Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Algimanto Kukalio, ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. L. ir K. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimo ir 2023 m. rugsėjo 28 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. L. ir K. L. patikslintą ieškinį atsakovams E. M., R. B. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei atsakovų E. M. ir R. B. patikslintą priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovai V. L. ir K. L. (toliau abu kartu – ir ieškovai arba apeliantai) ir atsakovai R. B. ir E. M. yra 0,6009 ha (arba 6 009 kv. m) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav. (toliau – ir ginčo žemės sklypas) bendraturčiai. Ieškovams nuosavybės teise priklauso 3752/6009 dalis (arba 3 752 kv. m), atsakovui E. M. – 1525/6009 dalis (arba 1 525 kv. m), o atsakovui R. B. – 244/2003 dalis (arba 732/6009 dalis, arba 732 kv. m) ginčo žemės sklypo. Ginčo žemės sklype yra gamybos paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas šifru 1P1p, kuriame atskirais turtiniais vienetais įregistruotos patalpos, priklausančios ieškovui ir atsakovams: ieškovo V. L. vardu įregistruotos patalpos: negyvenamoji patalpa – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav. ir negyvenamoji patalpa – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav.; atsakovo R. B. vardu įregistruotos patalpos: negyvenamoji patalpa – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav.; atsakovo E. M. vardu įregistruotos patalpos: negyvenamoji patalpa – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav. ir negyvenamoji patalpa – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav.

25. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Ž. T. Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertinamas viso teismo sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik tuo atveju, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis.

26. Išanalizavusi civilinės bylos duomenis bei įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą ginčo klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes, taikė bylai aktualias teisės normas, rėmėsi tinkama teismų praktika ir pateikė savo išvadas dėl šalių pareikštų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamame teismo sprendime argumentuotai pateikė pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nemotyvuotumo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs.

27. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų teiginiais dėl atsakovų argumentų perrašymo, pažymi, kad natūralu, jog bylos šalys turi priešingą poziciją dėl byloje nagrinėjamų klausimų, kurią siekia pagrįsti į bylą teikdamos rašytinius įrodymus bei procesiniuose dokumentuose nurodydamos savo poziciją pagrindžiančius argumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimo motyvavimas, kai, pritardamas kurios nors iš šalių pozicijai, priimdamas procesinį sprendimą, teismas pasiremia tos šalies pateiktais argumentais, neturėtų kelti abejonių dėl teismo objektyvumo ir teismo procesinio sprendimo neteisėtumo.

28. Prieš vertinant skundžiamą sprendimą, pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Vien apeliantų nesutikimas su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius duomenis ir šalių paaiškinimus, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išsprendė ieškovų reikalavimą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu nustatymą pagal jų pateiktą planą. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo tariamai padarytų proceso teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savą faktinių aplinkybių interpretaciją. Apeliantai iš esmės siekia, kad pagal byloje pateiktus įrodymus būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė klausimą išsprendęs pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė nuostatas, kuriomis reglamentuojamas įrodymų vertinimas, t. y. to neįrodžius, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis bylos medžiaga.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

30. Bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą (bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo), taip pat bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas (teisę naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir pareigą jį išlaikyti, teisę didinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį, pirmumo teise pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, teisę atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės) reglamentuoja CK 4.75–4.81 straipsniai.

31. Teismas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką nustato tik bendraturčiams nesusitarus (CK 4.75 straipsnis 1 dalis) ir, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-695/2019).

32. Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Taigi, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinių santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis) ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ar kitų sąlygų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

