- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-15
- Bylos Nr.
- e2A-863-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00315-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- R. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo ir 2016 m. gegužės 6 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. e2-577-826/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Roberto santechnika“ ieškinį atsakovui R. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl buvusio bankrutuojančios įmonės vadovo civilinės atsakomybės, nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai.Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Roberto santechnika“ (toliau – BUAB ,,Roberto santechnika“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. S. 123 390,01 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartimi UAB „Roberto santechnika“ iškelta bankroto byla. Teigia, kad bendrovės vadovas iki 2013 m. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors UAB „Roberto santechnika“ buvo nemoki jau 2010 metais : 2010 m. balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 182 228 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 224 987 Lt, 2010 m. bendrovė patyrė 42 576 Lt nuostolių, o praėjusiais finansiniais metais (2009 m.) – 6 243 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl to laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2013 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti ieškovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dėl šių atsakovo veiksmų (klaidingos buhalterinės apskaitos vedimo, nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) įmonės kreditoriai patyrė žalą. Pasak ieškovės, nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 123 390,01 Eur. Taip pat teigia, kad atsakovas, nors ir žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir jau buvo pradėta nagrinėti bankroto byla, 2013 m. birželio 3 d. išsimokėjo sau 20 197,20 Lt įmonės kasoje buvusį likutį, taip deklaruodamas, kad dengia įmonės įsiskolinimus sau pačiam pagal avansinę apyskaitą; 2012 m. gruodžio 31 d. Ilgalaikio turto likvidavimo aktais buvo nurašytas siurblys, kurio vertė 1 716,10 Lt, ir vagonėlis, kurio vertė – 11 775 Lt, nors įrodymų, pagrindžiančių šių vertingų daiktų nusidėvimą ar pridavimą utilizavimui, nepateikta. Mano, kad atsakovo neveikimas – bankroto bylos neinicijavimas bei netinkamas apskaitos vedimas, lėmė žalą UAB „Roberto santechnika“ kreditoriams, todėl atsakovas privalo ją atlyginti patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžio – 123 390,01 Eur.Atsakovas R. S. nurodė nesutinkantis su teiginiais, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėjo, kad iš su ieškiniu pateiktos kreditorių finansinių reikalavimų lentelės matyti, jog nėra nė vieno finansinio reikalavimo, kuris būtų atsiradęs 2010 m., o 2011 m. atsiradusių skolų suma yra tik 6 065,95 Eur iš bendros 123 390,01 Eur kreditorių finansinių reikalavimo sumos, kas sudaro apie 5 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų. Tai patvirtina, kad įmonė tiek 2010, tiek 2011 metais buvo moki. Per 2012 – 2013 metus bendrovės skoliniai įsipareigojimai padidėjo nežymiai dėl nepasisekusio verslo (vieno iš kontrahentų neatsiskaitymo). Mano, kad nepateikta įrodymų, jog jis būtų tyčia, nesąžiningais veiksmais sukėlęs kreditoriams nurodyto dydžio žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BUAB ,,Roberto santechnika“ iš atsakovo R. S. 60 183,01 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nurodyta, jog 2011 m. balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 563 725 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 557 036 Lt bei padarė išvadą, kad 2011 m. atsakovė buvo nemoki. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti įmonės nemokumo fakto atsiradimo momentą. Teismas, įvertinęs 2013 m. liepos 11 d., 2012 m. gruodžio 31 d., 2011 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d. balansų duomenis bei buhalterines pažymas apie pradelstas skolas, padarė išvadą, kad 2010 m. gruodžio 31 d. įmonė atitiko nemokios įmonės būseną, nes pradelsto skolos (33 896,97 Eur) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (52 776,88 Eur). Taip pat pažymėjo, kad 2010 - 2013 m. balanso duomenų tikslumas kelia abejonių, nes 2015 m. balandžio 7 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo priimtu Teismo baudžiamuoju įsakymu buvo padaryta išvada, kad R. S., būdamas atsakingas už UAB „Roberto santechnika“ buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl to laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2013 