Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, veikdamas Marijampolės apylinkės teismo vardu,

viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo pagal ieškovės J. N. ieškinį atsakovui V. N. ir atsakovo V. N. priešieškinį ieškovei J. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl santuokos nutraukimo, sutuoktinių kaltės ir neturtinės žalos

Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.53 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo (CK 3.53 straipsnio 2 dalis).

Iš šalių paaiškinimų ir jų pripažįstamo gyvenimo skyrium fakto nustatyta, kad šalys neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai nuo 2014-10-17. Per šį laikotarpį sutuoktiniai nedėjo jokių pastangų santykiams atkurti ir šeimai išsaugoti, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes šalių santuoka nutrauktina, nes ją išsaugoti galimybių nėra.

Abu sutuoktiniai santuokos išrimo priežastimi nurodo kito sutuoktinio kaltę ir neigia savąją, todėl kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias kito sutuoktinio kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Kadangi šalys neigia viena kitos kaltinimus dėl santuokos iširimo priežasčių, kito sutuoktinio kaltę kiekviena šalis turi įrodyti ne vien tik savo paaiškinimais, bet ir kitais įrodymais.

Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Kasacinis teismas pabrėžia, kad nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016). Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą taip pat gali lemti ir netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai, o byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016). Pažymėtina, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kasacinis teismas pabrėžia, jog aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

Nors šioje byloje abi šalys teigia, kad dėl santuokos iširimo kaltas yra išimtinai kitas sutuoktinis, tačiau įvertinus visus byloje esančius įrodymus teismas daro išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes nei vienas jų neįrodė, jog santuokos iširimą nulėmė išimtinai vien tik kito sutuoktinio veiksmai.

