nėra pateikta.

22. Nesant konkrečių duomenų apie prokurorės šališkumą, šališkumo konstatavimas taip pat nėra siejamas su prokurorės priimtų sprendimų atlikti tam tikrus procesinius veiksmus atmetimu, kaltinančių įrodymų rinkimu, neatsižvelgiant į teisinančius, veikų kvalifikavimu. Pažymėtina, kad prokuroras yra aktyvus proceso dalyvis, turintis kryptingą poziciją, formuluojantis įtarimus asmeniui ar palaikantis valstybinį kaltinimą. Prokuroro aktyvumas, iniciatyvumas, vykdant funkcijas (įvertinus ir apeliantės akcentuojamas aplinkybes), negali būti traktuojamas kaip prokurorės šališkumo apraiška. Spręstina, kad apeliantės akcentuojamas prokurorės veiksmų subjektyvus, iš esmės paremtas emocijomis vertinimas rodo nesutikimą su prokurorės atliktais veiksmais ir priimtais procesiniais sprendimais ir nesudaro pagrindo prokurorę pripažinti buvus šališka BPK 58 straipsnio prasme. Kaip ir minėta, bylos proceso metu nuteistoji ne kartą kreipėsi į atitinkamas institucijas (prokuratūrą, teismą) dėl prokurorės veiksmų, priimtų sprendimų, jos galimo šališkumo, tačiau prokurorės atliktų veiksmų neteisėtumas ar asmeninis suinteresuotumas nebuvo nustatytas.

23. Atsakant į nuteistosios A. R. baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme iškeltą argumentą pažymima, kad turtinė ir neturtinė žalos priteistinos solidariai iš visų nuteistųjų, kadangi pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (CK 6.279 straipsnio 1 dalis), o bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai, todėl pirmosios instancijos teismas parinko tinkamą civilinio ieškinio atlyginimo formą – solidariąją atsakomybę.

24. Atsakant į nuteistosios A. R. baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme iškeltą argumentą dėl netinkamo bausmių bendrinimo teisėjų kolegija pažymi, kad susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga bei A. R. bausmės individualizavimu, bendrinimo klaidų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta, o be to, pažymėtina ir tai, kad parinktas nuteistajai palankesnis bausmių bendrinimo būdas – apėmimas, todėl keisti apylinkės teismo parinktą bausmių bendrinimo būdą, nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam M. G. paskirtos bausmės

25. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmė - laisvės atėmimas iki septynerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą M. G. skyrė 3 metus 4 mėnesius laisvės atėmimo, t. y., bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis. Galutinę subendrintą bausmę paskyrė 3 metus 8 mėnesius. Taigi, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 41, 54 ir 63 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų M. G. bausmei individualizuoti vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

26. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į tai, kad M. G. padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), būdamas teistas dvylika kartų, teistumui neišnykus. Svarbu tai, kad už analogiškų nusikaltimų pagal BK 180 straipsnį M. G. jau teistas keturis kartus. Be to, baustas administracine tvarka, nedirbantis. Anksčiau jau taikytos realios laisvės atėmimo bausmės M. G. elgesio tinkama linkme nekoreliuoja, jis nesitaiso ir toliau daro nusikalstamas veikas. Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltinamasis visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bei tris atsakomybę sunkinančias aplinkybes - nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktai). Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl papildomai to vertinti kaip išskirtines aplinkybes, t. y., nuteistąjį teigiamai charakterizuojančius duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, atsižvelgusi į tai, jog naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė neišnykus teistumui, o tai rodo, kad iš ankstesnių teistumų teigiamų išvadų jis nedaro ir nesiekia gyventi dorai, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo bausmę, t. y., paskirdamas nuteistajam M. G. galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pakartotinumas bei nuteistojo charakteristika leidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnes bausmes, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nepaisant asmens neigiamos charakteristikos, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

28. Apeliantas, nesutikdamas su paskirta bausme, skunde iš esmės nenurodo jokių pagrįstų argumentų, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Pastarojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi keturis mažamečius vaikus, neatsirado staiga, jos nuteistajam buvo žinomos, tačiau nesulaikė jo nuo jam inkriminuoto pavojingo nusikaltimo padarymo, kas rodo atsainų M. G. požiūrį ne tik į visuomenėje priimtas morales normas ir kitų asmenų teises, tačiau ir į šeimą ir jam artimus žmones. Dėl apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad būdamas laisvėje stengtųsi atlyginti nukentėjusiesiems padarytas žalas, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau paminėta ankščiau, bausmės paskirtis yra labiau orientuota į kaltininko elgesio korekciją bei galimybės daryti naujus teisės pažeidimus apribojimą, ir nors nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas yra svarbi aplinkybė, tačiau šiuo konkrečiu atveju, esant padarytam iš esmės smurtinio pobūdžio nusikaltimui, kai dėl nusikalstamos veikos buvo padaryta ne tik turtinė 420 Eur žala, bet ir nukentėjusiajam A. R. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, negali būti pagrindu nuteistajam švelninti bausmę.

