- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- e2S-1892-921/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Avona“
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avona“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl rašto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos (ab initio) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. pranešimą (raštą) Nr. 8SD-1826-(14.8.125.E) dėl vienašališko valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 6 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.
3. Nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-17815-920/2017 pagal ieškovės UAB „Avona“ prevencinį ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl uždraudimo inicijuoti vienašališką valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį UAB „Avona“ dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Ieškovė nurodė analogiškas proceso šalis, kaip ir išnagrinėtoje civilinėje byloje, todėl ginčo šalys tapačios. Teismas nustatė, kad pareiškėja abiejų civilinių bylų atvejais savo reikalavimą iš esmės grindė tapačiomis aplinkybėmis, reikalavimo kilmė – kvestionuojamas rašto teisėtumas, nuomos sutarties nutraukimo teisėtumas. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Teismas sprendė, kad išnagrinėtoje byloje ir naujai gautame ieškinyje teisminio nagrinėjimo objektas – vienašališko nuomos sutarties nutraukimo teisėtumas, esant tapačioms faktinėms aplinkybėms, abejose bylose yra vienodas. Išnagrinėtoje byloje teismai aiškiai pasisakė dėl nagrinėjamojoje byloje ieškiniu reiškiamo reikalavimo – rašto vienašališkai nutraukti nuomos sutartį teisėtumo. Tai teismui suponavo išvadą, kad abejose byloje ieškiniu siekiamas tas pats materialinis teisinis rezultatas, jose suformuoti reikalavimai tapatūs. Teismas, atsižvelgdamas į tai, UAB „Avona“ ieškinį atsakovei dėl rašto pripažinimo negaliojančiu atsisakė priimti, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Avona“ prašo nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. UAB „Avona“ neginčija, kad šioje byloje ir išnagrinėtoje byloje dalyvavo tos pačios šalys, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti ieškinio tapatumo.
4.2. Teismas ieškinių tapatumą konstatavo nepagrįstai. Šioje civilinėje byloje UAB „Avona“ reiškia negatyvų ieškinį dėl pripažinimo, kuriuo siekia pripažinti negaliojančiu atsakovės vienašalį sandorį – pranešimą apie vienašališką valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą. Išnagrinėtoje byloje UAB „Avona“ reiškė prevencinį ieškinį, kuriuo siekė uždrausti nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį. Išnagrinėtoje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiu atsakovės vienašalį sandorį, tačiau vadovaujantis dispozityvumo principu ieškovės teisė reikšti tokį ieškinį neturėtų būti ribojama atskiroje civilinėje byloje. Šioje byloje ieškinio dalykas yra kitas – UAB „Avona“ siekia pripažinti atsakovės vienašalį sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Ieškiniu nesiekia uždrausti atsakovei atlikti veiksmus, kurie gali sukelti žalą, nes žala jau yra atsiradusi (ieškovė prarado visas investicijas į administracinį pastatą, jo rekonstrukciją ir su tuo susijusias visas kitas išlaidas). Šioje byloje pripažinus, kad atsakovės vienašalis sandoris yra neteisėtas nuo jo priėmimo dienos (ab initio), atsirastų įstatyme numatyta prielaida kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje atsakovės vienašalis sandoris buvo pagrindas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimui priimti. UAB „Avona“ ieškinio dalykas šioje byloje nėra tapatus ir atsakovės priešieškinio dalykui išnagrinėtoje byloje. UAB „Avona“ ieškiniu šioje byloje siekia konstatuoti, kad atsakovės vienašalis sandoris dėl nuomos nutraukimo yra neteisėtas, o atsakovė išnagrinėtoje byloje siekė nuomos sutarties nutraukimo.
4.3. Teismas neteisingai nurodė, jog išnagrinėtoje byloje buvo nagrinėjamas atsakovės vienašalio sandorio teisėtumo klausimas. Atsakovės vienašalis sandoris laikomas teisėtu, kol nenuginčytas teismine tvarka. Išnagrinėtoje byloje teismai rėmėsi (vadovavosi) atsakovės vienašaliu sandoriu, tačiau tai nereiškia, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo jo teisėtumą / neteisėtumą. Jeigu išnagrinėtoje byloje būtų vertintas atsakovės vienašalio sandorio teisėtumas, bylą nagrinėję teismai būtų peržengę šalių apibrėžtas ginčo ribas, į kurias nepateko šio sandorio teisėtumo ginčijamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik atskiruoju skundu apibrėžtose ribose.
6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį dėl to, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Dėl atsisakymo priimti ieškinį
7. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose.
8. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
9. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.
10. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo ieškinių tapatumą, nes ieškovė šioje byloje siekia pripažinti atsakovės pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo negaliojančiu. Tuo tarpu išnagrinėtoje byloje ieškovė siekė uždrausti nutraukti minėtą nuomos sutartį, o atsakovė priešieškiniu siekė nuomos sutarties nutraukimo.
11. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Apeliantė neginčija, kad nagrinėjamos bylos ir ankstesnės bylos šalys yra tos pačios. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis teisinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007, 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2009; 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; kt.). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011). Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021).
12. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-17815-920/2017 pagal ieškovės UAB „Avona“ prevencinį ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl uždraudimo inicijuoti vienašališką valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priešieškinį ieškovei UAB „Avona“ dėl šios nuomos sutarties nutraukimo. Kauno apylinkės teismas sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai – nutraukė 2004 m. gegužės 31 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2004-0146, sudarytą tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir UAB „Avona“; įpareigojo ieškovę UAB „Avona“ per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, kadastro Nr. 1901/0172:6, esantį I. Kanto g. 7, Kaune, pašalinant pamatų likučius. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi išnagrinėtos bylos dalykas buvo nuomos sutarties sąlygų vykdymas ir dėl jų nevykdymo atsiradusio pagrindo vienašališkai nutraukti nuomos sutartį nuomotojo iniciatyva vertinimas.
