Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 24 895,61 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad iki 2018 m. lapkričio 15 d., su atsakove vedė bendrą ūkį, kartu augino du mažamečius vaikus. Atsakovė 2018 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu dėl to, jog 2018 m. lapkričio 15 d. apie 10 val., duomenys neskelbtini), esančiame adresu duomenys neskelbtini), ieškovas neva naudojo smurtą artimoje aplinkoje, kas pasireiškė tuo, jog ieškovas neva pagriebė tuometinei savo sugyventinei atsakovei už rankos ir pastūmė ją į sieną, tokiu būdu jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Minėto pareiškimo pagrindu 2018 m. lapkričio 16 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Ieškovas 2018 m. lapkričio 15 d. buvo sulaikytas ir parą laiko praleido areštinėje, o jį iš areštinės paleidus, t. y. 2018 m. lapkričio 16 d., buvo priimtas nutarimas skirti kardomąją priemonę – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuriuo ieškovui buvo uždrausta bendrauti su atsakove, o ieškovas buvo įpareigotas nesilankyti jam pačiam asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose, adresas duomenys neskelbtini), kuriuose iki tol gyveno su atsakove ir dviem mažamečiais vaikais. 2018 m. gruodžio 3 d. raštu ieškovas įspėjo atsakovę, kad ieškovui priklausančiu namu, į kurį negali patekti dėl pritaikytos kardomosios priemonės, būtų rūpinamasi tinkamai. Ieškovas nurodė, kad kito nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi kol vyko ikiteisminis tyrimas ir buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, neturėjo, todėl buvo priverstas nuomotis viešbutį, o vėliau butą. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. ieškovas nuomojosi kambarį viešbutyje, kur už nuomos paslaugas sumokėjo 540 Eur. 2018 m. lapkričio 28 d. ieškovas sudarė buto nuomos sutartį, kurios pagrindu išsinuomojo butą Vilniaus mieste įsipareigodamas už buto nuomą per mėnesį mokėti 570 Eur, taip pat mokėti komunalinius mokesčius. Ieškovas butą nuomojosi iki 2021 m. balandžio 18 d., ko pasėkoje per visą buto nuomos laikotarpį sumokėjo 18 603,61 Eur, įskaitant komunalinius mokesčius. Buto nuomos paslaugos sudarė 16 330 Eur, o komunaliniai mokesčiai sudarė 2 273,61 Eur. 2018 m. gruodžio 18 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, 2019 m. sausio 11 d. surašytas kaltinamasis aktas, byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Ieškovas su jam pareikštais įtarimais, o vėliau ir kaltinimais kategoriškai nesutiko ir juos neigė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-741-929/2019 priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo nuspręsta ieškovą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Vilniaus miesto apylinkės teismas išteisindamas ieškovą konstatavo, kad M. S. asmeninio pobūdžio nesutarimus su D. S. yra linkusi spręsti pasitelkdama teisėsaugos institucijas, ką patvirtina teismo posėdžio metu išklausyti visų fiksuotų M. S. skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašai. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti M. S. pranešimai būtų pasitvirtinę. Išteisinamuoju nusprendžiu buvo panaikinta ieškovui taikyta kardomoji priemonė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendį apskundė prokurorė. Atsakovė atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-460-576/2019 prokurorės V. S. apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies atlygino ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – vietoj prašytų priteisti 1 452 Eur iš valstybės biudžeto ieškovo naudai priteisė 700 Eur. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną, ieškovo atžvilgiu taikyta kardomoji priemonė nustojo galioti 2019 m. rugsėjo 26 d. 2019 m. rugsėjo 28 d. ieškovo atstovas elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę paprašė per 1 (vieno) mėnesio terminą atlaisvinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, tuo pačiu nurodė, kad toks reikalavimas, jokiu būdu, nėra taikomas ieškovo ir atsakovės vaikams, kurie gali likti gyventi savo namuose kartu su tėvu. Atsakovė šio reikalavimo neįvykdė. 2019 m. spalio 4 d. ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę reikalaudamas atlaisvinti jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, adresas (duomenys neskelbtini). Atsakovei buvo paaiškinta, kad nuo 2019 m. rugsėjo 26 d. jokios kardomosios priemonės ieškovo atžvilgiu negalioja, todėl reikalavo iki 2019 m. rugsėjo 28 d. atlaisvinti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą. Atsakovė ir šio reikalavimo neįvykdė. Ieškovas nurodė, kad ieškovui nežinomu laikotarpiu atsakovė pasikeitė ieškovui priklausančio gyvenamojo namo durų spyną, todėl į jam priklausantį gyvenamąjį namą ieškovas negalėjo patekti ir po kardomosios priemonės panaikinimo 2019 m. rugsėjo 26 d. 2020 m. gruodžio 18 d. ieškovas elektroniniu paštu dar kartą paragino atsakovę atlaisvinti ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą, tokį patį reikalavimą ieškovas elektroniniu paštu buvo pateikęs ir 2021 m. kovo 25 d., tačiau kaip ir visais ankstesniais atvejais, taip ir šiuo atveju atsakovė ir šio reikalavimo neįvykdė. 2021 m. balandžio 18 d. ieškovas pakeitė jam priklausančio gyvenamojo namo, adresas (duomenys neskelbtini), durų spyną ir grįžo gyventi į savo namus. Tą pačią dieną ieškovas nusiuntė atsakovei elektroninį laišką, kuriame buvo pažymėta, kad atsakovė į šiuos namus įleista nebus, tačiau ieškovas nedarė jokių kliūčių šiuose namuose gyventi savo vaikams. Atsakovė perskaičius šį elektroninį laišką 2021 m. balandžio 18 d. ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą grįžo lydima policijos pareigūnų, kuriuos pati išsikvietė, tačiau įleista nebuvo. 2021 m. balandžio 19 d. atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones: (1) įpareigoti D. S. netrukdyti M. S. su nepilnamečiais vaikais naudotis gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini); (2) įpareigoti D. S. gyventi skyriumi nuo M. S. ir nepilnamečių vaikų. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-393-1094/2021 atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies – įpareigojo ieškovą netrukdyti atsakovei su nepilnamečiais vaikais naudotis gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau kitos prašymo dalies, kuriuo buvo reikalaujama įpareigoti D. S. gyventi skyrium nuo M. S. ir nepilnamečių vaikų netenkino. Vilniaus apygardos teismas šioje nutartyje konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad D. S. elgesys ar gyvenimo būdas keltų grėsmę ar darytų žalą nepilnamečių vaikų interesams. Vien ta aplinkybė, kad D. S. grįžo gyventi į jam nuosavybės teise priklausantį namą, kuriame prieš tai gyveno M. S. su vaikais, nesudaro pagrindo teigti, jog D. S. elgesys yra tiek pavojingi ieškovei ar vaikams, kad būtų būtinybė nustatyti jo gyvenimą skyrium. Ieškovas tą pačią dieną, kuomet buvo priimta minėta nutartis 2021 m. balandžio 29 d. perdavė atsakovei minėto būsto raktus ir pats išsikraustė gyventi pas jį priglaudusius draugus, kur gyvena iki šiol. Kadangi dėl nesąžiningų ir tuo pačiu neteisėtų atsakovės inicijuojant aiškiai nepagrįstą ikiteisminį tyrimą dėl menamo smurto artimoje aplinkoje ieškovas patyrė turtinių nuostolių, šiuo reiškiamas ieškinys dėl 24 924,68 Eur turtinių ir neturtinių nuostolių priteisimo iš atsakovės, kuri yra atsakinga už jų atsiradimą. Ieškovas nurodė nekvestionuojantis įstatymų leidėjo numatytos galimybės privatiems asmenims teikti pareiškimus (skundus) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jau pareigūnams tenka diskrecijos teisė nuspręsti, ar duomenų tokiam ikiteisminiam tyrimui pradėti pakanka, ar jo nepradėti, ar pradėtą nutraukti, ar perduoti bylą į teismą, tačiau atsakovės veiksmai šiuo konkrečiu atveju neatitiko atidaus ir sąžiningo asmens elgesio standarto. Atsakovė inicijuodama ikiteisminio tyrimo pradėjimą ieškovo atžvilgiu piktnaudžiavo jai įstatymo suteiktomis teisėmis, tai įrodo abiejų instancijų teismų išvados (motyvai) baudžiamojoje byloje. Todėl viena iš teismų praktikoje nurodytų sąlygų žalai kompensuoti yra įrodyta, nes ieškovas buvo išteisintas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo (nepadarius nusikalstamos veikos), kurios padarymu jį nepagrįstai apkaltino būtent atsakovė parašydama pareiškimą apie menamai padarytą nusikalstamą veiką, o įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu baudžiamojoje byloje yra konstatuota, kad atsakovė buitinius ar darbinius nesutarimus visuomet yra linkusi spręsti per policiją, tačiau nei vienas iš jo pareiškimų nėra pasiteisinęs. Toks teismo konstatuotas elgesys reiškia atsakovės piktnaudžiavimą teise. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai kritiškai vertino atsakovės parodymus ir dėstomą poziciją dėl menamo smurto baudžiamojoje byloje, kadangi ji buvo prieštaringa arba ją paneigdavo kita bylos medžiaga, kas vėlgi leidžia daryti išvadą, kad atsakovės kreipimosi į policiją tikslas buvo ne smurtas artimoje aplinkoje, o siekis atgauti paimtą telefoną ir pakenkti ieškovui demonstruojant savo galią žinant ir suprantant, kad policijos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai paskutiniu metu ypatingai jautriai ir atidžiai reaguoja į visus moterų pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusio nuo smurto žmogaus elgesys įprastai turėtų būti kitoks. Esamu atveju matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios atsakovė kreipėsi į policiją buvo ne kažkoks menamas smurtas, o mobilaus telefono paėmimas ir noras jį susigrąžinti. Tai patvirtina tiek ieškovo parodymai, kuomet ieškovas baudžiamojoje byloje nurodė, kad paėmus telefoną atsakovė susinervinusi ragino atiduoti telefoną ir sakė, kad jeigu to nepadarys, skambins į policiją. Kaip nurodė ieškovas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2019 m. vasario 20 d. teismo posėdžio baudžiamojoje byloje metu, atsakovė apie savo ketinimą skambinti į policiją, jeigu telefonas nebus atiduotas (nes jai labai reikia išeiti į susitikimą su drauge kavinėje (duomenys neskelbtini)), pakartojo gal dešimt kartų. Tuo atveju, jeigu prieš atsakovę būtų panaudotas fizinis smurtas, pasireiškęs kūno sužalojimu, pagrindinis atsakovės dėmesys būtų kreipiamas būtent į smurto faktą ir jo fiksavimą, o ne į bandymus atgauti paimtą telefoną ir grasinimais dėl to kviesti policiją. Tai, kad pagrindinė konfliktinės situacijos problema (ašis) buvo ne menamas smurtas ir (ar) kūno sužalojimas, o būtent mobilaus telefono paėmimas ir siekis jį atgauti, liudija ir atsakovės skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (112) išklotinė. Kaip matyti iš telefoninių pokalbių stenogramos, per pirmąjį pokalbį atsakovė nedetalizuoja prieš ją atliktų smurtinių veiksmų, nenurodo tariami patirtų sužalojimų, o tik nurodo, kad iš jos buvo atimtas telefonas, taip pat kartoja, kad tas žmogus sėdi ir neatiduoda telefono, medicininės pagalbos atsisako. Kuomet atsakovės paklausia tai ką jis padarė, atsakovė vėl nieko konkretaus nenurodo ir tepasako, kad „jisai smurtavo“. Kuomet į Bendrąjį pagalbos centrą (112) buvo skambinama antrąjį kartą, Bendrojo pagalbos centro darbuotojas dar kartą pasitikslino „o kaip jis smurtavo?“, atsakovė atsako „tai aš ten jau viską fiksavau ir atėmė telefoną iš manęs ir išvažiavo“, nors anksčiau atsakovė nieko nefiksavo. Antrojo pokalbio metu ieškovo šalia nebuvo (jis jau buvo išvykęs), todėl atsakovė negali teisintis, kad nenorėjo sakyti patirtų sužalojimų, nes tai būtų girdėjęs ieškovas, kas tariamai būtų išprovokavę dar didesnį konfliktą. Taigi, dviejų telefoninių pokalbių su Bendruoju pagalbos centru metu atsakovė negalėjo nurodyti jokių konkrečių smurtinių veiksmų, kurie prieš ją buvo atlikti, atsisakė medicininės pagalbos, o tik akcentavo mobilaus telefono paėmimą ir nurodė, kad jai svarbiausia, kad jame yra labai daug duomenų”. 2019 m. vasario 20 d. teismo posėdžio baudžiamojoje byloje metu atsakovė vėlgi negalėjo paaiškinti, kodėl skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą (112) metu ji nenurodė konkrečių smurtinių veiksmų, kurie neva jai buvo padaryti. Tokia situacija tik dar kartą patvirtina teismų baudžiamojoje byloje padarytas išvadas, kad jokie smurtinio pobūdžio veiksmai prieš atsakovę nebuvo atlikti. Iš viso to išplaukia, kad jeigu ieškovas būtų atlikęs atsakovės deklaruotus, tačiau nepaaiškintus smurtinius veiksmus, akivaizdu, kad atsakovė šiuos veiksmus būtų nurodžiusi jau pirmųjų dviejų telefoninių pokalbių metu. Į tą dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. 2019 m. kovo 15 d. teismo posėdžio baudžiamojoje byloje metu buvo išklausyti ir kiti atsakovės skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą, kas patvirtina, kad bet kokį buitinį nesutarimą su ieškovu atsakovė bando spręsti pasitelkiant policiją. Tai, kad atsakovė nesąžiningai ir nepagrįstai naudojosi įstatymo suteikta teise rašyti pareiškimą policijos pareigūnams dėl menamai patirto smurto patvirtina ir faktas, kad jokie sužalojimai iškart po konflikto ant atsakovės kūno nebuvo pastebėti, nors pareiškime atsakovė nurodė, kad ieškovas neva pagriebė ją už rankos ir stūmė į sieną. Tai, kad tokio pobūdžio sužalojimai nebuvo nustatyti patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, kas leidžia teigti, kad atsakovė pareiškime nurodė tokias aplinkybes, kurios faktiškai neegzistavo ir tokiu būdu piktnaudžiavo teise rašant pareiškimą, turėdama vienintelį tikslą - pakenkti tuometiniam savo sugyventiniui ar bent jau atgauti mobilųjį telefoną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį tai, kad atsakovės paaiškinimų dėl žandikaulio sužalojimo nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei UAB „Šeimos medicinos centras“ medicinos dokumentų išraše, nei specialisto išvadoje Nr. G 4123/2018(01) sužalojimas žandikaulio srityje atsakovei nustatytas nebuvo. Svarbus Vilniaus miesto apylinkės teismo konstatuotas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu atsakovė nenurodė, kad dėl kaltinamojo veiksmų ji būtų patyrusi fizinį skausmą veido srityje, ko pasėkoje jai galėjo atsirasti specialisto išvadoje nustatyta kraujosruva. Svarbi ir kita Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje padaryta išvada, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog jokių sužalojimų ir nugaros srityje atsakovei nebuvo nustatyta, nors teismo posėdyje ji teigė, kad atsitrenkusi į sieną pajuto itin didelį skausmą, o šeimos gydytojai nurodyti kiti sveikatos sutrikimai, kaip antai, pykinimas, vėmimas, galvos skausmas ir pan., nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nepastebėjo ir kiti asmenys, atsakovę matę iškart po konfliktinės situacijos, kas vėlgi sudaro pagrindą kritiškai vertinti atsakovės kreipimosi į policiją dėl menamai patirto smurto faktą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė subrendusi, teisinį darbą dirbantis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl suprato arba bent jau turėjo suprasti, kad jeigu jos pareiškime nurodytos aplinkybės nebus nustatytos, o dėl tokio pareiškimo ieškovas patirs turtinių ir (ar) neturtinių nuostolių, ji bus laikoma už juos atsakinga ir tokius nuostolius privalės atlyginti. Ieškovas taip pat nurodė, kad iki paskutinio konflikto atsakovė dirbo ieškovui priklausančioje (duomenys neskelbtini), be kita ko, buvo atsakinga už įmonės profilio sukūrimą socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame buvo (duomenys neskelbtini) veikla. Įvykus konfliktui (duomenys neskelbtini)ir atsakovės keliai išsiskyrė, tačiau atsakovė nesutiko perduoti (duomenys neskelbtini) paskyros, taip pat ir nesutiko pašalinti šios paskyros iš minėto socialinio tinklo. Šis nesutarimas galėjo būti išspręstas greituoju ir paprastuoju būdu atsakovei vieno mygtuko paspaudimu pašalinant (duomenys neskelbtini) paskyrą iš socialinio tinklo, tačiau atsakovė to padaryti nesutiko be jokios priežasties, dėl ko (duomenys neskelbtini) buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4200-723/2019 (duomenys neskelbtini) ieškinį patenkino - įpareigojo atsakovę pašalinti (duomenys neskelbtini) paskyrą iš socialinio tinklo Facebook jos asmeninės paskyros, kurio tinklalapio nuoroda https://www.facebook.com/altosgranitas/, taip pat priteisė iš atsakovės 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų. Aukščiau aprašytas atsakovės piktybiškas nusiteikimas ieškovo asmens atžvilgiu rodo, kad tikrasis atsakovės tikslas bet kokioje nesutarimo stadijoje yra ne taikus ginčo sprendimas, o savitikslis prieštaravimas bet kokiam ieškovo prašymui ar pageidavimui. Tai tik dar kartą parodo, kad tikrasis ir vienintelis atsakovės tikslas santykiuose su ieškovu yra jam pakenkti, erzinti, nervinti ir provokuoti. Aptartų argumentų visuma, įskaitant kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, atsakovės teisinis ir socialinis statusas, leidžia konstatuoti, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją situacijos padėtį, nebūtų rašęs pareiškimo dėl smurto artimoje aplinkoje ir nebūtų prašęs pradėti ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Visa tai leidžia konstatuoti, kad pirmoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, t. y. neteisėti atsakovės veiksmai, yra įrodyti. Ieškovas nurodė, kad prašomą priteisti žalą sudaro: 1) ieškovo sumokėto nuomos mokesčio už gyvenamąjį plotą (16 870 Eur) ir komunalinių paslaugų (2 273,61 Eur) apmokėjimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2021 m. balandžio 18 d.; 2) baudžiamajame procese neatlygintų bylinėjimosi išlaidų dalies, kuri sudaro 752 Eur. Ieškovas paaiškina, kad už teisines paslaugas baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme savo gynėjui sumokėjo 1 452 Eur įskaitant PVM, tačiau Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-460-576/2019 vietoj prašytų priteisti 1 452 Eur iš valstybės biudžeto Ieškovo naudai priteisė 700 Eur. Tai reiškia, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė 752 Eur nuostolių teisinei pagalbai apmokėti, kuriuos privalo atlyginti atsakovė. Dėl atsakovės pareiškimo pagrindu pradėto ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu buvo taikyta kardomoji priemonė, dėl kurio ieškovas negalėjo grįžti į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius namus, dėl ko viso ikiteisminio tyrimo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir po to sekusiu laikotarpiu (iki pat 2021 m. balandžio 18 d.) buvo priverstas nuomotis gyvenamąjį plotą ir dėl to patyrė ženklių išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), kurias pagrindžia aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai. Ieškovas nurodė, kad neteisėtų atsakovės veiksmų jis patyrė ir neturinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur. Ieškovas teigė, kad jo sulaikymas 2018 m. lapkričio 15 d. vyko viešoje vietoje – prekybos centro aikštelėje, kuomet jis buvo atvykęs su mažamečiais vaikais papietauti į kavinę. Tokia situacija, kuomet ieškovą mažamečių vaikų akivaizdoje išsivežė policijos pareigūnai, jam sukėlė didelį stresą, neigiamus išgyvenimus dėl vaikų pojūčių, savijautos ir nuomonės dėl tėvo. Ieškovas, kuris niekada neturėjo jokių reikalų su teisėsaugos institucijomis, dėl tokios situacijos, ypač kuomet nebuvo kaltas (ką vėliau konstatavo teismai) jautė didelį nusivylimą ir pažeminimą. Nors ieškovo sulaikymas netruko ilgai (iš sulaikymo buvo paleistas kitą dieną – 2018 m. lapkričio 16 d.), tačiau laikino sulaikymo vieta ir aplinka (areštinė T. Kosciuškos gatvėje, Vilniuje) buvo tragiškos būklės, kur visą sulaikymo laiką ieškovas praleido antisanitarinėmis sąlygomis. Ieškovas būdamas sulaikytas tokiomis sąlygomis jautė pažeminimą, didelį stresą ir neaiškumą dėl savo ateities (yra dviejų mažamečių vaikų tėvas, garbaus amžiaus tėvų sūnus, (duomenys neskelbtini) pagrindinis akcininkas ir darbuotojas), kadangi nežinojo, kiek laiko reikės praleisti gyvenant tokiomis baisiomis sąlygomis, kiek laiko bus atskirtas nuo savo dviejų mažamečių vaikų, kitų artimųjų, nuo savo verslo ir nuo ieškovo priklausančių (duomenys neskelbtini) darbuotojų. Tuo tarpu atsakovė mėgavosi ieškovo sulaikymu, apie menamą ieškovo smurtavimą ir sulaikymą informavo visus giminaičius, artimuosius ir draugus. Ieškovo sulaikymo faktas buvo paviešintas ir (duomenys neskelbtini) darbuotojams. Tokia situacija ieškovui, ypač kuomet jis buvo nepagrįstai kaltinamas (tą vėliau konstatavo ir teismai), kėlė begalinį stresą, ieškovas jaudinosi tiek dėl vaikų, tiek artimųjų ir draugų, įmonės darbuotojų nuomonės, nes sulaikymas nepriklausomai nuo to, ar esi sulaikomas teisėtai, ar ne, yra susijęs su sulaikomo asmens pagarbos, reputacijos sumažėjimu ar visišku praradimu. Didelį nerimą ir stresą dėl vykdymo ikiteisminio tyrimo ir vėliau nagrinėjamos baudžiamosios bylos jautė viso proceso metu. Nors ieškovas buvo nekaltas ir visiškai teisus dėl savo gynybinės pozicijos, ieškovas nebuvo tikras kaip byloje surinktą medžiagą vertins teismai, ar jis bus išteisintas, ar jo atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Viso proceso metu ieškovas turėjo skirti daug laiko teisminei gynybai, taip pat bendravimui su vaikais, artimaisiais, draugais, pažįstamais, (duomenys neskelbtini) darbuotojais, kuriems reikėjo paaiškinti situaciją, patikinti, kad ieškovas nėra smurtautojas, o atsakovė tokiu būdu siekia suvesti sąskaitas dėl nenusisekusio bendro gyvenimo, pretenduojant į ieškovo asmeninį turtą, kuris buvo užgyventas dar iki pažinties su atsakove pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje dėl nebūto smurto atsakovės naudai buvo reikalaujama priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos, ieškovas mano, kad dvigubai mažesnė neturtinės žalos suma, sudaranti 5 000 Eur, būtų teisingas ir protingas neturtinės žalos atlyginimas, atitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ieškovo teigimu, jam padaryta turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neatidaus ir neapdairaus veikimo) inicijuojant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jeigu atsakovė, kuri turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, būtų pasielgus atidžiai ir protingai, aukščiau aprašytų turtinių ir neturtinių nuostolių ieškovas nebūtų patyręs. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo patirta turtinė ir neturtinė žala yra tiesiogiai susijusi su aprašytais atsakovės neteisėtais veiksmais priežastiniu ryšiu, ieškovo patirta žala atlygintina visa apimtimi. Atsakovės kaltė yra preziumuojama įstatymo, todėl atsakovės kaltės faktas atskirai šioje byloje neįrodinėtinas.

