Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareikėjo T. Š. ir suinteresuotojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. L. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. pareiškimą suinteresuotiesiems asmenims A. Š., G. L. dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir suinteresuotojo asmens G. L. savarankišką reikalavimą pareiškėjui T. Š., suinteresuotiesiems asmenims A. Š., notarei R. M. dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Byloje nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad: (duomenys neskelbtini) mirė R. Š.; po jo mirties liko du pirmosios eilės įstatyminiai įpėdiniai mirusiojo sūnūs pareiškėjas T. Š. ir suinteresuotasis asmuo A. Š. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 str. 1 d. 1 p.); R. Š. 2007 m. lapkričio 13 d. testamentu dalį savo turto – nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini) k., priklausiusį M. Š., ir žemės sklypą, esantį Kėdainių r., Josvainių apyl., priklausiusį E. Š. – paliko suinteresuotajam asmeniui, pareiškusiam savarankišką reikalavimą byloje, G. L. (CK 5.19 str., 5.2 str. 2 d.); mirusiojo palikimo per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nepriėmė nei įpėdiniai pagal įstatymą, nei testamentinis įpėdinis; valią priimti palikimą CK 5.57 straipsnyje, CPK 576–578 straipsniuose nustatyta tvarka kreipdamasis į teismą pareiškėjas T. Š. išreiškė 2015 m. sausio 15 d. (bylos Nr. 2-729-802/2015, b. l. 2), suinteresuotasis asmuo G. L. – 2017 m. birželio 23 d. (b. l. 1–5). Ginčas byloje kilo dėl to, ar egzistuoja pagrindas atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti. Pirmosios instancijos teismas tenkino tiek pareiškėjo prašymą, tiek ir suinteresuotojo asmens savarankišką reikalavimą ir abiem įpėdiniams atnaujino terminą palikimui priimti. Apeliaciniais skundais pareiškėjas ir suinteresuotasis asmuo ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis teismas pripažino, kad kitas įpėdinis terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujino. Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo išsprendė tinkamai. Vadovaujantis CK 5.57 straipsnio 1 dalimi, praleistą terminą palikimui priimti teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas nurodė, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Vertinant įpėdinio elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014, 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017).Pasisakydama dėl įstatyme įtvirtinto termino palikimui priimti paskirties, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 3 dalimi, palikimas turi būti priimamas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau įpėdinis yra laikomas priėmusiu palikimą tik jei nėra pirmesnės eilės įpėdinio pagal įstatymą ar įpėdinio pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas. CK 5.11 straipsnyje nustatyta įpėdinių pagal įstatymą eilė. CK 5.19 straipsnyje įtvirtinta palikėjo teisė testamentu turtą palikti savo nuožiūra, taip pakeičiant įstatymu nustatytą paveldėjimo tvarką (CK 5.2 str. 2 d.). Tiek CK 5.50 straipsnio 3 dalies formuluotė, tiek ir sisteminis šioje pastraipoje aptartų paveldėjimo teisės normų aiškinimas leidžia spręsti, kad konkretus terminas palikimui priimti įstatyme yra nustatytas siekiant užtikrinti teisinį apibrėžtumą. Esant šiam terminui tampa aišku, kada vėlesnių eilių įpėdiniams pereina teisė paveldėti turtą, taip pat kada paaiškėja palikimą priėmusiam įpėdiniui (įpėdiniams) tenkanti palikimo dalis ir teisę paveldėti praranda kiti tos pačios eilės įpėdiniai. Nagrinėjamu atveju į palikimą pretenduoja du įpėdiniai, kurie teisę priimti palikimą turėjo įgyvendinti tuo pačiu metu (per tris mėnesius po palikėjo mirties). Suinteresuotasis asmuo turi pirmenybės teisę paveldėti testamente nurodytą turtą. Pareiškėjas yra pirmosios eilės įpėdinis, galintis pretenduoti į palikimą, dėl kurio nepasisakyta testamente. Jokie kiti pirmosios eilės ar vėlesnių eilių įpėdiniai pretenzijų į palikimą nereiškia. Šios faktinės aplinkybės lemia, kad teismo sprendimu buvo atkurta tokia situacija, kokia būtų susiklosčiusi, jeigu tiek pareiškėjas, tiek ir