Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-449/2018 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00133-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.1., 1.2.19.4.1., 1.2.19.4.2., 2.4.6.1. (S)

2018 m. sausio 31 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Lino Šiukštos (pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas:

pagal BK 225 str. 1 d. 40 MGL dydžio (1 506,40 Eur) bauda,pagal BK 228 str. 2 d. (dėl veikos nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 28 d.) 50 MGL dydžio (1 883 Eur) bauda,pagal BK 228 str. 2 d. (dėl veikos nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 3 d.) 60 MGL dydžio (2 259,60 Eur) bauda,pagal BK 228 str. 1 d. 30 MGL dydžio (1 129,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. A. paskirta 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda, baudą paskiriant sumokėti teritorinei mokesčių inspekcijai per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68² str., V. A. atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje 2 (dvejiems) metams.

Nuspręsta konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą – 200 litų kupiūrą Nr. XXXXXXX.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžiu V. A. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, savo naudai priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. būdamas X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato viršininku, 2014 m. gegužės 27 d., apie 9.30 val., tarnybiniame kabinete Nr. X, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), savo naudai priėmė 200 litų kyšį iš Y rajono savivaldybės kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus A. L. už teisėtą veikimą, t. y. jo vadovaujamo policijos komisariato pareigūnų eismo saugumo užtikrinimą 2014 m. gegužės 17 d. Y mieste vykusių dviračių sporto lenktynių metu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 str. 1 d.

1.2. Be to, jis nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, t. y. būdamas valstybės tarnautoju – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato viršininku, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – pasinaudodamas savo užimamomis pareigomis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. 1 d., nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principais; 3 str. 2 d. 3 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas, eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas, privalo nesiekti naudos sau; 3 str. 2 d. 4 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 3 str. 2 d. 6 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 str. 2 d. 8 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 str. 1 d. 4 p., nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 str. 1 d. 5 p., nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ne mažiau kaip du kartus tiesiogiai pareikalavo iš S. L., dirbančio VĮ „YYY“, pasinaudojant VĮ „YYY“ priklausančia mokėjimo kortele į jo, V. A., nuosavą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įpilti kuro. Vykdydamas V. A. nurodymą S. L., pasinaudodamas VĮ „YYY“ priklausančiomis mokėjimo kortelėmis, 2013 m. spalio 30 d., apie 07.56 val., įpylė į V. A. automobilį „Audi A6“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) 30 litrų degalų, kurių vertė – 142,20 Lt, o 2014 m. balandžio 28 d., apie 11.00 val., įpylė į V. A. priklausančią talpyklą 27,19 litrų degalų, kurių vertė – 126,43 Lt. Tokiais veiksmais V. A. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, kadangi V. A., būdamas valstybės tarnautoju ir eidamas šias pareigas, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis šiuos nusikaltimus daryti, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas Y rajono policijos komisariato viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d.

1.3. Taip pat nuteistas už tai, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, t. y. 2014 m. kovo 25 d., 17.36 val., būdamas valstybės tarnautoju – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato viršininku, siekdamas turtinės naudos ateityje, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – pasinaudodamas savo užimamomis pareigomis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. 1 d., nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principais; 3 str. 2 d. 3 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas eidamas ar atlikdamas tarnybines pareigas privalo nesiekti naudos sau; 3 str. 2 d. 4 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 3 str. 2 d. 6 p., nustatantį, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 str. 2 d. 8 p. nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 str. 1 d. 4 p., nustatantį reikalavimą tinkamai atlikti savo pareigybines funkcijas; 15 str. 1 d. 5 p., nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, paskambino K. P., dirbančiam kontrolieriumi Y techninių apžiūrų stotyje, ir paprašė išduoti techninės apžiūros rezultatų korteles, kuriose būtų nurodyta, kad V. Š. priklausančios techniškai netvarkingos transporto priemonės „M. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „V. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, V. A. 2014 m. balandžio 3 d., apie 9.35 val., už suteiktą pagalbą gaunant minėtų transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų korteles paprašė V. Š. neatlygintinai padaryti jo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), medinius laiptus terasoje. Tokiais veiksmais jis piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, kadangi, būdamas valstybės tarnautoju ir eidamas šias pareigas, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis šiuos nusikaltimus daryti, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas Y rajono policijos komisariato viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d.

1.4. V. A. taip pat nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. 2014 m. vasario 26 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas valstybės tarnautoju – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato viršininku, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – pasinaudodamas savo užimamomis pareigomis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999-07-08 redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. 1 d., nustatančią, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, teisėtumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principais; 15 str. 1 d. 5 p., nustatantį reikalavimą nepiktnaudžiauti tarnyba, nurodė savo pavaldiniui Y rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkui V. L. nuvykti pas Y rajono apylinkės teismo teisėją S. B. ir paprašyti, kad šis jo – V. A. – pažįstamam asmeniui V. Š. už administracinį teisės pažeidimą skirtų administracinę nuobaudą neatimant teisės vairuoti transporto priemonę. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad švelnesnės administracinės nuobaudos V. Š. paskyrimui reikalingi papildomi duomenys, 2014 m. vasario 26 d., apie 10.57 val., V. A., naudodamasis užimamomis pareigomis, paskambino L seniūnijos seniūnui V. G. ir paprašė pastarojo išduoti jo, V. A., pažįstamam asmeniui V. Š. pažymą, patvirtinančią, kad jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas darbinių funkcijų atlikimui – pieno pristatymui į V pieno supirkimo punktą. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 26 d., apie 11.38 val., V. A. paskambino Y rajono L gimnazijos direktoriui V. S. ir paprašė pastarojo išduoti jo, V. A., pažįstamam asmeniui V. Š. pažymą, patvirtinančią, kad jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas vežioti savo vaiką iš gyvenamosios vietos į mokyklą, nes mokyklos autobusas iki jų gyvenamosios vietos nevažiuoja. Tokiais veiksmais V. A. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, kadangi V. A., būdamas valstybės tarnautoju ir eidamas šias pareigas, darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis šiuos nusikaltimus daryti, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Y rajono policijos komisariato – funkcijos ir veiklos principai, diskredituotas Y rajono policijos komisariato viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 228 str. 1 d.

2. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, nuosprendis, nuteistojo nuomone, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 28-30, 31 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 8, 13-14 str., Baudžiamojo proceso kodekso 1, 2, 6, 7, 10, 20, 44, 154, 159, 219 286, 301, 305 str. nuostatas, reikalavimus bei principus. Teismo padarytos išvados, pasak nuteistojo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos įvertintos neteisingai arba iš viso neįvertintos. Teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmuose yra BK 225 str. 1 d., 228 str. 1 d., 228 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Be to, teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, taikomos analogiško pobūdžio bylose, taip pat teismas ir nemotyvavo nuosprendžio taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p., neanalizavo ir nepasisakė dėl įrodymų, kurie paneigia jo kaltę arba gauti (surinkti) pažeidžiant įstatymus. Nuteistojo nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų, taip pat pažeidė teisingumo, nešališkumo, objektyvumo, nekaltumo ir rungimosi principus.

2.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė nesutikimo su nuosprendžiu argumentus dėl kyšio priėmimo iš A. L. (BK 225 str. 1 d.).

2.3. Nuteistasis V. A. skunde nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nesupranta, kokie konkretūs duomenys paneigia jo parodymus, kokioms aplinkybėms esant teismas padarė išvadą, kad jis paėmė kyšį. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė visus jo argumentus dėl kaltinimo nepagrįstumo, dėl neteisingai išdėstytų faktinių aplinkybių, taip pat teismas nepasisakė dėl neteisėto A. L. sekimo, neteisėto KŽĮ veiksmų vykdymo, nuteistojo nuomone, nepagrįstai „prisidengiant“ 2014 m. balandžio 30 d. priimtomis nutartimis. Nuteistojo nuomone, teismas pažeidė BPK 20 str., nes vadovavosi tik kaltinamojo pobūdžio, neteisėtai surinktais įrodymais, todėl teismas buvo neobjektyvus. Be to, teismas nesivadovavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-3987/2013, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-7-88/2014).

2.4. V. A. nuomone, teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai ir faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei jos nurodytos kaltinamajame akte. Jis teisme jau parodė apie faktus, kurie leidžia manyti, kad A. L. faktiškai iki 2015 m. gegužės 27 d. bendravo su spec. tarnybomis, jo nuomone, A. L. veikė kaip nesankcionuotos imituotos nusikalstamos veikos subjektas, todėl A. L. veiksmai turėjo būti vertinami kaip akivaizdi nepavykusi provokacija. Todėl teismas turėjo pagrindą teigti, kad A. L. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, pagrįsti teisiamojo posėdžio metu aplinkybių nenustatyta. Analizuojant bylos duomenis ir teisiamojo posėdžio metu nustatytus faktus, nuteistojo V. A. nuomone, pasitvirtino jo teisme išdėstyta pozicija. Todėl jau vien dėl to, kad nuosprendyje nepasisakoma, kodėl atmetami jį teisinantys įrodymai ir nevertinama jo pozicija, nuosprendį reikia pripažinti nemotyvuotu. Teismas padarė esminį BPK 305 str. 1 d. 2 p. pažeidimą, taip pat teismo veiksmai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 p., 3.1.4 p., 3.1.8 p. reikalavimams, be to, pažeidė ir Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu patvirtintas rekomendacijas dėl teismų procesinių sprendimų kokybės standartų.

2.5. Teismo nuosprendis gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, jei jis yra surašytas, laikantis BK, BPK, kitų įstatymų reikalavimų, kai išvados pagrįstos išsamiu bei nešališku įrodymų ištyrimu ir įvertinimu, kai šiuo nuosprendžiu tikima, kaip teisingu bei pagrįstu. Nuteistojo nuomone, teismas privalėjo įrodymus vertinti ne tik kaltinamąja linkme, bet išanalizuoti ir visus kitus, t. y. ir tuos, kuriuos gindamasis jis nurodė. Teismas privalėjo pasisakyti ir apie tai, ar patikrino kaltinamuoju aktu pateiktų įrodymų gavimo teisėtumą, kodėl atmetė jo poziciją, jo išdėstytas faktines aplinkybes, parodančias, kad imuniteto skyriaus bei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras teikė neleistinai gautus, o galimai ir suklastotus įrodymus. Tokia teismo pozicija rodo, kad teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. suformuluotų išvadų, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-190/2013).

2.6. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl neteisėtai gautų ir panaudotų byloje įrodymų, nevertino jį teisinančių faktinių bylos aplinkybių, todėl jis yra priverstas apie tai pasisakyti apeliaciniame skunde. Jo nuomone, teismas pažeidė KŽĮ, BPK 154 str. reikalavimus, reglamentuojančius slaptos informacijos rinkimą, sankcionavimą ir panaudojimą, BPK 20 str. nuostatas.

2.7. Jis niekada jokiais būdais nebuvo susitaręs, žadėjęs, reikalavęs ar paėmęs kyšį. Su A. L. jis buvo gerai pažįstamas ir jis, A. L., iki 2014 m. gegužės 27 d. siūlė paramą policijai. Jis teisme parodė, kad patyrė didžiulį šoką ir išgyvenimus, kai 2014 m. gegužės 27 d., po pietų, jis buvo sulaikytas ir apkaltintas kyšio paėmimu, kai apie pinigų padėjimą į jo stalčių ne nenutuokė. Tai parodo faktinės aplinkybės, nes pinigai buvo rasti ne po to, kai, pasak A. L., jis atsistojęs prie jo stalo, išeidamas iš jo kabineto, įdėjo 200 Lt į stalčių, o pinigus surado ir jam parodė bei paėmė imuniteto tarnybos pareigūnai, kai jis jau buvo grįžęs po pietų, t. y. daugiau nei po 3 valandų; ant pinigų nebuvo jokių pėdsakų, kad jis būtų prisilietęs, apie tai pareigūnai žinojo, nes neatliko jokių pėdsakų fiksavimo veiksmų nei nuo piniginės kupiūros, nei nuo jo rankų, pirštų. Jis buvo sulaikytas ir nuvežtas į imuniteto tarnybos patalpas X, apklausa buvo pradėta 15 val. 45 min. ir sustabdyta, nes jis nesutiko su įtarimu, tačiau jam leido suprasti, jeigu jis neduos parodymų, tai galimai atsidurs kameroje, todėl 17 val. 10 min. paaiškino jam žinomas aplinkybes. Jau tada jis įtarė, kad kieno nors paprašytas A. L. slapta galėjo įdėti tuos pinigus. Tai ir pasitvirtino.

2.8. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad po šio įtarimo jam buvo daromas didžiulis spaudimas prisipažinti priėmus kyšį. Jam buvo žadama, jeigu jis prisipažins kaltę, tai byla bus užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, o priešingu atveju, buvo pagrasinta, jog bus inkriminuota tiek kaltinimų, jog jis ilgam neteks laisvės, be to, buvo žadama ir tai, jog kaltinimus pateiks ir jo artimiems žmonėms.

2.9. V. A. nurodo, kad policijoje jis dirbo 23 metus, buvo atsidavęs savo darbui ir tarnybai, buvo gerbiamas kolegų ir visuomenės, niekada nepiktnaudžiavo tarnyba ir nedarė teisės pažeidimų, buvo tik skatinamas ir gavo apdovanojimų, todėl jis negalėjo „perlipti“ per save, negalėjo pripažinti to, ko nebuvo padaręs. Vienoje apklausoje jis gailėjosi, kad iš viso su A. L. kalbėjosi apie paramą policijai. Ir dėl to teismas konstatavo, kad jis kaltę pripažįsta iš dalies, nors skirdamas bausmę tokią jo poziciją ir paneigė, nes nurodė, jog atsižvelgė į tai, kad jis nesigaili nusikaltęs. Nuteistojo nuomone, tokia teismo pozicija parodo, kad teismas buvo neobjektyvus, taip pat ir apatiją žmogaus likimui, kuris daugelį metų paskyrė policijai bei jo nuteisimo pasekmėms. Kaip matosi iš kaltinamojo akto, kaip ir žadėjo imuniteto tarnybos atstovas, panašiai taip ir įvyko. Jis yra nuteistas ne tik už kyšio priėmimą, bet ir už eilę kitų nusikaltimų, kurių nėra padaręs, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neįrodytos, o veikų svarbiausi požymiai nenustatyti. Be to, jo nuomone, per sekimo laikotarpį su juo bendravę jo ir jo šeimos draugai, bičiuliai, šios bylos dalyviai, jo sutuoktinė, sūnus bei jo žmona patyrė didelį stresą, išgyvenimus dėl sudarytos nepagrįstos psichologinės aplinkos, parodančios, kad jie gali būti nuteisti, nes kitaip nepaaiškinami kai kurių asmenų neteisingi teiginiai tyrimo metu prieš jį, susitaikymas su neteisingu teismo įsakymu (V. Š. atžvilgiu), laidavimu ir pan.

2.10. Skunde pažymima ir tai, kad, nuteistojo V. A. nuomone, V. L. parodymai taip pat neteisingi ir prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms. Jo nuomone, tokie V. L., buvusio jo pavaldinio, parodymai sąlygoti imuniteto tarnybos pareigūnų iškeltų sąlygų. Ne jis, o V. L. buvo atsakingas už administracinių bylų nagrinėjimą teisme, taip pat ir ne jo vardu V. L. kalbėjosi su teisėju, o, kaip matyti iš teisėjo parodymų, pareigūnas, dalyvaujantis bylose, kalbėjosi su teisėju dėl teisinės situacijos, kokia būtų galimybė taikyti švelnesnę administracinę nuobaudą. Todėl, jo nuomone, pagal tokį kaltinimą, kuris suformuluotas, būtent V. L. būtų galimybė pateikti dar griežtesnį kaltinimą. Teismas neturėjo pagrindo netikėti teisėju S. B.. Tačiau iš bylos matosi, kad imuniteto tarnybos pareigūnai V. L. jokių pretenzijų neturėjo ir neturi. Po V. L. parodymų prieš jį V. L. garbingai išleistas pensijon, o jis nuteistas ir už piktnaudžiavimą tarnyba, padarant didelę žalą valstybei, nors, jo nuomone, akivaizdu, kad jis žalos niekam nepadarė. Priešingai, jo nuomone, jis pasielgė teisingai, atsižvelgdamas į bičiulio R. Š. šeimos situaciją ir paskambinęs L seniūnui, mokyklos direktoriui, kuriuos pažįsta ne vienerius metus, paaiškino situaciją ir paprašė, kad jie kuo operatyviau V. Š. išduotų reikiamas pažymas dėl vaikų vežimo į mokyklą, dėl kasdieninio pieno vežimo į surinkimo punktą. Jis pasielgė pagal vieną iš svarbiausių policijos veiklos principų – padėti žmogui, o ne dėl to, kad pažeistų įstatymus (Policijos veiklos įstatymo 4-6, 11, 21-22 str.). Nuteistojo V. A. nuomone, teismas turėjo V. L. parodymus pripažinti nepatikimais, nes apkalbėdamas jį, siekė sau palankumo, bijojo būti apkaltintas, prarasti pensiją ir pan.

2.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis, V. A., su A. L. kalbėjo apie tai, jog jis žada teikti paramą policijai už rėmėjų pagalbą, o jie, gavę tą paramą, įstatymais nustatyta tvarka panaudos policijos šventės dieną. Apie pinigų davimą jam, kaip asmeniui ar pareigūnui, nebuvo kalbos. Be to, jis apie paramą pasakė savo darbuotojams, tai patvirtino ir V. L., apkalbėjęs jį R. Š. epizode.

2.12. Nuteistojo nuomone, A. L. jau iki 2014 m. gegužės 27 d. turėjo problemų su teisėsauga. Todėl išsigandęs jo suvokiamos atsakomybės, galimai sutiko atlikti pavestus veiksmus prieš jį. Nuteistasis daro tokią išvadą, nes iki tariamo kyšio davimo dienos prokuroras iš anksto (2014 m. gegužės 26 d.) paruošė dokumentą Nr. 4-KP-1203 (1 t., 128 b.l.). Šiuo dokumentu prašė teisme apklausti A. L.. Iš šio dokumento, nuteistojo nuomone, matosi, kad iki oficialios A. L. apklausos su juo buvo bendrauta. 2014 m. gegužės 27 d. apklausos metu A. L. teigia, kad siūlė pinigų už rėmėjų pagalbą ir pavaišinimą, o gegužės 27 d., jam, V. A., matant įdėjo pinigus ir kalbėjo už ką ši suma, o įdėjo dėl savo sugalvojimo. Tačiau jam, V. A., dalyvaujant A. L. apklausoje, A. L. nedrįso teisėjui meluoti dėl tariamo kyšio davimo. Be to, 2014 m. gegužės 27 d. ryte A. L. buvo nuvežtas į imuniteto tarnybą, o 16 val. jis buvo apklaustas liudytoju teisme. Nuteistojo nuomone, ir ši aplinkybė parodo, kad A. L. bendravo su imuniteto tarnyba. A. L. teisėjui parodė, kad jam sakęs, jog pinigai už darbą, nors tokių duomenų įrašo medžiagoje nėra, taip pat jis parodė, kad komisaras niekada nėra prašęs jokio atlygio, negali tvirtinti, ar pareigūnas matė dedamus pinigus į stalčių, pareigūnas už pinigus nepadėkojo. Todėl, nuteistojo V. A. nuomone, po šios apklausos nebeliko fakto apie tai, kad jam matant įdėti pinigai, o 2014 m. spalio 23 d. pateiktas įtarimas A. L., vėliau jį atleidžiant nuo atsakomybės pagal laidavimą. Tokiu spaudimu, pasak V. A., vėl buvo mėginama iš A. L. išgauti tyrimui reikiamus parodymus, nes 2014 m. spalio 23 d. jis vėl teigė, kad tikriausiai jis, V. A., matė kaip įdėjo pinigus, taip tikintis sustiprinti kaltinimą, jog A. L. jam davė kyšį. Nors A. L. to nepripažįsta, tačiau 2014 m. spalio 23 d. jis teigė, kad davė pinigus policijos rėmėjų vaišėms. Teismas neatkreipė dėmesio į A. L. parodymus teisme, nors teisiamojo posėdžio metu A. L. parodė, kad atvykęs į kabinetą pakalbėjo apie lenktynes ir įdėjo pinigus į stalčių, apie pinigus nebuvo jokios kalbos, jokių padėkų, be to, komisaras, t. y. jis, tų pinigų nematė, jo nepapirko.

2.13. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas neturėjo pagrindo kaltinimą grįsti KŽĮ, teismo 2014 m. sausio 29 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. nutarčių pagrindu gautais įrodymais, taip pat ir telefoniniais pokalbiais ir vaizdo įrašu jo kabinete, fonoskopinės ekspertizės išvada, nes šie įrodymai surinkti bei įvertinti pažeidžiant BPK 20 str., KŽĮ nuostatas.

2.14. Svarbu tai, kad teismo sankcionuoti veiksmai nuo 2014 m. sausio 29 d. (Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis, Klaipėdos miesto apylinkės 2014 m. balandžio 30 d. nutartis) nuosprendyje turėjo būti detaliai aptarti, taip pat nurodyti motyvai, kodėl atmesta gynybos pozicija, jog šie veiksmai pagal KŽĮ ir BPK 154 str. buvo panaudoti prieš jį neteisėtai, be reikiamo pagrindo, o jų metu surinktų įrodymų teismas, nuteistojo nuomone, turėjo nepriimti. Jis nuo 2013 m. buvo sekamas neteisėtai, jo veiksmai buvo kontroliuojami taip pat neteisėtai. Jis teismui pateikė faktą, kad byloje yra galimai suklastoti dokumentai, vadinasi galimai suklastoti įrodymai. Skunde nurodoma, kad iš 2014 m. liepos 22 d. rašto (pasirašyto M. D.) matosi, jog imuniteto skyrius sužinojo, kad VPK ONTS vykdo nusikaltimo iš kolonėlės tyrimą ir turi svarbius įrodymus imuniteto skyriui. Tą pačią dieną pateiktas kompaktinis diskas, kuriame 2013 m. spalio 30 d. užfiksuotas jo automobilis ir S. L.. Teismas netenkino jo prašymo aiškintis aplinkybes, kaip apie kuro įpylimą į jo asmeninį automobilį iš degalinės „L“ po 9 mėnesių buvo gautas vaizdo įrašas ir nuotraukos. Nors UAB „L. B.“ nurodė, kad vaizdo įrašai saugomi tik 30 dienų. Iš rašto Nr. 30-S-15478 (31.2), kurį pasirašė KAVPK viršininkas, matosi, kad imuniteto skyrius jį, jo artimuosius, draugus sekė jau 2013 m. „prisidengdami“ ONTB vardu. Apklaustas A. B. teisme parodė, kad tokie jų veiksmai atitinka KŽĮ 8 str. 1 d. 1 p., 6 str. 2 d. 10 p., 9 str. 8 d. Su šiais raštais ir A. B. parodymais bei ONTB viršininko 2014 m. liepos 22 d. pateiktais dokumentais nuteistasis nesutinka. Jo nuomone, šie raštai bei parodymai nuslėpė tikrąją vaizdo įrašų darymo ir gavimo procedūrą, siekiant nuslėpti neteisėtus sekimo veiksmus. Kitų duomenų, kurie pateisintų jo ir jo artimų asmenų sekimą 2013 m., byloje nėra. Todėl, nuteistojo V. A. nuomone, teisinis pagrindas kriminalinės žvalgybos veiksmams, numatytiems KŽĮ 10 str., atlikti yra tik apygardų teismų pirmininkų ar jų įgaliotų teisėjų motyvuotos nutartys, priimtos pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas (KŽĮ 10 str. 1 d.), o ne imuniteto tarnybos vadovo ar kito pareigūno sprendimai. A. B. deklaratyvus paaiškinimas, kad 2013 m. imuniteto tarnyba prieš jį, V. A., veikė „prisidengusi“ ONTB (ar skyriaus) vardu, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 str., KŽĮ nustatytų žmogaus teisių garantijų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (Baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnis) taikymo apžvalga Nr. AB-43-1, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/20151). Šie neteisėti pareigūnų veiksmai, nuteistojo nuomone, negali būti pateisinti KŽĮ 6 str. 2 d. 10 p., 8 str. 1 d. 1 p., 9 str. 8 d. nuostatomis, nes ne tik jis, bet ir S. L., taip pat galimai kiti su juo susiję asmenys buvo slapta sekami 2013 m. nenustatytos trukmės laiką.

2.15. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad minėti faktai parodo, kad buvo pažeistas ir kitas KŽĮ principas – jei paaiškėja nusikalstamos veikos požymis, tai turi būti ne skatinamas tolesnis galimų neteisėtų veikų vykdymas, o tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas (KŽĮ 8 str. 3 d.).

2.16. Skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-P-412/2007, 2K-530/2012.

2.17. Nuteistojo V. A. nuomone, šioje byloje teismas, priėmęs nuosprendį, įrodymus, rinktus 2013 m. imuniteto tarnybos, ir įrodymus, rinktus pagal 2014 m. sausio 29 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, privalėjo atmesti dėl jau minėtų pagrindų bei aplinkybių ir dėl eilės kitų motyvų.

