- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-892/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. S., D. P.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto 1-ajam notarų biurui, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, M. G.
- Kategorijos
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. S. ir D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-823-368/2013 pagal ieškovų V. S. ir D. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vakarų Gotika“, akcinei bendrovei Swedbank, tretiesiems asmenims Klaipėdos miesto 1-ajam notarų biurui, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, M. G. dėl vartotojų teisių gynimo, pripažįstant hipoteką pasibaigusia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. S. ir D. P. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu dėl vartotojų teisių gynimo, prašydami pripažinti sutartinę hipoteką, kuria užtikrintas kredito sutarties Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL, sudarytos tarp „Swedbank“, AB, ir UAB „Vakarų Gotika“ (su visais jos pakeitimais), įvykdymas, ieškovams nuosavybės teise turimoms poilsio patalpoms ir 288/16500 dalims žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pasibaigusia, nes ieškovai įvykdė jiems tenkantį skolinį įsipareigojimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. balandžio 6 d. M. G. ir UAB „Vakarų Gotika“ (statytojas) sudarė preliminarią poilsio pastato ir 1,65 ha ploto žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį M. G. sumokėjo UAB „Vakarų Gotika“ 120 000 Lt. Teigė, kad tiek pačios preliminariosios sutarties sudarymo, tiek avanso mokėjimo metu poilsio patalpa dar tik buvo statoma ir nebuvo įkeista AB „Hansabankas“, todėl M. G. avansinį mokėjimą atliko statytojo naudai. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) hipoteka buvo įregistruota 2007 m. balandžio 17 d., o poilsio pastatui tik 2007 m. lapkričio 21 d. 2008 m. balandžio 15 d. tarp M. G., ieškovų ir atsakovo BUAB „Vakarų Gotika“ buvo pasirašytas susitarimas dėl teisių ir pareigų perleidimo, pagal kurį M. G. perleido ieškovams visas pirkėjo turtines ir neturtines teises ir pareigas, numatytas preliminariojoje sutartyje. 2008 m. balandžio 28 d. tarp ieškovų ir statytojo buvo sudaryta nekilnojamo turto pirkimo - pardavimo sutartis (toliau - Sutartis), kuria statytojas pardavė ieškovams nekilnojamąjį turtą - 101,18 kv. m. ploto poilsio patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir 288/16500 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Sutarties 2.2 p. nurodyta, kad likusius 288 000 Lt per 45 kalendorines dienas, bet ne anksčiau kaip po 40 kalendorinių dienų po šios sutarties patvirtinimo, gavę kreditą iš bet kurio banko, pardavėjo prašymu ir šalių susitarimu, pirkėjai įsipareigoja pervesti į AB bankas „Hansabankas“ sąskaitą, pardavėjo skolos AB bankas „Hansabankas“ pagal kredito sutartį Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL dengimui. Šią sutarties sąlygą ieškovai įvykdė visiškai, gavę kreditą iš Nordea Bank Finland Plc pagal 2008 m. gegužės 20 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/05/43S, ir 288 000 Lt pervedė į Sutartyje nurodytą AB bankas „Hansabankas“ sąskaitą pardavėjo skolos dengimui. Ieškovų paskolos grąžinimo užtikrinimui Nordea Bank Finland Plc pagal minėtą būsto kreditavimo sutartį yra įkeistos poilsio patalpos, esančio (duomenys neskelbtini).
Ieškovai kreipėsi į statytoją, prašydami įvykdyti pirkimo - pardavimo sutarties 3.13 punkte nustatytą sąlygą. Atsakovo atstovas įtikinėjo, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdys ir kad įmonė jokių finansinių sunkumų neturi. Tačiau po sutarties pasirašymo praėjus vos septyniems mėnesiams, Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o civilinėje byloje Nr. B2-169-194/2013 priimta nutartimi atsakovo restruktūrizavimo byla buvo nutraukta ir dėl nemokumo iškelta bankroto byla.
Žemesnės instancijos teismas
Anot ieškovų, bankas (atsakovas) nebuvo rūpestingas, netinkamai kontroliavo UAB „Vakarų Gotika“ mokumą ir kredito sutarties vykdymą. Bankui, vykdant jam įkeisto turto pardavimo kontrolę, tiksliai buvo žinoma, kad pervedant 288 000 Lt, buvo atsiskaityta pagal pirkimo-pradavimo sutartį už atidalintą turtinį vienetą ir dengiamas pardavėjo įsiskolinimas pagal 2007 m. kovo 27 d. kredito sutartį Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL. Bankui, gavusiam lėšas į specialią kredito dengimui skirtą sąskaitą, turėjo būti žinoma, kad yra atsiskaitoma už konkrečias parduotas poilsio patalpas, tačiau bankas nesirūpino UAB „Vakarų Gotika“ paskolos sutarties tinkamu vykdymu, t. y. lėšų, gautų iš poilsio patalpų pardavimų pakankamumu bankui kredito grąžinimui. Vietoj tinkamo sutarties vykdymo kontrolės buvo sudaromi papildomi susitarimai tarp atsakovų dėl paskolos sumos grąžinimo atidėjimo. Atsakovas UAB „Vakarų Gotika“ be jokios sistemos pervesdavo bankui lėšas paskolos dengimui, o bankas savo ruožtu jas skirstė savo nuožiūra.
