- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-22
- Bylos Nr.
- 1S-133-531/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-42856-24
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. L. bei V. G. P. atstovo advokato L. Ž. skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. lapkričio 19 d. nutarties teisėtumo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. 2025 m. gegužės 28 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose Kupiškyje gautas Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Rokiškis) prokurorės D. S. – M. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos perdavimo su kaltinamuoju aktu kuriuo A. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, dėl to kad, jis, būdamas dviejų jegdterjerų veislės šunų vardu B ir L laikytojas, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir GGAĮ) 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto, pagal kurį gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, kad šunys nesukeltų grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai ar turtui ir Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2021m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Gyvūnų laikymo Kupiškio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 39 punkto, pagal kurį uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos neišbėgs, reikalavimus, su šunimis elgėsi neatsargiai (nusikalstamai nerūpestingai) ir neužtikrino, kad šunys nesukeltų grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad šunys būtų laikomi saugiai ir tinkamai pririšti vedžiojant, nesiėmė būtinų atsargumo priemonių ir neužtikrino, kad šunys neuždaroje žemės valdoje nesukeltų grėsmės žmonių gyvybei ir sveikatai, todėl 2024-10-23 apie 9 val., (duomenys neskelbtini) į kelią išbėgę A. Š. laikomi šunys B ir L užpuolė keliu einančią V G. P., kando jai į kojas, parvertė ant žemės ir ant žemės, gulinčiai kando į įvairias kūno vietas, taip padarydami daugines kastines – plėštines žaizdas kairėje ausyje, abiejuose žastuose, dilbiuose su kairio dilbio tiesiamųjų III, IV piršto sausgyslių raumenų pažeidimais, kąstines – plėštines žaizdas blauzdose, dešiniajame sėdmenyje, taip dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios V G. P. sveikatą.
2. 2025 m. lapkričio 19 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai Kupiškyje priėmė nutartį, kuria baudžiamąją bylą perdavė Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai trūkumams - pažeidimams pašalinti. Tokį sprendimą teismas priėmė motyvuodamas, jog byloje netirtos aplinkybės, dėl ko šunų vakcinacijos pažymėjimuose kaip laikytojas, tai yra savininkas pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, nurodomas ne kaltinamasis A. Š., bet jo sūnus M. Š., gyvenantis toje pat (duomenys neskelbtini) esančioje sodyboje, kaip ir kaltinamasis A. Š., o prašymas 2024 m. spalio 24 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniam skyriui dėl šunų paženklinimo mikroschemomis ir įregistravimo buvo pateiktas kitą dieną po įvykio, kurio metu buvo sužalota V. G. P..
3. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės prokuroro L. L. pateiktu skundu prašoma panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje nutartį ir bylą grąžinti Panevėžio apylinkės teismui nagrinėjimui tęsti.
Šalies argumentai
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendimą baudžiamąją bylą perduoti prokurorui pirmos instancijos teismas priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 254 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pažymima, kad šiuo pagrindu baudžiamojo byla perduodama prokurorui, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą.
3.2. Toliau skunde detaliai aprašoma bylos nagrinėjimo teisme eiga, teigiant, kad iki pat skundžiamos nutarties priėmimo valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė nebuvo kokiu nors būdu (raštu ar žodžiu) teismo informuota, kad teismo nuomone yra trūkumų, neaiškumų, trukdančių nagrinėti bylą iš esmės bei joje priimti procesinį sprendimą.
3.3. Akcentuojama, jog remiantis kasacinio teismo praktika, bylos grąžinimas prokurorui galimas tik tuo atveju, kai teismas atsiduria teisinėje aklavietėje ir pats būdamas aktyvus, negali šių trūkumų ištaisyti bei tai trukdo priimti teisėtą galutinį procesinį sprendimą.
2. N. V. G. P. atstovas advokatas L. Ž. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje nutartį ir atnaujinti įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme.