2.18. Pirmiausia, po to, kai imuniteto tarnybos pareigūnai 2013 m. neteisėtai veikė, neteisėtai slapta rinko KŽĮ nustatytus duomenis apie jį, tikėtina ir apie jo šeimą, artimus žmones, neabejotinai sužinota apie jo ir L. šeimų bendravimą, draugystę, artimą bičiulystę. Antra, nors jis niekada S. L. nekėlė jokių reikalavimų, o tiesiog tai buvo sutapimas, kad S. L. į jo asmeninį automobilį, kurį S. L. buvo skolinęs kelionei į tėviškę U., sugrąžino išnaudotų degalų dalį, jis, kaip ir nuteistasis V. A., pradėtas sekti. Kaip nustatyta, jam nežinant S. L. įpylė kuro, apmokėdamas su įmonės, kurioje jis dirba, kortele. Todėl, V. A. nuomone, jei imuniteto tarnyba, jos pareigūnai tokius S. L. veiksmus vertino kaip nusikaltimą pasisavinant turtą iš įmonės, tai ir pagal jo veiksmus, jeigu ši tarnyba turėjo įrodymų, jog jis žinojo šias aplinkybes, privalėjo nedelsiant pradėti tyrimą ir pateikti ne tik S. L., bet ir jam kaltinimus dėl turto pasisavinimo. Tačiau tolesni įvykiai parodė, jog įrodymų dėl jo žinojimo apie tai, iš kokių lėšų S. L. jam įpylė kurą, nėra ir negali būti. Nors niekas nepasikeitė iki to, kai jam buvo pateiktas kaltinimas piktnaudžiavimu, siekiant turtinės naudos, padarant didelę žalą, nuteistasis neabejoja, kad jis neteisėtai buvo toliau sekamas. S. L. buvo „padarytas“ liudytoju prieš jį, o jis nuo 2014 m. sausio 29 d. prokuroro teikimu jau pradėtas kontroliuoti pagal KŽĮ, nes, pasak imuniteto pareigūnų, taikyti šias priemones yra pagrindas, nes jis, V. A. kyšininkavo, piktnaudžiavo tarnyba. Nuteistojo nuomone, kitaip tariant, imuniteto tarnyba, nusprendusi, kad S. L. atveju nėra rimtos nusikalstamos veikos, o jis nėra susijęs su S. L. sprendimu įmonės sąskaita grąžinti jam kurą ir apie tai nieko nežinojo, prokurorui pateikė nemotyvuotą informaciją apie tariamą jo korupcinę veiklą, o šis, nepatikrinęs šios informacijos, pateikė teismui nepagrįstą, nemotyvuotą teikimą. Panaši situacija susidarė ir prokurorui kreipiantis į teismą dėl BPK numatytų slaptų sekimo priemonių sankcionavimo, nors tam taip pat pagrindų nebuvo. Tokiai išvadai pagrįsti nuteistasis V. A. nurodo tai, jog nei sekant 2013 m., nei iki 2014 m. balandžio 28 d. ikiteisminis tyrimas nepradėtas, nors, kaip matyti iš nuosprendžio, jis nuteistas už 2013 m. spalio 30 d. – 2014 m. balandžio 28 d. (S. L. epizode), už 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 3 d. (V. Š. epizode), 2014 m. vasario 26 d. (V. Š. epizode) veiksmus.

2.19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nuteistasis apeliaciniame skunde daro išvadą, kad jeigu 2013 m. spalio mėnesį imuniteto tarnyba nustatė faktą – piktnaudžiavimą tarnyba bei dabar jam inkriminuotas šis kaltinimas, dėl jo jis jau net nuteistas, tai nuo 2013 m. spalio 30 d. sekimas pagal KŽĮ buvo neteisėtas, nes imuniteto tarnyba, nustačius BK 228 str. 2 d. sudėties požymius, privalėjo nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą.

2.20. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2013 m. neteisėti KŽĮ veiksmai galimai buvo nuslėpti nuo teisėjo ir šis taip pat priėmė neteisėtą, nepakankamai pagrįstą bei motyvuotą 2014 m. sausio 29 d. nutartį, leidžiančią taikyti KŽĮ veiksmus toliau. Iš bylos duomenų taip pat matosi, kad tik 2014 m. balandžio 30 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors jis apie šį tyrimą iki 2014 m. gegužės 27 d. (dėl tariamo kyšio epizodo) nežinojo, informuotas nebuvo. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, prokuroro prašymu tą pačią dieną teismas sankcionavo BPK nustatytus slaptus veiksmus patekti į jo tarnybines patalpas, montuoti, išmontuoti pasiklausymo įranga, kontrolę elektroninėmis priemonėmis, duomenų fiksavimą. Nuteistajam kyla pagrįstas klausimas, kam imuniteto tarnybai, prokurorui reikėjo slaptų sekimo veiksmų dar ir nuo 2014 m. balandžio 30 d., jei imuniteto tarnyba teigia, kad nuo 2013 m. spalio 30 d. ir iki 2014 m. balandžio 30 d. surinko reikiamus įrodymus kaltei pagrįsti pagal BK 228 str. 1-2 d.. Tai matosi iš kaltinamojo akto ir nuosprendžio. Atsakyti į šį klausimą, pasak nuteistojo, galima tik tuo, kad teisėjai, sankcionuodami veiksmus prieš jį, pasikliovė imuniteto darbuotojų deklaratyvia, o ne pagrįsta informacija, teisėjai nebuvo principingi, vykdant KŽĮ reikalavimus subjektams, vykdantiems pareigas pagal šį įstatymą, prokurorui, nepateikusiam motyvuoto pagrindo, taikyti BPK 154 str. nustatytas slaptas priemones. Todėl buvo pažeisti pagrindiniai BPK 1 str. principai, Konstitucinės garantijos, teisė į gynybą. Taip buvo nepagrįstai suteikta teisė imuniteto tarnybos pareigūnams neteisėtai rinkti ir fiksuoti įrodymus, net kontroliuoti jo ir jį ginančio advokato telefoninius pokalbius, ir jais grįsti kaltinimus. Nuteistojo nuomone, teismas privalėjo konstatuoti jo teisės į gynybą pažeidimą ne tik dėl minėtų KŽĮ reikalavimų pažeidimų, tačiau ir dėl to, kad jo bei jo gynėjo telefoniniai pokalbiai buvo pasiklausomi, fiksuojami, kaupiami bei jais grindžiamas kaltinimas.

2.21. Susipažįstant su byla nuteistasis V. A. nustatė, kad pokalbių su advokatu išklotinė yra bylos medžiagoje. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo kreiptasi į tyrėją, taip pat raštu į prokurorą dėl gynybos teisių pažeidimo, dėl imperatyvių teisės normų nepaisymo (BPK 154 str. 7 p., Advokatūros įstatymo 46 str.). Be to, prašė tyrimą nutraukti dėl teisių į gynybą pažeidimų. Tačiau prokuroras nesprendė šio jo prašymo, šiuos duomenis paliko byloje, kas reikštų, kad tokiais neleistinais duomenimis jis grindžia kaltinimus. Teisme prašė šį teisių į gynybą pažeidimo faktą išnagrinėti, priimti sprendimą. Tačiau teismas apie tokį teisių į gynybą pažeidimą net neužsiminė. Aplinkybės, kurios buvo nustatytos, yra labai svarbios jo gynybai ir teismas, nuteistojo nuomone, privalėjo jas aptarti ir išanalizuoti. Kadangi teismas šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė jo teisę į gynybą (BPK 44 str.), priėmė nuosprendį, prieštaraujantį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimams. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-357-699/2015.

2.22. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad, kaip jau minėta, teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos baudžiamosiose bylose, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą. Šis teismas turi pareigą, o ne teisę, išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes.

2.23. Nuteistasis V. A. teismui pateikė argumentus, kad slapta darytas įrašas, kuris, pasak prokuroro, įrodo kyšio faktą, nieko neįrodo. Pirmiausia, nuteistojo nuomone, įrašas blogos kokybės, neturi vientisumo, trūkčioja ir sunku atskirti judesių bei garsų sutapimus ar skirtumus. Antra, A. L. parodymai apie pasakytus žodžius ar pokalbio tekstą, negirdimi, matomas vaizdas skiriasi nuo mimikos, judesių, yra pavėluotas arba užgreitintas. Trečia, A. L. ne tik apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir teisme parodė, kad jis, V. A., nematė, kaip jis įdėjo pinigus, taip pat ir tai, jog jis, V. A., nepasakė jokių padėkos žodžių. Deja, kaltinamajame akte, nuosprendyje teigiama, jog jis pasakė žodžius – „mesk dėkou“ ir tuo teiginiu grindžiama jo kaltė. Nuteistasis skunde nurodo, kad tokių žodžių pokalbyje su A. L. nėra sakęs, todėl tokios išklotinės iš video įrašo pateikimas teismui jam buvo netikėtas. Nuteistasis įsitikinęs, kad šis įrašas neturi būti pripažintas įrodymu ne tik dėl jau išdėstytų argumentų, bet ir dėl to, kad jame esantis garsas neatitinka įraše esančių asmenų veiksmų, kalbos mimikos, neatitinka kitų įrodymų esmės (A. L. parodymų).Teismui paskyrus ekspertizę, ekspertai nurodė, kad įrašas yra vientisas, nėra sumontuotas. Apklausiant ekspertus K. G. bei Ž. P. išsiaiškinta, kad jie tekstų, garsų, vaizdų netyrė bei nelygino, o tik pagal specialią programą nustatė, kad įrašas vientisas, nesumontuotas, jog jiems pateiktas įrašas yra identiška originalui kopija (nors yra kopija), o pateikta vaizdo byla yra neredaguota. Kadangi šių ekspertų paaiškinimai prieštarauja vizualiai bei garsinei įrašo kokybei, ekspertė Ž. P. į klausimus atsakė, kad spec. tarnybos pasirinko netinkamą įrašo darymo būdą. Nuteistasis V. A. teismo prašė skirti papildomą ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo atmestas, išsakant mintį, jog ekspertizės aktas teismui nėra privalomas. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio, minėtas ekspertizės aktas paminėtas kaip kaltę pagrindžiantis įrodymas. Nuteistojo nuomone, aukštesnės instancijos teismas, peržiūrėjęs šį įrašą, sutiks, kad šiuo įrodymu kaltė negali būti grindžiama, o atvirkščiai, jei šiuo įrašu vadovautis, tai jame nematyti veiksmų, kurie galėtų bent iš dalies patvirtinti kaltinimą, jog jis nusikalto, t. y. paėmė kyšį. Pagal BK 225 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmė, pažadėjo ar susitarė priimti kyšį, reikalavo ar provokavo jį duoti už jo teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 225 str. taikymas siejamas su šios nusikalstamos veikos vykdytojo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009). Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai byloje ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina visų asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, aprašytų įstatyme, buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291-303/2015).

2.24. Nuteistojo V. A. nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti pagrindai bei motyvai rodo, kad jis nėra įvykdęs nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 1 d., ir tokių įrodymų byloje nėra. Jo nuomone, nuosprendyje nurodyti motyvai, argumentai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, o teismo konstatuoti jo tariamos kaltės įrodymai surinkti ir teismui pateikti pažeidžiant anksčiau nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymus bei teismų praktiką.

2.25. Teismas konstatavo, kad jis kaltas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, siekiant turtinės naudos, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos. Pirmiausia, teismas jį nuteisė už tai, jis ne mažiau kaip du kartus tiesiogiai iš S. L. pareikalavo, pasinaudojant VĮ „YYY“ mokėjimo kortele, įpilti į jo asmeninį automobilį 30 litrų degalų bei 27,19 litro į jam priklausančią talpą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jau buvo pasisakyta dėl kokių priežasčių 2013 – 2014m. S. L. bei jo sekimo veiksmai turi būti pripažinti neteisėtais, o tokiu būdu, įrodymai, kurie pateikti kaltinamajame akte bei kuriais teismas grindė jo kaltę, turi būti atmesti (BPK 20 str.).

2.26. Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi ir tai, kad teismas negalėjo vadovautis S. L. parodymais. Kaip matyti iš bylos duomenų, S. L., pripažindamas jo, V. A., su juo ir jo šeima artimus draugiškus santykius, pripažindamas, kad yra naudojęsis jo automobiliu asmeniniais tikslais, taip pat teismo posėdyje nepaneigdamas fakto, jog buvo skolingas kuro, pripažindamas teisme, kad jam nežinant kuro įpylė iš įmonės, kurioje jis dirba, lėšų, iš baimės, didelio išgąsčio dėl jam kylančių baudžiamųjų pasekmių, buvo priverstas jį, V. A. apkalbėti. Nuteistojo V. A. nuomone, suprantama, kad S. L. byla nutraukta, nes jis, panašiai kaip ir A. L., V. L., iš dalies ir V. Š., neturi kitos išeities, nes yra priversti laikytis ikiteisminiame tyrime užfiksuotų parodymų, priešingu atveju, kiltų atsakomybė ne tik už turto pasisavinimą, bet ir už melagingų parodymų davimą. Teismas ir šiuo atveju, pasak nuteistojo, privalėjo nurodyti, kodėl tiki S. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais parodymais, kodėl atmeta jo teisme išsakytą poziciją, patvirtinančią jo, V. A. išdėstytas aplinkybes. Nuteistojo nuomone, teismas pažeidė BPK 20 str., 305 str. nuostatas. Teismo priimtas nuosprendis prieštarauja ir teisingumo, sąžiningumo principams, teismų praktikai. EŽTT bylose nurodoma, kad asmenys, kurie atleisti nuo atsakomybės už baudžiamosios veikos atlikimą arba kurie buvę bendrininkais – byloje tampa liudytojais. Jų parodymai turi būti vertinami griežčiau ar šiems parodymams turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei paprastiems liudytojams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008). EŽTT nurodė, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (V. R. v. Russia, no. 41461/02. judgment of 24 July 2008). Nuteistojo V. A. nuomone, šioje byloje dėl mažareikšmių įvykių liudytojais tapę asmenys turėjo patirti imuniteto tarnybos spaudimą, nes ir jis tokį spaudimą patyrė.

2.27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu, jog jis reikalavo įpilti kurą iš įmonės lėšų. Tokia jo išvada nepagrįsta įrodymais, todėl tai parodo teismo šališkumą. Teismas nuosprendyje nurodė ir kitus kaltinamajame akte surašytus bendrojo pobūdžio, tačiau nepagrįstus teiginius, pavyzdžiui, kad jis pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus, tame tarpe, nederamai atliko savo pareigas, siekė naudos. Nuteistojo nuomone, teismas tai konstatavo taip pat nepagrįstai, nes žinojo, kad jis su S. L. 28 metus bendrauja šeimomis, buvo geri bičiuliai, švęsdavo šeimos šventes. Pasak V. A., teismas žinojo ir tai, kad jo ir S. L. santykiai nebuvo susiję su jo tarnyba. Nustatyta, kad S. L. naudojosi jo automobiliu, neneigė, jog buvo likęs skolingas kuro. Todėl, nuteistojo nuomone, nuosprendžio išvados, jog jis piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas turtinės naudos, neatitinka tikrovės ir prieštarauja bylos duomenims.

2.28. Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K- 232/2012, 2K-190/2013, 2K-568/2007. Skunde nurodoma, kad teismas šių žalos kriterijų neanalizavo, nedetalizavo ir todėl, nuteistojo nuomone, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Jo, V. A., veiksmai minėtiems asmenims žalos nepadarė, neigiamų padarinių visuomenei ir valstybei nesukėlė, nes įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, surinkti ir gauti neteisėtai arba įrodymai, kuriais grindžiama kaltė, jo kaltės neįrodo.

2.29. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas tik formaliai perkėlė iš kaltinamojo akto tariamus Valstybės tarnybos įstatymo straipsnių pažeidimus, tačiau visiškai neanalizavo ir nepasisakė kuo, kokiais kriterijais vadovaujantis, teismas jo veiksmus vertina kaip minėto įstatymo pažeidimus pagal BK 228 str. 2 d. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši nuteistojo pozicija liečia ir V. Š. epizodą bei kaltinimą V. Š. epizode pagal BK 228 str. 1 d.

2.30. Kitas sunkus nusikaltimas, dėl kurio yra nepagrįstai nuteistas, t. y. piktnaudžiavimas tarnyba siekiant sau turtinės naudos ateityje, pasireiškęs tuo, kad 2014 m. kovo 25 d., 17 val. 36 min. paskambino K. P. ir paprašė išduoti techninės apžiūros rezultatų korteles, kuriose būtų nurodyta, kad V. Š. priklausančios techniškai netvarkingos transporto priemonės „M. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus. Vėliau už tai V. Š. paprašė neatlygintinai padaryti sodyboje medinius laiptelius.

2.31. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas net nebandė įsigilinti į jo poziciją ir duomenis, kurie svarbūs šiai bylai. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje surinkti įrodymai turėjo būti atmesti dėl anksčiau nurodytų priežasčių. Be to, teismo padarytos išvados paneigtos išdėstytais liudytojų parodymais ir dokumentais. Pirma, jis niekada nieko neprašė neteisėtai išduoti netvarkingoms mašinoms dokumentų apie tai, kad jos yra tvarkingos. Jis skambino pažįstamam K. P. dėl savo draugo V. Š.. Tačiau niekada jokiais būdais K. P. neprašė jo neteisėtų ar neleistinų veiksmų. Tai matosi ne tik iš K. P., A. L., A. D. parodymų, bet ir V. Š. parodymų. Antra, V. Š. užsiima staliaus darbais ir, būdamas jo bičiuliu, ne kartą už atlygį yra gaminęs duris, kitus medžio gaminius. Taip ir šiuo atveju jam jis padarė kelių lentelių laiptelius užlipti į pirtelės prieangį, už ką jis atsidėkojo tauraus gėrimo buteliu, nepaisant to, kad jis nenorėjo šį gėrimą priimti. Teismas šių faktų nevertino, kaip nevertino ir tų aplinkybių, jog automobiliai buvo tvarkingi tiek, kad jų techninis stovis visiškai atitiko jiems keliamus reikalavimus. Net ir po imuniteto tarnybos patikrinimų šių automobilių techninė apžiūra nebuvo panaikinta. Nuteistojo nuomone, tai reiškia, kad iš jo ir V. Š. pokalbio žodžiai buvo „ištraukti“ iš konteksto, kuriuos kaltinimui naudojo pareigūnai, bet nebuvo analizuota visa jo ir V. Š. daugelio metų tarpusavio santykių visuma. Tiesiog tyčia, siekiant jam pakenkti, imuniteto tarnybos pareigūnai, o vėliau ir prokuroras šią situaciją su V. Š. įvardijo kaip sunkaus nusikaltimo padarymą, padarant didelę žalą valstybei. Tokią poziciją, nuteistojo V. A. nuomone, neteisėtai ir nepagrįstai atkartojo teismas. Teismo nuosprendžio išvados akivaizdžiai prieštarauja jo aptartiems įrodymams.

2.32. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas paneigė S. B. parodymus ir viršenybę suteikė V. L. parodymams, kuris yra suinteresuotas jį apkalbėti siekdamas sau palankios situacijos dėl galimai jo paties neteisėtų veiksmų.

2.33. Tačiau V. L. parodymus paneigia ir Š., nes jis V. L. neteisėtų nurodymų nedavė, o tik paklausė, ar yra galimybė taikyti lengvesnę nuobaudą, kaip tai numatyta ATPK. Jis, V. A., nenurodė ir negalėjo nurodyti V. Š. atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus, nes už administracinių bylų nagrinėjimą buvo atsakingas pats V. L.. Jis nepažeidė jokio įstatymo, o veikė kaip policijos darbuotojas, siekdamas padėti išspręsti dokumentų greitesnio pateikimo teismui klausimą. Tai, kad turi padėti kiekvienam žmogui, yra jo pareiga, nustatyta minėtame Policijos veiklą reglamentuojančiame įstatyme bei poįstatyminiuose aktuose. Akivaizdu ir tai, kad ne jis ir ne V. L. priėmė sprendimą minėtoje V. Š. byloje, o teisėjas S. B.. Teismo nutarimas buvo pripažintas teisėtu, nepanaikintas, o teismas administracinėje byloje atsižvelgė į V. Š. pateiktus, teisėtai išduotus seniūnijoje bei mokykloje dokumentus. Be to, kaip paaiškino teisėjas, teismas atsižvelgė ir į kitas lengvinančias aplinkybes, tai, kad jis yra vienintelis ūkininko ūkyje darbingas asmuo, taip pat ir į tai, jog serga jo tėvas ir pažeidėjui labai svarbu neprarasti vairuotojo teisių. V. Š. buvo atimta teisė vairuoti. Todėl teismo nuosprendis, konstatuojant, kad jis V. L. nurodė nuvykti pas teisėją ir paprašyti neatimti V. Š. teisių, yra nepagrįstas, nes prieštarauja teisėjo parodymams, jo priimtam nutarimui ir visai faktinei situacijai, taip pat ir V. G. bei V. S. parodymams. V. L. parodymai turėjo būti atmesti kaip subjektyvūs ir neteisingi, nuteistojo nuomone, sąlygoti jo bei imuniteto tarnybos pareigūnų susitarimu, kad duodant reikiamo pobūdžio parodymus prieš jį, V. A., jis neturės jokių problemų nei dėl įvykio su dažyto kuro įsigijimo (teismas atsisakė šį faktą patikrinti), nei su tuo, jog jis klausė teisėjo dėl galimybės taikyti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnyje, pagal kurį kyla administracinė atsakomybė. Nors, nuteistojo V. A. nuomone, į V. L. pareigas įėjo administracinių bylų paruošimas, todėl jo nuėjimas į teismą negalėtų būti nusikalstama veika. Tačiau dabar žinant, kokiais neteisėtais metodais prieš jį veikė imuniteto tarnybos pareigūnai, nuteistasis gali suprasti V. L. baimę ir sutikimą kalbėti kaip kam patogu, net ir apkalbėti, kad tik jam nebūtų sudarytų problemų darbe bei išeinant į pensiją.

2.34. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. nurodo, kad visi išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad jis, paprašydamas operatyviau išduoti teismui pažymas, reikiamas V. Š. administracinėje byloje, ar pasiaiškinant su V. L. dėl galimybių prašyti administracinėje byloje taikyti švelnesnę nuobaudą, nei ji numatyta straipsnyje dėl atsakomybės už pažeidimą, pasielgė policijos pareigūno funkcijų ribose bei elgėsi pagal Policijos veiklos įstatymo, jo pareigybes reglamentuojančio aprašymo nuostatas. Jis nepadarė žalos, tuo labiau nepadarė didelės žalos, o tik padėjo žmogui, šiuo atveju piliečiui bei bičiuliui, greičiau surinkti teismui reikiamus dokumentus apie jo šeimoje ir ūkyje susidariusią situaciją.

2.35. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar kartą pažymi, kad policijoje jis išdirbo 23 metus, buvo skatinimas ir sąžiningai vykdė jam pavestas pareigas, stengėsi būti principingas, bet tuo pačiu stengėsi ir teisėtai padėti asmenims, kurie jo prašė pagalbos, nepaisant to, ar jis artimas bičiulis, ar jis paprastas interesantas, tai patvirtino V. V., Š., V. Š.. Šiuo metu, paskelbus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jis yra visiškai sugniuždytas bei pažemintas. Jis apkaltintas nusikaltimais, kurių nėra padaręs, nėra taręsis ir priėmęs kyšio, nepadarė tyčinių veiksmų, kurie žemintų pareigūno vardą, niekam nepadarė didelės žalos, o jo bei jo artimų bičiulių santykiai (S. L., V. Š., Š. atvejais) neteisingai įvertinti kaip piktnaudžiavimas tarnyba, siekiant naudos sau (S. L., V. Š. atvejais). Jis, V. A., ne tik neteko darbo, bet ir visuomenei parodytas kaip praradęs pasitikėjimą, gerą vardą turėjęs pareigūnas. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi ir tai, kad neteisėtai klausantis telefoninių pokalbių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir prieš jo sutuoktinę, jo sūnų bei sūnaus žmoną, vėliau apkaltinant jo žmoną pasirašius už vaikus praktikos sutartį. Žmonai tyrimas nutrauktas dėl mažareikšmiškumo, bet žmona, jo sūnus ir sūnaus žmona, kurie dabar gyvena ir dirba ŠV., dvasiškai sunkiai išgyveno šio kaltinimo pateikimą, nors žmonos pasirašytos sutarties formalumas buvo akivaizdus. Nuteistojo nuomone, tyrimas prieš jo šeimą buvo tik dar vienas, konkrečiai A. B. bei imuniteto tarnybos pareigūnų inicijuotas veiksmas, siekiant kuo labiau sugniuždyti jį bei jo artimuosius. Be to, dėl imuniteto tarnybos paskelbtų įtarimų viešumoje, taip pat ir dėl nuosprendžio jis neteko žmonių pagarbos, neteko ir pensijos, nors, jeigu jis būtų pripažinęs kyšio paėmimą ir būtų sutikęs už tai atsakyti pagal teismo baudžiamąjį įsakymą, jam buvo žadama tuo ir apsiriboti, t. y. jam nebūtų kitų kaltinimų. Nuteistojo nuomone, nurodyta imuniteto tarnybos ir prokurorų pozicija negali ir negalėjo būti pripažinta pagrįsta bei teisėta. Kadangi, nuteistojo nuomone, Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje iš viso neanalizavo gynybos argumentų, aplinkybių, kurioms esant paneigiami jį apkaltinantys įrodymai, todėl suprantama, kad teismas neanalizavo ir dabar paminėtų faktų. Jis, V. A., nuteistas nepagrįstai, neteisėtai jam paskirta bausmė, todėl pirmosios instancijos nuosprendis naikintinas priimant išteisinamąjį nuosprendį.