suinteresuotasis asmuo palikimą būtų priėmę per įstatyme nustatytą terminą. Kitaip tariant, pavėluotas kreipimasis dėl palikimo priėmimo gali turėti įtakos tik dviejų į palikimą pretenduojančių asmenų teisėms ir pareigoms, todėl teisės priimti palikimą atėmimas vadovaujantis formaliu termino praleidimo pagrindu neatitiktų šioje pastraipoje aptartos įstatyme nustatyto termino paskirties (CK 5.50 str. 3 d.), būtų nesuderinamas su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Įvertinusi pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens tarpusavio santykius, teisėjų kolegija pažymi kelias reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas cituoja kasacinio teismo praktiką, pagal kurią sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo yra atsižvelgiama į tai, kiek terminas yra praleistas, nes praleidimo trukmė yra tiesiogiai susijusi su būtinumu išlaikyti terminą prašančio atnaujinti įpėdinio ir palikimą priėmusių įpėdinių interesų pusiausvyrą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012). Ši praktika aktuali tokiose situacijose, kai vienas ar keli įpėdiniai palikimą priima per įstatyme nustatytą terminą ir įgyvendina savo teises. Tokiu atveju termino atnaujinimas dar vienam įpėdiniui turėtų neigiamos įtakos paveldėtojų interesams, kadangi jie, suėjus CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, įgyja teisėtą lūkestį, kad į palikimą sudariusį jiems priklausantį turtą niekas pretenzijų nebereikš. Nagrinėjamoje byloje susiklostė kitokia situacija. Abu į palikimą pretenduojantys įpėdiniai savo teisių į palikimą per įstatyme nustatytą terminą neįgyvendino, t. y. nuosavybės teisių į palikimą sudarantį turtą neįgijo. Nors pareiškėjas į teismą dėl termino atnaujinimo kreipėsi anksčiau ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-729-802/2015 jam jau buvo atnaujintas terminas palikimui priimti, šios teisės pareiškėjui buvo suteiktos pažeidžiant suinteresuotojo asmens teisėtus interesus. Nors įstatymas nenustato pareigos laiku dėl palikimo priėmimo pasikreipusiam įpėdiniui apie palikimo atsiradimą ar jo sudėtį informuoti kitus įpėdinius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007, 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011, 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014), toks teisės aiškinimas negali būti taikomas situacijoms, kai teisė į palikimą yra įgyvendinama teismine tvarka. Vadovaujantis CPK 443 straipsnio 3 dalimi, visi bylos baigtimi suinteresuoti asmenys turi būti įtraukiami į bylą dėl CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, todėl į šią bylą turėjo būti pateikti duomenys apie tai, ar palikėjas nebuvo sudaręs testamento, ir, paaiškėjus, kad testamentas buvo sudarytas, testamentinis įpėdinis turėjo būti įtrauktas į bylą suinteresuotuoju asmeniu. Be to, CK 5.33 straipsnyje įtvirtinta palikimo atsiradimo vietos notaro, sužinojusio apie testatoriaus mirtį, pareiga paskirti testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešti visiems žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014, tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti, kad būtų įgyvendinta tikroji testatoriaus valia ir po jo mirties turtas atitektų ne įpėdiniams pagal įstatymą, o testamente nurodytiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai nei pareiškėjas, nei notaras, nei bylą nagrinėjęs teismas neišsiaiškino, kad palikėjas buvo sudaręs testamentą, ir nesiėmė veiksmų, jog testamente nurodytas įpėdinis būtų informuotas apie palikėjo mirtį, pirmosios eilės įpėdinio valią priimti palikimą ir su tuo susijusį teisminį procesą. Šis pažeidimas negalėjo neturėti įtakos suinteresuotojo asmens teisėms, kadangi anksčiau sužinojęs apie palikėjo mirtį jis būtų turėjęs galimybę anksčiau kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Be to, suinteresuotojo asmens neinformavimas nulėmė, kad pareiškėjo teisės į palikimą buvo įgyvendintos ir jo, kaip paveldėtojo, teisės patvirtintos nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Šią aplinkybę patvirtino Marijampolės rajono apylinkės teismas, 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi (b. l. 20–21) atnaujindamas procesą byloje ir ginčijamu sprendimu panaikindamas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-729-802/2015. Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas negali būti laikomas teisėtai įgijusiu teises į palikimą sudarantį turtą anksčiau už suinteresuotąjį asmenį, todėl vėlesnis suinteresuotojo asmens kreipimasis į teismą negali būti vertinamas kaip pareiškėjo įgytų teisių pažeidimas ar suvaržymas, paneigiantis šalių interesų pusiausvyros principą. Kadangi paveldėjimo procesas nėra baigtas, termino atnaujinimas neigiamai neįtakos nei vieno iš įpėdinių turimų nuosavybės teisių. Be to, reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir aplinkybę, kad ginčijamu sprendimu nebuvo paneigta palikėjo valia dalį jam priklausiusio turto palikti testamentiniam įpėdiniui. Kasacinio teismo praktikoje itin akcentuojamas testatoriaus valios gerbimas ir laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant paveldėjimo klausimus, kai testatoriaus valia išreikšta testamente, ji turi būti gerbiama ir vykdoma po testatoriaus mirties (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014). Byloje nebuvo įrodinėjamas pareiškėjo valios trūkumas sudarant testamentą, nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, nebuvo teikiami įrodymai, kurie leistų spręsti, kad testamente nebuvo išreikšta palikėjo valia (CK 5.19 str.). 2017 m. lapkričio 10 d. teismo posėdyje buvusi palikėjo sugyventinė R. B. ir vienoje iš palikėjui priklausiusių gyvenamųjų patalpų gyvenantis R. M. patvirtino, kad turto mainų ir pardavimo sandorius palikėjas sudarė siekdamas gauti pinigų, t. y. ne tik sudarė gyvenamosios patalpos mainų sandorį su suinteresuotuoju asmeniu bei testamentu paliko jam atkuriamas nuosavybės teises į turtą, bet ir mainų būdų įgytą turtą dar kartą išmainė į mažesnės vertės sodybą, gaudamas priemoką grynaisiais pinigais, o vėliau ir šią sodybą pardavė (2017 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 33 min. 50 sek. iki 1 val. 34 min. 45 sek. ir nuo 1 val. 49 min. 30 sek. iki 1 val. 50 min. 30 sek.). Aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad šie sandoriai neatitiko tikrosios palikėjo valios, byloje nebuvo įrodinėjamos (CPK 178 str.). Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 5.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prioritetinė testamentinio įpėdinio teisė paveldėti testamente nurodytą turtą nebuvo paneigta. Šia teisė ginčijamu sprendimu ir yra įgyvendinama. Jeigu teismas būtų atnaujinęs terminą pareiškėjui ir netenkinęs suinteresuotojo asmens prašymo dėl termino atnaujinimo, būtų paneigta testatoriaus valia, pažeistas įpėdinių interesų pusiausvyros principas, suabsoliutintos įstatyminio įpėdinio teises. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašymo tenkinimas neigiamų pasekmių testamentinio įpėdinio interesams neturi, kadangi, atnaujinus terminą palikimui priimti abiem įpėdiniams, pareiškėjas gali pretenduoti tik į testamente nenurodytą turtą, į kurį suinteresuotasis asmuo nepretenduoja, kadangi jis nėra įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.2 str. 2 d., 5.11 str.). Vertindama šalių nurodytų vėlavimo priimti palikimą priežasčių svarbą per įpėdinių interesų pusiausvyros prizmę teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti vieno ar kito nurodytas priežastis svarbesnėmis ar mažiau svarbiomis nėra pagrindo. Pareiškėjas nurodė laiku dėl palikimo priėmimo nesikreipęs, nes nežinojo, kad po palikėjo mirties liko turto. Suinteresuotasis asmuo nurodė per įstatyme nustatytą terminą palikimo nepriėmęs, kadangi nežinojo apie palikėjo mirtį. Kaip teisingai pažymima apeliaciniuose skunduose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs bendrąją teisės aiškinimo taisyklę, kad paprastai nei viena iš šių priežasčių nelaikoma svarbia praleistam terminui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017). Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 19 pastraipoje, kasacinis teismas taip pat akcentuoja, kad aplinkybių, sutrukdžiusių priimti palikimą, svarba turi būti vertinama individualiai, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą. Tokią poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014 pateikta teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią aplinkybės, jog įpėdinis nebendravo su palikėja ir dėl asocialaus jos gyvenimo būdo manė, kad ši neturi jokio turto, bei aplinkybė, kad gyvendamas užsienyje įpėdinis laiku nesužinojo apie palikėjos mirtį, yra pakankamos atnaujinti praleistam terminui palikimui priimti. Nagrinėjamu atveju suinteresuotojo asmens su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad laikotarpiu, per kurį jis būtų galėjęs įgyvendinti teisę priimti palikimą, suinteresuotasis asmuo gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į Lietuvą suinteresuotasis asmuo grįžo 2015 m. pabaigoje, t. y., praėjus daugiau nei 2 metams po palikėjo mirties. Jeigu nebūtų buvę nutarties 21 pastraipoje aptartų suinteresuotojo asmens teisių pažeidimų, t. y. suinteresuotasis asmuo notarui sužinojus apie palikėjo mirtį būtų informuotas apie palikimo atsiradimą arba pareiškėjui iniciavus civilinį procesą būtų įtrauktas į bylą, savo, kaip įpėdinio, teises jis būtų galėjęs įgyvendinti anksčiau. Svarbia pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir aplinkybę, kad testamentinis įpėdinis nebuvo palikėjo giminaitis, kas apsunkino jo galimybes sužinoti apie palikėjo mirtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir suinteresuotojo asmens nurodyta aplinkybe, kad jis, tiek gyvendamas JAV, tiek ir grįžęs į Lietuvą neturėjo palikėjo kontaktinių duomenų. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad suinteresuotajam asmeniui buvo žinomi palikėjo giminaičių ar kitų asmenų, kurie būtų galėję jį informuoti apie palikėjo mirtį, kontaktiniai duomenys. Galimybę anksčiau sužinoti apie palikėjo mirtį apsunkino ir faktas, kad palikėjas nebegyveno suinteresuotojo asmens jam perleistoje sodyboje, kurios adresas suinteresuotajam asmeniui buvo žinomas, buvo pardavęs ir kitą savo gyvenamąją patalpą. Būtent paskutinėje žinomoje palikėjo gyvenamojoje vietoje suinteresuotasis asmuo ir bandė jo ieškoti. Liudytojas R. M. patvirtino, kad suinteresuotasis asmuo 2017 m. balandžio mėn. kartu su suinteresuotajam asmeniui žinomoje paskutinėje palikėjo gyvenamojoje vietoje gyvenančia moterimi buvo atvykęs pas jį ir bandė rasti palikėją (2017 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 53 min. 45 sek. iki 1 val. 55 min. 00 sek.). Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad termino praleidimą sąlygojo suinteresuotojo asmens nežinojimas apie palikėjo mirtį, galimybės gauti informaciją anksčiau buvo ribotos dėl objektyvių priežasčių (gyvenimo užsienyje, nebuvimo palikėjo giminaičiu, informacijos apie jo, kaip testamentinio įpėdinio, teises negavimo). Formalus įstatyme nustatyto termino taikymas suinteresuotajam asmeniui neatitiktų teisinio reglamentavimo tikslų, paneigtų palikėjo valią ir neužtikrintų jokių teisėtų kitų asmenų interesų apsaugos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas terminą palikimui priimti suinteresuotajam asmeniui atnaujino neteisėtai. Pareiškėjas patvirtino žinojęs apie palikėjo mirtį, tačiau įvertinęs asocialų mirusio tėvo gyvenimo būdą, aplinkybę, kad šis neturėjo gyvenamosios vietos, jo mirtis buvo susijusi su alkoholio vartojimu, neturėjo pagrindo tikėtis, kad po tėvo mirties liko kokio nors turto, kurį būtų galima paveldėti. Kitaip tariant, pareiškėjas laiku palikimo nepriėmė ne dėl to, kad apsisprendė nepriimti jam žinomo palikimą sudarančio turto. Pareiškėjas priėmė sprendimą palikimo nepriimti, nes manė, kad nėra jokio turto, kurį galėtų paveldėti. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino iš tėvo giminaičių girdėjęs, kad tėvas ne tik išmainė turėtą sodybą suinteresuotajam asmeniui, bet ir parašė jam testamentą (2017 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 23 min. 30 sek. iki 23 min. 45 sek., nuo 24 min. 30 sek. iki 25 min. 05 sek., nuo 29 min. 10 sek. iki 29 min. 40 sek. ir nuo 39 min. 00 sek. iki 39 min. 35 sek.), byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad jam buvo žinoma apie tėvo, padedant suinteresuotajam asmeniui, inicijuotą nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad apie mirusiojo turėtas turtines teises pareiškėjas žinojo iki tol, kai 2014 m. lapkričio mėnesį gavo pranešimą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad termino atnaujinimas pareiškėjui nepažeis kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, kadangi, atnaujinus terminą suinteresuotajam asmeniui priimti testamente nurodytą turtą, į šį turtą pareiškėjas negali pretenduoti, o į testamente nenurodytą turtą (jei paaiškėtų, kad tokio yra) suinteresuotasis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal įstatymą, neturi jokių teisių. Be to, jokių pretenzijų į palikimą nereiškia kiti įpėdiniai pagal įstatymą. Nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pakankamomis spręsti, kad termino praleidimą sąlygojo pareiškėjo įsitikinimas, jog nėra turto, kurį jis galėtų priimti. Formalus įstatyme nustatyto termino taikymas pareiškėjui neatitiktų teisinio reglamentavimo tikslų, neužtikrintų jokių teisėtų kitų asmenų interesų apsaugos, todėl nėra pagrindo tenkinti suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas terminą palikimui priimti suinteresuotajam asmeniui atnaujino neteisėtai. Apibendrindamas nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors nutarties 25–26 pastraipose nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos absoliučia kliūtimi pareiškėjui ir suinteresuotajam asmeniui gauti informaciją, susijusią su palikimo atsiradimu ir jo sudėtimi, jos apribojo įpėdinių galimybes įgyvendinti jų teises, vėlesnis šių teisių įgyvendinimas atitinka proporcingumo principą, nepaneigia palikėjo valios, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, jį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčas buvo išspręstas priimant netinkamos formos procesinį dokumentą (vadovaujantis CPK 578 straipsniu, byla turėjo būti išspręsta priimant nutartį, bet ne sprendimą). Nors šis netikslumas negali būti vertinamas kaip turėjęs įtakos proceso dalyvių materialinėms teisėms, sudėtingesnė apeliacinio proceso tvarka nulėmė tai, kad teikdami apeliacinius skundus tiek pareiškėjas, tiek ir suinteresuotasis asmuo sumokėjo žyminį mokestį: pareiškėjas sumokėjo 50 Eur (b. l. 131), suinteresuotasis asmuo – 38 Eur (b. l. 139). Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartys skundžiamos atskiraisiais skundais. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas. Kadangi žyminis mokestis buvo sumokėtas be pagrindo, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas.Suinteresuotasis asmuo pateikė duomenis apie apeliaciniame procese turėtas atstovavimo išlaidas – 250 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 250 Eur už atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą parengimą (b. l. 139–140). Kadangi suinteresuotojo asmens apeliacinis skundas buvo atmestas, išlaidų už skundo parengimą atlyginimas jam nepriteisiamas. Pripažinus, kad bylos dalis dėl pareiškėjo skundo išnagrinėta suinteresuotojo asmens naudai, jam iš pareiškėjo priteisiamas 250 Eur išlaidų atlyginimas (CPK 93 str., 443 str. 6 d.).Apeliacinius skundus atmetus, apeliantams lygiomis dalimis paskirstomos teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese – po 3,58 Eur. Vadovaujantis ekonomiškumo principu, proceso dalyviams grąžinamos žyminio mokesčio sumos ir iš jų priteistos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumos įskaitomos tarpusavyje, pareiškėjui grąžinamą žyminio mokesčio sumą mažinant iki 46,42 Eur (50 Eur – 3,58 Eur), suinteresuotajam asmeniui – iki 34,42 Eur (38 Eur – 3,58 Eur).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotajam asmeniui G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui T. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 15 d. mokėjimo nurodymu sumokėto žyminio mokesčio dalį – 46,42 Eur (keturiasdešimt šešis eurus 42 ct).

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti suinteresuotajam asmeniui G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 22 d. mokėjimo nurodymu sumokėto žyminio mokesčio dalį – 34,42 Eur (trisdešimt keturis eurus 42 ct).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.