2. Atsakovė ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 28 d. ieškovas pareikalavo atlaisvinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, tačiau atsakovė nemano, kad turėjo paklusti nepagrįstiems ieškovo reikalavimams, kadangi ji pretenduoja į pusę ieškovui priklausančios nuosavybės, ginčydama jo nuosavybės teisę Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-926-967/2021. Nors atsakovė pasikeitė ieškovui priklausančio gyvenamojo namo durų spyną, ši aplinkybė negali turėti jokios reikšmės tariamų jo nuostolių atsiradimui, kadangi atsakovė taip pasielgė pagrįstai ir teisėtai. Ieškovas ne kartą buvo informuotas, kad dėl vaikų ir šeimos saugumo reikia pakeisti spyną nauja, nes spyna neveikė, todėl natūralu, kad nerakinamu durų po miestelyje jau įvykusių eilės vagysčių niekas nepaliks. Be to, pasitvirtino faktas, kad buvo atlikta paskutinė vagystė iš šalia esančio šeimos namo (duomenys neskelbtini), o kaimynai ir atsakovė jau buvo informavę ieškovą, kad į teritoriją patenka kiti asmenys, lipa į terasą ir būtina imtis maksimalaus saugumo. Ieškovas pats 2021 m. balandžio 18 d. pakeitė gyvenamojo namo, adresas (duomenys neskelbtini), įėjimo durų spyną tokiu būdu patvirtindamas, kad jo gyvenimas namuose nepriklauso nuo atsakovės, o išimtinai nuo savo paties vienasmeniškai priimamų sprendimų. Atsakovė nurodė, kad šalių santykiai iširo būtent dėl smurto, kurį ieškovas panaudojo atsakovės atžvilgiu. Po įvykusio smurto atvejo ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko ir užbaigė ikiteisminį tyrimą, perduodami baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu nagrinėti teismui, tačiau patraukti ieškovą baudžiamojon atsakomybėn nepakako įrodymų, todėl jis buvo išteisintas, nepriklausomai nuo to, koks buvo teisinis bylos nutraukimo pagrindas. Nors ieškovas ir nebuvo nuteistas, o jo prieš atsakovę atlikti veiksmai nenustatyti kaip nusikalstami, tačiau jis neabejotinai smurtavo prieš atsakovę. Vien faktas, kad ieškovas buvo išteisintas nesudaro pagrindo teigti, jog smurtas neegzistavo, jis tiesiog nebuvo įrodytas kaip nusikalstamas, kadangi pritrūko įrodymų. Smurtaujantis asmuo turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir iš to išplaukiančias galimai neigiamas pasekmes bei laikinus nepatogumus, nors ieškovo prabangaus būsto nuomos miesto centre, jokiu būdu, negalima prie jų priskirti. Nemažiau svarbi aplinkybė, nagrinėjant nepagrįstus ieškovo ieškinio reikalavimus yra ir ta, kad jis pagal pateiktus prie ieškinio įrodymus net neprašė nei teismo nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę ir nustatytus įpareigojimus. Kardomosios priemonės galiojimo laikotarpiu (nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d.) ieškovas vedė nepanašų į turtinę bei neturtinę žalą patyrusio asmens gyvenimo būdą. Vien jo pramogos ir išleidžiamos neprotingai didelės sumos naktiniuose klubuose, egzotinėse šalyse, viešbučiuose prabangiose drabužių parduotuvėse liudija apie tai, kad D. S. jokios žalos piniginių nuostolių forma nepatyrė ir negalėjo patirti. Atsakovė teigė, kad ieškovas nuo 2018 m. lapkričio mėn. gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir šeimos name, adresu (duomenys neskelbtini), kurioje jis valdo 2013 ir 2017 m. įsteigtų dviejų kompanijų verslą. Todėl kardomoji priemonė ieškovui nebuvo priežastimi tariamiems jo nuostoliams patirti, atsakovė ne tik nėra atsakinga už jo gyvenamosios vietos nuomos išlaidas, tačiau ir pats ieškovas turėjo ne vieną gyvenamosios vietos pasirinkimą. Jis iki šiol yra Norvegijos karalystės rezidentas ir nėra deklaravęs jokio išvykimo, kuris yra privalomas palikus šalį ilgiau nei pusmetį, todėl nėra aišku, kodėl ieškovas prašosi priteisti sumas, jei jo gyvenamoji visą tą laikotarpį buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), jis ten turėjo faktinę gyvenamą vietą, verslus, pilno etato darbo sutartis ir deklaravo pilno etato darbą, t.y. 8 val., tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini). Paskirta kardomoji priemonė nesutrukdė ieškovo kelionių į užsienio šalis. 2021 m. balandžio 19 d. atsakovė kreipėsi ne į Vilniaus apygardos teismą, kaip klaidingai nurodo ieškovas, o į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2-393-1094/2021) su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti D. S. netrukdyti M. S. su nepilnamečiais vaikais K. S. ir B. S. naudotis gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini); įpareigoti D. S. gyventi skyriumi nuo M. S. ir nepilnamečių vaikų, kuris 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo tenkintas iš dalies - ieškovas įpareigotas netrukdyti atsakovei su nepilnamečiais vaikais naudotis gyvenamuoju namu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas nenurodo, kad šią nutartį jis skundė apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, tačiau atskirasis skundas buvo atmestas, o atsakovės ir nepilnamečių vaikų teisė gyventi aukščiau minimame name nepaneigta. Ieškovo teiginiai, jog jis tą pačią dieną, kuomet buvo priimta 2021 m. balandžio 29 d. nutartis, perdavė atsakovei šeimos gyvenamojo būsto raktus ir pats išsikraustė gyventi pas jį tariamai priglaudusius draugus, kur gyvena iki šiol, tik patvirtina, kad ne būsto problema yra svarbi ieškovui, o siekis keršyti ir kenkti atsakovei. Atsakovė nesutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovė nesąžiningai ir neteisėtai jo atžvilgiu inicijavo ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal ikiteisminio tyrimo institucijos nutarimą, įvertinus, jog ieškovo veiksmuose galimai yra LR BK 140 straipsnio 2 dalies normos reglamentuojami nusikalstamos veikos požymiai. Ikiteisminį tyrimą pradėjo ne atsakovė ir kardomąją priemonę ieškovui pritaikė taip pat ne atsakovė, o tokią teisę ir kompetenciją turinti institucija, visapusiškai ir objektyviai įvertinusi situaciją, įžvelgdama ieškovo elgesyje prieš atsakovę akivaizdžius galimos nusikalstamos veikos požymius bei pareiškus įtarimą pritaikius kardomąją priemonę. Dėl šios priežasties ieškovas pareiškė atsakovei akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, įrodinėdamas savo menamus nuostolius, t.y. pasirinko netinkamą atsakovą, kadangi atsakovė M. S. jokių menamų nuostolių ieškovui D. S. nepadarė, priešingai, sunkiai pataisomą žalą ir nuostolius M. S. ir dviem šalių nepilnamečiams vaikams yra padaręs ieškovas. Atsakovės teigimu, šios bylos aplinkybių nagrinėjimo kontekste svarbu yra ir tai, kaip aktyviai ieškovo akcentuojamomis baudžiamojo proceso teisėmis jis naudojosi: ar kreipėsi dėl kardomosios priemonės ir įpareigojimų panaikinimo, pakeitimo, kokie buvo priimti procesiniai sprendimai, ar skundė D. S. šiuos procesinius sprendimus. Duomenų, jog D. S. teikė kokius nors prašymus ikiteisminio tyrimo institucijai, susijusius su jo atžvilgiu taikyta kardomąja priemone, teismui jis nepateikė. Nėra aišku, kokie buvo priimti procesiniai sprendimai, jeigu D. S. tokius prašymus teikė. Ši aplinkybė svarbi kardomosios priemonės ieškovo atžvilgiu teisėtumo ir teisingumo aspektais. D. S. paskirta kardomoji priemonė nebuvo kliūtimi gyventi visavertį gyvenimą (keliauti, pramogauti, linksmintis ir t.t.). Ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, ar jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją su skundais dėl ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu pradėjimo arba prašė šį tyrimą nutraukti. Nesutiktina su ieškovu, nurodančiu, jog atsakovės veiksmai šiuo konkrečiu atveju neatitiko atidaus ir sąžiningo asmens elgesio standartų. Atsakovė, paduodama ikiteisminio tyrimo institucijai pareiškimą dėl patirto smurto ieškovo veiksmais, gynė savo asmens sveikatos, gyvybės ir nuosavybės neliečiamumą nuo nusikalstamo ieškovo kėsinimosi. Apklausta bylos nagrinėjimo metu ji aiškiai nurodė ieškovo D. S. smurtinio elgesio jos atžvilgiu aplinkybes, pastarajam tyčia panaudojus fizinę jėgą, siekiant ją palaužti ir atimti iš jos mobilųjį telefoną įmonės (duomenys neskelbtini)ofiso patalpose, adresu Šv. Stepono g., Vilniuje. Jokie tiesioginiai stebėtojai (galimi liudytojai) šio konflikto tarp ieškovo ir atsakovės nematė, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, išteisindamas ieškovą D. S., iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, sprendė, kad teismui nepakanka objektyvių, keliais šaltiniais patvirtintų faktinių duomenų pagrįsti, kad ieškovas fiziškai smurtavo prieš atsakovę, siekdamas sukelti jai fizinį skausmą, tyčinės kaltės forma, o ne turėjo kitą tikslą - stengėsi atimti iš jos mobilųjį telefoną. Teismas padarė išvadą, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais. 