- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-151-921/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14979-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Jurgita Sujetienė, Rasa Urbanavičiūtė
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- E. V.-M., M. V., P. V., A. V., R. V.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams E. V.-M., M. V., P. V., A. V. ir R. V. dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš patalpų ir skolos už nuomą priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė:
1.1. priteisti solidariai iš atsakovų E. V.-M., M. V. ir P. V. 2 300,33 Eur skolą už buto nuomą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.2. nutraukti 2002 m. balandžio 10 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 176, sudarytą su nuomininke atsakove E. V.- M.;
1.3. iškeldinti atsakovus E. V.- M., M. V., P. V., A. V. ir R. V. iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
2. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – ir butas). Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 296 nutarta sudaryti su atsakove E. V.- M. buto nuomos sutartį. Nuomos sutartis sudaryta 2002 m. balandžio 10 d. Bute gyvenamąją vietą deklaravo atsakovai E. V.- M. (nuomininkė) ir jos vaikai M. V. (skolos susidarymo laikotarpiu buvo pilnametis), P. V. (skolos susidarymo laikotarpiu buvo pilnametis), A. V. (ieškinio teismui pateikimo metu buvo nepilnametė) ir R. V. (nepilnametis). Nuomininkės vaikai, gyvenantys (deklaravę gyvenamąją vietą) nuomojamame bute, laikytini nuomininkės šeimos nariais, kuriems taikomos tokios pat teisės ir pareigos, kaip ir nuomininkei. Kaip teigia ieškovė, dėl skolos už gyvenamosios patalpos nuomą yra solidariai atsakingi trys atsakovai, t. y. nuomininkė ir skolos susidarymo laikotarpiu pilnamečiais buvę nuomininkės šeimos nariai. Pagal UAB „Kauno butų ūkis“ pateiktą suvestinę skola už buto nuomą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. yra 2 300,33 Eur. Be skolos už nuomą susidarė atsakovų skolos ir už komunalinius mokesčius: UAB „Kauno vandenys“ – 1 023,43 Eur, AB „Kauno energija“ – 7 873,25 Eur, UAB „Kauno švara“ – 945,53 Eur, UAB „Kauno butų ūkis“ – 324,77 Eur. Atsakovai daugiau kaip tris mėnesius nemoka nuomos ir komunalinių mokesčių, piktnaudžiauja savo, kaip nuomininkų, teisėmis. Nuomininkė tik po šios bylos iškėlimo pradėjo dėti didesnes pastangas grąžinti bent dalį skolų, tačiau šios pastangos nėra pakankamos, skolos nepadengtos. Ieškovė, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, prašo priteisti solidariai iš atsakovų skolą už nuomą, nutraukti nuomos sutartį ir iškeldintini atsakovus iš gyvenamosios patalpos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė E. V.- M., atstovaujanti ir nepilnamečius vaikus A. V. bei R. V., atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, t. y. neginčijo reikalavimo dėl skolos priteisimo, tačiau prašė teismo atsižvelgti į jos sudėtingą finansinę padėtį, įvertinti jos šeimos, kurioje auga nepilnamečiai vaikai, problemas ir netenkinti reikalavimo dėl nuomos sutarties nutraukimo bei iškeldinimo. Atsakovė nevengia skolos mokėti dalimis (pagal galimybes), tačiau iš karto sumokėti susidariusius įsiskolinimus atsakovei yra labai sudėtinga. Atsakovė pažymėjo, kad jos pilnametis sūnus atsakovas P. V. pagal galimybes finansiškai padeda jai, kaip motinai, nedidele dalimi prie šeimos namų ūkio išlaikymo prisideda ir duktė A. V.. Didžiausia finansinė parama šeimai šiuo metu yra iš atsakovės sutuoktinio, kuris gyvena skyrium (ne nuomojamame bute). Atsakovė, likdama su savo vaikais gyventi išnuomotame būste, galėtų skirti kiekvieną mėnesį tam tikrą sumą mokėti skolas ir einamuosius mokesčius. Iškeldinimo atveju atsakovė būtų priversta su vaikais nuomotis kitą būstą ir finansinės galimybės atsiskaityti su ieškove ženkliai sumažėtų.
4. Institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad ieškinio patenkinimo atveju teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, todėl turėtų būti nustatytas protingas terminas susirasti atsakovams kitą gyvenamąją vietą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų E. V.- M., M. V. ir P. V. 2 300,33 Eur skolą už buto nuomą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą (2 300,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad byloje nebuvo ginčo, jog nuomininkės E. V.- M. vaikai, gyvenantys (deklaravę gyvenamąją vietą) nuomojamame bute, yra laikytini nuomininkės šeimos nariais, kuriems tenka tokios pat teisės ir pareigos, kaip ir gyvenamosios patalpos nuomininkei. Byloje nebuvo ginčo dėl skolos dydžio ir laikotarpio. Nurodytu laikotarpiu nuomininkės šeimos nariai M. V. ir P. V., faktiškai kartu su nuomininke naudojęsi būstu, buvo pilnamečiai, todėl privalo solidariai atsakyti pagal ieškovės reikalavimą dėl šios skolos priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 2 300,33 Eur skolos už buto nuomą laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. priteisimo solidariai iš atsakovų E. V.- M., M. V. ir P. V. yra teisėtas ir pagrįstas, todėl visiškai jį tenkino. Teismas nurodė, kad kreditoriaus patiriamiems nuostoliams kompensuoti priskiriamos taip pat ir palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Todėl pagrįstu laikė ir reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (2 300,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo ir jį patenkino.
7. Teismas nustatė, kad būstas nuomininkei ir jos šeimos nariams išnuomotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu. Teismas įvertinęs sąlygas, kuriomis išnuomotas butas, padarė išvadą, jog butas nuomininkei ir jos šeimos nariams išnuomotas socialinio būsto nuomos, o ne komercinės nuomos sąlygomis, dėl ko teismas taikė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas. Byloje nebuvo ginčo, kad vienintelis pagrindas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus buvo atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą, komunalinius mokesčius. Byloje nebuvo įrodymų, kad atsakovų turtinė padėtis pagerėjusi ir kad finansinės galimybės nebesudaro pagrindo tęsti socialinio būsto nuomos santykius. Teismo vertinimu, šiuo atveju garantijos dėl socialinio būsto nuomos sutarties nenutraukimo gali ir turi būti taikomos, nes būsto nuomininkė yra materialiai nepajėgi dėl pateisinamų priežasčių (atsakovė neturi pakankamai turto ir (ar) pajamų, yra darbinga, tačiau šiuo metu niekur nedirba, yra įsiregistravusi teritorinėje darbo biržoje, nėra netekusi darbingumo, bet į bylą yra pateikusi duomenis apie pablogėjusią sveikatos būklę ir kt.). Teismas taip pat įvertino, kad atsakovė po bylos iškėlimo pagal finansines galimybes mokėjo skolas už buto nuomą, komunalines paslaugas. Byloje nebuvo objektyvių duomenų, kad socialinio būsto nuomininkė ir jos šeimos nariai nemokėjo nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių ne dėl sunkios materialinės padėties, o išimtinai piktnaudžiaudami socialinėmis garantijomis bei sąmoningai vengdami vykdyti iš nuomos sutarties kylančias pareigas. Teismas konstatavo, kad nuomos mokesčio nemokėjimas nebuvo pakankamas pagrindas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus iš socialinio būsto, todėl ieškovės reikalavimą dėl buto nuomos sutarties nutraukimo, atsakovų iškeldinimo atmetė kai nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti sprendimo dalį dėl nuomos sutarties nutraukimo, atsakovų iškeldinimo ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
8.1. Nurodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis nepagrįsta, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.
8.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad butas išnuomotos atsakovams socialinio būsto sąlygomis, todėl buto nuomos sutartis negali būti nutraukiama vienašališkai, o nuomos sutarties nutraukimui turi būti taikomos griežtesnės nutraukimo sąlygos. Butas suteiktas atsakovės E. V.- M. šeimai vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatomis. Ginčo buto suteikimo laikotarpiu nebuvo griežtos atskirties tarp socialinio būsto ir savivaldybės būsto, būstas nebuvo nuomojamas skirstant asmenis ar šeimas į socialiai remtinas ar kitokias. Kad galėtų išsinuomoti būstą, asmuo turėjo neturėti (arba turėti per mažo ploto) nuosavybės teise valdomo ar nuomojamo būsto arba turėti per mažo ploto nuosavybės teise valdomą ar nuomojamą būstą. Asmens finansinė padėtis neturėjo įtakos būsto išnuomavimui. Ginčo buto suteikimo atsakovams sprendimas, nuomos sutarties forma, ieškovės nuomone, patvirtina, kad ginčo butas nėra socialinis būstas. Tai būstas, priskiriamas savivaldybės būsto kategorijai ir nėra priskiriamas prie socialinio būsto kategorijos.
