Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Š. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-416-252/2019 pagal ieškovo Š. Ž. ieškinį atsakovei A. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl veiksmų neteisėtumo kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

15. Šioje byloje kilęs ginčas dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, atsakovei pateikus skundą dėl ikiteisminio tyrimo apeliantui pradėjimo bei naudojimosi ikiteisminio proceso ir baudžiamosios bylos proceso metu jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis (žr. šios nutarties 13.1 – 13.3 punktus).

16. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis).

17. Deliktinei, kaip ir sutartinei atsakomybei, taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

18. Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

19. Kasacinio teismo yra pasisakyta, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas tais atvejais, kai prievolė atsakovui atlyginti padarytą žalą kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

20. Akivaizdu, kad veiksmus ar neveikimą, kurių atlikimu ar neatlikimu yra grindžiamas žalos atlyginimo reikalavimas, pripažinus teisėtais, objektyviai nekyla poreikis spręsti, ar tas rezultatas, kurį ieškinį padavęs asmuo laiko jam padaryta žala, yra priežastiniu ryšiu susijęs su teisėtais veiksmais, ar yra asmens kaltė dėl teisėtai atliktų veiksmų ir pan. Iki kol teismo padaryta išvada dėl atsakovės veiksmų teisėtumo nebus paneigta, tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiau neaptarė kitų jos civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (turtinės žalos fakto bei dydžio, kaltės, priežastinio ryšio), nepasisakė dėl apelianto patirtos neturtinės žalos, savaime negali lemti vertinimo, kad teismo sprendimas tik dėl to yra nepagrįstas, o ginčas išspręstas neteisingai. Todėl teisėjų kolegija visų pirma ir įvertina tai, ar atsakovės, iš kurios prašoma priteisti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atitinkamas veikimas gali būti pripažintas neteisėtais, žalą apeliantui sukėlusiais veiksmais, kaip nagrinėjamoje byloje siekė įrodyti apeliantas.

21. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga elgtis atsargiai ir dėmesingai, kitaip tariant, laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, o nustatant, ar veiksmai buvo teisėti, taikytini ir protingumo, sąžiningumo, rūpestingumo standartai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovės veiksmai šiuo konkrečiu atveju neatitiko atidaus ir sąžiningo asmens elgesio standarto, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais negali sutikti.

22. Byloje nustatyta, kad tarp apelianto ir atsakovės 2011 m. spalio mėnesį žodžiu (telefonu) buvo sudaryta sutartis dėl naudojimosi atsakovei priklausančiu 4 kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nors pačios šalys ir bylą nagrinėjęs teismas šią sutartį kvalifikavo kaip nuomos, visgi, kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių susitarimu nuomos mokestis nebuvo mokamas, šalys sulygo tik dėl buto išlaikymo kaštų (komunalinių mokesčių) apmokėjimo. Gyvenamosios patalpos nuoma yra jos suteikimas nuomininkui už atitinkamą mokestį (CK 6.477, 6.487, 6.576 straipsniai, 6.583 straipsnio 1 dalis), o neatlygintinis naudojimasis daiktu atitinka panaudos teisinius santykius (CK 6.629 straipsnis). Tačiau abiem atvejais (ir nuomos, ir panaudos) atsiranda tapačios butu besinaudojančio asmens – nuomininko ir panaudos gavėjo pareigos, t. y. pareiga išlaikyti ir saugoti pagal sutartį jam perduotą daiktą, apmokėti visas jo išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato kitaip (CK 6.493, 6.584, 6.636 straipsniai), o sutarčiai pasibaigus – grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą (CK 6.499 straipsnis, 6.629 straipsnio 1 dalis), arba atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius (CK 6.500, 6.502, 6.634 straipsniai).

23. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad atsakovė negalėjo betarpiškai sudaryti sutarties (ji buvo sudaryta žodžiu telefonu), apeliantui raktus perdavė jos patikėtinė B. M., kuriai apeliantas sumokėjo ir 1 000 Lt užstatą. Šiame bute, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas apsigyveno su šeima ir dviem šunimis, o 2012 m. vasario mėnesį apelianto šeima iš buto išsikėlė, bet patikėtinei nei paties buto, nei jo raktų neperdavė. Buto ir jame buvusio turto, kuriais apeliantas naudojosi neatlygintinai, tikrąja būkle savininkė (atsakovė) asmeniškai galėjo įsitikinti tik 2012 m. balandžio 24 d., sugrįžusi iš Jungtinės Karalystės ir po apžiūros surašiusi skundą Telšių apskrities policijos komisariatui dėl dingusių iš buto daiktų bei jame buvusio turto sunaikinimo. Jos skundo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

24. Baudžiamosios bylos procesinių dokumentų, pridėtų prie civilinės bylos medžiagos, turinys liudija, kad apeliantas prokuroro 2012 m. birželio 12 d. nutarimu buvo pripažintas įtariamuoju, įtariant jį padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, paskelbta apelianto paieška. Telšių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi apeliantui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (nenustatant termino). 2013 m. gruodžio 16 d. apelianto atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, kurį vykdant apeliantas Š. Ž. 2014 m. gruodžio 22 d. sulaikytas Lenkijoje ir 2015 m. sausio 5 d. perduotas Lietuvai. Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartimi palikta kardomoji priemonė – suėmimas, nustatant suėmimo terminą vienam mėnesiui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad ši nutartis Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi buvo panaikinta, o 2015 m. sausio 21 d. apeliantui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu apeliantas dėl jam pareikštų kaltinimų išteisintas, nuosprendis įsiteisėjo priėmus Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį, jo nepakeitė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi atmesdamas prokuroro kasacinį skundą.

25. Nors pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės kreipimąsi dėl jos turto, kuriuo laikinai neatlygintinai naudojosi apeliantas, praradimo ir sugadinimo baigėsi išteisinamojo nuosprendžio apeliantui priėmimu, vien šio fakto aiškiai nepakanka atsakovės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio, tiek tarptautinių teisės aktų (pavyzdžiui 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniai) nuostatos įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Asmuo savo pažeistas teises gali ginti laikydamasis specialios teisės aktais nustatytos tvarkos. Nukentėjusiojo kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją taip pat gali būti laikomas prielaida įgyvendinti specialią valstybės nustatytą tvarką ir viena iš teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlygų.

26. Pirmiau aptartos teisės normos nustatė pareigą svetimo turto naudotojui (ir nuomininkui, ir panaudos gavėjui) saugoti jam patikėtus daiktus ir juos grąžinti savininkui, kai sutartiniai santykiai baigiasi. Aplinkybės, kad šiuo konkrečiu atveju buvo atsiradęs faktinis pagrindas kilti šalių nesutarimui, ar naudojimasis atsakovės butu bei jame esančiu turtu buvo tinkamas, apeliantas iš esmės ir neginčija, tik naudojimosi turtu sąlygas vertina skirtingai, nei atsakovė, taip pat tvirtina, kad, sprendžiant civilinius ginčus, baudžiamosios teisės normos netaikytinos. Tačiau įstatymų leidėjas numato galimybę privatiems asmenims teikti skundus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jau pareigūnams tenka diskrecijos teisė nuspręsti, ar duomenų tokiam ikiteisminiam tyrimui pradėti pakanka, ar jo nepradėti, ar pradėtą nutraukti, ar perduoti bylą į teismą. Tai, kas numatyta įstatymo, t. y. naudojimasis įstatyme suteiktomis procesinėmis teisėmis, negali būti laikoma priešingu teisei (neteisėtu) elgesiu, jeigu nenustatytas piktnaudžiavimas šia teise.

27. Veiksmų teisėtumas turėtų būti nustatomas analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise (V. Mikelėnas „Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai“, Justitia, Vilnius, 1995 m., p. 102). Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių gynybos gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, esminę reikšmę turi ne baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo; tai teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi teisminės gynybos, kai atsakovo teisinis statusas ir kitos aplinkybės rodytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje teisminės gynybos nesikreiptų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad atsakovė, įgyvendindama atitinkamas savo teises ir pasirinkdama būtent baudžiamąjį, o ne civilinį procesą, pažeidė draudimą piktnaudžiauti teise ar elgėsi taip, kaip joks kitas protingas asmuo tokioje pačioje situacijoje nepasielgtų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nei piktnaudžiavimo teise, nei, juo labiau, nepagrįsto (melagingo) pranešimo dėl apelianto veiksmų patirtą žalą faktai nebuvo įrodyti. Tokios apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad žalos mastas ir jos dydis buvo mažesni, nei savo pradiniame skunde dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė atsakovė, vėliau dingusių / sugadintų daiktų sąrašo ir savo civilinio ieškinio neištaisiusi, teisinės reikšmės neturi.