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „Roberto santechnika“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovo siekis toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos, o tai, jog ieškovė faktiškai vykdė, nors ir nuostolingą, ūkinę komercinę veiklą iki 2013 m. birželio 12 d., negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad vertinant padarytos žalos dydį būtina nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovės skola kreditoriams buvo 65 160,74 Eur; kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje įmonės bankroto byloje iš patvirtintų kreditorinių reikalavimų nepatenkinta 123 390,01 Eur reikalavimas bei konstatavo, kad šių sumų skirtumas – 58 229,27 Eur (123 390 Eur – 65 160,74 Eur), vertintinas kaip įmonės nuostoliai, patirti dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, neteisėtų veiksmų. Teismas, pasisakydamas dėl kitais bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir jos dydžio pažymėjo, kad ieškovės bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – UAB ,,Roberto santechnika“ turto areštą; kad atsakovas 2013 m. birželio 3 d. sau iš kasos išsimokėjo 20 197,20 Lt. Teismas konstatavo šių jo veiksmų neteisėtumą ir žalą įmonės kreditoriams. Teismas taip pat nustatė, kad įmonės turtas – siurblys, kurio likutine vertė – 248,64 Eur, ir vagonėlis, kurio vertė – 1 705,27 Eur, kurie nurašyti nepateikus įrodymų, jog tam buvo būtinybė, laikytini nurašytais neteisėtai ir tokiu būdu įmonės kreditoriams padaryta 1 953,91 Eur žala (248,64 Eur + 1 705,27 Eur). Atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei iš atsakovės 60 183,18 Eur žalos atlyginimą. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo papildomai ieškovei iš atsakovo priteisė 5 849,51 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu nebuvo išspręstas reikalavimas, kuriuo buvo prašoma iš atsakovo priteisti žalą dėl jo neteisėtai 2013 m. birželio 3 d. išsimokėto įmonės kasoje buvusio 20 197,20 Lt likučio. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai, kuriais galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms jis iš įmonės kasos išsimokėjo sau 5 849,51 Eur, laikytini neteisėtais, todėl šią sumą papildomai priteisė ieškovei iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą bei teismo 2016 m. gegužės 6 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Teismas pažeidė rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teisės į tinkamą teismo procesą principus (CPK 12, 17 straipsniai). Teismas vertino tik išimtinai ieškovės pateiktus įrodymus ir visiškai nevertino ir nepasisakė dėl atsiliepime nurodytų aplinkybių, susijusių su įmonės nemokumo priežastimis, kodėl nurodytieji argumentai laikytini nepagrįstais. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė 2010 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nepagrįstai vadovavosi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. baudžiamajame teismo įsakyme išdėstytomis aplinkybės, nes jis neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas, suabejojęs 2010-2013 balansų duomenimis, jokių veiksmų šioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, nesiėmė. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl įmonės kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo laiko ir vertinimo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo atžvilgiu. Teismas ignoravo aplinkybes, kad nėra nė vieno kreditorių finansinių reikalavimo, atsiradusio 2010 m., 2011 m. atsiradusių kreditorių reikalavimų suma yra 6 065,95 Eur, 2012 m. – 52 344,83 Eur, 2013 m. – 64 979,27 Eur. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik balanso duomenimis ir nevertino kitų faktorių, t. y. ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ar yra perspektyvus bei pagrįstas veiklos tęsimas ir pan. Teismas ignoravo įrodymus, kad įmonė neturėjo skolų valstybės biudžetui, 2010-2012 m. sudarytų sutarčių, kurios patvirtina, jog įmonė vykdė veiklą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir įmonės kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimo, nes jų reikalavimų padidėjimui įtakos turėjo ne atsakovo netiesėti veiksmai, o UAB ,,Restructus“ neatsiskaitymas. Teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas. Ieškovė reiškė reikalavimą dėl 123 390,01 Eur žalos, kuri ieškinyje įvardyta kaip lygi visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai, tuo tarpu atskiras reikalavimas dėl bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo nebuvo pareikštas. Priteisdamas turto – vagonėlio ir siurblio likutinę vertę, nenurodė jokių motyvų dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.
