Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nuosprendis dėl nuteistojo M. B. pakeistas. Panaikinta šio nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam M. B., pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 75 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nuosprendžiu M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą bausmę visiškai sudėjus su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė M. B. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant M. B. pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendį iki 2009 m. rugsėjo 1 d. atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, tęsti mokslą ir įgyti specialybę, o baigus mokslus, pradėti dirbti ar užsiregistruoti bei būti registruotam darbo biržoje, taip pat be institucijos, prižiūrinčios bausmė vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą iki 2009 m. lapkričio 1 d. atlikti 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos, rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 20 d., apie 20.00 val., Kėdainiuose, prie P. Lukšio g. namo Nr. 2 laiptinės, iš A. L. atvirai pagrobė E. L. priklausantį 420 Lt vertės mobilųjį telefoną „Motorola L7“ su 5 Lt vertės SIM kortele bei 20 Lt vertės atminties kortele.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BK 75 straipsnio nuostatų taikymą

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (kasacinė byla Nr. 2K-404/2007, 2K-420/2007, 2K-58/2009, 2K-160/2009).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, pavyzdžiui, ar jis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta savo kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina padarytą žalą. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus (ar auklėjamojo poveikio priemonę), ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės bylos Nr. 2K-420/2007, 2K-441/2008, 2K-494/2008, 2K-58/2009, 2K-160/2009, 2K-312/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu atidėdamas bausmės vykdymą M. B., tokį savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, jog nuteistasis yra jauno amžiaus, turi du mažamečius vaikus, mokosi Kėdainių Jaunimo mokykloje, šios mokyklos direktorė bei klasės auklėtoja jį apibūdina teigiamai, nusikaltimo padarymo metu teistumo jis neturėjo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Kėdainių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro skundo argumentus dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam M. B., be minėtų aplinkybių, nurodė ir tai, kad: M. B. savo kaltę visiškai pripažino tik pirmosios instancijos teisme; nuteistasis prašė nukentėjusiojo A. L. atsiimti pareiškimą, o pas nukentėjusįjį atėjusi jo motina prašė ne tik atsiimti pareiškimą, bet ir pakeisti parodymus; jis už neva lombarde užstatyto pagrobto mobiliojo telefono grąžinimą iš nukentėjusiojo A. L. reikalavo išpirkos – 50 Lt, kuriuos nuteistajam nukentėjusiojo močiutė ir sumokėjo; M. B. pirmosios instancijos teisme neneigė turėjęs tikslą pagrobti mobilųjį telefoną; jis, nors ir yra vedęs bei turi du vaikus, gyvena su savo motina ir dviem jaunesnėmis seserimis; byloje duomenų, jog jis rūpinasi šeima, vaikais, padeda materialiai juos išlaikyti ir kad jam svarbu išsaugoti socialinius ryšius, nėra; M. B., būdamas pilnametis, darbingas, jauno amžiaus ir turėdamas pareigą išlaikyti šeimą, niekur nedirba, nėra įsiregistravęs darbo biržoje; jis mokyklą lanko nesistemingai. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. B. įvairiais būdais siekė išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą, savo elgesio nevertina kritiškai, nesupranta savo veikos pavojingumo, o jo socialiniai ryšiai, mokslas bei amžius negalėjo būti lemiamos aplinkybės sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atkreipusi dėmesį į tai, kad M. B. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, padarė praėjus vos keturiolikai dienų po to paties teismo priimto 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskelbimo, taip pat pagrįstai nurodė, jog, nors minėtas nuosprendis nusikaltimo padarymo metu ir nebuvo įsiteisėjęs, o M. B. teistumo neturėjo, tačiau toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis nepadarė išvadų iš savo ankstesnio nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo ir neįvertino jam suteiktos galimybės likti izoliuotam nuo visuomenės, tyčia nesilaiko bei pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, ignoruoja visuomenei priimtinas elgesio normas, yra pavojingas visuomenei, atvirai demonstruoja nenorą pasitaisyti ir jo padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinio pobūdžio. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad „nėra pakankamo pagrindo manyti, kad M. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo <...>“, ir pirmosios instancijos nuosprendį pakeitė panaikindamas jo dalį, kuria nuteistajam M. B., pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. B. baudžiamojoje byloje tinkamai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

1. Nuteistasis M. B. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad: prokuroras apeliaciniame skunde, teigdamas, jog „ <...> A. L., iš pradžių teigęs, kad M. B. telefoną iš jo atėmė panaudojęs fizinį smurtą (smaugė) ir grasinimus, po dviejų dienų, t. y. po „pokalbio“ su juo, savo parodymus pakeitė, sušvelnino, aiškindamas, kad telefoną M. B. davė gera valia“, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes; pats A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis policijos pareigūnams apie tai, jog telefonas buvo iš jo atimtas, melavo, siekdamas, kad pareigūnai patikėtų juo ir padėtų susigrąžinti telefoną, nes manė, jog jei pasakys, kad pats atidavė telefoną, tai pareigūnai telefono neieškos ir šis jam nebus grąžintas. Taigi šiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Taigi minėti kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

2. Kasatorius skunde teigia ir tai, kad: pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, neteisingai taikė BK 64 straipsnio nuostatas; jis bausmės pagal ankstesnį Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendį nebuvo pradėjęs atlikinėti, nes nusikaltimą, už kurį yra nuteistas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nuosprendžiu, padarė 2009 m. gegužės 20 d. dar neįsiteisėjus ankstesniam Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nuosprendžiui.

Pažymėtina. kad nuteistasis M. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, o Kėdainių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroras apeliaciniame skunde argumentų dėl BK 64 straipsnio nuostatų taikymo nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teisme jie nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes bendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu (kasacinė byla Nr. 2K-220/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti.