Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Vidmanto Mylės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, sumažinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių aplinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausme, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams ir 40 MGL (2 000 eurų) dydžio bauda.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo momento, vykdant šį nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. O. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. O. neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi, kelia klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės A. O. skyrimo klausimas.

Dėl paskirtos bausmės

5. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-179-693/2019).

6. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

7. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nuteistajam A. O. skirdamas laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo kodekso nuostatų nepažeidė, savo sprendimą motyvavo, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes kaip visumą, nesuteikdamas nė vienai iš jų išskirtinės reikšmės.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, parinkdamas nuteistajam A. O. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į nustatytas dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Be to, individualizuodamas A. O. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, jog apeliantas teistas septynis kartus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų. Nors nuosprendyje nurodoma, kad A. O. dirbantis, tačiau iš SODROS duomenų matyti, kad jis dirbo tik nuo 2022-02-25 iki 2022-03-21, o šiuo metu niekur nedirba (2 t., b. l. 92). Be to, iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiuo metu A. O. atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir kuri galimai buvo padaryta tuoj po šioje byloje nagrinėjamo įvykio. Nors dėl minimos nusikalstamos veikos galioja nekaltumo prezumpcija, kol nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau ši informacija neigiamai charakterizuoja nuteistąjį.

9. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas individualizuodamas A. O. skirtiną bausmę tinkamai taikė aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatant mažesnį nei minėto straipsnio sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Įvertinus išdėstytus motyvus, dar labiau švelninti A. O. paskirtą bausmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, įvertinus prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką bei jo sutikimą, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, nuteistajam A. O. buvo pritaikytas BK 64¹ straipsnis ir paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Pažymėtina, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių minėtame straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. O. nurodo, kad su sugyventine augina nepilnametį sūnų, kurio išlaikymu jis rūpinasi, nes sugyventinė nedirba, jog sugyventinė laukiasi antro vaiko, nors tai patvirtinančių duomenų nepateikė, o reali laisvės atėmimo bausmė apribotų jam galimybę dirbti ir išlaikyti nepilnamečius vaikus. Tačiau šios aplinkybės, atsižvelgiant į jau aptartas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti sušvelninta ar paskirta kitos rūšies bausmė.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

11. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios finansinės padėties. Šiuo aspektu pažymima, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios materialinės padėties – pripažįstama tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų (pvz., nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan.), BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-531/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, neturi pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą aplinkybę. Pagal bylos medžiagą A. O. dirbo tik nuo 2021-09-13 iki 2021-12-14 UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuo 2022-02-25 iki 2022-03-21 UAB „(duomenys neskelbtini)“. Duomenų, kad nuteistasis vėliau būtų ėmęsis konkrečių priemonių susirasti darbą ir gauti lėšas pragyvenimui, byloje nėra. Vertintina ir tai, kad A. O. pagrobė nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę, tai yra ne pirmo būtinumo daiktą. Paties nuteistojo A. O. parodymai patvirtina, kad prieš nagrinėjamą įvykį nuteistasis leido laiką su draugais, kaip nurodė „baliavojo“, t. y. turėjo finansines galimybes nusipirkti alkoholinius gėrimus. Be to, nuteistasis nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jis dirbo prie statybų. Įvertinus šių duomenų visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvykdyta nusikalstama veika buvo sąlygota ne sunkios kaltininko turtinės padėties, o paties kaltinamojo pasirinkto gyvenimo būdo ir siekio lėšų pragyvenimui gauti ne teisėtu, o lengvesniu - nusikalstamu būdu. Pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo ir dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau pažymima, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne, yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Iš aptarto seka, kad sprendžiant klausimą dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, kaip ir dėl asmeniui paskirtos bausmės individualizavimo, privaloma įvertinti visas tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, kurių visuma teismui privalo sudaryti pagrindą manyti, jog būdamas laisvėje asmuo sugebės tinkamai koreguoti savo elgesį ir nedaryti daugiau nusikaltimų. Be to, pažymima, jog teismų praktikoje įtvirtinta, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), būtent konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).???

13. BK 75 straipsnyje nenustatytas tiesioginis draudimas taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokios įstatymo nuostatos. Tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, Nr. 2K-106-511/2017, Nr. 2K-22-628/2018, Nr. 2K-277-495/2019).

14. Kaip jau buvo minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. O. buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą, kuris, remiantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog A. O. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi anksčiau aptartą A. O. asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus bei baustumus administracine tvarka, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, kai jis galimai padarė naują nusikalstamą veiką, kas rodo, jog jis kritiškai savo elgesio nevertina, sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo A. O. paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jam paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį, t y. proporcinga nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumui. Taip pat nėra pagrindo taikyti nuteistojo A. O. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatų ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis dėl A. O. skirtos bausmės yra teisėta ir pagrįsta, keisti nuosprendį nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

16. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022-10-06 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį A. O. sudaro 70,00 Eur ir jos prašoma šią sumą išieškoti iš nuteistojo valstybės naudai.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

18. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. O. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, nuteistasis A. O. nors šiuo metu ir nedirba, tačiau yra pakankamai jauno bei darbingo amžiaus, apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš A. O.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 70,00 Eur, žymiai A. O. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. O. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo A. O. 70,00 (septyniasdešimt) eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.