3. Teismo posėdyje nuteistasis V. A. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras nuteistojo V. A. apeliacinį skundą prašo atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir jų visetą, todėl pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino V. A. kaltu. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos išnagrinėtais įrodymais ir atitinka bylos aplinkybes. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis V. A. nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai. Apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, taip pat dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padarytų BPK pažeidimų taip pat atmetami. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenustatė. Iš dalies galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo kai kurių kaltinamojo V. A. bei jo gynėjo prašymų ir nepatikrino visų įmanomų jų gynybos versijų. Tačiau tai buvo padaryta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tenkinant nuteistojo ir jo gynėjo prašymus buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklaustas pats nuteistasis V. A. ir kai kurie jau anksčiau apklausti liudytojai, V. A. prašymu apklausti nauji liudytojai. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi kreipėsi į kriminalinės žvalgybos subjektą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos (duomenų) apie V. A. galimai padarytas nusikalstamas veikas išslaptinimo, o gautus išslaptintus duomenis išnagrinėjo teismo posėdyje. Išnagrinėti ir kiti gynybos pateikti arba teismo išreikalauti papildomi dokumentai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėti papildomi bylos duomenys, kuriuos teisėjų kolegija pripažįsta įrodymais, ne patvirtino, o paneigė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir tik patvirtino skundžiamame nuosprendyje išdėstytas pirmosios instancijos teismo išvadas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. A. prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Šis apelianto prašymas grindžiamas skunde labai plačiai dėstomais skirtingais argumentais. Pagal BPK 320 str. 3 d., bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

7. Šioje byloje nuteistasis V. A. prašo panaikinti visą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinio skundo argumentai dėstomi plačiai ir gana painiai, dalis tų argumentų kartojami po kelis kartus, dėstant argumentus dėl konkrečių teismo pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų, kai kurie iš tų argumentų yra apie kitas veikas ir kitas bylos aplinkybes. Tačiau visus apeliacinio skundo argumentus galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmiausia, apeliantas dėsto argumentus apie tai, kad, jo nuomone, prieš jį kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami neteisėtai ir be faktinio pagrindo. Mano, kad dar 2013 m. jis ir jo pažįstami asmenys (tarp jų ir liudytojas S. L.) buvo neteisėtai slapta sekami. X AVPK Imuniteto skyriaus viršininko prašyme ir prokuroro teikime teismui dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo galėjo būti nuslėpta informacija apie prieš jį jau atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismo teisėja 2014 m. sausio 29 d. nutartis, kuria buvo sankcionuoti jo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas, sekimas ir asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolė ir fiksavimas, galėjo būti priimta formaliai, teisėjui nepateikus ir nepatikrinus informacijos apie jau atliktus ir atliekamus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Apeliantas nurodo, kad jeigu atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus dar 2013 m. buvo nustatyti kokios nors jo padarytos nusikalstamos veikos požymiai, tokiu atveju dėl tos veikos nedelsiant turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, o ne tęsiami žvalgybos veiksmai, kaupiami nauji duomenys, dėl kurių vėliau jam buvo pareikšti kaltinimai. Dėl tų pačių priežasčių apeliantas neteisėta bei nepagrįsta vertina ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, kuria, tą pačią dieną jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo patenkintas prokuroro prašymas leisti slapta patekti į jo tarnybines patalpas, jas apžiūrėti, įrengti specialias technines priemones, jas panaudoti kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, jas išmontuoti ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus. Dėl nuteisėto (apelianto nuomone) KŽĮ ir BPK numatytų procesinės prievartos priemonių taikymo nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad duomenys, kuriais grindžiami kaltinimai, yra gauti neteisėtu būdu, todėl teismas negalėjo pripažinti juos įrodymais ir jais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Nesutikdamas su nuosprendžiu apeliantas skunde taip pat dėsto argumentus dėl neteisingo įrodymų įvertinimo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų taikymo pripažįstant jį kaltu ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas. Taip pat dėstomi argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo šališkumo, jo teisės į gynybą suvaržymo, dėl to, kad skundžiamas nuosprendis surašytas nesilaikant BPK reikalavimų ir kt.

8. Iš bylos matosi, kad kaltinimai V. A. ir skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis iš tikrųjų grindžiami ne tik liudytojų parodymais, teisme paskirtos ekspertizės akto išvadomis, ekspertų paaiškinimais, iš dalies ir paties V. A. parodymais, kitais teisiamajame posėdyje betarpiškai išnagrinėtais įrodymais, tačiau dar ir duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą. Taip pat duomenimis, kurie, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, gauti taikant BPK XII skyriuje numatytas kitas procesines prievartos priemones. Kadangi argumentai dėl KŽĮ ir atitinkamų BPK normų netinkamo ir neteisėto taikymo sudaro svarbią tų argumentų dalį ir tie argumentai ne kartą kartojami nuteistajam nesutinkant dėl kiekvienos pripažintos įrodyta jo nusikalstamos veikos, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina bylą dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl duomenų, gautų kriminalinės žvalgybos metu, ir taikant BPK numatytas kitas procesines prievartos priemones, pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 str. nuostatas

9. Pagal BPK 20 str. 1-4 d. nuostatas, įrodymais byloje pripažįstami tik teisėtu būdu gauti ir teisiamajame posėdyje patikrinti bylos duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dalis bylos duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais šioje byloje ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, buvo gauti iki ikiteisminio tyrimo pradžios atliktos kriminalinės žvalgybos metu. Taip pat įrodymais pripažinti ir duomenys, gauti taikant jau BPK numatytas procesines prievartos priemones. Dėl duomenų, gautų taikant 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą (toliau – KŽĮ) ir iki tol galiojusį Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (OVĮ), pripažinimo įrodymais išaiškinta galiojančioje teismų praktikoje, daugelyje, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodytose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2015 m. birželio 1 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015 išaiškinta, kad operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

12. Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

13. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį jame įtvirtintų teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini (angl. strictly necessary) siekiant apsaugoti demokratines institucijas (pvz., Drakšas v. Lithuania, no. 36662/04, judgment of 31 July 2012). EŽTT praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimo apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria, no. 62540/00, judgment of 28 June 2007, su tolesnėmis nuorodomis; Aydo?du et autres c. Turquie, no 25745/07, décision du 11 janvier 2011; Lachowski v. Poland, no. 9208/05, decision of 6 May 2014). Sprendžiant dėl slaptų sekimo priemonių taikymo konkrečiais atvejais bei jas įgyvendinant, turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimo ir užtikrinama, kad apribojant asmens teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą, nebūtų peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos (pvz., Dragojević v. Croatia,no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Plenarinė sesija pažymi, kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas. Šiuo atveju kyla klausimas dėl to, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas. Jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

16. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti nuspręsta taikyti slapto sekimo priemones, turi būti nurodytos įstatyme ir tai traktuojama kaip viena iš minimalių garantijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo apribojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas asmens teises (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria; Weber and Saravia v. Germany, no. 54934/00, decision of 29 June 2006). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).

17. Taigi duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus.

18. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, nepripažinus tokiu būdu gautų duomenų įrodymais, sprendžiama, ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tai, kad tokie duomenys pagal BPK gali būti ir nepripažinti įrodymais, nereiškia, kad minėtu būdu gautos informacijos pagrindu negalėtų būti pradėtas naujas savarankiškas ikiteisminis tyrimas ir BPK nustatyta tvarka renkami kiti duomenys, kurie patvirtintų gautą informaciją. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

19. Operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektai, prokurorai, teikdami prašymus (teikimus) dėl slaptos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, o teismai, priimdami sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą, pratęsti jų taikymą, turi tokius savo sprendimus vertinti pagrįstumo, proporcingumo siekiamam tikslui kontekste. Taigi, turi būti įvertinta, ar yra išlaikoma įstatymų reikalavimus atitinkanti proporcija tarp naudojamų priemonių siekiant išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

20. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 154 straipsnio 3 dalį slaptas asmenų pokalbių klausymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius ir tik tais atvejais, kai tiriama sudėtinga ar didelio masto nusikalstama veika, šios priemonės taikymas gali būti vieną kartą pratęstas trims mėnesiams. Tokie BPK įtvirtinti konkretūs minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo terminai yra viena iš garantijų, kad nebūtų piktnaudžiaujama šia priemone ir taip nepagrįstai suvaržoma žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisiniame reguliavime, tiek nustatytame OVĮ, tiek šiuo metu įtvirtintame Kriminalinės žvalgybos įstatyme, slapto asmenų pokalbių klausymosi terminai, priešingai nei BPK, faktiškai nėra (nebuvo) ribojami. Antai pagal OVĮ slaptai klausytis asmens pokalbių buvo galima neribotą laiką, šį terminą pratęsiant kas tris mėnesius. Kriminalinės žvalgybos įstatyme, nors ir įtvirtinta, kad slapto asmenų pokalbių klausymosi bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, tačiau kartu numatyti ir atvejai, kai šis laikotarpis gali būti neribotai pratęstas. Tačiau toks teisinis reguliavimas neatleidžia operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus (teikimus) dėl šios operatyvinės (kriminalinės žvalgybos) priemonės taikymo, o teisėjų, priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą (pratęsti jų taikymą), nuo pareigos įvertinti jos taikymo trukmės pagrįstumą ir proporcingumą.

21. Netoleruotinos tokios teisinės situacijos, kai per protingą laiką nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos toliau nepagrįstai ilgai atliekama (sankcionuojama) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė iš esmės tikintis (nesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos ir taip siekiant pateisinti šios priemonės taikymą.

22. Iš esmės tokie patys išaiškinimai išdėstyti ir kitose kasacinėse nutartyse.

23. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017 nurodyta, kad 2002 m. birželio 20 d. OVĮ su pakeitimais, galiojęs byloje nagrinėjamų įvykių metu, ir jį pakeitęs 2012 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas (toliau – KŽĮ) numatė operatyvinės veiklos subjektams teisę vykdyti operatyvinį tyrimą (kriminalinės žvalgybos tyrimą). Pagal OVĮ 9 straipsnį (KŽĮ 8 straipsnis) operatyvinis tyrimas gali būti pradedamas, kai: 1) nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį; 2) yra informacijos apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą; 3) pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis; 4) dingsta be žinios asmuo; 5) vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; 6) vykdoma valstybės paslapčių apsauga; 7) turima informacijos apie veikas, keliančias grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams. Pradėjus operatyvinį tyrimą, operatyvinės veikos subjektai turi teisę atlikti operatyvinius veiksmus, taip pat ir tuos, kuriems reikalinga teismo sankcija. Šie veiksmai atliekami tais atvejais, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Vykdant operatyvinį tyrimą operatyvinės veiklos subjektai gali naudoti technines priemones bendrąja ir specialia tvarka, gauti informaciją iš telekomunikacijų operatorių ir telekomunikacijų paslaugų teikėjų, slaptai patekti į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones, taip pat jas apžiūrėti, laikinai paimti ir apžiūrėti dokumentus, medžiagas, žaliavas ir produkcijos pavyzdžius bei paimti kitus objektus (OVĮ 10, 11 straipsniai; KŽĮ 10, 11 straipsniai).

24. Pažymėtina, kad duomenys, gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus (iki ikiteisminio tyrimo pradžios), gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų operatyvinių veiksmų atlikimo ir priemonių naudojimo pagrindų bei tvarkos laikymasis. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas operatyvinių veiksmų ir priemonių sankcionavimo ir taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant operatyvinio tyrimo veiksmus ir priemones, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi OVĮ ir KŽĮ numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ir jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus. Pažymėtina, kad operatyviniai veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas, ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką. Vadinasi, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant, turi būti aiškiai nurodoma turima informacija apie galimą nusikalstamą veiką, kurios pagrindu bus tiriama, ar atitinka ši informacija tokį BK straipsnį ar jo dalį, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami. 2012 m. spalio 2 d. KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje griežtai nustatyta, kad jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas gali būti nepradėtas išimtiniais atvejais, kai gali kilti pavojus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumui ir (ar) kriminalinės žvalgybos subjekto teisėtiems interesams. Nors OVĮ nenumatė šios nuostatos, jos taikymas išplaukia iš baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų paskirties.

25. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad slapti sankcionuoti operatyvinio tyrimo ir baudžiamojo proceso veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus iki tol, kol kaltininkas padarys naujus nusikaltimus, pasisavins ar kitaip pagrobs didesnės vertės turtą, disponuos didesniu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir pan.). Valstybės institucijos gali tęsti slaptus operatyvinius ir procesinius veiksmus tik dėl tokių veikų, kurios, pasibaigus jų sankcionavimo laikui, dar nebuvo baigtos, arba, nors ir surinkta pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, tačiau reikia išaiškinti organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų veiklą, grupių organizatorius, grupių ryšius su kitomis grupėmis ar pareigūnais tam, kad būtų atskleistas visas jų organizacinis tinklas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012).

26. Išnagrinėjus apeliacine tvarka baudžiamąją bylą, kurioje nuteistas V. A., nustatyta, kad joje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. balandžio 30 d. Tyrėjos tarnybiniame apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą nurodoma, kad jis pradedamas gavus X AVPK Imuniteto skyriaus vyr. tyrėjo P. K. tarnybinį pranešimą apie duomenis, kad X AVPK Y r. PK viršininkas V. A. užsiima neteisėta veika, susijusia su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir nustatyti nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 1 d., 2 d., požymiai (1 t., 1 b.l.). Vyr. tyrėjo P. K. 2014 m. balandžio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad X AVPK Imuniteto skyriuje gauta duomenų apie V. A. piktnaudžiavimus tarnyba. Tarnybiniame pranešime nurodoma apie tas veikas, dėl kurių V. A. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, ir kitus galimus piktnaudžiavimus (1 t., 10 b.l.).

27. Byloje taip pat nustatyta, kad duomenys, pagal kuriuos dėl V. A. galimo piktnaudžiavimo tarnyba buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo gauti atlikus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Prie bylos pridėti iš dalies išslaptinti dokumentai: X AVPK Imuniteto skyriaus viršininko A. B. 2014 m. sausio 29 d. prašymas prokurorui dėl teikimo panaudoti techninės priemones specialia tvarka, slapto patekimo į tarnybines patalpas ir sekimo (1 t., 15-16 b.l.), prokuroro 2014 m. sausio 29 d. teikimas Klaipėdos apygardos teismui, kuriame teismo prašoma sankcionuoti KŽ veiksmus (1 t., 19-20 b.l.). Taip pat iš dalies išslaptinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis, kuria, vadovaujantis KŽĮ 10, 11, 15 str., nutarta sankcionuoti V. A. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, sekimą ir asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. (1 t., 18 b.l.). Prie bylos pridėtas ir 2014 m. liepos 11 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų, atliktų pagal jau nurodytą teismo nutartį, atlikimo protokolas su priedais: V. A. telefoninių pokalbių kompiuterinėmis laikmenomis ir tų pokalbių suvestinėmis (1 t., 23-24, 25-53 b.l.). Taip pat nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą jau pradėjusi tyrėja 2014 m. balandžio 30 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į prokurorą. Šiame tarnybiniame pranešime išdėstyti kriminalinės žvalgybos veiksmais gauti duomenys apie galimą V. A. piktnaudžiavimą tarnyba ir nurodoma apie tikslingumą taikyti jam BPK numatytas ir tame pranešime konkrečiai išvardintas priverčiamąsias prievartos priemones (1 t., 54-55 b.l.). Byloje yra trys Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartys, kuriomis patenkinti prokuroro prašymai ir laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. liepos 30 d. leista: 1) slapta patekti į V. A. tarnybines patalpas, jas apžiūrėti, įrengti specialias technines priemones, jas panaudoti kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, jas išmontuoti ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus; 2) klausytis V. A. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti šių pokalbių įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti; 3) paskirti V. A. ir su juo susijusių asmenų slaptą sekimą, jo metu daryti vaizdo ir garso įrašą bei fiksuoti (1 t., 56, 57, 58 b.l.). Prie bylos pridėti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo ir apžiūrų protokolai, kuriuose aprašytas pagal teismo nutartis atliktas V. A. telefoninių pokalbių fiksavimas bei specialiųjų vaizdo ir garso įrašymo techninių priemonių panaudojimas V. A. tarnybiniame kabinete. Prie šių protokolų pridėta kompaktinė laikmena ir pokalbių suvestinė, taip pat 2 kompaktiniai diskai su vaizdo įrašais (1 t., 62-66, 68-71, 72-76 b.l.).

28. Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. liepos 22 d. X AVPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuras to paties AVPK Imuniteto skyriui su lydraščiu perdavė kompaktinį diską (CD) su (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje „L“ 2013 m. spalio 30 d. padarytu vaizdo kamerų įrašu (2 t., 126, 127 b.l.). Iš šio vaizdo įrašo apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad 2013 m. spalio 30 d. nurodytoje degalinėje prie kuro pylimo kolonėlės privažiavo raudonos spalvos automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš jos išlipo vyriškis, pylė kurą į šio automobilio baką, po to vėl sėdo į to paties automobilio vairuotojo vietą ir iš degalinės išvažiavo. Taip pat matosi, kaip tas pats vyriškis degalinės salone raudonos spalvos kortele atsiskaito už kurą, kasininkas jam grąžina kortelę ir perduota kuro pirkimo kvitą (2 t., 128-132 b.l.). Paminėtas vaizdo įrašas ir jo apžiūros protokolas ne tik paminėti kaltinamajame akte, tačiau nurodomi ir skundžiamame nuosprendyje. Šiuos bylos duomenimis teismas pripažino įrodymais, patvirtinančiais V. A. piktnaudžiavimą tarnyba laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. pareikalaujant iš S. L., pasinaudojant jo turima VĮ „YYY“ mokėjimo kortele, pilti kurą į nuosavą V. A. automobilį. Būtent šiam 2013 m. spalio 30 d. degalinėje padarytam vaizdo įrašui nuteistojo apeliaciniame skunde skiriama ypač svarbus dėmesys. Apeliantas teigia, kad būtent šis vaizdo įrašas patvirtina, jog prieš V. A. kriminalinės žvalgybos veiksmai neteisėtai buvo atliekami jau 2013 m. ir dar iki vaizdo įrašo degalinėje padarymo dienos. Dėstomi argumentai ir dėl to, kad byloje nenustatyta, kas ir kokioms aplinkybėms nurodytą vaizdo įrašą pateikė ikiteisminiam tyrimui ir kaip jis prieš tai buvo pridėtas prie bylos. Nuteistasis ir jo gynėjas savo abejones ir netgi teiginius dėl anksčiau prieš V. A. galimai atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų grindžia dar ir teismo neįvertintu X AVPK viršininko A. M. 2016 m. vasario 19 d. raštu teismui. Prie bylos tikrai pridėtas X AVPK viršininko A. M. 2016 m. vasario 19 d. raštas Nr. 30-S-15478 (31.2) „Dėl gautų duomenų V. A. byloje“, adresuotas Klaipėdos apygardos teismo teisėjui E. M.. Šiame rašte nurodoma, kad X AVPK Imuniteto skyriuje 2013 m., 2014 m. laikotarpiu buvo atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl V. A. bei kitų asmenų galimai daromų, padarytų bei rengiamų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Tyrimas buvo atliekamas, vadovaujantis KŽĮ 8 str. 1 d. 1 p. Tyrimo metu buvo gauta duomenų apie tai, kad Y mieste, degalinėje „L“ esančiomis vaizdo stebėjimo kameromis buvo užfiksuota informacija, galinti padėti atskleisti nusikalstamą veiką. Vadovaujantis KŽĮ 6 str. 2 d. 10 p., 9 str. 8 d., kad nebūtų nuslėpta galimai padaryta nusikalstama veika bei siekiant neprarasti reikšmingų įrašų (žinant, kad jie laikomi ribotą laiko tarpą) dėl jų paėmimo buvo paruoštas prašymas, kuris pateiktas „L“ vadovybei (5 t., 81 b.l.).

29. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jame į šiuos klausimus motyvuotai neatsakyta, todėl šios aplinkybės išnagrinėtos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

30. Pirmosios instancijos teismas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo šioje byloje liudytoju apklausė tik X AVPK Imuniteto skyriaus viršininką A. B.. Teisiamajame posėdyje A. B. parodė, kad 2013 m. gavo informaciją apie tai, kad V. A. galimai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi reikalaudamas iš S. L. jam neatlygintinai įpilti degalų. Ši informacija buvo gauta iš asmenų, su kuriais tuo metu bendradarbiavo kriminalinės žvalgybos pagrindu, ir ją reikėjo patikrinti. Informacijos tikrinimo metu buvo paimti įrašai iš degalinės „L“. Tikrinant informaciją dar nebuvo žinoma, kad kažkas iš tikrųjų piktnaudžiauja. Todėl patikrinus įrašus ir nustačius, kad į V. A. automobilį tikrai pilami degalai, buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas tam, jog įsitinkinti, ar tikrai taip yra. Jis nepriėmė sprendimo pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmų ir procedūrų, o pradėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą, kai gavo informaciją iš degalinės „L“ ir peržiūrėjo vaizdo įrašą. Apie tai, kada pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, nematoma, nes išslaptinta medžiaga buvo tokioje apimtyje, kokioje ji galėjo būti išslaptinta. Todėl tik dalis medžiagos buvo išslaptinta tam, kad nebūtų pakenkta pačiam tyrimui, kriminalinės žvalgybos subjektams, jų naudojamiems metodams. Šiuo atveju pirminė informacija buvo tikrinama, paimtas įrašas iš degalinės dar nepradėjus kriminalinės žvalgybos tyrimo. Jie gali taikyti kitus kriminalinės žvalgybos metodus, kuriems nereikia teismo sankcijos. Tie įrašai paimti iš degalinės, ne jie fotografavo, filmavo. Byloje turi būti paėmimo protokolas iš asmens, kuris paėmė įrašus iš degalinės. Tikrinant informaciją jie bendradarbiavo su ONTT ir jų paprašė paimti įrašus iš degalinės. Jie tiesiogiai nepaėmė įrašo iš degalinės, o kreipėsi į kitą tarnybą, nes priėmė sprendimą laikytis konspiracijos tam, kad mažame miestelyje degalinės darbuotojai apie tai nepraneštų pačiam V. A. ar policijai. Tačiau vis dėlto degalinės darbuotojai apie tai pranešė policijai. Tyrimas pradėtas tik po to, kai įrašai buvo paimti iš degalinės. Prieš tai informacija buvo tikrinama ir turėjo būti patikrinta. Jie tik gavo duomenų, kad spalio 30 d. buvo įpilti degalai. Vaizdo įrašai padaryti 2013 m. spalio 30 d., o juos gavo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad reikėjo nustatyti, ar įpiltas kiekis atitinka vagystę, ar galimai pats S. L. piktnaudžiauja, o gal jis tik skolina, todėl buvo priimtas sprendimas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, o ne ikiteisminį tyrimą. Tyrimas nebuvo pradėtas 2013 m. spalio mėn., o buvo pradėtas tik tada, kai gavo įrašus iš degalinės ir juos peržiūrėjo bei priėmė sprendimą. Negali tiksliai pasakyti datos, reikia pažiūrėti į archyvinę bylą. Nenustatė, kad S. L. ir V. A. santykiai buvo kaip ilgamečių draugų, to neminėjo ir pats S. L. apklausos metu. S. L. sakė, kad iš jo reikalaujama degalų, V. A. užimta aukštas pareigas, todėl jis negalėjo atsisakyti duoti šių degalų. Jau pradėjus ikiteisminį tyrimą tokius S. L. žodžius patvirtino jo vadovas ir vairuotojas, kuris davė kortelę. Liudytojas parodė, kad baudžiamojoje byloje yra teisėjų nutartys ir iš jų matosi, kas sankcionavo V. A. telefoninių pokalbių pasiklausymą. Visi įrašai, kurie buvo reikalingi ikiteisminiam tyrimui, buvo panaudoti. V. A. ir advokato pokalbių neklausė. Tyrimo eigoje buvo gauta daug informacijos, kuri buvo vertinama. Be to, be šių inkriminuotų V. A. epizodų, buvo ir kitos informacijos. Jeigu tarp suvestinių yra ir pokalbis V. A. ir advokato, tai tikriausiai techninė klaida. Pokalbiai turėjo būti sunaikinti. Advokato atžvilgiu jokios priemonės nebuvo taikomos. Kriminalinės žvalgybos metu, ar buvo atliekamas V. A. kabinete garso ir vaizdo įrašymas, negali atsakyti. Liudytojas negali pasakyti, kada buvo atliekamas sekimas, reikia pasižiūrėti į bylą. Liudytojas parodė, kad visi veiksmai, kurie buvo atliekami iki kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo, buvo atliekami kitais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais, kuriems nėra reikalinga prokuroro ar teismo sankcija. Kai gauna informaciją, kad kažkas galimai padarė nusikalstamą veiką, ir nėra pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, jie gali atlikti tam tikrus veiksmus tai informacijai patikrinti, tai – gali naudoti informacijos rinkimo būdus, kurie numatyti kriminalinės žvalgybos įstatyme, pavyzdžiui, apklausa, apžiūra, informacijos gavimas iš fizinių ir juridinių asmenų. Tai ir buvo padaryta. Jokie sankcionuoti veiksmai V. A. atžvilgiu nebuvo atliekami, kol nebuvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas gavus duomenų, kad padaryta nusikalstama veika, tuo pagrindu ir buvo sankcionuoti visi veiksmai bei sumontuotos techninės priemonės.

31. Apeliacinės instancijos teisme, tenkinant nuteistojo V. A. ir jo gynėjo prašymus, liudytojais taip pat buvo apklausti T apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiasis tyrėjas P. K. ir X apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininkas V. N..

32. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas P. K. parodė, kad 2013-2014 metais dirbo X apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniuoju ar vyriausiuoju tyrėju. Kriminalinės žvalgybos bylą dėl V. A. jis vedė, tačiau tikslios datos, nuo kada, to negali pasakyti. Žino, kad byla pradėta 2013 metais, tačiau tikslios datos pasakyti negali. V. A. atžvilgiu buvo atliekamas slaptas sekimas ir kontroliuojamos jo ryšio priemonės, tačiau tikslių datų pasakyti negali. 2013 ar 2014 metais buvo gauta pirminė kriminalinė informacija apie tai, kad tuometinio Y policijos komisariato vadovo galimai draugas, pažįstamas ar šiaip asmuo, kurio pavardė S. L., paimdavo asmeninį V. A. automobilį ir važiuodavo į degalinę įpilti degalų. Tokiai informacijai patikrinti jie iš karto nepradeda kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos, bet tą informaciją tikrina. Tas tikrinimas buvo atliekamas vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytomis normomis ir ribomis. Visi veiksmai buvo koordinuojami tiesioginio vadovo ir prokuroro. Daugiau prokuroro prerogatyva, ar reikia daugiau rinkti informacijos kriminalinės žvalgybos būdais, ar pradėti ikiteisminį tyrimą. Ši informacija pasitvirtino ir tada buvo pradėta kriminalinės žvalgybos tyrimo byla. Kriminalinės žvalgybos tyrimas V. A. atžvilgiu buvo pradėtas pagal jo nutarimą, kurį pasirašė viršininkas. Ikiteisminį tyrimą pradėjo imuniteto skyrius. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perskaičius apžiūros protokolą (2 t., 128-132 b.l.), liudytojas parodė, kad filmuotą medžiagą pateikė jis ir šis įvykis yra užfiksuotas degalinės stacionarių filmavimo kamerų. Ši pirminė informacija buvo tikrinama, o dėl jokių kitų įvykių V. A. atžvilgiu jokie tyrimai nevyko. Jokie kiti X VPK ONTT pareigūnai V. A. atžvilgiu negalėjo vykdyti kažkokių tyrimų, nes buvo tikrinama tik pirminė informacija dėl kuro. Pasiimti vaizdo įrašus buvo pasitelkti slaptos apžiūros metodai, kurie nustatyti Kriminalinės žvalgybos įstatyme ir buvo paprašyta vieno iš kriminalinės tarnybos Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovų, kad jo vardu būtų išimti vaizdai, nes nuvykus į degalinę „L“ ir prisistačius bei pranešus, kad jie ieško tokių vaizdų, tai galimai ši informacija būtų nutekėjusi Y rajono policijos komisariato viršininkui V. A.. Kai šiuos įrašus paėmė, veikė pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, bet ir pagal Policijos veiklos įstatymą galima iš įstaigų paimti atitinkamą informaciją. Filmuota medžiaga buvo paimta vadovaujantis Policijos veiklos įstatymu. Liudytojas parodė, kad V. A. advokatas nebuvo sekamas ir jo pokalbių nebuvo klausomasi. Tai, kad byloje yra V. A. ir jo advokato telefoniniai pokalbiai, yra galbūt techninė klaida. Apie tai jis nieko nežino. Tuo metu, kai A. L. buvo sulaikytas dėl kyšio davimo, jis buvo reabilitacijoje, todėl negali pasakyti kokie procesai su A. L. vyko. A. L. ir V. L. neturėjo jokių problemų su teisėsaugos organais. Liudytojas parodė ir tai, kad jis pats įrašus perkėlė iš kompiuterinės laikmenos į diską. Visi įrašai tilpo į vieną kompaktą, vadinasi, jie negalėjo būti didelės apimties. Tuo metu, kai V. A. kabinete buvo rasti ir paimti pinigai (200 Lt), jis sirgo, todėl tų aplinkybių pats nematė.

33. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. N. parodė, kad V. A. yra jo buvęs kolega. Jis pats apie 10 metų dirba Y apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininku. Su šia byla jis nėra susijęs, galbūt tik tuo, kad jis yra specialių ekspertų komisijos narys ir lyg dalyvavo išslaptinant kažkokius kriminalinės žvalgybos duomenis. Pats jokių veiksmų šioje byloje nėra atlikęs. Teismo posėdyje perskaičius raštą dėl vaizdo kamerų įrašo pateikimo ir šį raštą pateikus liudytojui, V. N. parodė, kad po šiuo dokumentu yra jo parašas. Gali būti, kad buvo išėmęs kažkokį vaizdo įrašą, bet ne jis pats asmeniškai. Jis pasirašė lydraštį. Jo nuomone, jeigu jie tą įrašą siuntė, tai reiškia, kad kažkas iš jo darbuotojų tą įrašą buvo paėmęs. Konkrečiai šio atvejo neatsimena, nes per dieną panašių dokumentų pasirašo maždaug apie 10. Pareigūnai šį vaizdo įrašą buvo paėmę vadovaudamiesi tiek Policijos veiklos įstatymu, tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymu, tačiau jis nieko konkrečiai negali pasakyti, nežino kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis šį įrašą paėmė. Poėmio dokumentus turėjo įforminti pareigūnai, kurie paėmė vaizdo įrašą, tačiau tuo atveju, jeigu ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas, tai jie turi teisę tokius įrašus paimti vadovaujantis Policijos veiklos įstatymu ir Kriminalinės žvalgybos įstatymu, ir pareikalavę žodžiu, ir, jeigu nesutinka, tada jau būtinai turi būti raštu. Jis pats pusę metų to įrašo pas save nelaikė. Jo nuomone, įrašas buvo pas kažkurį pareigūną ir jis buvo paimtas siekiant užfiksuoti įrodymus, ir tai yra ne pareigūno, o pačios degalinės įrašas. Jo nuomone, įrašas buvo paimtas po tų įvykių, kai buvo fiksuojamas tas galimas nusikaltimas. Jie atliko tik techninį darbą padėti išsaugoti įrodymus. Jis konkrečiai nežino, kokiu pagrindu pas juos atsirado tas vaizdo įrašas ir po to buvo perduotas Imuniteto skyriui.

34. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 9 d. nutartimi kreipėsi į kriminalinės žvalgybos subjektą – X apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos (duomenų) apie V. A. galimai padarytas nusikalstamas veikas išslaptinimo. Nutarta prašyti išslaptinti tokią informaciją (duomenis): 1) jau iš dalies išslaptintus dokumentus, išvardintus X AVPK 2014 m. liepos 7 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo akte Nr. 30-A-15: X AVPK Imuniteto skyriaus 2014 m. sausio 29 d. prašymą Nr. 30-21(IDS)-27-RN; X AVPK Imuniteto skyriaus 2014 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 30-21(IDS)-30 RN; 2) iš dalies išslaptintą X apygardos teismo teisėjo Z. P. priimtą 2014 m. sausio 29 d. nutartį Nr. S1-71RN; 3) duomenis, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš V. A. faktinį pagrindą. Išslaptinti duomenis, dėl kurių buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, apie tą nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį, taip pat duomenis, kurie buvo pateikti Klaipėdos apygardos teismui, priėmusiam 2014 m. sausio 29 d. nutartį Nr. S1-71RN dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų prieš V. A. sankcionavimo; 4) duomenis apie X AVPK viršininko A. M. 2016 m. vasario 19 d. rašte Nr. 30-S-15478(31.2) nurodytą 2013 m., 2014 m. laikotarpiu X AVPK Imuniteto skyriuje atliktą kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl V. A. bei kitų asmenų galimai daromų, padarytų bei rengiamų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Išslaptinti faktinius duomenis, dėl kurių buvo pradėtas šis kriminalinės žvalgybos tyrimas, kokie atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. A. ir gauta informacija apie jo rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas.

35. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauti ir teismo posėdyje išnagrinėti papildomi bylos duomenys: kriminalinės žvalgybos subjekto pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, gauta 2013 m. spalio mėn., ir papildomi išslaptinti dokumentai (6 t., 170-182, 185-188 b.l.).

36. X AVPK viršininko rašte teismui nurodyta, kad dėl V. A. galimai daromų nusikalstamų veikų buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija, ir fiksuota išslaptintame 2013 m. spalio 30 d. tarnybiniame pranešime. Ši informacija buvo tikrinama KŽĮ leidžiamais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais bei priemonėmis, kai pagal jų naudojimo pobūdį ir (ar) trukmę nereikalinga prokuroro ar teismo sankcija (KŽĮ 6 str. 2 d. 1 p.). Taip pat buvo gaunama iš fizinių ir juridinių asmenų kriminalinei žvalgybai reikalinga informacija, kuriai gauti pagal įstatymus reikalinga teismo motyvuota nutartis (KŽĮ 6 str. 2 d. 10 p.). Tikrinant šią informaciją buvo naudojami informacijos rinkimo būdai – žvalgybinė apklausa bei apžiūra. Vaizdo įrašai buvo gauti iš degalinės „L“, jie užfiksuoti pačios degalinės vaizdo stebėjimo kameromis. Įrašai gauti parengiant degalinei raštą, kuris, laikantis konspiracijos principo, pasirašytas X AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūno Z. T.. Rašte nurodoma, kad 2013 m. Kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl V. A. nebuvo atliekamas, o tik buvo tikrinama gauta informacija. Tik patikrinus šią informaciją, 2014 m. sausio 17 d. buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas (KŽT) (6 t., 170-171 b.l.). Šiame rašte nurodytus duomenis patvirtina gauti papildomi išslaptinti dokumentai. 2013 m. spalio 30 d. tarnybiniame pranešime „Dėl informacijos“ nurodoma, kad X AVPK Imuniteto skyriuje iš informacijos šaltinio buvo gauta žvalgybinio pobūdžio informacija apie Y PK viršininko V. A. galimą piktnaudžiavimą tarnyba. Gauta informacija apie tai, kad Y „YY“ darbuotojas L., pasinaudodamas šios įmonės mokėjimo kortele, Y „L“ degalinėje reguliariai pila degalus į Y PK viršininko V. A. nuosavą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. šį automobilį pasiima iš Y PK kiemo ir, pripylęs degalų, vėl palieka PK kieme (6 t., 178 b.l.). Kitame 2014 m. sausio 9 d. tarnybiniame pranešime jau nurodoma, kad tikrinant nurodytą kriminalinės žvalgybos informaciją, nustatyta, kad 2013 m. spalio 30 d. į „L“ degalinę atvyko automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo išlipo galimai S. L., įpylė į šį automobilį degalų ir kasoje atsiskaitė „L“ kortele. Sulyginus vaizdo įrašą ir S. L. foto nuotrauką, daroma išvada, kad būtent S. L. pripylė degalų į Y PK viršininko V. A. nuosavą automobilį. Pranešime nurodoma, jog tikslinga šią informaciją įvertinti ir spręsti klausimą dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo. Nurodoma, kad pridedamas CD-R kompaktas su užrašu „2013-10-30 vaizdo įrašas iš L. degalinės Y, 5 failai „avi“ tipo“ (6 t., 179 b.l.). Iš išslaptintų dokumentų, vyr. tyrėjo P. K. 2014 m. sausio 17 d. pažymos ir X AVPK Imuniteto skyriaus viršininko A. B. 2014 m. sausio 17 d. nutarimo matosi, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo byla pradėta 2014 m. sausio 17 d. (KŽT Nr. 30-21(IDS)-19-RN). Kriminalinės žvalgybos tyrimas pradėtas pagal jau nurodytą 2014 m. sausio 17 d. pažymą (tarnybinį pranešimą) dėl galimai už teisėtą ar neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, neteisėto atlygio ėmimo, piktnaudžiavimo užimamomis pareigomis siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, t. y. dėl galimai daromų nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 str. 1 d., 2 d., 228 str. 1 d., 2 d. Nurodyta, kad į tiriamų asmenų sąrašą bus įrašytas V. A. (6 t., 181-182 b.l.).

37. Pateiktame teismui 2014 m. sausio 29 d. prašyme dėl teikimo panaudoti technines priemones specialia tvarka, slapto patekimo į tarnybines patalpas ir sekimo išslaptinti papildomi duomenys, šiame prašyme nurodyta, kad KŽTB pradėjimo data yra 2014 m. sausio 17 d. (6 t., 174-175 b.l.), pateiktas išslaptintas X AVPK Imuniteto skyriaus A. B. 2014 m. sausio 30 d. nutarimas pradėti slapta kontroliuoti per teismo sankcionuotą laikotarpį nustatyto asmens naudojamo telefono ryšio numerį, tinklo galimus įrenginius, sąskaitas, finansines ir (ar) mokėjimo priemones. Nutarime nurodyta pagal Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. pradėti slapta kontroliuoti ir filmuoti V. A. perduodamos informacijos turinį, nurodyti du V. A. telefonų numeriai (6 t., 176- 177 b.l.). Pateiktas taip pat išslaptintas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2014 m. sausio 29 d. teikimas, kuriame išdėstyti duomenys apie V. A. galimą kyšininkavimą ir piktnaudžiavimą tarnyba, t. y. nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 str. 1 d., 2 d., 228 str. 1 d., 2 d., nurodyta, kad KŽTB pradėta 2014 m. sausio 17 d., ir teismo prašoma sankcionuoti V. A. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, asmenų pokalbių ar veiksmų kontrolę bei fiksavimą ir sekimą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. (6 t., 187-188 b.l.).

38. Teisme buvo gautas ir išnagrinėtas taip pat dar vienas X AVPK Imuniteto skyriaus viršininko pavaduotojo, laikinai užimančio viršininko pareigas, raštas, kuriame dar kartą dėstoma informacija apie kompaktinio disko su 2013 m. spalio 30 d. vaizdo įrašu „L“ degalinėje, Y m. pateikimo į baudžiamąją bylą procesinio pagrindo. Rašte nurodoma, kad kriminalinės žvalgybos informacija dėl V. A. galimai padarytų nusikalstamų veikų buvo tikrinama KŽĮ leidžiamais būdais ir priemonėmis, kuriems nereikalingos prokuroro ar teismo sankcija (KŽĮ 6 str. 2 d. 1 p.). Vaizdo įrašai, esantys nurodytame kompaktiniame diske, padaryti pačios degalinės vaizdo stebėjimo kameromis. Vaizdo įrašai gauti iš degalinės, pateikus jai raštą, kurį parengė X AVPK ONTB ir pasirašė šio biuro skyriaus viršininkas Z. T.. Rašte dar nurodyta, kad rašto, kuriuo kreiptasi į degalinę ir pagal kurį buvo gauti vaizdo įrašai, antrasis egzempliorius neišsaugotas (6 t., 226-227 b.l.).

39. Įvertinusi visus jau aptartus bylos duomenis, teisėjų kolegija daro kelias išvadas. Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad 2013 m. prieš V. A. buvo atliekami kokie nors neteisėti kriminalinės žvalgybos veiksmai, yra nepagrįsti ir paneigti. Apelianto teiginiai, kad jau tuo metu jis galėjo būti neteisėtai sekamas arba buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių ir kt., yra deklaratyvūs ir grindžiami vien tik tuo, kad prie bylos buvo pridėtas 2013 m. spalio 30 d. vaizdo įrašas, iš kurio matosi, kaip „L“ degalinėje asmuo, panašus į S. L., į V. A. nuosavą automobilį „Audi A6“ pila degalus. Ne tik liudytojų – pareigūnų A. B., P. K. ir V. N. parodymais, tačiau ir kriminalinės žvalgybos subjekto – X AVPK pateiktais, taip pat ir papildomais išslaptintais dokumentais nustatyta, kad 2013 m. rudenį ir iki 2014 m. sausio 17 d. kriminalinės žvalgybos tyrimas dėl V. A. galimai padarytų nusikalstamų veikų atliekamas nebuvo. V. A. nebuvo sekmas, nebuvo kontroliuojama jo elektroniniais ryšių tinklais perduodama informacija ir kt. X AVPK Imuniteto skyrius tik tikrino gautą kriminalinės žvalgybos informaciją apie tai, kad V. A. galimai piktnaudžiauja tarnyba, nes informacijos šaltinis pranešė, kad S. L. pila kurą į nuosavą V. A. automobilį ir už kurą degalinėje atsiskaito įmonės, kurioje dirba, mokėjimo kortele. Ši informacija buvo tikrinama tik KŽĮ 6 str. numatytais būdais ir priemonėmis, kuriems nereikalinga prokuroro ar teismo sankcija. Kad tokios informacijos tikrinimui buvo faktinis pagrindas, patvirtina jau aptartas išslaptintas 2013 m. spalio 30 d. vyr. tyrėjo P. K. tarnybinis pranešimas. Pažymėtina, kad būtent dėl šiame pranešime išdėstytos informacijos vėliau V. A. buvo pranešta apie įtarimą, pareikštas kaltinimas ir jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Kitas, irgi jau aptartas tyrėjo 2014 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas rodo, kad tikrinant pirminę informaciją buvo surinkti papildomi duomenys ir tik jų pagrindu ir tik 2014 m. sausio 17 d. X AVPK Imuniteto skyriaus viršininko nutarimu buvo pradėta kriminalinės žvalgybos tyrimo byla. Jai buvo suteiktas konkretus bylos numeris ir dėl to abejoti jokio pagrindo nėra. Tik pradėjus KŽT kriminalinės žvalgybos subjektas pateikė prašymą prokurorui, šis teikimu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, o šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2014 m. sausio 29 d. sankcionavo V. A. KŽĮ 10,11 ir 15 straipsniuose numatytų kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimą 3 mėnesių laikotarpiui, t. y. nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas dėl galimai rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų, kurios numatytos KŽĮ 8 str. 1 d. 1 p. Nutarime pradėti KŽT, prašyme, teikime ir 2014 m. sausio 29 d. teismo nutartyje dėstomi duomenys apie V. A. galimai rengiamas, daromas ar padarytas tas pačias nusikalstamas veikas, numatytas tuose pačiuose BK straipsniuose. Apie galiojančią teismų praktiką dėl duomenų, gautų kriminalinės žvalgybos metu, pripažinimo įrodymais šioje teismo nutartyje jau buvo išdėstyta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje kriminalinės žvalgybos duomenys buvo gauti nepažeidžiant KŽĮ ir jokių kitų įstatymų reikalavimų. Nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos subjekto atliktam pirminės informacijos patikrinimui, kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimui ir vėliau sekusiems teismo sankcionuotiems kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmams buvo teisinis ir faktinis pagrindas ir tie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos. Šie veiksmai ir jų trukmė buvo proporcingi tyrimo apimčiai ir galimai rengiamų, daromų ar padarytų nusikalstamų veikų išaiškinimo galimybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai būtų tęsiami tol, kol V. A. padarys naujas nusikalstamas veikas. Teismas sankcionavo tų veiksmų atlikimą įstatyme numatytam 3 mėn. terminui, jis nebuvo tęsiamas, o paaiškėjus V. A. galimai padarytų nusikalstamų veikų požymiams, nedelsiant, t. y. 2014 m. balandžio 30 d., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors KŽT buvo pradėtas turint duomenų tik apie vieną V. A. padarytą nusikalstamą veiką (piktnaudžiavimą tarnyba S. L. pilant degalus į V. A. nuosavą automobilį), teismo sankcionuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų metu buvo gauti duomenys ir apie kitas V. A. rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas. Pagal galiojančią teismų praktiką, kai atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami duomenys, leidžiantys įtarti ir apie kitas asmens (asmenų) daromas, ypač vienarūšes, nusikalstamas veikas, tokiu būdu gauti duomenys irgi gali būti panaudojami ir pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Apie tai išaiškinta jau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta ir apie tai, kad 2014 m. balandžio 30 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, tą pačią dieną teismas patenkino prokuroro prašymus ir priėmė teismo nutartis, kuriomis patenkino prokuroro prašymus ir paskyrė arba sankcionavo V. A. jau BPK 154, 158, 160 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones. Jos V. A. irgi taikytos nepažeidžiant BPK reikalavimų. Taikyti šias procesines prievartos priemones buvo teisinis ir faktinis pagrindas, nes atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus jau buvo surinkti duomenys apie V. A. galimai padarytas ar daromas kitas nusikalstamas veikas, kurių išaiškinimui buvo būtinas konkrečių BPK numatytų procesinių prievartos priemonių taikymas. Jau buvo paminėta, kad tokie duomenys išsamiai išdėstyti tyrėjos R. G. 2014 m. balandžio 30 d. tarnybiniame pranešime (1 t., 54-55 b.l.).

40. Dėl viso to teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos duomenys, gauti kriminalinės žvalgybos metu, o pradėjus ikiteisminį tyrimą – ir gauti taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones, yra gauti teisėtu būdu ir laikantis KŽĮ ir BPK reikalavimų. Teismas galėjo pripažinti ir pagrįstai pripažino šiuos duomenis įrodymais ir pagrįstai pagrindė jais apkaltinamąjį nuosprendį.

41. Tačiau teisėjų kolegija daro kitokią išvadą dėl prie bylos pridėto 2013 m. spalio 30 d. į kompaktinį diską įrašyto vaizdo įrašo, daryto „L“ degalinėje, ir dėl 2014 m. liepos 22 d. surašyto šio vaizdo įrašo apžiūros protokolo. Šioje teismo nutartyje jau buvo išdėstyti dėl vaizdo įrašo padarymo degalinėje ir jo pridėjimo prie bylos duoti pareigūnų A. B., P. K. ir V. N. parodymai. Šie pareigūnai teisme negalėjo tiksliai prisiminti visų 2013 m. rudens įvykių aplinkybių, tiksliai nurodyti kada ir kokie kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atlikti dėl V. A. galimai padarytų ar daromų nusikalstamų veikų. Jie tik vienodai parodė apie tai, kad iš pradžių, tikrinant tik pirminę informaciją dėl galimo V. A. piktnaudžiavimo tarnyba, jokie kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių atlikimui reikalinga prokuroro ar teismo sankcija, nebuvo atliekami. Tuo tarpu tie duomenys, kuriems reikalinga teismo sankcija, atlikti tik pradėjus KŽT ir teismui priėmus nutartį sankcionuoti tų veiksmų atlikimą. Šiais parodymais abejoti nėra pagrindo, nes juos patvirtina jau aptarti kiti bylos duomenys. Tačiau nurodytų pareigūnų parodymai apie 2013 m. spalio 30 d. įvykių „L“ degalinėje vaizdo įrašų gavimą ir jų pridėjimą prie bylos yra ne tik neišsamūs ir netikslūs, tačiau jų nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys. Iš pareigūnų parodymų galima spręsti, kad pačios degalinės vaizdo kameromis padaryti vaizdo įrašai tiesiog buvo išreikalauti iš degalinės pateikus atitinkamą raštą. Be to, siekiant konspiracijos, tą raštą tariamai degalinei išsiuntė ar pateikė ne X AVPK Imuniteto skyriaus, o ONTB pareigūnas. Apie tą patį nurodoma ir jau paminėtame šioje byloje X AVPK Imuniteto skyriaus viršininko pavaduotojo rašte (6 t., 226-227 b.l.). Tačiau ir šiame rašte nurodyta, kad rašto, kurio pagrindu išreikalauti vaizdo įrašai, kopija ar antras egzempliorius neišsaugoti.

42. Pagal galiojančią teismų praktiką, spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtu būdu, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatymo nustatytiems reikalavimams. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl duomenų gavimo teisėtumo svarbu tai, kas tuos duomenis pateikia. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu, t. y. taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“. Tačiau tais atvejais, kai duomenis surenka valstybinės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas, taip pat ir kriminalinės žvalgybos subjektas), teismas privalo patikrinti, ar tie duomenys gauti įstatyme nurodytu būdu, t. y. taikomas principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“, taip pat tikrinama ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami.

43. Šioje byloje nustatyta, kad prie bylos pridėto CD kompaktinio disko su 2013 m. spalio 30 d. įvykių „L“ degalinėje vaizdo įrašais gavimo būdas ir aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir dėl to kyla kai kurių abejonių. Be to, byloje nėra jokių dokumentų, kurie leistų spręsti apie tų vaizdo įrašų gavimo teisėtumą. Byloje nėra surašyto ne tik jokio kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, bet net ir jokio rašto, kurio pagrindu būtų prašoma, kad degalinė pateiktų pareigūnams vaizdo įrašus. Nėra ir jokių dokumentų, patvirtinančių, kad degalinės administracija ar kiti darbuotojai pareigūnams tuos vaizdo įrašus pateikė. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338-511/2017 dar kartą išaiškinta, kad valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai numatyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais. Pagal Lietuvos Respublikos galiojančius norminius aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra duomenų ir apie tai, vadovaujantis kokiu įstatymu buvo gauti 2013 m. spalio 30 d. įvykių „L“ degalinėje vaizdo įrašai, ir apie tai, ar tie vaizdo įrašai buvo gauti tikrai nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie vaizdo įrašai buvo gauti ne įstatymų nustatyta tvarka ir juos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais. Teisėjų kolegija nepripažįsta įrodymais ne tik nurodytų 2013 m. spalio 30 d. vaizdo įrašų, bet ir vėliau jau ikiteisminio tyrimo metu surašyto tų vaizdo įrašų apžiūros protokolo. Kita vertus, teisėjų kolegija dar kartą pažymi jau aptartą teismų praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys nepripažįstami įrodymais, turi būti sprendžiama, ar konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, pakanka kitų įrodymų.

44. Nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde argumentais dėl kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų neteisėtumo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo grindžiamos nesutikimas ir su apkaltinamuoju nuosprendžiu, apelianto pripažinimu kaltu padarius visas nusikalstamas veikas. Tačiau dėl kriminalinės žvalgybos metu ir taikant BPK priverčiamąsias prievartos priemones gautų bylos duomenų (išskyrus 2013 m. spalio 30 d. vaizdo įrašus ir jų apžiūros protokolą) pagrįsto pripažinimo įrodymais teisėjų kolegija jau pasisakė. Nuteistojo skundo argumentus dėl to, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu ir nuteisė, teisėjų kolegija atmeta. Iš dalies galima sutikti su apelianto argumentais apie tai, kad teismas nepakankamai išsamiai išdėstė įrodymų vertinimo ar nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus. Tačiau pačios pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. A. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme, jo kaltės ir tų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, kolegijos nuomone, yra teisingos ir pagrįstos išnagrinėtais įrodymais.

Dėl piktnaudžiavimo tarnyba laikotarpiu nuo 2013-10-30 iki 2014-04-28

45. Nuteistasis V. A. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad iš S. L. įpilti degalų nereikalavo. Prieš 6 metus jis S. L. buvo paskolinęs automobilį kelionei į U., o automobilio bakas buvo beveik pilnas. Po šios kelionės S. L. jam paliko automobilį, kurio bakas buvo tuščias, todėl jam, V. A., liko skolingas 60-70 litrų benzino. Vėliau apie tai prisiminęs jis paskambino S. L. ir paklausė, ar jis gali dabar įpilti degalų bei nurodė vietą, kurioje stovi jo automobilis. Po to paskambino S. L., kurio paklausė, kiek įpylė, šis atsakė, kad 30 litrų. Dar vėliau prisiminė, kad S. L. visos skolos nėra atidavęs, todėl susitikimų metu vis primindavo apie negrąžintą benziną.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. A. parodė, kad patvirtina savo parodymus, duotus ankstesnių parodymų metu.

Nors nuteistasis V. A. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina kiti įrodymai.