Anot ieškovų, visas iš poilsio patalpų pardavimo gautas lėšas UAB „Vakarų Gotika“ privalėjo nukreipti ne savo poreikiams tenkinti ar kitų patalpų statybai, apdailai ar medžiagų pirkimui, bet privalėjo visų pirma grąžinti kredito dalį dėl ieškovams parduotų poilsio patalpų. UAB „Vakarų Gotika“ šių veiksmų neatliko, todėl pažeidė su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygas. Kitų pirkėjų turtą UAB „Vakarų Gotika“ iš sutartinės hipotekos išregistravo. Be to, dėl viso turto pardavimo (ne ieškovų poilsio patalpų pardavimui atskirai) banko išduotame sutikime, kuris buvo adresuotas išimtinai tik UAB „Vakarų Gotika“, prievolė būtent ieškovams sumokėti lėšas į banko sąskaitą nebuvo nurodyta. Notaras, direktorius S. R. ir UAB „Vakarų Gotika“ apie banko privalomuosius reikalavimus, kurie apsaugotų ieškovų teises, žinojo, tačiau šias aplinkybes nuslėpė, tyčia neįrašydami į sandorį šių sąlygų. Savo ruožtu sudarytų sutarčių bankas netikrino ir nekontroliavo, kaip statytojas laikosi banko privalomų nurodymų. Išdavęs bendrą sutikimą dėl neapibrėžto pirkimo-pardavimo sutarčių skaičiaus dėl viso bankui įkeisto turto sudarymo, bankas netikrino ir nesiaiškino dėl sudarytų sutarčių ir mokamų už parduotą įkeistą turtą lėšų. Anot ieškovų, tokie banko ir UAB „Vakarų Gotika“ veiksmai vertintini kaip nesąžiningi ir nerūpestingi statybos, pirkimo-pardavimo ir sutartinės hipotekos santykių atžvilgiu. Taip pat ieškovų vertinimu, iškėlus statytojui bankroto bylą, būtent bankui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ir jų padidėjimo našta, o ne vartotojams (ieškovams). Anot jų, šiuo atveju hipoteka pasibaigia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovų V. S. ir D. P. trečiajam asmeniui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat po 48,72 Lt proceso išlaidų valstybei.
Sprendime nurodė, kad „Swedbank“, AB, nėra 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties šalis, todėl ši sutartis, anot teismo, bankui neturi įstatymo galios (CK 6.189 str. 1 d.). Pagal šios sutarties 3.13 punktą pardavėjas UAB „Vakarų Gotika“ įsipareigojo padengti likusį įsipareigojimą bankui ir kreiptis į banką dėl hipotekos išregistravimo. Teismas sprendė, kad šios sutarties sudarymo metu ieškovai žinojo, kad UAB „Vakarų Gotika“ neatsiskaitė su banku.
Anot teismo, ieškovų teiginius, kad iki 2013 m. vasario 25 d. banko pranešimo gavimo jie nežinojo apie „Swedbank“, AB, sutikimą, kad UAB „Vakarų Gotika“ parduotų ir įkeistų pakartotiniu įkeitimu butą, paneigia bylos duomenys, t. y. banko 2007 m. gruodžio 18 d. pažyma buvo minima 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje (3.1 punktas) ir notaras patvirtino, kad ruošiant šią sutartį su ieškovais sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos. Teismas taip pat nurodė, kad trečiasis asmuo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius taip pat pažymėjo, kad pakartotiniam turto įkeitimui pirmosios eilės hipotekos turėtojas „Swedbank“, AB, buvo pateikęs 2007 m. gruodžio 18 d. pažymą (sutikimą).
Teismas nustatė, kad už ieškovams parduotą turtą bankui buvo pervesti tik 288 000 Lt. Ieškovo teiginius, kad 2008 m. kovo 21 d. UAB „Vakarų Gotika“ padengė likusį įsipareigojimą bankui, teismo vertinimu, paneigia išrašas iš sąskaitos, iš kurio matyti, jog pinigai buvo pervesti ne į banko 2007 m. gruodžio 18 d. pažymoje nurodytą sąskaitą. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas UAB „Vakarų Gotika“ padengė likusį įsipareigojimą bankui už ginčo nekilnojamąjį turtą. Be to, atkreipė dėmesį, kad šis mokėjimas buvo atliktas 2008 m. kovo 21 d., o nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta žymiai vėliau – 2008 m. balandžio 28 d., ir joje nustatyta, kad UAB „Vakarų Gotika“ padengs likusį įsiskolinimą bankui (sutarties 3.13 punktas). Be to, patys ieškovai nurodė, kad po sutarties sudarymo jie kreipėsi į UAB „Vakarų Gotika“, prašydami įvykdyti sutarties 3.13 punkto sąlygą. Todėl teismas padarė išvadą, kad 2008 m. kovo 21 d. mokėjimas nėra susijęs su UAB „Vakarų Gotika“ įsipareigojimu padengti bankui likusį įsiskolinimą už ieškovams parduotą nekilnojamąjį turtą.
Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo teiginio, kad atsakovai turėjo gauti M. G. sutikimą dėl hipotekos įregistravimo nekilnojamajam turtui, nurodė, kad 2007 m. balandžio 6 d. preliminarios poilsio pastato pirkimo-pardavimo sutarties 4.9 punktu pirkėjas M. G. sutiko, jog UAB „Vakarų Gotika“ įkeistų poilsio pastatą bankui. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovai notarine tvarka sudarydami 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo galimybes įvertinti sutarties 3.1 punktą, kuriame nurodyta, kad parduodamas turtas yra įkeistas bankui.