Ieškovė atsakovo kaltę sieja tiek su CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatytu sutuoktinio pareigų esminiu pažeidimu - nesirūpinant šeima ir jos neišlaikant, grubiai elgiantis, žeminant ir niekinant ieškovę, tiek su 3.60 straipsnio 3 dalyje numatytomis kaltės prezumpcijomis - atsakovo neištikimybe, žiauriu elgesiu bei šeimos palikimu ir nesirūpinimu daugiau kaip vienerius metus. Tačiau ji įrodė ne visas savo nurodytas aplinkybes ir neįrodė, kad vien atsakovo išėjimas iš namų nulėmė santuokos iširimą. Kaltinimai atsakovui, kad jis nepakankamai rūpinosi šeima ir neišlaikė atsakovės kai ši nedirbdavo, kad grubiai elgėsi, žemino, niekino ieškovę, naudojos prieš ją smurtą bei buvo jai neištikimas nepagrįsti jokiais kitais įrodymais. Priešingai, atsakovo darbdavio pažyma patvirtina, kad nuo 1994 metų jis visą laiką dirbo policijoje ir turėjo nuolatines pajamas (b. l. 65), o iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodros) pažymos matyti, kad ieškovė per visą 29 metų santuokos laikotarpį nedirbo daugiau kaip 15 metų, t. y. pusę santuokos trukmės laiko (b. l. 44-48). Akivaizdu, kad prie šeimos išlaikymo, bendro gerbūvio kūrimo ir šeimos poreikių tenkinimo atsakovas prisidėjo žymiai daugiau nei pati ieškovė, todėl jos kaltinimas atsakovui, kad jis beveik neišlaikė jų šeimos yra nepagrįstas jokiais į bylą pateiktais įrodymais. Ieškovės pasikviesta liudytoja B. K. teisme nepatvirtino nei vienos ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovo netinkamo elgesio šeimoje. Priešingai, ši liudytoja sutuoktinių šeimą apibūdino kaip tvarkingą, santūrią ir nurodė, kad jokio atsakovo smurtinio ar nepagarbaus elgesio nematė, jo girtavimo ir neištikimybės ši liudytoja nepatvirtino. Iš esmės ieškovė šios liudytojos parodymais labiau įrodinėjo savo kaip sutuoktinės pareigų tinkamą vykdymą ir paneiginėjo atsakovo kaltinimus jai pačiai, o ne įrodė atsakovo kaltę. Ieškovės teiginiai apie atsakovo neištikimybę ir jo grubų elgesį bei smurtavimą šeimoje nepagrįsti ne tik jokiais objektyviais įrodymais, bet ir iš viso jokiais kitais įrodymais, todėl nėra pakankami atsakovo kaltei dėl šių sutuoktinio pareigų pažeidimo konstatuoti, kai atsakovas šias aplinkybes neigia. Tačiau teismas pripažįsta įrodyta faktinę aplinkybę, kad atsakovas 2014-10-17 paliko šeimą ir iki ieškovės kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Šeimos palikimo ir nesirūpinimo ilgiau kaip metus faktą pripažįsta ir pats atsakovas, todėl remiantis CPK 182 straipsnio 5 punktu ir 187 straipsniu jis yra įrodytas. Nors pripažindamas šeimos palikimą atsakovas teigia, kad ieškovė jį išvijo iš namų, tačiau kitų įrodymų, kurių šaltinis nebūtų pats atsakovas, šiam teiginiui pagrįsti nėra, o ieškovė teigia priešingai – kad atsakovas pats išėjo iš namų. Liudytojų, betarpiškai mačiusių šią aplinkybę ir žinančių atsakovo išėjimo iš namų priežastį bei aplinkybes, nėra. Tačiau bet kokiu atveju šalys pripažįsta, kad šeimą paliko atsakovas, o ne ieškovė, todėl konstatuotina atsakovo kaltė dėl šeimos iširimo, nes įrodytas šeimos palikimo ir nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus faktas, kuriam esant sutuoktinio kaltė preziumuojama. Be to, atsakovas pripažino, kad susipykus su ieškove ir jiems pradėjus gyventi atskirai jis net nebandė išsaugoti šeimą, o nuo ieškovės bėgo net tada, kai ji atvažiavo į jo tėvų namus, į kuriuos jis grįžo gyventi išėjęs iš jų namų. Kaip minėta, teismų praktikoje vertinant sutuoktinių kaltę dėl šeimos iširimo būtina atsižvelgti ir į kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams. Šiuo atveju ieškovė po 2014-10-17 įvykusio barnio ne tik nuvažiavo pas atsakovą į jo tėvų namus, bet ir kurį laiką ten gyveno, o pats atsakovas vengė atkurti jų santykius, vengė bet kokio bendravimo su ieškove ir vėl grįžo į jų namus, kur gyveno vienas. Nors atsakovas tokį savo elgesį motyvavo baime, kad ieškovė gali jį nepagrįstai apkaltinti smurto panaudojimu, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, kad tokia jo baimė buvo pagrįsta. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovė kada nors būtų nepagrįstai apkaltinusi atsakovą smurtu prieš ją, nėra įrodymų, kad būdama neblaivi ji yra agresyvi ir buvo įkandusi bei apdraskiusi atsakovą. Tokius atsakovo paaiškinimus byloje patvirtino tik liudytoja apklausta jo sesuo A. P., tačiau tokių subjektyvių artimo giminaičio parodymų nepakanka pripažinti įrodytomis šias aplinkybes, kurias neigia ieškovė ir kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Pažymėtina, kad kiti paties atsakovo pasikviesti liudytojai – buvęs kaimynas M. K., buvęs bendradarbis A. J., teisme patvirtino, kad ieškovė bendrų renginių metu, net ir išgėrusi, elgdavosi normaliai ir nebuvo agresyvi, o atsakovas niekada nesiskųsdavo agresyviu sutuoktinės elgesiu. Taigi, atsakovo nenoras bandyti susitaikyti su ieškove ir išsaugoti šeimą, remiantis tik hipotetine baime dėl galimų ieškovės provokacijų, galutinai užkirto kelią sutuoktiniams atkurti jų santykius ir buvo viena iš priežasčių, nulėmusių šeimos iširimą.

