Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį ‑ laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir I. T. paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos įstaigoje. Bausmės pradžia nuteistajam I. T. skaičiuotina nuo faktinio jo sulaikymo dienos pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, konfiskuotas I. T. priklausantis automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perduodant nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo vykdančiai institucijai šią transporto priemonę bei transporto priemonės registracijos liudijimą, saugomus Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardoje bei prie bylos saugomą pirkimo-pardavimo sutartį.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas K. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. T. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu bei Ukrainos piliečiu K. M., padėjo neteisėtai gabenti iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorija penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Sirijos Arabų Respublikos piliečius: H. A. J., gim. (duomenys neskelbtini), M. S., gim. (duomenys neskelbtini), I. A., gim. (duomenys neskelbtini), M. N. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir W. S., gim. (duomenys neskelbtini) (toliau – užsieniečiai), o būtent: 2022 m. lapkričio 25 d. perdavė K. M. jam priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtam užsieniečių gabenimui iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorija, taip pat 2022 m. lapkričio 26 d., apie 20.00 val., K. M. Latvijos Respublikoje (duomenys neskelbtini), paėmus neteisėtai gabenti užsieniečius ir juos neteisėtai gabenant iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir jos teritorija, padėjo jam duodamas patarimus dėl vykimo maršruto bei pervedė jam lėšas kuro ir maisto prekių apmokėjimui, po ko K. M. 2022 m. lapkričio 27 d., 4.45 val., gabendamas minėtus užsieniečius, buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo I. T. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esantį įrodymų visetą, konstatuoja, kad šioje byloje nuteistajam I. T. paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam I. T. bausmę būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

6. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos.

7. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti paprastai gali tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

8. Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Nagrinėjamu atveju nuteistasis I. T. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Teisėjų kolegija daro tokią pačią išvadą ir dėl nuteistajam BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo negalimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1‑6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7-287/2009, Nr. 2K-415/2012, Nr. 2K-650/2012 ir kt.).

9. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Vadinasi, teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435/2008, Nr. 2K-323/2008, Nr. 2K-625/2007, Nr. 2K-444/2007, Nr. 2K-415/2012).

10. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurią apibūdina tam tikrų sąlygų visuma. Visų pirma, būtinas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką. Antra, reikalinga dar viena iš alternatyvių sąlygų – kaltininkas, prisipažinęs padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką, turi nuoširdžiai gailėtis arba padėti išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, prisipažinęs padaręs baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką, ne tik nuoširdžiai gailisi, bet ir padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti neturi reikšmės, ar yra nustatoma viena ar kelios iš alternatyvių sąlygų. Tiek vienu, tiek kitu atveju tai laikoma viena baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kurios pagrindinė sąlyga (kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką) gali būti siejama tiek su viena iš alternatyvių sąlygų, tiek su šių sąlygų visuma. Tokia pozicija iš esmės yra suformuluota ir kasacinės instancijos teismo praktikoje. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-77/2013, Nr. 2K-78/2014, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.).

11. Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas nustatė tik vieną nuteistojo I. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę, nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis.

12. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

13. Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, ir kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-419-746/2015, Nr. 2K-281-942/2018).

14. Nusikalstama veika, numatyta BK 292 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų.

15. Vertinant nuteistojo I. T. padarytos BK 292 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad: tai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis), nusikaltimas baigtas. Byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos ar nuteistojo I. T. asmenybės pavojingumo vertinimą. Nuteistasis I. T. ne tik suteikė nusikalstamos veikos padarymo priemonę ‑ išnuomojo savo automobilį kitam nuteistajam K. M. neteisėtam penkių nelegalių migrantų gabenimui per valstybės sieną (iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną), bet ir pastoviai palaikė ryšį su kitu nuteistuoju ‑ duodavo patarimus kitam nuteistajam K. M. dėl vykimo maršruto bei pervedė jam pinigines lėšas (3 000 Ukrainos grivinų) kuro ir maisto prekių apmokėjimui. Tai nuteistojo I. T. elgesio neleidžia vertinti kaip atsitiktinio ar mažiau pavojingo. Nuteistojo I. T. padarytos veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas. Iš nuteistųjų I. T. ir K. M. parodymų matyti, kad I. T. žinojo ir suprato, kad jo automobilis bus naudojamas nelegalių migrantų iš Latvijos į Lenkiją pervežimui, bei kad už automobilio išnuomojimą I. T. gaus piniginį atlygį, kai kitas nuteistasis K. M. grįš pervežęs nelegalius migrantus (t. 2, b. l. 12‑13, 16‑17, 30‑31, 30‑62, 71‑72, 79‑80, 160‑163). Nors nuteistasis I. T. atliko padėjėjo vaidmenį, t. y. jis tiesiogiai nedalyvavo užsieniečių gabenime, tačiau savo veiksmais padėjo K. M. padaryti nusikalstamą veiką, žinodamas, jog pastarajam bus už tai sumokėtas atlygis. Be to, I. T. taip pat siekė savanaudiško tikslo – gauti atlygį už išnuomotą nusikalstamai veikai daryti savo automobilį. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nagrinėjamu atveju nuteistieji I. T. ir K. M. veikė bendrai, siekdami to paties tikslo, todėl I. T. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį.

16. Dėl nuteistojo I. T. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, išskyrus tai, jog nuteistasis I. T. studijuoja ir dirba (t. 2, b. l. 151‑156), nusikalstamą veiką padarė jauno amžiaus (19 metų), anksčiau Lietuvoje neteistas (t. 2, b. l. 4), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį I. T. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Padaryto nusikaltimo pobūdis ir aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad ši veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodytos bausmei skirti turinčios reikšmės aplinkybės (nuteistasis I. T. dirba ir studijuoja, atliko antraeilį vaidmenį – buvo padėjėjas) yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo I. T. asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Apeliaciniame skunde pabrėžiamos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistojo I. T. asmenybę bei kad jis atliko antraeilį vaidmenį – buvo padėjėjas, šioje byloje lėmė sprendimą skirti artimą minimaliai BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.

17. Nuteistojo I. T. padarytą veiką bei jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma neleidžia spręsti apie kokį nors situacijos išimtinumą, dėl kurio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas I. T. pagrįstai paskyrė artimą minimaliai BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam I. T. bausmė nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo bei asmenybės pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus, yra tinkamai individualizuota.

18. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat vertino galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nenustatė pagrindo nuteistajam I. T. skirti švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo I. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. T. apeliacinį skundą atmesti.