Teismas, atsižvelgdamas į ginčo turto paskirtį, į tai, kad ieškovai pagal 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį įgijo suformuotą turtinį vienetą, kurio baigtumas siekė 86 proc., sprendė, jog CK 6.401 straipsnio ir vartotojų interesus apsaugančios specialiosios teisės normų nuostatos netaikytinos. Teismas pažymėjo, jog 2007 m. balandžio 6 d. sutartyje nurodyta, kad jos objektas yra poilsio pastatas, kuris, atsižvelgiant į turto pobūdį ir naudojimą, negali būti priskiriamas gyvenamajai patalpai, skirtai šeimos poreikiams tenkinti. Šią išvadą, anot teismo, patvirtina ir VĮ Registrų centro išrašas, kuriame ginčo patalpa nurodyta kaip negyvenamoji – poilsio patalpa. Atkreipė dėmesį, kad ir 2008 m. balandžio 28 d. sutartyje nurodyta, jog ieškovams parduodama negyvenamoji poilsio patalpa (sutarties 1.1 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai V. S. ir D. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutarties sampratą ir jos požymius, kurie turi lemiamą reikšmę sutarties pobūdžio kvalifikavimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimų dėl vartojimo sutarčių kvalifikavimo. Išvadą, kad sutartis nelaikytina vartojimo, teismas nepagrįstai padarė, atsižvelgdamas vien tik į perkamo objekto pavadinimą, nors vartojimo sutarties kvalifikavimui yra reikšmingas įsigyjamo daikto tikslas. Teismas nesiaiškino, kokiu tikslu apeliantai nusipirko nekilnojamąjį daiktą, todėl negalėjo kvalifikuoti sutarties pobūdžio. Be to, teismas nepasisakė dėl apeliantų pateiktų įrodymų, kuriais jie įrodinėjo daikto įsigijimo tikslą. Todėl, nepasisakydamas, kodėl atmeta ieškovų pateiktus įrodymus, teismas pažeidė teismo sprendimo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.).Net ir pripažinus, kad patapos įsigytos poilsiui, šis tikslas savaime nepaneigia sandorio asmeninio ar šeimos poreikio, nes pati teisė į poilsį yra asmeninio pobūdžio, o šeimos interesais yra realizuojama teisė ilsėtis visai šeimai. Netinkamai išaiškinęs vartojimo sutarties sampratą ir netinkami nustatęs vartojimo sutarties požymius, teismas neatskleidė sutarties turinio, o tai, anot apeliantų, vertintina kaip sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas, lemiantis pačios bylos esmės neatskleidimą.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias hipotekos pasibaigimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjui - fiziniam asmeniui - pagal būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutartį atsiskaičius su pardavėju - to būsto statytoja įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, - o ne jos kreditoriais, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tai, kad pirkėja visiškai atsiskaitė ne su banku, kaip hipotekos kreditoriumi, o su hipoteka įkeisto buto pardavėju, nekeičia fakto, kad buto pirkėja savo skolinį įsipareigojimą įvykdė. Kasacinis teismas išaiškino, kad buto pirkėjas, sumokėjęs pinigus, neprivalo antrą kartą mokėti lėšas kreditui dengti, jeigu dėl kreditoriaus kaltės jie nėra panaudoti šiam tikslui. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-04 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-72/2013; 2011-06-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3- 261/2011). Apeliantai pažymi, kad esminė nekilnojamųjų daiktų kainos dalis buvo sumokėta iki jų įkeitimo, o sudarius pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, visiškai atsiskaityta su statytoju už visą statomo būsto kainą. Todėl teismas privalėjo pripažinti, kad hipoteka pasibaigė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nepriklausomai nuo to, kad hipotekos skolininkas UAB „Vakarų Gotika“ bankui nesumokėjo 120 000 Lt.Nesutinka su teismo išvada, kad pagrindas pasibaigti hipotekai yra ne pirkėjo prievolės pardavėjui įvykdymas, o hipotekos skolininko prievolės hipotekos kreditoriui įvykdymas, taip pat, kad ieškovai, žinodami turto apsunkinimo hipoteka faktą ir tai, jog UAB „Vakarų Gotika“ nėra atsiskaičiusi su banku, pasirašydami pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, prisiėmė ir neigiamus jiems atsiradusius padarinius. Anot apeliantų, bankas, kuriam buvo svarbu užtikrinti, jog didžioji dalis pardavėjo pajamų, gautų realizavus banko finansuotus nekilnojamojo turto objektus, įskaitant ir pirkėjų mokėjimus, būtų skiriama tiesiogiai kreditui dengti, kaip kreditavimo srities profesionalas turėjo imtis visų priemonių kontroliuoti, kaip pardavėjas vykdo šiuos iš kreditavimo santykių kylančius įsipareigojimus. Nesugebėdamas to padaryti, bankas prisiėmė ir visą neigiamą tokio elgesio riziką (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 str. 1 ir 6 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-325/2011). Byloje nepateikta įrodymų, kad „Swedbank“, AB, neturėjo galimybės stebėti ir analizuoti lėšų srautus pardavėjui priklausančiose sąskaitose, savarankiškai nurašyti lėšas nuo pardavėjo sąskaitų, įpareigoti pardavėją įkeisti sąskaitose esančias lėšas ir kt. Teismas netinkamai vertino banko 2007 m. gruodžio 18 d. pažymą, kuria UAB „Vakarų Gotika“ leido parduoti hipoteka apsunkintą nekilnojamąjį turtą su sąlyga, kad ne mažiau kaip 80 proc. pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 4000 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kvadratinį metrą nukreips kreditui grąžinti į banko nurodytą sąskaitą. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad ši pažyma nebuvo pridėta prie 2008 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kaip jos priedas, kita vertus, ieškovai pervedė į banko nurodytą sąskaitą 288 000 Lt. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad tokiose pažymose pateikiamos atsiskaitymo už turtą sąlygos nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog už įsigytą turtą bankui, finansavusiam statybą, turi sumokėti būtent pirkėjas, nes tokie raštai nėra skirti turto pirkėjams, ir nepriklausomai nuo to, ar tokio rašto turinys pirkėjams žinomas, vienareikšmiškai pripažįstama, kad jo sąlygos yra skirtos pardavėjui ir sandorį tvirtinančiam notarui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-24 nutartis civ. byloje Nr. 2A-1174/2013). Teismas netinkamai vertino UAB „Vakarų Gotika“ 2008 m. kovo 21 d. atliktą 800 000 Lt dydžio mokėjimą į „Swedbank“, AB, sąskaitą. Apeliantai pažymi, kad bankas, išduodamas 2007 m. gruodžio 18 d. pažymą, žinojo, kad UAB „Vakarų Gotika“ pradėjo sudarinėti įkeisto turto pirkimo-pardavimo sandorius, todėl privalėjo elgtis atsakingai bei rūpestingai ir stebėti savo hipotekos kreditoriaus veiką bei lėšų judėjimą. Teismas nepagrįstai nevertino kitų UAB „Vakarų Gotika“ banko AB „Swedbank“ sąskaitose esančių lėšų judėjimo ir galimybės jas panaudoti hipotekos skolininko įsipareigojimams padengti, nevertino ir banko iniciatyva nuo skolininko sąskaitų nurašytų lėšų paskirstymo. Bylų analizė leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad ieškovų įsigyto nekilnojamojo turto hipoteka „Swedbank“, AB, naudai pasibaigė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank“, AB, prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų atsakovui „Swedbank“, AB, bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Savo teisių apsaugą apeliantai nepagrįstai aiškina vartotojų teises ginančiomis teisės normomis ir savo teisių pažeidimą nepagrįstai grindžia apeliaciniame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Apeliantų įsigyta „Swedbank“, AB, įkeista negyvenamoji patalpa - poilsio patalpa, pagal savo pobūdį ir naudojimą negali būti priskirta gyvenamajai patalpai, skirtai šeimos poreikiams tenkinti. Apeliantai, teigdami, kad šiame konkrečiame ginče jie yra vartotojai ir jų teisės turi būti saugomos taip pat ir vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nepagrįstai remiasi apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes ji nepaneigia oficialiais rašytiniais įrodymais nustatytų aplinkybių, kad apeliantai įsigijo ne gyvenamąją patalpą, o negyvenamąją patalpą - poilsio patalpą, kurios įsigijimas dėl jos specifinės paskirties negali būti kvalifikuojamas CK 6.401 straipsnio pagrindu. Pažymi, kad apeliantai pasirašė ne būsimo nekilnojamojo būsto įsigijimo sutartį, bet jau pastatytos negyvenamosios paskirties patalpos įsigijimo sutartį.Teismas tinkamai aiškino ir pritaikė hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.„Swedbank“, AB, įkeistą ginčo turtą ieškovai įsigijo, pažeisdami „Swedbank“, AB, 2007 m. gruodžio 18 d. išduotoje pažymoje Nr. KL-SR-8026 nurodytas sąlygas, t. y. kad UAB „Vakarų Gotika“ be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti įkeisto turto, taip pat be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išnuomoti ar kitaip apriboti bei apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeistą turtą, ginčo žemės sklypo dalį bei negyvenamosios patalpos savininkas galėjo pasikeisti tik gavus raštišką „Swedbank“, AB, sutikimą. Todėl tiek 2008 m. balandžio 15 d. susitarimą dėl teisių ir pareigų perleidimo, tiek 2008 m. balandžio 28 d. sutartį, notarinio registro Nr. K1ES-7245, apeliantai sudarė savo rizika. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. balandžio 28 d. sutartyje buvo nurodyta apie „Swedbank“, AB, 2007 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. KL-SR-8026, todėl ji apeliantams buvo žinoma ir jie turėjo suprasti ir suprato minėtos „Swedbank“, AB, pažymos sukeliamas teisines pasekmes. Apeliantai patvirtino, kad jiems yra žinoma, jog įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, hipoteka seka paskui turtą. Taigi, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tiek apie ginčo turto įkeitimą „Swedbank“, AB, tiek apie 2007 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. KL-SR-8026 ir jos turinį apeliantai žinojo. Apeliantai negali teisintis tuo, kad nežinojo apie įsigyjamo turto įkeitimą, nes hipoteka buvo įregistruota hipotekos registre (CK 4.185 str.).Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vieno iš CK 4.197 straipsnyje nurodytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, todėl apeliantų reikalavimai įvykdyti prievolę natūra - t.y. panaikinti ir išregistruoti iš hipotekos registro ginčo buto hipoteką pirmosios instancijos teisme pagrįstai buvo atmesti.Apeliantai netinkamai aiškina CK 4.197 straipsnį. CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad pagrindas pasibaigti hipotekai yra ne pirkėjo prievolės pardavėjui įvykdymas, o hipotekos skolininko prievolės hipotekos kreditoriui įvykdymas. „Swedbank“, AB, nėra ir nebuvo 2008 m. balandžio 28 d. sutarties, kurios pagrindu apeliantai iš bankrutavusios UAB „Vakarų Gotika“ įsigijo ginčo negyvenamąją patalpą, šalimi, todėl minėta pirkimo - pardavimo sutartis „Swedbank“, AB, negali sukelti ir nesukelia jokių pareigų.Apeliantai, įsigydami ginčo turtą nuosavybėn, žinojo ir aiškiai suvokė, kad perka hipoteka apsunkintą turtą. Apeliantams taip pat buvo žinomos „Swedbank“, AB, 2007 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. KL-SR-8026 sąlygos. Sutikdami, kad trūkstamus 120 000 Lt, „Swedbank“, AB, už hipotekos panaikinimą sumokėtų bankrutavusi UAB „Vakarų Gotika“, apeliantai prisiėmė su tuo susijusią riziką. Aplinkybė, kad bankrutavusi UAB „Vakarų Gotika“ pažeidė 2008 m. balandžio 28 d. sutarties 3.13 punkto reikalavimus, galėtų būti pagrindas bankrutavusiai UAB „Vakarų Gotika“ ir/ar notarui, patvirtinusiam tokią sutartį, taikyti civilinę atsakomybę ir/ar reikalauti apeliantams iš kaltų asmenų nuostolių atlyginimo, tačiau tai nėra pagrindas reikalauti pripažinti pasibaigusia „Swedbank“, AB, įkeisto turto hipoteką.Ginčo turto hipotekos pabaiga siejama ne su 2008 m. balandžio 28 d. sutarties, notarinio registro Nr. K1ES-7245 sąlygų, susijusių su piniginių lėšų už įsigyjamą ginčo turtą sumokėjimą bankrutavusiai UAB „Vakarų Gotika“, bet su bankrutavusios UAB „Vakarų Gotika“ prievolių „Swedbank“, AB, įvykdymu.CK 4.181 str. numato svetimo daikto hipoteką - nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimą, siekiant apsaugoti kito asmens įsipareigojimo vykdymą. Šiuo atveju įkeisto daikto savininkas neprivalo būti skolingas hipotekos kreditoriui ir/ar skolininkui, kad hipoteka galiotų. 2008 m. balandžio 28 d. sutartyje būtent ir yra įtvirtinta svetimo daikto hipoteka, t. y. apeliantai įsigijo hipoteka apsunkintą turtą ir hipoteka jam gali pasibaigti tik visiškai įvykdžius skolinį įsipareigojimą, o šiuo konkrečiu atveju - įvykdžius „Swedbank“, AB, 2007 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. KL-SR-8026 nurodytas sąlygas.Kadangi hipotekos lakštas, identifikacinis kodas 03120070016600, ir hipotekos lakštas, identifikacinis kodas 03120070004778, yra galiojantys, jie ir juose nurodytos „Swedbank“, AB, įkeisto turto perleidimo sąlygos tiek „Swedbank“, AB, tiek bankrutavusiai UAB „Vakarų Gotika“, tiek apeliantams turi ir turėjo įstatymo galią. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ginčo su „Swedbank“, AB, santykiams kvalifikuoti turi būti taikomos CK 6.401 straipsnio normos, reglamentuojančios būsimo gyvenamojo namo pirkimo pardavimo santykius. Apeliantai negali būti laikomi pirkėjais, kuriems taikomas CK 6.401 straipsnio sąlygos. CK 6.401 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tokius santykius, kai preliminari sutartis pasirašoma dėl nepastatyto gyvenamojo mano ar buto pirkimo pardavimo ateityje. Šiuo atveju 2008 m. balandžio 15 d. susitarimo pasirašymo metu ginčo negyvenamoji patalpa jau buvo pastatyta. Be to, apeliantai įsigijo negyvenamąsias patalpas, o ne gyvenamąsias patalpas. Kadangi apeliantai nei finansavo ginčo turto statybą, nei įsigijo gyvenamąją patalpą, jų argumentai, susiję su CK 6.401 str. taikymu, yra nepagrįsti.Apeliantų cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ir šios bylos ratio decidendi yra skirtingi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro notaras E. S. prašo ieškovų apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Sutinka su apeliantais, kad „Swedbank“, AB, turėjo galimybę ir privalėjo tinkamai kontroliuoti, kaip banko skolininkas UAB „Vakarų Gotika“ vykdo kredito sutarties sąlygas ir nukreipti gautas lėšas kredito sutarties Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL dengimui (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 6 d.).Nesutinka su apeliantų teiginiu, jog nuo jų buvo nuslėptas 2007 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. KL-SR-8026 turinys ir kitos aplinkybės dėl turto hipotekos. Pažymi, kad ruošiant ir tvirtinant pirkimo - pardavimo sutartį tiek su pardavėju, tiek su pirkėjais sutarties sąlygos buvo individualiai aptariamos ir derinamos. Sutarties 3.13 punkte numatyti pardavėjo įsipareigojimai padengti įsiskolinimą „Swedbank“, AB, ir atlikti visus būtinus veiksmus tam, kad būtų išregistruota parduodamo turto hipoteka. Sudarant ir tvirtinant pakartotinį hipotekos sandorį, ieškovai ir jų kreditorius žinojo, kad turtas jau yra įkeistas „Swedbank“, AB, naudai. Sandorių sudarymo metu šalys suprato savo veiksmų prasmę ir reikšmę. Joms buvo išaiškintos sudaromų sandorių pasekmės. Be to, patys ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad vykdant 2008 m. balandžio 28 d. pirkimo - pardavimo sutartį, į paties banko nurodytą sąskaitą jie pervedė 288 000 Lt, taip tinkamai įvykdydami 2007-12-18 pažymoje Nr. KL-SR-8026 išdėstytas sąlygas. Šios aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad ieškovams buvo žinomas minėtos pažymos turinys, tačiau ir faktą, jog pirkimo - pardavimo sutartis atitiko hipotekinio kreditoriaus sutikime nurodytas sąlygas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Vakarų Gotika“ prašo ieškovų apeliacinį skundą spręsti savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 27 d. „Swedbank“, AB, ir UAB „Vakarų Gotika“ pasirašė kredito sutartį Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL (su visais pakeitimais ir papildymais), kurios pagrindu UAB „Vakarų gotika“ buvo suteiktas 17 062 000,00 Lt kreditas (92–106 b. l., 1 t.), ir sutarties įvykdymas, be kita ko, buvo užtikrintas hipotekos lakštais įkeistu žemės sklypu ir pastato-poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu (107–112, 115–118 b. l., 1 t.). 2008 m. balandžio 8 d. padarytas hipotekos lakšto pakeitimas ir įkeistas pastatas padalytas į atskirus turtinius vienetus (119 b. l., 1 t.).
