Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio studijų fondo ieškinį atsakovei T. S. dėl įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties nevykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

20. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija pagal apeliacinį skundą patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Dėl teismo šališkumo

21. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu ir neobjektyvumu, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.

22. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtu pasinaudojusi savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui. Taigi, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – po 2020-01-16 teismo posėdžio metu teisėjos išsakytų teiginių atsakovei kilo abejonių dėl teismo šališkumo ir neobjektyvumo, atsakovė neįrodinėjo, kad bylą nagrinėjantis teismas gali būti šališkas ir neobjektyvus.

23. CPK 65 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti absoliutūs teismo nušalinimo pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo pats nusišalinti arba jam gali būti pareikštas nušalinimas. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo: 1) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; 2) jeigu jis yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai) ar svainystės ryšiais; 3) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai; 4) byloje, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų atstovas; 5) jeigu jis pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; 6) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras, valstybės ar savivaldybės institucijos atstovas; 7) jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šis sąrašas nėra baigtinis, pagal CPK 66 straipsnį nušalinimo pagrindu gali būti ir kitos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

24. Dėl CPK 66 straipsnyje nurodytų kitų teisėjo nusišalinimo pagrindų Lietuvos Aukščiausiais teismas yra nurodęs, kad minėtas straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį. EŽTT yra išaiškinęs, kad šališkumo buvimas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu nustatomas taikant subjektyvųjį testą, kai atsižvelgiama į tam tikro teisėjo asmeninį įsitikinimą ir elgesį, tai yra ar teisėjas buvo iš anksto nusistatęs ar tendencingas tam tikroje byloje; taip pat taikant objektyvųjį testą, tai yra vertinant, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis turėjo pakankamai saugiklių tam, kad bet kokios teisėtos abejonės jo nešališkumu būtų pašalintos (žr., pvz. EŽTT didžiosios kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Nr. 73797/01, EŽTT 2018 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Nr. 23532/14). Subjektyviuoju aspektu EŽTT jurisprudencija įtvirtina principą, jog daroma prielaida, kad teismas yra be išankstinio nusistatymo ar nešališkas. Daroma prielaida, kad asmeniškai teisėjas yra nešališkas, kol neįrodyta priešingai. Šioms aplinkybėms įrodyti reikia išsiaiškinti, ar teisėjas demonstravo priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Objektyviuoju aspektu turi būti nustatyta, ar, neatsižvelgiant į teisėjo elgesį, yra aiškių faktų, kurie gali sukelti abejonių jo ar jos nešališkumu. Šiuo požiūriu susijusio asmens nuomonė yra svarbi, bet ne lemianti. Lemiama yra tai, ar nuogąstavimai gali būti objektyviai pateisinami. Tai reiškia, kad teismas turi atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nuogąstavimai dėl tam tikrų susidariusių aplinkybių laikytini objektyviai pateisinami šios bylos aplinkybėmis. Objektyvusis aspektas paprastai sietinas su hierarchiniais ar kitais teisėjo ir kitų proceso šalių ryšiais (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Nr. 42095/98; EŽTT 2018 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Nr. 23532/14).

25. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir (ar) prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2020-01-16 vykusio teismo posėdžio garso įrašą ir įvertinęs teisėjos išsakytų teiginių turinį, sprendžia, kad teisėjos išsakyti teiginiai tiek subjektyviuoju šališkumo aspektu, tiek objektyviuoju šališkumo aspektu, nėra pagrindas išvadai, kad teisėja turėjo išankstinį nusistatymą nagrinėjant civilinę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, priėmusios skundžiamą sprendimą, nešališkumu ir objektyvumu.

Dėl ginčo esmės

26. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

27. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl bent viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684-313/2015).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką).

29. Nagrinėjamu atveju šalys paskolos sutarties sudarymo fakto neginčija, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo pagal paskolos sutartį fakto. Apeliantė teigia, kad visą paskolą ieškovui yra grąžinusi. Taigi, pagal prieš tai nurodytą teismų praktiką, nesant ginčo dėl paskolos suteikimo, aplinkybę, jog paskola grąžinta, privalo įrodyti paskolos gavėjas, šiuo atveju – apeliantė (CPK 178 str.).