29. Atsakovė taip pat paaiškino ir tokio savo pasirinkimo argumentus: sutartis sudaryta nuotoliniu būdu, butas nebuvo grąžintas (perduotas) jos patikėtinei, nežinoma nuomininko tapatybė ir jo buvimo vieta, apsunkinusi galimybę kitokiu būdu ginti pažeistas turto savininkės teises. Kaip matyti, apelianto tapatybė buvo nustatyta tik ikiteisminio tyrimo metu, nes jokių jo asmenį identifikuojančių duomenų, tokių kaip pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, išskyrus vardą, atsakovei jis nebuvo nurodęs. Pavardė jai tapo žinoma tik iš bute paliktų apelianto mirusios motinos asmeninių dokumentų, kuriuose nurodyta pavardė S.. Kaip vėliau paaiškėjo ir kaip patvirtino pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu, anksčiau jo pavardė buvo S., bet po santuokos su V. Ž. sudarymo pavardę jis pakeitęs į sutuoktinės. Vadinasi, atsakovė objektyviai neturėjo jokių galimybių teikti ieškinį civilinio proceso tvarka, kadangi net nebūtų žinojusi, kam jį adresuoti, tokių duomenų nenurodžiusi, teismo reikalavimu nebūtų galėjusi ištaisyti šių trūkumų (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis).

30. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės pasirinktas kreipimasis į policiją, radus sugadintą savo turtą ar jo pasigedus po nuomininkų išsikraustymo, šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negali būti vertinamas kaip netesėti veiksmai pagal generalinio delikto doktriną (CK 6.246 straipsnis) ar kaip jos nesąžiningas veikimas, siekiant savo interesų patenkinimo ar tuo pažeidžiant teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, juo labiau, sukėlęs apeliantui ieškinyje įvardytą žalą – pajamų iš darbo teisinių santykių praradimą laikotarpiu, kai jam buvo taikomos įvairios kardomosios priemonės. Nei už apelianto paieškos paskelbimą, nei už jam taikytas kardomąsias priemones atsakovei atsakomybė taip pat nekyla, nes tokių procesinių sprendimų ji nepriėmė.

31. Atsakovės pasinaudojimas įstatyme įtvirtinta teise kreiptis teisinės gynybos ar apeliacijos teise (kasacinio skundo baudžiamojoje byloje atsakovė neteikė), nenustačius piktnaudžiavimo teise, taip pat negali būti pripažįstamas neteisėtu veikimu CK 6.246 straipsnio taikymo prasme. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų fakto, atmestini kaip nepagrįsti.

32. Nepagrįstais pripažintini ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir apelianto patirtos žalos, nevertino ir turtinės žalos dydžio, nepasisakė dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovės kaltės. Kaip jau buvo minėta, deliktinei civilinei atsakomybei taikyti privaloma nustatyti visas kumuliatyvias (visas būtinas) civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, todėl, nenustačius bent vienos, civilinė atsakomybė objektyviai negali būti taikoma, atitinkamai, nebuvo pagrindo atskirai vertinti kitų sąlygų. Tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti visų pirma būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą, taip pat kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

33. Be to, priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas iš esmės aptarė ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų, kuriuos apeliantas laiko neteisėtais, o teismas pripažino teisėtais, ir jo nurodomos žalos (negautų pajamų) nebuvimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ikiteisminį tyrimą atlieka, jį pradeda ir atitinkamus sprendimus, įskaitant ir dėl kardomosios priemonės skyrimo, priima ne tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, pateikdamas atitinkamą skundą apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, o ikiteisminio tyrimo institucija, prokuroras ir teismas, vadovaudamiesi BPK normomis.

34. Šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl priežastinio ryšio nebuvimo nepaneigia ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad jeigu apelianto atžvilgiu nebūtų buvęs inicijuotas nepagrįstas ir neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, jis nebūtų buvęs sulaikytas (suvaržyta jo laisvė), jam nebūtų buvusios paskirtos kardomosios priemonės (suvaržyta jo galimybė dirbti), jis būtų turėjęs galimybę dirbti bei būtų uždirbęs nurodytas pinigines sumas, todėl turtinė žala jam nebūtų buvus padaryta. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas CK yra įtvirtinęs specialią teisės normą (specialaus delikto atvejis), reglamentuojančią atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų – CK 6.272 straipsnį. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CPK 6.272 straipsnio 1, 2 3 dalys).

35. Apeliantas, atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), negalėjo nežinoti apie šį specialų deliktą, bet pasirinko tokius ieškinio reikalavimus reikšti ne valstybei, o atsakovei – fiziniam asmeniui, pranešusiam apie, jos manymu, pažeistas teises ir interesus teisėsaugos institucijoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, t. y. įtvirtindamas valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, tai padarė siekdamas užtikrinti, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, galėtų nebijodamas kreiptis tiek į ikiteisminio tyrimo institucijas, tiek į teismą. Būtent šios institucijos yra kompetentingos spręsti, ar pagal asmens kreipimąsi ir jame nurodytas aplinkybes galima pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ir privalo jį vykdyti jį tinkamai. Šiuo atveju atsakovė negali būti laikoma atsakinga už po pranešimo policijai apie nusiaubtą ir nuniokotą jos butą susiklosčiusią įvykių eigą. Atsakovė kreipimosi į policiją metu negalėjo numatyti net ir to, kad jos kreipimosi pagrindu tikrai bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad bus surastas asmuo, atsakingas už tokią buto būklę, kokią ji rado nuomininkams išsikrausčius.

36. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė savo atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžių metu buvo nurodžiusi, kad ji nėra tinkama atsakovė, o pirmosios instancijos teismas siūlė apeliantui apsvarstyti ir antrojo atsakovo (valstybės) dalyvavimą procese (2019 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 2:03:00 iki 2:03:20). Tačiau apeliantas savo pozicijos nekeitė, ieškinio netikslino, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp tų padarinių, kuriuos jis teigia patyręs, ir teismo teisėtais pripažintų atsakovės veiksmų, kitaip tariant, nenustatęs visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visumos, šį ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

37. Apelianto nurodytos 550 Eur atstovavimo išlaidos baudžiamajame procese, kuriame jis buvo išteisintas, taip pat negali būti priteistos kaip žalos atlyginimas civilinės bylos procese. Kasacinio teismo jurisprudencijoje šiuo aspektu ne kartą buvo pasisakyta, kad tokių išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis BPK normomis, o toks prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo gali būti pateikiamas ir nagrinėjamas viso baudžiamojo proceso metu, tačiau ne jam pasibaigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013).

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

38. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dar ir tokiu savarankišku teisiniu pagrindu, kad apeliantas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, o svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išanalizavo teisiškai reikšmingus faktus, lemiančius senaties eigos pradžios nustatymo momentą, rėmėsi aktualiais tokiam klausimui išspręsti kasacinio teismo išaiškinimais (žr. šios nutarties 5 punktą) ir padarė teisingą išvadą, kad apeliantas nepagrįstai šio termino skaičiavimo pradžią sieja su baudžiamojoje byloje kasacinio teismo priimta nutartimi.

39. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys, 1.131 straipsnio 1 dalis).

40. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra tokia, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje nebuvo keliamas pradėto baudžiamojo proceso bei jame atliktų procesinių veiksmų (ne)teisėtumo ir valstybės civilinės atsakomybės už šį procesą klausimas, bet buvo tvirtinama, kad atsakovė, vietoje civilinės bylos proceso apeliantui inicijuodama baudžiamąjį procesą, pasirinko aiškiai neleistiną savo teisių gynimo būdą (ieškinio faktinis pagrindas). Todėl baudžiamojo proceso baigties ir jo teisinio vertinimo klausimai tokių faktinių aplinkybių kontekste nėra aktualūs.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas apie atsakovės iniciatyvą pradėtą ikiteisminį tyrimą (t. y. apie būtent tokį, kaip jis tvirtino, savo teisės pažeidimą) sužinojo / turėjo sužinoti jo sulaikymo 2014 m. gruodžio mėn. metu arba 2015 m. sausio mėn., kai buvo perduotas Lietuvai, taigi dar net anksčiau, nei sprendė pirmosios instancijos teismas. Neabejotina, kad jokių kliūčių imtis atitinkamų teisinių veiksmų po pirmosios instancijos teisme nurodyto momento – jam paskelbto išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo – objektyviai neliko, tačiau apeliantas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2019 m. balandžio 12 d., t. y. praleidęs žalos atlyginimo reikalavimui taikomą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

43. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau, pažymėtina, nagrinėjamos bylos atveju ieškinio senaties atnaujino klausimas teisiškai net ir nėra aktualus, nes nėra nustatytas apelianto teisių pažeidimais tokiais atsakovės veiksmais, kuriuos jis įvardija savo procesiniuose dokumentuose. Kaip šioje nutartyje konstatuota pirmiau, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų viseto, pagrįstai atmetė apelianto ieškinį. Kai nėra teisės pažeidimo, tai objektyviai neatsiranda poreikis vertinti, ar pažeistoji teisė gali būti ginama atnaujinant praleistą ieškinio senatį bei spręsti dėl jo praleidimo priežasčių svarbos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Apeliacinį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal atsakovės pateiktus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (2020 m. vasario 10 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 21 ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymo kopijas), jos patirtos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 900 Eur. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio. Todėl atsakovei iš apelianto priteistina visa jos patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

45. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas 1 082 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmetamas, iš jo valstybei priteisiamas atidėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Š. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900 (devynių šimtų eurų) Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Priteisti iš Š. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1 082 Eur (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.