Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Vaidos Baranauskienės ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – trisdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžiu ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo išbūtas laikas nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d.

Iš nuteistojo V. J. priteista nukentėjusiajam A. Ž. 7 206,95 Lt turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 300 Lt atstovavimo išlaidoms padengti.

Iš nuteistojo V. J. priteista 2 755,23 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Iš nuteistojo V. J. priteista 173,12 Lt Lietuvos Respublikos valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 15 d. apie 21 val., ties namu Nr. XX, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, kitų asmenų akivaizdoje, tyčia trenkė vieną kartą kumščiu A. Ž. į veidą, taip nukentėjusiajam padarė žaizdas dešiniame antakyje ir dešinės akies vokuose, kraujosruvą dešinės akies vokuose, dešinės akies obuolio plyšimą po jungine, dėl ko komplikavosi daliniu rainelės, krumplyno ir stiklakūnio iškritimu, periferine tinklainės atšoka, kraujo susitelkimu akies obuolyje ir jo priekinėje kameroje, dešinės akies stiklakūnio fibroze ir drumstimi, visišku aklumu dešine akimi. Tokiu būdu, sunkiai sutrikdė A. Ž. sveikatą, nes dėl visiško aklumo dešine akimi, jis neteko trisdešimt penkių procentų bendrojo darbingumo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžiu ir V. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

V. J. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje viena iš apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykų yra teismo medicinos specialisto R. L. išvada dėl sužalojimų nukentėjusiajam padarymo sunkumo bei mechanizmo, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Kaip jau minėta pirmiau, specialisto ir/ar eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto R. L. pirmiau paminėta išvada, jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos nuomone, specialisto išvadoje A. Ž. nustatytų sužalojimų lokalizacija dešinėje akyje tik patvirtina jų sunkumą, be to, šios išvados neprieštarauja 2012 m. sausio 11 d. specialisto išvadoje nustatytoms aplinkybėms dėl šių sužalojimų padarymo mechanizmo (1 t., 6-8 b. l.). Tai atitinka nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų D. Ž., E. Ž., S. L. parodymams. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis pripažino, kad konflikto metu A. Ž. sudavė kumščiu ir sužalojo jam akį (1 t., 53 b. l.). Nors vėliau nuteistais V. J. šiuos savo parodymus pakeitė ir teigė, kad prieš jį policijos pareigūnai vartojo psichinį smurtą, tačiau tokie nuteistojo argumentai neįtikinami ir atmetami. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog M. rajono PK pareigūnai prieš nuteistąjį vartojo bet kokio pobūdžio smurtą arba žadėjo jo nesuimti, nes jis buvo apklausinėjamas 2012 m. sausio 11 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems mėnesiams po įvykio, jam buvo parinkta kardomoji priemonė, nesusijusi su laisvės apribojimu (1 t., 54-55 b. l.). Teisėjų kolegija nesivadovauja, kaip įrodymu, 2011 m. spalio 16 d. V. J. parašytu nuoširdžiu prisipažinimu, nes jame išdėstytos aplinkybės nekonkrečios ir sunkiai suprantamos, o ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis dėl to nebuvo apklaustas (1 t., 49 b. l.). Tačiau pažymėtina, kad vėliau, t. y. 2012 m. balandžio 14 d. M. rajono apylinkės teismo teisiamojo nuosėdžio metu V. J. pakeitus kaltinimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį, nuteistasis taip pat kaltu prisipažino, nors dėl to nebuvo apklaustas (1 t., 126 b. l.). Kita vertus, nuteistojo V. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinio proceso metu vadovaujamasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis duoti parodymus atsisakė, nors sutiko atsakyti į proceso dalyvių klausimus (1 t., 78 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje skirti teismo medicinos ekspertizę A. Ž. siekiant nustatyti sužalojimų sunkumą, pobūdį ir mechanizmą nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad V. J. viešoje vietoje (gatvėje), matant kitiems asmenims, suduodamas smūgį kumščiu į veidą A. Ž. į veidą, t. y. tokiu įžūliu elgesiu šiurkščiai pažeidė visuomenėje nusistovėjusias normalaus bendravimo taisykles, prieš kitus asmenis demonstravo jėgą, kas vertinama kaip nepagarba aplinkiniams ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad apie kilusį triukšmą policijai pranešė daugiabučio namo gyventojai. Tokie V. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į pirmiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykęs konfliktas dėl S. L. poelgio nebuvo menkavertė dingstis. Tarp V. J. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai. Įvertinus sunkaus sveikatos sutrikdymo motyvus, t. y. asmenines paskatas, taip pat jo padarymo aplinkybes V. J. nusikalstama veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. J. nusikaltimus padarė veikdamas netiesiogine neapibrėžta tyčia (2 t., 90 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apygardos teismo išvada nesutinka ir šią klaidą ištaiso apeliacinio proceso metu, nes baudžiamojoje teisėje tokios kaltės formos, t. y. netiesioginės neapibrėžtos tyčios, nėra.

Pažymėtina, kad nusikalstama veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali jį sužaloti ir to norėjo. Tiesioginė neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas siekia sutrikdyti žmogaus sveikatą, tačiau nekonkretizuoja galimų padarinių. Kuomet yra nustatoma tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika turi būti kvalifikuojama tik pagal atsiradusius padarinius. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-469/2007).