30. Iš teismui pateiktos paskolos sutarties ir jos priedo skolos ir palūkanų grąžinimo grafiko nustatyta, kad atsakovui buvo suteikta 2500,00 Lt (724,05 Eur) paskola, kurią, kartu su 5 procentų metinėmis palūkanomis – 953,06 Lt (276,02 Eur) palūkanomis, įsipareigojo grąžinti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Pagal paskolos sutarties 3.1 punktą atsakovė paskolą privalėjo pradėti grąžinti ne vėliau kaip po 24 mėnesių nuo studijų baigimo ar nutraukimo ir grąžinti paskolą per 15 metų, grąžinant kas ketvirtį lygiomis dalimis iki ketvirčio trečio mėnesio 10 dienos pagal paskolos grąžinimo grafiką. Paskola laikoma grąžinta, kai išmokama visa jos suma, palūkanos ir delspinigiai. Paskolos sutarties 3.2 punktas numato, kad atsakovė taip pat įsipareigojo mokėti Fondui sutartyje nustatytą ir per ketvirtį apskaičiuotą palūkanų sumą iki ketvirčio trečio mėnesio 10 dienos. Atsakovei suteiktos paskolos grąžinimo pradžia yra 2006 m. III ketvirtis, todėl, pagal paskolos sutarties Nr. 3.1 punktą, atsakovė pirmąją ketvirtinę įmoką turėjo sumokėti iki 2006 m. rugsėjo 10 d. ir toliau mokėti eilines ketvirtines įmokas kas ketvirtį pagal paskolos grąžinimo grafiką. Paskolos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad vėluodamas grąžinti paskolą ar sumokėti palūkanas, paskolos gavėjas pirmiausia turi grąžinti delspinigius, nurodytus paskolos sutarties 3.4. punkte. Pagal paskolos sutarties 3.4. punktą, atsakovė įsipareigojo už laiku negrąžintą paskolą ir laiku nesumokėtas palūkanas mokėti 0,1 dydžio delspinigius per kiekvieną pavėluotą dieną. Paskolos sutarties 4.1 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas turi teisę grąžinti paskolą arba jos dalį anksčiau negu nustatyta paskolos grąžinimo grafike. Sutarties 4.2 punktas numato, kad paskolos davėjas, grąžinęs dalį paskolos anksčiau negu numatyta paskolos grąžinimo grafike, su Fondu pasirašo naują paskolos grąžinimo grafiką, kuriame negrąžinta paskola lygiomis dalimis paskirstoma likusiam paskolos grąžinimo terminui.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai tarp sutarties šalių kyla nesutarimų dėl sutarties sąlygų aiškinimo, teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuojamos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik tada, jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28 punktas).

32. Pažymėtina, kad atsakovė, teigdama, kad jį nepažeidė paskolos sutarties nuostatų ir mokėjimo grafiko, nurodė, kad, nuo 2009 m. IV ketvirčio padidėjus banko mokesčiams, atsakovė, paskolos sutarties nuostatoms nedraudžiant (paskolos sutarties 4.1 p.), pradėjo mokėti didesnes įmokas du kartus per metus, t. y. iš anksto padengiant dviejų ketvirčių įmokas. Savo procesiniuose dokumentuose pateikė kaip vieną iš savo mokėjimų periodiškumo pavyzdžių: 2009 m. IV ketvirtį (66,15 Lt) atsakovei reikėjo sumokėti iki 2009-12-10, o atsakovė 2009-11-26 sumokėjo 131,78 Lt, t. y. laiku sumokėjo 2009 m. IV ketv. įmoką; už 2010 m. I ketvirtį iki 2010-03-10 reikėjo sumokėti 65,63 Lt, o atsakovė gerokai anksčiau sumokėjo 2010 m. I ketv. įmoką. Teisėjų kolegijai įvertinus šiuos duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė aiškino paskolos sutarties nuostatas netinkamai.