2007 m. balandžio 6 d. M. G. (pirkėjas) ir UAB „Vakarų Gotika“ (pardavėjas) sudarė preliminarią poilsio pastato ir 1,65 ha ploto žemės sklypo dalis, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo pastatyti ir parduoti, o pirkėjas už 408 000 Lt nupirkti vieną poilsio pastatą ir 1/55 dalį 1,65 ha žemės sklypo (9–14 b. l., 1 t.) (sutarties 1, 2, 3.9, 6 p.). Pagal sutarties 8 punktą prieš pasirašant sutartį pirkėjas įsipareigojo sumokėti 120 000 Lt avansą.
2007 m. balandžio 13 d. M. G. sumokėjo UAB „Vakarų Gotika“ 120 000 Lt pagal prieš tai minėtą sutartį (15 b. l., 1 t.).
2008 m. balandžio 15 d. ieškovai, trečiasis asmuo M. G. ir atsakovas UAB „Vakarų Gotika“ pasirašė susitarimą dėl teisių ir pareigų perleidimo, pagal kurį M. G. perleido ieškovams visas pirkėjo turtines ir neturtines teises ir pareigas, numatytas 2007 m. balandžio 6 d. preliminarioje sutartyje (16–17 b. l., 1 t.) (sutarties 1.1 p.).
2008 m. birželio 11 d. trečiasis asmuo M. G. ir ieškovė V. P. (S.) pasirašė pakvitavimą, kuriuo M. G. patvirtino, kad pagal 2008 m. balandžio 15 d. susitarimą ieškovai su juo atsiskaitė (28 b. l., 2 t.).
2008 m. balandžio 28 d. ieškovai ir atsakovas UAB „Vakarų Gotika“ notarine tvarka sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Vakarų Gotika“ pardavė ieškovams nekilnojamąjį turtą – 101,18 kv. m. ploto poilsio patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 288/16500 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (18–23 b. l., 1 t.). UAB „Vakarų Gotika“ patvirtino, kad prieš šios sutarties sudarymą gavo iš pirkėjų 120 000 Lt (sutarties 2.1 punktas), o likusius 288 000 Lt ieškovai įsipareigojo pervesti į AB banko „Hansabankas“ (šiuo metu „Swedbank“, AB) sąskaitą, gavę kreditą iš banko (2.2 punktas).
2008 m. gegužės 20 d. ieškovai ir trečiasis asmuo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius sudarė būsto kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 228 175,06 JAV dolerių kreditas poilsio pastatui su žemės sklypo dalimi, adresu: (duomenys neskelbtini), pirkti, sumokėtam avansui refinansuoti ir apdailos darbams užbaigti (48–57 b. l., 1 t.).
2008 m. birželio 12 d. „Swedbank“, AB, buvo pervesti 288 000 Lt (52 b. l., 2 t.).
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 13 d. nutartimi UAB „Vakarų Gotika“ iškelta bankroto byla (124–125 b. l., 1 t.).
Byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė pripažinti sutartinę hipoteką, kuria užtikrinta kredito sutarties Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL, sudarytos tarp „Swedbank“, AB, ir UAB „Vakarų Gotika“ (su visais jos pakeitimais) įvykdymas, ieškovams nuosavybės teise turimoms poilsio patalpoms ir 288/16500 dalims žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), pasibaigusia, nes ieškovai įvykdė jiems tenkantį skolinį įsipareigojimą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė nesant pagrindo tenkinti šį ieškovų reikalavimą.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų V. S., D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Dėl CK 6.401 straipsnio (ne)taikymo
Pagal CK 6.401 straipsnio 1 dalies nuostatą, pirkėjas – fizinis asmuo – gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo – įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo (CK 6.401 straipsnio 5 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iš kitoms preliminariosioms sutartims nustatyto teisinio reglamentavimo CK 6.401 straipsniu išskiriamos preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartys, kurių esminis išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra sutarties dalykas – būsimas nepastatytas gyvenamasis namas ar butas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad sudarydamas CK 6.401 straipsnyje reglamentuojamą sutartį pirkėjas siekia patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jei preliminariąja sutartimi siekiama įgyti ne gyvenamosios paskirties daiktus, t. y. ne gyvenamąjį namą ar butą, kaip tai nurodyta įstatyme, o sutarties dalykas – kitokios paskirties nekilnojamasis daiktas, tai iš tokios preliminariosios sutarties atsiradusiam teisiniam ginčui netaikytinos CK 6.401 straipsnio nuostatos dėl pirkėjo ir pardavėjo teisių bei pareigų, nes šios teisės ir pareigos nustatytos tik įstatyme apibrėžtam preliminariosios sutarties dalykui. Pagal išdėstytą CK 6.401 straipsnio teisinį reglamentavimą aiškiai atskirtos preliminariosios sutartys pagal jų dalyką, dėl to į šio straipsnio teisinio reglamentavimo sritį nepatenka preliminariųjų sutarčių, siekiant įsigyti ne būsimą gyvenamąjį būstą, o kitos paskirties daiktus, sudarymo ir vykdymo teisiniai santykiai. Šie teisiniai santykiai, kylantys iš preliminariųjų sutarčių sudarymo ir vykdymo, reglamentuojami CK šeštosios knygos XII skyriaus teisės normų dėl ikisutartinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju 2007 m. balandžio 6 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties (vėliau 2008 m. balandžio 15 d. susitarimo dėl teisių ir pareigų perleidimo ir 2008 m. balandžio 28 d. sutarties) pagrindu buvo siekiama įsigyti negyvenamosios paskirties patalpas.