33. Byloje nustačius, kad yra poreikis ir būtinybė nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką, spręstinas klausimas dėl to, kokia naudojimosi žemės sklypu tvarka (ieškovų ar atsakovų) būtų patogiausia bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Akcentuotina, kad ieškovai prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Vilkaviškio architektūros biuras“ 2023 m. gegužės 15 d. m. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą M1:500, pagal kurį: ieškovams V. L. ir K. L. paskirti naudotis atskirai 2003 kv. m bei 1191 kv. m žemės sklypo dalis, pažymėtomis indeksu L; atsakovui E. M. paskirti naudotis atskirai 283 kv. m bei 803 kv. m žemės sklypo dalis, pažymėtas indeksu M; atsakovui R. B. paskirti naudotis atskirai 9 kv. m ir 366 kv. m žemės sklypo dalis, pažymėtas indeksu B; ieškovams V. L., K. L. ir atsakovams E. M., R. B., paskirti bendrai naudotis: 471 kv. m ploto bendro naudojimo keliu, plane pažymėtu indeksu 1 (ieškovams ir atsakovams po 157 kv. m); 36 kv. m bendro naudojimo plotu, plane pažymėtu indeksu 3 (ieškovams bei atsakovams po 12 kv. m); 27 kv. m bendro naudojimo plotu, pažymėtu indeksu 4 (ieškovams ir atsakovams po 9 kv. m); 606 kv. m. ploto plotu po pastatu, plane pažymėtu indeksu 2 (ieškovams 378 kv. m, atsakovui E. M. 154 kv. m, atsakovui R. B. 74 kv. m); ieškovams V. L., K. L., ir atsakovui E. M. paskirti bendrai naudotis 4 kv. m ploto bendro naudojimo plotu, plane pažymėtu indeksu 6 (ieškovams ir atsakovui po 2 kv. m); atsakovams R. B. ir E. M. paskirti bendrai naudotis 210 kv. m bendrojo naudojimo plotu, plane pažymėtu indeksu 5 (abiem atsakovams po 105 kv. m). Atsakovai prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gegužės 23 d. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, pagal kurį: ieškovams V. L. ir K. L. asmeniniam naudojimui bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise paskirti naudotis žemės sklypo dalį, plane pažymėtą L/2017 kv. m, žemės sklypo dalį, plane pažymėtą L/1205 kv. m, atsakovui E. M. asmeniniam naudojimui paskirti naudotis žemės sklypo dalį plane pažymėtą M/288 kv. m, žemės sklypo dalį plane pažymėtą M/821 kv. m; atsakovui R. B. asmeniniam naudojimui paskirti naudotis žemės sklypo dalį, plane pažymėtą B/9 kv. m, žemės sklypo dalį, plane pažymėtą B/387 kv. m; atsakovams E. M. ir R. B. bendrai paskirti naudotis žemės sklypo dalį plane pažymėtą d/220 kv. m (kiekvienam atsakovui tenkanti naudojimo dalis – po 110 kv. m); ieškovams V. L. ir K. L., atsakovams E. M. ir R. B. bendrai paskirti naudotis žemės sklypo dalį, plane pažymėtą A/606 kv. m (po pastatu, ieškovams V. L. ir K. L. bendrai tenkanti naudojimo dalis - 378 kv. m, atsakovui E. M. tenkanti naudojimo dalis - 154 kv. m, atsakovui R. B. tenkanti naudojimo dalis – 74 kv. m); žemės sklypo dalį, plane pažymėtą C/384 kv. m (bendro naudojimo įvažiavimas, ieškovams bendrai ir atsakovams tenkanti naudojimo dalis - po 128 kv. m); žemės sklypo dalį plane pažymėtą C/36 kv. m (bendro naudojimo plotas prie pastato, ieškovams bendrai ir atsakovams tenkanti naudojimo dalis - po 12 kv. m), žemės sklypo dalį, plane pažymėtą C/36 kv. m (bendro naudojimo takelis praėjimui iki elektros apskaitos prietaisų, ieškovams bendrai ir atsakovams tenkanti naudojimo dalis - po 12 kv. m).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek ieškovų, tiek atsakovų į bylą pateiktus naudojimosi žemės sklypu tvarkos planus, taip pat atsižvelgdama į susiklosčiusią faktinę bylos situaciją, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovų pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planas dėl bendro naudojimo pravažiavimo kelio atitinka anksčiau aptartus principus ir kriterijus (nutarties 30 – 31 pastraipos). Tokias išvadas teisėjų kolegija daro visų pirma atsižvelgdama į tai, kad ieškovų prašoma nustatyti bendro naudojimo dalis (471 kv. m ploto) yra nepagrįstai per didelė. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ieškovų siūlomą naudojimosi tvarką, bendro naudojimo sklypo dalies (įvažiavimo) plotis yra 6,09 metro, o atsakovų siūlomas įvažiavimo plotis yra 5,10 metro (nuo taškų 24 - 20 iki taškų 21 - 23 įvažiavimas platėja nuo 5,10 m. iki 6 m) . Šiuo atveju yra svarbu pažymėti, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas yra būtinas tuo tikslu, kad būtų sudaryta galimybė atsakovams patekti į jiems priklausančias žemės sklypo dalis, pastatų dalis, ieškovams – pastatų dalį, todėl laikytina, kad vien tik įvažiavimui nustatyti 6,09 metro įvažiavimo plotį būtų nei racionalu, nei ekonomiška.