29. Dėl skunde nurodomo argumento, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuostatas, pažymėtina, kad nuteistasis M. G. kaltę pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jos neneigia ir apeliacinius skundu, ir minimo straipsnio klausimą kelia be argumentų, o akcentuodamas bausmės individualizavimo klausimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu nuteistojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio subjektyviu vertinimu ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir M. G. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 3 dalį 180 straipsnio 2 dalį.

30. Dėl BK 24 straipsnio 3 dalies pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neišdėstė M. G. kaip vykdytojo veiksmų, tačiau tai nepaneigia jo veiksmuose esant nusikaltimo vykdytojo sudėties.

31. BK 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Iš M. G. inkriminuoto nusikaltimo matyti, kad nusikaltimo schemoje konkrečiai įvardinti nuteistojo veiksmai: M. G. veikdamas su O. O. nuvyko į nusikaltimo padarymo vietą, įsibrovė į nukentėjusiųjų namą, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo A. R. atžvilgiu ir pagrobė svetimus nukentėjusiesiems priklausiusius pinigus, veikdamas pagal A. R. nurodymus. Darytina išvada, kad M. G. veiksmai atitinka nusikaltimo vykdytojo sampratą BK 24 straipsnio 3 dalies prasme.

Dėl nuteistajai O. O. paskirtos bausmės

32. Dėl apeliantės prašymo paskirti jai švelnesnę bausmę, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

33. Pirmosios instancijos teismas O. O. paskirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: ji, būdama neblaivi ir veikdama tyčia bendrininkų grupėje, padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Taip pat tai, kad anksčiau teista aštuonis kartus, teistumas neišnykęs, bausta administracine tvarka, nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje, turinti neįgalumą (3 t. b. l. 183-194, 196-197, 198, 199). Įvertinta nuteistosios viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad visiškai pripažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir trys jos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktuose: nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, apsvaigusi nuo alkoholio ir būdama recidyvistė. Nuteistajai ne kartą buvo skiriamos su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, taip pat ir realus laisvės atėmimas, tačiau tai, kad O. O. ir vėl nusikalto, rodo, jog skiriamos bausmės jai teigiamos įtakos ir prevencinio poveikio neturėjo.

34. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

35. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti O. O. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai ją nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistosios asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajai O. O. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 3 dalyje 180 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai ir teisėtai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, o esant nustatytai ne tik nuteistosios atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet ir trims jos atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktai), kurios parodo jos didesnį pavojingumą visuomenei, pirmosios instancijos teismo nustatytas paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažesnis nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (BK 61 straipsnio 1, 2, 3 dalys), todėl ją mažinti dar labiau nėra jokio pagrindo. Tokios trukmės bausmė, teismo vertinimu, nėra laikytina per griežta ir ribojančia asmenį labiau, nei tai yra būtina, trukmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nepažeidžia proporcingumo principo. Byloje nenustatyta kokių nors aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad nuteistosios situacija yra išskirtinė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

36. Nuteistosios nurodytas prisipažinimas ir gailėjimasis pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl dar kartą vertinti tą pačią aplinkybę ir šiuo pagrindu švelninti O. O. paskirtą bausmę, nebėra pagrindo. Nuteistosios nurodomas siekis būnant laisvėje kuo greičiau atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, neužkerta kelio to daryti ir būnant laisvės atėmimo vietoje. O be to, byloje nepateikta jokių duomenų, kad dėl turimo neįgalumo O. O. negalėtų atlikti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

37. Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. R. pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 180 straipsnio 2 dalį, O. O. ir M. G. pripažinti kaltais pagal BK 24 straipsnio 3 dalį 180 straipsnio 2 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistiesiems paskirtos bausmės, įvertinus visas būtinąsias bausmės skyrimo procese dominuojančias sąlygas, atitinka nuteistųjų asmenybes bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliacinių skundų argumentai nesukėlė abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nusikalstamos veikos kvalifikacijos, bausmių rūšies bei jų dydžio parinkimo nuteistiesiems pagrįstumo, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ar švelninti paskirtas bausmes nėra jokio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

39. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

40. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi nuteistajam M. G. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas V. Kairys. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi nuteistajai O. O. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas A. Zakrasas. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi nuteistajai A. R. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė S. Kručienė. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. rugsėjo 28 d., 2022 m. spalio 21 d. ir 2022 m. spalio 26 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už nuteistajam M. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 305 Eur išlaidų, už nuteistajai O. O. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 120 Eur išlaidų, už nuteistajai A. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 261,67 Eur išlaidų.

41. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti, į suteiktų paslaugų apimtį, į nuteistųjų amžių ir tai, kad yra darbingi, sprendžiama, kad prašomos priteisti išlaidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti sumos yra pagrįstos, nėra per didelės, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis. Nepaisant paskirtų laisvės atėmimo bausmių, tai neužkerta kelio dirbti pataisos įstaigoje ir gauti pajamų ar atlikus laisvės atėmimo bausmę įsidarbinti ir gauti nuolatines pajamas, t. y., jie turi realias galimybes atlyginti iš jų priteistinas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. G., A. R. ir O. O. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. G. valstybės naudai 305 Eur (tris šimtus penkis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš nuteistosios A. R. valstybės naudai 261,67 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą 67 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš nuteistosios O. O. valstybės naudai 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.