Kaip matyti iš preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, pirkėjai įsipareigojo nusipirkti nekilnojamąjį turtą – 1 poilsio pastatą, esantį statomame objekte „30 (trisdešimties) poilsio pastatų grupė“, statomo poilsio pastato paskirtis nurodyta – rekreacinė. Pagrindinėje sutartyje nurodyta, kad pirkėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis nupirko negyvenamąją patalpą – poilsio patalpą, paskirtis - poilsio. Taigi, sudarytų sutarčių sąlygos nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad preliminariąja sutartimi, pagrindine sutartimi buvo susitarta dėl gyvenamojo namo ar buto pastatymo bei pirkimo-pardavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi, pardavėjas UAB „Vakarų Gotika“ įsipareigojo įregistruoti parduodamą poilsio pastatą kaip atskirą turtinį vienetą. Tai padarius, Nekilnojamojo turto registre pirkėjų įsigyjamos patalpos buvo įregistruotos kaip negyvenamosios – poilsio patalpos, pagrindinė jų naudojimo paskirtis – poilsio, žemės sklypo, ant kurio buvo pastatytos patalpos, naudojimo būdas nurodytas – rekreacinės teritorijos. Šie duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantų lūkesčiai buvo įsigyti būtent negyvenamosios paskirties patalpas. Tai, kad ginčo patalpos savo įrengimu yra panašios į gyvenamąsias, šių patalpų negyvenamosios paskirties statuso nekeičia. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, kad tarp jų ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2008 m. gegužės 29 d. sudaryta būsto kreditavimo sutartis leidžia spręsti, jog apeliantų siekis buvo suformuotą turtinį vienetą (poilsio patalpas) naudoti kaip gyvenamąjį plotą.
Šių aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju CK 6.401 straipsnio ir vartotojų interesus apsaugančios specialiosios teisės normų nuostatos netaikytino, yra pagrįsta.
Dėl hipotekos pasibaigimo
Kaip jau minėta, šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai prašė sutartinę hipoteką, kuria užtikrinta kredito sutarties Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL, sudarytos tarp „Swedbank“, AB, ir UAB „Vakarų Gotika“ (su visais jos pakeitimais) įvykdymas, pasibaigusia, įvykdžius jiems tenkantį skolinį įsipareigojimą. Anot ieškovų, teismas privalėjo pripažinti, kad hipoteka pasibaigė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, nepriklausomai nuo to, jog hipotekos skolininkas UAB „Vakarų Gotika“ bankui nesumokėjo 120 000 Lt.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti.
Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino banko 2007 m. gruodžio 18 d. pažymą, kuria UAB „Vakarų Gotika“ leido parduoti hipoteka apsunkintą nekilnojamąjį turtą su sąlyga, kad ne mažiau kaip 80 proc. pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 4000 Lt už kiekvieną parduodamo ploto kvadratinį metrą nukreips kreditui grąžinti į banko nurodytą sąskaitą. Ieškovai teigia, kad ši pažyma nebuvo pridėta prie 2007 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kaip jo priedas, kita vertus, jie pervedė į banko nurodytą sąskaitą 288 000 Lt. Be to, tokiose pažymose pateikiamos atsiskaitymo už turtą sąlygos nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog už įsigytą turtą bankui, finansavusiam statybą, turi sumokėti būtent pirkėjas, nes tokie raštai nėra skirti turto pirkėjams, ir nepriklausomai nuo to, ar tokio rašto turinys pirkėjams žinomas, vienareikšmiškai pripažįstama, kad jo sąlygos yra skirtos pardavėjui ir sandorį tvirtinančiam notarui.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovais, jog 2007 m. gruodžio 18 d. pažyma skirta ne nekilnojamojo turto pirkėjams (šiuo atveju ieškovams), o adresuota būtent pardavėjui (statytojui) – UAB „Vakarų Gotika“, ir kad ši pažyma neįpareigoja ieškovų mokėti pinigų sumas bankui. Tačiau esminę reikšmę ginčo teisingam išnagrinėjimui turi būtent 2008 m. balandžio 28 d. sutartimi ieškovų ir atsakovo UAB „Vakarų Gotika“ prisiimti įsipareigojimai.
Šia sutartimi ieškovai, kaip pirkėjai, įsipareigojo per 45 kalendorines dienas, bet ne anksčiau kaip po 40 kalendorinių dienų po šios sutarties patvirtinimo, gavę kreditą iš bet kurio banko, pardavėjo prašymu ir šalių susitarimu 288 000 Lt pervesti į AB bankas „Hansabankas“ sąskaitą Nr. LT27 7300 0100 7129 5443, esančią AB bankas „Hansabankas“, pardavėjo skolos AB bankas „Hansabankas“ dengimui pagal kredito sutartį Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL (žr. sutarties 2.2 p.; 19 b. l., 1 t.). Atskirai sutartyje pardavėjas besąlygiškai sutiko, kad 288 000 Lt suma būtų pervesta į minėtą AB bankas „Hansabankas“ sąskaitą minėtam kreditui padengti.
