Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo E. S. civiliniam ieškovui priteista 207,34 Eur turtinės žalos dėl nukentėjusiojo E. Ž. gydymo išlaidų atlyginimo.

Civilinio ieškovo E. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš E. S. priteista 1500 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą iš chuliganiškų paskatų, t. y. 2015 gruodžio 20 d., apie 1 val., viešoje vietoje – prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajam, elgdamasis įžūliai, prasilenkdamas su nukentėjusiuoju E. Ž. ir kliudžius vienas kitą pečiais, vartojo necenzūrinius žodžius E. Ž. atžvilgiu, pastūmė nukentėjusįjį, abiem susigrūmus ir parkritus ant žemės, tyčia tris kartus peiliu dūrė E. Ž. į kairės pusės sėdmens sritį, tuo padarydamas durtines pjautines žaizdas kairio sėdmens srityse, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiais savo įžūliais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. Ž. sveikatą.Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendį – pašalinti iš teismo nuosprendžio aplinkybę, kad E. Ž. buvo sužalotas peiliu, pripažinti E. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir atitinkamai skirti švelnesnę bausmę bei taikyti BK 75 straipsnį, taip pat sumažinti E. Ž. iš nuteistojo priteistą neturtinės žalos dydį.Skundo autorius, nesutikdamas su E. S. paskirta bausme, nurodo, kad nuteistasis savo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino visiškai, jis nepripažino tik to, kad nukentėjusįjį sužalojo peiliu. Kaip nurodo, ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo pareikšti įtarimai dėl nukentėjusiojo sužalojimo peiliu, prokuroras kaltinimą pakeitė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nors aplinkybė dėl to, kokiu daiktu buvo sužalotas nukentėjusysis, neturi reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui, tačiau vis dėlto visos teismo konstatuotos aplinkybės turi būti pagrįstos surinktais įrodymais ir dėl jų padarius kategorišką išvadą. Šiuo atveju E. S. niekuomet nesinešioja jokio peilio, jo neturėjo ir nusikaltimų padarymo metu, kuomet buvo su savo mergina. Įvykio metu nuteistasis, susigrūmęs su nukentėjusiuoju, kartu su juo parkrito prie daugiabučio namo ant žolės, abu raičiojosi ant žemės. Vienu metu nuteistajam į galvą buvo suduota keli smūgiai kietu daiktu, dėl ko jam buvo prakirsta galva. Jiems besiraičiojant, E. S. rankomis užčiuopė kažkokį daiktą (galimai stiklą, skardos gabaliuką), kuriuo dūrė nukentėjusiajam į sėdmenis, po ko nukentėjusysis jį paleido ir jis atsistojęs nuo žemės pabėgo. Minėtą daiktą bėgdamas numetė, kur tiksliai, nežino, nes buvo šoko būsenoje, jam stipriai kraujavo galva. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nuteistojo rankoje peilio nematė nei vienas kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje buvęs liudytojas. Įvykio vietoje taip pat nebuvo rastas joks peilis. Pats nukentėjusysis taip pat nematė, kad E. S. peilį būtų išsitraukęs iš kišenės ar dar iš kur nors. Nors teisminio nagrinėjimo metu jis teigė, kad nuteistasis turėjo peilį, tačiau byloje nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nustatė, kad įvykio metu E. S. turėjo peilį ir juo sužalojo nukentėjusįjį. Taigi, kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, E. S. palankius įrodymus vertindamas ne jo naudai. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik vienas po kito išdėstė surinktus įrodymus, tačiau nepateikė išsamių išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, tinkamai nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų. Tokiu būdu apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su iš nuteistojo teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje teigė, kad jis gulėjo ligoninėje, negalėjo vaikščioti, sėdėti, pasirūpinti maisto gaminimu ir pan. Visa tai yra paneigta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Byloje yra atpažinimo iš fotonuotraukos protokolas, surašytas kitą dieną po įvykio. Šiame protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis E. Ž. atpažįsta E. S. kaip asmenį, padariusį jam sužalojimą. Pažymima, kad šis ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliekamas policijos komisariate (trečiame aukšte), o ne ligoninėje, ir nuotraukoje matyti, kad nukentėjusysis sėdi ant kėdės, o tai kardinaliai prieštarauja jo teiginiams, kad jis negali vaikščioti ir sėdėti. Nuteistojo gynėjo nuomone, E. Ž. siekia užsidirbti, todėl pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis turi būti žymiai sumažintas.Dėl nuteistajam E. S. skirtos bausmės apeliaciniame skunde pažymėta, kad teismas, skirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę, visiškai nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. E. S. yra nuteistas už apysunkį nusikaltimą, yra jauno amžiaus, mokosi, todėl neturi darbo. Nors jis yra anksčiau kelis kartus teistas, tačiau paskutinius kartus jam buvo skirtos arešto bausmės, kurias jis yra atlikęs. Be to, nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nesislapstė ir baudžiamosios atsakomybės nevengė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas Dainius Gudas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti. Nuteistojo E. S. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas. Skunde apeliantas teigia, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismas, apelianto teigimu, tinkamai nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, o nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.Priešingai nei skunde teigia apeliantas, teismas nuosprendyje ne tik išdėstė teisiamojo posėdžio metu tirtus įrodymus, jų turinį, tačiau juos taip pat įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių. Teismas įrodymus vertino tik nustatęs jų patikimumą, tarpusavio ryšį ir sąsajumą, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, ištyręs tokių duomenų gavimo aplinkybes. Teismas padarė išsamia surinktų ir teisme ištirtų duomenų analize pagrįstas išvadas, nurodė kodėl vienus duomenis (nukentėjusiojo parodymus, liudytojų parodymus) laiko patikimais ir jais remiasi, o kitus (nuteistojo parodymus, kad jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis, ne peiliu, o kitu aštriu daiktu) – nelaiko patikimais ir jais nesiremia. Šios teismo išvados pagrįstos visapusiška teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų analize, todėl laikomos teisėtomis ir pagrįstomis, o skundo argumentas, jog teismas rėmėsi tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo parodymai, kad tai E. S. jį užpuolė be jokios aiškios priežasties, kad tai E. S. priėjo link nukentėjusiojo ir pirmas sudavė smūgį (po to, kai G. V. prasilenkiant pasisveikino su nuteistuoju, o E. S. juos išplūdo necenzūriniais žodžiais ir nukentėjusysis paklausė, ar tai į juos taip kreipiamasi), tada jie susigrūmė, parkrito ant žemės, o parkritus E. S. peiliu sužalojo nukentėjusiajam sėdmenis, buvo nuoseklūs viso proceso metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Pažymėtina, jog nukentėjusysis E. Ž. nuosekliai teigė, jog jiems besigrumiant ant žemės nuteistasis peiliu dūrė jam tris kartus. Nukentėjusiajam sušukus, kad E. S. turi peilį, liudytojas G. V. turėtu ramentu sudavė E. S., po ko pastarasis pabėgo iš įvykio vietos. Tokią įvykių seką nuosekliai patvirtino ir liudytojai G. V. bei V. V.. G. V. parodė, jog prasilenkiant su E. S., pastarasis juos pavadino įžeidžiančiais žodžiais, o E. Ž. paklausė, ar tai jiems buvo skirta. Tada nukentėjusysis ir E. S. susigrūmė, jie parvirto ant žemės ir E. Ž. sušuko, kad E. S. turi peilį. Tuomet liudytojas priėjęs sudavė kelis kartus E. S. į galvą ar petį. G. V. matė, jog E. Ž. kelnės buvo kruvinos, kad jis buvo sužalotas. Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja V. V.. Ji patvirtino, jog prasilenkiant E. S. jų atžvilgiu pasakė įžeidžiančius žodžius, o nukentėjusysis E. Ž. paklausė, ar tai jie yra tokie, kaip pavadinti. Tuomet E. S. ėjo link jų ir užsimojo, ketindamas suduoti E. Ž., nukentėjusysis ir nuteistasis parkrito ant žemės, grūmėsi, E. Ž. sušuko, kad E. S. turi peilį. Šių asmenų parodymai dėl įvykių sekos, dėl to, jog E. S. ėjo link nukentėjusiojo, jog tai jis pirmas užsimojo, E. Ž. sušuko apie peilį, po ko matė nukentėjusįjį sužalotą, yra nuoseklūs, išsamūs ir atitinkantys vieni kitus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, o taip pat ir aplinkybę, jog E. S. E. Ž. sužalojo būtent peiliu. Nukentėjusysis buvo tikras, jog matė peilį, sušuko, kad E. S. turi peilį. Liudytojai G. V. ir V. V. taip pat nuosekliai teigė, jog nukentėjusysis suriko, kad E. S. turi būtent peilį. Nors liudytojai patys nematė peilio, jis įvykio vietoje nerastas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog E. Ž. buvo sužalotas būtent peiliu. Be to, tiek paties nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymus patvirtina specialisto išvadoje Nr. G 1065/2015(09) nurodytos aplinkybės, jog E. Ž. konstatuotos durtinės pjautinės žaizdos kairio sėdmens srityje, kurios galėjo būti padarytos kietu smailiu aštriu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu (kas atitinka peilio apibūdinimą) (t 1, b. l. 71). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistasis E. S. teigė, kad jis nukentėjusįjį sužalojo kitu duriančiu daiktu (vietoje pasitaikiusia stiklo šuke ar skardos gabalu), kurį bėgdamas išmetė, tačiau įvykio vietoje jokie panašūs daiktai nerasti, todėl faktinė aplinkybė dėl peilio nustatyta pasiremiant būtent nuosekliais, išsamiais, tarpusavyje sutampančiais ir todėl nekeliančiais abejonių jų patikimumu liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais. Tuo tarpu nuteistojo parodymai ne tik prieštaravo nukentėjusiojo E. Ž. ir liudytojų parodymams, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Vertinant nuteistojo E. S. parodymus, pažymėtina, jog nuteistasis nebuvo atviras ir nuoširdus, nesiekė padėti išaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes, siekė