Liudytojas S. L. teisme parodė, kad dirba VĮ „YYY“ Y kelių tarnybos inžinieriumi. Prieš 7-8 metus iš V. A. skolinosi automobilį, tačiau neatsimena degalų kiekio prieš paimant ir grąžinant automobilį. Jis į V. A. automobilį pylė degalus, nes to įkyriai prašydavo V. A., todėl bijojo persekiojimo, kad specialiai bus stabdomas policijos pareigūnų ir pan. Po to, kai įpylė degalų, nebuvo jokios kalbos apie atsiskaitymą ar padėką. Į V. A. automobilį degalus pylė du kartus, pirmą kartą 2013 m. prieš lapkričio 1 d., kitą kartą – 2014 m. pavasarį. Pirmą kartą jo V. A. paprašė į šio asmeninį automobilį „Audi 100“ įpilti 30 litrų degalų. V. A. automobilis buvo paliktas policijos komisariato kieme, rakteliai buvo automobilyje. Nuvažiavęs į degalinę jis, naudodamasis įmonės kortele, į V. A. automobilį įpylė degalų, po to grąžino automobilį į policijos kiemą. Kitą kartą iš V. A. priklausančio automobilio paėmęs talpyklą ir savo automobiliu nuvažiavęs į degalinę, naudodamasis įmonės tarnybinio automobilio kortele, pasiskolinta iš vairuotojo E. P., įpylė 28 litrus benzino, nors V. A. prašė 30 litrų.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. L. parodė, kad maždaug prieš 8-9 metus jis pasinaudojo V. A. automobiliu, todėl liko skolingas ir turėjo į jo automobilį įpilti degalų. Jis, V. A. prašymu, du kartus į V. A. automobilį pylė degalus, pirmą kartą 2013 m. prieš lapkričio 1 d., kitą kartą vėliau. Apie tai, kad jis turi atsilyginti už pravažinėtus degalus, kalbos nebuvo, tačiau jis pats turėjo omenyje kažkokį atsilyginimą. Liudytojas parodė, kad iš imuniteto tarnybos pareigūnų buvo didelis spaudimas, detaliai savo parodymų neskaitė, nes jam buvo pakilęs kraujo spaudimas ir norėjo būti kuo greičiau paleidžiamas, todėl tik pasirašė. Tačiau parodė ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis davė teisingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti S. L. parodymai. Apklaustas įtariamuoju S. L. parodė, kad 2013 m. žiemą jam paskambino V. A. ir pasakė, kad jo asmeniniame automobilyje „Audi 100“ užšalo dujos ir paprašė užpilti benzino. V. A. pasakė, kad automobilio rakteliai yra spynelėje ir jis gali paimti automobilį degalų užpylimui. Valandos laikotarpyje jis nuvyko į komisariato kiemą, persėdo į V. A. automobilį ir nuvažiavo į degalinę „L“ bei į šį automobilį įpylė 30 litrų benzino. Už benziną sumokėjo darbovietės kuro kortele. Užpylęs degalus grąžino automobilį į komisariato kiemą. Kitą kartą, 2014 m. pavasarį, V. A. paskambino ir vėl paprašė įpilti degalų, pasakė, kad automobilyje bus palikta plastikinė talpa, į kurią reikia įpilti degalus. Jis nuvyko į komisariato kiemą, iš V. A. automobilio paėmė talpą ir nuvažiavo į tą pačią degalinę. Degalinėje jis į talpą pripylė 28 litrus degalų, t. y. pilną talpą. Už šį benziną sumokėjo kuro kortele, skirta apmokėti Y kelių tarnybos mažosios mechanizacijos kuro išlaidas. Pripildytą talpą nuvežė į tą pačią vietą, iš kurios paėmė. Abiems buvo aišku, kad jis degalus pylė iš jo darbovietės lėšų. To daryti jis nenorėjo, bet nenorėjo ir užsitraukti V. A. nemalonės (2 t., 153-155 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. L. parodė, kad šios apklausos metu jam tyrėja uždavinėjo klausimus, jis linksėjo galva, o ji rašė. Kai kas yra tiesa, kai kas – ne. Tiesa, kad V. A. jam skambino. Ši tyrėja buvo korektiška, tačiau apklausos metu vis įeidavo koks nors vyriškis, kuris užduodavo klausimus, kurie jį „išmušdavo iš vėžių“. Kažkiek buvo baimės, kad V. A. yra policijos viršininkas. Papildomai apklaustas įtariamuoju S. L. parodė, kad, kai jo V. A. paprašydavo įpilti degalų, tai jis kreipdavosi į įmonės vairuotoją E. P., pas kurį būdavo visos įmonės kuro kortelės. Jis pats jokių įmonės kuro kortelių neturėjo ir nesinaudojo. Jis E. P. pasakydavo, kad reikės sutaupyto įmonės kuro, kurį jis, S. L., turės įpilti į policijos komisaro nuosavą automobilį. V. A. jam vis paskambindavo ir klausdavo „draugeli, kada įpilsi kuro?“, o jis jam atsakydavo, kad tada, kai bus sutaupyto kuro. Nors jis niekada to daryti nenorėjo, tačiau V. A. įkyriai prašydavo į jo automobilį įpilti degalų, todėl negalėjo atsisakyti, nes bijojo kokio nors persekiojimo (2 t., 158-160 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. L. parodė, kad ką surašė, tą jis ir pasirašė. Nebuvo taip, kad V. A. nuolat skambindavo. Liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo metu S. L. parodė, kad du kartus į asmeninį V. A. automobilį įpylė degalų, už kurį sumokėjo darbovietės kuro kortelėmis. Paskambinęs V. A. pasakė, kad jo automobilio „Audi 100“ dujos užšalo ir paprašė užpilti benzino. V. A. pasakė, kad automobilio rakteliai yra spynelėje ir gali automobilį paimti. Jis nuvažiavo į policijos komisariato kiemą, persėdo į V. A. automobilį ir nuvažiavo į degalinę „L“. Degalinėje į V. A. automobilį įpylė 30 litrų benzino bei po to automobilį grąžino į komisariato kiemą. Po to 2014 m. balandžio mėn. pabaigoje vėl paskambino V. A. ir tiesiog paprašė užpilti kuro bei pasakė, kad automobilyje bus talpa, į kurią ir reikės įpilti degalus. Jis nuvyko į policijos komisariato kiemą, iš automobilio pasiėmė talpą ir nuvažiavo į tą pačią degalinę. Degalinėje į talpą įpylė 28 litrus degalų. Pripildytą degalų talpą nuvežė ten, iš kur ją ir pasiėmė. Kai V. A. paprašydavo įpilti degalų, tai jis kreipdavosi į darbovietės vairuotoją E. P., pas kurį būdavo visos įmonės priklausiančios kuro kortelės. Jis E. P. pasakydavo, kad reikia sutaupytų degalų, nes turės įpilti į komisaro nuosavą automobilį. Nors niekada to daryti nenorėjo, bet V. A. įkyriai skambindavo ir prašydavo įpilti degalų. Tai darė, nes bijojo persekiojimo (2 t., 184-186 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. L. parodė, kad kas parašytas, tas pasirašyta, apie tai nieko negali pasakyti. Nebuvo pasakyta, kad jis būtent taip turi sakyti, tai prieš jį nutrauks bylą.

Liudytojas E. P. teisme parodė, kad vieną ar du kartus jis davė įmonės kuro korteles S. L., kuris grąžindamas korteles pasakė, kad degalus atidavė komisariato viršininkui V. A..

Liudytojas P. K. teisme parodė, kad dirba VĮ „YYY“ vadovu. Pas jį atvykęs S. L. pasakė, kad du kartus pylė degalus V. A., kuris kelis kartus to prašė S. L..

Iš apžiūros protokolo matosi, kad apžiūrėtos kortelės, kuriomis buvo atsiskaityta už degalus (2 t., 164-167 b.l.).

Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matosi, kad 2014 m. balandžio 25 d. 15 val. 21 min. ir 2014 m. balandžio 28 d. 10 val. 26 min. V. A. skambina S. ir kalbasi apie kuro „padarymą“, V. A. pasako, kur pastatytas jo automobilis (1 t., 25-53 b.l.).

Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matosi, kad 2014 m. balandžio 28 d. degalinėje iš automobilio „Škoda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išlipa vyriškis, iš automobilio ištraukia kuro talpą, pila į ją degalus, trumpam nueina, grįžta, kuro talpą įsideda į bagažinę ir tuo automobiliu išvažiuoja (2 t., 138-141 b.l.).

46. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, kaip ir kaltinamajame akte, neteisingai nurodė, kad 2014 m. balandžio 28 d. vaizdo įraše matosi kuro pylimas į V. A. automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš tikrųjų 2014 m. balandžio 28 d. S. L. į degalinę atvažiavo automobiliu „Škoda“, kuriuo atsivežė iš V. A. paimtą kuro talpą. Degalinėje pripylė į tą talpą degalų ir juos nuvežė atgal V. A.. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ir kitu, 2013 m. spalio 30 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolu, iš kurio matosi, kad tą dieną į „L“ degalinę atvažiuoja automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo išlipęs vyriškis pila kurą į šio automobilio baką, degalinės salone kortele sumoka už kurą ir tuo pačiu automobiliu išvažiuoja iš degalinės.

47. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau padarė išvadą, kad 2013 m. spalio 30 d., įvykių degalinėje „L“ vaizdo įrašai ir tų įrašų apžiūros protokolas įrodymais nepripažįstami. Tačiau V. A. kaltę dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kolegijos nuomone, patvirtina kiti jau išdėstyti įrodymai.

48. V. A. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., ne mažiau kaip du kartus tiesiogiai pareikalavo iš S. L., kad šis, panaudodamas VĮ „YYY“ mokėjimo kortele, įpiltų kuro į V. A. nuosavą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vykdydamas šį V. A. nurodymą, S. L. 2014 m. spalio 30 d. degalinėje „L“ įpylė 30 litrų kuro į V. A. automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o 2014 m. balandžio 28 d. įpylė 27,19 litrų kuro į V. A. priklausiančią kuro talpyklą.

49. Apklausų metu V. A. ir liudytojas S. L. šias aplinkybes pripažįsta. Nors jie apklausų metu kažkiek painioja kuro įpylimo į automobilį ir kuro talpyklą datas, tačiau neneigia, kad tai galėjo būti būtent 2013 m. spalio 30 d. ir 2014 m. balandžio 28 d. Šias aplinkybes, taip pat ir tą aplinkybę, kad S. L. už V. A. nupirktą kurą abu kartus sumokėjo VĮ „YYY“, kurioje dirbo, mokėjimo kortele, neabejotinai patvirtina kiti įrodymai. Apie tai nuosekliai parodė liudytojas S. L. ir tai pripažįsta pats nuteistasis V. A..

50. Su šiuo kaltinimu V. A. nesutinka aiškindamas tik apie tai, kad tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, pilti degalus iš S. L. nereikalavo ir apie tai, kad šis už kurą moka valstybinei įmonei priklausiančia mokėjimo kortele, nežinojo. V. A. teisme parodė, ir apie tai dėsto apeliaciniame skunde, kad S. L. yra senas jo pažįstamas, prieš keletą metų yra naudojęsis jo automobiliu „Audi A6“, paėmęs šį automobilį iš jo su pilnu kuro baku, grąžino su tuščiu. V. A. aiškina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis S. L. kurą į jo automobilio baką, o kitą kartą – į kuro talpyklą įpylė jo paragintas grąžinti jau nurodytą seną skolą.

51. Teisėjų kolegija tokią nuteistojo V. A. versiją ir jo apeliacinio skundo argumentus atmeta.

52. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal galiojančią teismų praktiką, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 str., parodymai nors ir vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, vis dėlto jų parodymai turi būti vertinami griežčiau ir jiems turi būti skiriamas didesnis dėmesys negu kitų liudytojų parodymams. Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu S. L. galėjo jį apkalbėti pats bijodamas baudžiamosios atsakomybės už kuro apmokėjimą ne savo, o įmonės, kurioje dirbo, lėšomis. Tačiau teisme S. L. vis dėlto patvirtino jo, t. y. V. A., parodymus. Teismas turėjo motyvuoti, kodėl rėmėsi prieštaringais S. L. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atmetė jo parodymus, duotus teisme.

53. Išnagrinėjusi šiuos V. A. apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su šiame skunde dėstoma teismų praktika dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 str., parodymų vertinimo. Tačiau kolegija pažymi, kad S. L. šioje byloje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 str. nebuvo. Iš bylos matosi, kad S. L. buvo pranešta apie įtarimus pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 183 str. 1 d. Jis buvo įtarimas tuo, kad pats piktnaudžiavo tarnyba 2013 m. spalio 30 d. ir 2014 m. balandžio 28 d., siekdamas ateityje gauti asmeninės naudos, pylė kurą į Y r. PK viršininko V. A. automobilį kurą, pasinaudodamas jo žinioje buvusia VĮ „YYY“ mokėjimo kortele. Taip pat buvo įtariamas tuo, kad pildamas kurą į V. A. automobilį, pasisavino svetimą, VĮ „YYY“ priklausantį turtą, ne mažiau negu 126,43 Lt. Nors ikiteisminio tyrimo metu S. L. du kartus buvo apklaustas įtariamuoju, 2014 m. lapkričio 24 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas. Šiame nutarime nurodoma, kad savo veika S. L. nepadarė didelės žalos, o jo pasisavinto svetimo turto vertė neviršijo 1 MGL dydžio sumos. Todėl ikiteisminis tyrimas S. L. pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 183 str. 1 d. buvo nutrauktas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (2 t., 179-181 b.l.). Teisėjų kolegija sutinka, kad S. L., vėliau apklausiamo liudytoju, parodymus vertinti būtina labai įdėmiai, nes jis davė parodymus apie nusikalstamas veikas, susijusias su tomis veikomis, kurių padarymu pats buvo įtariamas. Vis dėlto S. L. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 str., o ikiteisminis tyrimas jam nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, o tai reiškia, kad grėsmės dėl baudžiamosios atsakomybės už tas pačias veikas jam nėra ir nebuvo. Ir tai niekaip nesusiję su tuo, kokius parodymus jis būtų davęs apklausiamas liudytoju V. A. byloje. Šioje dalyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. L. parodymus būtina ypač įdėmiai vertinti ir dėl visai kitos priežasties, t. y. dėl S. L. galimo suinteresuotumo padėti išvengti atsakomybės ne sau pačiam, o būtent V. A.. S. L. patvirtino V. A. parodymus, kad jie buvo seni pažįstami, todėl į tai irgi turi būti atsižvelgiama.

54. Vertindama šioje byloje išnagrinėtus įrodymus, teisėjų kolegija ir nuteistojo V. A., ir liudytojo S. L. parodymus vertina atsižvelgiant į tai, kiek tie jų parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, kiek yra įtikinantys ir kurio iš jų parodymus patvirtina kiti abejonių nekeliantys įrodymai.

55. Nors V. A. apeliaciniame skunde nurodo apie S. L. parodymų prieštaringumą, iš tikrųjų dar didesnių abejonių kelia paties V. A. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu V. A. apskritai atsisakė duoti parodymus aiškindamas, kad parodymus duos tik teisme. O teisme jis išdėstė jau nurodytą savo versiją apie tai, kad S. L., pildamas jam kurą, tiesiog grąžino jam skolą. Tačiau šie V. A. aiškinimai, kad S. L. kažkada, net prieš keletą metų, pasiskolinęs nuteistojo automobilį, grąžino jį su tuščiu kuro baku, dėl to liko tą kurą skolingas ir po keleto metų per kelis kartus tą kurą grąžino būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, – kolegijos nuomone, jau patys savaime yra visiškai neįtikinantys. Jie tiek nerealūs, kad netgi vargu ar reikalauja detalesnio paneigimo. Tuo tarpu aptariant S. L. parodymus, kurie šioje nutartyje jau buvo išdėstyti, svarbu įvertinti kelias ypač svarbias aplinkybes. Iš jau išdėstytų S. L. parodymų matosi, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, nors buvo apklaustas įtariamuoju ir liudytoju keletą kartų, S. L. nei karto ne tik neparodė, bet net neužsiminė apie jokią skolą V. A., taip pat ir apie jokią skolą už sunaudotą V. A. automobilio kurą. S. L. visų tų apklausų metu parodė, kad V. A. gerai pažinojo, su juo netgi draugavo. Tačiau jo raginamas, pylė kurą V. A. automobiliui tik dėl jo užimamų pareigų, nes V. A. buvo Y r. PK viršininkas. Tai jis darė bijodamas užsitraukti V. A., aukšto policijos pareigūno, nemalonę ar net kerštą. Žinojo, kad V. A. gali duoti nurodymą pavaldiniams stabdyti jį kelyje ir pan. S. L. parodė ir apie tai, kad V. A. tikrai žinojo, kad kuras į jo automobilį pilamas už įmonės, kurioje jis dirba, lėšas. Kolegijos nuomone, tokie S. L. parodymai visiškai įtikinantys. Nors apeliaciniame skunde prašoma remtis S. L. parodymais ne ikiteisminio tyrimo metu, o teisme, šie S. L. parodymai irgi paties V. A. parodymus labiau paneigia, o ne patvirtina. Pirmosios instancijos teisme S. L. parodė, kad du kartus pylė V. A. kuro „iš draugiškumo“. Tačiau tos pačios apklausos metu vėl patvirtino, kad V. A. taip įkyriai prašydavo, kad jis negalėjo atsisakyti, be to, dar ir bijojo galimo keršto, nemalonumų ir kt. Teisme S. L. tikrai patvirtino, kad prieš 7-8 metus skolinosi V. A. automobilį, tačiau visai neprisimena, su kiek kuro tą automobilį grąžino. Apie jokią skolą už kurą ir jos grąžinimą V. A. S. L. nieko neparodė. Dar kartą apklaustas liudytoju apeliacinės instancijos teisme S. L. jau patvirtino, kad skolinosi V. A. automobilį maždaug 2009 m. Dėl to jautėsi skolingas ir manė, kad turi įpilti V. A. kažkiek kuro. Kai V. A. jo paprašė, tai jis ir įpylė jam kuro du kartus. Šios apklausos metu parodė ir apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jautė pareigūnų psichologinį spaudimą ir parodymų, kuriuos užrašydavo tyrėja, neskaitydavo, tik pasirašydavo protokolus. Vis dėlto perskaičius parodymus, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu, jų pakeitimo priežasties S. L. įtikinamai paaiškinti negalėjo. Atsakydamas į dėl to jam užduodamus klausimus jis faktiškai netgi pripažino, kad ankstesni jo parodymai buvo teisingi. S. L. atsakė, kad nebuvo taip, kad V. A. jam skambindavo nuolat, bet tokius skambučius patvirtino. Parodė, kad pareigūnai nevertė jo duoti parodymus už pažadą nutraukti jam bylą. Pagaliau į teismo klausimą atsakė, kad kas tuose protokoluose „ kas parašyta, tas pasirašyta, aš nieko apie tai negaliu pasakyti“. Be to, liudytojo apklausos metu buvo jaučiamas ir S. L. nenoras meluoti, ir nenoras pakenkti savo parodymais V. A..

56. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme pakeistą S. L. parodymų dalį atmeta, nes ji irgi tokia pati neįtikinanti kaip ir nuteistojo V. A. parodymai. Kolegija remiasi liudytojo S. L. parodymais, kuriuos jis davė pirmosios instancijos teisme ir kurie V. A. parodymus apie kuro pylimą už skolą paneigia. Kolegija remiasi šiais S. L. parodymais ne tik todėl, kad jie daug labiau atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bet ir, svarbiausia, dėl to, kad šiuos parodymus patvirtina kiti įrodymai, kurių objektyvumu abejoti jokio pagrindo nėra.

57. Teisme apklaustas VĮ „YYY“ vadovas P. K. parodė, kad jam S. L. pasakojo, kad pylė V. A. kurą, nes šis to jo prašė, smulkesnių įvykio detalių liudytojas nežino, tačiau kitokių priežasčių, dėl kurių S. L. pylė kurą nuteistajam už įmonės lėšas, pats S. L. jam nenurodė. Liudytojas E. P. teisme parodė, kad pats dirbo Y kelių tarnyboje vairuotoju – darbininku, sutaupydavo tarnybinio kuro. Neturėdamas kur jį dėti, yra savo kuro kortelę atidavęs ir S. L.. S. L. jam sakė, kad tą kurą atiduos policijai, jis pats (E. P.) irgi sakydavo „atiduokit policijai“. Šie liudytojo E. P. parodymai, nors apie konkretesnes bylos aplinkybes jis išsamių parodymų nedavė, patvirtina, kad dovanoti ar kitaip perleisti valstybinės įmonės kurą būtent policijos pareigūnams buvo suinteresuotas ne tik S. L., bet ir kiti darbuotojai, kurių darbas buvo susijęs su transporto priemonėmis.

58. V. A. versiją ir jo parodymus paneigia ir kriminalinės žvalgybos metu teisėtai gauti bylos duomenys. Iš nuosprendyje nurodomų telefoninių pokalbių matosi, kad skambindamas S. L., kalbėdamas su juo apie kuro „padarymą“ ir nurodydamas iš kur reikia pasiimti jo automobilį, V. A. iš tikrųjų ne prašo, o labiau – reikalauja, kad S. L. piltų jam tą kurą. Pokalbių metu apie jokias skolas ir jų grąžinimus net neužsimenama.

59. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl jau išdėstytų aplinkybių teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino V. A. kaltu. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

60. Pagal BK 228 str. 1 d. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 str. 2 d. atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių.

61. Nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Taigi tokio pobūdžio bylose pirmiausia turi būti nuspręsta, ar asmuo, kuris kaltinamas BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo.

62. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, objektyviai reiškiasi: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

63. Teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-306-895/2016 ir kt.) piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Kita alternatyvi piktnaudžiavimą apibūdinanti veika – tarnybos įgaliojimų viršijimas gali pasireikšti labai įvairiais neteisėtais veiksmais, taip pat ir tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro tokius veiksmus, kurių atlikti jis apskritai neturi įgaliojimų. Šiuo atveju, sprendžiant, ar kaltininkas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, ar viršijo tarnybos įgaliojimus, turi būti įvertinti valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veiksmai jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste.

64. Tačiau vien tik piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimo savaime nepakanka, kad valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) veika būtų kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnį kaip piktnaudžiavimas. Būtinasis piktnaudžiavimo kaip nusikaltimo požymis yra padariniai – didelės žalos dėl minėtų veikų atsiradimas valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nesant minėtų padarinių, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimas paprastai pripažįstami tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu.

65. Didelė žala, atsiradusi dėl piktnaudžiavimo, gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai didele turtine žala pripažįstami 250 MGL dydį siekiantys turtiniai nuostoliai, tačiau šis dydis nėra privalomas visose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014).

66. Neturtinio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013).

67. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz.: dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.). Neturtinio pobūdžio žala paprastai yra pripažįstama didele, jeigu valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas yra susijęs su nusikalstamos veikos, ypač tyčinės, padarymu.

68. Nagrinėjamoje byloje V. A. veiksmus, kurie buvo pripažinti piktnaudžiavimu, atliko būdamas Y rajono policijos komisariato viršininku. Pagal jo pareigybės aprašymą (4 t., 158-161 b.l.) jis buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl atitiko nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) subjektui būtinus ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius (BK 230 str.). Išnagrinėti byloje įrodymai patvirtina, kad nusikalstamą veiką V. A. padarė (reikalavo iš S. L., kad šis piltų kurą jo nuosavam automobiliui) pažeisdamas kaltinime nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus ir savo pareigas bei įgaliojimus panaudodamas priešingai tarnybos interesams. S. L. pylė kurą V. A. todėl, kad šis buvo PK viršininkas. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi V. A. padarė didelę žalą valstybei, nes darė nusikaltimus, kurstė kitus asmenis daryti nusikaltimus, dėl to buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytas valstybės institucijos – X AVPK Y r. PK viršininko, kaip valstybės tarnautojo, vardas.

69. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad nesutinka su teismo išvada dėl jo veikos padarinių, tai yra dėl didelės žalos valstybei padarymo. Nurodo, kad nieko daryti nusikaltimus nekurstė, bendrininkavimu net nebuvo kaltinamas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais galima sutikti iš dalies, tačiau dėl jų naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Šioje byloje tikrai nenustatyta, kad V. A. piktnaudžiavimo veiksmus padarė darydamas kitą nusikalstamą veiką arba kad jis dar ir bendrininkavo su kitais asmenimis. Nepaisant to, įrodyta, jog jis suprato, kad S. L. už kurą jo (V. A.) automobiliui moka ne savo, o valstybinės įmonės, kurioje dirbo, lėšomis. Tai reiškia, kad nuteistasis suprato, kad už kurą S. L. mokėjo neteisėtai. Jau buvo nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 str. 1 d. dėl svetimo turto pasisavinimo buvo nutrauktas tik todėl, kad pasisavinto turto vertė buvo mažesnė negu 1 MGL dydžio. Be to, teisėjų kolegija sutinka su kitais teismo nustatytais V. A. piktnaudžiavimo padariniais ir išvada, kad dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei. Būtina įvertinti tuometines V. A. pareigas ir jo turėtus įgaliojimus. Būdamas Y r. PK viršininku V. A. vadovavo šio miesto ir rajono policijai, planavo, organizavo, kontroliavo ir buvo atsakingas už visą PK veiklą. Įvertinant dar ir tai, kad Y palygus nedidelis miestas, V. A. turėjo pažinoti dauguma miesto ir rajono gyventojų, kurie ir suprato jo įgaliojimus, ir netgi, kaip nustatyta šioje byloje (būtent S. L. atveju) siekė su V. A. turėti draugiškus santykius tikėdamiesi ateityje paties V. A. palankumo arba norėdami išvengti galimų nemalonumų (transporto priemonių stabdymo ir kt.). Todėl užimdamas tokias pareigas, būdamas atsakingas už PK veiklą, tačiau tuo pačiu pats elgdamasis neteisėtai ir dar dėl savanaudiškų paskatų, padarydamas piktnaudžiavimo tęstinę nusikalstamą veiką, V. A. neabejotinai diskreditavo policijos komisariato viršininko vardą, pakirto pasitikėjimą rajono ir apskrities policijos veikla ir dėl to valstybei tikrai buvo padaryta didelė neturtinė žala. Kaip tik dėl to V. A. veika negali būti vertinama drausminiu nusižengimu, nes toje veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) sudėties požymiai.

70. Piktnaudžiavimą (BK 228 str.) kvalifikuojantis požymis yra šios veikos padarymas siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Akivaizdu, kad reikalaudamas iš S. L., kad šis piltų kurą į jo nuosavą automobilį, V. A. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, todėl jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 228 str. 2 d.

71. Į tai, kas šioje nutartyje jau buvo išdėstyta apie galiojančią teismų praktiką dėl BK 228 str. taikymo, piktnaudžiavimu padarytos didelės turtinės arba neturtinės žalos, taip pat dėl baudžiamosios ir kitų atsakomybės rūšių atribojimo klausimų, teisėjų kolegija, to nekartojant, atsižvelgia ir vertinant skundžiamo nuosprendžio dalis dėl kitų nusikalstamų veikų.

