Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4591-877/2017 pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys ieškovės pusėje R. K. ir D. K., dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės S. T. sutuoktiniui J. K. 1967 m. birželio 16 d. buvo suteiktas dviejų kambarių butas, esantis ((duomenys neskelbtini), Kaune (t. 1, b. l. 9). 1975 m. vasario 28 d. Kauno m. Lenino rajono DŽDF vykdomojo komiteto sprendimu J. K. leista prie turimo buto prijungti vieną 13,59 kv.m. kambarį (t. 1, b.l. 10). 1985 m. balandžio 12 d. sprendimu leista trijų kambarių buto nuomos sutartį pakeisti ieškovės S. T. vardu (t. 1, b.l. 11). 1997 m. birželio 26 d. tarp ieškovės S. T. ir SĮ „Santakos butų ūkis“ Naujamiesčio BŪT buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis dėl buto/patalpos – buto su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune nuomos (t. 1, b. l. 12-15). 1998-06-22 raštu Butų privatizavimo poskyris buvo informuotas, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (senas adresas (duomenys neskelbtini)) E. P. savo prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo neteisingai nurodžiusi adresą ((duomenys neskelbtini)), todėl šis adresas ir buvo įtrauktas į grąžintinų namų sąrašą (t. 1, b.l. 18). 2002 m. balandžio 15 d. S. T., R. K., D. K. sudarė susitarimą, patvirtintą notaro, kad privatizuojamas butas Nr. 1a, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, bus perkamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuomininkės S. T. vardu (t. 1, b.l. 1). 2002 m. balandžio 19 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnyba informavo S. T., kad jos prašymas užregistruotas 2002 m. balandžio 19 d. (t. 1, b.l. 20). Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius 2002 m. gruodžio 2 d. informavo Būsto skyrių, kad gyvenamojo namo, dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), senas adresas buvo (duomenys neskelbtini), pretendentė prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) 2 butą neteisingai nurodė adresą, t.y. nurodė (duomenys neskelbtini), todėl šis adresas buvo įtrauktas į grąžintinų pastatų sąrašą (t. 1, b.l. 21). Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Būsto skyrius 2003 m. gruodžio 11 d. raštu, atsakydamas į ieškovės prašymą, ją informavo, kad parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, lengvatinėmis sąlygomis nėra pagrindo. Nurodė, kad galiojantys įstatymai nenumato teisės privatizuoti butus asmenims, kurie praleido Butų privatizavimo įstatymu numatytus prašymų padavimo terminus (t. 1, b. l. 22-23). S. T. ir Kauno miesto savivaldybė 2006 m. gegužės 22 d. sudarė Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos ((duomenys neskelbtini), Kaunas) sutartį (t. 1, b.l. 24-27). 2012 m. gegužės 14 d. tarp šalių buvo sudaryta Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos (t. 1, b.l. 30-38). Iš VĮ Registrų centras išrašo nustatyta, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (b. l. 16-17).

Ieškovė S. T. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovės teigimu, ji laiku kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl buto privatizavimo, tačiau jai buvo paaiškinta, kad, namas, kuriame yra butas, yra įtrauktas į grąžintinų namų sąrašą, todėl butas negali būti privatizuotas. Todėl ieškovė netęsė procedūros. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016 m. teismo posėdžio metu kitoje civilinėje byloje. Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog laiku išreiškė valią pasinaudoti įstatyme nustatyta teise butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, be to suėjęs ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Teisėjų kolegija tokias pirmosios instancijos teismo išvadas laiko pagrįstomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje buvo numatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad sprendžiant, ar asmuo turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: 1) kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 2) kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 3) kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017 ir kt.).

Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015). Tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra ginčo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, gali būti privatizavimo objektu ir ieškovė S. T. yra tinkamas privatizavimo subjektas. Byloje esminis klausimas yra, ar ieškovė S. T. Butų privatizavimo įstatyme nustatytu terminu išreiškė valią pasinaudoti buto privatizavimo teise.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, įrodinėdama ieškinį, nurodė, jog vykstant butų privatizavimo procesui, ji kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl buto privatizavimo, tačiau jai žodžiu buvo paaiškinta, kad buto privatizuoti nėra galimybės, nes į namą, kuriame yra butas, turi būti atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims. Kaip nurodyta šio sprendimo 20 pastraipoje, būtent ieškovė S. T. turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad egzistuoja visos Butų privatizavimo įstatyme nurodytos sąlygos privatizuoti ginčo butą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė neįrodė jos nurodomos aplinkybės, nes byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė laiku kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl buto privatizavimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pačios ieškovės paaiškinimų, taip pat civilinėje byloje Nr. 2-258-587/2017 apklaustų asmenų parodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pačios ieškovės ar minėtoje civilinėje byloje apklaustų asmenų paaiškinimai, kurie nėra paremti nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji Butų privatizavimo įstatyme nustatytu laiku kreipėsi dėl buto privatizavimo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu ta aplinkybė, jog namas, kuriame yra butas, buvo įrašytas į grąžintinų namų sąrašą, nei patvirtina, nei paneigia ieškovės nurodomų aplinkybių, nes į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog iki 2002 m. ieškovės kreipimosi dėl buto privatizavimo savivaldybės administracija būtų susirašinėjusi su ieškove dėl namo statuso. Pažymėtina, kad 1998 m. birželio 22 d. raštas, patvirtinantis, jog namas per klaidą buvo įrašytas į grąžintinų namų sąrašą, buvo rengtas vieno savivaldybės administracijos skyriaus, ir adresuotas ne ieškovei (kas patvirtintų ieškovės nurodomas aplinkybes), o kitam savivaldybės skyriui. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė 1998 m. birželio 22 d. raštą gavo iš savivaldybės administracijos. Akivaizdu, kad raštas jai turėjo būti pateiktas su lydraščiu, iš kurio būtų matyti, kada klausimas dėl šio rašto pateikimo iškilo. Tačiau ieškovė, teikdama įrodymus, lydraščio nepateikė. Todėl spręstina, kad nėra duomenų, jog ieškovė iki 2002 m. atliko veiksmus, susijusius su buto privatizavimu ir žinojo apie namo įrašymą į grąžintinų namų sąrašą, t.y. kad buvo suklaidinta savivaldybės administracijos darbuotojo. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė nebuvo laiku informuota apie tai, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo išbrauktas iš grąžintinų namų sąrašo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei neįrodžius, jog ji kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl buto privatizavimo, pastaroji neturėjo pagrindo ieškovę informuoti apie namo išbraukimą iš grąžintinų namų sąrašo.

Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad, nesusitarus, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais), buto pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Reikiamo susitarimo nepateikimas įstatymo galiojimo terminu objektyviai reiškia buto nuomininko ir jo šeimos narių nesusitarimą, kartu ir sąlygų, kurioms esant buvo galimas buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, nebuvimą. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtinoji buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Nesant tokio susitarimo, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2007). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškovė neatliko ir antrojo veiksmo, būtino butui privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis - nesudarė notariškai patvirtinto susitarimo dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad būtent ieškovės suklaidinimas lėmė, jog ji nesudarė susitarimo, t.y. netęsė privatizavimo procedūros. Pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatymas neįpareigojo pirma kreiptis į savivaldybės administraciją su prašymu dėl buto privatizavimo, ir tik po to sudaryti susitarimą. Ta aplinkybė, kad susitarimas nebuvo sudarytas, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė ir nesikreipė į savivaldybės administraciją dėl buto privatizavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalingos juridinių faktų sudėties, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio senaties

Apeliacinės instancijos teismas įvertina apeliantės argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė S. T. tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016 m. lapkričio 29 d. civilinės bylos Nr. 2-23263-587/2016 nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo, kai ieškovė gavo 2003 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. 5.27-2-2573. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kiekvienam apdairiam ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiančiam asmeniui, manančiam, kad jis turėjo teisę privatizuoti ginčo butą, iš šio rašto turinio turėjo būti akivaizdu, kad jo teisės pažeidžiamos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kartu pažymėdamas, kad 2003 m. gruodžio 11 d. rašte aiškiai išdėstyta atsakovės pozicija, o taip pat nurodytas pagrindas, dėl kurio ieškovė negali lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti buto. Atsižvelgtina ir į tai, kad pati ieškovė teigia, jog laiku kreipėsi į savivaldybės administraciją dėl buto privatizavimo, tačiau buvo suklaidinta. Tokiu atveju, ieškovė, gavusi 2003 m. gruodžio 11 d. raštą, aiškiai turėjo suvokti savo teisių pažeidimą, t.y. kad buvo suklaidinta savivaldybės administracijos darbuotojo ir jos teisės galimai pažeistos. Todėl ieškinio senaties termino pradžia yra 2003 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 5.27-2-2573 gavimo momentas, o ieškinio senaties termino pabaiga yra 2013 m. pabaiga. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė S. T. praleido 10 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir tai taip pat sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju, jei ieškovė apie tą aplinkybę, jog namas buvo per klaidą įrašytas į grąžintinų namų sąrašą, sužinojo tik 2003 m. ar vėliau, darytina išvada, kad ji Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nesikreipė į savivaldybės administraciją ir nebuvo suklaidinta, todėl ieškinys atmestinas tuo pagrindu, kad ji neįvykdė Butų privatizavimo įstatyme nurodytų veiksmų.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė ieškovės prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei manytų, kad jis praleistas. Ieškovė nurodo, kad ieškinio senaties termino praleidimą lėmė klaidinantys atsakovės veiksmai, privatizavimo eigos neišaiškinimas bei informacijos nepateikimas apie įsivėlusią klaidą, ieškovės teisinis neišprusimas bei pasitikėjimas Kauno miesto savivaldybe, kaip valdžios įstaiga, tarnaujančia žmonėms. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad senaties termino pradžia yra 2003 m. ir yra siejama su 2003 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 5.27-2-2573 gavimo momentu. Rašte ieškovei aiškiai išdėstyta atsakovės pozicija ir priežastys, dėl kurių ieškovė negali lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti buto. Todėl ieškovės nurodomi klaidinantys atsakovės veiksmai, privatizavimo eigos neišaiškinimas bei informacijos nepateikimas apie įsivėlusią klaidą, pasitikėjimas Kauno miesto savivaldybe, kaip valdžios įstaiga, tarnaujančia žmonėms, niekaip nesusiję su ieškinio senaties termino praleidimu, nes būtų aktualūs tik tuo atveju, jei ieškinio senaties termino pradžia būtų Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Ta aplinkybė, kad ieškovė yra teisiškai neišprususi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas atnaujinti praleistą 10 metų ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu, atmesdamas ieškovės ieškinį, tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nenustatyta būtinoji sąlyga butui lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti – ieškovė S. T. Butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais neišreiškė valios privatizuoti nuomojamą butą, taip pat nepateikė susitarimo, kurio nuomininko vardu butas bus privatizuojamas (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis, 5 straipsnis), be to praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis) ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Valstybė šioje byloje patyrė 3,99 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės S. T. (t. 2, b. l. 4, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. T., a.k. (duomenys neskelbtini) 3,99 Eur (tris eurus 99 ct) pašto išlaidas valstybei.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.