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, taip pat konstatavo, kad nepakanka byloje duomenų ieškovo kaltei pagrįsti. Pagal ieškovo ydingą traktavimą, atsakovė jo veiksmais, susijusiais su fizinės jėgos panaudojimu jos asmens atžvilgiu, patyrusi fizinį skausmą, neturėjo pagrindo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, tiesiog turėjo taikstytis su smurtautojo elgesiu. Tokia ieškovo pozicija yra aiškiai neteisinga, ja D. S., priešingai nei teigia savo ieškinyje, akivaizdu, kad ginčija asmens - atsakovės M. S. teisę kreiptis pagalbos į institucijas, tarp jų policiją ir pranešti apie patirtą fizinį smurtą. Atsakovė nesutinka su ieškovu, teigiančiu, jog yra įrodyta viena iš teismų praktikoje nurodytų sąlygų žalai kompensuoti, juolab, kad atsakovė ir negali būti tuo subjektu, kuris galėtų būti patrauktas pagal ieškovo ieškinį žalai kompensuoti. Atsakovė bijo smurtauti linkusio ir jokių jos teisių nepaisančio ieškovo, todėl gyvendama demokratinėje visuomenėje bei teisinėje valstybėje visada savo pažeistas teises gina kreipdamasi į valstybės institucijas, tarp jų policiją. Dėl šios priežasties tokios ieškovo pretenzijos laikytinos siekiu dar labiau įbauginti atsakovę, kad ji esant pažeistoms jos teisėms nesikreiptų teisėtos gynybos į konkrečius klausimus sprendžiančias institucijas pagal jų kompetenciją. Todėl atsakovės elgesys negali reikšti piktnaudžiavimo teise. Atsakovė teigė, kad telefonas nebuvo „paimtas“, kaip mėgina savo elgesį pateisinti ieškovas, o tiesiog panaudojant fizinę jėgą prieš atsakovę buvo išplėštas jai iš rankų. Savo galią demonstruoja pats ieškinį pareiškęs ieškovas, tačiau jam nereikalinga policijos pagalba, visus klausimus jis sprendžia fizine jėga ir prievarta, bei nutyli faktą, kad pasišalino iš įvykio vietos, ir iš įvykio aplinkybių garso įrašo buvo aiškiai girdima, kad jis buvo patalpoje ir kalbėjo, kol buvo kviečiama pagalba, tik nėra aišku, kodėl šių aplinkybių teismas nevertino baudžiamojoje byloje. Galiausiai ieškovas turi polinkį sumaniai iškraipyti įvykių eigą, pateikti juos taip, kad kiti asmenys juo patikėtų. Ieškovas, kuris turi savo subjektyvų suvokimą apie tai, kaip patyręs smurtą (nukentėjęs) asmuo turi elgtis, lygina savo subjektyviam supratimui priimtiną elgesį su atsakovės elgesiu, kritikuodamas šį elgesį, ir laikydamasis pozicijos, kad atsakovė konkrečioje situacijoje, turėjo pasielgti kitaip. Atsakovės elgesys konkrečioje konfliktinėje situacijoje po patirto fizinio smurto bei jos duoti parodymai nuo pat pirminio kreipimosi pagalbos į policiją yra užfiksuoti baudžiamojoje byloje ir jie niekuo neišsiskiria nuo įprastoje situacijoje smurtą ir prievartą patyrusių asmenų elgesio, t.y. atsakovė konkrečioje (aptariamoje) situacijoje elgėsi taip, kaip elgtųsi bet kuris kitas asmuo, atsidūręs panašioje situacijoje. Ieškovas teismui nurodo savo parodymus baudžiamojoje byloje, tačiau pažymėtina, kad būdamas kaltinamuoju, jis neatsako už galimai melagingų parodymų davimą, be to, jo parodymai, laikytini ieškovo pozicija baudžiamojoje byloje ir jokiu būdu nereiškia, kad jie atspindi objektyvią tikrovę. Ieškovo teiginiai, pažymint, kaip būtų tuo atveju, jeigu prieš atsakovę būtų panaudotas fizinis smurtas, pasireiškęs kūno sužalojimu, pagrindinis jos dėmesys būtų kreipiamas būtent į smurto faktą ir jo fiksavimą, o ne į bandymus atgauti paimtą telefoną ir grasinimais dėl to kviesti policiją, laikytini filosofiniais ieškinį padavusio asmens samprotavimais arba jo asmenine nuomone. Atsakovė teigė, kad paprastai tokiose situacijose, kada asmenys savo atžvilgiu patiria prieš juos fizinę jėgą, susijusią su prievarta, jie būna išsigandę, įbauginti, patiria stresą, šoką, negeba nupasakoti su jais susijusių įvykių detalių, todėl ieškovas neturėtų kritikuoti atsakovės ir jos pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais traktuoti išimtinai savo naudai. Aptartoje situacijoje atsakovė pranešė apie ieškovo smurtavimą prieš ją, kuriam pagrįsti baudžiamojoje byloje tiesiog nepakako duomenų ir ši byla ieškovo atžvilgiu buvo nutraukta. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš atsakovę, kadangi jis pats sukėlė konfliktą, užpuldamas atsakovę, panaudodamas jos atžvilgiu fizinę jėgą ir atimdamas iš jos mobilųjį telefoną. Todėl ieškovo samprotavimai, kaip atsakovė turėjo elgtis, skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą ir ką turėjo konkrečiai nurodyti, vertintini kritiškai. Atsakovė nurodė, kad smurtas nebūtinai turi būti susijęs su fiziniais žmogaus kūno audinių pakenkimais (sužalojimais), kurie yra aiškiai matomi iš karto po smurto panaudojimo, fizinis smurtas susietinas ir su kūno sumušimais (bet kokiu būdu, pavyzdžiui rankos palenkimu, stūmimu į sieną ir pan.). Todėl ieškovo teiginiai, kad jokie sužalojimai iš karto po konflikto ant atsakovės kūno nebuvo pastebėti, laikytini subjektyvia jo pozicija. Kadangi konfliktas tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo stebimas trečiųjų nešališkų asmenų arba kitaip užfiksuotas (vaizdo įrenginiais), baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, trūkstant duomenų ir vadovaudamiesi nekaltumo prezumpcijos principu, išteisino ieškovą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai, jokiu būdu, nereiškia, jog ieškovas nesmurtavo prieš atsakovę ir geranoriškai paėmė iš jos rankos mobilųjį telefoną. Todėl nesutiktina, kad atsakovė pareiškime nurodė tokias aplinkybes, kurios faktiškai neegzistavo ir tokiu savo elgesiu piktnaudžiavo teise, kreipdamasi su pareiškimu į policiją, kadangi ji gynė savo teises, informuodama policiją apie prieš ją padarytą galimai nusikalstamą veiką. Jeigu tokios veikos požymiai nebūtų buvę nustatyti, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu, savaime suprantama, nebūtų buvęs pradėtas ir jokios kardomosios priemonės su apribojimais nebūtų buvusios pritaikytos. Vilniaus miesto apylinkės teismo konstatuotas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu atsakovė nenurodė, kad dėl kaltinamojo veiksmų ji būtų patyrusi fizinį skausmą veido srityje, ko pasėkoje jai galėjo atsirasti specialisto išvadoje nustatyta kraujosruva, nereiškia, kad ieškovas jos atžvilgiu iš viso nesmurtavo ir joks smurtinio pobūdžio konfliktas tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo kilęs. Ieškovui svarbi ir kita baudžiamojoje byloje apylinkės teismo padaryta išvada, esą iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jokių sužalojimų ir nugaros srityje atsakovei nebuvo nustatyta, nors teismo posėdyje ji teigė, kad atsitrenkusi į sieną pajuto itin didelį skausmą, o šeimos gydytojai nurodyti kiti sveikatos sutrikimai, kaip antai, pykinimas, vėmimas, galvos skausmas ir pan., nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Tokie simptomai kaip pykinimas, vėmimas ir galvos skausmas yra laikytini asmens nusiskundimais, kurie nebūtinai turi būti fiksuojami. Objektyviai užsifiksavusių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno galėjo nepastebėti kiti asmenys, matę atsakovę iš karto po konfliktinės situacijos, kadangi jie jos neapžiūrėjo, todėl remiantis šiuo argumentu negalima teigti, kad atsakovė tyčia kreipėsi į policiją, norėdama pranešti apie nebūtą nusikaltimą arba melagingai įskųsti ieškovą. Atsakovė nesutiko su ieškovo pateiktu atsakovės teisinio statuso reikšmingumu, siejamu su turimu aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu, konkrečioje