Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

dalyvaujant prokurorams Pauliui Paukščiui (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones), Alai Petrenko,

nuteistajam K. S. (K. S.), jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams. Taip pat K. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos), už abi nusikalstamas veikas paskiriant jam po arešto bausmę 40 (keturiasdešimčiai) parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką turi būti įskaitytas K. S. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. balandžio 7 d. K. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Ž. (A. Ž.) buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš K. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 181,79 Eur, o solidariai iš K. S. ir A. Ž. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 191,75 Eur turtinei žalai atlyginti. Nuosprendžiu tenkintas civilinės ieškovės MB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys ir iš K. S. MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 278,97 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Iš byloje paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog byloje surinkti duomenys pagrindžia nuteistojo K. S. veiksmuose esančius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, dėl to, apeliantas prašo jį išteisinti dėl šio nusikaltimo. Kita nuosprendžio dalis, kuria K. S. pripažintas kaltu dėl BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, apeliaciniu skundu neskundžiama.

8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

9. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino nuteistojo K. S. atliktus veiksmus, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam paskyrė teisingo bei proporcingo dydžio bausmę.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (atvirosios vagystės)

13. Nuteistojo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad K. S. neįvykdė vagystės, dėl kurios jis pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo teigimu, jis buvo įtikintas pripažinti kaltę, nors šios nusikalstamos veikos nebuvo padaręs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini deklaratyviais, prieštaraujančiais objektyviųjų bylos duomenų visumai, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas K. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo K. S. kaltės įrodytumo.

16. Vertinant po skundžiamo nuosprendžio priėmimo pasikeitusią nuteistojo K. S. poziciją jo kaltės dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kontekste, atkreiptinas dėmesys į apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad K. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme negalėjo detalizuoti nusikalstamos veikos aplinkybių. Pabrėžtina, kad pats K. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, jog neatsimena detalių, tačiau tai paaiškino tuo, kad vartojo alkoholį ir narkotines medžiagas (4 t., b. l. 87, 108). Nuteistojo K. S. teigimu, jis vartojo heroiną (4 t., b. l. 108).

19. Išvadą, kad būtent K. S. įvykdė jam inkriminuojamą vagystę, sustiprina ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys, surinkti tiriant kitą nusikalstamą veiką (BK 178 straipsnio 4 dalis), kurią 2022 m. kovo 4 d. K. S. padarė veikdamas kartu su A. Ž.. Iš mobiliojo ryšio telefonų išklotinių duomenų matyti, kad 2022 m. kovo 4 d., 19:08:50 val., iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) buvo skambinta telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kuris, kaip nustatyta, priklausė A. Ž., t. y. kartu su telefono numeriu (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas tame pačiame įrenginyje, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 160–162). Skambutis buvo užfiksuotas nusikalstamos veikos vietą apimančio telekomunikacijos bokšto (3 t., b. l. 140–144, 172–175). Dėl šios nusikalstamos veikos nuteistasis K. S. savo kaltę pripažino ir neginčija jos apeliacine tvarka.

21. Teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl K. S. pripažinimo kaltu pagrįstumo sustiprina ir ta aplinkybė, kad, kaip matyti iš bylos medžiagoje esančių duomenų, parduotuvei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių striukių vagystę įvykdė asmuo, apsirengęs rusvai žalsvos spalvos striuke, ant kurios kairės rankovės matyti skritulio formos emblema. Pabrėžtina, kad tokios išvaizdos striukę ikiteisminio tyrimo metu savanoriškai pateikė K. S. (3 t., b. l. 117–127). Analizuojant K. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagrindžiančių duomenų visetą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu K. S. asmenybė buvo nustatyta POLIS II naršyklės pagalba. Ikiteisminio tyrimo metu, peržiūrėjus K. S. padarytų administracinių nusižengimų (Nr. 22156252045 ir Nr. 21153535469) medžiagą, nustatyta, kad K. S. vieno nusižengimo darymo metu užfiksuotas kepure, kelnėmis ir batais, panašiais, kaip ir užfiksuoti atliktame ikiteisminiame tyrime esančiuose vaizdo įrašuose. Be to, nustatytas K. S. veido panašumas į administracinį nusižengimą padariusio asmens nuotraukose užfiksuoto asmens veidą (1 t., b. l. 60–62).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie sutapimai, negali būti laikomi atsitiktiniais. Išanalizuoti objektyvūs bylos įrodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir K. S. teisminio bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir neginčijamai patvirtina, kad K. S. įvykdė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Šiame kontekste, atkreipiant dėmesį į apeliacinio skundo argumentą, kad be paties K. S. prisipažinimo nėra daugiau jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, pabrėžtina, jog nuteistojo K. S. kaltė dėl jam inkriminuotos BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos grindžiama ne tik jo paties prisipažinimu ir proceso metu duotais parodymais, tačiau byloje surinktų duomenų visuma, be kita ko, vaizdo įrašuose, mobiliojo ryšio telefonų išklotinėse užfiksuotais duomenimis bei liudytojų parodymais, o pačiais K. S. parodymais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitą įrodomąją bylos medžiagą, taip sudarant nuoseklią įrodomąją grandinę, patvirtinančią, jog būtent K. S. 2022 m. sausio 17 d., apie 20.00 val., atvirai pagrobė svetimą turtą iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. S. jam inkriminuojamą vagystę padarė atvirai. Atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2008, 2K-272-648/2015).

28. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad veikai kvalifikuoti kaip slaptajai vagystei, svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, jog jis veikia slaptai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9-628/2021). Viena iš situacijų, kuomet negali būti daroma išvada, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, yra tada, kai nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, jog veikia slaptai; bei tada, kai minėti asmenys mato ir suvokia kaltininko nusikalstamus veiksmus, tačiau kaltininkas to nemato ir galvoja, kad veikia slaptai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2013, 2K-245-696/2015, 2K-9-628/2021). Pažymėtina, kad teismo spendimą, ar kvalifikuotina vagystė atviroji, lemia ne tai, ar nukentėjusysis arba kitas pašalinis asmuo atpažino kaltininką, o svarbu nustatyti, ar apskritai kaltininko nusikalstami veiksmai buvo pastebėti, o pats kaltininkas tai suvokė. Vadinasi, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad parduotuvės pardavėja neatpažino nuteistojo kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens, nepaneigia K. S. kaltės, kuri įrodyta bylos duomenų visetu. Be to, pabrėžtina, kad parodymas atpažinti, kuris nagrinėjamos veikos tyrimo metu net nebuvo atliekamas, kaip procesinis veiksmas neturi prioriteto prieš kitus įrodomuosius bylos duomenis, o yra vertinamas visumoje.

29. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad byloje neabejotinai įrodyta, jog K. S. inkriminuota striukių vagystė buvo pastebėta parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pardavėjos, kuri suvokė, kad parduotuvės turtas yra grobiamas ir sureagavo į nusikalstamus nuteistojo veiksmus, o atsižvelgiant į paties nuteistojo elgesį, t. y. bėgimą iš nusikalstamos veikos padarymo vietos, nėra pagrindo spręsti, kad jis galvojo veikiantis slaptai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog K. S. svetimą turtą pagrobė atvirai.

30. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu atskirai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl civilinių ieškinių. Atsižvelgusi į tai ir įvertinusi, kad apylinkės teismas teisingai išsprendė civilinio ieškovo MB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio 278,97 Eur sumai (1 t., b. l. 12–17, 18) klausimą, teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu K. S. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nustačius nuteistojo veiksmuose BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pagrindo nuteistąjį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

32. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad K. S. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, vertina jam paskirtos bausmės teisingumą bei pagrįstumą.

33. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad skiriant bausmę atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, skirdamas bausmę, privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

34. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

35. Pabrėžtina, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

36. Nagrinėjamu atveju K. S. pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) (past. – šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis neskundžiamas) numatytas nusikalstamas veikas, kurių sankcijose yra nustatytos alternatyvios bausmės: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį gali būti skiriama bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų; BK 178 straipsnio 4 dalį – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kuri iš nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių ir koks jos dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas.

37. BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendžiu neteisingai paskiriama bausmė. Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinų bausmių klausimą, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis K. S. padarė vieną tyčinį, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą ir du baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei. Skundžiamu nuosprendžiu teisingai konstatuota, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jo atsakomybę sunkina tai, jog viena iš veikų padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, nusikalstamas veikas K. S. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

39. Nuteistojo K. S. apeliaciniame skunde akcentuojamas jo kaltės pripažinimas ir nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes nuteistasis prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir dėl jų gailėjosi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, jog teismas turi nustatyti du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49-976/2020, 2K-153-976/2022). Nagrinėjamu gi atveju, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis K. S. pirminės apklausos metu atsisakė duoti parodymus ir nurodė juos duosiąs tik teisme (2 t., b. l. 113–115). Nors papildomos apklausos metu prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau K. S. pozicija dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos viso proceso metu nebuvo visiškai nuosekli, o tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neleidžia spręsti, jog nuteistasis neabejotinai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje atsisakęs duoti parodymus, K. S. vėliau savo kaltę pripažino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vis dėlto, net ir teigdamas iš esmės pripažįstantis savo kaltę, nurodė, kad po nusikalstamos veikos padarymo jo niekas nesivijo, o parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pardavėja jo nematė. Nors atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui nėra būtinas teisinio veikos kvalifikavimo pripažinimas, tačiau nagrinėjamu atveju nuteistasis neigė atvirą vagystės pobūdį, t. y. vieną iš esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, reikšmingų kvalifikuojant nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo spręsti, jog K. S. pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Tokia nuteistojo pozicija laikytina siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį, o dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, abejotina ir tuo, kad K. S. iš tiesų gailėjosi dėl savo nusikalstamo elgesio ir kritiškai jį vertino. Be to, byloje nenustatyta ir kitos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos alternatyvios atsakomybę lengvinančios aplinkybės sąlygos, kad nuteistasis K. S. būtų padėjęs išsiaiškinti jo padarytas nusikalstamas veikas ar jose dalyvavusius asmenis, kadangi iš esmės nenurodė jokių tyrimui nežinomų aplinkybių, kurių atskleidimas būtų palengvinęs ar pagreitinęs tyrimą ar bylos nagrinėjimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad K. S. savo kaltę pripažino tik tada, kai jo asmenybė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir didelė dalis byloje esančių ir nuteistojo kaltę patvirtinančių duomenų jau buvo surinkta, o tai, be kita ko, verčia abejoti ir K. S. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pripažinimo savanoriškumu, kurio nustatymas yra būtinas sprendžiant dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Atsižvelgiant į nuteistojo elgesį nėra pagrindo teigti, kad jis išgyveno dėl padarytų nusikalstamų veikų, be to, K. S. nesistengė atlyginti civiliniams ieškovams padarytos žalos. Juo labiau, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto, nusikaltimo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

40. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis – 36 metų amžiaus, nedirbantis (2 t., b. l. 65–66), praeityje daug kartų teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka (2 t., b. l. 9–38), daug kartų baustas ir administracine tvarka (2 t., b. l. 39–64).

41. Apkaltinamuoju nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistajam K. S. skirta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo K. S. nusikalstamos veikos negali būti laikomos atsitiktinėmis, kadangi jos yra nuoseklaus, teisei priešingo elgesio, formuojamo antivisuomeninių nuostatų, pasekmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nuteistojo K. S. daromos nusikalstamos veikos yra jo pragyvenimo šaltinis, dėl to bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nes atsižvelgus į byloje nustatytas nusikalstamų veikų padarymą ir paties nuteistojo K. S. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, švelnesnės rūšies bausmė nebūtų pakankama bausmės tikslų įgyvendinimo užtikrinimui. Pabrėžtina, kad net ir nenustačius nuteistojo atžvilgiu atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas skyrė mažesnio dydžio nei pagal sankciją galimas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę.

42. Iš esmės atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad švelnesnėmis nei sankcijoje numatyta griežčiausia – arešto – bausmėmis nebus pasiekti bausmės tikslai ir už BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytus baudžiamuosius nusižengimus, dėl kurių K. S. buvo pripažintas kaltu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad dalyje dėl šių nusikalstamų veikų apylinkės teismo nuosprendis nėra skundžiamas, plačiau dėl to nepasisako.