37. Nors ieškovai siekia nustatyti 6,09 metro įvažiavimo plotį tuo tikslu, kad žemės sklype vyksta didelių gabaritų transporto priemonių judėjimas ir toks judėjimas yra aktualus visų trijų šalių interesais, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi susiklosčiusią situaciją konstatuoja, kad ir ieškovų nurodomomis aplinkybėmis nėra pagrindo vadovautis nei 2002 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-66 patvirtintu „Didžiausiųjų leidžiamų naudojantis keliais ir transporto priemonių ar jų junginių techninių parametrų aprašu“, kuris numato, kad didžiausi leidžiami krovininių transporto priemonių ilgiai yra ir nuo 12 m iki 25 m, o pločiai nuo 2,55 m iki 2,6 m, nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. Dl-309 patvirtintu STR2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“, kuriame įtvirtinti esminiai principiniai tokio sklypo naudojimo reikalavimai, nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. Dl-933 patvirtinto STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimais, numatančiais pagrindinių susisiekimo linijų klasifikaciją, nes bendro naudojimo pravažiavimo kelio nustatymas, kai nustatoma naudojimosi žemės sklypu tvarka, nėra nei sandėliavimo pastatų projektų sklypo sutvarkymo dalis, nei inžinerinis statinys – gatvė ar kelias, kuriems gali būti taikomi paminėtų teisės aktų reikalavimai. Pažymėtina, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-338 patvirtintų Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 148.6 papunktis numato, jog kelio privažiuoti prie pastato plotis turi būti ne siauresnis kaip 3,5 m, kai tuo tarpu atsakovų siūlomame variante privažiavimas prie negyvenamųjų patalpų – dirbtuvių yra 5 m pločio. Gaisrinės saugos reikalavimų 148 punktas kelio sąvoką vartoja ne statinio projektavimo prasme, o kaip privalomą privažiavimą prie pastato. Kita vertus, byloje pateikti įrodymai (nuotraukos, liudytojų parodymai, atsakovų paaiškinimai) nepatvirtina ieškovų aiškinimo, kad ginčo žemės sklype nuolat vyksta intensyvus sunkiasvorių automobilių, vienu metu važiuojančių skirtingomis kryptimis judėjimas, tuo pat metu yra pėsčiųjų ir dviračių judėjimas pravažiavimo keliu. Hipotezėmis grindžiamas ieškovų aiškinimas apie tai, kad nagrinėjamu aspektu atsakovų pateiktas planas neatitinka saugaus eismo reikalavimų, kelia pavojų tiek transporto, tiek pėsčiųjų saugumui, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų plane numatytas 5 m pločio pravažiavimas pakankamas ne tik transporto priemonėms judėti viena kelio juosta, saugiai prasilenkti dviem lengviesiems automobiliams, nekalbant apie dviratininkus, pėsčiuosius.

38. Be to, nustačius tokią didelę bendro naudojimo dalį, kokią nurodo ieškovai (471 kv. m ploto), būtų neproporcingai sumažintos atsakovų asmeniškai naudotinos žemės sklypo dalys, kurias pagal ieškovų siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planą šalys galėtų naudotis išimtinai savo nuožiūra. Tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju, kai bendraturčių nuosavybės teise valdomos žemės sklypo dalys yra skirtingo dydžio. Nustačius įvažiavimo plotą pagal ieškovų siūlomą planą, atsakovams asmeniniam naudojimui tektų mažiau po 29 kv. m ploto žemės sklypo, kuris jiems atitektų pagal jų siūlomą planą, ir kuris, atsižvelgiant į bendraturčių turimas žemės sklypo dalis, sudaro 3,96 procento nuo atsakovo R. B. turimos sklypo dalies, 1,9 procento nuo atsakovo E. M. turimos sklypo dalies, ir 0,77 procento nuo ieškovų turimos sklypo dalies. Pažymėtina, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tikslas ir yra kiekvieno bendraturčio izoliuotų dalių turėjimas, vadinasi, efektyvesnis ir racionalesnis būdas yra tuomet, kai bendro naudojimo dalis yra mažesnė, o asmeninio naudojimo dalis – didesnė, todėl atsakovų siūlomas planas su mažesne bendro naudojimo dalimi yra racionalesnis.

39. Galimybė naudoti gamybos paskirties patalpas savaime nereiškia, kad visada turi būti galimybė prie tokios paskirties patalpų privažiuoti vienos ar kitos rūšies motorinėmis transporto priemonėmis. Dėl tokio būtinumo sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir patalpose vykdomos veiklos ypatumus. Apeliacinio skundo argumentais nepaneigiamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovai patalpoje (duomenys neskelbtini) (jos plotas 10,76 kv. m, 9,20 + 1,56 = 10,76) jokios gamybinės veiklos nevykdo, ieškovas visada palikdavo savo automobilį prie kitų jam priklausančių patalpų (vietoje, kuri ieškovų plane pažymėta taškais 44-43) ir pėsčiomis pasiekdavo įėjimą į patalpas (duomenys neskelbtini); daug metų prie ieškovų patalpų neprivažiuodavo jokios transporto priemonės; atstumas nuo taško, ieškovų plane pažymėto 43, iki ieškovų patalpų durų yra vos 15 m. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta remiantis atsakovų argumentais, kad ieškovai siekia sudaryti sau asmeniškai patogesnes, bet ne būtinas sąlygas naudojantis žemės sklypu – būtent privažiuoti prie įėjimo, o ne prieiti. Įvertinęs abiejų šalių pateiktus planus, byloje surinktais įrodymais nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas pagal jų pateiktą planą nustatyti 2,50 m pločio pravažiavimą nuo pastato sienos (pagal ieškovų planą prasidedantis nuo taškų 43-30) iki jam priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstas, o atsakovų reikalavimas nustatyti 1,30 m pločio praėjimą nuo pastato sienos, atsakovų plane pažymėtą taškais 31-34-33-36-37-38, yra pagrįstas. Nesutikti su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006), o privažiavimo prie nuosavybės teise priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini) atitinkamomis transporto priemonėmis būtinumo ieškovai byloje neįrodė.

40. Bendram naudojimuisi paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).

41. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovai, tiek atsakovai pateiktuose planuose numatė bendro naudojimo žemės sklypo dalį, reikalingą statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį, t. y. patekimo į priklausančias patalpas užtikrinimui: ieškovų plane tam numatyta 27 kv. m (šią dalį paskirsto šalims po 9 kv. m), atsakovų plane tam numatyta 36 kv. m (šią dalį paskirsto šalims po 12 kv. m). Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir pačių ieškovų anksčiau teiktuose planuose buvo siūlymai nustatyti bendro naudojimo sklypo dalį prie pastato 36 kv. m (IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. gegužės 22 d. planas) arba išdalintą lygiomis dalimis (1/3) po 13 kv. m (t. y. 39 kv. m)(UAB „Geopora“ 2021 m. rugsėjo 28 d., 2022 m. sausio 18 d., 2022 m. vasario 18 d. planai), sklypo forma vizualiai artima atsakovų siūlomai. Taigi, patys ieškovai sutiko ir pripažino, kad statiniui eksploatuoti reikia 36 ar 39 kv. m ploto žemės sklypo dalies. Ir tik aktualiame plane ieškovai siūlo tam skirti 27 kv. m ploto, keičia sklypo konfigūraciją. Įvertinus visa tai, o taip pat aktualų atsakovų pateiktą planą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų planas yra artimas tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi žemės sklypu tvarkai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovų pateiktame plane 27 kv. m ploto bendram naudojimui suformuota sklypo dalis yra sudėtingos formos, dėl ko vietoje būtų sunku nustatyti, kur ji prasideda, kur baigiasi, t. y sunkiai įgyvendinama. Nagrinėjamu aspektu teismo vertinimas, kad ieškovų reikalavimas dėl 27 kv. m ploto paskyrimo statiniui eksploatuoti yra nepagrįstas, o atsakovų reikalavimas (36 kv. m) vertintinas kaip pagrįstas, dėl pakankamai nedidelio ploto skirtumo – 3 kv. m ((36 : 3) – (27 : 3) = 3) sumažėjimo kiekvieno bendraturčio asmeninio naudojimo dalies, iš esmės nepaneigia 22 nutarties pastraipoje pateiktų išaiškinimų, kuomet kiekvieno bendraturčio asmeninio naudojimo dalis pagal ieškovų planą sumažėtų 29 kv. m, tuo pačiu užtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyrą ir poreikių patenkinimą. Spręsti apie aiškios nusistovėjusios faktinės naudojimosi žemės sklypo dalimi tvarkos pakeitimą į neaiškios ir netaisyklingos formos sklypo nedidelių dalių suformavimą, kaip to pageidauja ieškovai, reikštų chaotiškos situacijos sukūrimą sklype ir bendraturčių naujų ginčų užprogramavimą.

42. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovai siekia nustatyti 4 kv. m jų plane pažymėtą taškais 50-46-47-48-49 sklypo dalį bendram ieškovų ir atsakovo E. M. naudojimui tuo tikslu, kad turėtų galimybę patekti prie išorinės jiems priklausančių patalpų sienos. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad su statinio eksploatacija poreikiams tenkinti reikia skirti 4 kv. m bendro naudojimo žemės sklypo plotą. Vien pats faktas, kad ieškovams priklausančių gamybinių dirbtuvių išorinės sienos 2,9 m ribojasi su atsakovui E. M. skiriama žemės sklypo dalimi neįrodo kliūčių eksploatuoti pastatą pagal paskirtį ir dėl to yra ieškovų ir atsakovo E. M. ginčas.

43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos pažeidžiant CPK 98 straipsnį.

44. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas bendrai reglamentuotas CPK 93 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

46. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, teismas visų pirma nustato, kokias išlaidas patyrė bylą laimėjusi šalis. Remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, teismas nustato, ar šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, ar nėra išlaidavimo požymių. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, atitinkančios išlaidavimo požymius, teismas sumažina atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki pagrįsto. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos ir pagrįstos, teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir šį straipsnį aiškinančia kasacinio teismo praktika, įvertina, ar nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tuo atveju, kai yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas pritaiko principo „pralaimėjęs moka“ išimtį ir užtikrina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas būtų sąžiningas. Jeigu teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių, teismas priteisia šalies realiai patirtų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą atlyginimą.

47. Kaip matyti iš procesinės bylos eigos, byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos teisme ir antrą kartą pirmosios instancijos teisme. Ieškovas pareikštą ieškinį dėl pripažinimo teisės be atsakovų sutikimo atlikti veiksmus (Marijampolės apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-85-831/2022), atsakovams byloje pareiškus priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, vėliau byloje tikslino 6 kartus, atsakovai priešieškinį tikslino 3 kartus. Teisėjų kolegija byloje nenustatė nei vienos iš bylos šalių netinkamo procesinio elgesio, nei kitų pagrindų, kurie leistų taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas. Įvertinus Rekomendacijose nurodytus užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydžius, taip pat bylos eigoje atliktus procesinius veiksmus bei teismui pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, spręstina, kad jų patirtos išlaidos yra protingos ir būtinos bei neviršija Rekomendacijose nustatytų užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydžių, todėl pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas dėl atsakovams iš ieškovų priteistų bylinėjimosi išlaidų (tame tarpe ir dėl jų dydžio) yra teisėtas ir pagrįstas.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

50. Atmetus apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantų (ieškovų) patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

51. Iš kiekvieno ieškovo atsakovui E. M. priteistina po 211,75 Eur ir iš kiekvieno ieškovo atsakovui R. B. priteistina po 211,75 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad atsakovų advokatė parengė vieną bendrą atsiliepimą į ieškovų apeliacinė skundą, tačiau bendra atsakovų patirtų išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus jų dydžio, šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir 2023 m. rugsėjo 28 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovės K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 211,75 Eur (du šimtus vienuolika eurų 75 ct) iš kiekvieno atsakovui E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovės K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 211,75 Eur (du šimtus vienuolika eurų 75 ct) iš kiekvieno atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.