ginčo situacijoje. Nors atsakovė ir turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, tačiau konkrečioje bendražmogiškoje situacijoje patyrusi fizinę prievartą, kurią ji įvardijo kaip jos atžvilgiu taikytą ieškovo fizinį smurtą, ji negalėjo būti ribojama išsilavinimo ir veikė kaip eilinis fizinį smurtą patyręs žmogus. Atsakovė melagingai neįskundė ieškovo ir nepranešė apie nebūtą nusikalstamą veiką. Jokių nuostolių dėl jos teisėto kreipimosi į policiją ieškovas negalėjo patirti ir nepatyrė. Ieškovas D. S. teigia, kad neadekvatų ir piktybinį atsakovės elgesį jo atžvilgiu patvirtina faktas, kad atsakovė geranoriškai nesutiko pašalinti (duomenys neskelbtini) paskyros iš socialinio tinklo, tačiau minėtos aplinkybės niekaip nėra susijusios su pareikštu ieškiniu. Priešingai, jos parodo patį ieškovą kaip piktavališkai nusiteikusį ir kerštaujantį asmenį, bet kokiomis priemonėmis siekiantį susidoroti su ieškove ir dviejų mažamečių vaikų motina ir skubos tvarka perimti maksimaliai sukurtą turtą vedant bendrą šeimos ūkį, kol dar nebuvo pradėta byla dėl nuosavybės tiesių į bendrai sukurtą turtą, įskaitant ir įmonę - (duomenys neskelbtini). Piktybiškai yra nusiteikusi ne atsakovė, o ieškovas jos atžvilgiu, ką puikiai pailiustruoja ir šis prieš atsakovę pradėtas visiškai nepagrįstas teismo procesas. Ieškovas D. S. jau keletą metų vykdo ne tik fizinio, bet ir moralinio, finansinio susidorojimo su atsakove M. S. išpuolius. Atsakovė yra priversta tik gintis nuo bet kurios ieškovo agresijos. Pastebėtina, jog ieškovui nereikia kreiptis į policiją ir kitas teisėsaugos institucijas, jis visas savo teises ir ginčijamus reikalavimus įgyvendina jėga, savavaldžiaudamas, pastatydamas prieš faktą tiek atsakovę, tiek mažamečius jų vaikus. Todėl ieškovo nurodytas tikslas pakenkti, erzinti, nervinti ir provokuoti yra būdingas jam pačiam, o ne atsakovei, kaip įžūliai meluoja ir klaidina teismą ieškovas D. S.. Atsakovė nurodė neginčijanti turimo išsilavinimo, jos teisinis darbas (duomenys neskelbtini)nebuvo susijęs su nusikalstamų veikų tyrimu, ji elgėsi protingai ir apdairiai, kreipdamasi su pareiškimu apie jos atžvilgiu padarytą galimai nusikalstamą veiką, tačiau ikiteisminio tyrimo ji ieškovo D. S. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu ji nepradėjo, jį pradėjo policija, tinkamai kvalifikavusi galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius. Turtinė žalos dydį ieškovas susieja su mokėtu nuomos mokesčiu ir išlaidomis už nuomotam butui teiktas komunalines paslaugas, tačiau aplinkybė, kad ieškovas jo nurodomu laikotarpiu nuomojosi gyvenamąjį būstą, jokiu būdu nepatvirtina, kad patirtos išlaidos yra laikytinos ieškovui padaryta žala (nuostoliais). Ieškovas neprivalėjo nuomotis būtent tokio būsto ir tokioje vietoje, kadangi jo vardu yra registruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas Lietuvoje ir Norvegijoje. Kita vertus, ieškovas sutaupė nemažai išlaidų, t.y. nepatyrė kuro išlaidų važinėjant iš Bezdonių į Vilnių ir atgal, automobilio nusidėvėjimo išlaidų, kurios, manytina, būtų tikrai nemažos kasdien važinėjant į Vilnių ir atgal. Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad ieškovas valdo net keletą nekilnojamojo turto objektų Lietuvoje ir Norvegijoje, tarp jų antrąjį namą (duomenys neskelbtini), kurį išnuomojo savo draugui, kad sufabrikuotų šį procesą, įrodinėjant, kad neva jis neturėjo, kur gyventi ir buvo priverstas nuomotis gyvenamąjį būstą bei patirti išlaidas. Komunalines išlaidas ieškovas patirtų gyvendamas bet kuriame kitame gyvenamajame būste, nesvarbu, ar tai būtų namas ar butas. Aplinkybė, kad ieškovas yra piktas ir puoselėja neapykantą atsakovei dėl to, kad ji teisėtai kreipėsi į policiją pagalbos dėl jo neteisėto elgesio, susijusio su smurtu ir prievarta, negali būti laikoma ieškovo patirta neturtine žala. Ieškovas bando padaryti poveikį teismui apeliuodamas į tai, kad jo sulaikymas 2018 m. lapkričio 15 d. vyko viešoje vietoje - prekybos centro aikštelėje, kuomet jis buvo atvykęs su mažamečiais vaikais papietauti į kavinę, tačiau ieškovas kavinėje ne tiek rūpinosi vaikais ir jų savijauta, kiek jam svarbus ir reikšmingas buvo susitikimas su liudytoju R. T. siekiant pasitarti dėl tolimesnių veiksmų strategijos dėl įvykusio smurtinio incidento ir duoti nurodymus, kaip turėtų elgtis galimas įvykio aplinkybių liudytojas. Pats ieškovas pažymi, kad jo laikinas sulaikymas netruko ilgai, nurodydamas, jog iš laikino sulaikymo vietos - Vilniaus apskrities VPK areštinės T. Kosciuškos gatvėje, Vilniuje buvo išleistas kitą dieną. Ieškovas nurodo, kad patalpos buvo tragiškos būklės ir sulaikymo laiką jis praleido antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau atsakovė neturi jokios informacijos apie tai, kokiomis sąlygomis ieškovas praleido laikino sulaikymo laiką, todėl nemano, jog yra atsakinga už sąlygas, kurios buvo sudarytos ieškovui. Tokiu atveju, jeigu sąlygos buvo antisanitarinės ir „tragiškos būklės“ kaip nurodo ieškovas, pastarasis turėjo reikšti pretenzijas ne atsakovei o patalpų savininkui arba asmeniui, kuris priėmė nutarimą jį patalpinti į tokias patalpas. Ieškovas nepateikė teismui tokių duomenų, nors atsakovė nėra atsakinga už tai, kokiose sąlygose trumpalaikiai buvo patalpintas ieškovas D. S.. Ieškovas tikrai negalėjo nežinoti, kiek laiko teks praleisti jo nurodomomis sąlygomis, kadangi laiko praleidimas areštinėje yra ribotas, be to, jau dabar aišku ir jis pats patvirtina, kad areštinėje jis praleido itin trumpą laiko tarpą. Per šį laiką jis nebūtų spėjęs pabendrauti nei su vaikais, nei su artimaisiais ir t.t., kadangi kitą dieną buvo paleistas iš laikino sulaikymo. Visos šios nurodomos aplinkybės neabejotinai susijusios su emociniu poveikiu ginčą sprendžiančiam teismui, o ne su paties ieškovo nuoširdumu. Ieškovo nurodoma aplinkybė, esą atsakovė mėgavosi jo sulaikymu, apie smurtavimą ir sulaikymą informuodama visus giminaičius, artimuosius ir draugus yra subjektyvi ieškovo nuomonė, kadangi atsakovė neturėjo kuo mėgautis, jautė baimę ir patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus po to, kaip buvo jėga užpulta buvusio sugyventinio. Kadangi užpuolimo faktas įvyko (duomenys neskelbtini) patalpose, apie jį sužinojo ir jo darbuotojai, todėl begalinį stresą ir jaudulį bei nežinomybę dėl ateities išgyveno atsakovė, bijodama, kaip gali dar pasielgti jos atžvilgiu visus klausimus smurtu ir jėga sprendžiantis sugyventinis. Ieškovo paaiškinimai, susiję su pagarba ir reputacija, niekaip negali būti susiję su atsakovės veiksmais, kadangi pagarba ir reputacija jo atžvilgiu trečiųjų asmenų rate jau yra senokai iki nurodyto įvykio prarasta. Atsakovė abejoja, ar ieškovas viso proceso metu jautė didelį nerimą ir stresą dėl vykdymo ikiteisminio tyrimo ir vėliau nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kadangi pateikiami įrodymai paneigia buvus tokią sudėtingą jo savijautą. Ieškovas dalyvavo įvairiuose renginiuose, todėl nesimato, kad jo savijauta buvo kažkokia išskirtinė, ypatinga, susijusi su tariamu nerimui ir stresu. Atsakovė iš tikrųjų patyrė ir iki šiol patiria stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus po to, kai prieš ją (duomenys neskelbtini) patalpose sugyventinis smurtavo, iki šiol šis asmuo elgiasi brutaliai, siekdamas bet kuria kaina atsakovę su nepilnamečiais vaikais „išgyvendinti“ iš jų bendrai užbaigto statyti namo, nesutinka, kad iš bendro gyvenimo ir buvusiai sugyventinei priklauso dalis užgyvento turto. Aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu, konstatuotina, kad atsakovė nepadarė ieškovui jokios neturtinės žalos, o jo prašoma priteisti 5 000 Eur suma, atsižvelgiant į nurodomo tariamos