33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtą atsakovės mokėjimų periodiškumo pavyzdį, šalių pateiktus rašytinius įrodymus (paskolos sutartį, paskolos grąžinimo grafiką, ieškovo sudarytą atsakovės atsiskaitymo istoriją bei įsiskolinimo ataskaitą, 2017-03-08 ir 2019-06-13 ieškovo siųstų atsakovei įspėjimų kopijas, atsakovės pateiktus mokėjimo dokumentus, atsakovės sudarytą mokėjimų ataskaitos lentelę, atsakovės pateiktus susirašinėjimo su ieškove el. laiškus, šalių teismo posėdžiuose duotus paaiškinimus), konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad atsakovė didžiąją dalį įmokų sumokėjo nesilaikydama paskolos grąžinimo grafiko, t. y. nuo 2009 metų iki šiol atsakovė nesilaikė mokėjimo grafiko ir sutartas mokėjimo grafike įmokas mokėjo periodiškumu ne 4 (keturis) kartus, o 1–2 (vieną–du) kartus per metus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgęs į tai, jog, nuo 2009 m. IV ketvirčio vienu mokėjimu atsakovei pradėjus mokėti kelias ketvirtines įmokas, nesant paskolos sutartyje įvirtintos tokios mokėjimo tvarkos (paskolos sutarties 3.1. ir 3.2 punktai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sumokėjus I metų ketvirtinę įmoką ji įskaitoma pagal grafiką, o likusi įmokėtos sumos dalis įskaitoma kaip paskolos dalies išankstinis grąžinimas, tai reiškia, kad atsakovės paskolos dalis sumažėja, ir atsakovė nėra atleidžiama nuo II, III, IV įmokų mokėjimo pagal grafiką. Atsakovei mokant papildomai, visos įmokėtos sumos apskaičiuojamos įskaitant pagal grafiką įmoką bei kitą dalį kaip išankstinį paskolos grąžinimą. Kitaip tariant, ieškovui gavus didesnę, nei numatyta paskolos grafike įmoką, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, įmokos buvo paskirstomos tokia tvarka: einamojo ketvirčio įmokai pagal grafiką dengti, o likusi įmokėtos sumos dalis įskaitoma kaip išankstinis paskolos dalies padengimas ir sumažinama likusi mokėti paskolos dalis bei nuo mažesnės likusios mokėti paskolos dalies perskaičiuojamos palūkanos. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad, vadovaujantis paskolos sutarties 3.4 punktu, ieškovas pagrįstai apskaičiavo laiku negrąžintos paskolos ir laiku nesumokėtų palūkanų 0.1 dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi atsakovės mokėjimai (taip pat ir kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikti mokėjimų dokumentai) buvo įskaityti ieškovo kompiuterine programa, o atsakovės skola susidarė būtent dėl paskolos sutarties 3.1. ir 3.2. punktuose nustatytos tvarkos nesilaikymo, kai įmokos buvo mokamos ne 4 (keturis) kartus, o 1–2 (vieną–du) kartus per metus. Todėl atsakovės argumentai, kad atsakovė nėra praleidusi tarp šalių suderinto įmokų grafiko, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad, jei atsakovė visas įmokas būtų mokėjusi pagal paskolos sutarties 3.1. ir 3.2. punktuose nustatytą tvarką, tai šiuo metu visa paskola jau būtų išmokėta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas administravo atsakovės įmokėtas sumas naudodamasis kompiuterine programa, pagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl neteisingo įsiskolinimo sumos apskaičiavimo.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, kaip rūpestinga ir atidi sutarties šalis, kilus bent menkiausiems neaiškumams, susijusiems su paskolos sutarties vykdymu, visada galėjo dėl šios priežasties kreiptis į ieškovą ir su juo bendradarbiauti. Tokių duomenų byloje nėra, nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas ne kartą informavo atsakovę apie netinkamą paskolos sutarties vykdymą, tačiau atsakovė kategoriškai su ieškovu nesutiko ir toliau tinkamai nevykdė paskolos sutarties sąlygų, t. y. įmokas mokėjo savo nuožiūra. Bylos duomenys patvirtina, kad iki 2009 metų II ketvirčio atsakovė mokėjo įmokas pagal mokėjimo grafiką, t. y. 4 (keturis) kartus per metus ketvirtines įmokas, o, kaip pati teigė atsakovė, padidėjus banko mokesčiams, atsakovė pradėjo mokėti didesnes įmokas du kartus per metus, t. y. iš anksto padengiant dviejų ketvirčių įmokas. Iš to išplaukia, kad vis dėlto atsakovė suprato paskolos sutarties 3.1. ir 3.2 punktų nuostatų reikšmę, tačiau dėl finansinio pobūdžio priežasčių šių nuostatų tinkamai nesilaikė. Kartu pažymėtina, kad atsakovė, žinodama apie ieškovo keliamas pretenzijas dėl netinkamai vykdomos sutarties, net nepasinaudojo teise keisti paskolos sutarties sąlygų (paskolos sutarties 6.1. punktas).

36. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteistiną sumą apskaičiavo remdamasis šalių nesuderintu ir nepasirašytu įmokų grafiku. Visų pirma, pažymėtina, kad bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu atsakovė teikė prieštaringus paaiškinimus. Viena vertus, atsakovė teigė, jog nepasinaudojo paskolos sutarties 4.1, 4.2. punktuose jai suteikta teise paskolos sumą grąžinti anksčiau nei numatyta, dėl naujo mokėjimo grafiko į ieškovą nesikreipė. Kita vertus, atsakovė teigė, kad ji pasinaudojo paskolos sutarties teise grąžinti paskolą arba jos dalį anksčiau negu nustatyta paskolos mokėjimo grafike ir sumokėjo iš anksto ketvirtines įmokas (keturias įmokas) per vieną–du kartus, t. y. atsiskaitė visiškai už einamuosius metus. Tačiau kaip jau minėta, atsakovė neteisi, teigdama, kad, jai per vieną–du kartus sumokėjus iš anksto visas metų ketvirtines įmokas, ji yra atleidžiama nuo paskesnių tų metų įmokų mokėjimo. Minėta, kad paskolos davėjui grąžinus paskolos dalį anksčiau negu numatyta paskolos grąžinimo grafike, paskolos gavėjas su Fondu pasirašo naują paskolos gražinimo grafiką, kuriame negrąžinta paskola lygiomis dalimis paskirstoma likusiam paskolos grąžinimo terminui (paskolos sutarties 4.2 punktas). Aiškinant šią sutarties nuostatą, svarbu atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 4 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovas pirmame 2013-06-05 siųstame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei nurodė, kad informacija apie suteiktą valstybės paskolą yra perkelta į internetinę svetainę, savitarną: https://studentai.vsf.lt/studentai. Atsakovė neginčija, kad šioje svetainėje buvo įkelta visa informacija dėl paskolos suteikimo, mokėjimo bei įsiskolinimo, įskaitant naujus mokėjimo grafikus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai suponuoja išvadą, kad nuo pirmo ieškovo pranešimo apie paskolos sutarties pažeidimą atsakovė internetinėje erdvėje galėjo susipažinti su naujais paskolos mokėjimo grafikais.

37. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovo atstovai nurodė, kad 2013 metais atsakovė po nurodyto rašto gavimo telefonu aiškino sutarties vykdymo aplinkybes, tačiau laikėsi savo pozicijos mokėti paskolą ne pagal mokėjimo grafiką ir sutarties nuostatas, o pagal pačios klaidingą supratimą, vykdant sutarties 4.1., 4.2. punktų nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės su procesiniais dokumentais pateiktų nuo 2009 metų vykdyto susirašinėjimo su ieškovo darbuotojais el. laiškų turinys patvirtina, jog atsakovė kategoriškai nesutiko su ieškovo pretenzijomis dėl skolos visą šalių komunikavimo laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai lėmė naujo paskolos gražinimo grafiko nepasirašymą tarp šalių. Be to, minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog dėl apeliantės kategoriško nesutikimo su ieškovo apskaičiuota skola tuo metu apskritai neegzistavo naujo paskolos grafiko pasirašymo galimybė. Taigi, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgusi į atsakovės padaryto paskolos sutarties 3.1. ir 3.2. punktų nuostatų pažeidimo pobūdį ir mastą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo sudaryto naujo paskolos grąžinimo grafiko nepasirašymas šios bylos kontekste negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, ir tai nesudaro pagrindo laikyti ieškovo apskaičiuotą įsiskolinimą nepagrįstu ir neteisėtu.

38. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, atsižvelgė į šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis) bei šalių sudarytos paskolos sutarties turinį aiškino, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis. Iš apeliantės apeliacinio skundo turinio matyti, kad, kaip įsitikinusi pati apeliantė, jos mokamos įmokos turėjo būti paskirstomos vadovaujantis CK 6.54, 6.55 straipsnių nuostatomis, taigi, spręsdamas dėl skolos pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis šiomis nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks argumentas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovas, reikšdamas ieškinį, skolos atsiradimo faktą ir įmokų įskaitymo aplinkybes kildino iš paskolos sutarties nuostatų, atsikirsdama į ieškovo ieškinį atsakovė savo nesutikimo motyvus dėl įmokų įskaitymo taip pat kildino iš paskolos sutarties nuostatų, kitaip tariant, šalys nekėlė klausimo dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos nei buvo numatyta paskolos sutartyje. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką įmokų paskirstymo tvarkos pagrįstumas visada vertinamas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai yra į tai, ar šalys buvo nustačiusios sutartyje įmokų paskirstymo tvarką, kokios buvo sutartinės sąlygos bei šalių veiksmai, vykdant sutartį (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017). Pažymėtina, kad teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Dėl to teismas negali savo nuožiūra grįsti savo sprendimo aplinkybėmis, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Nagrinėjamu atveju spręstina, kad pirmosios instancijos teismui, priimant skundžiamą sprendimą, nebuvo pagrindo peržengti ginčo šalių nustatytų ribų. Kaip jau minėta šioje nutartyje, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis), dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija nepasisako.

39. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymų visumą, tinkamai taikė materialines teisės normas, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė visos paskolos (įskaitant apskaičiuotas palūkanas ir delspinigius) ieškovui nėra grąžinusi. Taip pat konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma leido teismui daryti pagrįstą išvadą dėl esminio paskolos sutarties pažeidimo iš apeliantės pusės kaip pakankamo pagrindo nutraukti sutartį.

40. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės veiksmai nagrinėjamoje byloje atitiko esminio sutarties pažeidimo sąvoką, o tai neleido ieškovui tikėtis tolesnio sutarties vykdymo, ir tai sudarė pagrindą nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį.

41. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.