Dėl piktnaudžiavimo tarnyba laikotarpiu nuo 2014-03-25 iki 2014-04-03

72. Nuteistasis V. A. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad neprašė, jog K. P. praleistų du techniškai netvarkingus automobilius. Jam paskambino V. Š., kuris pasiteiravo apie pažįstamus techninės apžiūros stotyje. Jis, V. A., paprašė gero pažįstamo K. P. „pašefuoti“ žmogų dėl didelių eilių. Jam K. P. pasakė, kad tegul tas žmogus prie jo prieina. V. Š. pats praėjo automobilių techninę apžiūrą, o prie K. P. nebuvo priėjęs. Jis, V. A., V. Š. prašė pagaminti medinius laiptus ir už darbą norėjo sumokėti 100 Lt, tačiau V. Š. pinigų neėmė. Todėl jis nupirko V. Š. 70 Lt vertės butelį ir su juo sutarė, kad kartu išgers.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. A. parodė, kad jis vakare skambino į mobilųjį telefoną K. P., jo pasiteiravo apie eiles ir pasakė, kad jo draugas atvažiuos su dviem automobiliais ir paprašė, jeigu gali, tą draugą „pašefuoti“, ar kažkaip panašiai pasakė. Tie laiptai nėra susiję su šiuo pokalbiu.

Nors nuteistasis V. A. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina skundžiamame nuosprendyje išdėstyti kiti įrodymai.

Liudytojas V. Š. teisme parodė, kad paskambinęs V. A. paklausė, ar jis galėtų padėti dėl techninės apžiūros jo automobiliams. Nors jo automobiliai buvo techniškai tvarkingi, bet nustačius smulkius gedimus būtų reikėję kitą dieną vėl stovėti eilėje. Todėl ir prašė V. A. pagalbos. Nors V. A. liepė susirasti darbuotoją vardu K., tačiau jis jo neieškojo. Stoties darbuotojai patikrino jo automobilius ir išdavė techninės apžiūros rezultatų korteles. Tą pačią ar kitą dieną paskambino V. A. ir norėdamas atsidėkoti paklausė, kiek yra skolingas. Jis, turėdamas laiko, V. A. pagamino laiptus, kurių vertė apie 100 Lt, ir kuriuos V. A. pasiėmė. Nors V. A. norėjo atsiskaityti, tačiau iš jo, kaip iš draugo, pinigų neėmė, todėl V. A. jam atvežė butelį.

Liudytojas K. P. teisme parodė, kad dirba techninės apžiūros stotyje. Jo V. A. prašė „pažiūrėti“ du automobilius. Jis jam atsakė, kad tegul prie jo žmogus prieina iš anksto. A. M. P.“ ir „V. S.“ apžiūrėjo jo bendradarbiai.

Liudytojas A. D. teisme parodė, kad dirba techninės apžiūros stotyje ir atliko automobilių M. P.“ ir „V. S.“ patikrą. Nustatęs automobilių tik nedidelius trūkumus, dėl kurių praleidžiama pro techninę apžiūrą, išdavė techninių apžiūrų korteles.

Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matosi, kad 2014 m. kovo 16 d. 12 val. 19 min. V. skambina V. ir pokalbio metu vyras teiraujasi, kokia yra galimybė su „apvažiavimu“. 2014 m. kovo 25 d. 17 val. 35 min. V. skambina V. ir pokalbio metu pasako, kokius automobilius atvarys patikrai. Tą pačią dieną 17 val. 36 min. V. A. skambina K. ir pokalbio metu pasako, kad jo draugas norės atvažiuoti su automobiliais patikrai. Tą pačią dieną 17 val. 39 min. V. A. skambina V. ir pokalbio metu pasako, kaip elgtis rytoj nuvažiavus į automobilių patikrą. 2014 m. kovo 26 d. 8 val. 52 min. V. A. skambina V., kurio teiraujasi, kaip jam sekasi techninėje apžiūroje. 2014 m. kovo 28 d. 16 val. 25 min. V. skambina V. A. ir pasako, kad V. A. liko skolingas už paslaugą. 2014 m. balandžio 3 d. 9 val. 35 min. V. A. skambina vyrui ir pasako, kad jam terasoje yra reikalingi laiptai, aptaria detales. 2014 m. balandžio 3 d. 10 val. 17 min., 2014 m. balandžio 18 d. V. A. skambina V. ir toliau smulkiai aptaria laiptų gamybos detales (1 t., 25-53 b.l.).

Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matosi, kad 2014 m. liepos 7 d. 15 val. 52 min. V. A. skambina V. ir pokalbio metu V. teiraujasi, ar V. A. dar turi pažinčių Y techninės apžiūros centre, V. A. sako, kad šiuo metu nebeturi (1 t., 64-66 b.l.).

Iš kratos ir apžiūros protokolų matosi, kad kratos metu V. Š. priklausančioje lentpjūvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), rasti ir paimti bei apžiūrėti automobilis „M. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su dokumentais ir automobilis „V. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su dokumentais (2 t., 28-29, 30-33 b.l.).

Iš apžiūros protokolo matosi, kad buvo atliktos pakartotinės automobilių „M. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „V. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patikros (2 t., 61-67 b.l.).

Iš kratos ir apžiūros protokolų matosi, kad kratos metu V. A. sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), rasti sumontuoti keturių pakopų laiptai, pritvirtinti prie terasos (2 t., 5-7, 10-17 b.l.).

73. Iš nuteistojo V. A. parodymų teisme ir jo apeliacinio skundo argumentų matosi, kad daugelį kaltinime nurodomų nusikalstamos veikos aplinkybių apeliantas neneigia ir jas netgi pripažįsta, tik nesutinka su jų teisiniu vertinimu. V. A. pripažįsta, kad jo pažįstamas V. Š. skambino jam telefonu, klausė ar jis (V. A.) turi pažįstamų Y techninių apžiūrų stotyje ir prašė jo pagalbos dėl automobilių techninių apžiūrų. Pripažįsta, kad dėl to skambino savo pažįstama K. P., dirbančiam Y techninių apžiūrų stotyje kontrolieriumi, sakė, kad jo draugas apžiūrai atvarys du automobilius ir prašė jį, kaip pats parodė, „pašefuoti“. V. A. neneigia kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų, t. y. visų nuosprendyje paminėtų jo (V. A.) telefoninių pokalbių su V. Š. ir K. P., vykusių iki V. Š. automobilių apžiūrų ir po to. Neneigia ir vėliau vykusio pokalbio su V. Š. dėl medinių laiptų pagaminimo. Pripažįsta ir tai, kad V. Š. jam tokius laiptus pagamino.

74. Pripažindamas visas šias aplinkybes, V. A. nesutinka su teismo išvada, kad jo veikoje buvo nusikalstamos veikos požymiai, taip pat nurodo, kad kai kurios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kad teismas neatsižvelgė į jo parodymus. Apeliaciniame skunde V. A. išdėstė kelis nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentus. Apeliantas nurodo, kad skambindamas K. P. jis neprašė išduoti techninės apžiūros rezultatų korteles automobiliams, kurie techniškai netvarkingi, taigi neprašė jo atlikti neteisėtų veiksmų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad V. Š., dirbdamas staliaus darbus, ir anksčiau jam už atlygį yra gaminęs duris ir kitus medienos gaminius. Su V. Š. jie seni ir geri pažįstami. Todėl teismas laiptų jo pirtelės prieangiui pagaminimą be pagrindo susiejo su jo veiksmais skambinant į techninės apžiūros centrą dėl V. Š. automobilių techninės apžiūros. Dar nurodo, kad ir po pakartotinio V. Š. automobilių patikrinimų jiems išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės nebuvo panaikintos.

75. Teisėjų kolegijos nuomone, nors kai kurios V. A. skunde nurodomos aplinkybės tikrai nepaneigtos, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apelianto kaltės. Byloje nustatyta, kad V. Š. automobiliams „V. S.“ ir „M. P.“ 2014 m. kovo 26 d. techninės apžiūros rezultatų kortelės buvo išduotos. Jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, 2014 m. liepos 14 d. ir liepos 15 d. automobiliai buvo apžiūrėti pakartotinai (2 t., 30-42, 61-67 b.l.) ir šių apžiūrų metu, dalyvaujant T. techninių apžiūrų centro kontrolieriui A. V., buvo nustatyti techniniai gedimai, kurie nebuvo pažymėti anksčiau, t. y. 2013 m. kovo 26 d., vykusių techninių apžiūrų metu. Tačiau bylos duomenys rodo, kad šiuo atveju buvo patikėta V. Š. aiškinimais, kad techniniai automobilių gedimai atsidaro jau po techninių apžiūrų, t. y. kelių mėnesių laikotarpiu iki pakartotinio automobilių patikrinimo. Todėl daryti išvadą, kad 2014 m. kovo 26 d. techninės apžiūros rezultatų kortelės buvo išduotos V. Š. automobiliams, kurie buvo techniškai netvarkingi, pagrindo nėra. Be to, nepaneigta ir ta aplinkybė, kad V. Š., atvaręs apžiūrai savo automobilius, dėl jokios pagalbos į K. P., kuriam prieš tai skambino V. A., apskirtai nesikreipė ir kad automobilių apžiūras atliko kiti kontrolieriai įprastine tvarka.

76. Tačiau tai nepašalina V. A. kaltės dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kuo iš tikrųjų V. A. buvo kaltinamas ir už ką buvo nuteistas. Kaltinimo V. A. esmė ta, kad jis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, telefonu skambino techninių apžiūrų stotyje dirbančiam K. P. ir paprašė išduoti techninės apžiūros rezultatų korteles V. Š. techniškai netvarkingoms transporto priemonėms. Taigi piktnaudžiavimo tarnyba objektyvioji pusė šiuo atveju pasireiškė būtent tokiu prašymu. Galima sutikti, kad kaltinimo dalis, kurioje nurodoma apie „techniškai netvarkingas transporto priemones“, galbūt pernelyg kategoriška. Byloje nėra duomenų, kad V. A. buvo žinoma tikroji V. Š. automobilių techninė būklė, taip pat nenustatyta, kad V. A. būtent tokius žodžius perdavė kalbėdamas su K. P.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija šiuo atveju laikosi taisyklės, pagal kurią visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Kita vertus, įvertinus šioje byloje išnagrinėtų įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, daroma išvada, kad skambindamas K. P., dirbančiam techninių apžiūrų stotyje, V. A., nors tiesiogiai ir nepasakė, kad prašo išduoti technines apžiūros rezultatų korteles būtent techniškai netvarkingiems automobiliams, tačiau panašus, tik labiau neapibrėžtas prašymas buvo užmaskuotas kitais žodžiais. Telefoninio pokalbio metu V. A. pasisveikina su K. P. kaip su senu pažįstamu, vadina jį „draugeliu“, sako jam kad į techninių apžiūrų stotį atvyks kitas jo draugelis su „žaliu Š. ir P.“, prašo K. P. pasakyti „kad ten nuo manęs“, taip pat prašo paties K. P. „pašefuoti vaikį“ (1 t., 44 b.l.). Tokiomis aplinkybėmis ir tokiais žodžiais pasakytas prašymas, kolegijos nuomone, reiškė prašymą sudaryti V. Š. jo automobilių techninių apžiūrų atlikimui lengvesnes sąlygas, taip pat ir prašymą atlikti neteisėtus veiksmus, tokius kaip, pvz., trumpiau laukti eilėje apžiūrai ir nefiksuoti transporto priemonių gedimų, trukdančių techninės apžiūros rezultatų kortelių išdavimui. Kad V. A. K. P. užmaskuota forma to ir prašė, faktiškai patvirtina ir nuteistojo pokalbiai su V. Š. ir šio liudytojo parodymai. Pvz., telefoninio pokalbio su V. A. metu V. Š. jam sako, kad jis „su tokiu klausimus kaip visą laiką apie „apvažiavimą“. V. A. aiškina, kad „suprato“, mano, kad „viskas bus tvarkoje“ ir pataria V. Š. „pasiimti kokią bonkelę atsidėkot žmogui“ (1 t., 42 b.l.). Netgi apklaustas liudytoju teisme V. Š. parodė, kad nors jo automobiliai buvo techniškai tvarkingi, tačiau skambino V. A. „truputį padėti dėl techninės apžiūros“, prašė dėl smulkmės, „kad jei bus gedimai smulkūs, jei kas“. Pažymėtina, kad nors V. A. šioje byloje bendrininkavimu su V. Š. kaltinamas nebuvo, tačiau pačiam V. Š. buvo pranešta apie įtarimus dėl V. A. kurstymo piktnaudžiaujant tarnyba. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. baudžiamuoju įsakymu V. Š. buvo pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 2 d. ir jam paskirta 45 MGL dydžio bauda. Taikant BK 64¹ str., ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu (2 t., 124-125 b.l.).

77. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas piktnaudžiavimo veiksmus nepagrįstai susiejo su atsilyginimu už tuos veiksmus pagaminant medinius laiptus, irgi atmetami. Byloje tikrai nepaneigta, kad V. A. ir V. Š. buvo seni pažįstami ir netgi draugai. Nepaneigti V. A. parodymai, kad V. Š. anksčiau už atlygį darė jam medinius gaminius. Teisme V. Š. parodė netgi apie tai, kad po laiptų pagaminimo V. A. atvežė jam butelį brendžio. Paaiškino, kad ankstesnių apklausų metu tai nurodyti pamiršo. Tačiau V. Š. teisme patvirtino savo parodymus, kad netrukus po automobilių techninių apžiūrų jis telefonu klausė V. A., kiek jam yra skolingas. Telefoninių pokalbių įrašai patvirtina ir šį V. Š. klausimą, ir V. A. pasakymą, kad jam reikalingi mediniai laiptai terasai. Šie keturių pakopų laiptai, pritvirtinti prie terasos, ikiteisminio tyrimo metu rasti V. A. sodyboje. Visos šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad medinių laiptų pagaminimas buvo V. Š. atlyginimas nuteistajam už jo atliktus piktnaudžiavimo tarnyba veiksmus, o taip pat išvadą, kad V. A. piktnaudžiavo tarnyba siekdamas turtinės naudos ateityje.

78. Apie nusikalstamų veikų padarymo metu buvusias V. A. pareigas, jo įgaliojimus ir jų svarbą šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Šiuo atveju nustatyta, kad V. A. prašymus dėl V. Š. automobilių techninių apžiūrų K. P. pareiškė pasinaudodamas savo, kaip PK viršininko, tarnybine padėtimi. Telefoninio pokalbio metu nuteistojo pasakyti žodžiai, kad K. P. tą prašymą perduotų kitiems apžiūrą galimai atliksiantiems asmenims „nuo manęs“, tokią išvadą tik patvirtinta. Nors apie V. A. tuometinių pareigų ir įgaliojimų svarbą jau buvo pasisakyta, šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 str. 1 d. 6 p. vienu iš pagrindinių policijos uždavinių yra ir saugaus eismo priežiūra. Tuo tarpu V. A., vadovaudamas Y r. PK, pats piktnaudžiavo tarnyba prašydamas techninių apžiūrų stoties darbuotojų daryti neteisėtas išlygas konkretiems automobiliams. Kolegijos nuomone, tokios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad V. A. diskreditavo policijos komisariato veiklą bei PK viršininko vardą ir tuo valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala. Jau buvo aptarta ir tai, kad V. A. piktnaudžiavo tarnyba siekdamas turtinės naudos, todėl ir šią V. A. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 228 str. 2 d.

Dėl piktnaudžiavimo tarnyba 2014-02-26

79. Nuteistasis V. A. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2014 m. vasario mėn. pabaigoje V. Š. pasakė, kad per vieną dieną padarė du pažeidimus, todėl jam gresia teisių atėmimas iki 3 mėnesių. Š. pasakė, kad žino, jog yra galimybė taikyti švelnesnę nuobaudą. Jie aiškino, kad vairuotojo teisės (pažymėjimas) labai reikalingos, nes dirba ūkyje, vaiką veža į būrelius ir kartais į mokyklą. Jam V. Š. apie tai, kad turėjo galiojančių nuobaudų, nepasakė. Pas jį Š. buvo atvykę kelis kartus, jis jiems sakė apie ATPK 30¹ str., kuris taikomas, jeigu asmuo anksčiau nebaustas, neturi galiojančių nuobaudų. Jiems jis paaiškino, kaip reikia rašyti prašymą teismui ir pasakė, kad visa tai reikia pagrįsti pažymomis. Jis, V. A., paskambino P. gimnazijos direktoriui ir seniūnui, kurių paprašė išduoti pažymas, prieš tai patikrinus faktus. Prieš tai jis, V. A., V. L., kuris atstovavo policiją administracinės teisės pažeidimų bylose, paprašė nueiti į teismą ir sužinoti apie tai, kam paskirta byla, taip pat ir kokia teismo nuomonė dėl ATPK 30¹ str. taikymo. Neprašė, kad V. L. eitų ir susitartų su teisėju.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. A. parodė, kad jis V. L. niekur neliepė eiti. Jis net nežinojo koks teisėjas nagrinėjo bylą.

Nors nuteistasis V. A. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina kiti įrodymai.

Liudytojas V. Š. teisme parodė, kad jis kartu su tėvu nuėjo pas komisarą V. A. pasikalbėti. Iš pradžių kalbėjosi ne apie įvykį, o po to jo tėvas V. A. paklausė, kas gresia už padarytą teisės pažeidimą, paklausė jo patarimo. V. A. patarė iš kokių įstaigų ir kokius dokumentus reikia surinkti tam, kad būtų taikomas švelnesnis įstatymas.

Liudytojas R. Š. teisme parodė, kad nuėjęs pas komisarą V. A. paaiškino, jog jo sūnus padarė administracinį teisės pažeidimą, viršijo greitį, ir paklausė, kas už tai jam gresia. V. A. pasakė, kad gresia vairuotojo pažymėjimo atėmimas ir patarė ką daryti tam, jog būtų pritaikytos lengvatos.

Liudytojas V. L. teisme parodė, kad dirbo Y policijos komisariate. Jį komisaras V. A. pasikvietė į kabinetą, kuriame buvo Š.. Kalbėjosi apie tai, kokia būtų galimybė taikant administracinę nuobaudą neskirti vairuotojo teisių atėmimo, taip pat ir apie tai, kaip padaryti, jog būtų paskirta tik piniginė bauda. Jis pasakė, kad šioje situacijoje policija nieko negali įtakoti, nes tokias bylas nagrinėja teismas. Po to jo V. A. paprašė nueiti į teismą pas teisėją S. B. ir pakalbėti dėl galimybės taikyti ATPK 30¹ str. tam, kad nebūtų paskirtas vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Jam V. A. nurodė paprašyti teisėjo už administracinį teisės pažeidimą (greičio viršijimą), kurį V. Š. padarė antrą kartą, neatimti V. Š. vairuotojo pažymėjimo. Jis nuėjo pas teisėją S. B. ir pasakė, kad turi misiją, perdavė tai, ko prašė V. A., pasakė ir tai, kad policija neprieštaraus, jeigu šioje byloje nebūtų atimtas vairuotojo pažymėjimas. Teisėjas nieko neatsakė.

Liudytojas S. B. teisme parodė, kad pažįsta V. A. kaip buvusį komisariato vadovą. Jis 2014 m. kovo 4 d. priėmė nutarimą administracinėje byloje, o iki šio nutarimo priėmimo prieš savaitę bendravo su V. L.. Atėjęs į jo kabinetą V. L. pasakė, kad pas juos ateina pažeidėjas, kuris neduoda ramybės dėl to, kad jam nebūtų atimtos teisės. V. L. teiravosi apie galimybę neatimti pažeidėjui teisių. Jis, S. B., nebuvo susipažinęs su byla, todėl V. L. atsakė, kad nežino ir pasiūlė, esant pageidavimui, atvykti į teismo posėdį. Išeidamas V. L. pasakė, kad tarpininkauti jis nenori, nes policija nesuinteresuota, sprendimo neskųs. Teismo posėdyje dalyvavo tik pažeidėjas, kuris prašė taikyti švelnesnę nuobaudą, neatimti teisių ir pateikė nemažai jį charakterizuojančių dokumentų.

Liudytojas V. G. teisme parodė, kad dirba G. seniūnijoje seniūnu. 2014 m. vasario 26 d. į mobilųjį telefoną jam paskambino policijos vadovas V. A. dėl V. Š. ir prašė surašyti charakteristiką.

Liudytojas V. S. teisme parodė, kad yra L. gimnazijos direktorius. Į mobilųjį telefoną jam paskambino V. A. dėl V. Š. ir paprašė padėti. V. A. paaiškino, kad V. Š. reikalinga pažyma, kad savo sūnų vežioja į gimnaziją ir jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas. Iš karto ar kitą dieną V. Š. buvo išduota pažyma. Jeigu V. Š. būtų pats atėjęs pas jį, būtų pažymą gavęs ir be V. A. skambučio.

Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matosi, kad 2014 m. vasario 26 d. 10 val. 57 min. V. A. skambina V., jie kalbasi apie tai, kad Š. reikia padėti susitvarkyti su pažyma, kurią reikės pateikti teismui. Tą pačią dieną 11 val. 38 min. V. A. skambina VVV., jie kalbasi apie tai, kad R. Š. reikia parašyti pažymą, kurią pateiks teismui. 2014 m. vasario 27 d. 13 val. 13 min. vyriškis, vardu R., skambina V. A. ir pokalbio metu R. pasako, kad V. nueis ir pasikalbės su kažkuo. Tą pačią dieną 13 val. 38 min. V. A. skambina R. ir pokalbio metu R. pasako, kad visus popierius į teismą reikia nuvežti anksčiau. 2014 m. kovo 9 d. 12 val. 25 min. V. A. skambina V., kurio teiraujasi, ar jam pavyko ką nors išspręsti dėl Š.. Tą pačią dieną 13 val. 38 min. R. skambina V. A., jie kalbasi apie teisėjo priimtą nutarimą (1 t., 25-53 b.l.).

80. Byloje nustatyta, kad dalį šiame kaltinime nurodytų aplinkybių nuteistasis V. A. irgi pripažįsta. Teisme jis pats parodė, kad pas jį į tarnybinį kabinetą tikrai atėjo tėvas ir sūnus Š., kuriuos jis pažinojo, sūnus V. Š. papasakojo, kad padarė du KET pažeidimus ir už tai jam gresia teisės vairuoti atėmimas. Nuteistasis pripažįsta, kad peržiūrėjo V. Š. parodytus dokumentus, tačiau V. Š. jam nepasakė, kad turi ankstesnių, dar galiojančių nuobaudų. Š. šeimą gerai pažinojo, su jais bendraudavo, todėl paaiškino jiems, kad taikant ATPK 30¹ str. (tuo metu galiojusios redakcijos – past.) yra galimybė skirti mažesnę nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą. Paaiškino, kad reikia parašyti atitinkamą prašymą ir pridėti prie jo reikiamus dokumentus. Pripažino, kad norėdamas Š. padėti, pats telefonu paskambino gimnazijos direktoriui ir seniūnui, pasakė, kad pas juos atvažiuos Š. ir kad jiems reikalingos pažymos. Nuteistasis parodė, kad tą dieną pasikvietė ir teismuose policiją ATP bylose atstovaujantį pareigūną V. L.. Jo paprašė nueiti į teismą, sužinoti, kuris teisėjas nagrinės V. Š. ATP bylą ir paklausti, kaip teismas „žiūri į ATPK 30¹ str. taikymą“, nes dar nežinojo tokio atvejo, kad už tokius pažeidimus būtų taikytas šis įstatymas. Pripažino, kad po to buvo išvykęs, kai grįžo į namus vėl skambino V. L., klausė jo kaip sekėsi teisme ir tada sužinojo, kad teismas nutarė ATPK 30¹ str. V. Š. netaikyti. Dėl to buvo nustebęs, bet V. L. dėl nieko nepriekaištavo.

81. Iš esmės apie tą patį, nesutikdamas su nuosprendžiu, V. A. nurodo ir apeliaciniame skunde. Apeliantas nurodo, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nes skambindamas seniūnui ir gimnazijos direktoriui dėl greitesnio pažymų išdavimo tik nuoširdžiai norėjo padėti žmonėms. Jo nuomone, policijos pareiga yra ne tik žmones bausti, bet ir jiems padėti. Tačiau nesutinka su nuosprendžiu, nes teismas be pagrindo patikėjo liudytojo V. L. parodymais ir atmetė juos paneigiančius liudytojo teisėjo S. B. parodymus. V. L. jokių neteisėtų nurodymų nedavė, o tik paklausė, ar už V. Š. pažeidimą yra galimybė taikyti ATPK 30¹ str. Teismo išvada, kad jis nurodė V. L. nuvykti pas teisėją ir paprašyti jo neatimti vairavimo teisės V. Š., yra neteisinga ir paneigta paties teisėjo parodymais. To negalėjo būti, nes V. Š. ATP bylą nagrinėjo ne jis, ne V. L., o teisėjas. Teisėjas S. B. priėmė nutarimą V. Š. atimti vairavimo teisę, tačiau skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta ir į V. Š. teismui pateiktus dokumentus. Apeliantas dar nurodo, kad V. L. specialiai davė melagingus jį apkaltinančius parodymus ir taip elgiasi, jo nuomone, įtakotas X AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnų. Jis turi duomenų, kad V. L. pats padarė teisės pažeidimus ir bijojo, kad bus atleistas iš darbo iki išėjimo į pensiją.