žalos dydžio nustatymo motyvus, susiejamus su puse nukentėjusiosios M. S. patirtos neturtinės žalos baudžiamojoje byloje, laikytina nepagrįsta ir neįrodyta. Netinkamai motyvuojamas žalos dydis negali būti prilyginamas teisingam ir protingam neturtinės žalos atlyginimui ir niekaip negali atitikti ieškovo nurodomų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Atsakovė teigė, kad ji jokių ieškovo atžvilgiu neteisėtų veiksmų, kurie būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo išlaidomis, kylančiomis iš nuomos teisinių santykių, neatliko, todėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės, kaip nukentėjusiosios baudžiamojoje byloje, teismai nepriteisė, vadinasi, ieškovo nurodytas tiesioginis priežastinis ryšys neegzistuoja ir negali egzistuoti. Baudžiamąją byla nagrinėjęs teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, jų nepriteisė iš atsakovės, o priteisė iš valstybės, todėl atsakovei negali kilti pareiga atlyginti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nelaiko savęs skolininke ieškovo atžvilgiu ir atsakingu asmeniu pagal jo pareikštus nepagrįstus ieškinio reikalavimus. Ieškovo veiksmai, išsinuomojant prabangų butą Vilniaus miesto centre, niekaip nepriklausė nuo atsakovės valios ir jos veiksmų. Priešingai, ieškovas, keršydamas atsakovei, pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, siekdamas, kad buvusi sugyventinė toliau patirtų finansinius nepatogumus ir sunkumus bylinėjimosi išlaidų forma, palūžtų bei paklustų nepagrįstiems ieškovo reikalavimams bylose, susijusiose su šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir kitų su nepilnamečiais vaikais susijusių klausimų sprendimu, turtinio ginčo byloje, kurioje atsakovė teisėtai siekia, kad būtų pripažinta jai teisėtai turinčio priklausyti turto dalies nuosavybės teisė. Nors kasacinio teismo praktikoje sutinkama lankstaus priežastinio ryšio samprata pagal CK 6.247 straipsnį, tačiau ieškovo išlaidos nuomai ir mokesčiams už komunalines paslaugas nelaikytinos nuostoliais, kurių atsiradimas yra susijęs su atsakovės veikimu ar neveikimu. Ieškovo patirtos išlaidos būsto nuomai negali būti laikomos žalingais padariniais, kadangi ieškovas, turėdamas Lietuvoje ir Norvegijoje ne vieną nuosavą būstą, neprivalėjo ir neprivalo jo nuomotis, be to jis pats savo nuožiūra renkasi būstą prabangioje vietoje už nemažą kainą. Konkrečioje situacijoje neegzistuoja nefaktinis priežastinis ryšys, nei ieškovo įvardijami neteisėti veiksmai, nulėmę vieno žmogaus gyvenamojo būsto nuomos būtinybę Vilniaus miesto centre už nepateisinamai aukštą kainą. Ieškovas mokėdamas nuomą sutaupė didžiules kuro išlaidas, jeigu jam reikėtų kasdien važinėti iš (duomenys neskelbtini). Be to, jis gyvendamas bet kuriame būste (name arba bute) patirtų komunalines išlaidas, taigi jokie žalingi padariniai ieškovui nekilo. Ieškovas nurodo, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovė, įvardijama ieškovo kaip įpareigotas kaltas asmuo, nelaiko savęs atsakinga ir kalta už tariamai ieškovo patirtą žalą, t. y. pinigines lėšas, išleistas prabangaus ir patogaus ieškovo gyvenamojo būsto nuomos poreikio patenkinimui, tariamai patirtai jo neturtinei žalai bei dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Todėl jos atžvilgiu negali būti pritaikytos CK 6.248 straipsnio nuostatos. Ji nepažeidė ieškovo nurodytų civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, ieškovo pareikšto ieškinio faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo atsakovės atsakomybei prieš ieškovą kilti, todėl jo ieškinys turi būti atmestas, kadangi jis nėra pagrįstas. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsakovė nėra ir nebuvo jokiuose prievoliniuose santykiuose su ieškovu, jokių teisės pažeidimų ar nusikalstamų veikų jo atžvilgiu ji nepadarė. Jos atžvilgiu nėra pradėtas ir baigtas joks baudžiamasis persekiojimas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ar kitoks dokumentas, kuriame būtų nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą kilti atsakovės civilinei atsakomybei prieš ieškovą. Darytina išvada, kad atsakovė jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu nėra atlikusi, tarp jų bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimo. LR BK 236 straipsnis reglamentuoja nusikalstamą veiką - melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Pagal šio baudžiamojo kodekso straipsnio 1 dalį atsako kiekvienas asmuo, kuris melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Atsakovės atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas pagal minimo baudžiamojo kodekso straipsnį niekada nebuvo pradėtas, juolab susijęs su ieškovo ieškinyje įrodinėjamomis aplinkybėmis.

3. Ieškovas dublike nurodė, kad atsakovė savo neteisėtus veiksmus bando paneigti ne aiškinant, kad tokie veiksmai nėra neteisėti, bet atsakomybę dėl ieškovo patirtų nuostolių siekiant perkelti teisėsaugos institucijoms arba pačiam ieškovui. Atsakovė vis tiek bando įteigti teismui, kad ieškovas jos atžvilgiu smurtavo. Tokia atsakovės pozicija yra visiškai nepagrįsta. Įstatymas nenumato galimybės menamą smurto įvykį šioje civilinėje byloje nagrinėti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas, nei buvo padarytos baudžiamojoje byloje. Šioje byloje privalu vadovautis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje, o ne atsakovės subjektyvia nuomone kaip turėtų būti vertinamas darbinis ieškovo ir atsakovės konfliktas. Ta aplinkybė, kad ieškovas atsakovės atžvilgiu nesmurtavo ir nepadarė jokios nusikalstamos veikos yra konstatuota įsiteisėjusiu išteisinamuoju nuosprendžiu. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai nagrinėjamai civilinei bylai. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad ieškovas buvo išteisintas dėl to, kad baudžiamojoje byloje pritrūko įrodymų. Išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo konstatuotas joks įrodymų trūkumas. Priešingai, išnagrinėjus visus byloje surinktus įrodymus, kurių buvo apstu, abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad ieškovas prieš atsakovę nesmurtavo ir nepadarė nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas. Pastaroji aplinkybė (nusikalstamos veikos nepadarymas ar įrodymų trūkumas) pagal teismų suformuotą teisminę praktiką yra svarbi. Tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo kaltę, nereiškia, kad įrodymų pritrūko. Laikantis tokios atsakovės logikos visi asmenys, kurie yra išteisinami, vis tiek turi būtų laikomi kaltais, nes išteisinti asmenį, anot atsakovės, galima tik dėl įrodymų trūkumo, o ne dėl to, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas. Visiškai nepagrįsti ir atsakovės teiginiai, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl įrodymų trūkumų. Baudžiamoji byla nebuvo nutraukta dėl įrodymų trūkumų – ieškovas buvo visiškai išteisintas, nes nepadarė nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas (BK 140 straipsnio 2 dalis). Atsakovė savo neteisėtus veiksmus bando pateisinti tuo, kad ieškovas pats neprašė nei teismo, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę ir nustatytus įpareigojimus, kurie draudė ieškovui patekti į savo namus. Atsakovė analogiškai nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsi į ikiteisminio tyrimo instituciją su skundais dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tiek ir kardomoji priemonė buvo pritaikyta ne ieškovo pageidavimu, o atsakovės kreipimosi į teisėsaugos institucijas iniciatyva, kuomet realaus pagrindo kreiptis į teisėsaugos institucijas su tokiu pareiškimu nebuvo. Taigi, ikiteisminio tyrimo atsiradimą ir kardomosios priemonės atsiradimą sąlygojo ne ieškovo veiksmai, o būtent atsakovės neteisėtas veikimas. Ta aplinkybė, kad