Ieškovė BUAB ,,Roberto santechnika“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą bei papildomą teismo sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo atsiradimo momento, priešingai nei teigia apeliantas, vertino ne tik pateiktų balansų duomenis, bet ir buhalterines pažymas dėl įmonės pradelstų skolų per 2010-2013 m., šiuos duomenis patvirtinančius įrodymus. Įmonės nemokumo faktas konstatuotas ir teismo nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla. Tai, kad nė vieno iš patvirtintų kreditorių finansiniai reikalavimai neatsirado 2010 m. nepaneigia įmonės nemokumo fakto. Įmonės veikla nuo 2011 m. tapo nuostolinga, iš gaunamų pajamų buvo dengiamos pradelstos skolos, tačiau įsiskolinimai tik didėjo, tokia situacija tęsėsi neprotingai ilgą laiką – 2,5 m. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad UAB ,,Restructus“ neatsiskaitymas sąlygojo ieškovės nemokumą, nes rangos sutartis su šia įmone buvo sudaryta 2010 m. spalio 20 d., tuo tarpu įmonės pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės jau 2010 m. gruodžio 31 d. Tačiau įmonė vis tiek sudarinėjo naujas sutartis net nepasidomėjus UAB ,,Restructus“ finansine padėtimi. Apeliantės teiginiai, kad nebuvo suformuoti reikalavimai bei teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas yra nepagrįsti, nes bylos nagrinėjimo metu reikalavimas buvo sukonkretintas nurodant, kad 109 903,85 Eur nuostolių atsirado atsakovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei 9 729,79 Eur nuostolių dėl be pagrindo nurašyto įmonės turto bei iš įmonės kasos išsimokėtų pinigų. Nepagrįsti teiginiai, kad nepateikta įrodymų, jog ilgalaikis turtas nurašytas be pagrindo, nes buvo pateiktas ilgalaikio turto aktas, iš kurio matyti, kad turtas, nors jo likutinė vertė buvo didesnė nei nulis, buvo nurašytas. Įrodymų, kad turtas nurašytas pagrįstai, atsakovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo R. S. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės neinicijavus bankroto bylos įmonei iškėlimo, šiai esant nemokiai. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamas netinkamas įrodymų vertinimas, nustatant įmonės nemokumo momentą.
Dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti įmonės bankrotą atsiradimo momento
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Taigi, esminė byloje nustatytina aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir kada įmonės valdymo organams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei, atitinkamai įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo metu jau egzistuojančių, tiek ir potencialių) interesams.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio), atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų pagrindimo pareiga teko ieškovei, taigi, būtent jai teko pareiga įrodyti, kad atsakovas veikė neteisėtai (t.y. kad įmonei esant nemokiai, jis nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą) ir atitinkamai –atsakovui teko priešinga pareiga – įrodyti, kad ieškovės nurodomu momentu, pareiga inicijuoti įmonės bankrotą neatsirado, nes įmonės nemokumas nebuvo kilęs.Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad įmonė nemokia buvo jau 2010 m. pabaigoje, nes pagal balanso duomenis, sudarytus 2010 m. gruodžio 31 d., įmonė turėjo 182 228 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 224 987 Lt; atitinkamai, 2011 m. gruodžio 31 d. duomenimis šis santykis buvo 563 725 Lt ir 557 036 Lt, 2012 m. gruodžio 31 d. – 438 013 Lt ir 559 093 Lt, o 2013 m. birželio 30 d. – 418 475 ir 604 463 Lt. Ieškinyje taip pat buvo akcentuojama faktinė aplinkybė, kad įmonė nuo 2010 m. pabaigos kiekvienais metais patirdavo veiklos nuostolius, kurie tendencingai didėjo.Atsakovo apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vertinant įmonės nemokumo būseną, negali būti remiamasi tik įmonės balansų duomenimis bei juose fiksuotu turto vertės ir per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų santykiu. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (pirmiau minėta nutartis byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tačiau taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatuodamas, jog įmonė buvo nemoki 2010 m. gruodžio 31 d. ir būtent tuomet atsakovui kilo pareiga inicijuoti jos bankrotą, rėmėsi ne tik (ir ne tiek) balanse užfiksuotu turto ir mokėtinų sumų santykiu, bet analizavo taip pat ir duomenis apie įmonės skolas kreditoriams ir šių skolų santykį su turto verte. Būtent, remdamasis Buhalterinėmis pažymomis apie UAB ,,Roberto santechnika“ pradelstas skolas, teismas konstatavo, kad pradelstos skolos visais metais nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. birželio 30 d. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės : 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovės pradelstos skolos buvo 117 039,47 Lt (33 896,97 Eur), 2011 m. gruodžio 31 d. – 335 789,14 Lt (97 251,26 Eur), 2012 m. gruodžio 31 d. – 461 857,95 Lt (133 763,30 Eur), 2013 m. – 117 075,92 Eur. Taigi, visu analizuojamu laikotarpiu pradelstų skolų dydis viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, o tai lemia stabilią ir nekintančią faktinio įmonės nemokumo būseną, kuri atitinkamai suponavo atsakovo – įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jau tada, kai tokia būsena susiformavo.Nors apeliantas akcentuoja, kad pagal pačios ieškovės ieškinyje pateiktus duomenis kreditorių sąraše nėra nei vieno kreditoriaus, kuriam įsiskolinimas atsirado 2010 metais, o 2011 m. atsiradusių kreditorių reikalavimų suma yra tik 6 065,95 Eur, 2012 m. – 52 344,83 Eur, 2013 m. – 64 979,27 Eur., kas, pasak apelianto, paneigia jo pareigą inicijuoti bankroto bylą dar 2010 metų pabaigoje, nes įmonė tęsė veiklą, sudarinėjo ir vykdė naujas sutartis bei atsiskaitė su kreditoriais, pažymėtina, kad atsiskaitymas su kreditoriais ir veiklos tęsimas savaime nepaneigia įmonės nemokumo būsenos. Paties apelianto cituojamose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse akcentuojamas veiklos tęsimo perspektyvumo bei pagrįstumo aspektas, todėl esant situacijai, kuomet įmonės skolos (pradelsti įsipareigojimai) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, veiklos tęstinumas galėtų būti pateisinamas tik tokiu atveju, jeigu atsiskaičius su esamais kreditoriais, įmonės skolos nedidėja (t. y. skolos naujiems kreditoriams nesusidaro ar bent jau nėra didesnės už buvusias), įmonės veikla stabilizuojama ir rezultate įmonės nemokumo yra išvengiama, t.y. įmonės veiklos tęsimas lemia bankroto išvengimą ir normalios įmonės veiklos atkūrimą, o ne dar labiau išaugusias skolas kreditoriams ir bankroto bylos iškėlimą.Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).Apeliantas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis (2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-313-516/2016, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-563-186/2015) akcentuoja, kad vertinant, kada įmonė tapo nemoki, būtina įvertinti ir kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo datą. Šis argumentas yra pagrįstas tuo aspektu, kad kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo data yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nustatant vadovo pareigos inicijuoti įmonės bankrotą, atsiradimo momentą. Tačiau nei vienos iš skunde nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ratio decidendi aptariamu aspektu nėra nei analogiškos, nei labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes: Byloje Nr. 2A-563-186/2015 buvo konstatuota, kad atsakovas – įmonės vadovas nepadarė žalos įmonei, nes bankroto byloje nepatenkinti kreditorių reikalavimai atsirado anksčiau, negu jis buvo paskirtas vadovu, todėl pripažinęs vadovo veiksmus, jį paskyrus eiti vadovo pareigas ir neinicijavus bankroto, neteisėtais, teismas tuo pačiu konstatavo, kad įmonei žala buvo padaryta ne dėl jo veiksmų; savo ruožtu byloje Nr. 2A-313-516/2016 ieškovės reikalavimas buvo atmestas ne dėl to, įmonės įsiskolinimas kreditoriams atsirado po ieškovės nurodomos įmonės nemokumo susiformavimo būsenos, o dėl to, kad nebuvo įrodyta, kad būtent jos nurodomu momentu pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės.Savo ruožtu, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taigi, skolų kreditoriams dinamika nėra tas lemiamas veiksnys, kuris galėtų būti pagrindas atleisti įmonės vadovą nuo atsakomybės, jeigu įmonės skolų balanas yra ne gerėjantis, o tendencingai prastėjantis.Būtent įmonės vadovas, susiformavus faktiniam įmonės nemokumui, kuris atitinka ir teisinį nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, priimdamas sprendimą tęsti veiklą, o ne inicijuoti bankroto bylą, prisiima riziką, kad šis sprendimas bus vertinamas kaip neteisėtas veiksmas (t.y. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymas), o dėl tokio sprendimo išaugęs skolų dydis bus vertinamas kaip įmonės kreditoriams padaryta žala.Ieškovei įrodžius, kad įmonė dar 2010 m. gruodžio 31 d. atitiko nemokios įmonės, kaip ji yra apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, būseną, pareiga paneigti šiuos buhalterinėse pažymose ir įmonės balansuose fiksuotus duomenis, perėjo atsakovui (CPK 12, 178 straipsnis). T. y. atsakovas, neigiantis, kad įmonė buvo nemoki, turi pareigą įrodyti, jog įmonės situacija neatitiko šios būsenos ir dėl to jam nebuvo atsiradusi pareiga inicijuoti įmonės bankrotą. Kaip tai pagrindžiantį argumentą (be anksčiau aptarto argumento dėl skolų, patvirtintų bankroto byloje, atsiradimo momento) atsakovas nurodo, kad įmonės nemokumą lėmė UAB ,,Restructus“ neatsiskaitymas su ieškove. Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad šios įmonės neatsiskaitymas nesąlygojo ieškovės nemokumo jos nurodomu momentu, nes rangos sutartis su UAB ,,Restructus“ buvo sudaryta 2010 m. spalio 20 d., tuo tarpu ieškovė įrodinėjo, kad įmonės pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertę jau 2010 m. gruodžio 31 d. Papildomai pažymėtina, kad Pagal statybos rangos sutarties, sudarytos su UAB ,,Restructus“ 6.1.7 punktą, statybos darbai šios sutarties pagrindu turėjo būti pradėti 2010 m. spalio 25 d. ir baigti 2011 m. gruodžio 1 d., o pagal sutarties 8.3 punktą už atliktus darbus turėjo būti atsiskaitoma per 60 d. nuo tam tikru laikotarpiu atliktų darbų priėmimo. Taigi, 2010 m. gruodžio 31 d. nebuvo suėjęs atsiskaitymo terminas netgi už 2010 m. lapkričio mėnesį atliktus darbus, todėl UAB ,,Restructus“ neatsiskaitymas už atliktus darbus negalėjo lemti įmonės nemokumo 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau galėjo lemti (ir, tikėtina, lėmė) įmonės skolų didėjimą. Tačiau šis faktas ne paneigia, o tik patvirtina teismo išvadų, susijusių su pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimu, pagrįstumą.
Dėl žalos padarymo fakto, jos dydžio ir priežastinio ryšio
Įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas vertinant pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo padarinius ir nustatant dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo (neinicijavimo) atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (žr. anksčiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareikštą ieškinį, kaip žalos, padarytos atsakovui neinicijavus bankroto bylos, įmonei tapus nemokia, atlyginimą, būtent ir priteisė skirtumą tarp skolų įmonės kreditoriams 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2013 birželio 12 d., t. y. išaugusį įmonės skolų kreditoriams dydį, kurio įmonė negali padengti bankroto procese.Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp bankroto bylos neinicijavimo ir išaugusio skolų dydžio, su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti: būtent aplinkybė, kad bankroto procedūra nebuvo inicijuota 2010 m. pabaigoje ar 2011 m. pradžioje, kai skolų kreditoriams suma buvo 65 160,74 Eur (224 987 Lt), o buvo tęsiama nuostolinga įmonės veikla, lėmė dar didesnių nuostolių atsiradimą ir skolų kreditoriams padidėjimą iki 123 390,01 Eur (426 041,02 Lt). Šioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad skolų kreditoriams padidėjimas nėra susijęs su pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą pažeidimu, kadangi tuo atveju, jeigu nuostolinga įmonės veikla nebūtų tęsiama, tame tarpe ir sudarant naujas sutartis, kurios jokio teigiamo rezultato įmonės mokumo atkūrimui nedavė (priešingai – neatsiskaičius naujam kontrahentui už didelės vertės rangos darbus, galimybės atsiskaityti įmonei su savo kreditoriais dar sumažėjo), nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma nebūtų padidėjusi. Taigi, žala (skolų kreditoriams padidėjimas) šiuo atveju nėra pernelyg nutolusi nuo veiksmų (bankroto bylos neinicijavimo įmonei tapus nemokia), kad būtų pagrindas konstatuoti priežastinio ryšio tarp šių dviejų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą.