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusysis anksčiau nebuvo pažįstami. Akivaizdu, kad kilusio konflikto metu V. J. suduodamas smūgį ranka nukentėjusiajam į galvą (pataikė į akį), nuteistasis suprato, jog jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, tačiau jų nekonkretizavo. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. J. nukentėjusiajam pagalbos nesuteikė ir nesiėmė jokių priemonių ją iškviesti. Akivaizdu, kad V. J., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas kumščiu smūgį nukentėjusiajam į veidą suprato, kad tokie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, tačiau jam buvo nesvarbu, kokie padariniai gali kilti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl turi atsakyti už faktiškai kilusius padarinius.

Nuteistasis V. J. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktuose, t. y. kad veiką padarė dėl provokuojančio nukentėjusiojo asmens elgesio ir dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie skundo argumentai yra prieštaringi ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo nepripažino, be to, skunde jokių įtikinamų argumentų dėl nukentėjusiojo provokuojančio, rizikingo elgesio nenurodė. Pažymėtina, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. Ž. tik kalbėjosi su S. L., jokių veiksmų, taip pat ir rizikingo ar provokuojančio pobūdžio, kurie akivaizdžiai galėjo išprovokuoti V. J. padaryti nusikaltimas veikas, nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, tokius nuteistojo veiksmus iš esmės sąlygojo apsvaigimas nuo alkoholio bei pavydas ir kerštas. Pirmosios instancijos teismas V. J. pagrįstai pripažino apsvaigimą nuo alkoholio, kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (1 t., 48 b. l.). Todėl šiuo atveju pripažinti, kad A. Ž. veikė provokuojančiai ar rizikingai, arba nuteistojo veiksmus dėl didelio susijaudinimo nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

Apeliacinis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatose nurodoma, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad neturtinės žalos dydis nustatomas pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgiant į ginamos vertybės specifiką. Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Aplinkybė, kad neturtinė žala, jeigu ji yra įrodyta, atlyginama nusikaltimo padarymo atveju, pabrėžia, kokią svarbą suteikia įstatymų leidėjas nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų gynimui, kaip vienos iš didžiausių vertybių, apsaugai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad aukščiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Apeliantas V. J. skunde ginčija Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu nustatytą neturtinės žalos dydį ir prašo jį sumažinti motyvuodamas suformuota teismų praktika.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs reikšmingas bylai aplinkybes, nustatė, kad nukentėjusysis A. Ž. dėl padarytų sužalojimų kentė fizinį skausmą, dėl to patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, o tai apribojo jo bendravimo galimybes, darbingumo sumažėjimą. Be to, nukentėjusysis patyrė ir šiuo metu patiria psichinius sveikatos sutrikimus, kas neabejotinai padarė bei ateityje darys neigiamą įtaką jo gyvenimo kokybei. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. J. po nukentėjusiojo sužalojimo nesuteikė jokios pagalbos, nesistengė sumažinti padarytos žalos dydžio, jos bent iš dalies neatlygino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Byloje nėra ir nuteistasis teismui nepateikė jokių įtikinamų argumentų dėl neturtinės žalos sumažinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. J. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl ateityje turės galimybę nukentėjusiajam atlyginti priteistą neturtinę žalą. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino V. J. padarytų nusikalstamų veikų padarinius, nukentėjusiojo interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Todėl teisėjų kolegija, pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir teismų praktiką panašiose bylose, dar labiau sumažinti neturtinės žalos dydį neturi jokio teisinio pagrindo (Kasacinė nutartis Nr. 2K-394/2010; Apeliacinės instancijos nutartys Nr. 1A-243/2013; Nr. 1A-49/2010, Nr. 1A-347/2008, Nr. 1A-214/2008). Nors apeliacinio proceso metu V. J. nusikalstama veika perkvalifikuojama į lengvesnį baudžiamąjį įstatymą, tačiau tai nesudaro pagrindo mažinti priteistą neturtinės žalos dydį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę (Kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, Nr. 2K-152/2009, Nr. 2K-3/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 30 parų arešto bausmė, todėl jos dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas V. J. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoja į BK 135 straipsnio 1 dalį, todėl jam iš naujo turi būti paskirta bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę V. J. vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad V. J. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nusikalstamas veikas padarė tyčia. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. J. bausmę, neteisingai įvertino nuteistojo asmenybę bei baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, kurios pažeidžiamos nusikalstamų veikų padarymu metu. Akivaizdu, kad per švelnios bausmės pakyrimas kaltininkui, netinkamos veikos pavojingumo ar jos padarinių įvertinimas pažeidžia humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiojo interesai bei pažeidžiamas jo orumas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors V. J. nebuvo teistas (iki skundžiamojo nuosprendžio priėmimo), tačiau nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, nuteistasis sužalojo kitą asmenį ir jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., 42-45 b. l., 2 t., 55-57 b. l.). Be to, nukentėjusysis A. Ž. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų visiškai ir neatstatomai apako viena akimi ir neteko trisdešimt penkis procentus bendrojo darbingumo. Esant šioms aplinkybėms, V. J. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį skiriama laisvės atėmimo bausmė baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio ribose.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Vaidas J. M. rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį, t. y. už nusikaltimų prieš asmenį padarymą, tačiau vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas jam buvo atidėtas (2 t., 55-57 b. l.). BK 135 straipsnio 1 dalis priskiriama prie sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 5 dalis), o pagal pirmiau minėtą Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendį jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Todėl šios bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas. Bausmė, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bendrinama apėmimo būdu, taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

V. J. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o dalinio sudėjimo būdu – su bausme, paskirta Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nuosprendžiu ir V. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

V. J. nuosprendyje nustatytą kaltės formą – netiesioginę neapibrėžtą tyčią pakeisti tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.