82. Apeliacinio skundo argumentai dėl šios nuosprendžio dalies, kolegijos nuomone, irgi yra nepagrįsti. Apelianto argumentai apie tai, kad policija turi ne tik bausti, bet ir padėti žmonėms, ir jis šiuo atveju, padėdamas Š., elgėsi teisėtai, yra ir deklaratyvūs, ir nepagrįsti. Pagal jau paminėtą Lietuvos Respublikos policijos įstatymą, vienas iš policijos uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga. Tačiau nuteistasis painioja pagalbą nuo nusikalstamos veikos, kitokio teisės pažeidimo ar nelaimės nukentėjusiajam asmeniui ir teisinę pagalbą asmeniui, padariusiam ATPK numatytą pažeidimą. Savo tarnybiniame kabinete konsultuodamas savo pažįstamus Š. apie galimybę už padarytą ATPK pažeidimą būti nubaustam švelnesne, negu įstatyme numatyta, nuobauda, pats skambindamas seniūnui ir gimnazijos direktoriui ir prašydamas išduoti V. Š. pažymas, kuriomis galėtų būti grindžiamas V. Š. prašymas teismui, V. A. faktiškai atliko advokato funkcijas ir aiškiai viršijo savo tarnybinių įgaliojimų ribas. Svarbu pažymėti ir tai, kad šiuos veiksmus V. A. atliko norėdamas padėti savo gerai pažįstamos šeimos nariui, taigi jo veikos paskatos buvo tik asmeninio pobūdžio. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis Š. konsultavimas ir tarnybinės padėties panaudojimas iš seniūnijos ir gimnazijos vadovų gaunant V. Š. palankius dokumentus, yra tik dalis kaltinime nurodomų piktnaudžiavimo tarnyba aplinkybių. Svarbesnė kaltinimo dalis ta, kad V. A. nurodė savo pavaldiniui V. L. nuvykti pas V. Š. ATP bylą nagrinėsiantį teisėją ir paprašyti jo, kad teisėjas V. Š. skirtų nuobaudą neatimant teisės vairuoti transporto priemonę.

83. Apelianto argumentus apie tai, kad teismas atmetė byloje apklausto teisėjo S. B., o patikėjo tuometinio Y PK Viešosios policijos skyriaus viršininko V. L. parodymais, taip pat argumentus apie tai, kad V. L. tariamai specialiai davė melagingus, nuteistąjį apkaltinančius parodymus, teisėjų kolegija irgi atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas neatmetė nei vieno iš šių liudytojų parodymų. Liudytojas V. L. teisme parodė, kad nuėjęs į V. A. tarnybinį kabinetą, rado ten du pašalinius žmones, buvo kalbama, ar yra galimybė skiriant administracinę nuobaudą skirti tik baudą, bet neskirti vairavimo teisės atėmimo. Jis pasakė, kad jis (mes) nieko negali padaryti, nes tą nuobaudą skiria teismas. Po to V. A. paprašė, kad jis nueitų pas teisėją S. B. ir pakalbėtų, ar yra galimybė taikyti ATPK 30¹ str. ir nepaskirti vairavimo teisės atėmimo nuobaudos. Toliau V. L. parodė, kad jis nuėjo pas teisėją S. B., pasakė, kad turi misiją, kieno yra deleguotas. Pasakė teisėjui, kad „mes“ neprieštarautume jeigu jis pažeidėjui V. Š. neatimtų vairuotojo pažymėjimo. Tai pasakė teisėjui, nes vykdė V. A. nurodymą. Tačiau tą prašymą teisėjui perdavė ne taip tiesmukiškai. Teisėjas nieko neatsakė, jie vienas kitą suprato ir jis išėjo. Vėliau, kai teisėjas priėmė nutarimą, kuriuo V. Š. vairavimo teisė buvo atimta, liudytojo nuomone, pokalbis su V. A. dėl to nutarimo apskundimo gal ir buvo. Tačiau jis atsakė, kad tą teisėjo nutarimą gali apskųsti ne policija, o tik pats V. Š.. Tos pačios apklausos metu V. L. jau parodė, jog mano, kad sakė teisėjui, kad jį siunčia komisaras. Atsakydamas į V. A. klausimą V. L. parodė, kad V. A. nesakė, kad pas teisėją jis nueiti privalo, tačiau nuėjo, nes V. A. buvo jo viršininkas. Tuo tarpu liudytojas S. B. teisme parodė, kad dirbdamas teisėju žino V. A. kaip Y r. PK vadovą, o V. L. – kaip to PK viešosios tvarkos skyriaus vadovą, jis teisme atstovaudavo policiją nagrinėjant kai kurias ATP bylas. Asmeniškai su jais nebendravo. Teismo sprendimą V. Š. ATP byloje jis priėmė 2014 m. kovo 4 d. Prisimena, kad maždaug prieš savaitę iki to sprendimo priėmimo pas jį į darbo kabinetą atėjo V. L.. Pasakė kažką dėl administracinės bylos, o jis atsakė, kad jei nori susipažinti, tai byla pas sekretorę. V. L. atsakė, kad susipažinti su byla nenori, o atėjo norėdamas pasiteirauti. Sakė, kad pas juos „landžioja“ kažkoks pažeidėjas ir neduoda ramybės, nes nori, kad jam nebūtų atimta vairavimo teisė. Jis atsakė V. L., kad kuo jie čia dėti „nes byla teisme ir prašymus turi rašyti teismui“. V. L. atsakė, kad supranta, bet teiravosi, kas pažeidėjui gresia ir kokios galimybės neatimti vairavimo teisių. Jis su byla dar buvo nesusipažinęs, todėl atsakė, kad nežino, dar pasakė V. L., kad galės dalyvauti teismo posėdyje. V. L. tada pasakė, kad jis nenori tarpininkauti ir kad „mes nesuinteresuoti“. Tą pasakymą „mes“ jis suprato, kad eina kalba apie policiją kaip instituciją. Išeidamas V. L. pasakė, kad „kad ir koks sprendimas bus, mes neskųsime“. Jis nusijuokęs, atsakė, kad V. L. suprato ir jie atsisveikino. Į papildomus klausimus S. B. atsakė, kad pokalbio su V. L. metu šis nesakė, kieno intencija atėjo, vardų neminėjo. Į teismo posėdį policijos atstovas neatvyko, pažeidėjas prašė skirti švelnesnę nei numatyta įstatyme nuobaudą, neatimti vairavimo teisės, pateikė nemažai jį charakterizuojančių dokumentų. Į gynėjo klausimą S. B. atsakydamas parodė, jog prielaida buvo pasakyta, kad V. L. atvyko galimai paprašytas pažeidėjo.

84. Palyginus jau išdėstytus liudytojų S. B. ir V. L. parodymus, juose esminių prieštaravimų teisėjų kolegija nenustatė. Abu liudytojai vienodai parodė, kad atėjęs pas teisėją V. L. pasakė, kad su ATP byla susipažinti neketina, o nagrinėjant V. Š. bylą joks policijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Abu liudytojai parodė, kad V. L. domėjosi ar už konkretų pažeidimą galima taikyti ATPK 30¹ str. ir skirti nuobaudą neatimant vairavimo teisės. Taip pat abu vienodai parodė, kad išeidamas iš teisėjo kabineto V. L. pasakė, kad „jie“, ką abu suprato kaip policijos instituciją, neprieštarautų, jei V. Š. vairavimo teisės nebūtų atimtos, ir kad jie abu vienas kitą suprato. Skiriasi šių liudytojų parodymai tik toje dalyje, kur V. L. nurodo sakęs, kad atėjo atsiųstas komisaro, o S. B. apie tai neparodė, jis nurodė, kad netgi galvojo, kad V. L. atėjo prašomas paties pažeidėjo. Tačiau ir S. B. suprato, kad vartodamas žodį „mes“ V. L. mintyje turi ne vien save asmeniškai, o visą policijos instituciją. Liudytojo V. L. parodymų dalis apie tai, kad jis teisėjui sakęs, kad jį atsiuntė komisaras, tikrai kelia abejonių, nes duodamas parodymus V. L. ir pats apie tai parodė abejodamas. Vis dėlto esminių prieštaravimų S. B. ir V. L. parodymuose teisėjų kolegija nenustatė. Bet kuriuo atveju abiejų šių liudytojų parodymais byloje neabejotinai nustatyta, kad V. L. atėjo pas V. Š. administracinę bylą nagrinėsiantį teisėją, ne tiesiogiai, o užuominomis, tačiau pakankamai aiškiai pasakė, kad „mes“, t. y. Y. r. PK, neprieštaraus, jei teisėjas S. B. V. Š. paskirs nuobaudą neatimdamas vairavimo teisės. Liudytojai abu parodė, kad vienas kitą suprato, t. y. V. L. suprato, kad pakankamai aiškiai perdavė teisėjui pageidavimą visos PK vadovybės vardu, o S. B. suprato, kad PK vadovybė neoficialiu būdu padarė jam užuominą, kokio teismo sprendimo pageidautų V. Š. ATP byloje. Iš abiejų šių liudytojų parodymų galima spręsti, kad V. L. teisėjui S. B. užuominą, t. y. teiraudamasis apie ATPK 30¹ str. taikymo galimybę, netgi pasiūlė teisėjui teismo sprendimo V. Š. byloje variantą.

85. Didesnių prieštaravimų yra ne tarp V. L. ir S. B., o tarp V. L. ir nuteistojo V. A. parodymų. Liudytojas parodė, kad nuteistasis jam tiesiogiai nurodė ar paprašė nueiti pas teisėją S. B. ir paprašyti, kad šis skirtų V. Š. nuobaudą be vairavimo teisės atėmimo. Tuo tarpu V. A. nurodo, kad paprašė V. L., kad šis teisme iš pradžių sužinotų, kam iš teisėjų paskirta V. Š. byla, ir paklaustų teisėjo, „kaip teismas žiūrėtų į tokį dalyką dėl ATPK 30¹ str. taikymo“. Apeliaciniame skunde V. A. nepagrįstai nurodo, kad šioje dalyje S. B. parodymai patvirtina jo, o ne V. L. parodymus. Akivaizdu, kad teisėjas S. B. V. A. ir V. L. pokalbyje nedalyvavo ir ko V. A. V. L. paprašė ar ką jam nurodė, nežinojo ir negalėjo žinoti. Tuo tarpu liudytojas V. L. parodė, kad V. A. prašymo teisėjui S. B. taip tiesiogiai ir tiesmukai neperdavė, o išdėstė jo pageidavimą subtilesne ir labiau užuominų forma.

86. Apelianto argumentai dėl to, kad V. L. specialiai duoda melagingus, jį apkaltinančius parodymus, nes yra įtakojamas kriminalinę žvalgybą atliekančių pareigūnų, kolegijos nuomone, yra neįtikinantys. Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tenkinant gynybos prašymus, teismas išreikalavo duomenis apie liudytojo V. L. padarytus teisės pažeidimus. Teisme buvo gauti ir išnagrinėti duomenys apie V. L. iš X AVPK ir iš X apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (6 t., 132, 133, 135-160 b.l.). Iš šių dokumentų matosi, kad V. L., būdamas policijos pareigūnu, statutiniu valstybės tarnautoju, 2014 m. gegužės 22 d. į savo nuosavą automobilį pylė žymėtą, skirtą žemės darbų atlikimui, dyzelinį kurą. Dėl to buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir V. L. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Dėl to paties įvykio tyrimą atliko ir X apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, pagal ATPK 171⁵ str. str. 1 d. paskyrusi V. L. 500 Lt baudą. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė neteikia pagrindo manyti, kad V. L. gali būti įtakojamas teisėsaugos institucijų ir specialiai apkalba V. A.. Pats V. L. tai neigia, nuobaudos jam seniai paskirtos, o parodymus V. A. byloje jis davė daug kartų, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ir šie jo parodymai nuoseklūs. Šioje dalyje būtina pažymėti, kad išnaudoti visas gynybos priemones, taip pat ir kaltinti liudytojus neteisingų parodymų davimu, labiau yra suinteresuotas pats baudžiamosios atsakomybės bandantis išvengti V. A..

87. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl to, kad V. A. kaltę patvirtina ne tik liudytojo V. L., bet ir liudytojo teisėjo S. B. parodymai, kuriuos skunde pripažįsta pats apeliantas.

88. Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad V. A., piktnaudžiaudamas savo, Y. r. PK viršininko , tarnybine padėtimi, ne tik skambino seniūnui ir gimnazijos direktoriui prašydamas išduoti jo pažįstamam V. Š. atitinkamas pažymas, tačiau ir nurodė savo pavaldiniui V. L., kad šis nuvyktų pas Y. r. apylinkės teismo teisėją ir paprašytų, kad šis V. Š. skirtų švelnesnę administracinę nuobaudą, t. y. neatimtų jam vairavimo teisės. Vykdydamas šį nurodymą V. L. tą prašymą aptakesne ir ne tokia tiesiogine forma ir perdavė V. Š. bylą nagrinėsiančiam teisėjui S. B.. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju V. A. piktnaudžiavimas pasireiškė ne tik tarnybinių įgaliojimų viršijimu, bet netgi bandymu įtakoti teismą priimti ATP byloje V. A. pažįstamam V. Š. palankų sprendimą. Taigi veikoje galima įžvelgti netgi dar ir kito nusikaltimo, numatyto BK 231 str. 1 d. (trukdymo teisėjo veiklai) požymius. Be to, dar ir buvo diskredituotas Y. r. PK viršininko vardas, todėl šiuo piktnaudžiavimu irgi buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei. Šiuo atveju teismas nenustatė piktnaudžiavimą kvalifikuojančių požymių, todėl V. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 228 str. 1 d.

Dėl kyšio priėmimo

89. Nuteistasis V. A. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2014 m. balandžio mėn. jam paskambino A. L. ir pasakė, jog vyks dviračių varžybos. A. L. pasakė ir tai, kad turi rėmėjų, gali paremti ir policiją. Pas jį A. L. buvo atėjęs kelis kartus, bet pokalbis apie paramą buvo vienas, sumos neįvardino, siūlė šimtines. Dėl kalbos apie paramą gailisi. Nuteistasis parodė ir tai, kad pokalbio metu su A. L. jis nesakė „mesk, dėkou“, nes A. L. nebuvo už ką dėkoti. Jis nematė, kaip A. L. pinigus įdėjo į stalčių. Jo stalo stalčius nuolat būdavo praviras, tačiau kokiu momentu buvo įmesti pinigai, nežino, to nesimato ir vaizdo įraše.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. A. parodė, kad 2014 m. gegužės 27 d. bendravo su A. L., bet jokių pinigų iš jo neėmė ir tų pinigų nematė. Tai, kad pinigai buvo įdėti, matyti, nes pinigai buvo rasti, tačiau kokiu metu jie buvo įdėti, negali pasakyti. Pasakyti žodžiai „mesk, dėkou“ galėjo būti pasakyti kunigui M. Š., kai šis išpiltą kavą nuvalė servetėle ir ją išmetė. Jo nuomone, įvykis su kunigu galėjo būti 2014 m. gegužės pradžioje, tačiau jo kabinete jau tada buvo pasiklausoma. Tas pokalbis ir buvo panaudotas prie vaizdo įrašo. Apie vieną kitą šimtinę su A. L. buvo kalba, jo nuomone, 2014 m. balandžio mėn. pabaigoje, kai jis jam paskambino pirmą kartą ir jie susitarė susitikti. Tada jis jam sakė, kad bus varžybos, bus daug rėmėjų ir galės policijai paskirti tokią kaip ir paramą. Jo nuomone, tuo metu jau vyko jo pasiklausymas ir A. L. buvo užverbuotas Imuniteto tarnybos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas. Po šios vaizdo įrašo peržiūros nuteistasis V. A. papildomai parodė, kad įrašas yra sumontuotas, nes žodžiai „mesk dėkou“ yra iš visai kito pokalbio ir konteksto. Žodžiai „mesk, dėkou“ galėjo būti pasakyti maždaug prieš dvi savaites, kai pas jį atėjo klebonas M. Š., kuris gerdamas kavą, ją išpylė, todėl jis servetėlę ir pasakė mesti į šiukšlinę. M. Š. kartu paėmė ir jo arbatos panaudotą pakelį ir kartu išmetė, todėl jis pasakė „mes, dėkou“. A. L. užėjo už stalo ir priėjo prie jo tam, kad paduoti jam ranką, jie pasisveikino.

Nors nuteistasis V. A. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina kiti įrodymai.

Liudytojas A. L. teisme parodė, kad į komisarą V. A. kreipėsi dėl saugumo užtikrinimo dviračių lenktynėse. Jam V. A. pasakė, kad tuo metu daug policijos darbuotojų atostogauja, todėl reikalingas pastiprinimas. Jis prasitarė, jog yra rėmėjų, kurie galėtų padėti užtikrinti saugumą. Prižadėjo tiems rėmėjams atsilyginti, skirti 200 Lt, todėl tuos pinigus davė komisarui. Po įvykusių varžybų 2014 m. gegužės 27 d. nuėjo į V. A. tarnybinį kabinetą, V. A. padėkojo už sklandų renginį ir pamatęs, jog V. A. darbo stalo pirmas stalčius atidarytas, į jį įdėjo 200 Lt. V. A. matė, kad į jo stalčių įdedami pinigai, tačiau nieko nesakė, neprieštaravo ir nereikalavo atsiimti atgal. Be to, dedant pinigus jis pasakė, kad tai yra už pagalbą žmonėms, kurie padėjo. Liudytojas parodė ir tai, kad šių pinigų paprašė V. M., kuriam paaiškino, kad pinigai bus panaudoti išlaidoms.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. L. parodė, kad 2014 metais buvo dviračių sporto varžybos, kurių saugumą užtikrino policijos pareigūnai ir rėmėjai. Už tai atsidėkodamas visiems, kas dirbo trasose, užtikrino saugumą, davė 200 Lt. Jis norėjo nupirkti maisto produktų, tačiau komisaras paminėjo, kad geriau tos vaišės būtų per policijos dieną, todėl nenupirko maisto produktų, o nunešė pinigus. Jis 200 Lt įdėjo į stalčių. Taip jis per komisarą atsidėkojo visiems dirbusiems trasose. Nėra visiškai įsitikinęs, ar komisaras matė, kad jis pinigus įdėjo į stalčių. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojo A. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad galbūt 2014 m. gegužės 12 d. nuėjo pas komisariato viršininką V. A. dėl dviračių sporto varžybų. Jam padavė prašymą. V. A. pasakė, kad dėl to, jog būtų renginio metu užtikrintas saugumas, pirmiausia jis turi kreiptis į X apskrities AVPK, tačiau tai ilgas procesas ir šių paslaugų įkainiai labai dideli. Jis V. A. pasiteiravo, ar nėra kokio nors paprastesnio būdo. V. A. pasakė, kad pabandys kažką padaryti ir užsiminė, kad turi mažai darbuotojų, nes daugelis atostogauja. Jis V. A. pasiteiravo, kuo gali atsilyginti jo pareigūnams už tai, kad jie renginio metu užtikrins viešąją tvarką. Paklausė, ar gerai būtų, jeigu jis nupirktų maisto ir pareigūnus pavaišintų, tačiau V. A. atsakė, kad renginys bus šeštadienį ir tą pačią dieną surinkti visų darbuotojų nepavyks. Tada jis, A. L., pasakė, kad duos pinigų, už kuriuos jie patys galės nusipirkti vaišių. Po to dar kartą pasakė V. A., kad už pagalbą paliks pinigus, o ne pirks vaišes. V. A. užsiminė, kad gautus pinigus pasiliks policijos dienai. Po renginio 2014 m. gegužės 27 d., apie 9 val. 00 min., jis nuėjo į V. A. kabinetą. V. A. sėdėjo už stalo, jis padėkojo už sklandų renginį, o po padėkos pamatė, kad V. A. darbo stalo pirmasis stalčius, esantis jam iš dešinės, atitrauktas, į jį įdėjo 200 Lt. V. A. matė, kad į jo stalo stalčių jis deda pinigus, tačiau nieko jam nesakė. Tai, kad jam duoda pinigus, jis neprieštaravo ir pasiimti atgal nereikalavo. Dėdamas pinigus į stalčių jis V. A. sakė, kad pinigus duoda už pagalbą, kad renginio metu policijos pareigūnai užtikrino viešąją tvarką. Pasakė ir tai, kad iš tų pinigų V. A. darbuotojams savo nuožiūrą nupirktų vaišių (1 t., 123-126 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. L. parodė, kad šie jo parodymai surašyti teisingai. Nors jis negali garantuoti, kad V. A. matė tuos 200 Lt, tačiau neprieštaravo, kad jis deda tuos pinigus. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas A. L. patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad komisaras pabrėžė, kad negali užtikrinti tinkamo saugumo, tačiau pasistengs kažkuo padėti. Po įvykusių varžybų, 2014 m. gegužės 27 d. ryte jis nuėjo į V. A. kabinetą. V. A. sėdėjo už stalo, jo pirmasis stalčius buvo atitrauktas. Su juo trumpai pakalbėjo apie įvykusį renginį ir už saugumo užtikrinimą, priėjęs prie V. A. stalo, įdėjo į pravirą stalčių pinigus – 200 Lt (vieną kupiūrą). Į stalčių dėdamas pinigus jis komisarui pasakė, kad tai pinigai už darbą. Jis negali patvirtinti, ar V. A. matė dedamus pinigus į stalčių, nors jis buvo prie savo darbo stalo kabinete (1 t., 130-131 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. L. parodė, kad negali garantuoti, ar V. A. matė tuos pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. L. parodė, kad prieš dviračių varžybas su prašymu nuėjo pas V. A.. Užsiminus, kad renginio metu reikės, jog būtų užtikrinta viešoji tvarka, V. A. pasakė, kad pirmiausia reikia kreiptis į X apskrities VPK, pasakė, kad tai ilgas ir sunkus procesas, reikalaujantis daug lėšų. Jis jo pasiteiravo apie kokį nors paprastesnį būdą ir V. A. pasakė, kad bandys kažką padaryti ir kelis kartus užsiminė apie tai, kad turi mažai darbuotojų, nes daugelis atostogauja. Tada jis jo paklausė, kuo jis gali atsilyginti jo pareigūnams už tai, kad jie renginio metu užtikrins viešąją tvarką. Paklausus, ar būtų gerai, jeigu jis nupirktų vaišų darbuotojams, V. A. atsakė, kad renginys vyks šeštadienį, todėl surinkti visų darbuotojų nepavyks. Tada jis V. A. pasakė, kad duos pinigų, jog jie turėdami galimybę patys nusipirks vaišių. Likus savaitei iki renginio jis nuėjo į V. A. kabinetą ir V. A. pasakė, kad raštinėje paliko prašymą, o V. A. atsakė, kad dėl sporto renginio saugumo užtikrinimo viskas bus gerai. Dar kartą jis V. A. pasakė, kad už pagalbą jam paliks pinigų, o ne vaišių. V. A. užsiminė, kad pinigus pasiliks policijos dienai. Po renginio 2014 m. gegužės 27 d. 9 val. 00 min. nuėjo pas V. A., kuris kabinete buvo vienas ir sėdėjo prie stalo. Jis padėkojo už sklandų renginį ir po padėkos pamatęs, kad stalo pirmasis stalčius, esantis jam iš dešinės, atitrauktas, į jį įdėjo 200 Lt. Mano, kad V. A. matė, kad į jo stalo stačių jis įdeda pinigus, tačiau nieko nesakė. Dėl to neprieštaravo ir nereikalavo pasiimti atgal (1 t., 138-140 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. L. parodė, kad davė teisingus parodymus. Šiuo metu negali atsiminti, ar V. A. sakė kokius nors žodžius, kai jis įdėjo pinigus į stalčių. 2014 m. gegužės 26 d. ar anksčiau nebuvo susitikęs su prokuroru ar su Imuniteto tarnybos pareigūnais. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaitytas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą (1 t., 162-163 b.l.). Liudytojas A. L. parodė, kad jam nebuvo daromas spaudimas ir niekas neliepė duoti tokių parodymų apie tai, kad jis nuėjo pas V. A. ir jam į stalčių įdėjo pinigus, bei už tokius jo parodymus jam nutrauks bylą. Jis pats savo iniciatyva nuėjo pas V. A. ir į jo stalo stalčių įdėjo pinigus. To daryti nesiūlė jokie asmenys. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaitytas kompaktinio disko apžiūros protokolas (1 t., 72-76 b.l.) ir peržiūrėtas vaizdo įrašas. Po vaizdo įrašo peržiūros liudytojas A. L. papildomai parodė, kad viskas vyko taip, kaip užfiksuota vaizdo įraše. Jis pinigus įdėjo į stalčių būtent tada, kaip ir matosi vaizdo įraše. Būtent tada, kai užėjo už stalo ir priėjo prie V. A. pasisveikinti, tada įdėjo pinigus. Jis pinigus įdėjo kaip nufilmuota vaizdo įraše, tik šiuo metu neatsimena, ar jam V. A. kokius nors žodžius pasakė. Gali būti taip, kad apie tai, jog tie pinigai bus panaudoti maisto produktams, jis su V. A. kalbėjo kito pokalbio metu. Prieš dedant pinigus į stalčių jis pasakė „on biški“ ir padėjo pinigus, tas žodis „biški“ reiškia, kad jis turėjo omenyje atsidėkoti.

Liudytojas V. L. teisme parodė, kad buvo V. A. kabinete, kai vyko pokalbis apie dviračių varžybas. A. L. norėjo sukeisti datas, kad varžybos vyktų savaitgalį. Galimai buvo pokalbis su V. A., kuris užsiminė, kad reikia iš A. L. paprašyti pinigų, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti policijos dienai.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. L. parodė, kad žinojo apie dviračių varžybas, apie jų organizavimą. Nieko nežino apie kyšio priėmimą.

Iš kratos ir apžiūrų protokolų matosi, kad V. A. tarnybiniame kabinete Nr. X, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), rastas ir paimtas bei apžiūrėtas 200 Lt nominalo banknotas Nr. XXXXX ir kiti daiktai (1 t., 78-80, 83-86, 87-89 b.l.).

Iš apžiūros protokolo matosi, kad apžiūrėtas vaizdo įrašas, darytas 2015 m. gegužės 15 d. V. A. tarnybiniame kabinete, kai jis aptarė organizuojamo renginio detales su dviem vyriškiais, iš kurių vienas vilki uniformą (1 t., 68-71 b.l.).

Iš apžiūros protokolo matosi, kad apžiūrėtas vaizdo įrašas, darytas 2015 m. gegužės 27 d. V. A. tarnybiniame kabinete, kai buvo perduoti pinigai (1 t., 72-76 b.l.).

Iš ekspertizės akto Nr. 11K-246(15), 11-1710(15) matosi, kad tirti pateiktas vaizdo ir garso įrašas yra vientisas (ištisinis) ir nesumontuotas. Tirti pateikta vaizdo byla yra originalios vaizdo bylos identiška kopija, ji yra neredaguota, tai reiškia, kad joje užfiksuotas vaizdas ir garsas buvo įrašomi vienu metu (5 t., 68-70 b.l.).