8.3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog socialinio būsto nuomos sutarties nenutraukimo nuostatos gali ir turi būti taikomos nagrinėjamu atveju. Atsakovams būstas buvo suteiktas ne pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo normas, ir ne kaip socialinis būstas, todėl šiems santykiams teismas nepagrįstai pritaikė šio įstatymo nuostatas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovai būtų socialiai remtini asmenys. Taip pat nėra duomenų, kad jie kreipėsi į ieškovę, prašydami keisti nuomojamo būsto statusą, tuo pačiu įvertinti ir jų finansinę bei socialinę padėtį. Tai patvirtina, jog atsakovai abejingai eilę metų leido didėti įsiskolinimui už ginčo buto nuomą, komunalines paslaugas, nesielgė kaip atsakingi teisinių santykių dalyviai ir neieškojo susidariusios problemos sprendimo būdų. Ieškovė tik teismine tvarka prisiteisia iš atsakovų skolą už nuomą daugiau kaip dešimt metų ir nė vienas teismo sprendimas nebuvo įvykdytas gera valia. Taigi, teismas nepagrįstai vertino atsakovus kaip socialiai pažeidžiamus asmenis, kuriems negali būti pritaikyta griežčiausia sankcija – iškeldinimas iš buto.
8.4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai dėl pateisinamų priežasčių yra materialiai nepajėgūs tinkamai vykdyti nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Didžioji dalis atsakovų yra pilnamečiai, byloje nėra duomenų, kad jų veiksnumas būtų apribotas ar jie dėl sveikatos būklės negalėtų dirbti. Ieškovės nuomone, atsakovai piktnaudžiauja savo padėtimi ir nededa pastangų, kad situacija pasikeistų.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 69.39 kv. m ploto (trijų kambarių) butas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 296 pagrindu 2002 m. balandžio 10 d. su atsakove E. V.- M. buvo sudaryta minėto buto Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 176 (toliau – ir nuomos sutartis). Nuomos sutarties 2.2 papunktyje nustatyta nuomininkės pareiga mokėti buto komunalinius mokesčius ir nuomos mokestį.
15. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų E. V.- M., M. V. ir P. V. 2 300,33 Eur skolą už buto nuomą, susidariusią už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) kitą dalį ieškinio atmetė.
16. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, t. y.: 1) nutraukti 2002 m. balandžio 10 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 176; 2) iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
17. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės reikalavimai nutraukti tarp šalių sudarytą nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ginčo gyvenamosios patalpos yra išnuomotos atsakovams socialinio būsto nuomos sąlygomis; be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad buto nuomos sutartis negali būti nutraukta vienašališkai, o nuomos nutraukimui turi būti taikomos griežtesnės sąlygos; 2) apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovus, kaip socialiai pažeidžiamus asmenis, kuriems negali būti pritaikyta griežčiausia sankcija, t. y. iškeldinimas iš ginčo gyvenamųjų patalpų. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais iš dalies sutinka.
Dėl savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., sąlygų ir jų nutraukimo tvarkos
19. Kaip minėta nutarties 11 punkte, atsakovei E. V.- M. butas buvo suteiktas Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 296 pagrindu. Ieškovė su atsakove E. V.- M. nuomos sutartį sudarė 2002 m. balandžio 10 d. Taigi, atsakovei E. V.- M. butas buvo suteiktas vadovaujantis iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (toliau – Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas) nuostatomis.
20. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sąlygas, kuriomis atsakovei 2002 m. balandžio 10 d. buvo išnuomotas butas, padarė išvadą, kad butas atsakovei ir jos šeimos nariams (kitiems atsakovams) buvo išnuomotas socialinio būsto nuomos sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad nagrinėjant tarp šalių iškilusį ginčą turi būti taikomas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (toliau – Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas), kurio 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog socialinio būsto nuomos sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis CK ir šiuo įstatymu (žr. ginčijamo sprendimo 18 punktą). Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar yra pagrindas nutraukti ginčo nuomos sutartį, vadovavosi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo pagrindais (žr. ginčijamo sprendimo 23 punktą).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, padarė pagrįstą išvadą, kad nuomos sutartis tarp ieškovės ir atsakovės E. V.- M. buvo sudaryta nekomerciniu (socialiniu) pagrindu. Nepaisant to, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuomos sutarties nutraukimo, netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. nepagrįstai vadovavosi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi kasacinio teismo praktika, kuri vėliau buvo pakeista išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog sąvoka „socialinis būstas“ teisės aktuose yra apibrėžta tik nuo 2003 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymui. Minėtas įstatymas pakeitė iki tol, t. y. iki 2002 m. gruodžio 31 d., galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą. Nors pastarajame įstatyme ir nebuvo pateikta socialinio būsto apibrėžties, tačiau iš 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčių tarifus, – yra viena iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos, teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 22 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovei E. V.- M. butas buvo išnuomotas nekomerciniu pagrindu kaip socialinis būstas, vadovaujantis iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusiomis Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatomis.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, ypatingai svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito.
25. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, taip pat Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d., įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, įstatymų nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas (fizinis asmuo, nagrinėjamu atveju – atsakovė E. V.- M.) sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
26. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus CK. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d.) buvo nurodyta, kad asmenims ir šeimoms, iki 2002 m. gruodžio 31 d. išsinuomojusiems savivaldybės gyvenamąsias patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, šiame įstatyme nustatyti socialinio būsto naudingojo ploto normatyvai bei šio būsto nuomos sąlygos nekeičiami ir dėl to galiojanti nuomos sutartis nekeičiama, išskyrus CK nustatytus atvejus. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) numatyta, kad asmenims ir šeimoms, iki 2002 m. gruodžio 31 d. išsinuomojusiems savivaldybės gyvenamąsias patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, šiame įstatyme nustatyti socialinio būsto naudingojo ploto normatyvai bei šio būsto nuomos sąlygos nekeičiami ir dėl to galiojanti nuomos sutartis nekeičiama, išskyrus CK nustatytus atvejus arba atvejus, kai, esant asmenų ar šeimų, nuomojančių šias patalpas, prašymui, galiojančios sutartys keičiamos į socialinio būsto nuomos sutartis, jeigu šie asmenys ir šeimos atitinka šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas iš esmės patvirtina, kad nuomos sutartys, sudarytos pagal iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, savaime nekeičiamos ir netampa tokiomis socialinio būsto nuomos sutartimis, kurios reglamentuotos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme ir (ar) Paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatyme. Pažymėtina, kad tokiomis teisės normomis gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2002 m. gruodžio 31 d., valstybė užtikrino status quo (esamą padėtį) ir jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą.
27. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., 22 straipsnyje nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reguliuoja CK. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei asmenys gyvenamąsias patalpas nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu naudoja nepažeisdami sąlygų, nustatytų nuomos sutartyje ir CK gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančių teisės normų, jiems nuomos sutartis negali būti nutraukta remiantis naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) įstatymo nuostatomis. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos CK, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
28. Nagrinėjamu atveju nuomos sutartis buvo sudaryta 2002 m. balandžio 10 d., t. y. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, taip pat į nutarties 26–27 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir suformuotą kasacinio teismo praktiką nuomos sutarties nutraukimui turi būti taikytinos CK normos, reguliuojančios tokio pobūdžio sutartinius santykius, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, įsigaliojęs nuo 2003 m. sausio 1 d., ir (ar) šį įstatymą pakeitęs Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kuris įsigaliojo tik nuo 2015 m. sausio 1 d.
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nes nepagrįstai vadovavosi 2009 m. ir 2011 m. kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimis, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., t. y. nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2009 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2011 (žr. ginčijamo sprendimo 19 ir 21 punktus). Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Tačiau minėta kasacinio teismo praktika, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo pakeista 2012 m. išplėstinės teisėjų kolegijos ir konstatuota, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d, nutraukimui turi būti taikytinos CK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
30. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų padarytus nuomos sutarties pažeidimus ir jų pobūdį ir tokių pažeidimų teisinius padarinius, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, t. y. nepagrįstai taikė Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias socialinio būsto nuomos sutarčių nutraukimą, o ne CK normas.
Dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimo, kai nuomininkas ir jo pilnamečiai šeimos nariai ilgą laiką nemoka nuomos ir komunalinių mokesčių
31. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus iš buto dėl to, kad nuomininkė atsakovė E. V.- M. ir jos pilnamečiai šeimos nariai atsakovai M. V. ir P. V. nuolat, sistemingai nemoka nuomos ir kitų komunalinių mokesčių.
32. Ieškovės nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad atsakovė E. V.- M. ir jos pilnamečiai šeimos nariai nuolat, sistemingai nemoka mokesčių už nuomą ir komunalinius mokesčius, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš byloje esančių sąskaitų nustatyta, kad atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo skolingi: 1) UAB „Kauno vandenys“ – 1 299,41 Eur; 2) AB „Kauno energija“ – 8 118,58 Eur; 3) UAB „Kauno butų ūkis“ – 4 587,16 Eur; 4) UAB „Kauno švara“ – 945,53 Eur.
33. Pagal CK 6.611 straipsnį, jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, nuomotojo arba kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
34. Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013). Teismo nurodyta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas šios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012), taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (konstatavus, kad tokia teisė egzistuoja).
35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pavyzdžiui, EŽTT didžiosios kolegijos 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. didžiosios kolegijos sprendimą byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; kt.). Taigi, valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė svarbesnė vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme (žr. EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (žr. EŽTT 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; minėtą sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11).
36. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus (ginčus dėl iškeldinimo), turi būti vertinama, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik nutraukiant sutartį, o ne išsaugant nuomininko teisę į būstą. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pavyzdžiui, pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti), ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2014).
37. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2012).
38. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 15 punkte, pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad nuomininkė ir jos šeimos nariai nemokėjo nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių ne dėl sunkios materialinės padėties, o išimtinai piktnaudžiaudami socialinėmis garantijomis ir sąmoningai vengdami vykdyti iš nuomos sutarties kylančias pareigas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuomos mokesčio nemokėjimas šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovę E. V.- M. bei jos šeimos narius iš socialinio būsto (žr. ginčijamo sprendimo 26 punktą).
39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 35–38 punktuose aptarta tiek EŽTT, tiek kasacinio teismo suformuota praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės E. V.- M. ir jos šeimos narių iškeldinimo iš socialinio būsto pagrįstumą, turėjo atlikti tokios ribojančios priemonės proporcingumo vertinimą, kuris laikytinas itin svarbia garantija. Tokia situacija, kai teismai, spręsdami klausimą dėl iškeldinimo, nenagrinėja ir nevertina šios priemonės proporcingumo, yra laikoma savaime pažeidžiančia Konvencijos 8 straipsnį (EŽTT 2017 m. liepos 25 d. sprendimas Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10).
40. Apibendrinant nutarties 35–38 punktuose nurodytą EŽTT ir kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus (ginčus dėl iškeldinimo), bylos nagrinėjimo metu turi įvertinti tokius aspektus kaip: 1) iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai); 2) gyvenimo atitinkamame būste trukmė; 3) kito būsto (ne)turėjimas; 4) nuomos mokesčio mokėjimas; 5) iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas); 6) priežastys, kodėl buvo padaryti sutarties pažeidimai; 7) veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pavyzdžiui, pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti); ir kt.
41. Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsakovės teisės į būsto neliečiamybę aspektu apskritai nepasisakė, šios teisės ribojimo aplinkybių neanalizavo, jas pagrindžiančių bylos įrodymų, jų pakankamumo nevertino, taip nukrypdamas tiek nuo EŽTT, tiek nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kaip nurodyta nutarties 39 punkte, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį negali būti patenkintas, padarė iš esmės tik dėl to, kad nustatė, jog atsakovė E. V.-M. šiuo metu yra materialiai nepajėgi dėl pateisinamų priežasčių mokėti nuomos ir kitus mokesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės E. V.- M. dabartinė materialinė padėtis, nevertinant kitų nutarties 35–38, 40 punktuose nurodytų aplinkybių (aspektų), nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį negali būti patenkintas.