Nustačius prieš tai minėtas aplinkybes, patvirtinančias tiek atsakovo, tiek ieškovės kaltę dėl iširusios jų santuokos, kiekvieno iš sutuoktinių kaltės laipsnis ir aplinkybių, dėl kurių konstatuojama jų kaltė, skaičius neturi reikšmės nustatant santuokos nutraukimo pagrindą šioje byloje. Kaip minėta, nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismų praktikoje vieno sutuoktinio didesnė kaltė (jos laipsnis) nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016). Teismas pripažįsta, kad dėl abiejų sutuoktinių elgesio sutriko normalus, atviras tarpusavio nuolatinis bendravimas šeimoje, o kilus nesutarimams jie abu neieškojo bendro sutarimo, kuris padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius kai jie susilpnėjo. Abu sutuoktiniai nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą ir tvirtą santuokinį gyvenimą, neįsigijo bendro turto ir niekada negyveno jų abiejų namuose, todėl nesukūrė juos labiau vienijančių ir vienas kitam įpareigojančių santykių. Vėliau atsiradęs abipusis abejingumas santykių blogėjimui buvo esminis veiksnys, kuris turėjo įtakos santuokai iširti, nes sutuoktiniai nesprendė jiems kylančių sunkumų, o ilgą laiką taikstėsi su esama padėtimi, kol galiausiai nustojo bendrauti. Teismo vertinimu, abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos sprendžiant jų nesutarimus dėl bendro gyvenimo, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. nebuvo tolerantiški vienas kitam, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos vienas kitam. Šiuo atveju ieškovės elgesys leido atsakovui pasijusti nelygiaverčiais santuokoje, nes jam vienam iš esmės teko rūpintis šeimos pajamomis, tačiau ilgą laiką tokią padėtį toleruodamas, o vėliau pasirinkdamas gyventi atskirai ir palikdamas ieškovę bei nesudarydamas galimybės atkurti jų bendravimą, atsakovas sudarė prielaidas santuokiniams ryšiams nutrūkti galutinai. Todėl įvertinus visas nurodytas aplinkybes pripažintina, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Nutraukiant santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės neturtinė žala nei vienam negali būti priteisiama (CK 3.70 straipsnio 2 dalis), todėl atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės neturtinę žalą atmestinas.

Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę (CK 3.69 straipsnio 1 dalis). Ieškovė savo ieškinyje nurodė, kad pageidauja pasilikti iki santuokos turėtą B. pavardę, o atsakovas prieštaravimų dėl ieškovės pavardės nereiškia. Todėl nesant ginčo dėl ieškovės pavardės, nutraukus santuoką jai paliktina prieš santuoką turėta pavardė.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium (CK 3.127 straipsnio 2 dalis).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad visas šalims priklausantis nekilnojamasis turtas, įgytas santuokos metu, yra jų asmeninė nuosavybė (b. l. 8-14, 21-22). Ginčo dėl šio turto tarp šalių nėra, todėl šis turtas nutraukiant santuoką nedalintinas.

Valstybės įmonės „Regitra“ duomenys patvirtina, kad ieškovė neturi savo vardu įregistruotų transporto priemonių (b. l. 23), o atsakovas turi 2018-02-14 jo vardu įregistruotą automobilį OPEL ASTRA-G-CARAVAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 24). Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovas automobilį OPEL ASTRA-G-CARAVAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nusipirko 2018-02-14 (b. l. 105), t. y. sutuoktiniams gyvenant skyrium. Ieškovė prašo po santuokos nutraukimo palikti šį automobilį atsakovui, o pastarasis savo priešieškinyje nurodė, kad automobilis neturi būti traukiams į dalintiną turtą, nes buvo įgytas šalims gyvenant atskirai ir nevedant bendro ūkio.

Nesant ginčo dėl automobilio padalinimo ir atsakovui prašant taikyti CK 3.127 straipsnio 2 dalyje išlygą, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, automobilis OPEL ASTRA-G-CARAVAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neįtrauktinas į dalintiną turtą ir pripažintinas asmenine atsakovo nuosavybe, nes buvo įgytas kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

Dėl kompensacijos priteisimo

Teismas konstatuoja, kad priteisti atsakovo prašomas kompensacijas už nurodytus nekilnojamojo turto pagerinimo darbus nėra teisinio pagrindo, o reikalavimas priteisti paveldėtas pinigines lėšas nėra pagrįstas pakankamais įrodymais, todėl ši priešieškinio dalis atmestina.

Pažymėtina, kad atsakovas nenurodo kokiu teisiniu pagrindu jis prašo priteisti kompensacijas už nurodytus nekilnojamojo turto pagerinimo darbus, tačiau nei vienas įstatyme numatytas pagrindas kompensacijai priteisti negali būti taikomas, nes tam nėra įstatyme numatytų sąlygų.

Kompensacijos sutuoktiniui gali būti išmokamos kai baigiasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.98 straipsnio 4 dalis). Įstatymas numato, kad jeigu prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėjo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio asmenine nuosavybe esančio turto padidėjo turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto (CK 3.98 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos (CK 3.98 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.98 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno šalys, asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei pagal 2001-08-17 dovanojimo sutartį Nr. 6356 (b. l. 10), o garažas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise ieškovei priklauso pagal 2004-07-27 dovanojimo sutartį Nr. DŽM-5829 (b. l. 11). Atsakovo nurodomos buto durys buvo pirktos 1999-02-08 (b. l. 96, 97), buto langai buvo pirkti 2001 metais rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio mėnesiais (b. l. 80-81), garažo stogo remonto darbai atlikti 2008 metais (b. l. 79, 129), o kiemo betonavimo darbai atlikti 2009 metais (b. l. 79). Taigi, visi atsakovo nurodomi turto pagerinimo darbai buvo atlikti iš bendrąja jungtine nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančių lėšų (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir buvo skirti atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui, kuris turėjo šeimos turto statusą, nes buvo sutuoktinių gyvenamoji patalpa (CK 3.84 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Tai reiškia, kad atsakovas neturi pagrindo reikalauti kompensacijos pagal CK 3.98 straipsnio 1 dalį, nes ji taikoma tik tada, kai prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėja turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė. Šiuo atveju aplinkybės yra visiškai priešingos - pagerinta buvo ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o asmeninė ieškovės nuosavybė, ir pagerinta buvo ne iš asmeninių atsakovo lėšų, o iš bendrų sutuoktinių lėšų. Be to, atsakovo nurodomos durys buvo įdėtos 1999-02-08 kai butas ieškovei iš viso nepriklausė, todėl šioje dalyje ji net nėra tinkamas atsakovas. Nėra pagrindo kompensacijai priteisti ir pagal CK 3.98 straipsnio 2 dalį, nes ji taikoma tik tada, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, nes šiuo atveju aplinkybės yra priešingos – butas nebuvo įsigytas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn ir tam nebuvo naudotos asmeninės atsakovo lėšos. Galiausia nėra pagrindo kompensacijai priteisti ir pagal CK 3.98 straipsnio 3 dalį, nes ji taikoma tik tada, kai sutuoktinis sumažina bendrąją jungtinę nuosavybę, naudodamas bendrą turtą tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje numatytų prievolių vykdymu, t. y. bendrą turtą naudoja ne bendriems šeimos poreikiams, o asmeniniams tikslams. Iš esmės analogiška norma įtvirtina ir CK 3.115 straipsnio 2 dalyje, kuri numato kompensaciją sutuoktiniui už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą kai sandoris sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tačiau šiuo atveju lėšos, kurios buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nebuvo panaudotos išimtinai asmeniniams ieškovės poreikiams tenkinti, nes atsakovo nurodyti pagerinimo darbai buvo skirti turtui, kuris turėjo šeimos turto statusą ir kuriame sutuoktiniai gyveno bei kartu naudojosi. Todėl tokios išlaidos yra susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu ir turėjo būti apmokamos būtent iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovo keliamas klausimas dėl kompensacijos už bendrų sutuoktinių lėšų naudojimą pagerinus ieškovei priklausantį asmeninį turtą galėtų būti siejamas su tokio turto pripažinimu sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir jos padalijimu tarp sutuoktinių, jeigu tam būtų įstatyme nustatytos sąlygos - asmeninio turto esminis pagerinimas iš bendrų lėšų (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Tačiau, viena vertus, atsakovas nereiškia reikalavimo dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir dėl jo padalijimo, priteisiant jam kompensaciją už dalį, kuri priklausytų jam, o kita vertus, teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovo nurodoma pagerinimo darbų apimtis, pobūdis ir vertė nereiškia esminio turto pagerinimo, dėl kurio atsakovas galėtų pretenduoti į kompensaciją. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje pateikiamas pavyzdinis pagerinimo darbų pobūdis ir mastas, dėl kurių asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė gali būti pripažinta bendrąja jungtine (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Šiuo atveju langų ir durų pakeitimas, garažo stogo dangos atnaujinimas ir grindinio ties juo išbetonavimas nėra nei kapitalinis remontas, nei rekonstrukcija, nei pertvarkymas ar panašaus masto darbai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant dėl esminio turto pagerinimo, reikia atsižvelgti į turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, tikrosios turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį, taip pat įvertinti aplinkybę, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015). Kasacinis teismas pripažįsta, kad namo remonto darbai (langų, durų, grindų pakeitimas, stogo dangos pakeitimas) nekeičiant statinio konstrukcijų, nepadidinus nekilnojamojo daikto, nelaikytini pagerinimais, iš esmės pakeičiančiais daiktą, be to, įdėjimai, pagerinantys nekilnojamąjį turtą, savaime nepadidina jo vertės tokia pačia suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016). Taigi, atsakovas bet kuriuo atveju neturi pagrindo reikalauti kompensacijos, nes neįrodė, kad turtas buvo iš esmės pagerintas ir dėl to jo vertė padidėjo, o juo labiau neturi pagrindo reikalauti lygiai tokio pat dydžio kompensacijos, kiek prieš 10-20 metų buvo sumokėta ieškovės turtui pagerinti. Reiškiant reikalavimą dėl sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise priklausančio turo pagerinimo darbų kompensavimo įrodyti reikia ne pagerinimo darbų kainą, o dėl jų išaugusią turto vertę, kuri ir leidžia spręsti, ar pagerinimai yra esminiai. Atsakovas šių aplinkybių byloje net neįrodinėjo, nors ieškovė apie jas nurodė savo atsilipime į priešieškinį ir atsakovas žinojo ginčo apimtį bei aplinkybes, kurias jis turėtų įrodinėti.