13. Šioje byloje UAB „Avona“ (apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašo pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos (ab initio) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. balandžio 6 d. pranešimą (raštą) Nr. 8SD-1826-(14.8.125.E) dėl vienašališko valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Iš ieškovės suformuluoto ieškinio reikalavimo ir jo turinio matyti, kad pagrindinis apeliantės tikslas yra nustatyti, kad atsakovės pranešimas dėl nuomos sutarties nutraukimo yra neteisėtas, kas, jos manymu, sudarytų sąlygas toliau spręsti dėl nutrauktos nuomos sutarties galiojimo. Tai reiškia, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ankstesnėje byloje ieškinio / priešieškinio dalykas yra valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumas, o apeliantės siekiamas materialusis teisinis rezultatas abejose bylose yra toliau vykdyti valstybinės žemės nuomos sutartį. Apeliantės nurodomos skirtingos reikalavimų lingvistinės formuluotės neįrodo, kad abejose byloje iškelti reikalavimai (siekiamas teisinis materialinis rezultatas) nėra tapatūs.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovės pranešimą dėl vienašališko valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo (vienašalį sandorį), atsižvelgiant į pasirinktą apeliantės teisių gynimo būdą, tėra jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių ginčijimas. Ankstesnėje byloje atsakovė, įrodinėdama pranešimo dėl vienašalio nuomos sutarties nutraukimo pagrįstumą, nurodė, kad išnuomotas žemės sklypas nėra naudojamas ieškovės veiklai, todėl vienašaliu sandoriu informavo ieškovę (apeliantę), kad valstybinės žemės nuomos sutartis bus nutraukta vienašališkai suėjus 2 mėnesių terminui nuo rašto gavimo. Taip pat pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą lėmė ieškovės neveikimas, kuris reiškė esminį sutarties pažeidimą, leidžiantį nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą. Šioje byloje ginčijamas tas pats atsakovės vienašalis sandoris jau aptartas išnagrinėtoje byloje teismų procesiniuose sprendimuose. Apeliantė neginčija, kad išnagrinėtoje byloje teismai rėmėsi (vadovavosi) atsakovės vienašaliu sandoriu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp šalių sudaryta nuomos sutartis buvo nutraukta teismo tvarka, todėl jos nutraukimo pagrįstumas įvertintas, be kita ko, įvertintas ir ieškovės siekiamas nuginčyti atsakovės pranešimas dėl nuomos sutarties nutraukimo. Ši aplinkybė (atsakovės vienašalis sandoris) nėra nauja aplinkybė, kuri galėtų būti naujo teisminio proceso dalyku. Abiejų bylų teisminio nagrinėjimo objektu būtų tos pačios nuomos sutarties vykdymo vertinimas. Dėl to konstatuotina, kad atsakovės vienašalis sandoris jau buvo teisminio nagrinėjimo dalykas, sprendžiant klausimą dėl nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo.
15. Apeliantė teisingai nurodo, kad išnagrinėtoje byloje nebuvo vertintas atsakovės vienašalio sandorio teisėtumas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti atsakovės vienašalį sandorį negaliojančiu. Nesant tokio reikalavimo, tačiau teismams konstatavus pagrįstą nuomos sutarties nutraukimą, darytina išvada, kad ginčas dėl atsakovės pranešimo apie sutarties nutraukimą teisėtumo buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ankstesnėje byloje teismui konstatavus ieškovės esminį nuomos sutarties pažeidimą, įgalinantį nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą nuomotojo reikalavimu, ieškovė neteko teisės ginčyti šios teismo nustatytos aplinkybės iš naujo (CPK 18 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad abejose bylose pareikšti tapatūs reikalavimai, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas tas pats – nuomos sutarties nutraukimo teisėtumas. O apeliantė siekia to paties materialinio teisinio rezultato – nuomos sutarties galiojimo. Šią išvadą patvirtina ir apeliantės teiginys, kad pripažinus atsakovės pranešimą dėl vienašalio nuomos sutarties nutraukimo negaliojančiu, apeliantei atsirastų prielaida kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje – peržiūrėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nutrauktos sutarties galiojimą.
16. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinį apeliantė grindžia ir tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis ji grindė reikalavimus ir atsikirtimus ankstesnėje byloje, t. y. kad apeliantė valstybės žemės nuomos sutartį vykdė tinkamai, esminio nuomos sutarties pažeidimo nepadarė, žemės sklypą naudojo pagal paskirtį. Šioje byloje apeliantė iš esmės naujų aplinkybių nenurodo, tik papildo jau nagrinėtas faktines aplinkybes dėl valstybės žemės nuomos sutarties vykdymo, o atskirajame skunde iš esmės ginčija ieškinio dalyko tapatumą. Pažymėtina, kad negali būti laikomi nauju ieškinio pagrindu ir kita taikoma teismų praktika, kaip kad nurodo ieškovė. Vertinant ieškinių tapatumą reikšminga yra nustatyti ne teisinio, o faktinio ieškinio pagrindo, t. y. faktinių aplinkybių pasikeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010). Naujų aplinkybių šioje byloje nėra nustatyta. Vadovaujantis tuo, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškinio pagrindas yra tapatus.
Apeliacinės instancijos teismo išvados
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti UAB „Avona“ ieškinį, nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.