Ekspertas K. G. teisme savo pateiktas ekspertizės akto išvadas patvirtino ir paaiškino, kad tirti pateiktas vaizdo ir garso įrašas yra vientisas, ištisinis ir nesumontuotas. Gali susidaryti įspūdis, jog garso neatitinka vaizdai, nes vaizdas fiksuotas vienu rėžimu, o garsas visiškai kitu, todėl gali susidaryti neatitikimo įspūdis. Vaizdas fiksuotas vienu kadru per sekundę, t. y. kas sekundę padaromas vienas atskiras kadras, o garsas fiksuojamas ištisai. Taigi filmuojant vaizdo kameroje vaizdas ir garsas fiksuojami atskirai. Nustatytu įrenginyje režimu ir įrašinėjami atskirai vaizdas ir garsas. Nors tyrė įrašo kopiją, tačiau patikrinus kopijos autentiškumą, ji praėjo vandens ženklų testą, todėl daroma išvada, kad tai yra originalus, tiksliau – nepaveiktas išorinio poveikio, įrašas arba autentiška kopija. Įrašas yra autentiškas originalo kopija, įraše niekas nepadaryta, neliestas nuo originalo. Eksperto nuomone, toks įrašymo būdas buvo pasirinktas dėl galimo duomenų perdavimo, tai galėjo įtakoti kadrų skaičių. Padidinus kadrų skaičių, garsas būtų blogesnis.

Ekspertė Ž. P. teisme savo pateiktas ekspertizės akto išvadas patvirtino ir paaiškino, kad įrašas yra ištisinis ir nesumontuotas. Įrašas yra autentiškas. Jeigu būtų kitaip, tai speciali programa tokį įrašą būtų atmetusi. Įrašas praeina vandens ženklų patikrą. Dėl parinkto įrašymo rėžimo reikėtų klausti specialiųjų tarnybų, tačiau garsas įrašytas normaliai, galima suprasti kalbą, parametrai neiškraipo garso signalo, o vaizdas buvo fiksuojamas kartą per sekundę galbūt taupant vietą ar dėl kitų priežasčių.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas M. Š. parodė, kad nuo 2012 m. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Y parapijoje buvo vikaru. Tuo metu susipažino su V. A.. Maždaug 2014 m. gegužės 27 d., tikslios dienos neatsimena, apie 10 val., jis buvo nuėjęs pas V. A., nes reikėjo organizuoti procesiją. To, kad V. A. būtų atidaręs stalčių ir prašęs ar užsiminęs kažką ten įdėti, nebuvo. Tą dieną jis dėvėjo sutaną ir V. A. kabinete, užkliudęs stalą išpylę arbatą, todėl jis pavalė tą stalą ir tada V. A. galėjo sakyti „dėkou“. Neatsimena, kada tai buvo, bet buvo. Tiksliai neatsimena, bet minėtoje situacijoje, kai jis servetėle nuvarė išpiltą arbatą ir servetėlę išmetė į šiukšlių dėžę, V. A. galėjo pasakyti ir žodžius „mesk, dėkou“.

90. Su nuosprendžio dalimi, kuria pripažintas kaltu dėl kyšio priėmimo pagal BK 225 str. 1 d., V. A. irgi nesutinka. Apeliaciniame skunde labai plačiai dėstomi nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentai: nurodoma, kad proceso metu buvo nesilaikoma KŽĮ reikalavimų, todėl visi kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais. Ginčydamas patį baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumą, apeliantas neteisėtomis prašo įvertinti ir jau ikiteisminio tyrimo metu priimtas teismo nutartis, kuriomis leista slapta patekti į jo tarnybines patalpas, jas apžiūrėti, įrengti specialias technines priemones, jas panaudoti kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius, taip pat leista klausytis V. A. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti tų pokalbių įrašus, kontroliuoti šią informaciją, ją fiksuoti bei kaupti. Dėl visų šių apeliacinio skundo argumentų šioje teismo nutartyje jau buvo pasisakyta ir tie argumentai atmesti. Šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys, o taip pat pradėjus ikiteisminį tyrimą – ir priverčiamosiomis prievartos priemonėmis gauti duomenys surinkti laikantis KŽĮ ir BPK reikalavimų, todėl jie galėjo būti pripažinti ir teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais. Tai paneigia didžiąją dalį apelianto argumentų apie tai, kad byloje tariamai nėra jo kyšininkavimą patvirtinančių įrodymų.

91. Apeliantas taip pat įvairiais argumentais bando pagrįsti savo teiginius dėl kyšį davusio liudytojo A. L. parodymų įrodomosios reikšmės, dėsto abejones apie šio liudytojo galimo suinteresuotumo jį melagingai apkaltinti, nurodo apie prieštaravimus jo parodymuose. Nesutinka ir su ekspertų išvadomis dėl prie bylos pridėto ir teisme patikrinto 2014 m. gegužės 27 d. įvykių jo tarnybiniame kabinete vaizdo ir garso įrašo.

92. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus irgi atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip ir dėl kitų kaltinimų, šiuo atveju daugelį teismo nustatytų bylos aplinkybių pripažįsta pats nuteistasis V. A.. Jis pats pripažino, kad 2014 m. balandžio pabaigoje ir iki gegužės mėn. vidurio kelis kartus buvo susitikęs su A. L. ir jo (V. A.) tarnybiniame kabinete tarėsi su juo dėl dviračių lenktynių „Y 2014“ organizavimo. A. L. prašė, kad policija užtikrintų viešąjį saugumą. Jau šių pokalbių metu A. L. kalbėjo apie kažkokį atsidėkojimą už policijos darbą, minėjo ir pinigus, o jis (V. A.) apie tai buvo pasakęs ir savo kolegoms. Tačiau jokių pinigų iš A. L. neprašė, nežadėjo jų priimti.

93. V. A. teisme parodė, kad jei jis kažkiek ir jaučia kaltę, tai tik dėl šių ankstesnių pokalbių su A. L.. Tačiau šie pokalbiai, kuriuos pripažįsta pats V. A., kaip tik ir paaiškina nuteistojo elgesį jo tarnybiniame kabinete 2014 m. gegužės 27 d., kai A. L. davė kyšį, o V. A. jį priėmė daug apie tai nekalbėdami, A. L. žinodamas už ką kyšį duoda, o V. A. – už kokių veiksmų atlikimą (sporto renginio viešojo saugumo užtikrinimą) tą kyšį priima.

94. Kaip ir kai kuriuos kitus liudytojus dėl kitų nusikalstamų veikų, liudytoją A. L. apeliantas irgi kaltina melagingų, jį apkaltinančių parodymų davimu. Tačiau jo argumentai dėl A. L. tariamos baimės būti patrauktam atsakomybėn (išskyrus atsakomybę už papirkimą) už kitas nusikalstamas veikas, yra deklaratyvūs ir tai yra tik nieko nepagrįstos spėlionės. Tai teisme paneigė ir pats liudytojas A. L.. Apeliaciniame skunde nuteistasis įtarimus, kad A. L. dar iki 2014 m. gegužės 27 d. bendradarbiavo su specialiomis tarnybomis ir kyšio davimas buvo provokacija, grindžia tuo, kad prokuroras dar 2014 m. gegužės 26 d. paruošė teismui prašymą, kuriame prašė A. L. apklausti teismo posėdyje esant pagrindo manyti, kad įtariamasis (V. A.) darys jam poveikį (1 t., 128 b.l.). Kitą dieną A. L. buvo apklaustas teisme apie kyšio V. A. davimo aplinkybes. Kolegija tokius argumentus atmeta. Apie tai, kad A. L. – tuometinis Y. r. savivaldybės kūno kultūros ir sporto centro direktorius – bendradarbiavo su kriminalinės žvalgybos subjektais ir netgi dalyvavo kažkokios nusikalstamos veikos imitavime, byloje nėra jokių duomenų. Tai paneigia ne tik paties A. L. parodymai, bet ir tas faktas, kad pačiam A. L. dėl V. A. papirkimo buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 227 str. 1 d. Ikiteisminis tyrimas A. L. pagal šį įtarimą buvo nutrauktas pagal laidavimą tik 2014 m. lapkričio 17 d. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismo nutartis teisėtai kontroliuojant V. A. telefoninius pokalbius ir fiksuojant jo veiksmus tarnybiniame kabinete, pareigūnai dar iki 2014 m. gegužės 27 d. jau turėjo duomenų, kad A. L. kyšį V. A. pasiūlė dar 2014 m. gegužės 15 d. (1 t., 116, 117, 118 b.l.). Visi šie duomenys rodo, kad jokių teisėsaugos institucijų provokacinių veiksmų nebuvo, o A. L. ir V. A. bendravimas ir kyšio priėmimas 2014 m. gegužės 27 d. buvo nustatyti ir užfiksuoti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų.

95. Vertinant liudytojo A. L. parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad šis liudytojas apie kyšio davimą V. A. byloje ir įtariamuoju, ir liudytoju buvo apklaustas daug kartų. Galima sutikti, kad A. L. parodymuose yra kai kurių nežymių nesutapimų ir prieštaravimų. Tačiau liudytojas apie esmines kyšio davimo V. A. aplinkybes visų apklausų metu parodė nuosekliai ir vienodai ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant bylą pirmosios, o po to ir apeliacinės instancijos teisme. Jo parodymai šioje nutartyje jau išdėstyti. Apeliaciniame skunde bandoma remtis A. L. parodymų ištraukomis, ypač tų jo parodymų, kaip į V. A. tarnybiniame kabinete stovėjusio stalo stalčių buvo įdėti pinigai ir ar tą pinigų įdėjimą į stalčių matė V. A.. Šioje dalyje kolegija pažymi, kad A. L. apie šias aplinkybes apklaustas daugelį kartų ir atsakinėjo ne tik į teismo, bet ir į proceso dalyvių (taip pat į kaltinamojo ir gynėjo) klausimus. Primygtinai liudytojo klausiant, ar jis įsitikinęs tuo, ką iš tikrųjų matė ir ką sakė tuo metu V. A., natūraliai paaiškinamos ir tam tikros šio liudytojo abejonės, ir tam tikras jo parodymų prieštaringumas. Vis dėlto teisėjų kolegija, papildomai apklaususi A. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, padarė išvadą, kad A. L. parodymais abejoti nėra pagrindo. Liudytojas nuosekliai parodė, kad 2014 m. gegužės 27 d. užėjo pas V. A. į jo tarnybinį kabinetą, trumpai pasikalbėjo apie šalutinius reikalus, o po to, V. A. sėdint už tarnybinio stalo, atsistojęs priėjo prie to stalo krašto ir, kaip padėką už sporto renginio saugumo užtikrinimą, įdėjo į viršutinį stalo stalčių 200 Lt. Remiantis A. L. parodymais, tai V. A. matė arba turėjo matyti, pinigai buvo padėti atvirai. Po to, V. A. pinigų neatsisakius ir nieko nesakant, A. L. iš tarnybinio kabineto išėjo.

96. Kad A. L. davė V. A. kyšį, o šis jį priėmė, patvirtina ne tik kratos ir apžiūrų protokolai, bet ir įvykių tarnybiniame kabinete garso ir vaizdo įrašas. Jis buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, o vėliau, dalyvaujant proceso dalyviams ir jau nagrinėjant A. L., dar kartą peržiūrėtas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Iš šio vaizdo ir garso įrašo matosi, kad kabinete viskas vyko taip, kaip apie tai parodė liudytojas A. L.. Neįrašytas tik pats pinigų įdėjimo į stalčių momentas, nes ši vieta nepateko į vaizdo kameros akiratį. Nepaisant to, vaizdo įraše matosi visi A. L. veiksmai iki pat pinigų įdėjimo į stalčių, o pinigų įdėjimą neabejotinai patvirtina tų pinigų radimas stalčiuje kratos metu. Kad stalčiuje pinigai buvo rasti, pripažįsta pats V. A., kuris tik aiškina, kad to nematė ir apie tai nežinojo. Apeliantas aiškina, kad galbūt buvo nusisukęs, atsistojęs ar tuo metu nuėjęs prie lango. Tačiau tai paneigia tas pats vaizdo įrašas. Nurodo dar ir tai, kad pinigus A. L. į stalčių galėjo įdėti apie 9 val. ryto, tuo tarpu kratos metu pinigai buvo surasti tik 13 val. 15 min. Nuteistasis dėsto retorinius klausimus apie tai, kodėl jis tų pinigų per tiek laiko nei paslėpė, nei paėmė į rankas, nei atliko jokių kitų veiksmų. Tokio V. A. elgesio priežastys ir motyvai gali būti įvairūs, tačiau jau aptarti įrodymai patvirtina, kad jis matė A. L. į stalčių padėtus pinigus ir kyšį tikrai priėmė.

97. Iš jau paminėto vaizdo ir garso įrašo matosi, kad tuo metu, kai A. L. jau ruošėsi į stalčių padėti pinigus, V. A. ištarė žodžius „mesk, dėkou“. Apie tai paaiškėjo tik iš vaizdo ir garso įrašo, tuo tarpu ankstesnių apklausų metu liudytojas A. L. apie tokį V. A. pasakymą nebuvo parodęs. Tačiau tai, kad A. L. galėjo neprisiminti tokios smulkios jo ir V. A. pokalbių detalės, yra suprantama, ir tai nepaneigia nei jo parodymų, nei vaizdo ir garso įrašo tikrumo.

98. Apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto argumentus apie tai, kad nurodytas garso – vaizdo įrašas galėjo būti suklastotas, neištisinis, o jo pasakyti žodžiai „mesk, dėkou“ tariamai galėjo būti iškirpti iš visai kito jo pokalbio su kunigu M. Š., kuris 2014 m. gegužės mėn. irgi lankėsi jo tarnybiniame kabinete. Tenkinant gynybos prašymus, liudytojas M. Š. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir jo parodymai jau buvo išdėstyti. Gynybos nuomone, teismas negali nepatikėti tokio garbingo žmogaus, kunigo, parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo M. Š. parodymais abejoti pagrindo tikrai nėra. Tačiau šio liudytojo parodymai ir nepaneigia kitų V. A. apkaltinančių įrodymų. Liudytojas M. Š. parodė, kad tikrai buvo V. A. kabinete 2014 m. pavasarį. Apie tai, ar to pokalbio metu tikrai išpylė arbatą, ar valė ją servetėle, ar išmetė tą servetėlę ir ar tuo metu V. A. galėjo pasakyti „mesk, dėkou“, liudytojas aiškiai ir vienareikšmiškai atsakyti negalėjo. Jis tik neatmetė tokios galimybės atsakinėdamas į nuteistojo ir gynėjo klausimus. Be to, M. Š. tiksliai negalėjo pasakyti, kada jis buvo V. A. kabinete. Teismo posėdyje jis galėjo pasakyti tik kad tai buvo po Šv. Velykų. Kolegijos nuomone, šio liudytojo parodymai kitų V. A. kaltės įrodymų nepaneigė. Tuo tarpu kyšio priėmimą patvirtino dar ir pirmosios instancijos teismo paskirtos teismo fonoskopinės ekspertizės išvados. Jose vienareikšmiškai nurodyta, kad tirti pateiktas vaizdo ir garso įrašas yra ištisinis ir nesumontuotas. Tirti pateikta vaizdo byla yra neredaguota, tai reiškia, kad joje užfiksuotas vaizdas ir garsas buvo įrašomi vienu metu (5 t., 68-70 b.l.).

99. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis pateikė teismui dar ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto M. A. „konsultaciją“ dėl jau nurodyto fonoskopinės ekspertizės akto išvadų. Konsultacijoje nurodoma, kad ekspertizės tyrimas turėjo trūkumų, todėl negalima teigti, kad ekspertizei pateiktas įrašas yra neredaguota originalo kopija (6 t., 196, 197 b.l.). Teismo posėdyje nustatant specialisto M. A. tapatybę, jis pats pripažino, kad yra tolimas nuteistojo V. A. giminaitis, todėl jo, kaip specialisto, teisėjų kolegija teismo posėdyje neapklausė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei dėl pateiktos „konsultacijos“, nei kitų gynybos argumentų abejoti jau paminėtos fonoskopinės ekspertizės akto išvadomis pagrindo nėra. Šią ekspertizę atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų komisija, o ekspertai K. G. ir Ž. P. pirmosios instancijos teisme ne tik patvirtino ekspertizės išvadas, tačiau teisme ir motyvuotai atsakė į visus dėl šios ekspertizės pateiktus klausimus bei pašalino bet kokias dėl to kylančias abejones. Nors apeliaciniame skunde su ekspertizės išvadomis ir toliau nesutinkama, tie apelianto argumentai jau buvo paneigti ekspertų ir abejoti jų išvadomis pagrindo nėra.

100. Išnagrinėtų ir jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad A. A. priėmė kyšį teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistojo veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Byloje įrodyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis V. A. priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, kyšio vertė viršijo 1 MGL dydį, todėl V. A. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 225 str. 1 d.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

101. Apeliaciniame skunde plačiai dėstomi argumentai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BPK 44 str., užtikrinančių kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisę, kad jo byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, pažeidimus. Nurodoma apie tai, kad buvo pažeisti KŽĮ, BPK 1-2, 6-7, 20, 44, 154, 286, 301, 305 ir kitų straipsnių reikalavimai. Patikrinusi šią bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad didžioji šių skundo argumentų dalis yra deklaratyvi, skundo argumentai nepagrįsti ir neatitinka bylos aplinkybių. Į didžiąją dalį šių argumentų šioje nutartyje jau buvo atsakyta, jie buvo atmesti ir jų atmetimo motyvai jau buvo išdėstyti.

102. Dar kartą pažymima, kad KŽĮ ir BPK 20 str. reikalavimai nebuvo pažeisti, kriminalinės žvalgybos metu gauti duomenys, išskyrus jau paminėtą 2013 m. spalio 30 d. vaizdo įrašą ir jo apžiūros protokolą (dėl to jau buvo pasisakyta), o taip pat ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gauti teisėtu būdu ir pagrįstai pripažinti įrodymais. Atskirai tenka pažymėti, kad kriminalinės žvalgybos metu tikrai buvo įrašytas V. A. ir advokato G. Daugėlos telefoninis pokalbis, kuris kartu su kitų pokalbių suvestinėmis netgi buvo pridėtas prie bylos kartu su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolu (1 t., 65 b.l.). Šio pokalbio metu V. A. su savo advokatu trumpai aptaria kažkokią teismo nutartį, tariasi dėl susitikimo pasirengimui gynybai. Daryti išvadą, kad šio pokalbio įrašymas ir pridėjimas prie bylos esmingai pažeidė V. A. ir jo gynėjo teises, pagrindo nėra. Akivaizdu, kad V. A. pokalbis su advokatu buvo įrašytas kartu su kitais jo pokalbiais ir tai buvo daroma teisėtai ir vadovaujantis dėl to priimta teismo nutartimi. Akivaizdu, kad V. A. pokalbio su advokatu įtraukimas į bendrą pokalbių suvestinę ir pridėjimas prie bylos buvo šiurkšti, tačiau techninė ikiteisminio tyrimo pareigūnų klaida. Tačiau vertinti ją kaip esmingai pažeidusią proceso dalyvių teises ir nuteistojo teisę į gynybą pagrindo nėra. Apie tai ir tai, kad pačiam advokatui G. Daugėlai BPK 154 str. numatytos procesinės prievartos priemonės nebuvo taikomos, šiam advokatui buvo pranešta dar 2015 m. kovo 27 d. prokuroro raštu (4 t., 176 b.l.).

103. Apeliantas taip pat deklaratyviai dėsto ir argumentus apie tai, kad šis baudžiamasis procesas buvo pradėtas X AVPK Imuniteto skyriaus pareigūnams siekiant jį sukompromituoti ir pašalinti iš einamų pareigų. Nurodo, kad kompromituojanti informacija buvo renkama ne tik apie jį, bet ir apie jo pažįstamus ir šeimos narius. Jis buvo verčiamas prisipažinti kaltu dėl kyšio priėmimo, o priešingu atveju buvo grasinama pareikšti kaltinimus ir dėl kitų nusikalstamų veikų.

104. Teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir juos vertina tik nuteistojo bandymais išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto kaltinimai X AVPK ir jo Imuniteto skyriaus pareigūnams niekuo nepagrįsti ir juos paneigia ne tik jau aptarti bylos duomenys apie joje atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus, bet ir liudytojais apklaustų šių teisėsaugos institucijų pareigūnų parodymai. Tai, kad tikrinant V. A. nusikalstamas veikas, apie įtarimus pranešta ir V. A. pažįstamiems asmenims (S. L., V. Š. ir A. L.), paaiškinama tuo, kad V. A. piktnaudžiaujant tarnyba ar kyšininkaujant, tie asmenys irgi padarė veikas, turinčias nusikalstamų veikų požymių. Tas pats pasakytina ir apie V. A. sutuoktinę L. A., kuriai ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo, pripažinus šią veiką mažareikšme, buvo nutrauktas prokuroro 2015 m. sausio 29 d. nutarimu (3 t., 137-139 b.l.). Pažymėtina, kad šį nutarimą, teismo posėdyje dalyvaujant ir L. A., 2015 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtino Klaipėdos miesto apylinkės teismas (3 t., 145-148 b.l.). Nuteistojo teiginiai, kad jis buvo verčiamas prisipažinti kaltu dėl kyšininkavimo ir grasinama, kad priešingu atveju bus pareikšti įtarimai ir dėl kitų nusikalstamų veikų, nepagrįsti ir paneigti. Juos paneigia pirmiausia tai, kad kyšio iš A. L. priėmimas įvyko ir buvo išaiškintas 2014 m. gegužės 27 d. ir šį nusikaltimą A. A. padarė jau vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl kitų nusikalstamų veikų. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas dar 2014 m. balandžio 30 d.

105. Teiginius apie tariamus jo teisės į gynybą pažeidimus apeliantas grindžia tuo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tariamai buvo atmetami visi jo prašymai, neįvertinamos jo nurodomos bylos aplinkybės, o remiamasi tik jį apkaltinančiais duomenimis. Šie teiginiai irgi neatitinka bylos aplinkybių.

106. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu dalis įtariamojo ir gynėjo prašymų buvo patenkinti, o skundai dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo sprendžiami prokuroro nutarimais ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo irgi nepažeisdamas BPK XIX skyriuje numatytų bendrųjų bylų nagrinėjimo teisme nuostatų. Teismas betarpiškai išnagrinėjo duomenis, išdėstytus kaltinamajame akte, apklausė asmenis, nurodytus sąraše prie kaltinamojo akto, be to, atliko ir kitus įrodymų tyrimo veiksmus. Pažymėtina, kad teismo fonoskopinę ekspertizę teismas paskyrė kaip tik turėdamas tikslą patikrinti V. A. gynybos versijas.

107. Apeliantų argumentai dėl tariamo teismo šališkumo taip pat nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr.2K-414/2010; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.

108. Šioje byloje jokių duomenų, kad bylą išnagrinėjęs teismas būtų šališkas tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektais, nenustatyta. Tokių duomenų nepateikia ir pats apeliantas. Jo argumentai iš esmės susiję su tuo, į kokias aplinkybes teismas atsižvelgė išnagrinėjęs bylą ir priimdamas skundžiamą nuosprendį. Tačiau nuteistojo nesutikimas su įrodymų įvertinimu ir jam nepalankaus nuosprendžio priėmimu pagal tą pačią galiojančią teismų praktiką negali būti pagrindu laikyti bylą išnagrinėjusį teismą šališku.

109. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad skundžiamas nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. Su šiais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Nuosprendis surašytus laikantis BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. reikalavimų, nes jo aprašomojoje dalyje išdėstytos ir įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybės, ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismas kaltinimą V. A. nepakeitė ir tuo paaiškinama, kad jie atitinka kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimų aprašymą. Iš dalies galima sutikti tik su apelianto argumentais, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje galbūt neišsamiai išdėstė motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, šiuo atveju – visos galimos V. A. gynybos versijos. Pagrįsti argumentai ir dėl nepakankamai išsamių nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų. Tačiau šie BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų pažeidimai nėra esminiai ir jie jau buvo ištaisyti šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Jokių kitų, juo labiau esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

110. Skiriant V. A. bausmes, teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį. Skiriant bausmes atsižvelgta į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. V. A. pripažintas kaltu padaręs ne vieną, o keletą nusikalstamų veikų, iš kurių dvi priskiriamos sunkiems, o kitos dvi – apysunkiams tyčiniams nusikaltimams (BK 11 str. 4 d., 5 d.). Teismas nenustatė jokių V. A. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Skiriant bausmes atsižvelgta ne tik į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir konkrečias jų aplinkybes, bet ir į duomenis apie kaltininko asmenybę. V. A. anksčiau neteistas, nebaustas ir už administracinius teisės pažeidimus, daug metų dirbo policijoje, taip pat ir vadovaujančiose pareigose. Nors iš jų buvo atleistas pradėjus šį baudžiamąjį procesą, nuteistasis ir šiuo metu dirba kitą darbą. BK 225 str. 1 d., 228 str. 1 d., 228 str. 2 d. sankcijos numato alternatyvias bausmių rūšis: baudą, areštą ir terminuotą laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas V. A. už visas nusikalstamas veikas paskyrė būtent švelniausios rūšies bausmes, t. y. baudas. Taip pat pažymėtina, kad už visas nusikalstamas veikas V. A. paskirtos baudos yra ženkliai mažesnės už baudų, skiriamų už apysunkius ir sunkius nusikaltimus, dydžių (BK 47 str. 3 d. 3 p., 4 p.) vidurkį. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas taikė ne visiško, o tik dalinio bausmių sudėjimo bausmių subendrinimo būdą. Teisėjų kolegijos nuomone, V. A. ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes ir kaltininko asmenybę. Šios bausmės nei rūšimi, nei dydžiu negali būti laikomos aiškiai per griežtomis ir jas dar labiau švelninti pagrindo nėra. V. A. visas nusikalstamas veikas padarė darbinės veiklos srityje, būdamas valstybės tarnautoju. Todėl teismo sprendimas kartu su bausme taikyti V. A. ir BK 68² str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje 2 metams irgi yra teisėtas bei pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.