sušvelninti savo padėtį ir išvengti atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu net kelis kartus apklaustas E. S. neigė apskritai žinojęs apie tokį įvykį ir jame dalyvavęs. Pirmąjį kartą apklaustas pagal BPK 80 straipsnio taisykles, nurodė, jog iš viso nedalyvavo konflikte, buvo išvykęs (t. 1, b. l. 146-147). Akistatos su nukentėjusiuoju metu (2016 m. balandžio 1 d.) taip pat teigė, kad jis tokio konflikto nežino, konflikte nedalyvavo, buvo išvykęs (t. 1, b. l. 61-63), nors nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad jį sužalojęs asmuo yra E. S. ir būtent šį asmenį E. Ž. atpažino parodymo atpažinti metu dar 2015 m. gruodžio 22 d. (t. 1, b. l. 94-96). Akistatos, vykusios 2016 m. balandžio 1 d., metu, nukentėjusysis tvirtai laikėsi parodymų, jog jį sužalojo būtent akistatoje dalyvavęs E. S. (t. 1, b. l. 61-63). Aplinkybę, kad dalyvavo konflikte, E. S. pripažino tik apklausiamas įtariamuoju 2016 m. rugpjūčio 29 d. (t. 1, b. l. 152-153), t. y. tik po to, kai byloje buvo gauta specialisto išvada 2016 m. liepos 18 d. Nr. 140-(1753)-IS1-3907, kurioje nustatyta, jog ant įvykio vietoje rastos kepurės rasti E. S. DNR pėdsakai (t. 1, b. l. 39-41). Nors E. S. pripažino dalyvavęs konflikte, tačiau neigė, kad tai jis buvo konflikto iniciatorius, ir neigė, kad jis atliko kokius nors žalojančius nukentėjusįjį veiksmus, neigė turėjęs peilį, ar kokį kitą įrankį, daiktą ir juo sužalojęs nukentėjusįjį, teigė, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti, kas akivaizdžiai prieštarauja nuosekliems tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymams bei specialisto išvadoje nurodytiems duomenims. E. S. aplinkybę, kad iš tiesų dūrė nukentėjusiajam į sėdmenų sritį pripažino tik bylą nagrinėjant teisme. Esant šioms aplinkybėms, teismas, nustatydamas faktines veikos aplinkybes, o taip pat ir aplinkybę, jog E. Ž. nuteistasis E. S. sužalojo būtent peiliu, pagrįstai tikėjo ir rėmėsi nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, o nuteistojo parodymų nelaikė patikimais ir jais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja E. Ž. bei liudytojų parodymams. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų vertinimo taisyklės, nurodytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeistos, teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių pagrįstos ir motyvuotos, todėl skundo argumentai dėl netinkamai įvertintų įrodymų atmetami kaip nepagrįsti. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog byloje nenustatytas pagrindas tenkinti šį prašymą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Savo ruožtu nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei viena iš aukščiau nurodytų aplinkybių, kurios pagrindu būtų galima pripažinti, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaip jau aptarta anksčiau, E. S. nebuvo atviras ir nuoširdus, kaltės nuo pat pradžių nepripažino, apskritai neigė buvęs įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu, o tuo labiau dalyvavęs tokiame konflikte. Faktines aplinkybes E. S. pripažino tik palaipsniui, atsižvelgiant į surinktus įrodymus, kas neabejotinai leidžia teigti, jog toks pripažinimas nebuvo savanoriškas ir nuoširdus, o nulemtas jau surinktų byloje duomenų visumos. E. S. iš pradžių nepripažinęs, kad apskritai dalyvavo tokiame įvykyje (teigė, kad buvo išvykęs į kaimą), vėliau nurodė, kad buvo susigrūmęs su nukentėjusiuoju, tačiau jo nesužalojo, jokio peilio ar kito įrankio neturėjo, juo nukentėjusiajam nedūrė. Tik teisme pripažino, jog ne tik dalyvavo įvykyje, bet ir dūrė nukentėjusiajam, dėl ko pastarajam padarė pjautines durtines žaizdas sėdmenyse. Nepaisant to, byloje, kaip jau aptarta anksčiau, neabejotini nustatyta, jog E. S. ne tik dūrė su žalojančiu pjaunančiu duriančiu įrankiu, tačiau nustatyta ir tai, jog tas įrankis buvo peilis, nors E. S. šios aplinkybės nepripažįsta iki šiol. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog E. S. nebuvo nuoširdus, dėl padarytų veikų nesigaili, jo veiksmai nepadėjo išaiškinti tikrųjų veikos aplinkybių, todėl byloje nėra jokio pagrindo pripažinti esant E. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta teisingai ir pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas byloje nėra. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kartu pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016).Be to, pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-63/2010, 2K-157/2010). E. S. atitinka formalius laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymui keliamus reikalavimus – jis nuteistas ne didesne nei 4 metų laisvės atėmimo bausme ir veikos, už kurias jis nuteistas, nepriskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau būtina sąlyga taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra bylos aplinkybių vertinimu pagrįstas manymas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o šios bylos duomenys nesuteikia pagrindo tokiai išvadai. Nors nuteistasis ir yra jauno amžiaus, mokėsi, tačiau jo asmenybę ir elgesį charakterizuojantys duomenys neleidžia teigti, jog tokia priemonė šioje byloje būtų teisingiausia siekiant bausmės tikslų. Pažymėtina, jog abi E. S. padarytos veikos yra tyčinės, viena iš jų (BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika) priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, kita (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta veika) – apysunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir, kaip jau aptarta anksčiau, pagrįstai nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, E. S. nebuvo nuoširdus, savo veiksmais nepadėjo išaiškinti nusikalstamų veikų, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir vengė atsakomybės. Ypatingai svarbūs duomenys sprendžiant dėl galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra praeityje E. S. padaryti pateisės pažeidimai. Pažymėtina, jog E. S. anksčiau visą eilę kartų teistas už įvairias tyčines nusikalstamas veikas, tame tarpe ne kartą teistas ir už viešosios tvarkos pažeidimą, kitas smurtinio pobūdžio veikas, teistumai neišnykę. Paskutinius du kartus E. S. teistas už viešosios tvarkos pažeidimus, jam buvo skirtos arešto bausmės. Nors arešto bausmes jis atlikęs, tačiau akivaizdu, jog tokia bausmė teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, jo nesulaikė nuo naujų tokių pačių nusikalstamų veikų darymo, priešingai – šioje byloje E. S. nuteistas ir už sunkesnį nusikaltimą – kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Visa tai leidžia konstatuoti, jog šios nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, o anksčiau taikytos bausmės, susijusios su trumpalaikiu laisvės atėmimu, nebuvo pakankamos užtikrinti, kad pasikeistų nuteistojo nusikalstami polinkiai, kad jis būtų sulaikytas nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Visos šios aplinkybės neleidžia pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti E. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl apeliacinio skundo prašymas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, kuris priteistas nukentėjusiajam, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jo šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. To paties CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Taip pat pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Tad, įstatymas numato, jog neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į pasekmes, tačiau ir į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, o taip pat nustatant jos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros.Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Teisėjų kolegijos manymu, teismas apie pareikšto ieškinio pagrįstumą ir patirtų neigiamų išgyvenimų dydį, apimtį bei pobūdį sprendė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, todėl su jo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, kad nusikaltimas padarytas įžūliais ir žeminančiais nuteistojo veiksmais, panaudojant žalojantį įrankį. Įvertinta tai, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių jis neabejotinai patyrė fizinį skausmą, o dėl sužalojimo pobūdžio (sužaloti sėdmenys) ir gydymosi patyrė nepatogumus – jam siūtos žaizdos, buvo apsunkintas judėjimas ir kasdienių poreikių tenkinimas. Vertindamas neigiamų pasekmių apimtį, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad stacionarioje gydymo įstaigoje nukentėjusysis praleido tik dvi dienas, o ilgalaikiai padariniai ar darbingumo lygio sumažėjimas neįrodytas. Neįrodyta, jog dėl patirto sužalojimo sumažėjo nukentėjusiojo bendravimo galimybės – atsirado nepilnavertiškumo, nepasitikėjimo savo jėgomis jausmas, pasikeitė kiti asmeniniai santykiai, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiojo prašoma priteisti suma (4000 Eur) neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, neatitinka jo patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų, ir pagrįstai ją sumažino. Nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis nustatytas visapusiškai įvertinus neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje – nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, kaltės formą, patirtą fizinį skausmą ir kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus, jų pobūdį, apimtį, trukmę, nuteistojo turtinę padėtį, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, atitinka susiformavusią teismų praktiką priteisiant neturtinę žalą už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl ją dar labiau mažinti skundo motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir teisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes. Teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir skyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai nustatė nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį. Dėl išdėstytų priežasčių E. S. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.