Skirtingai nei reikalavimas dėl aukščiau aptartos kompensacijos, atsakovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 1 591 Eur dydžio lėšas, kurias jis gavo pagal paveldėjimo teisės liudijimą, nėra teisiškai nepagrįstas, nes paveldėtos lėšos yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kitam sutuoktiniui nepriklauso. Tačiau šis reikalavimas nėra pagrįstas pakankamais įrodymais, todėl negali būti patenkintas.

Nors atsakovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2011-07-01 į atsakovo sąskaitą iš A. N. banko sąskaitos buvo pervesta 5 493,25 Lt pagal paveldėjimo teisės liudijimą Nr. DŽM-1743 (b. l. 83), tačiau tai nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad praėjus daugiau kaip trims metams tokia pat pinigų suma buvo seife, esančiame ieškovės bute, kai atsakovas 2014-10-17 išėjo iš šio buto gyventi atskirai. Atsakovas pats patvirtino, kad paveldėtus pinigus jis naudojo įvairioms reikmėms, todėl jo reikalavimas priteisti tokią pat sumą, kuri seife neva buvo ir po daugiau nei trejų metų, yra neįrodytas jokiais įrodymais. Liudytojų M. K. ir A. P. parodymai, kad atsakovas turėjo seifą, kuriame laikydavo pinigus, neįrodo fakto, kad 2014-10-17 atsakovui išėjus iš namų tame seife buvo būtent tokia suma, kokios reikalauja atsakovas. Akivaizdu, kad atsakovas negali įrodyti tikslios sumos, kuri galbūt buvo seife 2014-10-17, todėl jo reikalavimas priteisti būtent 1 591 Eur grindžiamas ne įrodymais, kad tokia suma seife buvo, o aplinkybe, kad tokią sumą jis buvo gavęs pagal paveldėjimo teisės liudijimą prieš tris metus iki 2014-10-17. Atsakovui negalint įrodyti seife galimai buvusios pinigų sumos 2014-10-17, toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes jis grindžiamas tik prielaida. Kitaip vertinti įrodymų pakankamumą teismas negali, nes pripažinus, kad įrodyti faktui, jog tam tikru metu seife buvo tam tikra pinigų suma pakanka vien tik ieškovo paaiškinimo, atsakovas iš ieškovės galėtų prisiteisti bet kokio kitokio dydžio sumą. Kita vertus, ieškovo paaiškinimai šio ginčo atveju net tik nepakankami šiam reikalavimui pagrįsti, bet ir kelia pagrįstas abejones dėl jų patikimumo. Pats atsakovas pripažino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad po 2014-10-17 barnio ir išėjimo iš namų jis buvo į grįžęs į ieškovės butą tuo metu, kai ieškovė gyveno jo sodyboje, ir gyveno vienas apie savaitę laiko. Akivaizdu, kad atsakovas turėjo galimybę pasiimti savo asmeninius pinigus iš seifo, jeigu jie ten buvo, o atsižvelgiant į tuometinį šalių konfliktą ir paties atsakovo nurodytą nenorą kartu gyventi ir net bendrauti su ieškove, labai tikėtina, kad pinigus tuo metu jis ir pasiėmė, jeigu jie buvo. Šią išvadą pagrindžia ir atsakovo elgesys per beveik keturis metus nuo išėjimo iš namų, per kuriuos jis savo pinigų niekada nereikalavo ir jų nepasigedo. Byloje apklausti liudytojais buvusi kaimynė atsakovo B. K. ir buvęs bendradarbis A. J. patvirtino, kad po išsikraustymo iš namų atsakovas niekada neminėjo, kad iš namų nepasiėmė kokių nors daiktų ir kad jam ko nors trūksta ar kad jis negali kažko pasiimti. Pažymėtina, kad net ir į teismą dėl santuokos nutraukimo kreipėsi ne atsakovas, o ieškovė, nors būtent atsakovas, pagal jo paaiškinimus, turėjo būti labiau suinteresuotas ne tik nutraukti santuoką, bet ir atgauti savo asmeninius pinigus.

Taigi, atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės jo asmeninius pinigus yra neįrodytas, nes byloje nėra įrodymų, kad tokie pinigai pas ieškovę liko, kai šalys pradėjo gyventi atskirai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi nei viena šalis neįrodė savo reikalavimų, dėl kurių kilo ginčas, pagrįstumo, o santuoka nutraukiama ne dėl vieno sutuoktinio kaltės, o dėl jų abiejų kaltės, pripažintina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo prasme sprendimas nėra priimtas nei vienos šalies naudai. Todėl šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos vienai iš kitos.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su teismo procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, kurios sudaro 10,90Marijamp Eur, priteistinos iš abiejų šalių lygiomis dalimis - po 5,45 Eur, nes abiejų šalių ieškiniai buvo patenkinti iš dalies ir nei viena šalis neįrodė savo reikalavimų, dėl kurių kilo ginčas, pagrsįtumo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Santuoką tarp J. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) įregistruotą (duomenys neskelbtini) Marijampolės savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 236, nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Automobilį OPEL ASTRA-G-CARAVAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovo V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe.

Po santuokos nutraukimo ieškovei J. N. palikti prieš santuoką turėtą pavardę - „B.“, o ieškovui V. N. jo pavardę - „N.“.

Likusią dalį ieškinio ir priešieškinio reikalavimų atmesti.

Priteisti iš J. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,45 Eur (penkis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“ AB, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš V. N., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,45 Eur (penkis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“ AB, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.