Taigi, patys ieškovai įsipareigojo 288 000 Lt sumą tiesiogiai sumokėti ne pardavėjui UAB „Vakarų Gotika“, bet pardavėjo kreditoriui – AB bankas „Hansabankas“. Todėl šiuo atveju ne minėta 2007 m. gruodžio 18 d. pažyma ieškovus įpareigojo sumokėti 288 000 Lt, o 2008 m. balandžio 28 d. sutartimi jų pačių prisiimtas įsipareigojimas.
Kita vertus, 2008 m. balandžio 28 d. sutarties 3.13 punktu UAB „Vakarų Gotika“ įsipareigojo padengti likusį įsiskolinimą AB bankas „Hansabankas“ ir per 5 darbo dienas po pilno atsiskaitymo pagal šią sutartį, bet ne anksčiau kaip po 40 kalendorinių dienų po šios sutarties patvirtinimo, kreiptis į AB bankas „Hansabankas“ dėl hipotekos išregistravimo parduodamam turtui ir atlikti visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad būtų išregistruota hipoteka. Be to, pats notaras savo procesiniame dokumente paneigė ieškovų teiginius, kad nuo jų buvo nuslėptas 2007 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. KL-SR-8026 turinys ir kitos aplinkybės dėl turto hipotekos. Notaras patvirtino, kad ruošiant ir tvirtinant pirkimo – pardavimo sutartį tiek su pardavėju, tiek su pirkėjais sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos ir derinamos (40 b. l., 1 t.). Taigi, šios aplinkybės leidžia spręsti, jog ieškovai suprato, kad sandorio (nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis) sudarymo metu pardavėjas UAB „Vakarų Gotika“ turėjo įsiskolinimų savo hipotekos kreditoriui AB bankui „Hansabankas“, kad net jiems tiesiogiai AB bankui „Hansabankas“ pervedus 288 000 Lt sumą, t. y. tinkamai įvykdžius 2008 m. balandžio 28 d. sutarties 2.2 punktą, dar nebus pagrindo kreiptis į šį banką dėl hipotekos išregistravimo, nes UAB „Vakarų Gotika“ pirmiau turėjo padengti likusį įsiskolinimą AB bankui „Hansabanakas“, kaip tai numatyta 2008 m. balandžio 28 d. sutarties 3.13 punkte.
Pirmosios instancijos teisme „Swedbank“, AB, teigė, jog jam liko nesumokėta 120 000 Lt už hipotekos negyvenamajam poilsio patalpai ir 288/16500 dalims žemės sklypo atsisakymą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų teiginius, kad 2008 m. kovo 21 d. UAB „Vakarų Gotika“ padengė likusį įsipareigojimą bankui, nurodydamas, kad iš išrašo iš sąskaitos (98 b. l., 2 t.) matyti, jog pinigai buvo pervesti ne į banko 2007 m. gruodžio 18 d. pažymoje nurodytą sąskaitą, be to, šis mokėjimas buvo atliktas 2008 m. kovo 21 d., o nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta žymiai vėliau – 2008 m. balandžio 28 d., ir joje nustatyta sąlyga, kad UAB „Vakarų gotika“ padengs likusį įsiskolinimą bankui (sutarties 3.13 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės iš tiesų leido pagrįstai daryti išvadą, jog UAB „Vakarų Gotika“ nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties 3.13 punkto taip ir neįvykdė.
Ieškovai neįrodė, jog UAB „Vakarų Gotika“ būtų tinkamai įvykdžiusi visas sąlygas, reikalingas „Swedbank“, AB, naudai sudarytos hipotekos išregistravimui. Kadangi ieškovai, sudarydami 2008 m. balandžio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, suprato, jog jų įsigyjamas turtas yra įkeistas pardavėjo kreditoriaus – „Swedbank“, AB, naudai (sutarties 3.1 p.), ir kad hipotekos išregistravimui nepakaks 288 000 Lt sumos pervedimo, jie prisiėmė visą riziką, susijusia su tuo, kad pardavėjas UAB „Vakarų Gotika“ savo sutartinius įsipareigojimus, numatytus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties 3.13 punkte, gali įvykdyti netinkamai.
„Swedbank“, AB, savo atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai teigia, kad pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, pagrindas pasibaigti hipotekai yra ne pirkėjo prievolės pardavėjui įvykdymas, o hipotekos skolininko prievolės hipotekos kreditoriui įvykdymas. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog hipotekos skolininko (UAB „Vakarų Gotika“) prievolės hipotekos kreditoriui („Swedbank“, AB) buvo įvykdytos, o 2008 m. balandžio 28 d. sutarties šalimi „Swedbank“, AB, nebuvo, jam negali kilti jokia atsakomybė už 3.13 punkto netinkamą įvykdymą.
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą pripažinti hipoteką, kuria užtikrinta kredito sutarties Nr. 07-026237-IN/07-026240-KL, sudarytos tarp „Swedbank“, AB, ir UAB „Vakarų Gotika“ (su visais jos pakeitimais) įvykdymas, pasibaigusia, vadovaujantis CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendžia, jog ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Ieškovai savo apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostatą, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje numatytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, o visus sutikimo ir nesutikimo motyvus ir išsamius argumentus byloje dalyvaujantys asmenys galėjo pateikti savo procesiniuose dokumentuose. Taigi bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jų prašymas iš atsakovų priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.). Atsakovui „Swedbank“, AB, nepateikus apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, jo prašymas priteisti šias išlaidas iš ieškovų taip pat netenkinamas (CPK 98 str.).
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ginčo sutarčių sąlygas ir padarė pagrįstas išvadas, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti nei CK 6.401 straipsnį, nei CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi materialios ir proceso teisės normų pažeidimų, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.