42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esančiame Maltos ordino pagalbos tarnybos Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte Nr. 1, kurį pateikė institucija, teikianti išvadą byloje, nurodyta, jog atsakovė E. V.-M. daug laiko praleidžia kaime pas draugą sodyboje Prienų rajone, kuriame turi ūkį ir ūkininkauja. Minėtame akte nurodyta ir tai, kad bute dažnai gyvena ir pilnametė atsakovės E. V.- M. dukra G. V., kuri kartais padeda prižiūrėti atsakovą R. V.. Tai, kad bute gyvena atsakovės E. V.- M. pilnametė dukra G. V. nurodyta ir Kauno miesto socialinių paslaugų centro 2020 m. lapkričio 25 d. pagalbos plane Nr. 6-41-09/670. Minėtame akte yra užfiksuota ir tai, kad pati atsakovė E. V.- M. 2020 m. lapkričio 25 d. yra nurodžiusi, jog gyvena savaitę Prienų rajone, o savaitę Kaune. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir padarydamas išvadą, kad atsakovė E. V.- M. neturi pajamų, netyrė ir nevertino aplinkybių, užfiksuotų minėtuose rašytiniuose dokumentuose, t. y. tai, ar atsakovė E. V.- M. turi ūkį, ar atsakovė E. V.- M. gauna iš vykdomos ūkininkavimo veiklos papildomas pajamas, jeigu taip, tai kokio dydžio. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netyrė ir aplinkybių, kad atsakovė E. V.-M. galimai turi kitą gyvenamąją vietą kaime Prienų rajone; nesiaiškino ir tai, kokiu pagrindu bute gyvena G. V..
43. CK 6.589 straipsnio 1 dalis numato, jog gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Taigi, gyvenamųjų patalpų nuomos santykių ypatumas yra tas, kad nuomininko teises ir pareigas įgyja ne tik nuomos sutartį sudaręs asmuo, bet ir jo šeimos nariai, kurie apsigyvena ir gyvena kartu su nuomininku išsinuomotoje patalpoje. Nuomininko šeimos nario teisė apsigyventi išsinuomotoje gyvenamoje patalpoje priklauso nuo nuomininko teisės į šią patalpą, tačiau joje teisėtai apsigyvenęs šeimos narys įgyja savarankišką teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, kuri neišnyksta, šią teisę praradus nuomininkui (CK 6.588, 6.590, 6.602 straipsniai). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pagal ieškovės pareikštą reikalavimą dėl iškeldinimo turėjo būti nagrinėjama ir pasisakoma dėl kiekvieno atsakovo (atsakovės E. V.- M. ir jos šeimos narių) atskirai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nuomos mokesčio nemokėjimas nėra pakankamas pagrindas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovę bei jos šeimos narius, nevertino kiekvieno prašomo iškeldinti šeimos nario pažeidžiamumo laipsnio, turtinės padėties, galimybių prisidėti prie būsto išlaikymo ir mokėti nuomos bei kitus mokesčius skolų susidarymo laikotarpiais, nebuvo vertinta ir tai ar savo pareigų jie nevykdė piktybiškai ir kt.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad situacija, kai savivaldybei priklausančio būsto nuomininkai ilgą laiką visiškai nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, esant konkrečioms aplinkybėms gali būti įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas pripažįstamas proporcinga priemone (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014). Socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-194/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino socialinio būsto nuomos sutartinių teisinių santykių nutraukimą ir asmens iškeldinimą iš socialinio būsto reglamentuojančias materialinės teisės normas. Be to, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, todėl neatskleidė bylos esmės. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą.
46. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo buvo atmesti, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, ir spręsdamas dėl atsakovės ir jos šeimos narių teisės į būsto neliečiamybę ribojimo, turėtų vertinti: teisės į būsto neliečiamybę ribojimo atitiktį EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotiems proporcingumo kriterijams; iškeldinimo iš būsto proporcingumą; ir kitas šioje nutartyje nurodytas reikšmingomis laikytinas aplinkybes.
48. Bylos dalį perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 92, 93, 96 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai nutraukti 2002 m. balandžio 10 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 176 ir iškeldinti atsakovus su jiems priklausančia manta iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.