4.1. Nukentėjusiosios atstovo manymu, būtent pirmosios instancijos teismas padarė esminį pažeidimą, nes susipažinęs su byla ir kaltinamuoju aktu, nenustatė jokių trūkumų, nusprendė ir perdavė bylą nagrinėti teisme, atliko įrodymų tyrimą - apklausė gydytojus, nukentėjusiąją, liudytojus, išklausė baigiamąsias kalbas - ir tik po to, konstatavęs, kad ikiteisminis tyrimas nepakankamai išsamus, bylą grąžino prokurorui. Tokia teismo pozicija prieštarauja BPK 287, 295 ir 300 straipsniuose įtvirtintai aktyvaus teismo pareigai, nes teismas, užuot atlikęs papildomus, teismo manymu trūkstamus procesinius veiksmus ir pats išsiaiškinęs trūkstamas aplinkybes, atsisakė vykdyti teisingumą ir pasyviai perkėlė tokią pareigą prokuratūrai, nors įstatymas įpareigoja priešingai.
4.2. Toliau skunde pažymima, kad kaltinamuoju aktu asmuo buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Manytina, kad bylos medžiaga patvirtina, kad kaltinamajame akte buvo aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, atitinkančios šios veikos požymius, t. y. aiškiai nurodyti veiksmai, kuriais asmuo kaltinamas padaręs nustatytą nusikaltimą, pasekmės, kurios kilo dėl šių jo veiksmų, nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta. Toks aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 138 straipsnio 1 dalies, dispoziciją. Vadovaujantis kasacinio teismo vertinimu analogiškose bylose, tokiais atvejais pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus, atitinkantis jam įstatymo, taip pat ir BPK 219 straipsnio 5 punkto, keliamus reikalavimus bei nepažeidžiantis kaltinamojo teisių į gynybą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-628/2023).
Šalies argumentai
4.3. Tikinama, kad teismas itin sureikšmino gyvūno savininkystės (nuosavybės) klausimą. Nurodoma, jog šioje byloje svarbu atskirti gyvūno savininko ir faktinio valdytojo (laikytojo) sąvokas, nes jos nėra tapačios ir jų painiojimas lemia neteisingas išvadas dėl atsakomybės ir perteklinių veiksmų atlikimo poreikį. Pagal gyvūnų gerovės ir apsaugos teisinį reglamentavimą gyvūno savininkas yra asmuo, kurio nuosavybės teise gyvūnas įregistruotas atitinkamame registre, tačiau faktinis valdytojas yra tas, kuris realiai gyvūną laiko, prižiūri, ar kitaip juo rūpinasi nepriklausomai nuo to, ar jis įregistruotas jo vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje (Nr. 2K-8-648/2023) aiškiai konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei dėl su gyvūno nepriežiūra susijusių veikų kilti nebūtina nustatyti formaliojo savininko, nes pakanka nustatyti faktinį gyvūno laikytoją (valdytoją), t. y. asmenį, kuris realiai vykdė ar turėjo vykdyti priežiūrą, ir būtent šis faktinis valdymas lemia pareigą užtikrinti gyvūno gerovę ir atsakyti už jo padarytą žalą. Manoma, jog veiksmų kvalifikavimui pagal BK 139 straipsnio 1 dalį neturi esminės reikšmės tai, ar kaltininkas buvo šunų savininkas (laikytojas), ar pažeidė gyvūnų laikymą reglamentuojančius teisės aktus, nes svarbiausia nustatyti, kad sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai sukėlė būtent kaltinamojo neatsargūs veiksmai.
3. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. L. bei Vandos G. P. atstovo advokato L. Ž. skundai tenkinami.
4. Aukštesnysis teismas, įvertinęs prokurorės bei nukentėjusiosios atstovo advokato skundų dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. lapkričio 19 d. nutarties teisėtumo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus, kaltinamojo akto turinį, taip pat susipažinęs su skundams išnagrinėti reikšmingais baudžiamosios bylos duomenimis, sprendžia, kad teismo nutartis baudžiamąją bylą perduoti prokurorui nustatytiems trūkumams/pažeidimams pašalinti yra nepagrįsta, todėl naikintina ir baudžiamoji byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
5. Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentai dėl jos. Pažymėtina, jog ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas perduoti bylą prokurorui. Byla prokurorui perduodama, esant būtinų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys iš esmės turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, Nr. 2K-222/2013, Nr. 2K-223/2013, Nr. 2K-111-677/2016, Nr. 2K-34-303/2017, Nr. 2K-141-693/2018, Nr. 2K-8-699/2019).
6. Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos duomenis, daro išvadą, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nenustatyta esminių kaltinamojo akto trūkumų/pažeidimų, kurių negalima ištaisyti teisme ir kurie trukdytų nagrinėti bylą.