ieškovas nesikreipė į teismą ar ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir kardomosios priemonės panaikinimo, atsakovės neteisėto veikimo teisėtu nepadaro, kaip ir neeliminuoja atsakovės atsakomybės. Teisė skųsti kardomosios priemonės paskyrimą, reikalauti ikiteisminio tyrimo nutraukimo yra asmens teisė, o ne pareiga. Ieškovas įvertinęs teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose sprendė, kad skųsti paskirtą kardomąją priemonę nėra tikslinga, nes vykstant baudžiamajai bylai ji nebus panaikinta. Reikalauti nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuomet ikiteisminio tyrimo tyrėja jau pirmos apklausos metu leido suprasti, kad byla keliaus į teismą, nebuvo tikslo, nes ieškovas nuo pat proceso pradžios suprato, kad savo teises galės apginti tik teisme. Ieškovo teisė neskųsti paskirtos kardomosios priemonės neturi būti suprantama kaip atsakovės atsakomybę šalinanti aplinkybė. Atsakovė kartu su atsiliepimu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad esant pateiktam skundui kardomoji priemonė būtų panaikinta, o vien teorinė galimybė teikti skundą, kuomet negalima daryti išvados, kad jis bus patenkintas, nereiškia, kad atsakovė nėra atsakinga už ieškovo patirtą žalą. Nei įstatymas, nei teisminė praktika tokio pobūdžio bylose nenumato, kad neapskundus kardomosios priemonės nukentėjęs asmuo (ieškovas) nebeturi teisės reikalauti nuostolių iš to asmens, kurio kreipimosi į teisėsaugos institucijas pagrindu buvo taikyta kardomoji priemonė, sąlygojusi realius turtinius nuostolius. Atsakovė savo atsakomybės bando kratytis teigdama, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal ikiteisminio tyrimo institucijos nutarimą, įvertinus, jog ieškovo veiksmuose galimai yra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Atsakovė akcentuoja, kad šiuo atveju ikiteisminį tyrimą pradėjo ne ji, kardomąją priemonę paskyrė taip pat ne atsakovė, o kompetenciją turinti institucija, kuri ir turėtų atsakyti už ieškovo patirtus nuostolius. Tokie atsikirtimai yra nepagrįsti ir neeliminuoja atsakovės atsakomybės, kaip ir nepaneigia jos neteisėtų veiksmų. Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas ne prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o gavus atsakovės pranešimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, būtent atsakovės pranešimo pagrindu apie smurtą, kurio realiai nebuvo, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ir baudžiamoji byla. Tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų pareiškusi nepagrįsto pranešimo apie nebūtų nusikalstamą veiką, jokia institucija ir (ar) pareigūnas nebūtų pradėjęs ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, atitinkamai nebūtų taikę kardomosios priemonės, dėl kurios ieškovas patyrė realius turtinius nuostolius. Tai reiškia, kad būtent atsakovės veiksmai, o ne teisėsaugos institucijų veiksmai, lėmė tiek ikiteisminio tyrimo atsiradimą, tiek kardomosios priemonės paskyrimą ir atsakovė, kuri yra teisininkė, tai supranta arba bent jau turėtų suprasti. Atsakovės atsakomybės neeliminuoja ir tai, kad teisme ji yra pareiškusi pretenzijas dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, adresas (duomenys neskelbtini). Jeigu teismas ir tenkintų tokį atsakovės reikalavimą, atsakovės nuosavybės teisę į namą būtų pripažinta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl atsakovė nebus laikoma aukščiau nurodyto namo savininke kardomosios priemonės galiojimo metu. Šiuo laikotarpiu gyvenamojo namo savininku buvo tik ieškovas, kuris dėl pritaikytos kardomosios priemonės negalėjo naudotis savo nuosavybe ir dėl to patyrė turtinių praradimų. Ieškovas nurodė, kad jo gyvenimo būdas ir išlaidos neturi jokios ryšio su nagrinėjama byla, kurioje prašoma atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Atsakovė taip pat ignoruoja faktą, kad kitas ieškovui priklausantis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), kardomosios priemonės galiojimo metu buvo išnuomotas užsienio piliečiams auginantiems mažametį vaiką, ką patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Minėtas gyvenamasis namas buvo įkeistas bankui, ieškovas kiekvieną mėnesį mokėjo paskolą bankui, kuri buvo dengiama būtent iš gaunamų nuompinigių. Ieškovas jokio kito gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto neturi. Ieškovas kardomosios priemonės galiojimo metu (duomenys neskelbtini)negyveno, jam priklausęs nekilnojamasis turtas buvo išnuomotas įmonei (duomenys neskelbtini), kuri šiame nekilnojamajame turte buvo apgyvendinus savo darbuotojus. Ieškovo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota Norvegijos Karalystėje. Teismui teikiamas rašytinis įrodymas patvirtina, kad ieškovo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2013 m. sausio 22 d. yra adresu (duomenys neskelbtini)ir nesikeitė. Atsakovė įrodymus apie ieškovo gyvenimą Norvegijos Karalystėje būtų pateikusi, jeigu tokie įrodymai egzistuotų. Ieškovė nurodė, kad jis dėl pritaikytos kardomosios priemonės negalėjo laisvai keliauti į užsienį, įskaitant Norvegijos Karalystę (kardomosios priemonės galiojimo metu ten lankėsi vieną ar du kartus), dėl ko ieškovas turėjo skirti samdomus vadovus, kurie nesugebėjo suvaldyti ieškovui priklausiusio verslo, ko pasėkoje (duomenys neskelbtini)turėtas verslas žlugo (bankrutavo). Atsakovės argumentai, kad ieškovas nuomodamasis butą Vilniaus mieste sutaupė nemažai išlaidų, t. y. nepatyrė kuro išlaidų važinėjant iš (duomenys neskelbtini) ir atgal, automobilio nusidėvėjimo išlaidų, nėra teisiškai reikšmingi, nes bylos esmę sudaro ne ieškovo sutaupytos lėšos, o jo patirti nuostoliai. Nesutiktina ir su atsakovės argumentais, kad komunalines išlaidas ieškovas bet kuriuo atveju patirtų, nepriklausomai ar gyventų savame būste ar nuomojame būste. Toks argumentas galėtų būti logiškas, jeigu kardomosios priemonės galiojimo metu atsakovė būtų mokėjusi komunalines išlaidas už būstą, kuriame tuo metu gyveno - (duomenys neskelbtini) sav. Tačiau atsakovė ieškovui priklausančiame name tik gyveno, tačiau komunalinių išlaidų iš esmės nemokėjo (neženkliai prisidėjo tik prie kuro ir elektros išlaidų apmokėjimo). Komunalines paslaugas atsakovei naudojantis gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini)., laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. apmokėjo ieškovas. Ieškovas turėjo mokėti komunalinius mokesčius ir už namą, į kurį negalėjo patekti dėl pritaikytos kardomosios priemonės, ir už nuomojamą butą Vilniaus mieste, tačiau esamu atveju iš atsakovės prašoma priteisti tik tas komunalines išlaidas, kurias ieškovas patyrė nuomodamasis butą. Tai patvirtina, kad atsakovės bandymas išvengti pareigos atlyginti ieškovo patirtas komunalines išlaidas, kurias jis sumokėjo nuomodamasis sau būstą, yra nepagrįstas. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Atsakovės neteisėti veiksmai ar kaltė neturi ir neturėjo būti įrodyta kokiuose nors kituose procesuose, įskaitant baudžiamuosius, ar teismų ir kitų institucijų dokumentuose. Atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos yra nagrinėjamos šioje civilinėje byloje ir būtent šioje civilinėje byloje teismas įvertins ar atsakovės elgesys kreipiantis į teisėsaugos institucijas buvo teisėtas, ar dėl to ieškovas patyrė nuostolių ir ar šie nuostoliai yra susiję priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais. Atsakovės kaltės nustatymui nereikalinga turėti (nustatyti) atsakovės ir ieškovo prievolinį santykį. Civilinės atsakomybė atsiranda ir iš delikto, pažeidus bendro pobūdžio rūpestingumo pareigą elgtis taip, kad savo elgesiu nebūtų sukelta žala kitam asmeniui. Būtent tokį atsakovės elgesį ieškovas ir įrodinėja šioje civilinėje byloje.