43. Kaip jau buvo nurodyta, skundžiamu nuosprendžiu K. S. pripažintas kaltu dėl trijų nusikalstamų veikų, todėl, skiriant galutinę bausmę nuteistajam, buvo spręstas bausmių bendrinimo klausimas. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, jeigu padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, taikomas bausmių apėmimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5-689/2019). Kadangi BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika – atviroji vagystė – priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 178 straipsnio 4 dalyje įtvirtina baudžiamojo nusižengimo sudėtis, K. S. padarytos nusikalstamos veikos laikytinos labai besiskiriančiomis pagal pavojingumą ir yra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, dėl to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai taikytas bausmių apėmimo būdas ir nuteistajam K. S. paskirta griežčiausia bausme – laisvės atėmimu – apimtos švelnesnės paskirtos bausmės.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek ir galutinė subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė laikytina teisinga, pagrįsta ir proporcinga, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo svarstyti švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo pagal BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

45. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į skundžiame nuosprendyje išdėstytas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ciniško ir įžūlaus K. S. elgesio teisminio bylos nagrinėjimo metu, dėl kurių, apelianto įsitikinimu, turi būti kreipiamasi į Teisėjų tarybą, nes tai pagrindžia teisėjo šališkumą.

46. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Pabrėžtina, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2017).

47. Nagrinėjamu atveju vertinant šališkumą subjektyviuoju aspektu, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, byloje nėra duomenų, rodančių bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą, o teismo proceso organizavimas ir proceso veiksmų atlikimas nekelia abejonių dėl galimo išankstinio priešiškumo ar palankumo konkrečiai proceso šaliai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas atsižvelgė į cinišką bei įžūlų K. S. elgesį teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau nuteistasis nepagrįstai šiuos teiginius sieja su prokurorės užduotais klausimais, nesusijusiais su nagrinėta byla, bei tariamu teismo šališkumu.

48. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO sistema) esančio 2022 m. birželio 16 d. posėdžio garso įrašo girdėti, kaip K. S., informuotas apie tai, jog kitas teismo posėdis vyks fiziniu būdu ir jis turės būti pristatytas į teismo posėdį, agresyviai ir įžūliai pradeda bendrauti su teisėju, sakydamas „kam man ten važiuot?“, o teismui paaiškinus, jog kaltinamojo dalyvavimas bylos nagrinėjimo teisme metu yra būtinas, K. S. įžūliai atsako, kad, jeigu reikės, susižalos, bet nevažiuos (past. – į teismo posėdį). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis su teismu bendravo įžūliai ir nepagarbiai, todėl bylą nagrinėjusio teisėjo išvada dėl K. S. elgesio teismo posėdžių metu nėra deklaratyvi, juo labiau, nesuponuoja teisėjo šališkumo. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad iš LITEKO sistemoje patalpintų teisiamųjų posėdžių protokolų garso įrašų ir bylos medžiagoje esančių pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo klausiama, ar proceso dalyviai nori pareikšti nušalinimus, o K. S., kaip kaltinamajam, buvo išaiškintos jo teisės, taip pat ir teisė reikšti nušalinimus, tačiau nei pats K. S., nei jo gynėjas nepasinaudojo jiems suteikta nušalinimo teise.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo nepagrindžia ir apelianto argumentai, kad prokurorė teisminio bylos nagrinėjimo metu uždavė nesusijusius su nagrinėjama byla klausimus. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų ir garso įrašų matyti, kad prokurorė K. S. uždavė klausimą dėl 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžio apskundimo, tačiau, nuteistojo vertinimu, šis klausimas nebuvo susijęs su byla ir jis neprivalėjo atsakyti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad ši aplinkybė būtų lėmusio teisėjo neobjektyvumą bylos nagrinėjimo ir nuosprendžio priėmimo metu. Be to, tiek K. S., tiek jo gynėjas galėjo pasinaudoti teise reikšti nušalinimą prokurorei, tačiau to nedarė.

50. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, nenustatė pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, buvo šališkas, dėl to, apeliacinio skundo teiginiai dėl teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti objektyviais duomenimis. Juo labiau nepagrįstu laikytinas apelianto prašymas dėl teisėjo elgesio kreiptis į Teisėjų tarybą. Nenustačius bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo, o apeliaciniame skunde nesant argumentų, pagrindžiančių kreipimosi į Teisėjų tarybą būtinumo, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

51. Iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš nuteistojo K. S. valstybės naudai prašoma išieškoti 183,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

52. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

53. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal BPK 51 straipsnio 3 dalį nuteistojo K. S. gynėja buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė.

54. Sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nuteistojo K. S. apeliacinis skundas netenkintas, tačiau gynėja jam buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas ir, nors buvo organizuojami du posėdžiai, tačiau iš esmės byla pagal nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Atsižvelgdamas į aptartų aplinkybių visumą, tai, kad nuteistasis šiuo metu yra suimtas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš K. S. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo K. S. (K. S.) valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.