Dėl ieškinio ribų ir atsakovo civilinės atsakomybės išmokėjus jam iš įmonės kasos pinigines lėšas bei nurašius įmonės turtą
Tai, kad priteisdamas žalos atlyginimą už pareigos inicijuoti bankrotą pažeidimą, teismas iš visų patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos atėmė nemokumo momentu buvusią skolos kreditoriams sumą, o prie gautos sumos pridėjo tą žalą, kurią atsakovas padarė, atlikdamas kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus (pinigų išmokėjimą, galiojant areštui bei turto nurašymą), negali būti vertinama kaip byloje pareikštų ieškinio ribų peržengimas vien dėl tos priežasties, kad priteistina iš atsakovo žala buvo nurodyta kaip bendra suma, susidedanti iš įmonės nuostolių, atsiradusių skirtingais pagrindais. Bylą teismas nagrinėja pagal ieškinyje suformuluotus ieškinio dalyką (ieškovės atsakovui suformuluotą materialųjį teisinį reikalavimą) ir ieškinio pagrindą (faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas). Iš ieškovės ieškinio matyti, kad ieškovė reikalavimą priteisti 123 390,01 Eur žalos atlyginimą, kuris yra visa nepatenkintų įmonės kreditorių reikalavimų suma, grindė skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais – bankroto bylos neinicijavimu, įmonei tapus nemokia bei piniginių lėšų išmokėjimu atsakovui iš įmonės kasos, kuomet įmonei jau buvo inicijuota bankroto byla ir įmonės visam turtui taikytas areštas bei konkretaus įmonės turto nepagrįstu nurašymu. Taigi, teismas, analizuodamas, kokia žala buvo padaryta kreditoriams dėl to, kad laiku nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o kokia – dėl to, kad atsakovas iš įmonės kasos išsimokėjo pinigines lėšas bei nurašė įmonės turtą, ieškinyje suformuluotų jo ribų neperžengė, kadangi nei ieškinio dalykas, nei faktinis ieškinio pagrindas nebuvo išplėsti. Tiek žalos dydis, tiek jos atsiradimo pagrindas buvo nagrinėjimo objektu byloje, šalys dėl jų teikė įrodymus, o teismas šias aplinkybes vertino. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad priteisdamas turto – vagonėlio ir siurblio likutinę vertę, teismas nenurodė jokių motyvų dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Teismo sprendime (sprendimo 5-6 puslapiai) pasisakyta tiek dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, pažeidus fiduciarines pareigas, tiek dėl to, kuo pasireiškė šių pareigų pažeidimas išmokėjus pinigines lėšas iš įmonės kasos bei nurašius įmonės turtą.Atitinkamai, pripažįstama, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame buvo vertinamos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos ir pasiakyta dėl priteistino žalos dydžio už fiduciarinių pareigų pažeidimą, tiek papildomas teismo sprendimas, kuriame buvo išspręstas šios žalos atlyginimo priteisimo klausimas (nes teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl šios sumos priteisimo nebuvo nurodyta), yra pagrįsti ir teisėti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 400 Eur žyminį mokestį, likusios žyminio mokesčio dalies (800 Eur) mokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi jam buvo atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, šis žyminis mokesti priteisimas iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 84, 96 straipsniai).Ieškovė pateikė prašymą priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas 300 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą bei šių išlaidų realaus patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, šią sumą ieškovei priteisia iš apelianto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą ir 2016 m. gegužės 6 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Roberto santechnika“ (juridinio asmens kodas 300961532) iš atsakovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.