7. Kaip matyti iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties, teismas sprendimą baudžiamąją bylą perduoti prokurorei grindė tuo, kad kaltinamajame akte aprašant galimai nusikalstamus kaltinamojo A. Š. veiksmus byloje, netirtos aplinkybės, dėl ko šunų vakcinacijos pažymėjimuose kaip laikytojas, tai yra savininkas pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, nurodomas ne kaltinamasis A. Š., bet jo sūnus M. Š., gyvenantis toje pat (duomenys neskelbtini) esančioje sodyboje, kaip ir kaltinamasis A. Š., o prašymas 2024 m. spalio 24 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniam skyriui dėl šunų paženklinimo mikroschemomis ir įregistravimo buvo pateiktas kitą dieną po įvykio, kurio metu buvo sužalota Vanda G. P..
8. Aukštesnysis teismas pažymi, jog bylos nagrinėjimo teisme metu teismui padarius išvadą, jog byloje neatlikti tam tikri, jo nuomone, reikalingi ikiteisminio tyrimo veiksmai, o tiksliau nenustatyti ir neapklausti asmenys, žinantys apie tiriamas nusikalstamos veikos aplinkybes (tiek dėl šunų įgijimo, tiek dėl jų priežiūros), įskaitant ir veterinarijos gydytoją, tris kartus nuo 2022 m. kovo 21 d. iki 2023 m. balandžio 11 d. vakcinavusį šunis, dėl kurių nepriežiūros kaltinimai pareikšti kaltinamajam A. Š., netirta, kokia dokumentacija pas šį veterinarijos gydytoją buvo užpildyta, nesiaiškinta, ar kitose institucijose (seniūnijoje, savivaldybės administracijoje) nėra informacijos apie skundus dėl kaltinamojo A. Š. ar kitų asmenų, gyvenančių kartu su kaltinamuoju, netinkamos šių augintinių priežiūros, turi pareigą pasinaudoti BPK 287 straipsnyje numatytomis nuostatomis ir atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą arba pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuo atveju apklausti šunis vakcinavusią veterinarijos gydytoją, išsireikalauti vakcinavimo dokumentaciją, gauti duomenis ar kitose institucijose (seniūnijoje, savivaldybės administracijoje) nėra buvę skundų dėl kaltinamojo A. Š. ar kitų asmenų, gyvenančių kartu su kaltinamuoju, galimai netinkamos šunų priežiūros, teismas gali tiek pats, tiek pavesdamas tai atlikti prokurorui. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai ir jų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme.
Motyvuojamoji dalis
9. BPK normose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai bei nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko) prokurorams (Konstitucinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Tiek įstatymas, tiek susiformavusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviam, neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje surinktų duomenų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus ir nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą, gali palikti ir kaltinamajame akte prokuroro suformuluotas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir kvalifikaciją arba, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, jas keisti, tikslinti, konkretinti, šalinti.
10. Iš to seka, kad žemesnysis teismas pats turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus, kurie nesudaro teisinio pagrindo išvadai apie įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymą. Tačiau apylinkės teismas bylos nagrinėjimo metu to nepadarė ir skundžiamoje nutartyje nepagrindė, kodėl išdėstytų kaltinamojo akto trūkumų negalima pašalinti bylą nagrinėjant teisme.
11. BPK 1 straipsnyje nustatyta baudžiamojo proceso paskirtis – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas teisingumą, taip pat turi prisidėti prie šios paskirties įgyvendinimo, pasinaudodamas BPK normose įtvirtintomis galimybėmis pagal bylą išnagrinėjusio teismo kompetenciją padaryti išvadas, ar surinkti įrodymai patvirtina kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, jas paneigia arba patvirtina iš dalies, taip pat nustatyti kitokias aplinkybes, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir, laikydamasis kaltinimo pakeitimo procedūrai teisme nustatytų BPK reikalavimų (BPK 256, 303 straipsniai), priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Tuo tarpu byla prokurorui perduodama tik nustačius ne bet kokius, o esminius kaltinamojo akto trūkumus ar kitus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
12. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje nenurodyti tokie kaltinamojo akto trūkumai, kurių nebūtų galima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, t. y. negrąžinus bylos prokurorui. T. P. apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, naikinama, o baudžiamoji byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.